Grigorij Klimov «Dieviškoji tauta»

Skyrius 6. Akademiko Šafarevičiaus riaušės

Šiandiena, tęsiant paskaitų ciklą bendru pavadinimu “Dieviškoji tauta”, mes pradėsime nuo to, kad pasistengsime išsiaiškinti, iš kur gi ta “Dieviškoji tauta” atsirado? Iš kur atsirado žydais pasivadinę žmonės?

Kaip mes jau žinome, tai buvo ne nacija ir ne tauta, o tai buvo sekta. Dar tiksliau, žydai – tai apsigimusių degeneratų sekta, kuri prieš 4.000 metų buvo išvaryta už Chaldėjos sienų ir, nuo to laiko, klajoja po pasaulį ir, kaip kanalizacinis kanalas, surenka visų tautų atmatas. Jie – kaip kempinė sugeria naujai iškeptus degeneratus tose šalyse, kuriose jie gyvena ir, atrodo, kad atlieką gerą ir reikalingą asenizatorių funkciją, BET...

Didelis BET yra tame, kad, vietoje to, kad visas tas atliekas išvežti į istorijos sąvartynus ir ten juos izoliuoti, kur tos atmatos pavirstų į kompostą, į jaunimą maitinančią terpę (prisiminkite analogiją su vienuolynais), vietoje to, kad žydai tas atmatas panaudotų kaip mieles raugui pragariškame degeneracijos katile, jie tomis nuodingomis dujomis pripildo savo oro balionus ir siekia aukščiausių valdžios sluoksnių.

Panašu į tai, ką pirmiausiai Chaldėjoje žmonės suprato. Šumeriška Chaldėjos civilizacija buvo daug senesnė civilizacija, negu Egipto civilizacija. Tada tai buvo Asiro-Babilonija, tarpupio rajonas tarp Tigro ir Eufrato upių.

* – Grigorijau Petrovičiau, prisimenant jūsų skaitytojo-žydo žodžius apie tai, kad žydiškumas – tai liga, žydiškumą taip pat galima būtų nusakyti kaip paveldimą genetišką išsigimimo ligą. Šiandiena mokslas jau žino virš 3 000 genetinių ligų. Tai štai, bendrą degeneratyvių žmonių tipą, kurie savyje nešioja tų 3.000 genetinių ligų kombinacijas, tikriausiai ir galime pavadinti žydiškumu.

– Taip. Tie apsigimę degeneratai-išsigimėliai buriasi į degeneratyvias gaujas, kurios vadinasi kagalais. Pirmas istorinis paminėjimas apie tą genetiškai sergančių ligonių gaują mus pasiekė iš Assiro-Babilonijos. Apie tai yra labai geras istorinis šaltinis – Rodericho Štolchaimo knyga “Žydų sėkmės paslaptis”. Ta knyga išėjo vokiečių kalba. Mano archyve yra tos knygos angliškas vertimas, kuris išleistas Amerikoje, Kalifornijoje. Toje knygoje tiesiai rašoma apie žydų išvarymą iš Tarpupio. Apie tai užsimenama ir Biblijoje. Judėjiškame senajame testamente paminėta apie žydų išvarymą iš chaldėjiško mieto Uro. Tas miestas buvo tarp Tigro ir Eufrato, kažkur šiuolaikinio Bagdado apylinkėse. Bet Biblijoje, tiksliau, judėjiškame Senajame Testamente, sakoma, kad protėvis Abraomas su savo palikuonimis, ožkomis ir avimis, lyg tai, pats iš ten išėjo. Bet visa esmė tame, kad tuo metu tarpupis buvo žydinčiu sodu, kuris iš visų pusių buvo apsuptas dykumų. Kyla natūralus klausimas: kodėl gi Abraomas su palikuonimis iš žydinčio Rojaus išėjo į dykumas? Panašu, kad, vis dėl to, jis neišėjo, o jį išvijo. Išvarė. Nes dar tada jie buvo socialiai kenksmingi elementai.

* – Prašosi analogija su Egiptu. Juk Egipte jie taip pat vartėsi kaip sūris svieste, bet, vėl gi, buvo priversti išeiti. Kur? Į dykumą.

– Skirtumas tarp išėjimo-išvarymo iš Egipto ir iš Chaldėjos yra tame, kad apie Egiptą mes žinome daug daugiau, negu apie šumerų civilizaciją. Rodericho Štolchaimo knygoje “Žydų sėkmės paslaptis” nurodomas dar vienas rimtas šaltinis. Tai – “Enciklopedija žydų klausimais”, 27-as leidimas. Ten sakoma apie tai, kad ta Enciklopedija buvo labai populiari. Apie žydų išvarymą tvirtina dar viena knyga – “Judaizmo atsiradimas ir jo esmė”. Jahvės arba Jehovos knyga“. Visos tos knygos buvo išleistos Vokietijoje. Mokslo ir istorijos klausimuose vokiečiai, – detali tauta ir, štai kas įdomu, iki Hitlerio atėjimo į valdžią, Vokietijos žydų bendruomenė buvo skaitoma labiausiai asimiliuota ir jie čia gyveno geriau, negu bet kur kitur Europoje. Gyveno ir asimiliavosi, bet, tuo pat metu, kažkodėl būtent Vokietijoje ir augo mokslinio antisemitizmo banga. Jeigu tos knygos buvo išleistos 27 kartus, tai sako apie tai, kad Vokietijoje tos knygos buvo paklausios. Tas klausimas vokiečius labai jaudino. Niujorke tų knygų gauti praktiškai neįmanoma – nei knygynuose, nei bibliotekose ir, kai rašo, kad Tarybų Sąjungoje daug knygų buvo uždrausta ir jos laikomas po septyniais užraktais specialiose saugyklose, tai čia, Amerikoje, taip pat yra specialių saugyklų. Aš asmeniškai daug kartu susidurdavau su įvairiomis grotomis ir spynomis. Iš asmeninės patirties žinau, kad panašių knygų Niujorke gauti labai sunku ir praktiškai neįmanoma.

* – Be to, bibliotekose iš pradžių užsirašys tavo pavardę ir adresą, o tik vėliau gausite neigiamą atsakymą.

– Taip-taip-taip. Tokiu būdu jūs papuolate į specialų sąrašą. Tai daroma specialiai, kad taip atbaidytų žmones. Niujorke yra masoniškas muziejus: atrodo, kad 7-sios Aveniu 23-je gatvėje. Jis yra 11 aukšte. Kai aš dar tik pradėjau užsiiminėti šiuo klausimu, aš ten buvau užėjęs. Ten įleidžia visus, be to, lankytojų knygoje užrašo tavo vardą, pavardę ir adresą. Na, taip, aš – apšaudytas žvirblis, taip lengvai manęs nepagausi. Parašiau jiems, kad aš Vasilijus Sidorovičius iš Sirakūzų...

Tai štai, tose knygose kalbama apie žydų išvarymą iš Uro miesto. Žydų išvarymą – būtent kaip socialiai pavojingos grupės išvarymą. Ir čia reikia prisiminti Hitlerio formulę apie tai, kad masonai – tai dirbtiniai žydai. Trumpa, bet labai tiksli formulė ir jis tai ne šiaip sau pasakė, pas jį daug institutų ir specialių tarnybų tuo užsiiminėjo labai rimtai. Taip kad, ta gera formulė buvo ilgo ir kruopštaus darbo rezultatas, kurį atliko daug protingų ir rimtų žmonių.

* – Tai yra, masonai turėjo genetinių defektų rinkinį, bet to dar nepakako, kad jie būtų priimti į kagalą. Ir štai, būdami įvairiose išsigimimo stadijose, jie ir susirenka kagalo prieangyje – masonų ložėse. Kai jie subręs, t. y., kai bus susikomplektuota visa puokštė – vaikai bus puspročiai, žvairi, raudonplaukiai, raiši – tada, kaip tarybinis kokybės ženklas, kaip šėtono antspaudas, seks vaikų santuokos su žydais ir, po to, eilinis vietinis degeneratas įsilies į draugiškas pasaulinės žydijos gretas.

– Taip. Štai jums maža, bet labai charakteringa iliustracija apie masonų ir žydų ryšius. Čia, Niujorke, kartą aš buvau Junjor-skvero rajone. Ten, Brodvėjuje, šalia 12-sios gatvės, yra didžiulė bukinistinė parduotuvė, kurioje galima rasti daug knygų, kurios išleistos prieš 100 metų. Užsukau, pasirausiau, ir radau labai įdomią knygą-almanachą “Amerika-džudaika”. Tokia stora knyga su gražiais raudonais viršeliais ir paauksuotais įspaudais. Tą knygą žydai išleidžia kiekvienais metais. Tame almanache išvardijami visi patys žymiausi Amerikos žydai. Pasiėmiau tą knygą ir pradėjau vartyti. Pradėjau nuo raidės A. Pavyzdžiui, imi Abramovičių, ten trumpai aprašyta – kas jis, kur mokėsi, ką vedęs, jo socialinė, kaip taisyklė aukšta, padėtis, o vėliau – narystė organizacijose. Matau, misteris Abramovičius trijų masoniškų draugijų narys, be to, gojiškų ir, tuo pat metu, jis yra ir trijų grynai žydiškų masoniškų organizacijų narys.

Peržiūrėjau vieną puslapį, antrą, trečią... Visur tas pats. Vos ne paraidinis kartojimas. Ta knyga išleista ant plono, taip vadinamo, biblinio popieriaus. Joje apie 1500 puslapių. Aš tada primečiau, kad, jeigu kiekviename puslapyje yra po 6-10 puslapių, tai visoje toje knygoje pateikta informacija apie 10.000 žydų aktyvistų – milijonierių, mokslininkų, daktarų, profesorių, kongreso narių ir t.t.

Aš atidžiai perverčiau visą tą almanachą. Taip ir yra. Visi ten išvardinti žydai – vieni masonai ir, tuo pat metu, yra gojų ir savo, žydiškų masonų ložių nariais. Tokią knygą be jokių trukdžių galima gauti bet kurioje JAV bibliotekoje. Už bet kuriuos metus. Šiandiena jūs bet kuriame knygyne galite nusipirkti paskutinių metų leidimo almanachą “Amerika-džudaika”.

* – O Rusijoje ginčijasi-spėlioja: ar yra žido-masonystė...

– Tame ir esmė. Jeigu KGB ir kituose organuose dar tuo abejoja, tai jiems pakanka perskaityti bet kurį to almanacho leidinį ir nesivarginti hamletiškais apmąstymais.

Paskutiniu metu pasaulio spaudoje labiausiai triukšmavo akademikas Sacharovas. Iš jo padarė pasaulinį didvyrį-šabesgojų. Kad ir kokią kvailystę jis pasakytų, pasaulio spauda, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina žydai, jo žodžius kartojo kaip nepaneigiamą tiesą. Jiems antrino “Amerikos Balsas” ir “Laisvės” radijas. Tie balsai pastoviai pabrėždavo, kad jis – Nobelio premijos laureatas, kuri, iš tikrųjų, yra grynai simbolinė, propagandinė. Ji duodama ne už mokslą, o už kažkokius miglotus darbelius...

* – Bet juk, tie darbai – plačiai žinomi...

– Taip-taip. Žinomi... O aš Sacharovą pavadinčiau tarybinio parlamento žirnių juokdariu ir jį apdovanočiau juokdario kepurėle ir barškučiu. Rusijoje juokdarius vadino žirniniais todėl, kad jie turėjo barškučius su žirniais viduje. Todėl ir reikėjo išleisti įsaką “Izvestijose” ir “Krokodile”, kur būtų oficialiai pranešama, kad jis apdovanotas juokdario kepurėle ir barškučiu.

* – Tarp kitko, žinomas žydų ėdikas Nikolajus Tetenovas taip jau padarė savo žurnale “Rusų savimonė”. Viename iš numerių, paskutiniame puslapyje, jis Sacharovą su Bonner pavaizdavo darbininko ir kolūkietės pozoje po pjautuvu ir kūju su užrašu ant pjedestalo: “Už sionizmo reikalą, pirmyn!”

– Taip. Žirnių juokdariai. Ačiū Dievui, šiandiena scenoje pasirodė dar vienas akademikas – Igoris Rostislavovičius Šafarevičius, kuris išleido knygą “Rusofobija”. Iš pradžių ta knyga buvo leidžiama Maskvoje, o neseniai ją išleido Miunchene. Dėl tos knygos įdomiai sureagavo mūsų žydiška spauda, t. y., “Naujas Rusų Žodis”. Žydai tiesiog įsiuto ir isterikuoja. Per paskutinius tris mėnesius “NRŽ” puslapiuose jau buvo penki didžiuliai straipsniai apie akademiką Šafarevičių. Aš čia specialiai pabrėžiu žodį akademikas, nes žydai mums pastoviai kiša pusprotį akademiką Sacharovą, bet štai, dabar pasirodė ir mūsų akademikas. Akademikas Igoris Rostoslavovičius Šafarevičius.

Būtina pažymėti, kad akademikas Šafarevičius žinomas jai seniai. Iš pradžių jis prisijungė prie bendros disidentų grupės, kur pagrindinį vaidmenį vaidino žydai. Tada jis išleido labai rimtą mokslinį darbą apie socializmo analizę, kur parodė, kad socializmas – nėra naujas išradimas. Jau prieš keletą tūkstančių metų Kinijoje bandė įvesti socializmą. Tai pasibaigė masiniu badavimu. Vėliau įvairiose šalyse dar keletą kartų bandė tą patį, bet kiekvieną kartą viskas pasibaigdavo masiniu badavimu. Tas pats rezultatas, kokį mes matėme ir Tarybų Sąjungoje. Tai niekada nesuveikdavo, nes tai prieštarauja sveikos žmogiškosios natūros instinktams. Taip kad, Šafarevičius dar tada garsiai prisistatė, o dabar įsidrąsino ir apie žydų klausimą pradėjo rašyti tiesiai. Aš privalau pasakyti, kad ta knyga – labai rami ir akademiška.

* – Dar daugiau, ta jo knyga kažkuria prasme pataikauja žydams. Jis, kaip matematikas, be jokių emocijų analizuoja priežastis, tiria priklausomybes ir daro išvadas. Jis net stebisi tomis savo išvadomis.

– Taip. Taip kad, galima sakyti, mūsų pulko gretos pasipildė.

O dabar paanalizuokime akademiko Šafarevičiaus knygą. Pirmiausia. Tos knygos labai geras pavadinimas – “Rusofobija”. Knygoje mes rasime labai daug paralelių su tuo, ką mes jau nagrinėjome mūsų paskaitose, ir tie sutapimai labai įdomūs. Štai pirmas. Jis pradeda nuo to, kad patvirtina, kaip ir mes su jumis savo paskaitose, t. y., kad pasaulyje viena draudžiama tema – žydiška, kurios neliečia nei Vakaruose, nei Tarybų Sąjungoje. Jis keletą kartų pakartoja, kad ėmėsi draudžiamos temos (10, 80, 81, 113 psl.).

* – Tarp kitko, “Naujame Rusų Žodyje”, kai atspausdino apie Tarybų Sąjungos archyvų išslaptinimą, pasakė, kad neišslaptintų liko tik apie 1000 pavadinimų, tarp jų – visos knygos apie antisemitizmą. Taip kad, ši tema – ir toliau lieka draudžiama. Kam viešumas, o kam...

– Taip. Tai štai, savo knygoje akademikas Šafarevičius diskutuoja su stambiu amerikiečių istoriku tarybiniais klausimais Ričardu Paipsu. Bet aš žinau, kad tas Paipsas iš tikrųjų yra ne amerikietis, o lenkų žydas. Šiandiena jis vienas iš pagrindinių amerikiečių prezidento patarėjų tarybiniais klausimais. Na, iš tikrųjų – rusofobas. Todėl akademikas Šafarevičius jo ir ėmėsi.

Šafarevičius savo knygoje keletą kartų sako apie masonystės vaidmenį ruošiant revoliuciją (49 psl.). Taip kad, jis ėmėsi ne tik žydų, bet ir masonų. Šaunuolis! Po to jis rašo, kad tarp teroristų, kurie ruošė rusų revoliuciją, buvo daug savižudžių. Psichologija neįeina į Šafarevičiaus temą, bet, pasikapstęs rusų revoliucijos istorijoje, jis pastebi, kad tarp revoliucionierių buvo daug savižudžių. Mes apie tai jau kalbėjome. Tai – griovimo kompleksas, įskaitant į susinaikinimą.

Akademikas Šafarevičius taip pat aprašo šventiką Meersoną-Aksionovą (68 psl.). Tai žydas iš trečiosios evmigracijos, kuris apsikrikštijo ir tapo pravoslavų šventiku. Žinoma, jo mama taip pat buvo žydė. Ji ant kaklo demonstratyviai nešioja pravoslavišką kryžių, bet... šalia mahendovydu (judėjiška šešiakampe Dovydo žvaigžde, t. y., ji neatsisako savo žydiškos religijos, o lyg tai bando apjungti judėjiškumą su krikščionybe. Kur gi įsikūrė tie naujieji judėjai-krikščionys? Tas šventikas su savo motinėle? Rusų pravoslavų cerkvėje Mancheteno 71 gatvėje. Tai, taip vadinama amerikietiška pravoslavų cerkvė, arba amerikietiška jurisdikcija, kuri, tarp kitko, visiškai priklauso nuo masonų. Iš tikrųjų – tai pravoslaviška masonystė. Kaip sakoma, angeliška velniava.

Po to akademikas Šafarevičius užsimena apie tai, kad Ameriką valdo žydai. Čia aš jam padėjau 5+. Taip kad, Rusijos akademiniuose sluoksniuose kai kas jau žino, kad žydai manipuliuoja Amerikos vyriausybe. Jis nesigilina, kaip būtent tai daroma Amerikoje, bet principą jis žino. O jie manipuliuoja pasitelkę vietinius degeneratus-išsigimėlius, t. y., padedant vietiniams masonams. Paprasčiausiai, trankęsi po pasaulį 4.000 metų, žydai gerai žino, kad degeneracija plinta nuo visuomenės viršūnės. Jeigu jūs pasižiūrėsite į tai, kas vyksta visuomenės viršūnėje, jeigu paimsite 10% tos viršūnėlės, tai daktaro Kinsi procentai išauga nuo 54% (vidutiniam visuomenės sluoksniui) iki 90%.

* – Taip, Grigorijau Petrovičiau, bet jus kalbate apie sergančią visuomenę. Sveikoje visuomenėje tie skaičiai turėtų būti kitokie.

– Sveika visuomenė – tai teorinė kategorija. Jeigu jūs pasižiūrėsite į Tarybinę vyriausybę, kuri buvo iki Gorbačiovo, ten situacija buvo beveik tokia pati.

* – Sveika visuomene aš laikau inkvizicijos laikus. Arba, pavyzdžiui, šiandieninis Iranas. Ten ir šiandiena viešai baudžia beveik visus degeneratus, iškrypėlius, narkomanus.

– Sakote, beveik visus... Teoriškai – taip, bet praktikoje visų nesužiūrėsi…

* – Grigorijau Petrovičiau, yra kitas variantas. Visų mikrobų sunaikinti taip pat neįmanoma, bet žmonės sugalvojo būtiną rankų plovimo procedūrą prieš valgį. Tai yra, būtina profilaktika. Mikrobai buvo, yra ir bus. Bandyti juos visus išnaikinti – tai bevaisė iliuzija, bet su jais kovoti, kurti sanitarinių-higieninių priemonių seriją – galima. Cholerą juk praktiškai išgyvendinome, nors choleros mikrobai liko.

– Taip. Bet grįžkime prie akademiko Šafarevičiaus knygos – “Rusofobija”. Šafarevičius atvirai sako, kad visa tarybinė vyriausybė buvo sudaryta iš žydų. Ir štai kas stebina – šiandiena ta knyga prieinama daugeliui, ir tai didelis akademiko Šafarevičiaus nuopelnas. Aš prisimenu, kaip mano jaunystės metais Tarybų Sąjungoje daugelis žinojo, matė, numanė ir šnibždėjosi, kad valdžios organuose ir pačioje vyriausybėje nenormaliai daug žydų... Bet kad apie tai būtų spausdinama?! Ką jūs! Ir štai, už tai, kad Šafarevičius apie tai viešai prakalbo akademinėje spaudoje, jis vertas paminklo dar gyvam esant.

Po to jis cituoja ryškius antirusiškus žydų pasisakymus, t. y., įrodo, kad žydai patys ir užsiiminėjo rusofobija. Visada ir visur, kaip iki revoliucijos, revoliucijos metu ir po revoliucijos, žydai pastoviai užsiiminėjo antirusiška propaganda, rusofobija. Apie tai jis smulkiai rašo (90-91 psl.).

Vėliau jis imasi rašytojo Vasilijaus Grosmano, kurį mūsų žydiška spauda aukštino kaip šventą žmogų. O jeigu žydų spauda ką nors giria, tai būkite tikri, kad tai – neišpasakytas niekšas. Tai – tikras požymis. Bet, jeigu ta gentis ką nors pradėjo keikti, būkite tikri, kad jie pjudo gerą ir dėmesio vertą žmogų.

Tą Vasilijų Grosmaną žydai gyrė ilgus metus. Jis– žydas ir parašė knygą “Viskas teka”, kur jis lyg tai kritikavo Leniną. O ką jis darė iš tikrųjų? Kol buvo gyvas Stalinas, jis buvo 100-procentinis stalinietis ir Josifo Visarionovičiaus idėjų propaguotojas. Kaip rašytojas ir kaip žurnalistas jis visaip tarnavo Stalinui, bet... tuo pat metu, rašė visiškai priešingus dalykus. Kai jis mirė, kiti žydai tuos jo kūrinius atspausdino, kuriuose jis kritikavo tuos žmones, kuriuos būdamas gyvas gyrė. Tai – tas pats žydiškas “nuoširdumas” gojų pasaulyje. Akyse gali girti, aukštinti, o kišenėje “špygą” rodyti. Ateis laikas, ir visu kagalu užgrius su kritika ir kaltinimais, sukels pasaulinį kauksmą ir apkaltins tą, kurį vakar jie patys garbino ir jam giedojo ditirambus.

Taip kad, jeigu kalbėti apie Vasilijų Grosmaną, tai reikia pasakyti, kad tas žmogus neužsitarnauja ne tik garbės, bet ir elementarios pagarbos (92 psl.).

Visas mūsų gyvenimas nuaustas iš smulkmenų. Akademikas Šafarovičius aprašo vieną iš eserų vadu, t. y., socialrevoliucionierių, bombistų, kurie individualaus teroro srityje buvo daug blogesni už bolševikus. Po revoliucijos tas žydas-eseras pabėgo nuo savo kūrinio į Paryžių ir tapo vienu iš Prancūzijos komunistų partijos vadų. Tai yra, jis drumstė vandenį, darė revoliuciją Rusijoje, po to vos spėjo kojas išnešti, bet, vietoje to, kad ramiai gyventų demokratiniame Paryžiuje, jis vėl pradeda užsiiminėti tuo pačiu. Tai rodo, kad jis apsigimęs degeneratas, parazitas, kuris kenkia visur, kur tik tuo metu yra. Tam žmogui, kaip sako Rusijoje – pasislinkusi fazė. Nuo jo veiklos jau nukentėjo daug turtingų žydų Rusijoje ir Prancūzijoje, bet, kas įdomu – žydai jo niekada nekeiks.

Ir, kas įdomu. Turtingi Rusijos žydai taip pat bėgo nuo revoliucijos, jie ten daug prarado, bet niekada nė vienu žodžiu jokioje spaudoje žydų-revoliucionierių nekritikavo, nė žodeliu neužsiminė apie žydus, kurie Rusijoje sėjo mirtį ir betvarkę. Jie žino, kad tie žmonės – “iš saviškių”, ir jų liesti negalima. Neišpasakytas solidarumas.

Tai štai, pasirodo, tas pats žydas, buvęs eseras, o vėliau – vienas iš prancūzų komunistų partijos vadų, buvo aršus sionistas. Kaip jums tai patinka?!

* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk tai nesuderinami dalykai. Sionizmas – tai kraštutinio nacionalizmo forma, o komunizmas – kraštutinė internacionalizmo forma. Logiškai – tai poliariniai taškai, jų suderinti neįmanoma.

– Tai normaliam žmogui. Bet štai, pasimaišiusiam žmogui, puspročiui, žydui-maniakui, tai – visiškai normalūs dalykai. Išrinktoji tauta, dieviškoji tauta...

Akademikas Šafarevičius Bibliją taip pat gerai žino. Jis pateikia labai gerų citatų dėl tos dieviškosios tautos, kuri turi iš tikrųjų satanistinį pasišlykštėjimą visų kitų tautų atžvilgiu. Jis gerai sako, kad, būdamas krikščioniu, jis negali mirti nepasakęs tiesos. Pagal jo išrinktas citatas gerai matosi, kad žydai labai nekenčia visų, kurie ne žydai (96-97 psl.). Jis tiesiai sako apie liguistą žydų pyktį, kuris pasireiškia neįtikėtina rusofobija. Be to, jis pateikia gerus pavyzdžius.

* – “Dievas yra meilė ir esantis meilėje yra Dieve, ir Dievas yra jame”. Tai yra, jeigu koks nors žydas, net turintis pavardę Kaganovičius, bet neturintis savyje pykčio visai žmonijai, tai mums toks žydas – normalus žmogus. Išskirtinis degenerato bruožas – neapykanta normaliems žmonėms. Jeigu koks nors Ivanas Ivanovičius Ivanovas staiga ims propaguoti neapykantą visai žmonijai, visiems normaliems kitataučiams, tai būkite tikri, kad tai – arba rusų išsigimėlis, kuris yra pakeliui į judaizmą, arba užsimaskavęs judėjas...

– Aš visa tai ištyriau praktikoje. Tarp mano pažįstamų buvo keletas tokių žmonių. Pavyzdžiui, vienas mano skaitytojas iš trečiosios bangos vardu Serioža, jo pavardės neatskleisiu. Jis dažnai ateidavo pas mane, perskaitė visas mano knygas, aš gi – žinodamas, kad jis iš trečiosios evmigracijos, kartą jo paklausiau: “Na, o kaip gi tu čia papuolei? Juk iš Sąjungos į Ameriką išleido vien tik žydus. Sakyk sąžiningai, kaip ten pas tave su žydišku krauju?” Jis man atsako: “Grigorijau Petrovičiau, Jūs nepatikėsite. Mano mama ir tėvas buvo rusai, bet vėliau mama ištekėjo už žydo”.

Aš tą Seriožą gerai pažįstu jau keletą metų. Jis turi psichinių ir seksualinių problemų. Iš kur visa tai? Juk žydiško kraujo jis neturi. Panašu, kad jo motina buvo degeneratė, todėl ji antrą kartą ištekėjo už žydo. Štai todėl jame ir išryškėjo – iš motinos paveldėtas degeneratyvumas.

Normalus žmogus santuokoje su žydu neišsilaikys. Atsitiktinai bet kuris gali įklimpti... į santuoką su žydu, bet tokia santuoka bus netvirta ir greitai iširs. O jeigu santuoka tvirta, tai reiškia, susitiko du degeneratai.

Štai jūs priminėte citatą iš Biblijos: “Dievas – tai meilė. Ir tas, kuris myli, yra dieve, ir Dievas yra jame” (Jonas. 4:16). Tai – labai gera citata. Aš tą citatą panaudojau kaip epigrafą “Legione”. Bet yra ir priešinga filosofo Deni de Ružmono citata, kuris rašo, kad šėtonas negali mylėti ir nemyli tų, kas myli. Kaip dieviškosios meilės antitezė – tai pati neapykanta. Aš tai labai gerai patikrinau, pažinau pats asmeniškai.

Rašytojas turi rašyti tik apie tai, ką jis gerai žino, kaip ir pranešėjas turi kalbėti tik apie tai, ką gerai žino pats. Geriausios knygos – iš asmeninės patirties. Aš buvau vedęs 24 metus. Ir žmona buvo, kaip reta, geras žmogus, švelni, mielaširdinga. 20 metų mes gyvenome tiesiog siela prie sielos. Mus visi laikė idealia pora. Ir kai mano žmona išprotėjo, t. y., susirgo klimaksiniu pamišimu, tai staiga ji man sako: “Aš tavęs jau 10 metų nekenčiu”. Aš apstulbau ir sakau: “Alla, o kodėl tada tu visus tuos 10 metu aplink mane šokinėjai kaip zuikutis? Ir kalbėjai: “Grišenka, Grišenka...?”. “Ne, sako ji, – aš tavęs visą tą laiką nekenčiau”.

* – Aš prisimenu, jūsų “Kunigaikštyje” yra labai įdomi vieta. Aš tą vietą pastebėjau, kai tą knygą skaičiau, tikriausiai, penktą kartą. Ten labai daug informacijos ir iš karto jos niekaip nesuvirškinsi. Jūs rašėte apie tai, kaip tarybinis didysis inkvizitorius staiga kardinaliai keičia savo politiką nedorųjų atžvilgiu ir dovanoja gyvybę Berijai. Ten yra labai įdomūs žodžiai apie tai, kad bet kokia neapykanta, net neapykanta blogiui, kas iš principo yra teigiamas dalykas, iš žmogaus atima gyvenimą.

– Žmogui apnuodija gyvenimą.

* – Tai yra, neapykanta taip prieštarauja dieviškai prigimčiai, kad net neapykanta blogiui, t. y., šventas dalykas, net tai nuodija žmogaus organizmą ir gadina gyvenimą.

– O, taip. Tai – siaubingas dalykas. Aš asmeniškai visa tai išgyvenau. Klimaksinio pamišimo metu žmona pradeda nekęsti savo vyro, jis tampa priešu numeris vienas. Aš tada klausinėjau daugelio žmonių apie tos ligos simptomus. Pagrindinis simptomas, vyras tampa priešu numeris vienas. Galų gale liga paaštrėja tiek, kad ta “šventa” žmona ima virtuvinį peilį ir puola vyrą...

* – T.y., jeigu visa tai pernešti į šeimos lygmenį, tai pirmasis požymis to, kad toje šeimoje apsigyveno degeneracijos šėtonas, bus vaikų neapykanta tėvams, o tėvų neapykanta – nuosaviems vaikams. Tai reiškia, kad šėtonas jau įsiskverbė į šią šeimą ir bando ją išardyti iš vidaus. Kaip jūs jau minėjote, šėtonas ne tik negali pats mylėti bet ir nekenčia tų, kas myli. Patį mažiausią ginčą jis išpučia iki laukinio skandalo. Todėl kiekvienoje šeimoje, kai tik pastebimi pirmieji neapykantos ženklai, būtina sustoti ir neleisti šėtonui įsisiautėti.

– Lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Štai aš keturis metus bandžiau į protą atvesti savo žmoną, kuri palaipsniui kraustėsi iš proto. Nieko nesigavo. Ir tik tada, kai ji, po 24 bendro gyvenimo metų, padavė pareiškimą skyryboms, aš išsiaiškinau, kad ji buvo ketvirtadalis žydės. Jos tėvas buvo pusiau žydas ir pusprotis. Ir štai, būdama keturiasdešimties metų, ji iš savo tėvo gavo ilgai lauktą paveldėjimą...

* – Grigorijau Petrovičiau, o ką jūs galite rekomenduoti savo paskaitų klausytojams ir jūsų knygų skaitytojams, kurie jau žino, arba staiga sužino, kad sutuoktinis – turi žydiško kraujo?

– Pirma, turintis žydiško kraujo sutuoktinis tai, kaip taisyklė, rūpestingai slepia. Tarp mano pažįstamų, kuriuos aš pažįstu po 20-25 metus, masiškai buvo: žmona žydė o vyras aršus antisemitas. Tai išaiškėja tik tada, kai subręsta vaikai. Kai tenka pasibaisėti vaikais. Bet ką daryti? Vyrui ir žmonai jau apie 60 metų. Vaikai – degeneratai, bet tai išaiškėja tik senatvėje. Skirtis tokiame amžiuje?.. Štai jie ir gyvena likusius jiems skirtus metus kaip šuo su kate...

* – Bet čia vėl gaunasi paradoksas. Kodėl žmonės slepia savo priklausymą dieviškajai tautai?

– O čia ir esmė. Tai – labai geras klausimas. Aš manau, kad jie puikiai žino, kad jie yra bionegatyvūs žmonės, kad jie – nenormalūs, arba, tiesiai sakykime, degeneratai. Jie puikiai žino, kad visa tai susiję su jų žydišku krauju. Ir tai slepia.

* – Tai yra, jūs manote, kad visos tos paskaitos, kurių mes šiandiena klausomės, turintiems žydiško kraujo žmonėms nėra naujiena. Jos bus naujiena tik normaliems, sveikiems žmonėms. O žydiško kraujo turintys žmonės keiksis, spjaudysis ir sakys, kad visa tai yra antisemitizmas, ir viską neigs.

– Taip, tikrai taip. Bet mes nukrypome nuo temos. Tai štai, akademikas Šafarevičius prie citatų iš Biblijos apie žydų neapykantą, pateikia ir gerų pavyzdžių iš gyvenimo. Jis ima tarybinį rašytoją Isaaką Babelį, ir parodo ryškų tokios neapykantos pavyzdį. Štai, aš Amerikoje gyvenu jau 35 metai, skaitau žydišką “Naują Rusų Žodį” ir ten visus tuos 35 metus tą Isaaką Babelį giria.

Pasirodo, tarp visos rusų literatūros yra trys banginiai: pirmasis banginis – Pasternakas, žydas-pederastas; antrasis banginis – Babelis, taip pat žydas; trečiasis banginis – Mandelštamas. O dabar prisidėjo dar ir ketvirtas banginis – Brodskij, naujai iškeptas Nobelio premijos laureatas.

Šafarevičius cituoja Babelio kūrinius ir sako, kad tai – ištisa rusofobija, ištisa liguista žydiška neapykanta rusų liaudžiai. Jis nelenda į psichologiją, ir netiria Babelio kūrybos per degenerologinę prizmę, jis neanalizuoja Babelio sadizmo ir sadomazochizmo. Bet, ir be Aukštosios Sociologijos akademikas Šafarevičius pastebi, kad Babelis visa, kas rusiška, vaizduoja kaip atstumiančius ir atgrasius dalykus, o visa, kas gera – tik apie žydus.

Aš noriu kai ką pridurti apie Babelį. Todėl, kad akademikas Šafarevičius palietė tokią įdomią asmenybę, būtina kai ką pridėti. Mano kartotekoje yra visų tokių žymių rašytojų asmeninės kortelės. Aš manau, kad tos kortelės būtų labai įdomios atitinkamiems organams. Ir taip – Babelis Isaakas Emmanuilovičius, 1894-1941. Mirė ne savo mirtimi. Jį areštavo Didžiojo Valymo metu ir supūdė tarybiniuose lageriuose. Jį supūdė Kaukazo pusiau žydas Stalinas. Paskaitykime mano įrašus. Pirmas įrašas: 1916 metais Babelis buvo teisiamas už pornografiją; pasakojimus, kuriuos Maksimas Gorkis atspausdino žurnalas “Metraščiai”.

* – O Gorkis čia prie ko?

– О! Visi jie – viena kompanija. Iš kur visa tai imu? Gali pagalvoti, kad čia sėdi kažkoks žydų ėdikas ir kasasi po dieviškąja tauta... Ne. Visa tai paimta iš Babelio knygos “Išrinktieji”, Maskva, 1966 m. Apie tai rašo pats Isaakas Babelis savo autobiografijoje, kuri pateikta toje knygoje (24 psl.). Pats Babelis taip pat rašo, kad jis dirbo ČK, ką žydai čia, Vakaruose, kruopščiai slepia ir nutyli. Apie tai keletą kartų buvo keliamas klausimas “NRŽ”, bet kiekvieną kartą tai buvo nuleidžiama juokais ir užleidžiama migla.

* – Ir tuo pat metu “NRŽ” iš tarybinės spaudos perspausdino apie tai, kad pirmaisiais metais po revoliucijos į ČK ėjo vieni kriminaliniai nusikaltėliai. Dar daugiau, pateikiamas pikantiškas epizodas. Kai buvo paleisti visi kalėjimų kaliniai, tai Rusijos kriminaliai nusikaltėliai susirinko į savo susirinkimą ir nutarė, kad tarybų valdžia – mūsų valdžia, ir visi kriminaliniai nusikaltėliai privalo tą valdžią palaikyti.

– Babelis knygos 454 puslapyje laiške draugui I. Livšicui skundžiasi smegenų pervargimu, sako, kad dar nuo vaikystės turėjo neurasteniją. Tai yra, jis pats prisipažįsta, kad jis – psichinis ligonis dar nuo vaikystės.

Babelis trumpai mokėsi psichoneurologiniame institute. Tai yra, jis norėjo tapti gydytoju-psichiatru. Tai buvo prieš pat revoliuciją. Jis ten mokėsi kartu su... Michailu Kolcovu (486 psl.). Daugelis ne visiškai psichiškai sveikų žmonių einą į psichiatriją pagal formulę: panašus pažįsta panašų. Štai ir Babelis, iš pradžių mokėsi psichoneurologiniame institute, o vėliau nuėjo dirbti į ČK.

Panaši istorija buvo ir su Michailu Kolcovu. Jeigu pagalvojote, kad Michailas Kolcovas – rusas, tai labai klystate. Jo tikroji pavardė buvo Grinberg-Fridliand. Jis toks pat 100-procentinis žydas, kaip ir Babelis, ir taip pat bandė tapti psichiatru. Revoliucijos metu Kolcovas joje aktyviai dalyvavo ir baigė taip pat blogai, kaip ir Babelis.

Dar vienoje knygoje kalbama, kad Babelio motina, kai jam buvo 11-12 metų, jį vedžiojo pas gydytoją-psichiatrą. Jis nuo pat vaikystės buvo psichiniu ligoniu.

Babelis parašė knygą “Konarmija”. Bet Pirmosios raitosios armijos komandarmas C. M. Budionnyj 1928 metų spalio 26 d, laikraštyje “Pravda” įdėjo atsiliepimą apie tą knygą. Cituoju iš Budionno atviro laiško Maksimui Gorkiui: “Babelis fantazuoja ir, paprasčiausiai, meluoja. Jo apsakymų fabula, kurie pripildyti erotomaniško autoriaus fantazijomis, tai – bepročio žydo svaičiojimai”. Kaip jums tai patinka? Juk geresnio recenzento ir būti negali. Knyga “Konarmija” apie Pirmąją raitąją armiją, o tos armijos komandarmas buvo Budionnyj. Ir jis tą Babelio kūrybą vadina bepročio žydo svaičiojimais.

* – Gaunasi, kad “Naujas Rusų Žodis” net springdamas giria bepročio žydo svaičiojimus?

– Taip. Juk jis – “iš mūsiškių”, nieko nepadarysi. Ir jeigu Budionnyj Babelį kritikavo, tai M. Gorkij jį gyrė ir gynė, bet kodėl? Ogi todėl, kad jie abu buvo ligoniai. Kaip sakoma, du batai – pora.

Kartais “NRŽ” prasitaria, arba redaktorius nepakankamai atidus būna. Taip, 1975 m. birželio 15 d, “NRŽ” Jurijus Ivaskas apie Babelį rašo: “Argi, sakykime, politrukas Babelis, komunistu apsimetantis inteligentas, ką nors apiformino savo sadistinėje-isteriškoje “Konarmijoje”? Literatūros kritikai joje randa formą, arba, kaip dabar madinga, struktūrą, bet, mano požiūriu, jo apsakymai sukelia tik antiliteratūrinį pykinimą”. Jurijui Isaskui, senam pederastui, 1975 metais buvo jau 75 metai. Tas senas pederastas dėstė rusų kalbą ir literatūrą viename iš amerikietiškų koledžų. Patikėkite manimi, jis puikiai gaudėsi psichopatologijoje. Ir štai ką jis rašo apie Babelį...

Jūs žinote, aš jau seniai išstačiau savo tinklus. Aš nuo 1949 metų drumstame vandenyje gaudau savo auksines žuvytes. Kada taip ilgai gaudai – tai būtinai ką nors pagausi... Štai – dar vienas įrašas – “Babelis turėjo «intymių santykių» su NKVD narkomo Ježovo žmona, kuri buvo žyde iš Odesos vardu Jevgenija Samuilovna. Ji buvo žurnalo «TSRS statybose» redaktore”.

Čia kalbama, kad Babelis dirbo ČK. Tiesa, apie ČK dirbusius rašytojus – visi jūs tikriausiai gerai prisimenate Ilfo ir Petrovo jumoristinę apybraižą “12 kėdžių”? Žydo Iljos Ilfo ir ruso Jevgenijaus Petrovo iš rašytojų sąjungos. Tai štai, pasirodo, rusas Jevgenijus Petrovas dirbo ČK iki tol, kol su Ilfu pradėjo rašyti savo jumoristinius apsakymus.

* – O jūs tikras, kad Petrovas iš tikrųjų rusas?

– Aš niekuo netikras. Aukštosios Sociologijos srityje viską reikia tikrinti, tikrinti ir dar kartą tikrinti.

* – Sunku rasti tokį rusą, kuris ilgus metus kartu su žydu rašytų tokias pasityčiojančias jumoristines knygas apie Rusiją.

– Štai ir jūs tą patį pastebėjote. Knygose “Aukso Veršis” ir “12 kėdžių”, kartu su jumoru – daugybė išsityčiojimų iš rusų liaudies. Apie tą patį rašo ir akademikas Šarafajevas. Tokios porelės, kaip taisyklė, tampriai bendradarbiauja pederastijos pagrindu. Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas, Leninas ir Zinovjevas, Trockij ir Joffe, Stalinas ir Mikojanas, Gercenas ir Ogariovas...

Babelis kartą pasakė Furmanovui: “Mūsų čekistai – na, kažkokie šventi žmonės”. Tai yra, susirenka sadistai, mazochistai ir patys save pradeda vadinti šventais žmonėmis. Ir tai daro masiniai žudikai? Visi šventieji, visi žydai. Dieviškoji tauta!

Štai ką apie Babelį 1982 m. rugsėjo 18 d. “NRŽ” rašo žydas iš trečiosios evmigracijos – Arkadijus Lvovas: “Visi žino, kad Babelis lankydavosi Ježovo namuose”. O kas gi Babelį areštavo ir sunaikino? Tas pats Ježovas. Vėl gi gyvatė, kuri kandžioja savo pačios uodegą. Čia pas mane įrašyta maža pastaba: Tai palygink su Mandelštamo byla. Mandelštamas – tai antrasis tarybinės literatūros banginis, kurį iki padangių kelia žydiškas “NRŽ”. Jis 30-jų metų pradžioje važiuodavo ilsėtis į specialią sanatoriją Kryme. Toje sanatorijoje Mandelštamas žaisdavo tenisą su NKVD narkomu Ježovu. Tas pats Ježovas jį areštavo ir sušaudė. Taip kad, jūs matote – tos pačios paralelės.

* – Grigorijau Petrovičiau, yra žinomi faktai, kad dalis žydijos aktyviai dalyvavo baltųjų judėjime ir prieš savo puspročius gentainius kovėsi iki mirties. Be to, pas baltagvardiečius jie labai kentėjo nuo antisemitizmo. Kaip jūs galite charakterizuoti tą žydų kategoriją?

– Pirmiausiai, baltųjų judėjime dalyvavo ne taip jau daug žydų. Santykis buvo maždaug 1000:1. Jeigu raudonųjų pusėje buvo, sakykime, 100.000 žydų, tai pas baltuosius – 100. Pavyzdžiui, Ilja Erenburgas. Jis kažkurį laiką buvo baltųjų pusėje, bet netrukus iš ten perbėgo pas raudonuosius ir tapo vienu iš Stalino rūmų tarnų.

Taip kad, tas dalykas – žydams nėra charakteringas. Tai galėjo būti tik kaip išimtis iš bendros taisyklės.

Babelis turi 1929 m. gimimo dukrą Natašą. Tai nuo žmonos-žydės, kuri 1925 metais liko Paryžiuje. Babelis tuo metu gyveno Maskvoje, o žmona – Paryžiuje. Ir vis dėl to, kaip tuo metu tie žydai laisvai važinėjo po užsienius?!

* – Iš tikrųjų, rusų žmogui tuo metu buvo labai sudėtinga iš kolūkio nuvažiuoti į rajoninį centrą arba artimiausią miestą.

– Taip. O žydai laisvai važinėjasi po Paryžius, prisidaro ten vaikų. Ponai! Valdančioji klasė!

Kai geležinis narkomas Ježovas buvo sušaudytas, tai jo žydė žmona Jevgenija Samuilova nusižudė. Ježovas buvo masinis žudikas, o jo žmona – savižudė. Ir tai mes matome beveik kiekviename žingsnyje: žudymai ir savižudybės – griovimo ir susinaikinimo kompleksai.

* – Bet gi tai – didelė viltis rusų patriotams. Jeigu kas nors mano, kad viskas prapuolė, Rusija sunaikinta, ekonomika sugriauta, šėtonas džiūgauja – tai tas giliai klysta. Reikia prisiminti formulę, kad šėtonas linkęs susinaikinti. Dabar, mūsiškiame XX amžiuje, kai homoseksualistai švenčia pergalę beveik visose demokratinėse valstybėse, netikėtai pasirodė AIDS, kuris juos retina geriau už bet kokią Inkviziciją. Todėl – negalima per daug nusivilti, nusivylimas – mirtina nuodėmė.

– Taip. Griovimas ir čia pat – susinaikinimas. Tarp kitko, Ježovo brolis taip pat buvo areštuotas ir sušaudytas. Tai rašo Borisas Suvarinas – stambiausias prancūzų komunistas ir žydas žurnale “Kontinentas” 1980 m. 23 numeryje.

Rusų Nobelio premijos laureatas Ivanas Buninas apie Babelį rašė: “Tarp šlykščiausių bedievių dar buvo Babelis. Pavyzdžiui, apsakymuose “Saška-Kristus” ir “Jėzaus nuodėmė”. Tai iš knygos: Ivanas Buninas. “Po pjautuvu ir kūju”, Kanada, 1975 m. 119 psl.

1922 metais Babelis spausdinosi savo konarmietišku pseudonimu Liutovas, t. y., būdamas sadistu, pasirinko atitinkamą pseudonimą, kuriuo prisidengęs dirbo ČK.

Na, o dabar aš pasakysiu savo nuomonę apie Babelio apsakymus. Aš tą “Konarmiją” ir “Odesos pasakojimus” perskaičiau gana atidžiai. Štai vienas iš Babelio apsakymų, kuriame sūnus sušaudo savo tėvą ir rašo laišką motinai, kuriame smulkiai aprašo, kaip jis tai padarė. Priežastis – tėvas lyg tai buvo buožė, o sūnus – proletaras, ir štai, savo tėvą jis sušaudė už pasaulinę revoliuciją, už visuotinę darbininkų ir valstiečių laimę. Tas apsakymas – toks šlykštus, kad didesnio niekšiškumo sunku įsivaizduoti. Absoliutus sadizmas. Ir tokių apsakymų Babelio “Konarmijoje” visa eilė. Štai kodėl Pirmosios raitosios armijos komandarmas Budionnyj visa tai pavadino bepročio žydo svaičiojimais.

Grįžkime prie Šafarevičiaus knygos. Jis ten pateikia citatas iš Andrejaus Siniavskio knygos, kuris, sėdėdamas Paryžiuje, spjaudė ant rusų literatūros pasididžiavimo – Puškino ir Gogolio. Ir Šafarevičius tiesiai rašo, kad taip pat tai yra – bepročio žydo svaičiojimai.

* – Visa tai pagal tą pačią formulę: šėtonas nemyli tų, kas myli. Puškinas buvo šviesiuoju genijumi, ir todėl jis iki pat šiol neduoda ramybės tiems psichopatams. Štai kodėl jie ir Kristaus patologiškai nekenčia. Jėzus Kristus propagavo meilę.

– Taip. Akademikas Šafarevičius tiesiai sako, kad jie tokia literatūra tvirkina rusų jaunimą.

Po to Šafarevičius pasisako prieš Froidą, garsų žydų psichiatrą, kuris gydė žydus nuo pederastijos, o pats buvo pederastas. Pats išsigydyti negalėjo, o iš kitų už tai ėmė didelius pinigus.

Šafarevičius taip pat pasisako prieš Pikaso. Pikaso – tai dar vienas idiotas, bet tik dailėje, šizofrenikas ir ispaniškas pusiau žydas.

Šafarevičius pasisako ir prieš Kafką. Kafką žydai aukština kaip klasiką, bet Kafka buvo čekų žydas, rašė vokiečių kalba ir buvo absoliutus šizofrenikas. Kai jis merdėjo, tai savo testamente uždraudė spausdinti jo kūrinius. Žydai nepaisė jo testamento ir šiandiena – visi Kafkos svaičiojimai jau atspausdinti.

* – O kaip visas tas brudas šiuo metu giria kitą beprotį – Velemirą Chlebnikovą.

– Taip. Velemiras Chlebnikovas aiškiai buvo beprotis.

Akademikas Šafarevičius taip pat pasisako prieš naujai iškeptą Nobelio premijos laureatą Josifą Brodskį. Aš jums turiu pasakyti, kad akademikas Šafarevičius eina teisingu keliu literatūros ir meno srityje. Jis labai gerai supranta, kur tiesa, o kur melas.

Jis taip pat neigiamai rašo apie kinofilmą “Andrejus Rubliovas”. Tas filmas – absoliuti šlykštynė, bet jį užspringdami gyrė žydiškame “Naujame Rusų Žodyje”: genialu, puiku, talentinga... Aš pasidaviau tai žydiškai reklamai ir nuėjau pasižiūrėti to filmo. Žodžių – Šlykštynė. Tas filmas – persunktas melu ir masiniu sadizmu.

Ir taip – šiandiena mes išanalizavome rusų akademiko Igorio Rostislavovičiaus Šafarevičiaus knygą. Ir aš privalau jums pasakyti, kad, ačiū Dievui, ten, Rusijoje, atsiranda žmonių, kurie nebijo pasakyti tiesos.

* – Bet Šafarevičius savo darbuose nė žodžio nesako apie degeneraciją.

– Vienoje knygoje neįmanoma aprėpti neaprėpiamą. O degeneracijos tema ne tik kad neaprėpiama, bet dar ir draudžiama.

Marksizmo dėstytojai mums pastoviai sakė, kad yra trys marksizmo sudėtinės dalys: prancūziškas socializmas, vokiška filosofija ir angliška politinė ekonomika. Tai štai, tą patį galima pasakyti ir dėl degeneracijos, kad ji susideda iš trijų sudėtinių dalių: ir visa tai prasideda nuo lytinių iškrypimų. Jeigu žmogus neišgirsta gamtos balso, neišgirsta Dievo balso, tai netrukus jam prasideda psichinės ligos. Tai tęsiasi per kelias kartas. Na ir paskutinė, trečioji išsigimimo dalis – įvairūs išsigimėliški organizmo defektai: žvairumas, zuikio lūpa, vilko nasrai, raišumas (arkliapėdiškumas) ir panašiai. Arba – raudonplaukiškumas. Ne be reikalo dar Petras Pirmasis išleido įsaką, pagal kurį buvo uždrausta teismuose liudyti žvairiems ir raudonplaukiams, “nes taip Dievas šelmius pažymi”.

Visiems normaliems žmonėms kaip “Tėve Mūsų” būtina žinoti tas tris pagrindines degeneracijos sudėtines dalis, kad per gyvenimą neiti aklai.

Aš taip pat iki 35 metų turėjau akis, bet daug ko nemačiau; turėjau ausis, bet daug ko negirdėjau. Štai dėl to, kad padėčiau kitiems žmonėms, skaitau savo paskaitas ir rašau tas knygas.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ