Šiandiena mes tęsiame mūsų paskaitų ciklą tema “Dieviškoji tauta”. Paskaitų metu mes analizuojame amžių problemą, kuri vadinasi žydų klausimu. Tų paskaitų tikslas – padėti žydams kovoti su antisemitizmu. Pirmiausiai, tam mums reikia išsiaiškinti tų reiškinių šaknis ir jų šaltinius. Ir taip – kas tai yra semitizmas ir kas tai yra antisemitizmas? Ta problema aš užsiiminėju nuo 1949 metų. Atliekant tą daugiametį mokslinį-tiriamąjį darbą, man pavyko surinkti unikalų archyvą ir, be archyvų, – ypatingą kartoteką, kur aš užrašinėjau pačius svarbiausius faktus ir juos susikirsčiau pagal tyrimų temas. Toje kartotekoje yra ir grupė kortelių bendru pavadinimu “Antisemitizmas”, skliausteliuose “Antižidizmas”. Antrą pavadinimą – “Antižidizmas” – aš padariau todėl, kad visų žydų neversti į vieną krūvą, o juos suskirstyti į “gerus” ir “ne visiškai gerus”.
Informaciją dėl tų kortelių aš surinkau iš daugybės šaltinių. Vienas iš svarbiausių – buvo Niujorke leidžiamas žydiškas laikraštis rusų kalba “Naujas Rusų Žodis”. Taip kad, informaciją aš jums pateikinėsiu ne iš antisemitinės, o iš semitinės, galima net pasakyti, kad iš sionistinės spaudos. Reikia tik mokėti skaityti tarp eilučių ir kantriai rinkti pasisakymus mūsų tema, kurie išbarstyti taip, kaip perlai mėšlo krūvoje. Būdami palaidoti bendroje mėšlo krūvoje jie buvo beverčiai, bet iš ten išrinkti ir suverti ant siūlo pagal susijusias idėjas – jie įgauna neįkainuojamą vertę.
Štai aš jums ir pažersiu tokių perlų.
1982.08.15. “Naujame Rusų žodyje, semitas J. Reitmanas skundžiasi, kad žydas Henrikas Heinė buvo antisemitas ir draugavo su kitu antisemitu Karlu Marksu, taip pat žydu... Ta maža informacija iš žydiško laikraščio yra labai įdomi. Pasirodo – garsus Vokietijos poetas Henrikas Heinė buvo antisemitas ir, tuo pačiu, Heinė – buvo žydas.
Kas tame pavyzdyje ypatingai įdomu – Heinė visą savo talentą naudojo įvairiausioms šlykštynėms. Pavyzdžiui, jis parašė poemą apie Vokietiją, kuri buvo jo tėvynė. Toje poemoje – “Žiemos pasaka” – Vokietiją jis palygino su… naktipuodžiu. Tai yra, savo tėvynę apspjaudė taip, kad labiau nebūna. Labai tulžingai, labai piktai ir labai neteisingai. Tai, tarp kitko, tipiškas žydų talento bruožas. Be jokių abejonių, Heinė buvo talentingas, bet savo talentą jis naudojo tam, kad iškeiktų ir apspjaudytų tą šalį, kurioje gimė ir gyveno.
Tarp kitko, jo gyvenimo pabaiga buvo labai liūdna. Vidutinio amžiaus jį ištiko progresuojantis paralyžius, kas vadinama nugaros smegenų sausėjimu ir paskutinius savo gyvenimo 10 metų jis lėtai merdėjo “čiužinio kape”. Jis buvo taip suparalyžuotas, kad net negalėjo atsikelti. Pasižymėkite, kad ta jo liga buvo degeneratyvinė, o iš statistikos mes jau žinome, kad Vokietijoje tarp žydų, psichinių ir degeneratyvinių ligų 8 kartus daugiau, negu tarp kitų gyventojų. Štai jums liūdnas pavyzdys iš tos statistikos – Henrikas Heinė. Poetas, profesionalus riaušininkas, revoliucionierius, nihilistas. Tai štai – pasirodo, tas semitas-antisemitas draugavo su Karlu Marksu – taip pat semitu-antisemitu. Tarp kitko, ta draugystė taip pat labai charakteringa. Sieloje būdamas nihilistu ir permanentiniu revoliucionieriui, prie ko gi jis linksta? Henrichas Heinė linksta prie gana niekšiško Karlo Markso, kuris sukūrė komunizmo teoriją, o pats buvo, kartoju, semitu-antisemitu.
* – Grigorijau Petrovičiau, neseniai “NRŽ” buvo pranešimas, Ku-kluks-klano vadovas Floridoje, pasirodo, taip pat buvo senas žydas ir, kai tai išaiškėjo, tai ku-kluks-klanininkai pareikalavo jį išvartyti iš tos organizacijos. Išeidamas jis jiems pareiškė, kad jie – blogi antisemitai, ir kad jis sukurs savo, naują Ku-kluks-klaną, kuris žydus keiks labiau, negu jie. Jis pats buvo gimęs padorioje žydų šeimoje…
– Taip. Tai, galima sakyti, paplitęs reiškinys. Pačiais protingiausiais ir pačiais aršiausiais antisemitais, kaip taisyklė, yra sioniško kraujo turintys žmonės.
* – Čia prašosi analogija su vagių gauja. Tai yra, pats geriausias kriminalinio pasaulio kritikas yra buvęs nusikaltėlis: jis geriausiai žino jų įpročius, jis mato tai, ko nemato paprasti žmonės ir net tardytojai. Todėl žydai taip nekenčia krikštytų žydų. Nuoširdus krikštytas žydas – tai žydas, kuriam prabudo sąžinė. Jis demaskuos savo kraujo brolius aršiau ir labiau argumentuotai, negu bet kuris kitas žmogus.
– Taip. Savo knygoje “Tarybinių išminčių protokolai” aš aprašiau ir citavau patį padoriausią ir protingiausią antisemitą Amerikoje – Bendžaminą Fridmaną, kuris daug metų leido laikraštį “Sveika prasmė” (“Common Sense”). Jis pats buvo 100% krikštytas žydas ir visą savo didelį turtą leido antisemitiniams leidiniams. Senatvėje jis ramia sąžine išėjo mirti į karmelitų vienuolyną Kanadoje.
* – O dabar prisiminkime Bobbi Fišerį, šachmatų pasaulio čempioną. Jis – pusiau žydas pagal motiną, bet pagal Izraelio rabinų įstatymus, skaitomas pilnateisiu žydu. Jie bandė jį įrašyti į visas žydų enciklopedijas – kaip nacijos pasididžiavimą, o jis jiems rašo laiškus, kuriuose atsisakinėja savo žydiškumo ir pareiškia, kad jis iš viso – antisemitas.
– Taip, juokas pro ašaras. Juk iš tikrųjų jis talentingas. Jis liko pasaulio čempionu, kurio niekas taip ir nenugalėjo – visame pasaulyje skambėjo kartu su Borisu Spaskiu. Jausminga ir tragiška. Esmė tame, kad, atrodo, Bobbi Fišeris susirgo psichine liga. Dabar nesigilinsime į visą šią istoriją, bet reikia pripažinti, kad jis iš tikrųjų buvo labai talentingas. Jo motina buvo žydė-psichopatė ir išgarsėjo tuo, kad kartą grandine prisirakino prie Baltųjų Rūmų prieš kažką protestuodama...
Štai – dar vienas analogiškas atvejis. tai buvo 62-siais metais. Garsi byla. Teisė Niujorko Kuk-kluks-klano organizaciją. Už aršų antisemitizmą. Teisminio tyrimo metu išaiškėjo, kad ir to Ku-kluks-klano skyriaus vadovas buvo žydas. Atrodo, kad jis nusišovė. Kaip matome – taip pat tragiška pabaiga.
Taip kad, matote, iš tokios nedidelės informacijos, tik iš trijų eilučių laikraštyje “Naujas Rusų Žodis”, mes jums atskleidėme plačią problemų juostą, prisikasėme iki bendrų dėsningumų.
Tęskime mano kartotekos analizę. Pasirodo, antisemitais buvo filosofai Šopenhaueris ir Fichte. Ta informacija paimta iš Šmakovo knygos “Laisvė ir žydai” (219-222 psl.). Šopenhaueris ir Fichte po Kanto buvo stambiausi filosofai Vokietijoje.
Šobesgojevas buvo šiek tiek prie vokiečių inteligentijos. Vienu iš tokių išsigimėlių buvo poetas Lessingas, kuris parašę poemą “Išminčius Natanas”, kur jis visiškai palaikė žydų pusę. Jis juos tiesiog garbino. Maža asmeninė iliustracija. 1942 metų žiema. Karas. Badas ir šaltis. Aš – Gorkio miesto Ždanovo vardo industrinio instituto aspirantūroje. Tuo pat metu, kad negaiščiau laiko, aš tobulinau vokiečių kalbos žinias ir eksternu lankiau kalbos praktikos užsiėmimus Gorkio užsienio kalbų pedagoginiame institute. Vokiečių kalbos praktikos užsiėmimų dėstytoja buvo senutė vardu Sokolova. Gera rusiška pavardė. Bet tai buvo grynakraujė žydė. Jai jau buvo apie 80 metų. Tokia maža, išdžiūvusi senutė. Labai miela. Ir ką gi ji visą žiemą mums dėstė? “Natan der Wеise” Lessingą, t. y., vis tą patį “Išminčių Nataną”. Pagal tą patį principą: gegutė giria gaidį už tai, kad tas giria gegutę.
Tai, kad patys aršiausi antisemitai yra iš pačių žydų – žinojo jau seniai. Viduramžiais religinių disputų metu prieš žydus išleisdavo krikštytus žydus-kapucinus. Vėl gi, viduramžiais, pačiais geriausiais antisemitais buvo krikštyti žydai. Tai buvo daroma pagal principą Semilia semilibus curantur, t. y., panašus pažįsta panašų. Tarp kitko, apie tuos disputus rašė ir krikštytas žydas Henrichas Heinė savo kūrinyje ‘Disputai”.
Štai – dar viena įdomi informacija iš “Naujo Rusų Žodžio” 1986.05.15. Vladimiro Vysockio eilėraštis:
Kur garantija, kad židas
Mauzoliejuj neguli?
Kalba, Adžubejus
Anksčiau taip pat buvo žydas.
Iš rusų žmonių beveik niekas nežino, kad Leninas buvo pusiau žydas. Bet patys žydai apie tai puikiai žino. Pagal motiną Leninas mums pusiau žydas, bet pagal Izraelio rabinų įstatymus, jis – pilnateisis žydas. Adžubejus savo laiku buvo laikraščio “Pravda” redaktoriumi ir buvo vedęs caro Nikitos Chruščiovo dukterį. Rusams Adžubejus prisistatinėjo kaukaziečiu, bet iš tikrųjų jis buvo grynakraujis žydas. Jo tėvas ir motina buvo žydai. Didžiojo Valymo metu tėvą sušaudė. Motina vėliau ištekėjo už Adžubejaus ir kaukazietis Adžubejus įsisūnijo žydų berniuką. Štai jums ir gavosi žydas su Adžubejaus pavarde. O caro Nikitos duktė nuo jo pirmosios žmonos, žydės Nadeždos Gorskajos, pagal kraują buvo pusiau žydė, bet pagal Izraelio rabinų įstatymus – pilnateisė žydė. Kur gi ją patraukė? Jo patraukė prie žydo Adžubejaus. Prie savų. Kraujo šauksmas!
Štai kiek įdomios informacijos mes gavome vien tik iš Vladimiro Vysockio ketureilio, kurį jis 1986 m. gegužės 15 d. atspausdino žydiškame laikraštyje “Naujas Rusų Žodis”.
Dar viena įdomi informacija iš mano kartotekos – “…Lyga «Bnai-Brit»” (žydų masonystės centras) pasiekė, kad būtų uždraustas Šekspyro pjesės pastatymas. Neigiamas tos pjesės personažas – žydas Šeilokas, matote, mes šešėlį ant visų žydų. Tikriausiai, netrukus ateis eilė ir Puškinui, kuris savo laiku rašė: “Pas mane pasibeldė nekenčiamas žydas”, o ten, žiūrėk, ir Lermontovo eilė: “visomis tarmėmis kalba – tikriausiai, kad židas…” nekalbant jau apie Gogolį su jo Tarasu Bulba…”
Kaip jūs manote, visa tai aš paėmiau iš kokio nors antisemitinio laikraščio? Ne – pasirodo, visa tai rašo žydas Tesleris 1983 m. rugpjūčio 27 d. “Naujame Rusų Žodyje”, 11 psl. Tikriausiai tam žydui pasirodė juokinga, kad žydiška organizacija, tegul net pati stambiausia (“Bnai-Britą” JAV vadina žydišku Gestapo), Amerikoje stengiasi uždrausti Didįjį Šekspyrą. Mes su jumis vėl matome, kaip žydas (normalus) perspėja savo bepročius kraujo brolius, kad jie prarado bet kokį saiką.
Sekanti informacija: “Įtakojant katalikų bažnyčiai, Viduramžių Europoje apie žydus buvo sukurtas įvaizdis, kad tai šėtoniškas sutvėrimas”. Tai iš knygos “Žydų tautos istorija”, kurią redagavo profesorius Eitingeris, Tel-Avivas, 1972 m.; 359 psl. Kalbant apie krikščionybę, – reikia susimastyti: kodėl žydai pastoviai kovoja su krikščionimis?
Biblijoje yra pranašo Isaijaus knyga. Pranašas Isaijus pats buvo žydas, bet ten sukėlė tokį antisemitizmą, kad tokio vargu ar jūs kur nors rasite. Perskaitykite patys – Pranašo Isaijaus knyga 1:4, 6, 10, 23, t. y., I Skyrius, 4, 6, 10, 23 Eilės.
Savo laiku aš perskaičiau visą rimtą ir didelę Izraelio profesoriaus Eitingerio knygą “Rusų tautos istorija”. Visus – 872 puslapius. Aš tą knygą labai atidžiai išstudijavau. Mano nuomone – visa žydų tautos istorija, tai antisemitizmo istorija.
* – Grigorijau Petrovičiau, čia vėl prašosi analogija su kriminaliniu pasauliu. Jeigu Jūs kokiam nors pachanui pasiūlysite parašyti savo gaujos istoriją, tai gausis ištisas pasodinimų ir pabėgimų sąrašas: sėdėjo ten ir ten, pabėgo tada ir tada, pasodino ten ir ten, paleido tada ir tada ir t.t. Todėl, jeigu aprašoma bionegatyvios tautos istorija, tai visiškai natūralu, kad tai bus istorija apie tai, kaip jų visur nekentė ir iš visur varė, o ji – kraugeriškai ir žiauriai už tai keršijo.
– Taip. Žydai praktiškai kariauja su visomis pasaulio tautomis, su visu pasauliu. O vėliau šaukia visam pasauliui apie tai, kaip jų visur nekenčia. Kovoja ir šaukia. Kovoja ir šaukia. Per amžių amžius…
Garsus žydų istorikas S. Dubnov (1860-1942) rašė: “...žydams lojalumas žydų tautai yra pirmoje vietoje, o lojalumas valstybei, kurioje jie tuo metu gyvena, antroje vietoje”
. Iš straipsnio “Laiškai apie senąjį ir naująjį žydiškumą” (1897-1907 m.m.). Periodas, kuris apima 1905 m. rusų revoliuciją. Apie tą patį rašo ir profesorius Eitingeris (624 psl.). Jis tvirtina, kad 20-jų metų Vokietijoje pagrindiniu antisemitizmo šaltiniu buvo inteligentijos aplinka, mokslo veikėjai, rašytojai ir žurnalistai. Asirologas Fridrichas Delingas 1920 m. išleistoje knygoje “Didžioji apgaulė” tvirtino, kad žydai dvasiškai bevaisiai, kad jie – “…savanoriškai savo tėvynės atsisakiusi tauta…”, kad visi jų įstatymai ir veiksmai yra nusikalstami, kad jie neįnešė jokio indėlio į pasaulio kultūrą ir etiką, kad žydų Dievas – tai dieviškosios idėjos karikatūra ir t.t. Jo pėdomis nusekė visa eilė istorikų, biblinių kritikų ir rytų kultūros tyrinėtojų, kurie žydų atžvilgiu Delingą net aplenkė.
Tuo metu pasaulį išvydo Osvaldo Špenglerio knyga “Vakarų pasaulio saulėlydis”. Profesorius Eitingeris rašo: “Ta knyga persunkta nepakantumu žydams ir yra labai populiari. Po to pasirodė viena po kitos knygos, kuriose buvo išdėstytos “mokslinės” rasistinės teorijos. Visos jos sukėlė pritariančius jausmus ir buvo leidžiamos didžiuliais tiražais”.
Ta ilga citata – iš tos pačios knygos “Žydų tautos istorija”. Charakteringa tai, kad visa tai vyko Vokietijoje 20-siais metais, kur žydai tuo metu turėjo visišką laisvę. Nė vienoje Europos valstybėje žydai negyveno taip gerai, kaip Vokietijoje, bet… tuo pat metu, tarp vokiečių inteligentijos buvo toks antisemitizmas.
* – Grigorijau Petrovičiau, Europoje ir dabar pasakoja apie tai, kad žydai Vokietijoje elgėsi taip pat, kaip savo laiku tai darė nepmanai Rusijoje. Jie siautė restoranuose, išsinuomodavo ištisas sales, elgėsi iššaukiančiai, tuo pat metu daugelis gyventojų, po pralaimėto pirmojo pasaulinio karo, gyveno skurdžiai ir prasiskolinę.
– Visa tai tiesa. Tik gaila, kad žydų tauta taip ir nepasimokė iš savo istorijos pamokų.
Štai dar viena įdomi informacija iš tos pačios knygos “Žydų tautos istorija”. “Pagal Niurnbergo įstatymus dėl rasės grynumo, buvo uždraustos mišrios santuokos tarp žydų ir kitų tautų atstovų”
. T.y., iš esmės, Niurnbergo įstatymus dėl rasės grynumo žydams pritaikė panaudodami jų pačių įstatymus. Žydiški religiniai įstatymai – kaip prisimenate – draudžia mišrias santuokas.
* – Rabinai turėjo sveikinti tuos hitlerinius įstatymus. Gaunasi, kad Hitleris buvo lyg ir rabinų šalininku.
– Taip. Kaip bebūtų keista, bet ketvirtadalis žydo Hitleris panaudojo tuos pačius žydiškus įstatymus, kaip ir rabinai, bet tik juos atsuko prieš pačius žydus. Na, ir dar viena maža detalė – pagal tuos pačius Niurnbergo įstatymus, žydams buvo draudžiama samdyti arijų kilmės namų darbininkes jaunesnes, negu 45 metų amžiaus. Matyt Hitleris prisiminė savo senelę, kuri dirbo namų darbininke žydų namuose ir pastojo nuo šeimininko-žydo sūnaus. To rezultate – pasaulį išvydo Hitleris – ketvirtadalis žydo. Tikriausiai, kad jis prisiminė savo senelę, todėl Niurnbergo įstatymais nustatė 45 metų amžių. T.y., vokietės iki 45 metų amžiaus neturėjo teisės dirbti žydų namuose, kad pasaulyje neatsirastų tokie žydiški puskraujai (697-698 psl.).
Kitas įdomus faktas iš mano kartotekos. «IRS NEWSLETTER», 1983 m. gruodis (originalas mano aplanke Nr. 3, “Antisemitizmas”). Tai apie beprotį žydą-antisemitą, kuris padegė savo sinagogą. Iki tol jis sėdėjo beprotnamyje. Tada apie sinagogos padegimą šaukė visame pasaulyje. Kai išaiškėjo, kad visa tai padarė patys žydai, tada jie iš karto nutilo, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ta pati istorija. Tas pats dėsningumas: gyvatė, kuri pati kandžioja savo uodegą. Kodėl tas žydas padegė ne šiaip sau kokį namą, o būtent sinagogą? Tegul jis ir beprotis. Bet kodėl jo neapykanta nukreipta būtent į sinagogą?
* – Grigorijau Petrovičiau, tai primena analogišką skandalingą įvykį Brukline. Ten vieną chasidų žydą pagavo gatvėje ir nukirpo jam peisus, kas žydams reiškia vos ne nekaltumo praradimą ir didžiausiu įžeidimu. Ant kojų pakėlė visą Bruklino policiją. Ieškojo prakeiktų antisemitų... Pasirodo, kad tai padarė ortodoksiniai žydai iš kitos sektos. Pienburniai jį pagavo už kažkokius jo tėvo darbelius ir… nukirpo jam peisus.
– Taip. Štai jums dar vienas pavyzdys – rusų literatūroje jis buvo gana gerai žinomas rašytojas – Vasilijus Vasiljevičius Rozanovas. Straipsnyje “Jehovos angelai pas žydus” jis rašo apie žydų požiūrį į gojus: “Jį (t. y., gojų) galima nugydyti, jeigu jis serga, arba duoti neveiksmingus vaistus. Galima sugadinti gojų literatūrą. Galima sugadinti, iškreipti jų pramonę ir prekybą”
.
Reikia pažymėti, kad pats V. V. Rozanovas buvo labai ir labiau dvilypis žmogus t. y., Aukštosios Sociologijos požiūriu jis buvo psichiškai nenormalus. Aš manau, kad ir seksualiu atžvilgiu jis buvo nenormalus. Būdamas 20 metų amžiaus jis vedė 40 metų moterį, ko normalus vyras niekada nepadarytų. Savo santuokos priežastį jis aiškino taip: ta 40-metė moteris kažkada buvo viena iš Dostojevskio meilužių ir jis, gerbdamas Dostojevskį, tą moterį vedė. Tiesa, ta santuoka ilgai netruko. Ta psichopatė jį pametė.
Straipsnyje “Jehovos angelai pas žydus” V. Rozanovas pasisakė kaip antisemitas, bet netrukus jis pradėjo žydams pataikauti – buvo neįsivaizduojamas chameleonas.
Kalbant apie žinomų rašytojų dvilypumą, aš jums pateiksiu medžiagą, kurią neseniai atsiuntė vienas mano skaitytojų. Tai ištrauka iš Saltykovo-Ščedrino Apsakymų Rinkinio, 15 tomas, 1 knyga, 296-299 psl. Maskva, leidykla “Grožinė literatūra”:
“…Viršininkas surinko žydus ir jiems sako: «Sakykite, niekšai, kur tikro blogio esmė?» – Ir žydai jam vienbalsiai atsakė – «Mūsų nuomone, tikro blogio nebus tol, kol nebus pilnai įvykdyta mūsų programa. O mūsų programa štai kokia: Kad mes, žydai, kalbėtume, o visi kiti tylėtų. Kad mūsų, žydų, pasiūlymai būtų priimami nedelsiant, o kitų pasiūlymai liktų nenagrinėti. Kad mus, niekšus, laikytų pagarbiai ir viskuo pertekusius, o kitus – sukaustytus. Kad apie mus, niekšus, niekas blogo žodžio nedrįstų pasakyti, o mes žydai, galėtume daryti ką tik panorėję. Štai, kada visa tai bus įgyvendinta, tada ir tikras blogis ateis»…”
O juk, Saltykovas-Ščedrinas Tarybų valdžios buvo gerbiamas.
Štai dar viena citata iš Biblijos: Pradžia, 2 Skyrius, 9 eilė: “Tie kas apie save sako, kad jie judėjai, jie nėra tokie, o jie tik satanistų sambūris”
. Tai iš Apokalipsės. Tai yra, Biblijoje sakoma, kad žydai – tai satanistų sambūris. Štai dar – Jono Krikštytojo atviravimai: “Judėjai dabar yra Šėtono vaikai ir Antikristo dalis”
. Aiškus antisemitizmas. Bet iš kur tai? Iš Biblijos.
O štai – Švento apaštalo Pauliaus laiškas Titui: “...Nes yra daug nepaklusnių, tuščiažodžiautojų ir apgavikų, ypač iš apipjaustytųjų tarpo, kuriems reikėtų užčiaupti burnas: jie tvirkina ištisas gyvenvietes ir bendruomenes, ko neturėtų būti..” (I: 10, 11).
“...Dėl tos priežasties laikyk juos griežtai, kad jie sveikai tikėtų ir nekreiptų dėmesio į Judėjų pasakėčias ir raginimus žmonių, kurie išmuša juos iš tiesos kelio...” (I: 13, 14).
* – Todėl Romos Popiežius Jonas Paulius Antrasis Antrame Visuotiniame Kongrese pareikalavo ištaisyti Bibliją ir pašalinti tas vietas, kurios nepatinka žydams.
– Taip. Štai dar vienas įdomus faktas – žydas D. Antonovas išleido knygą apie Izraelį pavadinimu “Pasala”, leidykla “Čechovgrad”, Vakarų Vokietija, 1983 m. Toje knygoje Izraelio žydas šaukia: “Mušk židus, gelbėk Izraelį!”. Tikras anekdotas. Tai apie žydus, kurie vietoje Izraelio, iš TSRS važiuoja į Ameriką, ir kuriuos net patys žydai iš Izraelio vadina – kosmopolitais be tėvynės. Apie tai 1984 m. gruodžio 29 d. mums praneša žydas E. Karmazinas monarchistiniame laikraštyje “Mūsų šalis”. Tas žydas-monarchistas E. Karmazinas išvažiavo iš Tarybų Sąjungos, į Izraelį nevažiavo, į Ameriką jo neįsileido, todėl įsikūrė Paryžiuje.
Dar viena įdomi citata iš mano kartotekos: “Agresyviame antisemite visada galima įžvelgti kai kokius žydiškus bruožus. Patys aršiausi antisemitai visada yra iš pačių žydų tarpo... Garsiais antisemitais buvo: Tacitas, Paskalis, Volteras, Gėtė, Šopenhaueris, Kantas, Vagneris...”
Ta citata paimta iš įdomios ir rimtos Otto Vainingerio knygos “Lytis ir charakteris”, Sankt-Peterburgas, 1914 m.; 297 psl. Jis ten pateikia labai įdomių faktų, kad žydų gerbėjais buvo Nyčė ir Lessingas. Apie Lessingą mes jau šiek tiek kalbėjome. O dabar, pasirodo, ir filosofas Nyčė, taip pat žydų gerbėjas.
* – Dabar aišku, kodėl buvę tarybiniai žydai Braiton-Biče taip aktyviai pardavinėja filosofo Nyčės knygas. Atrodytų keista, kodėl žydai taip aktyviai pardavinėja jo knygas…
– Matote, kame reikalas… Nyčės filosofija – tai valingumo ir valdžios siekimo filosofija ir, didele dalimi, žmonių nekenčianti filosofija, ji dvasiškai susijusi su Talmudu. Talmudas kovoja prieš visą pasaulį, ir Nyčė kovoja prieš visą pasaulį. Giminingumas, bet ir liūdnas dėsningumas – iš Nyčės filosofijos išaugo Hitleris ir hitlerizmas. Hitleris dievino Nyčę. Šviesiaplaukio bestijos teorija: virstantį pastumk. Antžmogio teorija. Matote, kaip viskas supainiota.
O pačiu ryškiausiu antisemitu iš visų vokiškų antisemitų, buvo filosofas Kantas (“Grynojo proto kritika”). Pasirodo – pats stambiausias vokiečių filosofas Kantas buvo pats didžiausias antisemitas. Apie tai rašo žydas Otto Vainingeris (356 psl.). Otto Vainingeris pats buvo labai įdomi asmenybė. Jo knyga jį padarė įžymiu. Ta knyga – didelė bibliografinė retenybė. Aš gavau tik tos knygos kopiją ir atidžiai išstudijavau. Su pieštuku rankoje ją skaičiau visą mėnesį. Iki tos knygos Otto Vainingerį aš žinojau tik iš enciklopedijų. Jis buvo pamišęs genijus. Būdamas 22 metų jis apgynė filosofijos daktaro laipsnį. Ta jo disertacija ir tapo knygos “Lytis ir charakteris” pagrindu. Tą pačią dieną, kai jis apgynė disertaciją, jis perėjo iš judaizmo į krikščionybę. Netrukus po to jis paleido sau kulką į kaktą. Jo knyga nuskambėjo visame pasaulyje, buvo išleista daug kartų. Žydų enciklopedijoje jam išskirta daug vietos. Vieni jį vadina genijumi, o kiti – degeneratu. Kai aš pats atidžiai išstudijavau tą knygą, likau nusivylęs. Pasirodė, kad Vainingeris labai nekentė moterų. Na, pasitaiko gi homoseksualių, biseksualių žmonių... o neseniai pasirodė ir transseksualai, (t. y., šiandiena jis vyras, o rytoj – jis jau moteris) bet spaudoje aš mažai radau žmonių, kurie taip nekęstų moterų, kaip Otto Vainingeris. Dėl to aš negaliu sutikti su Vainingeriu. Jeigu pusė moterų – iš tikrųjų pragaro sutvėrimai, tai jau kita pusė, vis dėl to, yra geros, kaip sakoma, penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Taip ir pagal daktaro Kinsi statistiką, bet pagal Vainingerį, visos moterys – pragaro išperos. Bet, nepaisant to, jo atsiliepimai apie žydus labai įdomūs.
Kai aš užsiiminėjau moksliniu-tiriamuoju darbu Aukštosios Sociologijos srityje, aš į savo kartoteką užsirašydavau visas įdomias mintis, kokias tik rasdavau šia tema. Ir visą laiką, noromis ar nenoromis, aš sugrįždavau prie Biblijos (žr. ypač Pakartotas Įstatymas, 28 skyrius).
* – Pakartotas įstatymas – tai juk pati aršiausia judėjiška knyga.
– Tame ir esmė. Pakartotas įstatymas – tai pati levitiškiausia knyga. Aš ją skaičiau maždaug prieš dešimt metų. Ir jau tada į savo kartoteką užsirašiau, kad reikia ypatingą dėmesį atkreipti į Pakartoto įstatymo 28 skyrių. Ten – siaubingas antisemitizmas.
Štai, dar vienas įdomus įrašas – garsiu antisemitu buvo Nobelio premijos laureatas rašytojas Romenas Rolanas? Gal tai dėl nesėkmingos santuokoje su žyde Breal. Reikia pasakyti, kad tai – taip pat nėra atsitiktinumas, o dėsningumas. Aš gana dažnai sutikdavau žmonių, kurie dėl nesėkmingų santuokų su žydais tapdavo įsitikinusiais antisemitais.
* – Grigorijau Petrovičiau, pagal Aukštosios Sociologijos dėsnius, jeigu tokia santuoka nutraukiama, tai – pliusas. Reiškia, kita pusė buvo normali. Reiškia, šiuo atveju, didelis pliusas Romenui Rolanui.
– Kaip taisyklė, taip. Jeigu jie abu nenormalūs – “viskas tvarkoje”, bet, jeigu vienas iš jų – normalus žmogus, tai tada vyksta skandalai ir nemalonumai. Galų gale, išsiskiriama. Dabar, iš kur aš paėmiau informaciją apie Romeną Rolaną? Tai rašo žydas Borisas Suvarinas žurnale “Kontinentas”, Nr. 29, 1981 m. 211 psl. Žydiškas žurnalas, kurio redaktoriumi buvo Volodia Maksimovas, tarp kitko – alkoholikas.
* – Rusas?
– Ne, turi žydiško kraujo, bet jis visiems skelbia, kad jis – neapipjaustytas.
Vienas iš pačių stambiausių antisemitų buvo garsusis Aichmanas, kurį žydai pagrobė Argentinoje, parvežė į Izraelį ir ten pakorė. Įdomi situacija. Esmė tame, kad Aichmanas buvo grynakraujis krikštytas žydas. Pas Hitlerį jis buvo pagrindiniu žydų klausimo vykdytoju. Be to, Aichmanas buvo raišas – įgimtas raišumas. O įgimtas raišumas – tai dėl nesveiko paveldimumo. Štai jis ir keršijo žydams už savo supuvusį žydišką kraują. Vėl tragikomedija.
Visi mes žinome apie garsų anarchistą Bakuniną, kuris vienu metu bendradarbiavo su Karlu Marksu. Bet, būdamas tikru anarchistu, jis su Karlu Marksu susipyko ir išėjo iš I-jo Internacionalo.
* – Tai tas Bakuninas, kurio darbus studijuoja mūsų anarchistai? Jie – juo didžiuojasi ir sako, kad visi jo darbai buvo nutraukti ir istorijoje jis parodytas neteisingai.
– Būtent tas Bakuninas žydus vadino pačia baisiausia sekta Europoje. Maža detalė. Nors Bakuninas ir buvo aiškiai bionegatyviu žmogumi, bet jis turėjo vaikų. Iki šio laiko Paryžiuje gyvena jo proanūkė – Katka Bakunina. Žydų laikraštyje “Naujas Rusų Žodis” pastoviai renkami pinigai į Literatūrinį Fondą dėl pagalbos išeivijos rašytojams ir mokslininkams. Kaip taisyklė, jie spausdina žmonių sąrašus, kurie aukoja tam fondui, bet, kaip taisyklė, jie neskelbia, kam tuos pinigus siunčia. Tai štai, “NRŽ” kartą skaitau vyriausiojo redaktoriaus Andrejaus Sedych (tikroji pavardė – Cvibakas) didelį straipsnį. Jis rašo apie tą Literatūrinį fondą ir staiga prasitaria... Pasirodo, jie ilgus metus mokėjo pensiją Bakuninai, to paties Bakunino anūkei. Klausimas: už ką? Juk Bakuninas buvo labai neigiama asmenybė: anarchizmo tėvas, pats anarchistas, bendradarbiavo su Marksu...
Kodėl žydai iš visų renka pinigus ir vėliau juos moka tokioms atmatoms? Bet, ne vieną, kitą kartą, o – metų metais jai mokėjo pensiją. Štai jums tamprus ryšys tarp žydų ir permanentinių revoliucionierių, nihilistų ir riaušininkų. Jie juos palaiko, bet ir ne tik juos pačius, bet ir jų anūkus ir proanūkius. Tegul sau Paryžiuje ta senutė ramiai gyvena. Bet esmė tame, kad jie pinigus renka iš visos rusų diasporos, lyg tai padėti išeivijoje skurstantiems rusų mokslininkams ir rašytojams.
Apgavystė, sukčiavimas. Bet tam paaiškinimas taip pat yra. Jekaterina Bakunina Paryžiuje rašinėjo savo skystus eilėraščius, kuriuose, pasirodo, buvo ir tokios eilutės: “Virš manęs Šėtonas arba kardas...”
. Tai tikriausiai vietoje Dievo. Ji taip pat išgarsėjo tuo, kad parašė “Rusijos masonystės istoriją”.
T.y., gaunasi, kad Bakunino anūkė pati buvo tokia pat masonė, kaip ir jos senelis, o tai – gana didelė paslauga žydams. Štai jums ir pensija...
Sekantis faktas mano kartotekoje – sionizmo pradininkas ir Izraelio valstybės įkūrėjas buvo Teodoras Gerclis. Jo garbei šiandiena Izraelyje stato paminklus, jo vardu pavadina gatves. Tai – plačiai žinoma asmenybė. Bet mažai kas žino, kad Teodoro Gerclio vaikai atsižadėjo tėvo. Jie perėjo į krikščionybę ir tapo aršiais antisemitais. Vėl, kaip matome, tragikomedija …
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs pasakojote, kad vienas iš jūsų skaitytojų-žydų jums sakė, kad žydiškumas – tai liga. Panašu, kad Gerclio vaikai suprato, kad serga, ir puolė į kitą kraštutinumą, apsikrikštijo ir galvojo, kad tai juos išgydys. Bet juk ta liga neišgydoma…
– Taip. Tas žydas kartą man sakė: “Grigorijau Petrovičiau, žydai – tai ne nacija ir ne tauta, tai liga”. Tarp kitko, jis pats buvo psichiškai nesveikas, ir jo motina mirė beprotnamyje.
Mes dažnai laikraščiuose skaitome apie Libijos pulkininką Muamarą Kaddafį. Amerikiečių spaudoje taip ir rašo – beprotis pulkininkas, Izraelio priešas numeris vienas.
* – Žinoma, kad Kaddafi kartą pasakė: “Duokite man atominę bombą, aš ją iš karto numesiu ant Izraelio”
.
– Taip. Nežinau, kaip ten būtų su Izraeliu, bet tą vargingą šalį, Libiją, amerikiečiai jau ne kartą bombardavo. Štai, už tokius pareiškimus. Už “antisemitizmą”. Tokio bombardavimo metu žuvo Kaddafi duktė. Bendrai, jis – pakankamai žinomas žmogus. Bet visa esmė tame, kad tas pulkininkas Kaddafi – pusiau žydas. Jo motina žydė. Pagal rabinų įstatymus, Kaddafi – pilnateisis žydas. Jo brolis gyvena Izraelyje. O dabar išsiaiškinkite šioje painiavoje. Muamaras Kaddafi studentavimo laikais Kaire jau sėdėjo beprotnamyje. Kaip gi taip, paklausite jūs, jaunystėje sėdėjo beprotnamyje, o vėliau tapo Libijos diktatoriumi? Taip, labai paprasta. Visa tai – valdžios kompleksas. Apie tai, kad jo motina – žydė, rašė žydų ortodoksinėje spaudoje čia, Amerikoje.
Štai dar vienas antisemitizmo istorijoje mažai žinomas faktas. Pasikėsinime į Aleksandrą II dalyvavo du narodnikai: rusas Rysakovas ir lenkas Grinevickij. Caras buvo užmuštas antrąja bomba, kurią metė Grinevickij. Tai štai – Grinevickij iš tikrųjų buvo lenkų žydas pavarde Appelbaumas, jis turėjo padirbtą pasą pavarde Grinevickij. Visa tai smulkiai aprašyta puikioje A. I. Losevo knygoje “Rusų Imperatorių gyvenimo aprašymas”. Ten pat pateikti to meto laikraščių kvietimai: pasmerkti žydus-caro žudikus, taip pat aprašomas pirmasis Rusijos Imperijoje žydų pogromas, kuris įvyko dėl to pasikėsinimo. Po tos žmogžudystės, Aleksandras III 1882 metų kovo 3 d. pasirašė įsakymą apie žydų sėslumo ribas.
* – Tai štai iš kur sėslumo ribos! Apie tai žydai šaukia iki pat šių dienų. Jie sako, kad, išsigandusi žydų pasiekimų, caro valdžia bando apginti kvailus ir tingius rusų valstiečius nuo protingų, sąžiningų ir verslių žydų.
– Tą patį tvirtina ir žydas-istorikas E. Maninas iš 3-sios evmigracijos bangos 1986 m. rugpjūčio 21 d. “Naujame Rusų Žodyje”. O jis – gana protingas žmogus. Tuo galite įsitikinti patys. Žydai-istorikai tą caro nužudymą aprašinėjo dešimtis kartų – ir visur Grinevickij buvo vadinamas lenku. Bet, kaip dabar mes žinome, jis buvo lenkų žydas pavarde Appelbaumas. O juk būtent jis buvo caro žudikas, nuo jo mestos bombos žuvo caras.
Kartais man susidaro įspūdis, kad žydams kyla sadistinis malonumas, kai jie kapstosi antisemitizme. Pavyzdžiui, 1986 m. spalio 22 d. “Naujame Rusų Žodyje” žydas Markas Roitmanas iš trečiosios evmigracijos rašo, kad antisemitais buvo šie žymūs rašytojai: Šekspyras (Šeiloko personažas “Venecijos pirklyje”), Puškinas (palūkininkas Solomonas iš “Šykštaus riterio”), Lermontovas (žydas Šprichas iš “Maskarado”), Gogolis (“Tarasas Bulba” – ten aprašyti žydai). Na, ir naujas priedas prie to sąrašo – pasirodo, tame sąraše figūruoja ir Čechovas (žr. jo “Tina” ir iki pamėlynavimo purvina kekšė). Tai yra, žydai paėmė pasaulinius genijus, visus didžiuosius rusų rašytojus ir… juos priskyrė prie antisemitų. Na, pagalvokite patys, kas gi čia teisus, o kas neteisus? Iš vienos pusės – pasaulinės kultūros genijus, o iš kitos pusės – žydeliai iš “Naujo Rusų Žodžio”...
Visi mes žinome didįjį rusų dramaturgą A. N. Ostrovskį. Tai – rusų nacionalinio teatro tėvas. Jis parašė labai įdomų dalyką, kad “Domostroj” – tai “žodinis medus ir penas sielai”. Apie “Domostroj” jis atsiliepia labai aukštai. O ką jūs žinote apie “Domostroj”? Ką apie tai girdėjote?
* – Šiuolaikinė tarybinė inteligentija apie “Domostrij” kalba tik neigiamai.
– Bendrai, gaunasi – “mes savo, mes naują pasaulį pastatysime”... O tarp kitko, rusų kultūros ir religijos istorija “Domostroj stato į vieną gretą su aukščiausiais žmogiškosios minties pasiekimais. Jame pateikiamos pagrindinės taisyklės, kaip kurti gyvenimą pagal rusų papročius.
* – Tai štai kodėl tarybinėse mokyklose jo nesimokė, o vaikams į galvas kalė neigiamą požiūrį net apie patį žodį “Domostroj”!?
– Taip. “Domostroj” kalbama apie šeimos galvos santykius su savo vaikais, apie santykius tarp vyro ir žmonos. Tai buvo lyg tai rusiško gyvenimo statutas. Bet ta knyga Tarybų Rusijoje buvo draudžiama, ją net išbraukė iš bibliotekų sąrašų. Stengėsi, kad ji būtų ištrinta iš žmonių atminties.
Aš juokaudamas savo skaitytojus vadinu savo agentais. Jie labai man padeda, juk vienas lauke, ne karys. Taip kad mano knygos – kolektyvinio darbo rezultatas. Vienas toks mano skaitytojas-bendraautorius man paskambino, o vėliau atsiuntė “Domostroj” kopiją. Ta knyga išleista bažnytine slavų kalba. Taip kad, aš ją jums iš pradžių skaitysiu bažnytine slavų kalba, o vėliau aiškinsiu.
Tai štai, “Domostroj” 1882 m. išleido Maskvos universitetas, ir jame skaitome: “Nėra nė vieno krikščionio, kuris pritartų židams”
. Tai yra, krikščionys jokiais būdais neturi bendrauti su žydais.
* – Grigorijau Petrovičiau, aš prisiminiau, kad kaime šalia Pimero, kuriame man teko vasarą būti, senutės pasakojo, kad senovėje, jeigu krikščionis pamatydavo židą, net einantį kitoje gatvės pusėje, jis privalėdavo nueiti į pirtį ir išsimaudyti. Nes ta tauta buvo skaitoma kaip maro užkratas.
– Ta taisyklė ir čia yra. Skaitome toliau: “Сего ради убо аще кто обрещется тех опресноки ядя, или их врача призывая на целебу себе или мыяся с ними в бане...”
T.y., kas su žydais kartu valgys prėskučius, t. y., macus, arba gydysis pas gydytoją-žydą, arba maudysis pirtyje kartu su žydais... Tarp kitko – šiandiena visos turkiškos ir rusiškos pirtys Amerikoje – tai pederastų užeigos. Tai vieši pederastų klubai. Pederastai pirtimis naudojosi visada. Ir štai šiame “Domostroj” sakoma, kad, jeigu krikščionis kartu su žydu nueis į pirtį «...или инак како присвоясь к ним, аще есмь причетник да извержется или мирянин да отлучится от церкви...»
. Tai yra, jeigu kaip nors su jais (žydais) bendraus, tai šventikas – bus išvarytas, anuliuoti įšventinimai, o pasaulietis bus atskirtas nuo cerkvės.
Tai paimta iš Vasilijaus Didžiojo taisyklių ir Didžiojo Susirinkimo Konstantinopolyje. Tai yra ne tik knygoje “Domostroj”. “Domostroj” parašė šventikas Silvestras, ir tai parašė, kaip matome, vadovaudamasis Vasilijaus Didžiojo taisyklėmis!
* – O ką šiandiena daro Romos Popiežius?! Paskutinis katalikų Visuotinis susirinkimas nutarė, kad žydai nekalti dėl Kristaus nukryžiavimo. Dabar, Romos Popiežiaus nutarimu, įsakyta manyti, kad Kristų nužudė romėnų kareiviai.
– Tai, visa ta istorija pasukta pataikaujant žydams.
Ir taip – šiandieninėje paskaitoje mes išnagrinėjome visą eilę įdomių istorinių faktų, kurie yra mažai žinomi, uždrausti, arba kaip nors užslaptinti. Bet visa tai buvo istorija, senovės praeitis. Mūsų paskaitos pabaigoje, mes pabandysime pažvelgti į dabartį, viešumo ir persitvarkymo dienas Rusijoje. Iškelkime sau eilę klausimų, ir pasistenkime į juos atsakyti.
Kodėl šiandiena žydai bėga iš Tarybų Sąjungos? Kas sukūrė ir įtvirtino Tarybų valdžią? Be ypatingų pastangų galime pasakyti, kad tarybų valdžia buvo žydų valdžia. Tai kodėl gi šiandiena žydai pirmieji bėga nuo tos valdžios?
* – Reikia pasakyti, kad žydai taip pat bėga ir iš Izraelio.
– Tai tiesa. Aš studijuoju tarybinių žydų atvykimo į Izraelį ir išvykimo iš Izraelio statistiką. Per metus įvažiuoja 17-18 tūkstančių, bet, dar daugiau žydų iš ten pabėga. Net pirmasis Izraelio prezidentas seniai pabėgo iš Izraelio ir dabar gyvena Šveicarijoje. Panašu, kad sionistai pilsto iš tuščio į kiaurą.
Ir taip, baigdamas šiandieninę paskaitą, aš noriu Tarybų Sąjungos valdžiai patarti, kad jie šios pertvarkos metu atkreiptų ypatingą dėmesį ne tik į žydus, bet ir į rusų žmones, kurie turi didesnį ar mažesnį degeneratyvumo lygį. Nes ta Šėtono ir antikristo sąjunga gali Rusijai ir aplinkinėms šalims atnešti tiek nelaimių, kad mažai nepasirodys. Rusijai reikia prisiminti, kad ant jos herbo pavaizduotas karžygys Jurgis pastoviai kovoja su gyvate, o mes apie tai pastoviai kalbame.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ