Praeitose paskaitose mes su jumis susipažinome su 4.000 metų laikotarpio istoriniais faktais ir garsių žmonių pasisakymais žydų klausimu.
Šiandiena mes su jumis pakalbėsime apie tai, kas vyksta mūsų laikais.
Mano rankose 1989 m. birželio 18-19 d. žydų laikraščio rusų kalba “Naujas Rusų Žodis” numeris. Pirmame puslapyje didžiulis straipsnis “Vengrija pagerbia Imre Nadį”. Didelis įvykis demokratinėje Vengrijoje. Prie komunistų, po 1956 metų sukilimo, Imre Nadis buvo sušaudytas kaip kontrrevoliucionierius, o dabar demokratai iškasė jo bevardį kapą ir su didžiule pagarba perlaidoja. Be to, jo karstas buvo pastatytas Didvyrių aikštėje Budapešte. Laikraštyje pateikta fotografija: Imre Nadžio ir jo bendražygių karstai apkrauti vainikais. Bendrai – didžiulis įvykis. Šį kartą jį laidojo kaip Vengrijos nacionalinį didvyrį.
* – Grigorijau Petrovičiau, ar mums keliais žodžiais negalėtumėte priminti, kas Vengrijoje buvo 1956 metais?
– 1956 metais Vengrijoje buvo sukilimas. Pagrindinai, Budapešte. Tas sukilimas buvo nuslopintas. To sukilimo vadovą Imre Nadį areštavo ir sušaudė. Šiandiena jį visi garbina kaip nacionalinį didvyrį. “Atsisveikinimo ceremonija vyko dalyvaujant vengrų komunistų partijos delegacijai, kuriai vadovavo Ministrų Tarybos pirmininkas Miklošas Nemetas...” Bendrai, tikra pasiutpolkė.
* – Grigorijau Petrovičiau, vienoje iš jūsų paskaitų jūs užsiminėte, kad daugelis pabėgėlių iš Vengrijos buvo žydai. Maždaug apie 90 procentų. Kodėl gi tada masiškai bėgo vengrų žydai?
– Esmė tame, kad tada Vengrų vyriausybėje, taip pat, kaip ir Rusijoje, buvo beveik vieni žydai. Tai štai – vieni žydai sėdėjo vyriausybėje, kiti žydai – sukurstė sukilimą, o treti žydai – po to sukilimo bėgo. Tada apie 100 tūkstančių Vengrijos žydų pabėgo į Vakarus.
Dabar pasižiūrėkime, kas gi toks buvo tas Imre Nadis, kurį šiandiena taip iškilmingai garbina kaip Vengrijos nacionalinį didvyrį. Mano kartotekoje jam užvesta atskira kortelė. Aš manau, kad daugelį nustebins faktai, kurie įrašyti į mano kortelę. Ir taip – Imre Nadis vadovavo 1956 metų sukilimui Budapešte. Jis buvo pusiau žydas. Tikroji jo pavardė Grocas. Jo tėvas buvo žydas. Imre Nadžio žmona taip pat buvo žydė. Tai iš knygos “Pasaulio užgrobėjai”, knygos autorius Luisas Maršalko (264 psl.).
Imre Nadis buvo sušaudytas 1957 m. sausio 29 d. Bet, pasirodo, kad 1918 m. Jekaterinburge jis asmeniškai dalyvavo sušaudant (žvėriškai nužudant) caro šeimą. Informacija apie tai yra knygoje “Kaip žuvo caro šeima”, žurnalo “Soglasije” leidykla. Ten jis nurodytas ypatingos paskirties ČK būrio sąrašuose. Visi jie dalyvavo sušaudant caro šeimą. Tą informaciją patvirtina ir 1976 m. gruodžio 22 d. žydų laikraštis rusų kalba “Naujas Rusų Žodis”.
Sekantis faktas: Imre Nadis praktiškai buvo vengriškuoju Berija. Tai yra, savo laiku jis buvo Vengrijos vidaus reikalų ministru ir užsiiminėjo sušaudymais. Apie tai rašo A. Artiomovas, vienas iš NTS vadų, ir, vėl gi, tai daro 1979 m. lapkričio 18 d. “Naujame Rusų Žodyje”. Šiandiena tas vengrų liaudies budelis guli apibertas gėlėmis kaip Vengrijos nacionalinis didvyris... Liūdnas anekdotas. Štai kas gaunasi, kai žmonės nežino Aukštosios Sociologijos dėsnių.
Sekanti medžiaga: “Premjer-ministras Nadis – Vienas iš caro žudikų Jekaterinburge...”
– laikraštis “Mūsų šalis”, Argentina, 1980.12.26. Apie tai rašo A. Rostovas. Tas korespondentas gyvena Romoje ir jo informacijos šaltinis yra Vatikano žvalgyba. O kas gi sušaudė patį Imre Nadį? Imre Nadį sušaudė pusiau žydas Jurijus Andropovas, tarybinis pasiuntinys Vengrijoje. Andropovas buvo pusiau žydas-pusiau armėnas. Vedęs taip pat žydę.
Kaip jums tai patinka? Visa tai – to paties dėsnio įtaka: gyvatė, kuri kandžioja savo uodegą. Tai, ką mes šiandiena žinome apie Imre Nadį, mums leidžia tvirtinti, kad jis buvo niekšiškiausias ir visų niekšų.
Prisiminkime 1919 m. vengrų revoliuciją. Ten upėmis tekėjo vengrų liaudies kraujas, bet, ačiū Dievui, vengrų armija pasirodė aukštumoje ir nuslopino kruviną revoliuciją. 90% tos revoliucijos viršūnėlės buvo žydai. Po betvarkės nuslopinimo, visi tie revoliucionieriai, tame tarpe ir Bela Kunas, pabėgo į Austriją. Austrai juos visus susodino, bet ne į kalėjimą, o į... beprotnamius. Žinoma, Maskva pradėjo jaudintis. Prasidėjo derybos tarp Maskvos ir Austrijos ir Maskva juos visus priėmė pas save. Ir visi jie rado darbą Kominterne.
Luiso Maršalko knygoje “Pasaulio užgrobėjai” taip pat pateikiama informacija apie Vengrijos vyriausybės sudėtį po 1945 metų, kai tarybiniai kariai išlaisvino Vengriją. Tuo metu Vengrijos šeimininku tapo žydas Matias Rakoši. Prie jo, pirmuoju respublikos prezidentu buvo Zoltanas Tildi, buvęs pastorius-kalvinistas ir alkoholikas. Tai yra, nevykėlis šventikas, alkoholikas. Ir tai – dar ne viskas. Nevykėlio pastoriaus žmona Elizabet Gienis-Griunfeld buvo žydė. O dabar prisiminkite, kad nuodingiausias yra šventikų arba jų vaikų mišinys su žydais. Tai – taip pat vienas iš Aukštosios Sociologijos dėsnių. Štai jums pirma komunistinė Vengrijos vyriausybė: viską valdo žydas Matias Rakoši, o prezidentu pasodintas – vedęs žydę nevykėlis šventikas alchašas Zoltanas Tildi.
* – Grigorijau Petrovičiau, iš praeitų paskaitų mes jau žinome, kad į valdžią prasiskverbę žydai pirmiausia save apsupa, – žydais, vėliau – puskraujais žydais, o dar vėliau – degeneratais iš supančios aplinkos, kurie vedę žydes. Jeigu kas nors ramiai dirba tarp žydų, 90% galite būti tikri, kad tai – apsimetėliai! Jeigu normalus žmogus papuolė į žydišką terpę ir ilgai ten išsilaikė, su juo kažkas netvarkoje.
Ir štai, dar vienas pastebėjimas. Jūsų knygos, jūsų paskaitos gali tarnauti lakmuso popierėliu išsiaiškinant degeneratus. Pagal reakciją į jūsų knygas, galima neklystant nustatyti bionegatyvius žmones. Perskaitęs arba išklausęs jūsų Tezes, normalus žmogus rimtai susimąstys. O štai, degeneratai – būtinai pakels triukšmą, pradės protestuoti, pradės triukšmauti, bandys viską paneigti… Pirmiausiai sukils sacharoviečiai, solženicyniečiai, jevtušenkos, roždestvenskiai ir, tokiu būdu, – patys save išduos. Tuo pačiu jie lyg pasirašys po tuo, kad jie – apsimetėliai.
– Taip. Iš tikrųjų taip. Štai, pavyzdžiui, daktaras Hordau-Ziudfeldas, savo knygoje «Degeneracija», didįjį rašytoją L. N. Tolstojų tiesiai vadino aukščiausio laipsnio išsigimėliu. Tokiu būdu, visus jūsų išvardintus asmenis galima būtų priskirti vidutinio lygio išsigimėliais, tuo pačiu sušvelnintumėte žodžio “degeneratas” reikšmę.
* – Grigorijau Petrovičiau, aršių sionistų ir gimtųjų rusų degeneratų reakcija į jūsų knygas visiškai suprantama. O štai, kaip elgsis sąžiningas, protingas ir surusėjęs pusiau žydas?
– Aš taip pat kartais galvoju: įsivaizduokime, kad aš būčiau žydu arba puskrauju ir sužinočiau visa tai, apie ką dabar čia kalbame ir apie ką parašiau jau keletą knygų, ir ką aš tada daryčiau? Tikriausiai aš, paprasčiausiai… tylėčiau. Tik kvaili degeneratai pradeda triukšmauti ir, tuo pačiu, išsiduoda. Protingi degeneratai – tyli ir apie tą problemą stengiasi sužinoti kuo daugiau. Jiems gi nuo to tik lengviau...
Visų tautų reakcija į puspročių žydų veiksmus – viena. Tai – natūrali atsakomoji reakcija į žydijos veiksmus, žydų sadistinę veiklą ČK organuose. Bet koks blogis sukelia atsakomąją reakciją. Aš manau, kad žydų išsigelbėjimas yra jų supratimas savo pradinio blogio, to blogio, kurį jie neša visoms pasaulio tautoms. Visų mūsų išsigelbėjimas – ir žydų, ir ne žydų, tai visų tos sektos narių atsisakymas nuo judėjiškų postulatų. Bet tame ir tragedija, kad judėjiškumo esmė sudėta į tuos postulatus. Tai sėkla, iš kurios išauga giluminės judėjiškos savimonės šaknys. Todėl – tai, kas gerai žydams – beveik visada blogai ne žydams. T.y., antisemitizmo šaknys paslėptos pačio judaizmo gelmėse ir jo šiandieniniame valdyme – sionizme.
Nedidelis praktinis pavyzdys. Kartą mane supažindino su viena jauna tarybine dama, kuri iš Tarybų Sąjungos atvažiavo su 3-ja evmigracijos banga. Tada jai buvo 32 metai, mano knygų skaičiusi ji nebuvo. Temos, kuri mane domina, ji nežinojo. Kartą ji pas mane užsuko. Sėdim mes su ja, kalbamės. Ji man pasakoja, kaip išvažiavo iš Tarybų Sąjungos. Pasirodė – ji save pristatė žyde. Sako, kad pagal motiną, pas kurią lankydavosi kažkokie stambūs mokslininkai, o legalus jos tėvas buvo jūrininkas, vos ne stambaus laivo kapitonas, be to, karinio. Bet jis mirė, o ji panorėjo išvažiuoti iš Tarybų Sąjungos. Ji nuėjo į Vizų ir registracijos skyrių, papasakojo apie savo tėvus ir pareiškė, kad tikrasis jos tėvas buvo... žydas. Ten pradėjo abejoti. O ji – jiems pasakoja, kad tarpusavyje susitarę, jos tėvai, ją pasigimdė nuo žydo, kuris vėliau išvyko į Izraelį, o štai, dabar ją kviečia pas save ir išsiuntė kvietimą atvykti.
Vizų ir registracijos skyriaus darbuotoja jai sako: “Mergaite, jūs gi meluojate. Tokiomis nesąmonėmis aš negaliu patikėti. Paprasčiausiai, jūs norite išvažiuoti. Eikite į namus ir gerai pagalvokite”. O ji ateina dar kartą ir viską pakartoja tą patį. Taip vaikščiojo apie metus. Štai jums ir damutė iš gatvės. Dabar išsiaiškinkime – normali ji, ar ne?
Asmeniškai aš nežinau, ji rusė pagal tėvą ir motiną, ar ji iš tikrųjų pusiau žydė. Iš išvaizdos to nenustatysi. Čia ji gyvena jau apie penkis metus. Dirba oficiante, o namuose sėdi ir rašo pjeses. Tai jos – idėja fiks. Labai nori būti dramaturgė.
Kiekvienam normaliam žmogui aišku, kad tai – akligatvis. Nežinant kalbos, svetimoje šalyje tapti dramaturgu, ir dar esant tokiai konkurencijai, kuri egzistuoja Amerikoje – tai beprotybė. Ji neturi jokių šansų. Bet tai dar ne viskas. Ji susirado meilužį. Ir kas gi tas meilužis? Žydas. Štai jums visa grandinė kvailysčių ir absurdų… Tokių pavyzdžių aš žinau labai daug. Tai ji dega noru tapti artiste, tai dainininke. Leidžia pinigus pamokoms, leidžia brangų laiką – neturi jokių šansų prasimušti. Visiškai jokio talento... Praeina kiek laiko ir staiga išaiškėja kad ji yra lesbietė. Tokie, kaip taisyklė, baigia gyvenimą Grinvič Vilidže, kur gyvena lesbietės ir pederastai, arba jų laukia beprotnamiai.
Dabar grįžkime prie Vengrijos komunistinės vyriausybės. Antrasis Vengrijos prezidentas buvo toks Arpadas Zakasičius, kuris iki tol buvo šnipu Gestape. Jo žmona sėdėjo kalėjime už vagystę, t. y., buvo kriminalinė nusikaltėlė.
Trečiuoju komunistinės Vengrijos prezidentu buvo Aleksandras Ronai-Roma. Jo žmona taip pat buvo žydė (tos knygos 234 psl.). Gaunasi, kad tik tada gali pakliūti į komunistinės Vengrijos prezidentus, jeigu tu – žydas arba pusiau žydas, arba, blogiausiu atveju, tavo žmona žydė.
Aš manau, kad, iš esmės, Rusijoje turėtų būti kokia nors įstaiga, sąlyginai aš tokią įstaigą vadinu KGB 13-ju Skyriumi arba Aukštosios Sociologijos institutu, kuris užsiiminėtų visais tais klausimais, užsiiminėtu valdžios kompleksu, išsiaiškintų – kodėl į valdžią lenda įvairiausios šiukšlės...
* – Кaip sakė V. I. Leninas: “Man reikalingi ypatingi žmonės”.
– Taip, jam buvo reikalingi revoliucionieriai-profesionalai. Kai prezidentas Ruzveltas, kuris pats turėjo žydiško kraujo, 1933 metais pripažino Tarybų Sąjungą, tai pirmuoju amerikiečių pasiuntiniu į Maskvą pasiuntė Viljamą Bullitą, pusiau žydą. Kaip čia viskas užmaskuota: vardas, pavardė, lyg būtų grynai amerikietiški. O iš tikrųjų Bullitas buvo pusiau žydas. Buvo vedęs tokią damutę vardu Luiza. Jai buvo – antruoju vyru. Kas gi buvo Luizos pirmasis vyras? Jos pirmasis vyras buvo vienintelis amerikietis, kuris palaidotas Raudonojoje Aikštėje Maskvoje. Jis ten užmūrytas Kremliaus sienoje. Vadino jį – Džonu Ridu. Tai tas pats, kuris parašė knygą “10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį”. Pats Leninas tai knygai parašė pagiriamąjį įvadą. Štai jums – gyvenimiškas anekdotas. Pirmasis amerikiečių pasiuntinys komunistinėje Tarybų Sąjungoje buvo vedęs buvusią aršaus amerikiečių komunisto ir asmeninio tarptautinio komunistinio judėjimo vado V. I. Lenino draugo žmoną. Be to, Luiza savo memuaruose tiesiai rašo, kad Džonas Ridas buvo impotentas ir negalėjo jos patenkinti kaip vyras. Be to – Luiza buvo alkoholikė ir savo dienas baigė kažkur po tiltu Paryžiaus lūšnynuose. Ji buvo sunki alkoholikė, visiška ligonė. Štai jums dar vienas ryškus pavyzdys – kas valdo pasaulį.
* – Grigorijau Petrovičiau, šiuo metu Vengrijoje ardo spygliuotas vielas, atveria sienas, stoja į kapitalistinių nacijų sandraugą. Kyla klausimas: o dabar Vengriją valdys sąžiningi ir padorūs žmonės, arba vėl bus legionieriai, tik jau iš kapitalistinės aplinkos?
– Apie tai mes sužinosime maždaug po dešimties metų. Kaip sakoma, pagyvensime – pamatysime. Knygoje “Pasaulio užgrobėjai” yra dar keletas įdomių faktų. Pavyzdžiui, vienas iš garsiausių norvegų rašytojų buvo Nobelio premijos laureatas Knutas Hamsunas. Tas vardas visiems žinomas. Ir kuo gi jis baigė? Norvegijos hitlerinės okupacijos metu jis save parodė sveiku nacionalistu ir net kai kuria prasme palaikė Hitlerį. Po Vokietijos kapituliacijos jį pasodino į beprotnamį. Jeigu šiandiena kovotojai už žmogaus teises lieja apmaudą, kad tarybinius disidentus sodina į beprotnamius, tai jiems reikia priminti, kad nieko naujo tame nėra. Valdžiai neįtinkančius rašytojus ir Vakaruose slepia ten pat.
* – Tai primena istoriją, kuri aprašyta Duglaso Rido knygoje “Ginčas dėl Siono”. Ten stambiausio anglų laikraščio redaktorių taip pat įkišo į beprotnamį vien tik už tai, kad jis palietė žydų klausimą.
– Taip, štai ir Nobelio premijos laureatą Knutą Hamsuną nugalėtojai-demokratai taip pat įkišo į beprotnamį. Ir tai neatsitiktinumas. Tai – dėsningumas.
Garsus amerikiečių poetas Ezras Puondas skaitomas geriausiu Amerikos poetu-modernistu. 30-jų metų pabaigoje jis išvyko į Italiją – klasikinės demokratijos šalį ir karo metais palaikė Musolinį. Po kapituliacijos Italijoje, demokratiški amerikiečiai jį pasodino į metalinį narvą ir išsiuntė į Ameriką, o ten uždarė į beprotnamį, kuriame jis prasėdėjo 13 metų.
Kai pradedamas kelti triukšmas dėl tarybinių beprotnamių, reikėtų prisiminti ir apie demokratiškų Vakarų beprotnamius. Gali būti, kad Ezrą Paundą beprotnamyje ir laikė 13 metų, kad visam pasauliui parodytų – pažink saviškius! Buvai prieš mus? Mes užtikrinsime tau 13 metų linksmybių!
* – Paskutiniu metu “Naujame Rusų Žodyje” pasirodė nauja rubrika “Ekspres kronika iš Tarybų Sąjungos”. Ten dažnai spausdina tokius pranešimus: 13 dieną, 13 valandą eilinė grupė demonstrantų iš 13 žmonių mitingavo tokia tai tema. Specialiai pabrėžia 13 dieną, 13 valandą ir 13 dalyvių.
– Aš turiu atskirą grupę kortelių su skaičiumi 13. Masė įdomių faktų. Pavyzdžiui, pasikėsinimas į carą Aleksandrą II, carą-išgelbėtoją, taip pat buvo surengtas 13 dieną, bet apie tai mes pakalbėsime vėliau.
Dar vienas įdomus faktas iš knygos “Pasaulio užgrobėjai”. Čan Kaiši žmona buvo Sun Jatseno duktė (207 psl.). Visi jie – revoliucionieriai. Daktaras Sun Jatsenas buvo Kinijos revoliucijos tėvu ir, tuo pat metu, jis vadovavo kiniečių masonams. O jo artimiausi padėjėjai buvo... Čan Kaiši ir Mao Czedunas.
* – Grigorijai Petrovičiau, žydiškame “Naujame Rusų Žodyje” buvo žinutė apie Borodiną (tikroji pavardė – Gruzenbergas). Tai štai, tas Gruzenbergas, kartu su Koganu organizavo komunistinį judėjimą Kinijoje. Gruzenbergas pasirūpino Kinijos komunistinio judėjimo kadrais ir ten organizavo pirmąją komunistinę karinę akademiją. Žinutėje pateikiamas tos akademijos pirmojo šaukimo kursantų sąrašas. Tai buvo Čan Kaiši, Sun Jatsenas ir Ho Ši Minas. O į antrą šaukimą papuolė Mao Czedunas. Visi jie buvo bendrakursiai.
– Ir svarbiausiai, kad visi šie ereliai buvo masonais. Kaip žinoma, Kinijos masonams vadovavo kinų revoliucijos tėvas Sun Jatsenas. O šalia sukiojosi jauni masoniukai – Zan Kaiši ir Mao Czedunas. Jau žinodami, kad, praktiškai, visi masonai – pederastai, galima numanyti, kad jaunystėje Čan Kaiši ir Mao buvo du pederastai ir visiškai įmanoma, kad jie naudojo vienas kitą, kaip Stalinas Mikojaną. O kai jie subrendo, tapo konkurentais. Visa ta kiniečių revoliucija – praktiškai buvo pilietinis karas: iš vienos pusės Čan Kaiši, o iš kitos pusės – Mao Czedunas. Čan Kaiši vėliau buvo priverstas atsitraukti į Formozą, o Kinijos vadovu tapo Mao Czedunas.
Bet kur gi čia šaknys? Masonystė. Pederastija. Ir Kinijoje, kaip ir visame pasaulyje, jie vėl sukelia pilietinį karą, kuriame žūna milijonai normalių žmonių. Ta pati istorija...
* – O dabar vėl kiniečių vaikinai-studentai kyla į kovą už demokratiją, už žmogaus teises, už pederastų teises...
– Taip, bet, grįžkime į Vengriją, kur šiandiena iškilmingai, kaip nacionalinį didvyrį perlaidoja Imre Nadį. Vengrijos Vidaus reikalų ministru tada buvo Laslo Raikas, žydas, kurį vėliau pakorė kiti žydai. Tas veikėjas savo karjerą pradėjo Vengrijoje nuo tiesioginio banditizmo (235 psl.).
Nieko nuostabaus tame nėra, nes ir mūsų draugas Stalinas savo laiku plėšė bankus. Laslo Raiką galų gale pakorė, bet todėl, kad jis buvo žydas, visi pasaulio žydai šaukė apie antisemitizmą. O iš tikrųjų, kovoje už valdžią viena žydų gauja korė kitų žydų gaują...
O kad nepagalvotumėte, kad tai vyko tik Rusijoje arba tik Vengrijoje, pasižiūrėkime, kaip tai vyko Čekoslovakijoje. Komunistinės Čekoslovakijos vadu buvo Gotvaldas. Jis buvo pusiau žydas. Kai Kaukazo pusiau žydas Stalinas nutarė atsikratyti žydų-sionistų, procesą jis pradėjo nuo pusiau žydo Gotvaldo. Tada 13 žmonių areštavo ir tuojau pat sušaudė. T. y., Čekoslovakijoje, kovodami už valdžią, viena žydų gauja šaudė kitos žydų gaujos narius...
Dabar pasižiūrėkime, kas darėsi Vokietijoje. Vakarų Vokietijos kariniu gubernatoriumi buvo paskirtas amerikiečių generolas Klejus. Jis buvo amerikiečių bankininku, kuris karo metais kažkodėl tapo generolu. Jis taip pat buvo vedęs žydę ir įdomiausia, kad jo žmona žydė buvo iš žydų-banditų gaujos – Kun, Varburg ir t.t., kurie finansavo rusų revoliuciją. Todėl visos pokarinės Vokietijos vyriausybė buvo sudarytos tuo pačiu principu. Net Berlyno valdantysis burgomistras profesorius Reiteris, pasirodo, buvo pusiau žydas. Aš tą profesorių Reiterį pažinojau labai gerai. Jis tada parašė atsiliepimą mano knygai ‘Berlyno Kremlius”. Bet tada niekas, tame tarpe ir aš, nežinojо, kad jis yra pusiau žydas...
* – Į nugalėtą Vokietiją žydai įjojo ant balto žirgo. Jūs minėjote, kad praktiškai visą vokišką spaudą amerikiečiai atidavė į žydų rankas. O žydai prisisamdė į darbą vokiečių pederastus. Po to dėl šios situacijos buvo didelis skandalas ir teismo procesas Miunchene.
– Taip. Vokietijoje aš gyvenau 10 metų. Ir Rytų Vokietijoje, ir Vakarų Vokietijoje. Tai, kaip sakant, buvo mano jaunystės metai. Bet visa tai aš sužinojau daug vėliau. Generolas Klejus pirmuoju pokarinės Vokietijos kancleriu paskyrė Adenauerį, o vėliau išaiškėjo, kad Adenaueris taip pat turėjo žydiško kraujo. O kas gi pusiau žydą profesorių Reiterį paskyrė Berlyno valdančiuoju burmistru? Jį paskyrė pusiau žydas Adenaueris. Štai taip ir statoma masoniška piramidė.
Kad geriau suprasti visą tą problemą – pažvelkime į Pavlenkovo Enciklopedinį žodyną. Tai – storoka knyga, dvigubai storesnė už Bibliją. Ta knyga – labai geras žinynas. Tai štai, atsiverskime ją ties žodžiu “Antisemitizmas”. Reikia pažymėti, kad tas enciklopedinis žodynas buvo skaitomas labai liberaliu 1913 metų leidiniu. Perskaitykime tuometinių liberalų supratimą apie “Antisemitizmą”: “...«Antisemitizmas» – tai socialinis-politinis judėjimas, kuris nukreiptas prieš žydus, kaip elementą, kuris dėl savo rasinių ypatybių, religijos, nacionalinių bruožų ir tradicijų neigiamai veikia šiuolaikinę kultūrą”
. Prisiminkite šiuos žodžius – žydai neigiamai veikia šiuolaikinę kultūrą. Ir tai rašo liberalai...
* – Ir tuo pat metu jūsų skaitytojas-žydas sako, kad judaizmas – tai liga.
– Imkime ir pasižiūrėkime: liga tai, ar ne. Dabar paimkime žydišką šaltinį, 1989 m. gegužės 23 d. laikraštį “Naujas Rusų Žodis”. Autorius Vladimiras Solovjovas, žydas iš trečiosios evmigracijos. Skyrius “Tarp knygų”. Solovjovas rašo recenziją apie naują, bet jau nuskambėjusį Amerikos genijų Davydą Levitą: “Kai prieš 6 metus 23 metų Davydas Levitas...” it t.t. Sprendžiant iš vardo ir pavardės, tai ne šiaip sau žydas, o iš levitų. Levitai buvo žydų šventikai. Iš čia visas pluoštas pavardžių – Amerikoje: Levi, Levitas, o Rusijoje – Levickiai, Levitanai, Levinai ir t.t. Tą jauną žyduką aprašo kaip vunderkindą. Būdamas 23 metų jis išleido savo pirmą knygelę ir visa amerikiečių spauda jam negailėjo pagyrų. Recenzentai tiesiog lenktyniavo begirdami Davydą Levitą. Rašė apie jo elegantišką, muzikalų stilių, meistrišką siužeto ir žmogaus psichologijos valdymą, mokėjimą išreikšti užuojautą savo herojams... Ir tai – kažkokiam pasakojimų rinkinėliui. Tarp kitko, eilė tų pasakojimų yra apie homoseksualumą, kur autorius reiškia didelę simpatiją savo herojams. Kas gi tie recenzentai buvo? Ogi tie patys žydai.
Visiškai neseniai Davydas Levitas išleido trečią savo knygą – visą romaną parašė. Štai citata iš Solovjovo recenzijos: “Amerikiečių literatūroje tai ta pati šventa vieta, kuri, kaip žinoma, tuščia nebūna”. Tai yra, į amerikiečių literatūros šventą vietą žydų recenzentai stumia “savo” jaunąjį žyduką. Netrukus po debiuto, Davydas Levitas gauna prestižinę O. Henri vardo premiją. O žurnalas “Eskvairas” (reikia pasakyti, kad tas žurnalas amerikiečių intelektualams) Davydą Levitą paskelbė “naujos, kol kas dar neįvardintos kartos literatūriniu lyderiu”...”
* – Tai yra, kartos dar nėra, o lyderį jau parinko?!
– Taip. Jie jau deda fundamentus būsimam Nobelio premijos laureatui. Jo trečioji knyga – tai šeimyninė kronika. Iš visko sprendžiant, jis aprašo savo paties šeimą. Tai – autobiografinis romanas. Leidėjas Vaidenfeldas, Niujorkas, 1989 m. Kaip matome, leidėjas – taip pat žydas.
Taigi, apie ką tas romanas? Romane pagrindiniais veikiančiais asmenimis yra mama, tėtis, duktė ir sūnus. Romanas prasideda nuo to, kad mama susirgo vėžiu ir jau 20 metu kaip lėtai nuo to merdėja. Atvirai kalbant, pagrindiniu to romano herojumi ir yra ta mama, energinga, protinga ir gera. Tėvas – nevykėlis svajotojas. Jam skiriamas daug mažesnis dėmesys.
Sprendžiant iš visko, visas romanas – tai tipiška byla Nr. 69. Viskas jame atvirkščiai – stipri mama ir “minkštas” tėtis. O tai – tipiška situacija homoseksualiose šeimose. Normaliose šeimose – tėvas vyriškas, energingas, o mama – švelni, mylinti. Tai – natūralu. Bet, tame romane – viskas atvirkščiai: žmona – mužikas, o vyras – boba. Duktė Esprilė ten aprašoma kaip superšiuolaikinė panelė, visų šiuolaikinių feministinių idėjų šaltinis. Jeigu jūs girdite žodį “feministė”, tai yra įprasta maskuotė, už to žodžio paprastai slepiasi lesbietės. Atvirai save vadinti lesbiete nepatogu, štai todėl jos ir vadinasi feministėmis, kovotojomis už moterų teises.
Tai štai, pasirodo, Esprilė ir buvo ta pati feministė. Ji norėdama bet kuria kaina būti nepriklausoma nuo vyrų, pastojo dirbtinio apvaisinimo būdu. Štai kokia fokusininkė. Be to, būsimojo vaiko tėvas buvo homoseksualistas. Bet čia – ne viskas tvarkoje. Praktikoje, pagal Aukštosios Sociologijos dėsnius, ir pagal mano paties ilgametę stebėjimų praktiką, būna šiek tiek kitaip. Paprastai tokia moteris-feministė su normaliais vyrais nesutaria. Ji iš tikrųjų išteka už pederasto, bet, tai žinodama, kad jos vaikas nuo tokio vyro taip pat bus homoseksualus, ir, kad to išvengtų, siekia dirbtinio apvaisinimo nuo normalaus donoro – kad degeneratyvumo galimybę sumažintų bent 50%.
Taip kad, romane mes stebime mums jau žinomą situaciją. O kaip gi sūnus? Štai jums citata: “Auga vaikai. Bet, tradicinių tėvų požiūriu, auga kažkaip ne taip: kreivi ir šleivi...” Apie hipertrofikuotą Esprilės feminizmą aš jau minėjau. Kas dėl sūnaus Dani (t. y., Danielius, žydas), tai su juo lyg ir viskas tvarkoje. Jis – gana vykęs Niujorko advokatas. Turtingame Niujorko priemiestyje jis turi namą. Bet jis tame name gyvena... su savo kolega, taip pat neblogu advokatu ir, pasirodo: jie myli vienas kitą. Ir taip, mes sužinome, kad tai – du pederastai.
Davydas Levitas buvo pirmas iš “Niujorkerio” (labai prestižinio Niujorko žurnalo) autorių, kuris savo apsakymuose iškėlė pederastų temą.
Kas liečia mamą Luizą ir jos vyrą, tai jie su Dani homoseksualizmu susitaikė. Tai yra, jų sūnus – pederastas, o jiems – kaip nuo žąsies vanduo. Daugelyje šeimų – tai tragedija, pati didžiausia tragedija tėvams. O čia jie su tuo “susitaiko”. Luiza labai kankinasi ir skausmingoje agonijoje miršta vaikų akivaizdoje, kas sukrečia jos vyrą Nettą (Natanielių) ir pederatą sūnų Danielių ir lesbietę dukterį – Esprilę. Be to, autorius aiškiai gudrauja. Jis savo pagrindiniams herojams suteikia Kuperių pavardę. O iš tikrųjų, jie, žinoma, Kupermanai, bet autorius juos pateikia kaip grynakraujius amerikiečius – Kuperius.
Recenzija, kurią čia mes nagrinėjame, vadinasi “Neišsprendžiamos būties paslaptys”. Mes su jumis tas paslaptis taip pat stengiamės atskleisti, bet mes į visus tuos pederastinius pergyvenimus žiūrime neigiamai, o romane – jos garbinamos. Štai taip noksta būsimasis Nobelio premijos laureatas.
“Užversdamas šį romaną, skaitytojas lieka nesupratęs tų neišsprendžiamų gyvenimiškų paslapčių. Tuo romanu Davydas Levitas save parodė pačiu talentingiausiu jaunu prozininku Amerikoje”.
Vladimiras Solovjovas tam kūriniui duoda aukščiausią įvertinimą. Manau, kad Tarybų Sąjungoje susižavėjimas būtų mažesnis.
Dabar prisiminkime apibūdinimą ir Pavlenkovo žodyno: “neigiamai veikia kultūrą”. Štai jums to neigiamo poveikio pavyzdys iš šviežutėlio žydiško laikraščio “Naujas Rusų Žodis” numerio. Taip. Tai galima tik apgailėti, bet juk čia tiesioginė pederastijos propaganda. Tai – tipiškas žydų bruožas. Prievarta, irimas, ardymas...
* – Tai, Grigorijau Petrovičiau, susišaukia su vieno rusų pravoslavų cerkvės archiepiskopo laišku. Į parapijiečių klausimą apie tai, ar jiems reikia melstis už žydų išgelbėjimą, jis atsakė: “Taip. Melstis reikia. Bet už ką melstis? Kad jie bent gyvenimo pabaigoje suprastų, kokių niekšybių jie pridarė”.
– Taip, žydams – tai normalu. Tai – jų norma. Ir juos išgelbėti gana sunku, jeigu tik nepasakyti, kad, paprasčiausia – tai neįmanoma.
Dabar pasižiūrėkime, ką apie antisemitizmą sako patys žydai. Štai, imu 1989 m. birželio 19 d. “NRŽ” numerį. Edikas Topolis, žydas iš trečiosios evmigracijos, spausdina bulvarinį-kriminalinį romaną pavadinimu “Kremliaus žmona”. Turima omeny Gorbačiovo žmona. Kalbama apie sąmokslą prieš Gorbačiovą. Iš karto pasakysime, visa tai – tipiška geltonoji spauda, kuri pateikta romano formoje. Tai štai – tas žydiškas laikraštis spausdina gana įdomius dalykus. Aprašomas patriotinio judėjimo “Pamiat” susirinkimas.
“...Jie susirinko didelėje salėje, o ant sienų kabo tokie plakatai: «Nubausti Kaganovičių, rusių liaudies budelį!», «Šalin masonus, sionistus ir kitus slaptus persitvarkymo priešus!», «Rusija rusams, visus užsieniečius lauk!», «Nuo Trockio iki Gelmano – 70 metų sionistų ir masonų tironijos!»...”
Na, gerai, tai lozungai, popierius viską iškenčia. O didelėje salėje kalba vienas iš judėjimo “Pamiat” vadovų. Pažodžiui iš “NRŽ”:
“Šiandiena, kai partija ir vyriausybė ėmėsi teisingo istorijos nušvietimo, mes kalbame atvirai ir viešai: ne, tai ne mes pasidarėme nacionalinės-istorinės amnezijos operaciją (amnezija – tai atminties praradimas – G. K.). O kas tada? O štai kas. Štai nenuginčijami skaičiai: 1917 metais, iš karto po revoliucijos, iš 2000 raudonųjų komisarų ir vadovaujančių tarybinės vyriausybės darbuotojų, 1830 buvo ne rusų tautybės: Trockij, Sverdlovas, Zinovjevas, Kamenevas, Litvinovas, Jaroslavskij, Radekas... Aišku, pakanka! – nekantriai sušuko iš salės...”
Ir tai spausdina semitinis žydų laikraštis “Naujas Rusų Žodis”. Aš net pats nustebau, kaip tai atitinka realią padėtį. Mes su jumis jau tikrinome tarybinės vyriausybės sudėtį prie Lenino ir Stalino. Ir ten buvo apie 80% grynakraujių žydų. O likusieji 20% buvo užsimaskavę pusiau žydai arba degeneratai, kurių žmonos buvo žydės. Skaitome toliau:
“Ne, neaišku, – pasakė Akulovas, – milijonai žmonių iki pat šiol nežino, kas jie tokie, tie Trockiai, Kamenevai ir Litvinovai, jokie jie ne Trockiai, o Bronšteinai. O rusiškus pseudonimus jie pasiėmė tik tam, kad vologockietis arba brianskietis galvotų, kad jie turi rusišką vyriausybę ir jų labui artų ir už juos kovotų. Štai, kaip buvo. Šiandiena mums reikalinga tiesa, visiška tiesa”.
“Mums sako: «Taigi, jūs patys į vyriausybę išsirinkote 2000 Bronšteinų!» Melas! Mes jų nerinkome. 1917-20 metais mūsų su jumis seneliai buvo ne Maskvoje, o Petrograde. Jie buvo fronte, gelbėjo Rusiją nuo vokiškųjų budelių, nuo anglų, japonų ir amerikiečių interventų. Štai kur buvo rusų žmonės. O tuo metu kitataučiai prasiskverbė į vyriausybę ir pradėjo naikinti mūsų atmintį. Ką gi jie darė? Pirmiausiai sugriovė mūsų cerkves. 200.000 rusų šventikų – prie sienos. Tie komisarai su rusiškais pseudonimais sušaudė liaudies dvasią, mūsų dvasios nešiotojus. Kodėl? Todėl, kad žydų tikėjimas, judaizmas nepakantūs kitiems tikėjimams. Jie save laiko Dievo išrinktąja tauta, o visus likusiuosius – gojais, t. y., niekingais gyvuliais. Salė apmaudžiai sugaudė. Akulovas pridėjo: «Taip, taip. Pagal judaizmo įstatymus, visi ne žydai – yra ne žmonės, o gojai. Bet, tyliau, tai dar ne viskas. Sunaikinę mūsų pastorius, jie pradėjo naikinti ką?» – «Buožes», – sušuko iš salės. – «Teisingai, – pasakė Akulovas, – 7 milijonus pačių sumaniausių, pačių geriausių ūkininkų, pačių darbščiausiu rusų mužikų, kurių dėka Rusija visada laikėsi. Juos naikino šeimomis, su vaikais, kad net rusų veiklumo ir darbštumo genus sunaikintų»...”.
Edikas visa tai aprašo savo romane. Tai juk gryniausiais antisemitizmas. O rašo kas? Edikas Topolis. Žydas. Žydiškame laikraštyje “Naujas Rusų Žodis”. Jeigu rusas rusiškame laikraštyje būtų parašęs ką nors panašaus, tai žydai būtų pradėję kaukti visam pasauliui. O čia jie patys, taip sakant, prasitarė. Toliau:
“Kaimuose liko tik kombedai (vargšų komitetai – G. K.), tinginiai ir nusigėrę invalidai. Bet kas gi vadovavo visiems tiems naikinimams ir aukų atrinkimams? Lazeris Moisejevičius Kaganovičius. Tarp kitko, jis gyvas iki pat šiol. Sąjunginės reikšmės personalinis pensininkas. Salė sprogo iš apmaudo: – Kaganovičių į muilą! Prie sienos jį! Mušk žydus! – Akulovas pakėlė ranką. – Bet tai dar ne viskas, broliai mano, – pasakė jis liūdnai. – Po rusų valstietijos sunaikinimo, kas organizavo GULAGĄ? Istorijoje dar nematytą lagerį, kur tik per du metus 1937-1938 suvarė geriausią mūsų genetinio banko dalį (antrą kartą Edikas užsimena apie genus – G. K.) – 8 milijonus geriausių Rusijos protų. Aš jums pasakysiu, kas buvo GULAGo autorius. GULAGą sugalvojo Jagodos padėjėjai (Jagoda buvo žydas, NKVD viršininkas – G. K.): Frenkelis, Bergmanas, Koganas, Rappoportas, Žukas...
Akulovas pasakojo gana įdomius dalykus: – GULAGE jie suplanavo viską. Net mirtingumo procentą. Jeigu kokiame lageryje nevykdomas mirtingumo planas, lagerio viršininko laukia tribunolas. Ir štai, rusų nacijos žiedas, tie, kurie moksliškai vadinami nacijos genetikos banku, buvo išnaikinti visur, ir kaime, ir mieste (trečią kartą Edikas čia užsimena apie genofondo sunaikinimą – žino katė, kieno mėsą suėdė – G. K.). Mūsų istorikai iki pat šiol bijo įvardinti skaičius. Bet aš jums pasakysiu: 20 milijonų rusų žmonių. Jūs tik pagalvokite: 20 milijonų (20 milijonų atspausdinta stambiu šriftu, t. y., patys semitai tai paryškina – G. K.) mūsų su jumis tėvų, motinų, senelių buvo sušaudyti ir nukankinti pačiame jėgų žydėjime. Tarp kitko, jų kaulai iki pat šiol pavasariais lenda iš pelkėtos Sibiro tundros žemės. Jų sielos pastoviai mums šaukia apie amžiną įšalą: “Atsipeikėkite, anūkai! Apsižvalgykite, savo smegenų liekanomis pagaliau supraskite, kas gi Rusijoje vyksta? Nejaugi jūs nematote, kad visos tos represijų aukos buvo ne šiaip sau, o vieninteliu tikslu – sunaikinti Rusiją, sunaikinti mūsų rusišką atmintį, pavergti mūsų žemes?” Kam pavergti? O jūs užeikite į bet kurį kooperatinį restoraną. Kas ten šeimininkauja? Rusai, kaip ir mes patys? Ne. Jūs nuvažiuokite į miesto centrą. Kas važinėjasi savo “žiguliais” ir “volgomis”?
Aš čia matau keletą žmonių milicininkų uniformomis. Jūs paklauskite jų, ir jie jums pasakys: Maskvoje, Rusijos sostinėje, 82% privačių automobilių priklauso ne rusų tautybės žmonėms. Jūs užeikite į bet kurį teatrą. Tai juk dabar tarnauja cerkvių pakaitalu. Ten mus moko gyventi. Bet kas gi ten pamokslauja? Kas visų tų pjesių autoriai. «Toliau, toliau, toliau...». Michailas Šatrovas, kuris toks pat Šatrovas, kaip aš Gurevičius. Gelmanas, Rozovskij, Roizmanas, Baklanovas ir dar 3.000 tokių pat gelmanų. Štai dabartiniai – mūsų šventikai. Jie – visur. Jie mūsų vaikus pratina prie vakarietiškos muzikos. Jie mūsų vaikus rengia vakarietiškais džinsais. Jie miega su mūsų seserimis. Ir dar mums komanduoja, tarpsta mūsų sąskaita. Ir šaukia: toliau, toliau, toliau! O aš jūsų klausiu: Kiek tai truks?“ Ar reikia sakyti, kad salė jau seniai pasiuto. Balsų gausmas ir stipriai sugniaužti kumščiai kilo į viršų. Kažkokie vaikinai ir merginos įraudę pašoko iš vietų. Atrodo, dar akimirka – jie išvers sienas ir eis triuškinti žydų, armenų ir kitų ne rusų, azartiškai, džiaugdamiesi, išliedami savo įsiūtį, kuris susikaupė nuo vaikystės viskam, kas juos supa. Žydai kalti? Mušk žydus! Armėnai? Armėnus! Komunistai, nurodykite mums tikslą, parodykite, kas kaltas. Bet Akulovui ir to buvo maža. Palinkęs prie pat mikrofono, jis kvietė: «Broliai ir seserys, šiandiena visa mūsų tėvynės istorija žiūri į jus sunaikintų giminaičių akimis ir prašo: «Jūs, ir tik jūs – jūs paskutinė Rusijos viltis. Tik jūs tapkite patriotais! Stokitės ir kartokite paskui mane...». Salė triukšmingai atsistojo kaip vieningas ir kovai pasiruošęs būrys...”.
Aš manau, kad tikrieji antisemitai iš judėjimo “Pamiat” vargu ar galėjo parašyti tokią gerą kalbą, kaip tai parašė pats-semitas Edikas Topolis žydiškame laikraštyje. Parašyta žinant reikalo esmę.
* – Jeigu koks nors amerikiečių vyriausybės narys būtų panašiai parašęs, jis tą pačią akimirką būtų praradęs darbą.
– Taip. Bet žydams viskas galima. “Dieviškoji tauta”.
* – Tarp kitko, Grigorijau Petrovičiau, pagal tai, kaip Edikas Topolis puola VISUS kitataučius, vis dėl to aišku, kad tą kalbą parašė žydas. Tai jų mąstymo būdas. Rusų žmonės visada į kitų tautybių žmones žiūrėjo palankiai. Štai, kai valdžią Rusijoje užgrobė žydai – tada ir atsirado visi tie “perlenkimai”...
– Taip. Štai – dar viena įdomi informacija, kuri buvo atspausdina “Literatūriniame laikraštyje” Maskvoje. Reikia pasakyti, kad tame laikraštyje buvo labai daug žydų. Jos vyriausiasis redaktorius Čakovskij – pats žydas. Bet ir jie užsiiminėjo antisemitizmu. Užėjo kažkokia antisemitizmo banga. Tai štai, “Literatūrinis laikraštis” atspausdino medžiagą apie tai, kad Taškente į teismą atidavė visą grupę apgavikų. Pateiktos tų apgavikų pavardės: Robertas Isakovas, žydas; Borisas Abramovas, žydas; I.H. Ruzengauzas, žydas; Šnaiderštainas – žydas; Geršmanas, – žydas. Pasirodo, visi jie buvo pogrindiniai Taškento milijonieriai.
* – Grigorijau Petrovičiau, o iš kur Taškente atsirado Šnaiderštainai?
– Labai geras klausimas. Kad į tą klausimą atsakytume, mes privalome pažvelgti į neseną istoriją. 1941-1945 metais buvo toks išsireiškimas, kad visi žydai kariauja Taškento fronte. Iš tikrųjų, tada masė žydų oficialiai evakavosi į Taškentą. Tuo metu, dar iki Stalingrado, daugelis bijojo, kad Hitleris, vis dėl to, nugalės. Štai kodėl visi žydai patraukė į Taškentą. Jeigu pasižiūrėsite į pasaulio žemėlapį, tai pamatysite, kad iš Taškento visiškai nebetoli Indija...
Be to, Taškentas dar nuo pilietinio karo metų buvo vadinamas duonos miestu. Prisimenate žinomą romaną “Taškentas – duonos miestas”? Toks pavadinimas gimė badmečiu, 1921 metais. Ten iš tikrųjų buvo geresnis gyvenimas. Žydai į Taškentą taip pat žiūrėjo kaip į placdarmą pabėgimui į Indiją. Štai nuo to laiko žydai ir pradėjo kurti mišrias šeimas su uzbekais. Tokiu būdu atsirado daug Taškento žydų, kurie ten ir įsikūrė. Ir iki šių dienų jie ten puikiai jaučiasi. O jau jie, kaip žinoma, puikus maitinantis buljonas bet kokiam nusikalstamam užkratui. Kaip rezultatas – triukšmingas kriminalinis procesas Taškente. Tas bylinėjimasis trunka jau 7 metus. Kai kurie teisiamieji jau spėjo numirti.
Ir štai, kas įdomu. Būdamas sulaikytas, I.H. Rozengauzas, dėl sunkios galvos traumos dar iki arešto turėjo antrą invalidumo grupę. Iki gyvenimo pabaigos. Jis taip pat epileptikas, blogai girdi, jo kalba nerišli. Jį suprasti įmanoma tik iš lūpų judėjimo, ir tik atskirus žodžius ir trumpas frazes, ir tai, su juo susikalbėti sugeba tik artimiausi giminaičiai. Jis praėjo dvi teismo-psichiatrines ekspertizes. Pusiau gyvas žydas ir, tuo pat metu – milijoninės reikšmės ypač stambus apgavikas. Jį gynė kitas žydas, advokatas Kesselis. Tai buvo labai stambi byla ir ja užsiiminėjo brigada, kuriai vadovavo TSRS Generalinės prokuratūros ypatingų bylų tardytoja J. D. Liubimova. Cituoju: “Prokurorai labai norėjo sukurti eilinę daugiamilijoninę “amžius bylą”. Reikalas iš tikrųjų didelio masto. Ir beveik visi teisiamieji buvo žydai. Sąlyginai esant nedideliam žydų procentui tarp Taškento gyventojų, patys stambiausi apgavikai buvo žydai...”
.
Bet, jeigu jūs pamanysite, kad tai komunizmas ir tarybų valdžia tuos žydus sugadino, tai pasižiūrėkite, ką daro buvę tarybiniai žydai Amerikoje. Kaip jie savo naują gyvenimą pradeda demokratijos sąlygomis?
Aš vėl imu 1989.06.16. žydišką laikraštį “Naujas Rusų Žodis”. Rašo žydas V. Geršalis – diskusijos forma. Straipsnis vadinasi “Jeigu kalbėti atvirai”. Ir čia prasideda pykčiai tarp pačių žydų. Štai ką jis rašo:
“Žinoma, ne visi, bet gana didelis skaičius naujų emigrantų yra atviri išlaikytiniai. Su kai kuriais panašiais «bėgliais» man pasisekė pasikalbėti. Aš susitikau jauną moterį, kuri prieš keturis mėnesius atvažiavo su dviem vaikais. Tarybų Sąjungoje ji dirbo dauginimo technikos operatoriumi. Aš jai pasiūliau darbą už 5 dolerius per valandą savo kompanijoje. Ji nustebusi pasižiūrėjo į mane ir paklausė: «O kam?» Ir atvirai man papasakojo, kad šiuo metu jai moka pašalpą. Vėliau ji automatiškai pereis į Valferio kategoriją, tai yra, gaus pašalpas, skirtas vargšams invalidams ir luošiams. Vėliau ji gaus 8-ją programą, tai yra, beveik veltui gaus butą miesto arba valstybės name. Išmoks daryti manikiūrą ir eis dirbti «už grynuosius». «Kam man arti kaip išakui?» – klausia ji...”
Juk ji – tipiška parazitė. Ji supranta, kad parazituodama gaus daugiau pinigų, negu sąžiningai dirbdama ir gaudama po 5 dolerius už valandą. O kokia jos rusų kalba: “Kam man arti kaip išakui?” Tai ji juk apie mus kalba – arti kaip išakui.
Antras pavyzdys. 45 metų inžinierius į klausimą, kuo jis užsiiminėjo Tarybų Sąjungoje, atsakė: “Na, bendrai, vadovavau”. O į klausimą, kokią ateitį jis mato čia, jis atsako: “Galų gale, Velferio sistemoje gyvensiu nė kiek ne blogiau, negu už savo atlyginimą Sąjungoje”
. Štai jums dar vienas tipas su aiškia parazitine mąstysena.
Baigiant reikia pasakyti, kad būtų neteisinga tvirtinti, kad visi žydai – blogi, lygiai taip pat būtų neteisinga tvirtinti, kad visi rusai – blogi. Visa esmė procentuose. Kokioje nacijoje daugiausiai bionegatyvių elementų? Pagal Lombrozo formulę gaunasi, kad tarp žydų 6 kartus daugiau psichinių ligonių, todėl čia ir yra visų problemų šaknis. Iš kitos pusės, aš turiu prisipažinti, kad ir čia, Niujorke, aš sutikau nemažai žydų – mieliausių ir paslaugiausių žmonių, bet, tuo pat metu, sutikau ir labai daug aiškiai antisocialių elementų.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ