Šiandiena, tęsdamas žydų klausimo analizę, aš stengiuosi padėtų žydų tautai išgyvendinti antisemitizmo problemą, todėl šiandiena mes pabandysime išanalizuoti žydišką sielą, t. y., išanalizuoti žydų Talmudą ir šiandieninę žydų spaudą.
Štai, imu neseną žydų laikraščio “Naujas rusų žodis” 1989 m. balandžio 14 d. numerį, kuris išleistas Niujorke. Tame numeryje žinomas Izraelio sionistas Šimonas Čertokas, buvęs tarybinis žydas, analizuoja paskutinį “Žydų Enciklopedijos” tomą kuris ką tik pasirodė spaudoje. Jis rašo: “Bet, kaip bebūtų gaila, nėra paaiškinto fakto apie žydų dalyvavimą tarptautiniame komunistiniame judėjime ir aukštuosiuose partinės biurokratijos sluoksniuose. Tie žmonės tapo režimo aukomis, kurį patys ir įvedė”
.
Tokiu būdų “Žydų Enciklopedija” – vadovaudamasi žydiška išmintimi – visiškai nutyli apie žydų dalyvavimą tarybų valdžios kūrimo procese ir dalyvavimą abiejose rusų revoliucijose.
Toliau Simonas Čertokas pateikia pavyzdį: “Vengrų žydas Bela Kunas, emigravęs į Tarybų Sąjungą, kartu su Roza Zemliankina vykdė masinius terorus Kryme, o 30-jų metų pabaigoje pats buvo areštuotas ir sušaudytas”.
Praeitose paskaitose mes šiek tiek jau kalbėjome apie Bela Kuną. Pavardė Kunas – tai žydiškos pavardės Koganas vengriška adaptacija. Jis buvo 1919 m. vengrų revoliucijos vadovas, kuri buvo labai kruvina. Po tos revoliucijos nuslopinimo, jis pabėgo į Austriją, kur jį iš karto pasodino į... beprotnamį. O jau iš beprotnamio jį išvežė į Maskvą. Pirmas darbas, kurio jis ėmėsi išėjęs į laisvę, – masinių sušaudymų Kryme. Su Rozalija Zemliačkina-Zalkind. Kryme jie taip padirbėjo, kad Juodoji jūra paraudo nuo pralieto rusų kraujo. Ta žydų porelė sušaudė apie 100.000 baltųjų karininkų, kurie liko Kryme po Baltagvardiečių armijos evakuacijos. Štai todėl “Žydų Enciklopedija” ir nutyli tokius faktus. Paprasčiausiai, tie faktai jiems nemalonūs.
* – Grigorijau Petrovičiau, kaip jūs manote, kodėl Izraelio sionistas Šimonas Čertokas “NRS” staiga prasitarė apie tai, apie ką net “Žydų Enciklopedija” nutyli?
– Kaip sakoma, ylos maiše nepaslėpsi. Tiesa, visą laikraščio puslapį užimančiame straipsnyje, jis apie tai prasitaria tik mažytėje pastraipėlėje. Bet, kas įdomu – tame pat enciklopedijos tome tvirtinama, kad Kristoforas Kolumbas buvo žydas! T.y., nutylima, kad pačiomis kruviniausiomis figūromis rusų revoliucijoje buvo žydai, nutylimas toks stambus istorinis faktas, ir, tuo pačiu, pateikiamas tiesioginis melas – Ameriką atradęs Kristoforas Kolumbas buvo žydas.
* – Viename iš sionistiško žurnalo “Alefas” numerių taip pat buvo gana nemažas straipsnis apie tai, kad ne tik Kolumbas, bet ir vos ne pusė jo komandos, įskaitant laivo gydytoją, buvo žydai. Jie lyg tai iš Ispanijos išvyko per patį žydų persekiojimo įkarštį su slapta misija – ieškoti naujų žemių, kur galėtų iš Europos pabėgti vargšai žydai, kur jie taip priteršė, kad ne viena tauta jų nebegalėjo pakęsti.
– Prieš pusmetį vienas pusprotis žydas parašė tą straipsnį apie Kolumbą ir jo komandą, o po savaitės, kitas žydas iš 3-sios evmigracijos bangos, tarp kitko, gana protingas žydas, parašė didelį straipsnį-atsakymą, kur išjuokė pirmąjį žydą ir nurodė, kad apie Kolumbą parašyta masė knygų ir pateikta dokumentų, iš kurių aiškiai matosi, kad pats Kolumbas ir jo komanda neturėjo jokio ryšio su žydais. Jie tiesiai parašė – “Mielieji draugai-žydai, susigėskite! Žinokite saiką!”. Tame – visa jų esmė: slėpti jiems nepatogią tiesą, ir skleisti begėdišką melą. Neatsitiktinai dėl to egzistuoja formulė, kad šėtonas – tai melagis ir melo tėvas, o Jėzus Kristus žydams tiesiai sako: “Jūsų tėvas – šėtonas”.
* – Gaunasi, Romos Popiežius Jonas Paulius II, kai 13 dieną pirmą kartą per visą krikščioniškosios religijos egzistavimą, aplankė sinagogą (centrinę sinagogą Romoje) ir ten pasakė kalbą, kurioje jis žydus pavadino – mūsų išrinktaisiais broliais – nuėjo prieš Kristų? Neatsitiktinai kai kurie dabar jį vadina antipopiežiumi.
– Taip. Katalikų religijos istorijoje žinomas ne vienas tokių antipopiežių atvejis. Tarp kitko, jeigu kas nors pagalvos, kad daugelis faktų, kuriuos aš pateikiu paskaitų metu, labai panašūs į antisemitizmą, tai aš privalau pasakyti, kad vienas iš mano pagrindinių tokių faktų tiekėjų yra žydiškas laikraštis “Naujas rusų žodis”. Tiesa, rusai tame laikraštyje buvo tik valytojais ir, kartais, tekstų rinkėjais... Ir tai – kada tai buvo?
Tai štai, tame 1989 m. balandžio 14 d. numeryje yra ir antras labai įdomus straipsnis – Amerikietiškojo froidisto Kremliaus pacientas“. Vienas amerikiečių froidistas parašė knygą “Stalino protas” ir joje jis daro išvadą, kad Stalinas buvo homoseksualistas. Čia naudinga žinoti daktaro Kinsi statistiką: tikrų, atvirų homoseksualistų Amerikoje yra tik 4%. Bet, 33% žmonių, t.t., kiekvienas trečias amerikietis, daugiau ar mažiau pažįstamas su homoseksualumu. Tai yra, 5 metus, 3 metus, 1 metus arba tik vieną kartą paragavo homosekso malonumų. Tokie žmonės yra latentiniai arba prislopinti homoseksualistai. Aš apie tai anksčiau jau rašiau knygoje “Tarybinių išminčių protokolai”. Bet tas amerikietiškas froidistas, kuris parašė visą knygą apie Staliną, vis dėl to nepasako svarbiausio. Jis nepasako, kad Stalinas buvo kaukazietiškas pusiau žydas. O juk tai – raktas prie Stalino psichologijos. Nes, pagal profesorių Lombrozo, pas žydus psichinių susirgimų 6 kartus daugiau negu tarp kitų tautybių žmonių.
Tame pat “NRŽ” numeryje yra ir tokia naujiena: 53-siais gyvenimo metais mirė Abbe Chofmanas, savižudybė, narkotikai... Nuo 1960 metų Amerikoje vyksta seksualinė revoliucija. Kai kas patikslina: homoseksualinė revoliucija. Ta tema buvo išleista rimta knyga pavadinimu “60-jų metų homoseksualinė revoliucija Amerikoje”. Ir iki pat šių dienų tos revoliucijos bangos ritasi per Ameriką.
Tai štai, Abbe (Abrahamas) Chofmanas toje revoliucijoje vaidino tokį pat vaidmenį, kaip ir Trockij rusų revoliucijoje. Įdėta ir jo fotografija. Labiau atgrasaus tipo, paprasčiausiai, sunku būtų rasti. Ne fizionomija, o aiškiai išreikštas kriminalinis snukis. Nihilistas, anarchistas ir psichopatas – išsigimėlis, kuris daro gėdą žydų tautai. Tiesa, žydai jums to niekada nepasakys. Straipsnyje apie jį nėra nieko neigiamo.
60-siais metais tas Abbe Chofmanas parašė knygą “Vok!” Išėjo ji anglų kalba ir apie ją pagiriamąjį straipsnį parašė laikraštis “Niujork taims”. Toje knygoje pateikiami receptai apie visų rūšių vagystes ir banditizmą, pasakojama, kaip pats autorius eidavo į parduotuves 5-joje Aveniu ir ten be jokio sąžinės graužimo vokdavo. Girdamasis jis rašo apie tai, kad vokdavo pačius brangiausius spiritinius gėrimus, kuriuos savo laiku gėrė Rotšildas, ir kurie kainuoja vos ne 1000 dolerių už butelį. Jis rekomenduoja tai daryti dėl... amerikiečių visuomenės naikinimo.
Pagyrimus tai knygai skaitau solidžiame amerikiečių laikraštyje “Niujork taims” ir savo akimis netikiu. Tarp kitko, recenzijos autorius – taip pat žydas. Bet štai, pasirodo trečias žydas, Bendžaminas Fridmanas ir mums paaiškina šią mįslę, kodėl gi “Niujork taims” palaiko pusprotį žydą Abbe Hofmaną. Pasirodo, kažkur ten, viršuje, slaptoje žydų vyriausybėje nutarė, kad laikas baigti karą Vietname, kad galėtų Amerikos pinigus permesti Izraelio palaikymui, kuris kariauja su arabais! Jiems būtinai reikėjo skubiai prasukti kokį nors pusprotį psichopatą ir iškelti jį iki pacifistų judėjimo lyderių...
* – T.y., visa ta ant Kapitolijaus laiptų siuntanti, kunkuliuojanti ir gaudžianti minia su lozungais prieš karą Vietname, paprasčiausiai, yra tik aklas ginklas?
– Taip. Jie iš tikrųjų – tik aklas ginklas žido-masonų “didžiosios politikos” rankose ir, jeigu visišką idiotą giria rimtas ir intelektualus laikraštis “Niujork taims”, tai, be jokių abejonių, čia yra kažkoks tikslas.
Kad būti objektyviu žydų atžvilgiu, atidžiau pasižiūrėkime į garbingą ir sąžiningą žydą Bendžeminą Fridmaną. Aš manau, kad tai – pats protingiausias ir sąžiningiausias antisemitas Amerikoje. Jis – krikštytas žydas. Būdamas pakankamai turtingas, jis visus savo pinigus išleido taip vadinamam antisemitizmui, Nju-Džersi valstijoje leido laikraštį “Sveika mintis” ("Common Sense") ir turėjo savo leidyklą, kurioje leido sąžiningas antisemitines knygas.
Mane visada domino visas spektras Amerikos politikos ir privalau pasakyti, kad tarp amerikiečių antisemitinių leidinių, Bendžemino Fridmano darbai buvo patys protingiausi. Jis sąžiningai panaudojo visus savo milijonus tiems leidiniams, o vėliau, švaria sąžine, išėjo mirti į karmelitų vienuolyną Kanadoje. Net, kas tame pavyzdyje įsidėmėtino? JAV dar yra išlikęs mažas antisemitinių laikraščių tinklas ir jie visi niekaip negalėjo suprasti, kaip gi taip, amerikiečių antisemitinių leidinių kompanijoje – pačiais geriausiais ir veiksmingiausiais buvo žydo Bendžemino Fridmano leidiniai?
* – Grigorijau Petrovičiau, o Fridmanas, pagal jus, buvo sąžiningas antisemitizmo problemos tyrinėtojas ar jis buvo aršus žydų ėdikas?
– Ne-ne-ne. Žydų ėdiku jis nebuvo. Jis buvo labai nuosaikus, protingas ir nuoseklus antisemitas, ir aš manau, kad vienuolyne jis mirė lengva ir garbinga mirtimi. Ne taip, kaip tas kalės vaikas Abrahamas Chofmanas.
* – Neseniai “NRŽ” buvo atspausdinta anglų korespondento medžiaga, kuris paėmė interviu iš judėjimo “Atmintis” vadovo Rusijoje. Jie ten tiksliai skiria fašizmą nuo nacizmo ir sako, kad jiems dvasiškai artimesnis itališkas fašizmas, kuris, iš principo, buvo sukurtas tam, kad pastatyti užtvarą nusikalstamumo upėje, kuri tada užtvindė Italiją (faši – tai dambos upėje). Jie savo filosofijos pagrindu neėmė – rasinio nepakantumo.
– Tikrai taip. Šia reikia priminti, kad dučės motiną vadino – Roza, o žmoną – Rachil, taip kad, kovoti prieš žydus jam buvo labai neparanku... Kartoju – bet kurioje nacijoje yra bionegatyvių žmonių, bet, nepermaldaujama profesoriaus Lombrozo formulė viską sustato į savo vietas. Užmiršti tos formulės – nevalia. Tame yra – pagrindinė priežastis. Čia ir yra antisemitizmo šaknis. O Lombrozo buvo ne šiaip sau didis ir sąžiningas mokslininkas, jis pats buvo iš rabinų ir talmudininkų šeimos. Jis už visus kitus geriau žinojo tas problemas, apie kurias jis rašė ir kalbėjo.
Ir taip – gaunasi, kad klasių kova, apie kurią mums tvirtino Marksas ir Leninas, vyksta ne tarp turtingųjų ir vargšų, o tarp normalių žmonių ir nenormalių degeneratų, tarp Dievo ir šėtono, kur su Dievu – visi normalūs žmonės, o su šėtonu – visi nenormalūs, ir ta kova, ideale, turi vykti ne revoliuciniu keliu, o evoliuciniu, nes revoliucijos, sukilimai ir karai – visi tie ekstremai, visa tai nuo šėtono...
O dabar pereisime prie knygos analizės, kuri tūkstantmečiais buvo žydų tautos siela – prie judėjų Talmudo analizės. Tai padaryti mums padės rimta A. C. Šachovo knyga “Laisvė ir žydai”, kuri išėjo 1906 metais, t. y., tiesiog iš karto po 1905 m. “rusų” revoliucijos. Tiesą sakant – tą revoliuciją reikėtų vadinti pirmąja žydų revoliucija Rusijoje, bet etiketes pasaulinių revoliucijų istorijoje klijuoja žinomo rato žmonės, kurie ir organizuoja tas revoliucijas. Leninas 1905 m. revoliuciją teisingai pavadino – kad tai buvo 1917 m. revoliucijos generalinė repeticija, bet, kaip bebūtų gaila, tuometinė rusų vyriausybė taip ir nepadarė išvadų iš tų įvykių.
Štai pirma įdomi informacija – Tikroji Karlo Markso pavardė buvo Mardochejus Levi ir jis kilęs iš rabinų ir talmudistų giminės.
Šmakovo knygoje pateiktos įdomios citatos iš Talmudo, kuriose sukoncentruota visa žydų pasaulėžiūros esmė. Štai ta žydų pasaulėžiūra ir bus mūsų šiandieninės paskaitos tema.
Krikščionių rašytojai, kurie rimtai užsiiminėja Talmudo studijavimu, laikosi nuomonės, kad ta knyga – nemokšiškumo, nepadorumo ir fanatizmo šaltinis, baisus įvairių klystkelių, prietarų ir nesąmonių chaosas. Jie tvirtina, kad užsiiminėjimas Talmudu, nelavina jo pasekėjų protų, o tobulina jų landumą, moko meluoti, apgaudinėti, išsisukinėti ir visiškai sunaikina pagarbą Mozės įstatymams. Jie daro išvadą, kad Talmudas – prieštarauja Mozės penkiaknygei!!!
Kas gi darosi? Mozės priesakai propaguoja: nežudyk, nevok, nesvimoteriauk ir t.t. Ką gi daro Talmudas? Talmudistai sako, kad visi tie įsakymai teisingi, bet... pritaikyti tik išrinktajai tautai.
Nežudyk! – žydo, bet geriau užmušk gojų!
Nevok! – žydas iš žydo. O gojų nuosavybė – tavo!
Nesvetimoteriauk! – Nes su gojais žydas gali svetimoteriauti, nes tai prilygina santykiavimui su gyvuliais, ir, griežtai kalbant, nėra to įstatymo pažeidimu, nes gojai (visi ne žydai) – tai dvikojai gyvuliai, o ne žmonės.
* – Grigorijau Petrovičiau, leiskite šiek tiek papildyti. Savo laiku man teko lankyti Talmudo studijavimo kursus ir aš tuo metu gavau gana įdomių žinių šia tema.
Pavyzdžiui, pirmas užsiėmimų ciklas buvo paskirtas... gamtiniams reikalams. Tai buvo pritrenkiančiai. Aš prisimenu, kaip mums davė pirmą namų užduotį – rasti teisingą atsakymą dėl problemos – Ar galima atlikti gamtinius reikalus laineryje šeštadienį – ir surasti, ką šiuo klausimu sakė garsūs senovės rabinai, pavyzdžiui, Maimonida? Kai mes susirinkome į sekantį užsiėmimą, tai pasirodė, kad teisingas atsakymas buvo pagrįstas judaizmo tėvų nurodymu, ir buvo toks – gamtinius reikalus atlikti galima, bet tai padaryti būtų idealu... laivo dugne išpjauti skylę ir gamtinius reikalus atlikti pro tą skylę, o ne pasinaudoti prabangiu klozetu savo kajutėje.
Kodėl? Todėl, kad jūs tuos reikalus atliksite viename iš viršutinių denių, tai išmatos, kol jos susilies su užbortiniu vandeniu, praeis atitinkamą distanciją – nes laivas juk plaukia, o nestovi vietoje! O ką nors pernešti šeštadienį draudžiama. Todėl ir buvo reikalinga skylė laivo dugne, to reikėjo tam... kad sutrumpinti šeštadienį draudžiamo pernešimo kelią. Štai jums ryškus talmudinės išminties pavyzdys. Ir visa tai labai rimtai studijavo 13 kursantų, tarp kurių buvau ir aš.
Arba štai, dar vienas pavyzdys. Tai dėl nužudymo. Vėl gi, davė mums namų užduotį – perskaityti specialią literatūrą. Kiekvienas perskaitė. Kas ką sugebėjo rasti – papasakojo. Mūsų mokytojas mus pataisė kur reikėjo ir mums pateikė bendrą taisyklę. Ir taip – ar galima nužudyti gojų? Tiesioginis nužudymas draudžiamas. Už tai sodina į kalėjimą. Bet, jeigu, pavyzdžiui, pakišama gyvatė į kambarį, kuriame yra tas gojus, tai nužudymas suskirstomas į dvi dalis: pirmoji dalis – pakišama gyvatė, o antroji dalis – gyvatė nužudė gojų, t. y., jūs nekaltas dėl gojaus mirties. Gojus pats kaltas, kad neapieškojo kambario ir nepažvelgė po antklode prieš eidamas miegoti...
Jeigu jūs užsimanysite nužudyti gojų nepažeisdamas talmudinių nuostatų, tai gojų galima nustumti į gilią duobę, kurioje stovi kopėčios, o vėliau tas kopėčias greitai ištraukti, kad gojus toje duobėje mirtų iš bado. Kodėl tai leidžiama? Jus tai padarėte iš dviejų dalių. Kai jūs gojų įstūmėte į duobę, ten juk buvo kopėčios, t. y., tai ne nužudymas, nes jis galėjo iš tos duobės išlipti. Antrasis veiksmas – jūs ištraukėte kopėčias iš duobės. Tai taip pat nėra nužudymas. Gojus pats kaltas, kad nespėjo išlipti per tas kelias sekundes, kol kopėčios stovėjo duobėje...
Ar galima gojų nušauti? Lanksti Talmudo traktuotė leidžia ir tai, bet, su sąlyga, kad vietinėje vaistinėje bus vaistų nuo tos šautinės žaizdos. Jeigu jūs įsitikinsite, kad vaistinėje tokių vaistų yra, ir tik po to – šausite į gojų ir sužeisite jį, pavyzdžiui, į abi kojas, tai – ištekės kraujas ir jis mirs, bet bus pats kaltas, nes laiku nerado vaistinės ir neišsigydė šautinių žaizdų, nes vaistų tai buvo...
Štai jums Talmudo aiškinimai jau dabartiniais – šviesiaisiais laikais.
– Taip... Visos tos savybės – melas, apgavystės, niekinimas visko, kas yra aplink žydus, judėjiškumui suteikia didelį pranašumą prekiaujant su sąžiningais, patikliais ir atvirais krikščionimis. Ne be reikalo liaudyje sakoma, kad krikščionims kalba tarnauja minčių ir informacijos apsikeitimui, tai žydams kalba tarnauja apgavystėms ir dezinformacijai...
Jeigu Talmudas – tai žydo siela, tai Kabala – Talmudo siela. Tikras judėjas negali būti nekabalistu, bet, jeigu mes, krikščionišku požiūriu, skaitome, kad Talmudas – neigiamas mokymas, tada gaunasi, kad Kabala – neigiamas mokymas kvadrate.
Eilinė citata iš Talmudo, Sanchedrino traktatas: “Begėdystė – kai karalystė, tik be karūnos, o akiplėšiškumu galima veikti net prieš patį Dievą”
. Kaip matote, akiplėšiškumas žydams yra teigiamas dalykas, ir žydai tuo naudojasi kaip ginklu. Nuo savęs pridėsiu, kad aš skaičiau žinomų psichiatrų knygose, be to, ir pats dažnai stebėjau, kad patologinis akiplėšiškumas, liguistas akiplėšiškumas yra savotiškas agresyvumas, o agresyvumas charakteringas pederastams ir aktyvaus tipo lesbietėms. Viso to šaknis yra sadizmas. Štai tas agresyvumas ir pagimdo liguistą akiplėšiškumą. Patologišką akiplėšiškumą turintys žmonės, kaip taisyklė, ne visiškai normalūs.
* – Amžiaus pradžioje prancūzų psichiatras Emilis Loranas, kuris Paryžiuje vadovavo keliems beprotnamiams ir kalėjimams, savo knygoje “Kalėjimų pasaulis” parašė, kad iš ilgamečio bendravimo su kaliniais ir psichiniais ligoniais jis padarė išvadą, kad pirmas charakteringas visų nusikaltėlių požymis – tai dorovinis pakrikimas. Tą pakrikimą jis aprašė kaip būseną, kada žmogus nebeskiria, kur blogis, o kur gėris. Dorovinį pakrikimą jis laikė pirmąja progresuojančios dvasinės ligos stadija.
– Štai būtent. Tai, kai žmogus nebeskiria skirtumų tarp teigiamų ir neigiamų poelgių. Talmude žydai akiplėšiškumą ir begėdystę laiko teigiamais bruožais ir juos siūlo naudoti kaip ginklą už gerą gyvenimą. Žinoma, jeigu normalus žmogus susidurs su tokiu akiplėša, jis privalo duoti jam į snukį ir nutraukti bet kokius santykius, arba prisipažinti pralaimėjusiu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis...
Skaitome toliau. Talmudas – “Jerubino” traktatas. “Te nelaukia atleidimo iš Dievo tas, kas sugrąžins daiktą, kurį pametė gojus (ne judėjas)”. T.y., jeigu kas nors iš gojų (ne žydų) pametė daiktą, o judėjas jį rado, tai net tada, jeigu žydas pažįsta to daikto šeimininką – tas daiktas vis viena turi tapti jį radusio žydo nuosavybe. Ir visa tai – laiminant žydų Dievui…
* – Pagal Talmudą, sugrąžinimas gojaus pamestą daiktą, – tai nuodėmė žydui. Čia noriu priminti dar vieną Talmudo įstatymą – įstatymas dėl talentingų žmonių-nežydų. Pagal Talmudą, jų talento pripažinimas taip pat yra nuodėmė. Žydas kritikas arba literatas – negali teisingai įvertinti talentingo žmogaus iš gojų tarpo. Kitaip jam bus paskirtas cheremas. Cheremas – tai tokia žydiška anatema, atskyrimas, prakeiksmas.
– Štai-štai-štai. Tai, kad žydams draudžiama girti talentingus žmones iš gojų tarpo, aš ir pats pastebėjau. Aš čia, Amerikoje, jau ilgus metus skaitau “Naują Rusų Žodį”. Paskutiniais metais pagrindinė “NRŽ” bendradarbių sudėtis – buvę rusų žydai, kurie prieš 5-6 metus į Ameriką atvažiavo iš Tarybų Sąjungos. Atrodytų – buvę tarybiniai žydai, Talmudo nežino... Bet, paslaptingas reiškinys – jie visi vykdo Talmudo įstatymus. Patys savaime… Klausydami savo žydiškos sielos… Ką gi jie giria “NRŽ” puslapiuose?
Pasternaką... bet juk, Pasternakas – žydas ir pederastas. Tarybinių rašytojų sąjungos vadovas Aleksejus Surkovas Pasternaką viešai pavadino pederastu ir alkoholiku O ir jo talentas – gana abejotinas. Aš net pasakyčiau, kad Pasternakas buvo 3 kategorijos rašytojas ir poetas...
Mandelštamą... Jo žmona Nadežda Mandelštam čia, Vakaruose, išleido dvi storas knygas pavadinimu “Prisiminimai”, kur ji tiesiai rašo, kad Mandelštamas buvo psichinis ligonis. Jo kūrybinė produkcija, vėl gi, pagal kokybę neatitinka rusų literatūros standartų. Jo žmona savo prisiminimuose gana sąžiningai aprašė Mandelštamą. Jie gyveno apie 20 metų – nuo 1918 metų iki jo arešto 30-siais metais. Jie taip ir neįformino savo santuokos – tai, paprasčiausiai, buvo dviejų žmonių laisvas gyvenimas. Nuo savęs pridėsiu – dviejų psichiškai ir seksualiai nenormalių žmonių. Kai reikėjo – lyg tai dėl vyro reabilitacijos, lyg tai dėl pensijos gavimo, tik tada madam Mandelštam įformino santuoką... su jau seniai mirusiu vyru. Ten pat ji aprašo, kaip jie susipažino dar iki revoliucijos ir kuo jie ten užsiiminėjo... Štai pažodžiui: “Mūsų gaujelė buvo kairesnė už pačius kairiausius”. T.y., tai buvo kairieji ekstremistai, anarchistai ir nihilistai literatūroje. Vėliau ji aprašo Mandelštamo brolį – kai Mandekštamo brolis vedė, jis antrą dieną po vestuvių iššoko per langą ir užsimušė... Laimingas jaunasis... Panašu, kad jis buvo beprotis.
* – Kaip sakė vienas iš praeitų paskaitų personažų – kairiau gali būti tik beprotnamis!
– Taip. Anksčiau mes apie jį minėjome. Jis buvo iš batkos Machno gaujos, rašė, kad buvo visose kairiosiose organizacijose, ir kairiau begali būti tik beprotnamis. Tas žmogus prieš kelis metus mirė Tolstojaus fermos senelių namuose būdamas visišku bepročiu.
* – T.y., Mandelštamas buvo “pasieniečiu”? Buvo ant beprotybės ribos?
– Taip. Ir nėra čia ko stebėtis. Amerikiečių statistika sako, kas 20% JAV gyventojų yra psichiniai ligoniai. Šiandiena JAV gyventojų yra 240 milijonų, 20% – tai 48 milijonai psichinių ligonių. Tai šiandiena, 1989 metais. Iš tų 48 milijonų psichinių ligonių – tik pusė milijono yra beprotnamiuose, bet ir tai, jie ten laikomi 3-4 mėnesius. Prisukinėja ten jų galvose varžtelius ir išleidžia iki kito karto – o likę 47 su puse milijono laksto gatvėmis ir gadina kitų žmonių gyvenimą.
* – Anksčiau tokius vadino tamsiaisiais.
– Taip, tamsiaisiais. Dabar, turėdami omeny, kad tarp žydų 6 kartus daugiau psichinių liginių, jūs į pasaulį žiūrėsite kitomis akimis. Aš atidžiai perskaičiau abu “Prisiminimų” tomus. Madam Mandelštam ten sąžiningai rašo, kad jos vyras praktiškai visą gyvenimą buvo trenktas. Be kas gi jam pataikavo? Mandelštamui pataikavo Bucharinas – nors tas ir buvo veltėdis. Nedirbo. Bucharinas išrūpino jam pensiją, kai tam buvo apie 34 metus amžiaus. Aš žinau, kad Tarybų Sąjungoje, norint gauti apgailėtiną pensiją, būtina turėti 25 metų stažą ir pateikti dokumentus, patvirtinančius kad kiekvienus tuos metus sąžiningai atidirbai. O Mandelštamui pačių jėgų žydėjime, paskiria pensiją. Bet tai dar ne viskas. Bucharinas suorganizuodavo Mandelštamui išvykas į kurortus, kad tas veltėdis pailsėtų nuo savo nieko neveikimo ir atstatytų jėgas. Madam Mandelštam pati aprašo, kaip jis vyriausybinėje sanatorijoje žaidė tenisą su... Ježovu. O Nikolajus Ježovas – tai buvo pati žiauriausia figūra 30-jų metų Didžiojo Valymo laikais. Tarybinėje istorijoje tai buvo viena kruviniausių figūrų. Tarp kitko, ir Ježovas buvo vedęs žydę. Karlikas, išsigimėlis, raišas. Kruvinasis karlikas – taip jį tada vadindavo. Tai štai, geras poetas Mandelštamas sanatorijoje prie Juodosios jūros žaidė tenisą su tuo kruvinuoju karliku, ir apie tai rašo ne koks nors antisemitas-žydų ėdikas, o pati madam Mandelštam.
Ką gi giria “NRŽ”?
Babelį... Aš skaičiau Babelio apsakymų tarybinį leidinį ir ten buvo jo biografija. Toje biografijoje tiesiai sakoma, kad dar vaikystėje motina jį vedžiojo pas psichiatrą. Reiškia, jis nuo vaikystės buvo psichiniu ligoniu. Todėl nenuostabu, kad Didžiojo Valymo metu jų susėmė ir sušaudė kartu su kitais psichais. 1919 metais Babelis dirbo ČK, o ČK – kaip jūs žinote – buvo kruvina teroristinė organizacija. Kai Babelis išleido savo knygą “Konarmija”, tai Pirmosios Raitelių Armijos komandarmas Budionas įsižeidė ir laikraštyje “Pravda” atspausdino didelį straipsnį prieš Babelį ir jo “Konarmiją”, kuriame komandarmas tiesiai rašė, kad visa tai – bepročio žydo kliedesiai.
Iš tikrųjų, tame kūrinyje masė sadistinių epizodų ir aiškių patologinių scenų. Gindamas Babelį, “Pravdoje” pasisakė... Maksimas Gorkis. Ir kilo didelis ginčas tarp Pirmosios Raitelių Armijos komandarmo Budiono ir proletarų rašytojo M. Gorkio...
Ir taip, jeigu tikėti žydišku “NRŽ”, trečiasis genijus, tai – Isaakas Babelis.
Štai taip jie ir dirba: vienas žydas pameluoja, kitas pakartoja, trečias pasigriebia, ir prasideda... Nesustabdysi. Jie rašo: “Isaakas Babelis pasauliui padovanojo puikų savo herojų Benju Kriką...” O kas gi buvo tas Benju Krikas? Odesos vagis. Iš Odesos šalmanų kilęs tas Benia. Pasirodo, iki revoliucijos Odesoje buvo virš 40 tūkstančių vagių. Štai Babelis su pasididžiavimu juos ir aprašo, o tų vagių vadeiva buvo Benia Krikas.
* – Šalamovas savo “Kolymos pasakojimuose” rašo, kad tarp “teisėtų vagių” daugiausia buvo homoseksualistai.
– Taip, mes jau žinome, kad tarp žydų – 6 kartus daugiau psichinių ligonių, o reiškia ir 6 kartus daugiau homoseksualistų.
* – Gal Benia Krikas todėl ir patiko Isaakui Babeliui?
– Štai-štai-štai. Aš daug metų skaitau tą žydišką “NRŽ”. Ir matau, kad visi žydiški talentai – aiškiai ligoti, bet jie juos sėkmingai giria ir aukština. Ir tarybiniai, ir amerikiečių laikraščiai dirba griežtai pagal Talmudą. Girti kad ir patį talentingiausią gojų griežtai draudžiama, užtat aiškų vidutinybę iš žydų, jie kelia iki debesų.
Šmakovo knygoje yra dar viena įdomi informacija. Savo laiku buvo toks garsus grafas Kaliostro, kuris sukiojosi Prancūzijos karaliaus ir Rusijos caro rūmuose, buvo alchemiku, pardavinėjo įvairius jaunystės ir grožio eleksyrus, žadėjo iš švino pagaminti auksą, o briliantus iš paprastų akmenų – bendrai, jis buvo pasaulinio lygio aferistas.
Prieš keletą metų “NRŽ” spausdino romaną apie grafą Kaliostro. Jis ten buvo vaizduojamas kaip labai geras žmogus, humanistas ir masonas... O štai, Šmakovas rašo, kad Kaliostro iš tikrųjų buvo žydas ir, galų gale, savo karjerą baigė Italijos inkvizicijos kalėjime. Jis buvo aferistas, vagis ir apgavikas. Tai yra, pagal Talmudą, darė “gerus” darbus: apgaudinėjo ir apvaginėjo gojus. Bet Inkvizicija į jo “gerus darbus” žiūrėjo kitaip. Tiesa, jo lauže nesudegino, bet supūdė kalėjime.
* – Kalbant apie Talmudinę išmintį – prisiminkite talmudinį ginčą: ar galima šeštadienį užmušti blakę arba utėlę? Pasirodo – utėlę užmušti galima, o blakės ne. Esmė tame, kad blakė – šokinėja, o tai – yra toks pat veiksmas, kurį Dievas Jehova atliko išvesdamas žydus iš Egipto. Jis naktį šokinėjo (kaip ožys) nuo namo prie namo ir tikrino, ar visos duris apteptos ką tik papjauto nekalto ėriuko krauju. Jam visus reikėjo patikrinti iki saulės patekėjimo... Ėriukas tuo metu buvo šventas egiptiečių gyvūnas, štai žydų Dievas Jehova ir ieškojo pagal šviežiu krauju apteptas duris – šventvagiškus veiksmus atlikusių žydų. Tas šeimas jie skaitė savomis... O dar tas ožiakojis Dievas Jehova žydams įsakė iš savo draugų egiptiečių” pasiskolinti” aukso ir sidabro – matote, pabėgsite naktį, todėl atiduoti niekada nereikės... O dabar mūsų batiuškos moko, kad Jehova ir Sabaofas – tai vienas ir tas pats Dievas. Kad tai mūsų bendras su žydais judo-krikščioniškasis Dievas... Štai taip gaunasi…
– Štai jums mano atsakymas – citata iš Evangelijos pagal Joną 8:44: “Žydai atstovauja tamsos jėgas...”
. O tamsos jėgos, tai šėtonas. Pagal Bibliją šėtonas – šio pasaulio kunigaikštis ir tamsos kunigaikštis.
* – Grigorijau Petrovičiau, jeigu jau mes pasitelkėme Bibliją, tai įdomu išsiaiškinti žodžio Izraelis, izraelietis kilmę. Pagal Senąjį Testamentą, Jokūbas naktį dykumoje užsnūdo, ir ant jo užgriuvo kažkoks angelas. Reikia pastebėti, kad tai buvo nakties angelas. Jokūbas su juo kovojo visą naktį ir... jį nugalėjo, bet tos naktinės kovos metu susižeidė koją ir po to liko raišas (Kaip aiškina Talmudas, liko pažymėtas Dievo). Nušvitus pirmiems saulės spinduliams, nakties Angelas išsigando ir paprašė pasigailėti, o kai Jokūbas paklausė – kaip tave vadina – Angelas atsakė, kad jis – jo (Jakovo) Dievas ir nuo šiol jis bus vadinamas ne Jokūbas, o Izraelis, kas reiškia Kovojęs su Dievu... Paklauskime savęs – kas gi tai buvo per Dievas, kuris skuba išnykti su pirmųjų Saulės spindulių pasirodymu? Tikriausiai tai buvo tamsos kunigaikštis – šėtonas? Bet Senajame Testamente tiksliai parašyta – kad tai buvo pats žydų Dievas.
– Taip. Kaip jiems sakė Kristus: “Jūsų tėvas – šėtonas”. Šmakovo knygoje “Laisvė ir žydai”, taip pat yra pilnas sąrašas masonų, kurie dalyvavo prancūzų revoliucijoje. Ten išvardinti visi pagrindiniai veikėjai. Praktiškai visa ta revoliucija buvo įvykdyta masonų ir prancūzams tai kainavo apie milijoną žmonių gyvybių, kai tuo metu Prancūzijoje gyveno 25 milijonai žmonių. O kam atiteko tos revoliucijos vaisiai? Didžiausi prancūzų revoliucijos pasiekimai buvo tie, kad žydai gavo teisę gauti Prancūzijos pilietybę, o pederastai gavo visišką veiksmų laisvę, nes pederastiją išbraukė iš kriminalinių nusikaltimų sąrašo.
* – Grigorijau Petrovičiau, o ką apie masonus sakė Hitleris? Kad masonai – tai dirbtiniai žydai.
– Taip. o Hitleris savo kraujo brolius gerai pažinojo. Tai buvo iš tikrųjų gera formulė.
Šmakovo knygoje pateiktas dar vienas įdomus faktas apie Georgijų Brandesą (173 psl.). Aš gerai žinojau to Georgijaus Brandeso istoriją. Jis už visus daugiausiai puolė sąžiningą filosofą Kjerkogorą, tą patį, kuris mums davė pačią puikiausią ir pačią paprasčiausią šėtono formulę: “Nuo spaustuvinio preso išradimo momento, šėtonas apsigyveno spaustuviniuose dažuose”. Tą formulę mums būtina labai gerai įsiminti, jeigu mes norime suprasti tarybinius rašytojus ir tarybinę spaudą. Ir ne tik tarybinę. Esmė tame, kad, kuo aukštesnė inteligentija, tuo daugiau degeneratyvumo. Kjerkogoras buvo ne tik egzistencializmo tėvas, bet ir pederastas ir, tuo pat metu, krikštytas žydas. Kjerkogorą labiausiai kritikavo ir jį keikė – Georgijus Brandesas, taip pat žydas. Kjerkogoro formulė Brandesui labai nepatiko. O šiandiena Tarybų Sąjungoje degeneratai-kritikai taip pat keikia sąžiningą tarybinį rašytoją Pikulį, kaip žydas ir masonas Brandesas iki pat mirties keikė sąžiningą žydą-pederastą Kjerkogorą. Brandesas mirė, bet jo pradėtas darbas gyvas.
Mes su jumis jau išanalizavome eilę įdomių istorinių faktų ir dabar iš tų faktų mums reikia rasti protingus atitinkamus dėsningumus. Ir ką mes randame? Mes randame tą pačią gyvatę, kuri kandžioja savo uodegą. Froidas tai vadina susinaikinimo kompleksu. Jeigu atidžiai patyrinėti slaptų organizacijų simbolius ir emblemas, pavyzdžiui, masonų, tai ten visada bus pavaizduota ši gyvatė, kuri kandžioja savo uodegą. Tas pats vyksta ir su žydų klausimu, su reiškiniu, kurį pakrikštijo antisemitizmu. Mes su jumis aiškiai matome, kad žydų persekiojimu užsiima patys žydai.
Šiandieninę paskaitą mes pradėjome nuo straipsnio “Naujame Rusų Žodyje” apie “Žydų enciklopediją”. Tame straipsnyje autorius Šimonas Čertokas tiesiai sako, kad žydai vaidino kolosalų vaidmenį kuriant tarybų valdžią, bet vėliau dauguma iš jų žuvo. Kodėl? Prisiminkite išmintingą legendą apie Golemą. Tarp kitko, pagal šią legendą 20-siais metais tarybinės Rusijos teatruose buvo pastatyta keletas spektaklių. Ir taip – tam, kad atsikratyti antisemitizmo, žydams būtina labai atidžiai perskaityti savo religinius literatūrinius kūrinius ir padaryti atitinkamas išvadas. Bet tai daryti reikia – neišpasakytai atsargiai.
* – To pavyzdžiu gali tarnauti Maimonido likimas. Maimonidas buvo visų laikų moksliškiausias žmogus. Maimonido darbai iki pat šių dienų tarnauja kanoniniais žinynais Torai ir abiem Talmudams. O kuo jis baigė? Paskutinės jo knygos buvo griežtai uždraustos. Dėl ko gi jas uždraudė? Jis buvo genialus mokslininkas su neįtikėtina atmintimi, išstudijavo praktiškai visus jam prieinamus šaltinius apie praėjusią žydų istoriją. Jis tuos darbus susistematizavo, sudarė tų darbų žinyną, bet, kai jis visa tai giliai išanalizavo, tai jam tapo aišku, kad žydai privalo nutraukti bet kokias sąsajas su savo praeitimi ir įsilieti į europietiškos kultūros terpę. Ir tai jis parašė savo paskutiniuose darbuose. Ir už tas galutines išvadas jo knygos buvo griežtai uždraustos. Bet todėl, kad jis giliai išanalizavo ir susistemino visus senovinius žydų rankraščius, tai jį studijuoja visuose chederuose. Paradoksas.
– Analizuojant tą medžiagą, reikia prisiminti vieną svarbią profesoriaus Lombrozo išvestą formulę apie sąsajas tarp genialumo ir pamišimo: kuo jūs aukščiau kilsite žmogiškojo intelekto laipteliais, tuo dažniau jums pasireikš tos sąsajos. Tai prisimindami, jūs suprasite akademiko Sacharovo ir jo žydės žmonos gyvenimo tragediją. Neseniai vartau “NRŽ” ir sužinau, kad pats Romos Popiežius jiems suteikė audienciją. O man – tai du genialūs pamišėliai, du geniotai. Pas mane Sacharovo aplankas – didesnis, negu KGB, ir aš manau, kad akademiką Sacharovą aš pažįstu ir suprantu geriau, negu jie. Jo žmona jam yra savotišku varikliu. Ji – jo piktasis genijus.
Tai – ryški genialumo ir pamišimo sąsajų iliustracija. Be jokių abejonių, Sacharovas labai talentingas, bet senatvėje jis pamišo. Ši problema – labai ir labai sunki, bet negalima tvirtinti, kad ta problema neišsprendžiama. Tai štai – kad tą problemą kaip nors spręsti, reikia ją gerai žinoti. Tik tada bus galima kaip nors padėti žydams ir leisti lengviau atsikvėpti prigąsdintiems ne žydams. Bet šiandiena visa tai apsunkinta, nes ta tema, kaip niekada anksčiau žmonijos istorijoje, visame pasaulyje griežtai uždrausta. Čia viskas susiveda į žodį “degeneracija”. Tas žodis iki pat šių dienų uždraustas kaip rytuose, taip ir vakaruose.
Bandydami suprasti tos problemos esmę, mes visiškai priartėjome prie istorijos konvejerio teorijos. Dievas (ateistams – Gamta) dirba istorinio konvejerio principu, kur visos gėrybės, kaip materialios, taip ir dvasinės, skirstomos iš eilės. To konvejerio pabaigoje stovi gigantiška degeneratyvinė mėsmalė. Štai į tą mėsmalę daugiausiai pakliūna nelaimingų žydų.
Tęskime Šmakovo knygos “Laisvė ir žydai” analizę. Tos knygos esmė – tai trijų profesorių-psichiatrų pasisakymų. Profesorius Sikorskij tiesiai rašo: revoliucinė psichozė – t. y., revoliucija susijusi su psichinėmis ligomis. Nepriklausomai vienas nuo kito, tą patį pakartoja profesorius-psichiatras Rybakovas ir profesorius-psichiatras Kovalevskij. Žr. 361-362 psl. Apie revoliucingumo ir psichinių ligų ryšį kalbama daugelyje šios knygos vietų. Žr. 273, 302, 449-450 psl. Šmakovas ne kartą kelia šią problemą, bet, kaip bebūtų gaila, išvadų šiuo klausimu jis nepateikia, nors išvados pačios prašyte prašosi.
Kodėl žydai taip gausiai dalyvauja revoliucijose? Tuo metu profesorius Lombrozo jau išleido savo knygą “Genialumas ir pamišimas”, kur jis tiesiai rašė, kad tarp žydų daug išsilavinusių ir talentingų žmonių, bet ir bepročių tarp jų 6 kartus daugiau, negu tarp ne žydų. O Vokietijoje tarp žydų buvo 8 kartus daugiau bepročių. Būtent dėl tokios bepročių gausos, Vokietijoje į valdžią atėjo pusprotis ketvirtadalis žydo Hitleris.
* – Grigorijau Petrovičiau, bet juk egzistuoja oficialus požiūris dėl to, kodėl žydai lenda į visas revoliucijas, nes žydai – viena iš labiausiai engiamų tautų, todėl jie kovoja už lygybę, brolybę ir visų tautų laisvę.
– Visa tai – melas, pasiteisinimas žydams. Kartoju – kaip girtuoklį traukia degtinė, taip žydus traukia prie revoliucijos. Visi trys žinomi profesoriai-psichiatrai vienu balsu tvirtina, kad revoliucijos ir psichinės ligos tampriai susijusios. Kaip matote, profesoriaus Lombrozo išvados ir tų trijų profesorių-psichiatrų išvados galėtų daug ką paaiškinti pasauliui, jeigu tik tas pasaulis norėtų juos išgirsti... Bet, turintys ausis – negirdi, turėdami akis – nemato.
* – Taip, tai liūdnas mūsų gyvenimo faktas. Tokiu būdu gaunasi, kad žydai – tai permanentinis erodinis raugas. Kaip jūs manote, ar šios paskaitos padės žydams atsikratyti revoliucingumo sindromo? Kokia visų šių paskaitų prasmė?
– Prasmė yra. Visiems žydams mes gal ir nepadėsime, o štai, kai kuriems padėti galime. Kaip ir su alkoholizmu. Neseniai į Amerikos prezidentus lindo užsimaskavęs žydas Dukakis. Jis maskavosi graiku. O štai jo žmona – Kitti buvo grynakraujė žydė ir alkoholikė. Kai Dukakis pralaimėjo rinkimus, tai jo žmoną – žydę Kitti – iš karto išsiuntė į ligoninę gydytis nuo alkoholizmo. Pralaimėjimas rinkimuose ją privedė prie eilinio alkoholizmo priepuolio. O juk ji galėjo būti pirmoji Ledi Baltuosiuose rūmuose. Jai taip norėjosi tapti Baltųjų Rūmų šeimininke, kad papuolė į geltonąjį namą. Esmė tame, kad alkoholikų klinikos yra po vienu stogu su beprotnamiais, kurie, pagal tradiciją, dažomi geltona spalva. Todėl, kad visa tai susiję su degeneracija, su išsigimimais ir psichinėmis ligomis, o be to, ir su paaštrėjusiu lytiniu iškrypėliškumu, todėl natūralu, kad ta tema lieka užslaptinta ir draudžiama. Tai – labai paini problema.
* – Grigorijau Petrovičiau, kaip jūs galvojate, kokia bus reakcija tos žmonių dalies, kuriuos Leninas vadino profesionaliais revoliucionieriais? Kaip jie reaguos į jūsų paskaitas?
– Žinoma, jiems tai nepatiks. Jeigu jūs žmogui į akis sakysite, kad jis degeneratas, ir dar tuo metu jam vis lipsite ant skaudamo mazolio, atkreipsite dėmesį į jo aiškiai degeneratyvius vaikus arba jo žmoną, kuri sėdi beprotnamyje arba dažnai ten lankosi... Kam tai patiks? Be to, visas tas problemas labai lengva paslėpti. Aš daugelį savo draugų ne žydų pažįstu virš 20 metų – viskas lyg ir tvarkoje. Vėlia paaugo jų vaikai, lytiškai subrendo ir... Dieve mano! Vaikai – hipiai. Tėvams siaubas. Nuo žmonių slepia savo nevykėlius vaikus. Prasideda velniava. Ta problema – masinė ir purvina...
* – Grigorijau Petrovičiau, leiskite man šioje situacijoje suvaidinti šėtono advokato vaidmenį. Gaunasi neatitikimas. Iš vienos pusės, kaip taisyklė, bionegatyvūs žmonės turi patologinio akiplėšiškumo kompleksą...
– Ne visi. Ir net ne dauguma. Kažkoks atitinkamas procentas. Tai tik aktyvieji homo, kurie turi sadizmo priemaišų. Iš čia kyla agresyvumas ir, kaip to agresyvumo kaukė, – patologinis agresyvumas.
* – Taip. Tai štai – jie nusišaipys ir pasakys: “Na ir kas? Mes gi – antžmogiai. Mes gi – išrinktieji. Mes gi – Dieviškoji tauta”. Ta tema yra gera rusiška patarlė: “Spjauk jiems į akis, tai jiems tas pats, kaip dieviška rasa”.
– Tai aš taip pat gerai žinau iš mano skaitytojų reakcijos. Kai kuriems mano knygos tiesiog gerklėje stringa. Man pasakojo, kad vieną iš mano knygų sudegino. Surengė apeigas. Ją perskaitė, suplėšė ir sudegino.
Štai keli mano asmeniniai pastebėjimai. Kartą buvau svečiuose pas vieno patriotinio žurnalo “Laisvas Rusijos žodis” redaktorių Michailą Iljičių Turianicą. Pas jį tada gyveno 32 metų žydė Elena B. Mes sėdėjome apie 2 valandas, gėrėme arbatą ir kalbėjomės įvairiomis temomis. Vėliau, kai aš išėjau, jis jai sako: “Tas Klimovas – rašytojas. Jis neseniai parašė knygą “Tarybinių išminčių protokolai”. Ir tuojau pat jai davė tą knygą paskaityti. Netrukus jis man skambina telefonu ir sako: “Grigorijau Petrovičiau, žinote, ką jūs pridirbote? Juk Lenočka perskaitė tik pusę jūsų “Protokolų” ir… išprotėjo. Dabar gydosi beprotnamyje”. Ji buvo žydė iš 3-sios evmigracijos. Tai štai, perskaičiusi pusę mano knygos, ji pradėjo grasinti Turianicai atsukusi dujas susprogdinti namą arba padaryti dar ką nors. Ji jauna ir stipri boba, o tas redaktorius – 70-ies metų senukas. Žinoma, jis išsigando, pakvietė į pagalbą du žmones, o jie ją tyliai išvežė į beprotnamį.
Čia gyvena tos Lenočkos motina ir sesuo, bet jos ją išvijo iš namų. Kodėl? Ogi todėl, kad Lenočka demonstratyviai perėjo į krikščionybę. Taip sakant, mes, rusų pravoslavai, gavome dar vieną “krikščionę” – absoliučią beprotę-žydę. Pasirodo, ji jau ne kartą buvo beprotnamyje, kaip Tarybų Sąjungoje, taip ir čia, JAV. Jos motina ir sesuo, abi žydės, ją išvijo iš savo namų mums ant galvos, permetė amerikiečių mokesčių mokėtojams. Nuėjo tas redaktorius jos aplankyti beprotnamyje, ir ką gi ji daro?.. Tenisą žaidžia. Ne beprotnamis o geri poilsio namai. Jeigu jūs Niujorke užsinorėsite pažaisti tenisą, tai tas malonumas jums kainuos gana brangiai, o beprotnamyje – prašau, tas malonumas – jums nemokamas.
Štai dar vienas pavyzdys-iliustracija. Skambina man kartą vienas žydas, kaip paprastai – savo vardo nepasisako ir pasakoja, kad jo šeimoje kritinė situacija. Jis – žydas, o žmona – rusė. Jo žmona perskaitė visas mano knygas ir, jo tvirtinimu, ji man meldžiasi. Kokia problema? Sako, kad jie su žmona vienas kitą labai myli, bet žmona pagimdė jau tris mirusius kūdikius. Skirtis jie nenori, o jo žmona iš mano knygų suprato, kad yra išeitis iš šios padėties – pastoti nuo kito vyro. Jie rimtai pasikalbėjo ir nutarė paskambinti “pačiam Klimovui”, kad aš jiems pasakyčiau savo nuomonę. Jeigu jie eis pas gydytojus-psichiatrus, tai jie jiems galvas susuks, išsiurbs iš jų šimtus dolerių ir tą nelaimingą žydą visiškai nuplikins. Štai ir nutarė gauti nemokamą konsultaciją iš manęs – rusų gojaus…
* – Grigorijau Petrovičiau, jūsų knygas skaito daugelis žydų, o štai spaudoje apie jus tyli – kodėl?
– Na, tai visiškai suprantama. Ko jūs norite, kad “Naujas Rusų Žodis” atspausdintų mano knygas arba ištraukas iš jų?
* – O kodėl gi ne? Jūs gi bandote jiems padėto.
– Ogi todėl, kad jiems už tai tuojau pat galvas nusukinėtų.
* – Kyla štai toks klausimas: ar gali iš krikštytų žydų gautis geri krikščionys?
– Aš to nepasakyčiau...
* – O Torkvemada? Ispanų inkvizicijos vadovas ir aršus žydų persekiotojas?
– Taip-taip-taip. Jis buvo vienas iš aršiausių žydų persekiotojų. Pačiu didžiausiu iki Hitlerio. Krikštytas pusiau žydas. Ir jį supo tokie patys žmonės. Aplink jį buvo daug archiepiskopų iš krikštytų pusiau žydų. Visa tai baigėsi tuo, kad žydus iš Ispanijos išvarė.
* – Čia neseniai pranešė apie slaptą Bronfmano ir Gorbačiovo susitarimą. Jie susitarė, kad iš Tarybų Sąjungos bus išleisti 2 milijonai žydų. Matyt, kad ruošiamas eilinis išėjimas?
– Na ir puiku! Aš manau, rusų liaudžiai nuo to bus tik geriau. Ir žydams bus gerai.
* – O amerikiečiams?
– O tai jau kitas reikalas. Jūs gi tam pritarėte! Jūs gi organizavote psichologinį karą, kuris buvo grindžiamas puspročio pusiau žydo Lenino pederastijos kompleksu! Štai, ir pasiimkite tai, ko norėjote. Tame yra atitinkama logika. kaip sakoma: už ką kovojo, ant to ir užsirovė.
Štai ką dėl to sako Martinas Liuteris: “Į geradario kelią šėtoną lengviau nukreipti, negu žydą”
. Tai sako revoliucijos tėvas. Tai iš Šmakovo knygos “Laisvė ir žydai”, 228 psl..
Kitas stambus liudininkas – Volteras, filosofas ir vienas iš prancūzų revoliucijos dvasinių vadovų. Jis sako: “Žydai sukelia atgrasumą visoms tautoms, tarp kurių jie gyvena”
. Aš jį gerai suprantu. Net labai gerai suprantu. Na, ką aš galiu padaryti, jeigu beveik visą mano sąmoningą gyvenimą mane valdė Stalinas? O jis buvo Kaukazo pusiau žydas. Pakako tik praverti burną – še tau 10 metų Sibiro. Ir viskas. Tarp kitko, tas pusiau žydas Stalinas žydų sušaudė daugiau, negu visa Romanovų dinastija per savo 300 metų valdymo istoriją.
Kai buvo ruošiama rusų revoliucija, grafas Vitte caro vardu priėmė rabinų delegaciją ir jų paprašė: “Sulaikykite jūsų jaunimą, kad jie nekištų nosies į revoliuciją”. Rabinai atsisakė.
1905 metų revoliucijos metu buvo masė teroristinių aktų. Pateiksime vieno iš jų aprašymą iš laikraščio “Nauji laikai”. Tai buvo pasikėsinimas į Sevastopolio miesto komendantą, generolą Nepliujevą, kurio aukomis tapo 100 žmonių.
“...Jaunas, maždaug 18 metų žmogus meta bombą. Pasigirdo kurtinamas antros mestos bombos sprogimas, po kurio viską aplink apgaubė tirštų dūmų debesis. Kai dūmai išsisklaidė, aš pamačiau, kaip paniškai bėgdami, žmonės stumdė ir traiškė vienas kitą. Komendantas ir karininkai liko nepaliesti. Aikštėje gulėjo 5 sudarkyti kūnai, trijų moterų, mergaitės-gimnazistės ir berniuko. Visa aikštė buvo aptaškyta krauju, matėsi nutrauktos rankos ir kojos, išmėtyti vidaus organai, gabalai mėsos ir smegenys. Kraujo krešuliai ir kūnų gabalai matėsi ant šventyklos sienų ir aplinkinių medžių. Vaizdas buvo toks kraupus, kad žodžiais to perduoti neįmanoma. Nuo vienos moters veido buvo nuplėšta visa oda, krūtinė ir pilvo sritis sudarė vieną žiojėjančią žaizdą su išplėštais mėsos gabalais, ir atvertais viduriais. Rankos ir kojos buvo sudarkytos. Bet ji dar buvo gyva. Buvo sudarkyti pasimelsti atėję keli vaikai. Kiti kūnai buvo nors ir ne taip sudarkyti, bet atrodė ne mažiau kraupiai... Nusikaltimo vietoje buvo sučiupti trys piktadariai, visi jauni, beūsiai… Pas vieną, kuris metė pirmąją ir nesprogusią bombą, kišenėje rasta dar viena. Kai nusikaltėliui parodė išdarkytus moterų ir vaikų kūnus, jis nusijuokė ir akiplėšiškai pasakė: “Na, ką gi, aukų visur būna. Ko jie čia lindo?”...”
Štai jums vieno iš teroristinių aktų aprašymas, kurių tada buvo šimtai. Žudė gubernatorius, generolus. Be to, mėtė bombas tokiose vietose, kur žūdavo visiškai niekuo dėti žmonės. Revoliucinė psichozė!
* – Bet juk žudė geriausius Rusijos žmones, kurie nesavanaudiškai tarnavo tėvynei. Juk nesikėsino į pederastus ir kitus į save panašius niekšus.
– Taip. Ta Šmakovo knyga man buvo ypatingai įdomi. Ji aprašo tai, kas tada vyko Rusijoje ir mes aiškiai matome, kokia kruvina buvo 1905 metų revoliucija. O Leninas ją vadino generaline repeticija.
O štai, visiškai neseniai, per amerikiečių televiziją rodė filmą “Šarvuotis Potiomkinas”. Jį pastatė žydas režisierius Sergejus Eizenšteinas, kuris vėliau pats prisipažino, kad yra prislopintas pederastas. O iš tos knygos mes sužinome, kad šarvuočio “Potiomkinas” sukilimui vadovavo žydas Feldmanas (282 psl.), o apie tai žydas Eizenšteinas nutyli. Bet tai – istorinis faktas.
* – Toje pat Šmakovo knygoje aš skaičiau, kad prieš pat neramumus viršininkai sąmoningai išvedė iš miesto kazokų dalinius. Tokiu būdu, valdžia miestą atidavė jaunų žydų revoliucionierių valiai, kurie, ginkluoti naganais, šaudė į visus, kas tik papuolė. Priėjo iki to, kad aplinkinių kaimų vietiniai gyventojai ginklavosi spragilais šakėmis ir dalgiais ir organizavo savigynos būrius. Ir kai tie spragilais, šakėmis ir dalgiais ginkluoti žmonės pradėjo atmušinėti puolančių puspročių žydelių atakas, tik tada įvedė kazokus, kad jie nuo susidorojimo apsaugotų tuos jaunus žydelius.
– Visiškai teisingai. Maža asmeninė pastaba arba prisiminimas. Mano senelis iš mamos pusės 1905 m. vadovavo kazokų būriams Odesoje. Ten jų buvo ne tiek daug. Gal būt, pagal šiandieninius rodiklius – batalionas.
* – Šiandieniniame Niujorke policininkai saugo pederastų demonstracijas nuo normalių žmonių, kurie protestuoja prieš šia betvarkę.
– Taip, analogija yra. Po revoliucijos kazokija buvo paskelbta naujosios valdžios priešais, o juk būtent kazokai saugojo žydus nuo teisėto liaudies pykčio ir nuo pogromų. Kai po jaunų žydelių revoliucionierių žiaurių išpuolių visa liaudis pakilo tramdyti žydų, tai iš karto kazokams buvo įsakyta saugoti viešąją tvarką.
* – Tai primena epizodą iš Duglaso Rido knygos “Ginčas dėl Siono”. Vienas iš Ukrainos savivaldininkų, kuris istorijoje išgarsėjo kaip žymus antisemitas ir pogromų organizatorius, savo vyriausybėje turėjo daug žydų. Jau po revoliucijos, iš Prancūzijos jis pasiuntė delegaciją į Sionistų Kongresą ir pasiūlė organizuoti nepriklausomą žydų sritį Ukrainoje, bet su sąlyga, kad jie jį atves į valdžią. Pagal mane, tai buvo Simonas Petliūra.
– Taip, tai buvo Simonas Petliūra. Jeigu jūs pradėsite tikrinti visų revoliucijų istoriją dėl žydų dalyvavimo tose revoliucijose, tai ten bus ne šiaip sau painiava, o nutylėjimai, išsisukinėjimai, istorija bus visiškai iškraipyta. Štai, žydiškoje spaudoje mes dažnai aptinkame užuominas apie Beilio bylą, kurį teisė kartu su Šneersonu dėl rusų berniuko Juščinskio nužudymo. Taip vadinamas, ritualinis nužudymas. Reikia priminti, kad tame teisme Beilis nebuvo išteisintas, bet buvo paleistas dėl to, kad nepakako įkalčių. Du liudininkai – rusų vaikai – buvo nunuodyti, likę liudininkai – kas pradingo, kas buvo išgąsdintas, kas – papirktas. O juk ritualiniai nužudymai buvo. Tai – istorinis faktas.
Štai jums duomenys apie ritualines vaikų žudynes, kurias vykdė žydai kitose šalyse.
Žydus iš Anglijos 1290 metais išvijo karalius Eduardas Pirmasis po to, kai žydai ne kartą buvo demaskuoti dėl krikščionių vaikų ritualinių žudynių. 1144 metais Norviče, 1160 metais Glosteryje, 1181 metais Beri-Sent-Edmunde, 1192 metais ir 1232 metais Venčesteryje, 1235 metais vėl Norviče. 1244 metais Londone, 1255 metais Linkolne, 1257 ir 1276 metais vėl Londone, 1279 metais Nordchemšone ir 1290 metais Oksforde. Kartoju, visa tai buvo įrodytos ritualinės žudynės. Dėl kiekvieno atvejo įrodymų sąžiningumo nėra pagrindo abejoti. 1144 metais tyrimui vadovavo episkopas Norvičkietis. 1295 metais – pats karalius Henrikas VIII. Abiem atvejais aukos, 12-metis ir 8-metis berniukai, bažnyčios vėliau buvo priskirti prie šventųjų, o tai, kaip žinoma, daroma tik po kruopštaus tyrimo. Pagal oficialius duomenis, tada iš Anglijos buvo išvaryti visi 16 tūkstančių ten gyvenusių žydų.
Tą informaciją mes paėmėme iš labai rimtos ir autoritetingos Duglaso Rido knygos “Ginčas dėl Siono”. Duglas Ridas buvo vienas iš žinomų stambaus anglų laikraščio užsieniečių korespondentų, bet, kai jis pradėjo pateikinėti korespondencijas mūsų nagrinėjama tema, jį tuojau pat išvijo iš darbo. Štai jums dar vienas pavyzdys to, kaip rimtas žmogus pabandė pasauliui pateikti informaciją apie faktus, kurie nelabai patinka žydams, ir matome, kuo visa tai baigėsi...
* – O Beilio byloje žudiko taip ir nerado. Nors teisingiau tą dalyką būtų pavadinti – Šneersono-Beilio byla. Rabinas Josifas Ichakas Šneersonas (1880-1950) buvo šeštasis iš eilės pačios žvėriškiausios judėjų sektos vadovas – Liubavičių chasidai (iš Liubavičių, Mogiliovo gubernijos, Oršansko valsčiaus). Sektos pradininkas buvo BAL-ŠEM-TOVas (1698-1760). Vienas iš Šneersonų 1793 metais buvo areštuotas už ritualines žudynes ir sukaustytas grandinėmis išsiųstas į Peterburgą. 1797 metais, už 40 000 rublių kyšį buvo paleistas į laisvę, bet caro Pauliaus I valdymo pabaigoje, vėl papuolė į kalėjimą. Vėl buvo paleistas į laisvę 1800 metais valdant Aleksandrui I.
Pagal Vitebsko generalgubernatoriaus raportą, 1853 metais rabinas Mendelis Šneersonas iš Liubavičių slapstė pabėgusį žudiką – žydą Alperovičių (byla dėl Protočaino nužudymo Slavute 1839 m. birželio 15 d.).
Tiriant garsią Saratovo bylą (Berniukų Maslovo ir Šerstobytovo ritualinis nužudymas 1853 metais), taip pat buvo dokumentaliai įrodyta, kad per ritualines žudynes Saratove surinktas krikščionių berniukų kraujas buvo perduotas Liubavičių rabinui Šneersonui (199 psl. “Andriušos Juščinskio nužudymas”, G.G. Zamyslovskij, valstybinės Dūmos narys, Petrogradas. 1917).
Dabartinis chasidizmo vadovas – Menachimas Mendelis Šneersonas – jau oficialiai, dar būdamas gyvas, paskelbtas mesiju (žmona Chaja Muška Šneerson, duktė I. I. Šneerson, vaikų – nėra. I. I. Šneersoną pakeitė 1950 metais).
1927 metais I. I. Šneerson buvo areštuotas žydų sekcijos (žydų-komunistų) ir nuteistas sušaudyti. Bet dėl žaibiško Vakarų valstybių įsikišimo, nuosprendį pakeitė 10 metų lagerių, vėliau dar kartą pakeitė į 3 metų tremtį. Paleistas po 5 dienų tam, kad netrukdomai galėtų išvažiuoti iš TSRS. Jo archyvai ir žydiškų tekstų biblioteka išliko, bet Leningrade tie archyvai visiškai neseniai sukėlė didelį tarptautinį skandalą.
Tai štai, Kijeve, šeštadienį, 1911 metų kovo 12 d., plytų fabriko teritorijoje, kuris priklausė judėjui Zaicevui, prisidengus senelių namų iškaba, turėjo atsidaryti slapta 300 vietų chasido-liubavičių centrinė sinagoga.
Jos pašventinimui ir atvyko aukščiausiasis dvasininkas ir chasidizmo vadovas I. I. Šneersonas. Pagal chalachą – judėjų įstatymų rinkinį, tam reikėjo rituališkai paaukoti žmogų, ką ir padarė vyriausiasis dvasininkas I. I. Šneersonas.
Paaukojimui skirtų žmonių pristatymu rūpinosi gamyklos judėjas Beilis ir toks Faibelis Šneersonas, taip pat iš Liubavičių (Liudininkų parodymais, “Dėdė Pavelas”. Jis užsitarnavo Andriušos J. pasitikėjimą pažadėdamas jam surasti jo tėvą, kuris išėjo kareiviu į Tolimuosius Rytus ir be žinios prapuolė).
Kai A. Juščinskio dingimo liudininkai nurodė į gamyklos valdytoją Beilį ir judėją Faibelį Šneersoną, kurie besispyriojantį berniuką tempė į plytų fabriko vidų, tai caro vyriausybė, pati to nesitikėdama, išėjo ant pasaulinio judaizmo vadovo iš karto po to, kai jis atliko kruviną aukojimą. (13 smūgių aštriu ritualiniu peiliu, skirtu košeriniam gyvulių nužudymui į smilkinį, 7 žaizdos sprande, 2 gerklėje, viena po apatiniu žandikauliu. Pažastyje – 4, po mente – 4, po kairės krūtinės speneliu – 7). Įvykio liudininkai netrukus buvo nunuodyti, skrodimą atlikęs Kijevo universiteto teismo medicinos profesorius N.A. Obolonskij – netikėtai mirė. Žydai metė milijonus papirkinėjimams ir gąsdinimams. Visi liberalo-demokratiniai niekšai pradėjo pikto šmeižto kompaniją spaudoje (pasiūrėkite į rusų inteligentijos parašus po Beilį ginančiu laišku). “Šventasis caras” – Nikolajus II ir cerkvė – skirtingai, negu Henrikas VIII, nieko nedarė.
Galų gale Beilis buvo paleistas dėl įrodymų trūkumo (daiktiniai įrodymai buvo pavogti tyrimo metu, dalis liudininkų buvo nunuodyti, dalis – nusižudė, likę buvo prigąsdinti).
Netrukus po išlaisvinimo, Beilis pabėgo į Ameriką, kur buvo sutiktas kaip žydų tautos didvyris.
O šiandiena paklauskite bet kurio save gerbiančio inteligento apie tą bylą ir išgirsite standartinį melo rinkinį: Kruvinas šmeižtas! Beilis buvo išteisintas ir paleistas į laisvę!
* – Štai jums dar vienas istorinis melas.
– Taip. Būtent taip. Juk šėtonas – melagis ir melo Tėvas. Štai iš tokių faktų, kurie kaip perlai išbarstyti per visą istoriją, aš stengiuosi išvesti atitinkamą dėsningumą. Visos religinių fanatikų sektos, kaip taisyklė, sudarytos iš psichopatų. Man vienas iš skaitytojų, grynakraujis žydas iš Leningrado, kartą paskambino telefonu ir pasakė įdomų dalyką. Sako: “Jūs paskaitykite žinomą ikirevoliucinį rašytoją”, – jis pasakė pavardę, – “kuris rašė apie Sibirą. jis labai gerai aprašė rusų religinių fanatikų sektas, kurios užsiiminėjo tuo pačiu – ritualinėmis vaikų žudynėmis. T.y., tų sektų nariai, rusai, žudė tų pačių rusų vaikus”.
T.y., mes šiomis paskaitomis lyg tai teisiname žydus. Matote, ne tik pas žydus, bet ir kitose tautose taip yra. Ir šiandiena yra satanistinių sektų, kurie žudo žmones ir net juos valgo. Į tas sektas renkasi psichiškai nenormalūs žmonės, bet, pagal Lombrozo formulę, tokių nenormalių žmonių tarp žydų 6 kartus daugiau. Štai ir gaunasi tokių religinių fanatikų koncentracija vienoje tautoje, be to, tai dar įtvirtinta pačiame žydų tikėjime.
Labai įdomių dalykų skaitytojas ras A. Šmakovo knygoje “Laisvė ir žydai”. Aš rekomenduoju tos knygos pasižvalgyti bibliotekose. Tegul ji bus užrakinta specialiose saugyklose, bet juk ši knyga vis dėl to egzistuoja. O kas ieško, tas visada randa...
* – Grigorijau Petrovičiau, viešumo laikotarpiu buvo nuimtas draudimas nuo 50 000 knygų ir jos tapo prieinamos eiliniam skaitytojui. Buvo išslaptintos beveik visos knygos, išskyrus... knygas apie antisemitizmą. Štai jums ir viešumas, štai jums ir persitvarkymas...
– Tos medžiagos ieškojimui autorius Šmakovas sugaišo daug laiko ir įdėjo daug darbo, bet užtat jis surado daug labai įdomių istorinių faktų. Savo knygoje jis taip pat mini tris profesorius-psichiatrus, kurie tvirtina apie revoliucionierių ir psichinių ligų tiesioginį ryšį. Tiesa, iš tų faktų išvadų jis nedaro. Užtat išvadas padarė draugas Stalinas. Didžiojo Valymo metu Stalinas visus tuos revoliucionierius sušaudė, tiesiog, juos visus vadindamas “pasiutusiais šunimis”. Tai buvo generalinio kaltintojo Vyšinskio žodžiai. Tų procesų metu jis keletą kartų visus tuos revoliucionierius: Buchariną, Zinovjevą ir kitus pavadino pasiutusiais šunimis. Stalinas nuo 1935 iki 1938 metų sunaikino visus tuos revoliucionierius, ir už tai mes Stalinui rašome didelį pliusą.
Bet, tuo pat metu, buvo sunaikinti ir niekuo nekalti žmonės. Tada, 1938 metais, buvo areštuotas ir mano tėvas – daktaras, kuris jokiuose revoliuciniuose judėjimuose nedalyvavo. Tada jie, kartu su revoliucionieriais rinko ir, taip vadinamus, buvusiuosius”. Tuos, kurie iki revoliucijos buvo inteligentais.
O dabar ženkime sekantį logišką žingsnį. Jeigu visi tie revoliucionieriai istoriškai buvo pasmerkti, jeigu, galų gale, Stalinas vis viena juos visus sušaudė, tai gal geriau tai būtų padaręs caras Nikolajus Antrasis dar iki revoliucijos. Jeigu caras Nikolajus Antrasis būtų atlikęs tokį pat valymą, kokį padarė Stalinas, tai jokios revoliucijos nebūtų buvusios. Nebūtų ir virš 60 milijonų tos revoliucijos žmonių aukų, apie kurias šiandiena šaukia Solženicynas.
* – Ir nebūtų buvę Hitlerio. Nes jis iškilo kaip reakcija į tai, kas vyko Rusijoje, o tiksliau – Tarybinėje Judėjoje, kaip teisingai tada Tarybinę Rusiją vadino emigrantai.
– Čia mes prieiname prie dar vienos paslapties – kodėl Nikolajus Antrasis neįvykdė to valymo? Kodėl tylėjo dvasininkija? Kodėl dvasininkija jam nepatarė to padaryti? Neperspėjo apie pavojų?
Dėl revoliucijos kalti ne tik revoliucionieriai, bet kalta ir carinė vyriausybė, ir asmeniškai pats caras Nikolajus Antrasis, kuris leido įvykti abiem revoliucijom. Prisimenate Dostojevskį: “Jeigu kas nors ir pražudys Rusiją, tai bus ne anarchistai, ne komunistai, o prakeikti liberalai”. Būtent liberalai caro valdžios viršūnėje neatliko arba neleido atlikti taip tada Rusijai reikalingą valymą.
* – Grigorijau Petrovičiau, leiskite pabandyti apginti tuos liberalus. Paprasčiausiai, tada liberalai neturėjo pasirinkimo. Kitaip sakant, kas gi yra tas liberalas? Paprasčiausiai, rusų žmogus eina į kultūros židinį, Maskvos arba Peterburgo universitetą. Žydiška profesūra ten jiems penkerius metus plauna smegenis ir tas apmulkintas diplomuotas specialistas po tokio apdorojimo pradeda kaip papūga kartoti talmudines “tiesas”. Liberalų galima tik gailėtis. Jie yra aukštojo mokslo sistemos aukos, nes aukštąjį mokslą jau tada visiškai kontroliavo žydiški elementai.
– Kaip bebūtų gaila, reikia pripažinti, kad tos revoliucijos buvo labai gerai paruoštos.
* – Pasiruošimas revoliucijai prasidėjo nuo valstybės apsauginių sistemų sunaikinimo. Iš pradžių buvo sunaikinta tikroji bažnyčia, kuri laiku perspėdavo valstybinį organizmą apie užkratą. Po cerkvės sunaikinimo, įvyko švietimo sistemos užgrobimas, ir centriniuose Rusijos Imperijos miestuose prasidėjo jaunimo apdorojimas. Kai tie naujieji kadrai pasklido po visą Rusiją, užkratas patraukė toliau. Taip liberalizmas apėmė visą šalį. Revoliucijos fundamentų statyba, kaip ir Prancūzijoje, prasidėjo po paskutinio Inkvizicijos skyriaus uždarymo, nes būtent Inkvizicija ir buvo valstybės apsaugos sistema. Baigėsi Inkvizicija – prasidėjo Didžioji Prancūzų revoliucija.
– Štai todėl, atidžiai išstudijavęs tas problemas, aš savo knygose ir aprašau KGB 13-jį Skyrių, kaip nepriklausomą, naują tarybinę inkviziciją. Aš darau išvadą, kad Inkvizicija nebuvo tokia jau bloga, kaip ją šiandiena aprašo enciklopedistai. Per 300 metų, kurie praėjo po paskutinio Inkvizicijos laužo, galima tik įsivaizduoti, kiek melo ir šmeižto buvo išpilta ant šventųjų tėvų galvų... Dar daugiau, degeneratai tą žodį taip apdergė, kad žodis inkvizicija automatiškai sukelia neigiamą refleksą, kaip tai gaunasi su akademiko Pavlovo šunimis.
* – Grigorijau Petrovičiau, jūs savo knygose rašėte, kad tikrasis inkvizicijos aukų skaičius gerokai perdėtas. Visi tie ant inkvizicijos laužų sudeginti milijonai toks pat melas, kaip ir 6 milijonai “hitlerinio holokausto aukų”.
– O jūs prisiminkite formulę, kad šėtonas – melagis ir melo Tėvas, be to – šio pasaulio kunigaikštis, tamsos kunigaikštis ir šio pasaulio Dievas.
* – Grigorijau Petrovičiau, reiškia, jeigu pagal Gorbačiovo ir Bronfmano susitarimą Rusija išleis apie 2 milijonus žydų iš to erodinio raugo, tai daugelis rusų problemų bus išspręsta?
– Ne, taip nebus. Jūs pamirštate, kad Rusijoje liks dar 17 milijonų puskvailių arba, kaip sako liaudyje – priežydžių. O tai, patikėkite manimi, vis ta pati problema. Aš manau, kad tos problemos išspręsti niekada nepavyks, bet tą problemą kontroliuoti įmanoma.
Tuo Šmakovo knygos “Laisvė ir žydai” analizę baigiame. Praeitos medžiagos užtvirtinimui rekomenduoju perskaityti knygos “Šulchan Aruch”, kas išvertus į rusų kalbą reiškia – “Pasidengianti staltiesė” arba “Šventinis stalas”, knygos analizę kurią atliko Karlas Ekkeras, Miunsterio karališkosios akademijos privat-docentas. Jo tiriamame “Žydų veidrodyje dienos šviesoje” pateikiami šimtas įstatymų iš “Šulchan Arucho”, kuris yra šių dienų žydų teisės kodeksu.
Sekančios paskaitos metu mes užsiimsime antisemitizmo tyrimu, o kol mes nepradėjome to analizuoti, aš jums namų darbams užduodu išanalizuoti liaudies kūrybos paminklą pavadinimu “Poema apie Židą” – kurios autorius, panašu, buvo paprastas rusų žmogus, kuris be pėdsakų pradingo Stalino lageriuose…
Tai – Tarybų valdžios istorija, kuri, tiesą sakant, buvo žydų valdžia, kuri pasakojama liaudies lūpomis. Tai 1935 metų Tarybinės Rusijos liaudies kūryba. O liaudies balsas, kaip sakoma, Dievo balsas.
Jūsų užduotis bus nustatyti – ar tas kūrinys yra rūsčių laikų liaudies Dainiaus rusų istorinis padavimas, panašiai kaip “Žodis apie Igorio žygį” arba tas kūrinys – antisemitinis paskvilis? Mokykitės galvoti savarankiškai.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ