Tarybų Sąjungoje patriotinė spauda jau ne vienerius metus rašo apie sionizmą ir masonystę, bet niekas pilnai ir rimtai tų reiškinių neišnagrinėja. Atrodo, kad ta tema kažką domina, bet pilno aiškumo – nėra. Gaunasi savotiška spyna be rakto. Vakaruose – vyksta tas pats. Jeigu jūs nueisite į bet kurią biblioteką ir pradėsite enciklopedijose ieškoti atsakymo į šį klausimą, tai jūsų lauks tas pats rezultatas. Tuštuma. Dėl ko? Kodėl? Žinoma, kiekvienoje enciklopedijoje straipsnis apie masonystę bus, bet jame – vien bendros frazės, tušti žodžiai.
Rusų kalba, emigracinėje aplinkoje, pats autoritetingiausias šaltinis iš rusiškos masonystės istorijos yra daugiatomis Boriso Bašilovo darbas, kuris taip ir vadinasi “Rusų masonystės istorija”. Bet ir perskaičius visas Bašilovo knygas (jis taip pat Ivanovas), rezultatas bus tas pats. Tose knygose analizuojami keli šimtmečiai Rusijos istorijos. Autorius pateikia daugybę mažai žinomų faktų, kurių rinkimui jis pašventė didžiąją dalį savo gyvenimo. Ten yra masė įdomių dalykų ir atrodo, kad jis tikrai turėtų žinoti, kas tai yra masonystė... Bet ir jis tikslaus atsakymo neduoda.
Kame paslaptis to, kad apie tai tyli ir spauda, ir knygos, ir enciklopedijos?
Štai, mano knygų lentynoje stovi Huano Malerio daugiatomis masonystės tyrinėjimas. Autorius vokiečių kalba parašė 12 tomų apie masonystę. Jis – vokietis, kuris po Vokietijos kapituliacijos apsigyveno Argentinoje ir ten išleido savo knygas šia tema. Reikia pripažinti, kad jo knygos labai įdomios. Panašu, kad su juo bendradarbiavo daug buvusių nacistų, kurie taip pat susirado prieglobstį Argentinoje. Bet ir su jo knygomis – ta pati istorija, kaip ir su Boriso Bašilovo knygomis. Pateikta masė įdomios medžiagos, bet svarbiausio apie masonystę ten nėra. Pavyzdžiui, Maleris teisingai nurodo, kad daugelis Europos valstybių vadovų – masonai. Visa tai rimtai dokumentuoja, net niekur nė žodeliu neužsimena, kad masonai – tai degeneratų sambūris.
Šalia to dvylikatomio, pas mane stovi dvitomis “Slaptosios visų laikų ir visų tautų draugijos”, “Juniversity buks” leidykla. Išoriškai apiforminta labai solidžiai. Lauki visapusiškumo ir akademiškumo. Perskaičiau abu tuos tomus ir man pasidarė gaila prarasto laiko ir išmestų pinigų. Kitaip ir būti negalėjo. Pasirodo, tą dvitomį parašė pats masonas. Skaitytojų dezorentavimui. Knygos – visiškai tuščios.
Toliau eina Normano Makkenzi knyga “Slaptosios draugijos”. Makkenzi nagrinėja primityvias negrų draugijas Afrikoje, Tamplierius, Rozenkreicerius ir t.t., užsimena apie masonus, aprašo nacionalistines slaptas draugijas. Pavyzdžiui, Hitleris savo karjeros pradžioje taip pat buvo masonu, bet iš dešiniojo to judėjimo sparno. Jis lyg tai užliūliavo masonystės budrumą iki tol, kol pasiekė valdžią. Bet, kai tik Hitleris atėjo į valdžią, iš karto uždraudė masonų veiklą Vokietijoje, o homoseksualistus grūdo į konclagerius. Makkenzi knygoje daug iliustracijų, geras apipavidalinimas, bet, nepaisant viso to, ta knyga 95% tuščia. Vėl – spyna be rakto.
O šalia, mano knygų lentynoje stovi knyga “Kitas meilės veidas”. Ji apie homoseksualistus. Daug fotografijų ir iliustracijų. Kalbama apie homoseksualumą, bet kažkaip geranoriškai, ir nė žodžio apie degeneraciją, nė žodžio apie psichines ligas.
Už tos paslapties slypi kita paslaptis. Atrodo, kad jie visi sąžiningi žmonės. Bet... jie kažkodėl negali peržengti kažkokio slenksčio. Nors jie turėtų puikiai žinoti, kas tai yra. Gaunasi, kad rusų spauda Tarybų Sąjungoje, kuri šiandiena pradėjo svarstyti sionizmo ir masonystės problemas – taip pat neatskleidžia to gyvybiškai svarbaus momento, kaip ir rusų literatūra užsienyje, ir vokiečių, ir amerikiečių autoriai, kurie rimtai užsiiminėjo tais klausimais – visi jie kažkodėl mums nepasako svarbiausio. Nepasako tos paprastos tiesos, kad masonystė – tai visų laikų ir visų tautų degeneratų-išsigimėlių organizacija.
O gal būt mes klystame? Gal mes šmeižiame vargšus masonus, kurie kuria paslapties aurą apie savo susirinkimus, kad galėtų atsipalaiduoti vienminčių aplinkoje ir pailsėtų nuo savo žmonų? Gal būt mes be reikalo juos kaltiname homoseksualumu, degeneracija ir kažkokiomis psichinėmis ligomis.
Ne, ne be reikalo. Pasirodo, ta tema kai kur rašo, ir gana atvirai. Tų visų daugiatomių foliantų kalno fone, mano knygų lentynose beveik pasimetė plonytis 1958 m. rugpjūčio mėnesio žurnalas, kuris vadinasi “Uan”, kas reiškia “Vienas”. Tai sąžiningų ir atvirų homoseksualistų žurnalas, kuris buvo leidžiamas San Franciske. To sąžiningų ir atvirų homoseksualistų žurnalo dešimtame puslapyje visiškai atvirai sakoma:
“Egzistuojančiose socialinėse ir kultūrinėse sistemose, homoseksualistas automatiškai tampa pasaulinės masonystės nariu”.
Štai taip. Štai jums ir visa paslaptis. Štai jums – auksinis Iljičiaus raktelis.
Patys homikai prisipažįsta, kad masonystė – tai slaptos homoseksualistų draugijos. Aš ilgai kapsčiausi storose knygose. Kad jas visas perskaityti, prireikė metų, plius metai ieškojimams – jas taip pat buvo sunku rasti. Plius prarasti metai dėl knygų-spąstų su melagingomis nuorodomis, kurias parašė patys masonai. O čia, taip sakant, iš pirminio šaltinio, iš San Francisko sąžiningų ir atvirų homoseksualistų plonyčio žurnalo, mes sužinome visą tiesą, gauname lemtingą raktelį. Tą paslaptį 1958 metais aš nusipirkau už 50 centų. Aš manau, kad ne tik aš, bet ir tarybinė žvalgyba tokius žurnalus pirko, ir taip pat privalo visa tai žinoti...
* – Grigorijau Petrovičiau, o kodėl jie tą paslaptį išdavė?
– Na, tikriausiai nebeturi ko prarasti. Panašus pažįsta panašų. Jie visi juk “automatiškai tampa masonystės nariais” ir būtent jie masonystėje mato tai, ko normalus tyrinėtojas, paprasčiausiai, nepastebi.
Aš dar kartą kartoju: “Egzistuojančiose socialinėse ir kultūrinėse sistemose, homoseksualistas automatiškai tampa pasaulinės masonystės nariu”
. Ta citata paimta iš to žurnalo vedamojo straipsnio charakteringu pavadinimu “Aš laimingas, kad esu homoseksualistas”. Tas didelis straipsnis taip pat labai charakteringai baigiasi: “Kaip ir kiti mano broliai ir seserys, aš džiaugiuosi, kad esu homoseksualistas. Aš didžiuojuosi tuo”
.
Visa eilė specialistų iš homoseksualistų srities nurodo, kad, jeigu kokia nors nedidelė grupelė iš homoseksualistų tarpo mano esantys nelaimingi žmonės ir dėl to kenčia, tai dauguma save skaito visiškai normaliais žmonėmis ir, dar daugiau, tuo didžiuojasi, skaito save išrinktaisiais, elitu.
* – Palaukite, palaukite... Be homoseksualistų juk dar kai kas save laiko išrinktaisiais.
– Štai-štai-štai. Psichiatrai sako, kad dauguma homoseksualistų save skaito išrinktaisiais ir elitu. Ar tik ne todėl žydai save laiko išrinktaisiais, dieviškąja tauta? Žinoma, čia negalima kalbėti apie visus žydus. Bet kažkas visa tai jiems kala į galvas? O tai daro rabinai. Tai žydų rabinai įvedė formulę “išrinktieji, dieviškoji tauta” ir tai pastoviai kala į žydų galvas. Štai jums viso to šaknys. Pagal vieno iš savo laikmečio stambiausio psichiatro, ilgos rabinų ir talmudistų linijos palikuonio, profesoriaus Lombrozo saldžiarūgštę formulę, tarp žydų yra 6 kartus daugiau bepročių ir psichinių ligonių, negu tarp kitų tautų žmonių. O tai reiškia, kad tarp jų 6 kartus daugiau homoseksualizmo.
* – Grigorijau Petrovičiau, tada gaunasi, jeigu kas nors, tauta arba organizacija, pradeda įrodinėti, kad jie išrinktieji, tai reiškia, kad jie – paprasčiausi degeneratai, homoseksualai ir dažnai turės žydiško kraujo.
– Taip. Kas išvedė iš kelio vokiečių tautą? Kas juos privedė prie išskirtinumo idėjos? Prie nacizmo? Tai buvo Hitleris, Gebelsas, Himleris, Heidrichas. Hitleris – ketvirtadalis žydo, Gebelsas – ketvirtadalis žydo, Himleris – pusiau žydas, Heidrichas – trys ketvirtadaliai žydo...
Net Hitlerio meilužė, o tik keletą paskutinių gyvenimo dienų – teisėta Hitlerio žmona Eva Braun, – taip pat buvo ketvirtadalis žydės. Visa nacistinės partijos viršūnėlė turėjo žydiško kraujo. Jie ir paskelbė arijų rasės išskirtinumą. Jie ir įšvirkštė tuos ideologinius nuodus į paprastų vokiečių sąmonę.
Mums gali paprieštarauti – pagalvok, plonytis žurnalėlis... Tai – ne šaltinis. Tada mes savo oponentams parodysime solidesnį šaltinį. Štai, mano knygų lentynoje stovi garsaus psichiatro – Augusto Forelio “Lytinis klausimas”. Jos autorius, dar iki Froido, buvo vienas iš autoritetingiausių ir stambiausių psichiatrų pasaulyje. Jis buvo beprotnamio direktoriumi Ciuriche, Šveicarijoje, ir turėjo visą krūvą garbingų apdovanojimų. Ta knyga 1924 m. buvo pakartotinai išleista “Medicinos leidyklos” Niujorke. O pirmasis tos knygos leidimas buvo 1906 m. vokiečių kalba.
Aš turiu pasakyti, kad ta knyga – labai ir labai sąžininga. Joje Augustas Forelis aptaria lytinį instinktą ne tik kaip gydytojas-psichiatras, bet ir kaip sociologas ir, paprasčiausiai, kaip sveikas žmogus. Ir štai, toje autoritetingoje knygoje, 243 puslapyje, jis tiesiai rašo, kad masonai – tai homoseksualistai ir, kad homoseksualistai visada linkę kurti slaptas organizacijas ir masoninio tipo brolijas. 244 puslapyje jis dar kartą pasisako šia tema ir tvirtina, kad homoseksualistai, kai tik sužino, kad egzistuoja slaptos draugijos, noriai prie jų prisijungia.
Taip kad, ir solidžioje ir autoritetingoje knygoje, ir plonyčiame žurnale, duodamas raktas nuo tų problemų sprendimo. Tarp kitko, su profesoriumi Augustu Foreliu aš susipažinau, kai man buvo 16 metų. Mano tėvas buvo gydytojas-ginekologas. Ir aš tada pirmą kartą jo kabinete atradau Augusto Forelio dvitomį. Jis vadinosi “Moteris”. Štai tada su jaunatvišku smalsumu tą knygą ir perskaičiau.
Įdomu, kad knyga “Lytinis klausimas” buvo išleista iš karto po pirmosios rusų revoliucijos ir, jeigu caro žandarai būtų buvę protingesni ir būtų pasidomėję tomis problemomis, tai jie būtų skaitę tokias knygas ir būtų žinoję, kad masonystė, kuri vaidino svarbų vaidmenį 1905 metų revoliucijoje, susideda iš homoseksualistų. Nėra ko su tokiais žmonėmis broliautis, nes tie žmonės buvo psichiniai ligoniai, degeneratai-išsigimėliai. Kai aš skaitau caro policijos viršininkų memuarus, tai turiu pripažinti, kad tų dalykų jie nežinojo. Jiems reikėjo skaityti protingas knygas ir iš to daryti išvadas. Tada jie būtų nuslopinę ne tik 1905 m. revoliuciją, bet ir nebūtų leidę įsiliepsnoti 1917 m. gaisrui.
Šiandiena pusiau žydas Solženicynas visam pasauliui šaukia, kad tarybinė valdžia rusų liaudžiai kainavo virš 60 milijonų žmonių gyvybių. O kas gi dėl to kaltas? Kalti tie, kas tą revoliuciją įvykdė. Stalinas 30-siais metais Didžiojo Valymo metu juos visus sušaudė kaip pasiutusius šunis. Pats būdamas vienu iš jų, jis puikiai juos suprato ir sušaudė visus tuos leniniečius ir trockistus dar iki tol, kol jie dar nespėjo suorganizuoti naujų kruvinų skerdynių. Juk tas pats buvo ir po Prancūzų revoliucijos. Revoliucija visada suryja savo vaikus, kaip tai padaro kiaulė su paršeliais...
Bet, jeigu tą patį, profilaktine tvarka, būtų padariusi carinė ohranka, tai būtų išgelbėtos 60 milijonų žmonių gyvybių ir nebūtų sugriauta didžiulė valstybė. Ir dėl ko, tiesa sakant, su tais degeneratais reikėjo broliautis? Juk jie vis viena buvo pasmerkti. Anksčiau ar vėliau, juos vis viena sunaikina, arba jie išžudo vieni kitus.
* – Carinei ohrankai reikėjo naudoti humaniškus inkvizicijos metodus. Juk inkvizitoriai tiesiog įkalbinėdavo žmones atsisakyti savo pažiūrų ir pasitraukti į vienuolyną. O jeigu žmogus vis viena tvirtindavo savo ereziją, jos neatsižadėdavo, tai tik tada jį siųsdavo ant laužo.
– Taip. Dabar pasižiūrėkime, kas tai yra politinė masonystė.
1963-1964 metais Niujorke buvo Pasaulinė paroda. Tai buvo grandiozinis renginys. Tam ruošėsi keletą metų, O todėl, kad tai vyko netoli manęs, tai aš ten pabuvojau keletą kartų. Dalis parodos teritorijos buvo skirta religiniams paviljonams. Pačiu didžiausiu, tiesiog kolosaliu, buvo katalikų paviljonas. Didžiulis paviljonas buvo ir pas mormonus. Na, ir smulkesni – visų kitų denominacijų paviljonai. Ten aš pastebėjau ir modernistinį masonų paviljoną.
Pasukau link to paviljono ir dar iš tolo skaitau užrašą: “Mes ne religija. Mes brolija”. Aš tai skaitau ir galvoju, dėl ko tada jūs įlindote į patį religinių paviljonų centrą? Tai yra, jau iš tolo pastebiu pirmą masonišką melą. Įeinu į paviljoną. Ten bėgioja tvarkdarys. Žmonių nedaug. Žiūriu į tvarkdarį, o jis raišas. O aš jau iki to kai ką skaičiau apie masonystę ir prisimenu, ten apie juos buvo parašyta, kad į masonus raiši invalidai nepriimami, taip pat, kaip ir kuproti, kreivi ir žvairi. Štai jums ir antras melas. Žiūriu, pardavinėja paviljono kelrodį. Prieinu nusipirkti to kelrodžio ir matau, kad ten sėdi visiškai žvairas brolis-masonas. Vėl prieštarauja tam, ką jie patys propaguoja. Na, velniai jus griebtų. Nusipirkau aš paviljono kelrodį ir pradėjau skaityti...
Ir ką gi ten rašo? O jie rašo, kad dauguma JAV kongreso narių yra masonai. Pranešama, kad senate jų jau dauguma, o žemutiniuose rūmuose, atstovų rūmuose – 48%. Tai 1963-1964 metais. Toliau, juodu ant balto parašyta, kad dauguma Amerikos Aukščiausiojo teismo teisėjų taip pat yra masonai.
Dabar prisiminkime, kas Amerikoje vyko nuo 1965 metų? Prisiminkite visus tuos absurdiškus Aukščiausiojo teismo sprendimus... Dabar mūsų tai jau nebestebina, nes mes kelrodyje perskaitėme, kad dauguma to teismo teisėjų buvo masonai.
Nuo tada JAV teismai beveik visada palaikydavo nusikaltėlius. Jie labiau rūpindavosi nusikaltėlių teisių gynimu, negu tų nusikaltėlių aukų teisėmis. Štai, neseniai atsirado dar viena keistenybė Aukščiausiojo teismo sprendimuose. Atsirado amerikiečių, kurie pradėjo viešai deginti Amerikos vėliavas. Juos padavė į teismą. Byla pasiekė Aukščiausiąjį teismą. Pasitarę, teisėjai nusprendė: valstybinę JAV vėliavą galima deginti, nes vėliavos deginimo procesas – tai laisvės simbolis. O jeigu bausti už tą chuliganizmą, tai bus – žmogaus teisių apribojimas. Na, ką dar prie to galima pridurti? O tai, kad jie visi buvo masoniška senų pederastų gauja ir viena lesbietė. Todėl dabar visiškai aišku, kodėl jie priėmė tokį marazminį verdiktą. Paprasčiausiai, jie instinktyviai, automatiškai palaiko anarchistus, kurie ardo valstybinius pamatus, nes visi tie pederastai nepajėgūs suprasti normalių žmonių požiūrio. O pasižiūrėsi į Aukščiausiojo teismo oficialią fotografiją – visi jie atrodo gana padoriais žmonėmis...
Toliau savo kelrodyje masonai ramiai konstatuoja faktą, kad dauguma Amerikos gubernatorių – taip pat masonai. Gubernatoriai savo valstijose turi didžiulę valdžią. Pavyzdžiui, mirties bausmės įstatymo vykdymo klausimus sprendžia gubernatorius. Štai, pas mus, Niujorko gubernatoriumi yra Kuomo. Jis pastoviai vetuoja įstatymą dėl mirties bausmės atgaivinimo už ypatingai sunkius nusikaltimus. Kažkada mirties bausmė buvo, o vėliau, homoseksualinės revoliucijos metu, mirties bausmę panaikino. Nuo to laiko pravedami skaitlingi referendumai, kurių metu dauguma Niujorko rinkėjų, išsigandę nusikaltėlių siautėjimo, balsuoja už mirties bausmės atgaivinimą, bet kiekvieną kartą gubernatorius Kuomo tą įstatymą vetuoja. Kodėl? Atsakymą mes ką tik radome jų paviljono kelrodyje: dauguma gubernatorių – masonai. O masonai visada buvo prieš mirties bausmę. Kodėl, paklausite jūs? O todėl, kad mirties bausme gali būti nubaustas ir jis pats, arba jo giminaičiai, jo vaikai.
* – Tai todėl, kad praktiškai visi masonai – tai valstybės išdavikai. Jie atlieka savo valstybės ardomąjį darbą, o už tai priklauso mirties bausmė?
– Taip. Tas Kuomo – aiškus masonas. Bet tai – dar ne viskas. Visur rašo, kad jis – tikras katalikas. Vėl mes patenkame į prieštaravimų labirintą. Degeneratai juk visada maskuojasi...
* – Grigorijau Petrovičiau, emigracijoje labai populiarus žurnalistas V. Kozlovskij žydiškame laikraštyje “Naujas Rusų Žodis” dievagojasi, kad jis per 20 savo gyvenimo metų Amerikoje, nė karto nematė nė vieno masono. Pažymėtina, kad jo pirmoji knyga, kurią jis parašė emigracijoje, buvo “Tarybinių homoseksualistų žodynas”. T.y., jis stambus specialistas tais klausimais.
– Nenoriu V. Kozlovskio įžeisti. Bet kodėl gi jis ėmėsi tos, švelniai tariant, neįprastos temos? Kam reikalingas “Tarybinių homoseksualistų žodynas”? Kaip sakoma – varnas prie varno skrenda...
Ir taip, po susipažinimo tik su keliais masonų paviljono kelrodžio puslapiais, mes su jumis jau žinome, kad masonai sudaro daugumą demokratinėje Amerikos vyriausybėje, t. y., jie normalius žmones visada nubalsuos.
Toliau tas kelrodis mus informuoja apie tai, kad masonu buvo ir legendinis nepakeičiamas FBR direktorius Edgaras Huveris. O šiandiena apie jį jau atvirai rašo, kad jis buvo homoseksualistu ir, tuo pat metu, nekentė ir persekiojo pederastus. Vis ta pati gyvatė, kuri kandžioja savo uodegą...
Objektyvumo dėlei reikia pažymėti, kad ir tarp masonų pasitaiko gerų žmonių. Pavyzdžiui, stambiu masonu buvo amerikiečių automobilių pramonės tėvas Henri Fordas, kuris tuo pat metu buvo didžiausiu antisemitu Amerikoje. Jo knyga “Tarptautinė žydija” – yra viena iš pačių geriausių knygų šia tema.
Toliau kelrodyje pateikta ir tokia informacija, kad JAV 1963 buvo virš 4 milijonų masonų. Palyginimui, Didžiojo Valymo metu Tarybų Sąjungos komunistų partija priskaičiavo 3 milijonus narių, ir tie 3 milijonai geležiniame kumštyje laikė visą Tarybų Sąjungą. Taip kad, jūs galite įsivaizduoti, kaip 4 milijonai masonų valdo Ameriką...
Koks nors šėtono advokatas manęs tuojau pat paklaus: “Na, gerai, visi tvirtina, kad masonystė – tai neigiamas reiškinys, masonai – tai satanistai, degeneratai, žodžiu – blogi žmonės. Jūs gi patys faktais patvirtinate, kad Ameriką valdo masonai, bet Amerikoje šiandiena vis dėl to geriau gyventi, negu, tarkime, Tarybų Sąjungoje”. Tai kaip gi išspręsti šią problemą?
O visas fokusas tame, kad klausimas pateiktas neteisingai. Mums siūlo rinktis ne tarp gėrio ir blogio, o tarp mažesnio blogio ir didesnio blogio. Ir čia reikia pripažinti, kad taip, amerikietiška masonystė yra mažesnis blogis, negu tie patys žido-masonai, kurie įvykdė revoliuciją Rusijoje ir ten atėjo į valdžią. Vakaruose garsus filosofas Berdiajevas, tarp kitko, pats – stambus masonas, kaip paprastai, vedęs žydę, įveda tokius terminus: geras blogis ir blogas gėris. Bet, vienaip ar kitaip – visa tai blogis.
* – Grigorijau Petrovičiau, tai man primena seną sofizmą. Paprastai degeneratai klausinėja iš anksto žinomų nesąmonių ir taip oponentą įvilioja į spąstus. Pavyzdžiui, užduoda klausimą – ginkluotas banditas naktį užpuola motiną su vaiku ir pasiūlo pasirinkti – ką humaniškiau užmušti? Motiną ar vaiką? Ir prasideda ilgas disputas... Vieni sako – geriau tegul užmuša motiną, o vaikas tegul auga ir pratęsia giminę. Kiti tvirtina, kad geriau tegul užmuša vaiką, nes vaikas be motinos vis viena gali žūti, o motina, jeigu išliks gyva – gali pasigimdyti naują vaiką. Ir ginčijasi iki užkimimo... Niekam ir į galvą neateina, kad tai – klausimas-spąstai, klausimas-provokacija. O kodėl į tą klausimą neatsakyti kitaip – užmušti reikia ne motiną arba vaiką, o...banditą.
Tiksliai taip pat jie gundė Kristų su klausimu apie pašalpos išmokėjimą Kesariui. Pasakys Kristus – ne, jis iš karto tampa valstybiniu nusikaltėliu, kuris kviečia nepaklusti valdžiai. Pasakys Kristus – taip, ir jis iš karto tampa išdaviku ir nekenčiamų okupantų šalininku... Tik Dievo sūnus galėjo išsisukti nuo paspęstų spąstų, ir savo atsakymu tuos išsigimėlius paguldyti ant abiejų menčių... Dievui atiduokite tai – kas priklauso Dievui, o Kesariui – tai, kas priklauso jam… T.y., išsaugodami dvasinę laisvę ir sąžinę – pakluskite valdžios įstatymams, bet iki tam tikro lygio. Kol valdžia jus nepriverčia eiti prieš savo sąžinę, prieš Dievą.
Rinktis tarp dviejų blogių krikščionis neturėtų. Tikintys žmonės neturėtų rinktis blogio, net jeigu tas blogis ir mažas. Tai tas pats, kaip merginai pasiūlyti rinktis: kas geriau – būti prostitute dvi dienas per savaitę ar penkias dienas per savaitę? Tikriausiai pasirinkimas turėtų būti tik tarp gėrio ir blogio. Krikščioniui kompromiso neturėtų būti. Kompromisas tame klausime – tai šėtono pergalė.
– Taip. Tai – teoriškai, bet praktikoje, viskas gaunasi šiek tiek kitaip. Štai mes kas 4 metai renkame prezidentą iš dviejų kandidatūrų, ir abu kandidatai – masonai. Ką jūs darysite? Aš jau ne kartą dalyvavau tokiuose rinkimuose. Ir kiekvieną kartą žinojau, kad abu kandidatai – niekšai. Bet tenka rinktis mažesnį blogį. Štai, jeigu būtų dar viena grafa – nei vieną, nei kitą, tada viskas būtų aišku. Visi tie žaidimai demokratija su liaudies išrinktaisiais tuojau pat pasibaigtų. Bet to nesulauksite...
* – Grigorijau Petrovičiau, savo laiku Hitleris pasakė: “Masonai – tai dirbtiniai žydai”. Koks ryšys tarp žydų ir masonų Amerikoje?
– Mes pradėjome nuo to, kad masonystė – tai visada žido-masonystė. O vėliau pradėjo kalbėti tik apie masonystę, ir tik masonystę. Štai, pavyzdžiui, iš to masonų kelrodžio mes sužinojome, kad daugelis JAV vyriausybės narių – masonai. Bet, jeigu mes pradėsime juos nagrinėti personaliai, tai daugelis iš jų pasirodys esantys arba žydai, arba užsimaskavę žydai, arba amerikiečių degeneratai, kurie vedę žydes arba pusiau žydes. Ir štai, per tai žydai ir valdo Ameriką ir masonus. Čia visada egzistuoja tiesioginis kraujo ryšys.
* – Ta pati sutartis su šėtonu, kuri pasirašoma krauju?
– Štai-štai. Paktas su šėtonu visada pasirašomas krauju. Štai tokiu būdu, be karų ir revoliucijų, Amerika pavirto Izraelio kolonija.
* – Tai yra, jeigu kalbėti biologine kalba, masonystė ir žydiškumas – tai viena ir ta pati liga, tik skirtingose stadijose?
– O dabar dėl to ir išsiaiškinkime. Kad netuščiažodžiauti, imu storą, kaip Biblija, knygą su daugybe spalvotų indėklų. Tai daktaro-psichiatro Bendžemino Karpmano, Amerikos žydo, Vašingtono centrinio beprotnamio – Šv. Elizabetos ligoninės vyriausiojo psichiatro knyga. Ji vadinasi “Seksualinis nusikaltėlis ir jo nusikaltimai”. Tai – labai rimta knyga. Ji įdomi tuo, kad autorius čia pateikia ne tik savo nuomonę, bet ir cituoja daug kitų žinomų psichiatrų. Jis čia aprašo ir valdžios Kompleksą ir šykštaus riterio Komleksą. Kaip mes jau žinome, valdžios Kompleksas susideda iš aktyvaus tipo prislopinto homoseksualumo ir sadizmo, kurį labai lengvai galima slėpti.
Savo ruožtu, šykštaus riterio Kompleksas susideda iš impotencijos ir lytinio silpnumo, kur žmonės savo lytinį silpnumą arba lytinę negalią bando pridengti pinigų valdžia. Turiu jums pasakyti, kad tie Kompleksai labai stiprūs. Atvykęs į Ameriką aš susipažinau su vienu pusiau žydu vardu Romanas, kuris čia atvažiavo kaip pabėgėlis ir neturėjo nė cento kišenėje. Šiandiena jis turi apie du milijonus dolerių. Prieš metus aš pas jį svečiavausi. Užėjau į kabinetą ir susijuokiau. Visos sienos buvo nukabinėtos pinigais. Vietoje tapetų. Rėmeliuose – vienas prie kito, įvairiausios piniginės kupiūros. Japoniškos, vokiškos, tarybinės… Ir taip visas kabinetas. Jis mane gerai ir seniai pažįsta, todėl su neslepiamu pasimėgavimu man rodo savo auksinių monetų krūvas. Jis pats niekada negirdėjo apie šykštaus riterio Kompleksą, bet man jau senai tapo aišku. Aš kažkada pažinojau jo rusę žmoną. Ji pametė jį. Jis dar kartą vedė, šį kartą žydę. Bet ir ta jį metė. Štai jums dar viena iliustracija …
Dabar išsiaiškinkime, kodėl masonystę visada vadina žido-masonyste.
Pagal daktaro Kinsi statistiką ir profesoriaus Lombrozo formulę, žydai beveik visada apimti įvairiausių psichozių ir neurozių. Ką tik gavau laišką iš vieno pusiau žydo ir jo motinos – žydės. Jie gyvena Izraelyje. Bet, ten pragyvenę keletą metų, ir motina, ir sūnus tapo dideliais antisemitais... Jie čia pasisakydavo mažuose antisemitiniuose žurnalėliuose, o neseniai perskaitė visas mano knygas. Ir štai, iš jų gavau sveikinimo atviruką Naujųjų Metų proga, kur jie rašo: “Grigorijau Petrovičiau, Jūs savo paskaičiavimuose teisus ne 90%, o visu 100%”. Bet aš, kaip atsargus žmogus, vis viena visada im 90%.
Šiandiena Rusijoje, kurioje vyksta persitvarkymas, pradėjo kalbėti apie nacijos genofondą, kuris revoliucijos metu didele dalimi buvo sunaikintas. Ir štai, būtų pravartu žinoti, kad Rusijoje žydų šiuo metu yra apie 2 milijonus. Bet, mano paskaičiavimais, šalia žydų sukasi dar apie 17 milijonų žmonių, kurie turi žydiško kraujo, t. y., pusiau žydai, ketvirtadalis žydo, trys ketvirtadaliai žydo ir t.t. Daugelis iš jų – potencialus žydų legiono papildymas. Sieloje jie – daugiau žydai, negu ne žydai. Man atrodo, kad jie kelia didesnį genetinį pavojų, negu grynakraujai žydai. Ir jau vien dėl to, kad jų 10 kartų daugiau ir jie gerai užsimaskavę.
* – Grigorijau Petrovičiau, anksčiau ar vėliau, bet bus sudarytas žmogaus genetinio kodo žemėlapis. Tada bus galima įvesti genetinio kodo pasus ir juose įrašyti ne tik žmogaus tautybę, bet ir jo degeneratyvumo procentą: visiškas degeneratas, pusiau-degeneratas, ketvirtadalis-degenerato, trys ketvirtadaliai-degenerato... Štai tada jie visi ir išaiškės, bus matomi kaip ant delno. Todėl visų šalių degeneratai dabar aktyviai stengiasi priimti įstatymus, kuriais tokia informacija būtų užslaptinta.
– Šiuo metu visa tai padaryti – labai ir labai sunku. Kol Stalinas šaudė trockistus ir leniniečius, už jo nugaros tų degeneratų gimė dar daugiau.
* – Grigorijau Petrovičiau, jeigu kalbėti biologine kalba, tai visas pasaulis (tai juk ne tik Rusijos problema) stovi prieš išsigimimo problemą, kuri veda prie mūsų civilizacijos žuvimo. Nes, jeigu nekovoti su piktžolėmis, laikui bėgant bet kokios grūdinės kultūros sunyks ir žus. Būtina reguliariai ir sumaniai tas piktžoles naikinti.
– Taip. Taip pat būtų prasminga persitvarkymo ir rusų valstybės atnaujinimo momentu sukurti Aukštosios Sociologijos mokslinį-tyrimo institutą, kuris ir užsiimtų visomis tomis problemomis. Vienas lauke ne karys. Reikalinga grupė normalių, talentingų tyrinėtojų, kurie pratęstų mano pradėtą darbą. Bet tokių rasti nebus lengva. Net pats žodis “degeneratas” šiandiena priimamas vos ne kaip keiksmažodis ir įžeidžiantis žodis. Nors pagal daktaro Kinsi statistiką, Amerikoje kiekvienas antras žmogus turi kokį nors degeneratyvumo lygį. Jeigu jūs dažnai naudosite žodį “degeneratas”, nuo jūsų tuojau pat nusisuks daugelis jūsų draugų ir pažįstamų. Tai ir bus tos pačios piktžolės, apie kurias kalbame.
Tas institutas iš pradžių turėtų būti užslaptintas. Taip pat, kaip ir kiekvienoje valstybėje egzistuoja specialios tarnybos kovai su antivalstybinėmis srovėmis ir antivalstybiniais elementais. Kartoju, tą darbą turėtų dirbti normalūs, sveiki žmonės. Jie ir darytų išvadas, prognozuotų, visuomenei teiktų rekomendacijas, siūlytų įstatymų pataisas.
Taip pat reikia rimtai pagalvoti apie tai, kaip padėti nelaimingiems degeneratams, nes jų yra apie pusę žmonijos. Mes visą klaiką kalbėjome apie tų žmonių negatyvią pusę. O juk tarp jų yra daug gerų ir talentingų žmonių. Jūsų požiūris į šios problemos sprendimą, kaip į kovą su piktžolėmis, būtų nepilnas, jis įvertina tik normalių, sveikų žmonių interesus. Jūs neįvertinote degeneratų interesų. Esant tokiam požiūriui, ant jūsų inkvizicijos laužo pakliūtų ir mūsų genijus Dostojevskis.
Kartoju dar kartą – tas problemas reikia spręsti taip, kad akiratyje būtų ir didžiulės degeneratų klasės interesai. Juk degeneracija – nevienalytė. Tarp jų yra kaip gerų, taip ir blogų, ir net visiškai šlykščių tipų. Reikia išmokti skirti piktžoles nuo grūdinių kultūrų. Socialiniai parazitai, revoliucionieriai, anarchistai ir nihilistai privalo būti atskirti ir griežtai kontroliuojami. Gerieji degeneratai, kurie gana dažnai – talentingi, kankinasi ir neranda išeities. Pavyzdžiui, Sergejus Jeseninas buvo geras poetas, bet blaškėsi iš vienos pusės į kitą, kol tragiškai nežuvo. Jeigu būtų štai toks Aukštosios Sociologijos institutas, tai jam būtų galima padėti. Arba mūsų genialusis poetas Lermontovas. Juk jo dvikova buvo tikra savižudybė. Jam taip pat buvo reikalinga pagalba...
* – Gaunasi, kad mūšis vyksta su degeneratyvinių sektų lyderiais dėl degeneratų sielų, dėl žydiško kraujo turinčių žmonių? Rabinai jiems stengiasi įdiegti išskirtinumo, dieviškosios tautos ir neapykantos kitiems žmonėms idėjas, o vėliau juos panaudoti kaip griaunamąją ir naikinančią jėgą prieš normalius žmones. Aukštosios Sociologijos užduotimi būtų priešnuodžių įvedimas, skiepai prieš naikinančią rabinų ideologiją, kad degeneratams būtų suteikta progą PATIEM pasirinkti, su kuo jie, su Dievu ar su šėtonu, įskaitant kovą su rabinais, kurie propaguoja griovimo ideologiją.
– Aš manau, kad dauguma žydų yra nepataisomi. Ne veltui egzistuoja priežodis: “Krikštytas žydas kaip paleistas vagis”. Jie išliks tuo, kuo yra, t. y., savo Dievo vaikais. Mes su jumis jau žinome, kas jis toks, nors patys žydai ir nemėgsta jo vadinti vardu. O jo vardas šėtonas-Jehova. Prisiminkite Kristaus žodžius “Jūsų Tėvas – šėtonas”… Net geruosius degeneratus, kaip ir išgydytus alkoholikus, visada reikia kontroliuoti. Jie bet kuriuo momentu gali palūžti ir vėl imtis seno amato. Ne be reikalo sako, kad šėtonas visada atsėlina negirdimais žingsniais...
Bet nėra taisyklių be išimčių. Išimtys visada bus. Pavyzdžiui, puikus rusų dailininkas Isaakas Levitanas. Tegul jis buvo visišku psichopatu, tegul keletą kartų bandė nusižudyti, bet rusų visuomenė jį gerbė ir su juo elgėsi puikiai. Tik reikėjo laiku prie jo pastatyti porą angelų-sargų iš 13-jo Skyriaus, kad jį saugotų patį nuo savęs.
Aš savo knygose jau minėjau, kad būtų gerai sudaryti žmonių tipų lentelę, savotišką Mendelejevo lentelę, ir pagal ją nustatinėti atskirų žmonių degeneratyvumo būklę, kad būtų galima ginti nacijos sveikosios dalies genofondą. Taip, ir patiems degeneratams reikėtų padėti teisingai pasirinkti, žinoma, jeigu jie to patys norėtų. Kartoju – jie dėl to nekalti. Tai – jų tėvų kaltė, kurie bandė apgauti patį Viešpatį Dievą.
Degeneracija – tai natūralus procesas. Kaip senatvė. Jūs juk nepykstate ant senukų už jų keistenybes. Bet, jeigu dėl tų keistenybių gali būti sudeginti namai, tai jūsų tiesioginė pareiga prieš kitus namo gyventojus – to neleisti. Gali būti, kad kam nors iš gerųjų degeneratų reikės padėti pakliūti net į mokslų Akademiją, jeigu tik jis pasirodys talentingas, bet kentės nuo kokių nors defektų. Reikėtų tokį saugoti ir padėti jam daryti gerus darbus. Iš kitos pusės – būtina išplėsti beprotnamių tarnybas ir izoliuoti šlykščiuosius degeneratus. Jiems patiems taip būtų geriau.
Žydus paprastai skirsto į tris kategorijas: protingus, puspročius ir visiškus bepročius. Kaip taisyklė, bepročiai žydai tyliai sėdi beprotnamiuose. Puspročiai žydai – atvirkščiai, neišpasakytai aktyvūs. Jie laksto, blaškosi, kelia revoliucijas, karus... Būtent tokie žydai ir padarė “rusų” revoliuciją. Protingi žydai eina prie Kristaus. Jeigu visa tai gerai išanalizuoti, tai išaiškės, kad būtent puspročiai žydai ir neša nepamatuojamas nelaimes ne tik gojams, bet ir visiems likusiems žydams.
Kaip bebūtų gaila, patys žydai savikritika niekada neužsiiminėja. Tai – charakteringas žydų tautos bruožas, kaip ir jų “dieviškumas”. Štai todėl mums ir tenka tais klausimais užsiiminėti šiose paskaitose. Užsiiminėti tuo, kuo patys žydai užsiiminėti nenori, o gal būt jie to daryti jau nebesugeba. Kartoju, visa tai mes darome tam, kad padėtume žydams išsiaiškinti problemas ir tas ilgaamžių problemų šaknis, kurias jie patys vadina antisemitizmu.
Kad tai suprasti, kreipkimės į tokį autoritetą, kaip Romos Popiežius. 1884 metais Romos Popiežius Leonas XIII išleido Encikliką, t. y., “Laišką pasauliui”, kuriame jis tiesiai sakė, kad žmonija padalinta į dvi priešiškas stovyklas: viena su Dievu, o kita – su šėtonu. Su Dievu – tai normalūs, sveiki žmonės, o su šėtonu – degeneratai. Pastebėkite, tai ne kokie nors viduramžiai, o visiškai neseniai, XIX amžiaus pabaiga. Praėjus pusei amžiaus nuo tos Enciklikos, daktaro Kinsi statistika visa tai patvirtino. Bet visa nelaimė tame, kad normalūs žmonės, t. y., tie, kurie su Dievu, nieko nežino apie didžiulės degeneratų klasės egzistavimą ir visiškai to nesupranta. Galiausiai jie ar atsiduria pralaimėjusiųjų padėtyje. Visa tai dažniausiai baigiasi skyrybomis, o vaikai lieka su šėtono antspaudu, t. y., turės didelių nukrypimų nuo normos. Iki pat mirties jie taip ir neišsiaiškins, kas gi dėl viso to kaltas. O dėl viso to kaltas – degeneracijos šėtonas.
Tam, kad geriau suprasti masonystės problemą, būtina išsiaiškinti, kad tarp masonystės ir Tarybų Sąjungos komunistų partijos buvo labai daug bendro. Jeigu Tarybų Sąjungoje valdė komunistų partija, tai vakarų šalyse lygiai taip pat valdo masonystė. Masonystėje lygiai taip pat yra partijos nariai, kandidatai, pakeleiviai ir pritariantieji.
Mes jau kalbėjome, kad viso to šaknys yra valdžios Kompleksas, kuris susijęs su prislopintu homoseksualumu, arba šykštaus riterio Kompleksas, kuris gamina milijonierius ir bankininkus. Bet tam, kad suprasti, kokia tai draudžiama ir užslaptinta tema, pateiksiu jums vieną charakteringą pavyzdį.
Pusiau žydas Solženicynas savo knygose visam pasauliui šaukia, kad revoliucija ir 70 metų tarybų valdžios, rusų liaudžiai kainavo virš 60 milijonų žmonių gyvybių. Tiesa, demografai tuos praradimus įvardija diapazone tarp 100-120 milijonų. Daugeliui žmonių iš karto kyla klausimas: o kas gi dėl viso to kaltas?
Pabandykime į šį klausimą atsakyti. Visi jūs jau žinote, kad pagrindinė varomoji revoliucijos jėga buvo žydai. Tai yra, ir teoriškai, ir praktiškai visa kaltė už tą tautų genocidą, pirmiausiai, tenka žydams. Tuo pačiu žydus kaltino ir Hitleris, o savo kraujo brolius jis pažinojo labai gerai. Kad kaip nors išvengtų Tarybinės Judėjos likimo, iš pradžių Hitleris žydus varė lauk iš Vokietijos, o likusius užsispyrėlius pradėjo sodinti į konclagerius.
Šiandiena žydai iki padangių šaukia, kad Hitleris sunaikino 6 milijonus žydų. Žinoma, tas skaičius padidintas maždaug 15 kartų, bet, net jeigu mes paimsime ir tą išpūstą skaičių ir palyginsime su aiškiai sumažintais ir Solženicyno pateiktais rusų liaudies praradimais, tai ir net po tokių šuleriškų operacijų, žydų praradimų niekaip negalima prilyginti rusų liaudies praradimams. O juk Hitlerio elgesys buvo atsakomoji reakcija į tas piktadarystes, kurias žydai spėjo įgyvendinti Tarybinėje Judėjoje. Jis lyg tai bandė įgyvendinti prevencines priemones.
Žydai iki pat šiol nė žodeliu neprasitarė, kiek rusų liaudies žmonių jie patys sunaikino Rusijoje. O tas, net ir aiškiai sumažintas skaičius įspūdingas – 60 milijonų.
Šiuolaikinėmis viešumo sąlygomis Rusijoje, žurnalistai turėtų rimtai šia tema užsiimti ir palyginti praradimų skaičius. O jeigu Vokietija už tuos 6 mistinius milijonus iki pat šiol išlaiko Izraelio valstybę, tai kas gi užmokės už 60 milijonų rusų, kuriuos žydai sunaikino Rusijoje? Kas aprūpins vienišų ir bejėgių senukų senatvę? Kas sumokės už milijonus našlaičių vaikų suluošintų likimų? Kas sumokės už vergišką darbą konclageriuose? Juk faktai kalba patys už save. O faktai, kaip sakydavo Stalinas, rimtas dalykas.
O dabar pasižiūrėkime į šių laikų padėtį ir pasi-žiūrėkime, kaip masonai, o dažniausiai, žido-masonai valdo Vakarų pasaulį.
Vienoje iš praeitų paskaitų mes jau kalbėjome apie šiandieninį “Judėjų Karalių” – apie Pasaulinio Žydų Kongreso prezidentą Edgarą Bronfmaną. Tuo pat metu jis yra ir viskio karaliumi. Jis – multimilijonierius. Bet kaip gi jis tapo viskio karaliumi?
Po pirmojo pasaulinio karo Amerikoje buvo įvestas sausas įstatymas, t. y., buvo uždrausta spiritinių gėrimų gamyba. Dėl to užsidarė visos likerio-degtinės gamyklos, akcijų kainos nukrito beveik iki nulio. Taip tęsėsi apie 10 metų. Po to prezidentas Ruzveltas tą įstatymą atšaukė. Ir štai čia buvo labai svarbu žinoti, kada būtent bus atšauktas tas įstatymas, nes tų gamyklų akcijų kainos po sauso įstatymo atšaukimo staiga šovė į viršų ir tas, kas spėjo supirkti akcijas, kai jų kainos buvo beveik nulinės, tas iš karto tapo multimilijonieriumi. Masoniškais kanalais žydai iš Ruzvelto sužinojo tą datą ir supirko visas spirito produkcijos gamyklas. Vienu iš tokių žydų buvo to paties Edgaro Brofmano tėvas. Štai tokių fokusų pagalba ir galima per vieną naktį tapti milijonieriumi. Na, o kai sukaupti dideli pinigai, ateina laikas dideliems politiniams žaidimams. Toks buvo Edgaro Brofmano kelias į Judėjų karaliaus sostą. Šiandiena jis – pats įtakingiausiais žydas JAV.
Įdomu štai kas – prieš 10 metų amerikiečių spaudoje buvo sensacija: kažkas pagrobė to Edgaro Brofmano sūnų ir pareikalavo iš jo 2 milijonus dolerių išpirkos. Tėtis paruošė tuos milijonus ir buvo pasiruošęs sumokėti, bet policija surado pagrobėją kartu su Brofmano sūnumi. Spaudoje tada tiesiai rašė, kad tai buvo du pederastai, kurie susitarė ir imitavo tą “pagrobimą”, kad išviliotų iš šykštoko tėtušio stambią pinigų sumą. Paprasčiausiai, sūneliui nebeužteko tėčio duodamų pinigų. Tarp kitko, Bronfmano sūnaus draugu-pagrobėju ir pederastiniu meilužiu buvo kažkoks gaisrininkas. Sensacija staiga kilo, ir taip per staiga nuslopo. Bet dėl to incidento visas pasaulius sužinojo, kad judėjų karaliaus sūnus – pederastas.
Ir čia ryškėja savotiška tūkstantmetinių tradicijų tąsa – judėjų karalius Dovydas savo karjerą taip pat pradėjo nuo pederastijos. Jeigu prisimenate, piemenėlis Dovydas, per pederastiją su karalaičiu Jonatanu, prasiskverbė į judėjų karaliaus Sauliaus rūmus. O vėliau ir pats tapo judėjų karaliumi. Taip kad, įvykis su Edgaro Bronfmano sūnumi dar kartą patvirtina, kad pas žydus viskas vyksta pagal judėjų šventąjį raštą, pagal Biblijos Senąjį Testamentą. O prityrusiam specialistui iš karto tampa aišku, kad, jeigu sūnus – pederastas, tai ir tėtis privalo būti kažkur netoliese, kaip ir tėtis-Nojus su sūneliu-Chamu. Kaip sakoma, obuolys nuo obels toli nekrenta.
Tą informaciją tarybinės specialiosios tarnybos privalėjo užfiksuoti. Esmė tame, kad panašūs veikėjai – lengvai pasiduoda šantažui. Taip daroma didžioji politika.
Ir, jeigu judėjų karalius su savo sūneliu – pederastai, tai, būkite tikri, – jie bus ir stambūs masonai. Tuo galite neabejoti. Tai, kaip du kart du – keturi.
Daugelį metų vienu iš tokių įtakingiausių žydų buvo Henri Kissindžeris. Jis ilgą laiką buvo prezidento Niksono patarėju nacionalinio saugumo klausimais. Vėliau jis tapo valstybės sekretoriumi, t. y., JAV užsienio reikalų ministru, be to, jis net nebuvo gimęs Amerikoje, jis gimė Vokietijoje ir kalbėjo siaubingu žydišku akcentu. Pas mane apie Henrį Kissindžerį yra visa eilė užpildytų kortelių.
Štai ką apie jį rašo buvęs mokytojas, 66 metų Alderis Šimonas, kuris šiandiena gyvena Tel Avive: “Chaincas moksle labai neišsiskyrė. Jis nebuvo priskiriamas prie pažangių mokinių. Ir aš nepasakyčiau, kad jis buvo labai protingas”
. Tai – iš 1973 m. rugsėjo 12 d. izraelietiško laikraščio “Mūsų šalis”.
Gaunasi, kad į vieną iš pagrindinių Amerikos vyriausybės postų geresnio kandidato rasti negalėjo. Kaip gi tai įvyko? Žinoma, per masonystę ir, žinoma, per aiškiai išreikštą valdžios Kompleksą. Buvusi Henri Kissindžerio žmona sako, kad jis buvo liguistas garbėtroška. Tai buvo taip aiškiai išreikšta, kad tai tapo viena iš jų išsiskyrimo priežasčių.
Štai – dar viena įdomi informacija. Pasirodo, Henri Kissindžeris – rabino sūnus. Tai iš 1971 m. balandžio 15 d. laikraščio “Vašington observer”. O mes su jumis jau žinome, kad, kaip taisyklė, rabino sūnus negali būti normalus žmogus. Čia reikia prisiminti Romos Popiežiaus formulę, kuris dar XI amžiuje įvedė celibatą, t. y., visų katalikų šventikų viengungystės įžadus.
Dar viena įdomi smulkmena – Kissindžeris pastoviai kramto nagus, o tai – charakteringa psichopatams ir neurotikams.
Toliau: Kissindžeris buvo demaskuotas kaip tarybinis agentas kodiniu pavadinimu Boras, priskirtas prie tarybinės šnipų organizacijos kodiniu pavadinimu ODRA. Tos informacijos šaltinis taip pat pateikė medžiagą, kuri privedė prie daugybės KGB agentų arešto, kurie buvo infiltruoti į Anglijos, Švedijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Izraelio vyriausybes. Tos informacijos šaltinis specialiu kongreso nutarimu gavo oficialią Amerikos liaudies padėką. Bet jo informacija apie Kissindžerį buvo palaidota. Detales apie Kissindžerio, kaip apie tarybinio agento slapyvardžiu Boras, veiklą galima sužinoti Franko Kopellos monografijoje “Henri Kissindžeris” – tarybinis agentas” (Frank A. Capell. Henry Kissinger: Soviet Agent), kuri buvo atspausdinta žurnale “Laisvės šauklys” (The Herald of Freedom).
Tai – amerikiečių dešiniųjų žurnalas ir ten, kaip taisyklė, rašė į atsargą išėję stambūs FBR bendradarbiai ir Amerikos liaudžiai galėjo papasakoti įdomių dalykų. Tuo metu į vakarus pabėgo lenkų žvalgybos pulkininkas Golenevskij. Su savimi jis atsinešė labai svarbios informacijos amerikiečių žvalgybai. Bet pateikė ją ne iš karto. Įsitikinę, kad jis nemeluoja, jį išsiuntė į Vašingtoną, kur jo ėmėsi FBR ir ČŽV.
Pirmiausiai jis išdavė stambiausių tarybinių agentų pavardes, kurie dirbo Anglijos vyriausybėje. Patikrino, viskas teisinga. Juos areštavo. Vėliau išdavė antrąjį sąrašą – apie švedų vyriausybę ir švedų žvalgybą. Patikrino, viskas teisinga. Areštavo. Toliau jis tą patį padarė su Vakarų Vokietija. Vėl pateikė būrį stambių tarybinių agentų Vakarų Vokietijos vyriausybėje ir jų žvalgyboje. Ir vėl – banga areštų.
O po to tas pulkininkas Golonevskij sakė, kad turi labai svarbios informacijos, bet ją pasakys tik asmeniškai Amerikos prezidentui. Jam pasakė, kad prezidentas lyg tai atsisakė jį priimti ir pasiūlė susitikti su ČŽV žvalgybos viršininku. Golenevskij sutiko ir to susitikimo metu pareiškė, kad KGB agentu taip pat yra ir... Henri Kissindžeris!!! Kas gi iš viso to gavosi?.. Jį paskelbė bepročiu ir iš karto išmetė iš Vašingtono. Tiesa, sumokėjo 50.000 dolerių.
Esmė tame, kad Henri Kissindžeris buvo labai stambus masonas. Tokius vadina nepaskandinamais. Tai – neliečiamasis. Esmė tame, kad Amerikoje – visa krūva įvairių žvalgybų ir visi jų duomenys sutekėdavo į Kissindžerio, kaip prezidento patarėjo nacionalinio saugumo klausimais, rankas (Red. – kaip visiškai neseniai Rusijoje tokias pat funkcijas vykdė kitas “dieviškosios tautos” atstovas Berezovskij, o iki jo – dabartinis premjeras Kiršblatas-Primakovas).
Gaunasi, kad Henri Kissindžeris, kaip tarybinis agentas, anksčiau už Amerikos prezidentą gaudavo svarbiausią informaciją ir ją perduodavo į Tarybų Sąjungą. Brendo didžiulis skandalas... Paprasčiausiai, tokiais atvejais viską užgniaužia. Štai ir šį kartą – apkaltino pulkininką Golenevskį ir jį pašalino iš Vašingtono. Atrodo, kad viską palaidojo, bet ta informacija per amerikiečių patriotus papuolė į dešiniųjų spaudą.
Dabar detaliau sustokime prie paties Golenevskio. Kai jį pašalino iš Vašingtono, jis pasirodė čia, Niujorke ir tuojau pat pasiskelbė… rusų caraičiu Aleksejumi. Pakilo sumaištis jau tarp rusų emigracijos. Netrukus jis cerkvėje tuokėsi kaip caraitis Aleksejus. Protoierijus Grabbe jį, kaip Rusijos sosto paveldėtoją – caraitį Aleksejų, sutuokė su vokiete, su kuria jis pabėgo iš Lenkijos. Paprasti rusų žmonės tada labai liejo apmaudą ir sakė, kad, paprasčiausiai, Grabbe šventvagiauja, kai tuokia aiškų apsišaukėlį, kad tai – pasityčiojimas iš Ekaterinburge sušaudytos Romanovų šeimos atminimo.
P o santuokos įforminimo, pulkininkas Golenevskij pervažiavo į Čikagą ir ten – jau kaip oficialus rusų sosto paveldėtojas, pradėjo leisti monarchistinį žurnalą “Baltasis erelis”. Tada aš, kad pasišaipyčiau, net parašiau į “Baltojo erelio” redakciją laišką: “Jūsų Imperatoriškoji Didenybe, būkite malonus, atsiųskite man keletą Jūsų žurnalo numerių”, bet nei atsakymo, nei žurnalų aš nesulaukiau.
Štai jums suderinamumas: aukšto rango žvalgybininkas ir čia pat aiškus psichinis sutrikimas – didybės manija. Nei daug, nei mažai – rusų sosto paveldėtojas. Caraitis! O dabar, kad geriau iliustruoti visų pasaulio žvalgybų tamprias sąsajas su psichinėmis ligomis, pederastija ir masonyste, aš jums perskaitysiu eilę kortelių iš savo archyvo, kurios užvestos pulkininkui-caraičiui Golenevskiui.
Štai straipsnio kopija pavadinimu “Apsišaukėlis Romanovas – lenkų žvalgybos pulkininkas Golenevskij” iš laikraščio “Naujas Rusų Žodis”. Jame pranešama, kad “1974 m. rugpjūčio 11 d. masoninėje “Personality lodž” Čikagoje bus švenčiamas Golenevskio 70-metis, kuris save vadina caraičiu Aleksejumi Nikolajevičiumi”. Iš to pranešimo mes matome, kad Golenevskij buvo masonas ir, toli gražu, ne eilinis masonas.
“Jis šiek tiek raišioja”. Tai mums praneša L. Barkalovas žurnale “Karpatų Rusios laisvas žodis”, 1976 m. sausis-vasaris, 10 psl. Toliau pranešama, kad: “Prisistatantį caraičiu Aleksejumi Golenevskį, rusų cerkvėje Niujorke sutuokė protoierijus Grabbe, apie kurį kalbama, kad jis – taip pat masonas”
. Taip kad – kur nespjausi, vis ta pati gauja. Atkreipkite dėmesį į tai, kad jis tuokėsi būdamas 60 metų. Be to, tai buvo jo pirmoji santuoka. Iki tol jis neturėjo nei žmonos, nei vaikų...
Jo sutuoktuvėse dalyvavo Didžiosios kunigaikštytės Olga ir Tatjana. Taip pat iš Romanovų namų. Sinodas taip pat niekada neanuliavo tos santuokos, kuri buvo įregistruota falsifikuotų dokumentų pagrindu.
Ryšium su Golenevskio byla, minimas Jeremijaus Torpe vardas, kuris yra Anglijos bendruomenių Palatos liberalų partijos lyderis. Tai yra, Torpe – tai stambi politinė figūra, ir jis taip pat palaikė Golenevskį. 1973 m. pavasarį Torpe antrą kartą vedė išsiskyrusią grafo Charvudo žmoną, pianistę Merion Štein, kuri kilusi iš pasiturinčios žydų šeimos. Štai jums eilinė stambaus politinio veikėjo žmona-žydė. Šiek tiek vėliau anglų spaudoje pasirodė pranešimas apie tai, kad vyras-prostitutas Normanas Skottas pareiškė, kad jis turėjo homoseksualių santykių su Terpe... Štai jums, prašau – žmona žydė, o pats veikėjas – pederastas ir Anglijos liberalų partijos vadovas. Didžiosios Britanijos bendruomenių Palatos narys. Visa tai mums pranešė 1976 m. kovo 18 d. rimtas amerikiečių laikraštis “Niujork taims”.
O štai jums paskutinis jo portreto štrichas – galų gale, Torpe buvo areštuotas už bandymą nužudyti homoseksualios meilės pagrindu. Žr. mano archyvą, aplankas Nr.2.
Atkreipkite dėmesį – homeseksas dažnai pereina į kriminalinį nusikalstamumą. Net tokiame lygyje.
1982 m. kovo 4 d. per Amerikos televizijos 11 kanalą, 10:30 vakare perdavė pranešimą apie tai, kad valstybės sekretorius Kissindžeris domisi berniukais ir kad jo tokia “seksualinė orientacija”. Tai terminas, kurį naudoja amerikiečių televizija, kai kalba apie pederastus. Kissindžerį tuo kaltino toks tipas, kurį Kissindžerio žmona griebė už kaklo ir norėjo pasmaugti. Tas tipas tuojau pat Henrio Kissindžerio žmoną padavė į teismą, nes, kaip pasirodo, ji yra kažkokios organizacijos narė, kuri kovoja už žmogaus teises.
Iš karto po to “Naujame Rusų Žodyje” pasirodė pranešimas, kad teismas išdavė orderį Kissinžerio žmonos areštui pagal to tipo skundą, kuris Nensi Kissindžer kaltino pasikėsinimu į jo gyvybę. Vėliau atskleidžiamas to tipo vardas – Ellen Kapplan. Pasirodo, ji gatvėje Kissindžeriui uždavė provokacinį klausimą: “Misteri Kissindžeri, ar tiesa, kad jūs otelyje “Karlail” miegate su berniukais”?”. Štai tada Kissindžerio žmona puolė ją ir įsikibo į kaklą. Nensi – tai jau antroji Henri Kissindžerio žmona. Iki tol ji dirbo artima bendradarbe pas viceprezidentą ir milijonierių Rokfellerį. Dar viena charakteringa detalė: Nensi visa galva aukštesnė už Henrį Kissindžerį. Pats Kissindžeris – mažas, storas, karikatūrinis žydas ir, tuo pat metu, jis – vienas iš pačių įtakingiausių žydų Amerikoje per paskutinius 30 metų.
Knygoje “KGB”, autorius Džonas Barronas, išleistoje 1978 m. Telavive, 20 psl. kalbama, kad Viktorą Lui, garsų KGB agentą, Henris Kissindžeris priėmė Baltajame name 1971 m. lapkričio 13 d. Atkreipkite dėmesį – prezidento patarėjas JAV nacionalinio saugumo klausimais Baltajame name oficialiai priima garsų KGB agentą, ir tai daro 13 dieną. Visa tai – masonų simbolika. Visa tai dėl to, kad žmonės žinotų, kad tai savo kanalais palaimino masonai.
Po to susitikimo su Kissindžeriu, Viktoras Lui skrenda į Izraelį ir ten susitinka su premjer-ministre Golda Meier. Be to, tas Viktoras Lui, buvęs tarybinis žydas, šiandiena gyvena Vakaruose, o savo laiku jis sėdėjo Stalino lageriuose. Taip kad, asmenybė gana įdomi ir, tuo pat metu, mįslinga. Per žydų ir masonų kanalus, KGB jį naudoja specialioms užduotims.
Informacija apie tai, kad Henri Kissindžeris buvo tarybiniu agentu, pasirodė ne viename šaltinyje. Kaip amerikiečių dešiniųjų žurnale “Ameriken opinion” 1975 m. balandžio numeryje 35 psl., taip ir knygoje “KGB. Tarybinė dezinformacija”, L. Bitman, Niujorkas, 1985 m., 54-55 psl.
Štai dar kelios įdomios detalės apie Kissindžerį. Tarybinį užsienio reikalų ministerijos bendradarbį Anatolijų Filatovą Alžyre ČŽV pagavo į seksualinius spąstus. Atkreipkite dėmesį, kaip dažnai šnipinėjimas susijęs su seksualiniais iškrypimais. Amerikos, o ir bet kuri kita žvalgyba atidžiai stebi ir aiškinasi, kas ir kokius turi lytinius iškrypimus. Vėliau tokiam pakišama atitinkama moteris arba vyras, ir visa tai fotografuojama...
Štai taip ir Anatolijų Filatovą 1970-siais metais užverbavo ČŽV. Jis buvo laikomas svarbiu ČŽV agentu Maskvoje ir ČŽV perduodavo daugybę svarbių dokumentų, tame tarpe – pasiuntinio Jungtinėse Valstijose Dobrynino pranešimo kopiją, kuriame Dobryninas prasitarė apie Kissindžerį. Kad atkeršytų už Kissindžerio demaskavimą, Davydas Aaronas, prezidento Karterio padėjėjo pavaduotojas nacionalinio saugumo klausimais, Filatovą įskundė Maskvai. Įskundė per rumunų diplomatą Vašingtone. Filatovą tuojau pat areštavo ir sušaudė. Tada apie tai rašė visi laikraščiai. O Kissindžerio bylą vėl užgniaužė.
Tokiu būdu vienas žydas, gelbėdamas kitą žydą, aukoja visos valstybės interesus. Kažkoks gyvačių lizdas. Todėl teisingai sako, kad stambūs masonai praktiškai nenuskandinami. Pakanka kokiam nors masonui pakliūti į bėdą, kaip viso pasaulio masonai pakelia triukšmą, gelbėdami savo sėbrą, premjer-ministrai ir prezidentai imasi atitinkamų priemonių. Ir išgelbės, kad ir kiek jiems tai kainuotų...
* – Taip, kaip garsi Dereifuso byla. Kad galėtų išgelbėti Dreifusą nuo mirties, jie tada net nunuodijo Prancūzijos prezidentą.
– Štai-štai. Ir čia, Filatovą sušaudė, o Kissindžerio bylą užgniaužė. Davydui Aaronui nieko nebuvo, nors jis Maskvai įdavė tokį svarbų agentą. Praktiškai, Davydas Aaronas buvo tėvynės išdavikas, ir dar pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu. Bet visa tai liko nenubausta.
Štai dar vienas stambus liudininkas Henri Kissindžerio byloje. Tai kandidatas į JAV prezidentus Lindonas Larušas. Savo publikacijose jis tiesiai rašė, kad Henri Kissindžeris yra pederastas. Ta informacija 1986 m. rugpjūčio 23 d. buvo pakartota žydiškame laikraštyje “Naujas Rusų Žodis”. Kuo gi viskas baigėsi šį kartą? Lindoną Larušą suėdė. Savo laiku taip pat suėdė prezidentą Niksoną ir jo viceprezidentą Agniu. Larušas buvo turtingas amerikietis iš amerikiečių dešiniųjų. Tuo pat jam vieną po kitos užvedė kelias bylas... ir, galų gale, pasodino, lyg tai už vengimą mokėti mokesčius.
* – Kaip ir Sąjungoje – kad tik būtų žmogus, o byla atsiras.
– Štai-štai-štai. Sustabdys policininkas-masonas jūsų mašiną ir atsitiktinai pas jus “suras” keletą pakuočių heroino, kurių jūs nei matėte, nei apie jas girdėjote. Masonas-policininkas pats tą heroiną pakišo. O todėl, kad Amerikoje rimtai kovoja prieš narkotikus, tai būkite tikras – ilgas nelaisvės terminas jums garantuotas.
O dabar suveskime rezultatus to, ką mes sužinojome apie Henri Kissindžerį. Pirma, per paskutiniuosius 30 metų jis buvo pats svarbiausias žydas amerikiečių politikoje. Antra, jis buvo pederastas. Trečia, jis buvo masonas. Ketvirta, jis buvo žydas. Ir, penkta, jis buvo rabino sūnus. Tokiu būdu, Henri Kissindžerio pavyzdyje mes aiškiai matome, kas tai yra masonystė ir kodėl visada sako, kad masonystė, būtinai yra žido-masonystė.
Grįžkime prie pulkininko-caraičio Golenevskio. Jį palaikė kunigaikštienė Marija Kropotkina. O dabar man pasakykite, kas toks buvo kunigaikštis Kropotkinas? Anarchizmo propaguotojas. Jūs matote, kas čia ką palaiko? Reikia pažymėti, kad kunigaikštis Kropotkinas buvo stambus masonas. Ir visi jo palikuonys čia, Vakaruose, taip pat masonai. Ir jie, kaip pagal signalą, visi puola padėti saviškiams. Senas masoniškas lozungas: vienas už visus ir visi už vieną! O jūs manėte, kad tai tik graži frazė iš “Trijų muškietininkų”? Arba, kad tai – jaunųjų pionierių lozungas?
* – Tarybinėje simbolikoje buvo labai daug masono-judėjiškų elementų. Pradedant nuo penkiakampės žvaigždės ir baigiant judėjiškomis kamilavkomis (kepurėlėmis), kurias nešiojo visi pionieriai. O garsiosios purpurinės skarelės, kurias nešiojo visos komjaunuolės? Iki pat šios dienos tokias skareles nešioja visos tikratikės moterys, kurios laikosi judėjiško tikėjimo.
– Taip. Neveltui masonai savo Dievą vadina Didžiuoju Visatos Architektu. Todėl, kad degeneracija prasideda iš viršaus. Jeigu peržiūrėti visą žmonijos istoriją, tai iš tikrųjų gaunasi, kad jų Dievas – ardo viską, kas normalu ir yra architektas visko, kas šlykštu ir kenkia žmonijai. Kas projektavo rusų revoliuciją? Kas sukūrė tarybų valdžią, tą “Blogio Imperiją”? Visa tai suprojektavo ir pastatė masonų-degeneratų gauja.
* – Grigorijau Petrovičiau, jie į valdžią atėjo tik žlugus šventos inkvizicijos sistemai. O kai buvo inkvizicija, visi tie architektai sėdėjo pogrindyje.
– Tame ir esmė, kad viduramžių inkvizicija, kurią šiandiena visi smerkia, buvo gana racionali organizacija. Todėl savo knygose aš rašau apie KGB 3-jį skyrių ir jį vadinu naująja tarybine šventa inkvizicija.
* – Panašu, kad visa inkvizicijos istorija visiškai iškraipyta, kaip ir mistinis Holokaustas su 6 milijonais aukų. Labai jau viskas panašu. Ta satanistinė gentis puikiai moka iš musės padaryti dramblį ir, atvirkščiai, iš dramblio padaryti musę. Panašu, kad lygiai taip pat buvo apmeluota ir inkvizicija.
– Taip. Be jokių abejonių.
Na, štai dar vienas įdomus anekdotas. Golenevskį, t. y., apsišaukėlį caraitį Aleksejų 1964 m. rugsėjo 30 d. sutuokė protoierijus Grabbe, ir tą pačią dieną jaunavedžiams… gimė duktė. Tatjana Aleksejevna Romanova, rusų sosto paveldėtoja. Ta santuoka buvo fiktyvi, ir galiu užtikrintai išpranašauti, kad tas vaikas bus defektinis. Kai ji pasieks lytinės brandos amžių, tai įsitikinsite, kad iš tokios fiktyvios santuokos gaunasi tik defektiniai vaikai. Ir ji ištekės už puskraujo arba grynakraujo žydo. Ir paleis ji į pasaulį eilinį sosto paveldėtoją, tokį pat puskraujį ir tipišką judėją, kaip ir princas Čarlzas.
Visą tą medžiagą aš surinkau iš įvairių šaltinių. Bet, kai mes visa tai išdėliojome štai ant šio stalo, tai gavosi vientisas paveikslas, kuriame tampriai persipynė politika, masonystė, žydiškumas ir homoseksualizmas. Ir, kaip mes matome, visi tie ryšiai – visiškai neatsitiktiniai. Jie – dėsningi.
* – Grigorijau Petrovičiau, dabar vyksta Rytų ir Vakarų Vokietijų susijungimas. Jūs turite gana didelę patirtį ir stebėjote, kaip masonai įsisavino Vakarų Vokietiją. Gal galėtumėte papasakoti, kaip jie užgrobė Vakarų Vokietijos spaudą. Tai mes geriau suprastumėme masonišką virtuvę, kuri yra pasivadinusi “laisvąja spauda”. Juk ne paslaptis, kad būtent spauda formuoja visuomenės nuomonę.
– Visa tai vyko man matant, nes Rytų ir Vakarų Vokietijose aš gyvenau 10 metų, nuo 1945 iki 1955 metų. Iš karto po Vokietijos kapituliacijos, vakarų sąjungininkams buvo labai svarbu į savo rankas perimti spaudą. Ir visa tai jie padarė labai paprastai. Okupacinė valdžia savo rankose turėjo taip vadinamus kontrolinius karininkus. Jie išduodavo leidimus atidaryti laikraščius, žurnalus ir leidyklas. Todėl, kad vokiečiai tada buvo kaltinami nacizmu, tai visa Vakarų Vokietijos spauda atsidūrė žydų rankose. Tai, kuo Hitleris kaltino žydus iki atėjimo į valdžią, pasikartojo iš karto po Vokietijos kapituliacijos. Žydai akimirksniu visą spaudą perėmė į savo rankas.
Kokiu būdu? Amerikos prezidentas Ruzveltas buvo masonas, jo viceprezidentas Trumenas taip pat buvo masonas. Jis paskyrė savo masonišką sėbrą generolą Klėjų Vokietijos kariniu gubernatoriumi. O generolas Klėjus buvo bankininkas, vedęs žydę. Jo žmona buvo iš tos pačios žydų bankininkų gaujos, kurie finansavo rusų revoliuciją. Tas generolas Klėjus kontroliniais karininkais paskyrė iš tų pačių masonų tarpo. O tie kontroliniai karininkai išdavinėjo leidimus laikraščiams, žurnalams ir leidykloms išskirtinai žydams.
Vokiečių žydai, kurie karą pralaukė Amerikoje, sugrįžo į Vokietiją, ir, gavę leidimus, tapo leidėjais. Ir, iš pradžių, okupacinė valdžia jiems net popierių skirdavo nemokamai. Aš tada gyvenau Miunchene. Stambiausias Miuncheno ir visos Bavarijos laikraštis tada buvo “Ziud doiče caitung”. Aš tą laikraštį skaičiau daug metų, o to laikraščio savininku ir leidėju buvo žydas Fridmanas.
Vėliau, kai aš jau buvau Amerikoje, po kelių metų iš vieno savo skaitytojo gavau iškarpą, kurioje smulkiai buvo aprašyta, kaip vokiečių policija areštavo visą “Ziud doiče caitung” redakciją. Juos visus areštavo už… pederastiją. Kiekvienam davė po 7 metus.
* – Tai yra, jie buvo tie žmonės, kuriems amerikiečiai pavedė idėjiškai perauklėti vokiečius.
– Taip. Būtent taip. Kaip gi visa tai gaunasi? Žydas-leidėjas, laikraščio savininkas, save apsistatė vokiečių pederastais. Jis sąmoningai susikūrė homoseksualų tvirtovę. Jie visada dirba tais pačiais principais. Jeigu viršininkas ar šeimininkas pederastas arba žydas, tai jis būtinai aplink save suburs du gynybinius žiedus: pirmas žiedas – žydai, o antras žiedas – vietiniai degeneratai-pederastai, šiuo atveju – vokiečiai. Mes sakome: degeneratai-pederastai. Nespecialistas mūsų nesupras. Nespecialistas nežino, kad čia įeina pusiau pederastai, seni pederastai, buvę pederastai, prislopinti pederastai, latentiniai pederastai ir t.t. Tai – tokia košė, kad normalus žmogus viso to nesupras.
Kitas stambus miestas amerikiečių okupacinėje zonoje, kuriame aš gyvenau, buvo Štutgartas, pagrindinis Švabijos provincijos miestas. Visa Švabijos spauda: “Štutgarte caitung”, žurnalas “Pingvinas”, vokiečių milijonierių laikraštis “Doiče caitung” – visa tai priklausė žydui Švabui. Čia – tikras anekdotas. Provincija Švabija. Čia gyvenantys žmonės vadinasi švabais. O visos spaudos šeimininkas – žydas, kurio pavardė Švabas. Tai analogiška, kaip ir su mūsų senu pažįstamu Kissindžeriu, kurio protėviai buvo iš Vokietijos miesto Kissingen. Artimiausiu Ruzvelto patarėju buvo žydas pavarde Frankfurteris, jo protėviai buvo žydai iš Frankfurto. Berlineris – ta pati istorija. Italijos kompartijos vadu buvo Berlingueris, tai iškraipyta Berlinerio pavardė, t. y., žydas iš Berlyno.
Panašiai, kaip ir pas amerikiečius, anglų zonoje taip pat buvo paskirtas kontrolinis karininkas, kuris išdavinėjo panašius leidimus. Ir tai buvo anglų žydas, kuris išdavė leidimą ketvirtadaliui žydo Špringeriui. O toliau – jau žinomas kelias. Akselis Špringeris tapo spaudos karaliumi anglų okupacinėje zonoje. Vėliau jis tapo visos Vokietijos stambiausiu leidėju. Jis tapo visos Vakarų Vokietijos spaudos karaliumi. Tarp kitko, Akselis Špringeris savo laiku padėjo leisti žurnalą “Kontingentas”. Ir mūsų disidentas Volodia Maksimovas, kuris Paryžiuje leido savo “Kontingentą”, buvo finansuojamas Akselio Špringerio. Visi jie ten žydiški.
* – Reiškia, teisus buvo Vladimiras Iljičius Leninas, kai sakė, kad nepartinės spaudos nebūna. Kad laisva spauda – tai mitas.
– Taip. Be jokių abejonių. Bet aš privalau vėl pabrėžti, kad visi panašūs kontaktai su šėtonu baigiasi blogai. Štai, Akselis Špringeris iš nieko tapo milijonieriumi, o jo sūnus – nusižudė. Būdamas 30 metu, jis ramiai sėdėjo parke, išsitraukė revolverį ir paleido kulką sau į kaktą.
* – Viešpats Dievas ilgai laukia, bet skaudžiai muša …
– Taip. Tarp kitko, tai žinojo ir karalius Saliamonas, kuris buvo karaliaus-pederasto Dovydo sūnus, ir kurio motina buvo ne žydė, o hetitietė. Turėdamas tokį sunkų paveldėjimą, jis visus tuos dalykus puikiai suprato. Štai jo žodžiai: “Todėl, kad išmintyje, daug nusivylimo; ir kas didina žinias, didina nusivylimą”
. (Karalius Saliamonas, Ekl. 1:18.) Iš tikrųjų, tai išmintingi žodžiai. Bet, kad suprastumėte, apie ką čia kalbama, būtina žinoti visa tai, apie ką mes čia su jumis kalbame jau trečią paskaitų ciklą. Bet visa tai žinoti būtina, nes kitaip viskas pasibaigs labai blogai.
Visur ir visada masonystė susijusi su žydiškumu. Štai čia mes jau kalbėjome, kad visa Vakarų Vokietijos spauda pateko į žydų rankas. Tai prasidėjo nuo Amerikos prezidento Trumeno. O Trumeno duktė – Margeret ištekėjo už žydo. Ta pati istorija. Tėtis – stambus masonas. Be to, jis buvo dar ir žvairas. Jo pilnas vardas Hari Solomonas Trumenas. Štai duktė ir ištekėjo už žydo. Ir ne už šiaip sau kokio nors paprasto žydo, o laikraščio “Niujork taims” vyriausiojo redaktoriaus. Be to, ji buvo gana stipriai išsigimusi, ir nejauna. Jai tada jau buvo toli virš 30 metų, o ji ištekėjo už jaunučio ir gražučio žyduko.
* – Tai yra, santuoka su žyde – savotiškas indikatorius. Be to, jeigu žydiška spauda pradeda girti kokį nors rusą, tai būkite tikri, kad tas, arba turi žydiško kraujo, arba vedęs žydę, arba koks nors seksualinis iškrypėlis.
– Taip. Bet, kaip taisyklė, normalus žmogus žydės neves. Tai, kaip taisyklė, bus – šėtono ir antikristo sąjunga. Viduramžiais apie tai sakydavo gražiai – kontraktas su šėtonu visada pasirašomas krauju. Čia turėtos omeny mišrios santuokos. Valdžios Kompleksas. Vado Kompleksas. (Red. – Mes visa tai matome ir pas prezidento Trumeno dukterį, ir pas prezidento Jelcino dukterį).
Šiandiena mes su jumis kalbėjome apie masonystę ir apie žido-masonystę. Visoje eilėje pavyzdžių mes įsitikinome, kad šėtonas žada valdžią ir garbę, bet užmoka suskaldytomis kaukolėmis. Viso to pabaigoje, žmogaus laukia didelis nusivylimas. Tas paktas su šėtonu uždeda didelę dėmę ne tik ant to žmogaus protėvių, bet ir ant visų jo palikuonių. Ir pasigailėjimo laukti čia nėra ko. Už laikiną sėkmę teks mokėti ne tik pačiam, bet ir jūsų palikuonims. Taip buvo, yra ir bus. Čia svarbiausia, kad sveiki ir normalūs žmonės apie visus tuos dalykus žinotų ir gyvenime aklai neklaidžiotų…
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ
