Ir tiesos sužinojimas ir pati tiesa padarys jus laisvais.
Jonas. 8:32
Devizas ant JAV CŽV fasado
Virš Maskvos, kaip debesys danguje, pleveno didesni ar mažesni įvykiai. Valstybinio saugumo organai keitė savo pavadinimus: MVD – MGB – KGB. Bet Vidaus Reikalų Ministerijos (VRM-MVD) 13-sis Skyrius savo pavadinimo nekeitė. Paprasčiausiai, todėl, kad tai buvo tuščia vieta.
Filosofai sako, kad šėtonas pirmiausiai stengiasi įrodyti, kad jo neegzistuoja ir jis yra niekas. Todėl ir tarybinė inkvizicija, žinodama šėtono formulę, taip pat apsimetė, kad ji taip pat neegzistuoja, ir kad ji taip pat niekas.
Filosofai tvirtina, kad nelabasis viską daro tamsoje, iš už nugaros ir viską atvirkščiai. Tiksliai taip pat darė ir tarybinė inkvizicija. Sėdėdamas už nugarų, 13-sis Skyrius valdė visus kitus MVD - MGB - KGB dvylika skyrių. Ir ne tik juos. Juk Biblijoje sakoma, kad velnias – tai šio pasaulio kunigaikštis. O tas, kas sugebėjo tą kunigaikštį pažaboti, tas gali valdyti daug šio pasaulio dalykų.
Kažkada TSRS užsienio ministerijos vadovaujantiems darbuotojams įvedė valstybinio patarėjo 1, 2, ir 3 rangus ir atitinkamą paradinę uniformą su auksiniais apvadais, kažką panašaus į caro laikų vestuvinius generolus. Bet mažai kas žinojo, kad vėliau įvedė dar senamadiškesnį aukščiausiąjį rangą – slapto valstybinio patarėjo, lyg tai imperiškojo gehaimrato pareigybę.
Kartais tie slapti patarėjai pasirodydavo Užsienio reikalų ministerijos generoliška uniforma, bet su MVD 13-ojo Skyriaus antpečiais ir atitinkamais ženkleliais – tai bronzinis skydelis, kaip pas karinius juristus, tai gyvatėlė, kaip pas medikus, tai sukryžiuoti kirvukai, kaip pas inžinierius arba gaisrininkus. Ir niekas dorai nežinojo, su kovoja tie advokatai, ką gydo tie medikai, ir ką gesina tie gaisrininkai. Paprastai, tie patarėjai stengėsi likti šešėlyje. Bet valstybės patarėjai žinojo, kad geheimrato žodis – įstatymas.
Vyriausybės aplinkoje šnibždėjosi, kad nors TSRS vadai ir keičiasi, bet Maskvoje nesikeičia vienas žmogus – kažkoks slaptas tarybinių vadų patarėjas, kuris sėdi už tarybinio sosto, kaip raudonasis popiežius. Vėliau, žvalgydamiesi į šalis, šnibždėjosi, kad tas raudonasis popiežius kartais vaikšto po Maskvą persirengęs tai darbininku, tai kolūkiečiu, o kartais ir elgeta. Tomis dienomis raudonasis popiežius nusiima visus aukščiausius Tarybų Sąjungos apdovanojimus ir ant krūtinės nešioja tik vieną medalį “Už skęstančiųjų gelbėjimą”.
Net mūsų blaiviame socialistinio realizmo amžiuje pasaulyje tiek daug įvairių stebuklų. Bet mes, paprasčiausiai, jų nepastebime. Štai, paimkime kad ir tokią stebuklingą istoriją.
Po Stalino mirties labiausiai svaiginančią karjerą Tarybų Sąjungoje padarė Dmitrijus Šepilovas. Iki tol beveik niekam nežinomas žmogus staiga žaibiškai tapo Centro Komiteto, po to, visagalio CK Prezidiumo nariu, po to, pagrindinio partijos organo, laikraščio “Pravdos” vyriausiuoju redaktoriumi ir, pagaliau, TSRS Užsienio reikalų ministru.
Bet, netrukus užsienio reikalų ministras Šepilovas buvo priskirtas prie Molotovo ir Kaganovičiaus “antipartinės grupuotės”, ir jo svaiginanti karjera taip pat žaibiškai pasuko atgaline tvarka. Jį išmetė iš CK Prezidiumo, po to iš CK sudėties, atleido iš pagrindinio partijos organo, laikraščio “Pravdos” vyriausiojo redaktoriaus ir iš TSRS Užsienio reikalų ministro pareigų. Kartu su Molotovu ir Kaganovičiumi antipartietis Šepilovas staiga išnyko iš maskvietiško horizonto.
Tolimesnė Dmitrijaus Šepilovo karjera vėliau buvo detaliai aprašyta vakarų spaudoje. Ir net iš tokio patikimo žinių šaltinio žodžių, kaip Amerikos žvalgyba.
Panašiai, kaip ir daugelis atsakingų darbuotojų, Šepilovas turėjo skrandžio opą. Bet kada jis, prisiminęs senus laikus, nuėjo į Kremliaus ligoninę, tai jį nukreipė į paprastų mirtingųjų ligoninę. O paprastų mirtingųjų ligoninėje jį nukreipė ne į skrandžio ligų skyrių, o į dvasinių ligonių skyrių. Ten jo ligotą sielą gydė keletą mėnesių, o vėliai pripažino invalidu ir net su teise į pensiją – 60 rublių per mėnesį, kas prilygo juodadarbio uždarbiui. Štai po to ir pasakykite, kad Tarybų Sąjungoje nėra demokratijos!
Kol buvęs TSRS Užsienio reikalų ministras sėdėjo dvasinių ligonių ligoninėje, jo knygą “TSRS užsienio politika” išėmė iš apyvartos ir atidavė į makulatūrą, o iš jo paties atėmė armijos generolo-majoro laipsnį, išmetė iš TSRS Mokslų Akademijos ir iš Didžiosios Tarybinės Enciklopedijos.
Amerikiečių žvalgybos duomenimis, 1959 metų liepos 13 dieną antipartietis ir pensininkas sugrįžo iš beprotnamio į savo butą Maskvoje, Lenino skersgatvis Nr.13. Kai kurie tamsūs žmonės vengia skaičiaus 13, skaitydami šį skaičių velnio tuzinu. Bet antipartietis Šepilovas tikriausiai manė atvirkščiai.
Vienaip ar kitaip, bet netrukus Šepilovui dėl dvasinės pusiausvyros atstatymo prirašė darbą kolūkyje – mėžti mėšlą. Valstybės saugumo maršalas Rudnevas tęsėjo savo žodį. Dabar – puolusius vyriausybės narius nešaudė, kaip anksčiau, o naudojo tolstojišką metodą, “gydymą darbu”.
Kai buvęs TSRS užsienio ministras atsisakė savo rankomis statyti komunizmą, tada jis buvo galutinai pripažintas dvasiniu ligoniu ir uždarytas į beprotnamį. Pirmoji mirtina nuodėmė – išdidumas ir čia nugalėjo protą.
Amerikiečių žvalgyba pranešė apie tai su dideliu apgailestavimu ir užuojauta, lyg tai jie būtų labai norėję, kad TSRS Užsienio reikalų ministras būtų bepročiu. Bet tarybinė žvalgyba visiškai tuo nesistebėjo. Profesoriaus Rudnevo smegenų treste puikiai žinojo, kad Amerikos žvalgybos viršininko Alleno Dalleso brolio, nors jis ir buvo JAV Užsienio reikalų ministru, sūnus sėdėjo beprotnamyje. Tėvas Dallesas žinojo apie visus ir viską pasaulyje, o jo sūnus nepažino net savo paties tėvo.
Maskvoje kalbėjo, kad, jeigu Šepilovas ir beprotis, tai jis labai ir labai gudrus beprotis, jeigu jis sugebėjo taip žaibiškai ir taip aukštai pakilti ir niekas nieko nematė. Kiti kalbėjo, kad tai puikiai matė tokie pat gudruoliai staliniečiai Molotovas ir Kaganovičius, kurie būtent todėl ir tempė Šepilovą į viršų. Todėl juos visus kartu ir ištrenkė. Matyt, kad tie gudruoliai susidūrė su dar gudresniais.
Žinoma, Aukštosios Sociologijos požiūriu, nieko čia ypatingo nėra. Pavyzdžiui, ilgą laiką Rudolfas Gesas buvo dešiniąja Hitlerio ranka, ir jam pataikūniškai spaudė ranką daugelis šio pasaulio galingųjų. O vėliau, tas pats Gesas dešimtis metų sėdėjo kalėjime kaip karinis nusikaltėlis, gaudė pas jį per langą atskridusius žvirblius ir oficialiai skaitėsi bepročiu.
Bet, jeigu pasižiūrėti atidžiau, tai tarp valstybininkų tai yra lyg profesinė liga. Taip, lenkų prezidentas Pilsudskis jaunystėje, kai buvo revoliucionierius, taip pat sėdėjo beprotnamyje. O vėliau, kai tapo Lenkijos diktatoriumi, pareiškė, kad jis tą beprotystę simuliavo. Arba štai, gyveno kartą JAV toks karo ministras Forrestol. Ir tai jau atominės bombos laikais. O vėliau tą patį atominį ministrą staiga pasodino į dvasinių ligonių ligoninę, iš kur jis netrukus iššoko per langą ir užsimušė.
Bet Amerikoje kiekvienas, net ir ne beprotis, žino, kad beprotnamiuose paprastiems mirtingiesiems visi langai sutvarkyti taip, kad per juos iššokti neįmanoma. Gal būt, kad beprotnamiuose, kur sėdi nepaprasti mirtingieji, langai įstatyti kitaip?
Todėl vieni kalbėjo, kad Forrestolą į beprotnamį pasodino jo politiniai oponentai. O kiti kalbėjo atvirkščiai – kad jį per langą išmetė jo politiniai draugai kaip politinį balastą.
Prie to dar prisimindavo, kad po Amerikos nacionalinio didvyrio, prezidento Linkolno nužudymo, jo našlę taip pat kurį laiką laikė beprotnamyje – kad ji nekalbėtų ko nereikia.
Vienaip ar kitaip, lyginant su demokratišku Forrestoliu, kuris išlėkė per langą, totalitariniam Šepilovui dar labai ir labai pasisekė. Buvęs TSRS užsienio reikalų ministras sėdėjo beprotnamyje ir dainavo dainelę:
Čia alko-oholikai sėdi, kaip triu-ušiai.
O šizofre-enikai vis riša va-antas...
Tuo metu prasidėjo TSKP XXII suvažiavimas. To suvažiavimo pačiu labiausiai stulbinančiu atrakcionu buvo tai, kad tame suvažiavime kalbėjo sena bolševikė Dora Mazurkina. Ji buvo panaši į marinuotą grybą, sutrešusi senučiukė, raiša ir susisukusi, užsitarnavusi revoliucionierė ir Lenino bendražygė, kurią už revoliucinę veiklą vėliau marinavo virš dvidešimt metų Stalino lageriuose. Bet, net ir už spygliuotos vielos, ji putotomis lūpomis garbino komunizmą, už ką bendralagerininkai ją praminė Dora Pridurkina.
Net jeigu į TSRS Komunistų partijos suvažiavimo estradą būtų išleidę būrį nuogų paryžietiškų kabareto šokėjų, tai ir jos nebūtų sukėlusios tokios sukrečiančios sensacijos, kaip ta susisukusi senučiukė Dora.
Kai tik legendinė rusų revoliucijos bobutė ir intymi paties Lenino žmonos draugė pasirodė scenoje, Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Komunistų Partijos suvažiavimas staiga pavirto spiritizmo seansu, kur padvelkė anapusinio pasaulio stebuklais. Dora Mazurkina-Pridurkina suvažiavimui sąžiningai ir atvirai prisipažino, kad ji dažnai kalbasi su paties didžiojo Lenino dvasia ir net iš anapusinio pasaulio, iš draugo Lenino gauna instrukcijas, ką reikia daryti, kad pastatyti komunizmą.
Dora neprisipažino tik vieno: kad už tą patį bendravimą su dvasiomis, savo laiku ją ir išsiuntė į Sibirą, įžvelgę tame antitarybinę veiklą ir pritaikė 58 straipsnio 10 ir 11 punktus. Kitose šalyse tai būtų buvęs nekaltas įvairių prietrankų būrelis, kuris užsiiminėja spiritizmu. Bet TSRS tai buvo vertinama kaip kontrrevoliucinis pogrindis, kur šėtonas susiuosto su antikristu. O vėliau prasideda berdiajeviška šėtono sąjunga su antikristu, kur sutartis pasirašoma krauju mišrių santuokų pavidalu tikintis šio pasaulio kunigaikščio karaliavimo.
TSRS ministras pirmininkas, sėdėjęs suvažiavimo prezidiume, pasilenkė prie šalia sėdinčio savo patarėjo ir tyliai, kad kiti negirdėtų, pasakė:
– U-uch velnio ragana... Gaila, kad savo laiku jos iš karto nenušovė.
– Visų nesušaudysite! – staiga sušuko Dora kimiu vyrišku balsu. – Kulkų neužteks! Nes mūsų vardas – legionas!
– Uch prakeiktoji, – iš netikėtumo atsiduso premjeras. – Tai ji mano mintį pagavo. Kaip per radiją! O gal ji iš teisų su Lenino dvasia kalbasi?!
– Nebijokite, – nuramino premjerą patarėjas. – Mes visų tų pokalbių klausomės. Tiesa, o ar žinote, kas tas sena kvailė?.. Tai mano buvusi uošvė...
– Na, jeigu taip, tai atvirumas už atvirumą. – Premjeras kažkaip liūdnai nusišypsojo. – Juk mano pirmoji žmona taip pat buvo iš jų – iš marsiečių. Nes po revoliucijos, kur tik spjausi – visi tokie buvo. O aš pats kilęs iš kiauliaganių ir nieko apie tai nesupratau. O Didžiojo Valymo metu ir mano marsietę susėmė... O Stalinas mane privertė hopaką šokti. Sakykite, Maksim Aleksanyč, o jūs vaikų turėjote?
– Buvo viena dukrytė. Bet ji mirė dar kūdikis.
– Tada jums pasisekė. O man blogiau – Pas mane su ta marsiete dukra ir sūnus. Kai tik dukra suaugo ir lytiškai subrendo, tai ir prasidėjo įvairios keistenybės. Į vyrus nežiūri. O pasibaigė tuo, kad ji ištekėjo už marsiečio.
– Ta pati istorija, kaip ir su Stalino vaikais, – linktelėjo patarėjas.
– Taip, bet man nuo to ne lengviau, – atsiduso premjeras. – O kai sūnus išaugo, tai vietoje to, kad lakstytų paskui moteris, jis drugelius gainiojasi. Ne vyras, o velnias žino kas... Kaip Nabokovas su savo “Lolita”. O vėliau, žiūriu, prie jo jau marsietės taikosi. Iš karto pajuto. Galiausiai jis taip pat marsietę vedė. Kaip vilką bešersi jis vis vieną į mišką žiūri. Ir visa tai senatvėje ant mano žilos galvos... Ech, jeigu apie tai anksčiau būčiau žinojęs... Tai reikėtų įvesti kaip privalomai dėstomą dalyką vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse.
– Bet to dalyko vadovėlio jūs nerasite niekur pasaulyje, – pasakė patarėjas. – Nė vienoje bibliotekoje. O jeigu pasirodys, tai jį sudegins.
Tuo metu Dora Mazurkina-Pridurkina partijos suvažiavimui dalykiškai raportavo apie tai, kaip ji bendrauja su astraliniu pasauliu. Pasirodo, draugo Lenino dvasia skundžiasi, kad jai šlykštu gulėti Mauzoliejuje šalia Stalino mumijos, kuris iš pradžių į konclagerius susodino visus tikrus leniniečius, o dabar atsidrėbė šalia ir – astralinėje formoje – chamiškai prieštarauja pačiam draugui Leninui.
Iš salės paklausė:
– O jūs Stalino dvasią kvietėte?
– Kviečiau, – kimiu bosu atsakė Dora. – Bet jis tik kaip batsiuvys keikiasi. Nespausdintinais žodžiais. Norite pasiklausyti?
– Dėkojame, – pasakė iš salės. – Mes jumis ir taip tikime. Įvertinę padėties rimtumą, kad Leninas su Stalinu net mirę nesugyvena, TSRS Komunistų partijos suvažiavimas nutarė patenkinti draugo Lenino dvasios prašymą ir vienbalsiai nutarė išmesti draugą Staliną iš Mauzoliejaus.
Kai salėje užgesino kino prožektorių šviesas ir kino kronikos operatoriai pradėjo rinkti savo aparatūrą, premjeras-ministras vėl pasilenkė prie savo patarėjo:
– O žinote, iš jūsų gausis gana neblogas režisierius. Inscenizuota tiesiog kaip kine. Ir net savo uošvę kaip kino žvaigždę pritaisėte. Teks jums duoti kokį nors laureato medalį. O gal norite TSRS meno veikėjo vardo?
Netrukus Raudonojoje aikštėje, šalia Mauzoliejaus, atsirado naujas kapas su sunkia antkapine plokšte ir užrašu “Stalinas”. Tuo pat metu Maskvoje pasklido gandai, kad didžiojo Stalino mumiją, paprasčiausiai, sudegino ir nuleido į kanalizaciją: kad kiekvienas jam galėtų atsilyginti pagal nuopelnus. Ir dar kalbėjo, kad po plokšte su Stalino vardu palaidojo nežinomo koncentracijos stovyklos kalinio palaikus: jeigu kas nors norės nusilenkti Stalinui, tai tegul lenkiasi ne jam, o tam konclagerininkui. Bet įdomiausia buvo tai, kad tie gandai sklisdavo kažkur iš viršaus.
Maskviečiai stebėjosi:
– Ech, lyg tai kas nors būtų vaikščiojęs po miestą ir fiksavęs mūsų kalbas ir jausmus.
– O gal tai jis vaikšto?
– Kas?
– Na, patys žinote kas... Raudonasis popiežius...
Po Stalino mirties, jo sūnus generolas-leitenantas Vasilijus Stalinas kažkur be pėdsakų išnyko. Vieni kalbėjo, kad jis sėdi neišgydomų alkoholikų izoliatoriuje, kiti – kad jis beprotnamyje, o treti tikino, kad ir viena, ir kita yra po vienu stogu.
Vėliau Vasilijus Stalinas mirė. Vieni sakė, kad jis nusižudė, kiti – kad jis žuvo apsinuodijęs alkoholiu, o dar kiti tikino, kad tai tas pats – kad jis, paprasčiausiai, nusižudė alkoholio pagalba. Tuo pačiu prisiminė, kad Stalino žmona ir Vasilijaus motina taip pat lyg tai nusižudė ir kad antrasis Stalino sūnus – Jakovas, būdamas dar paauglys, taip pat mėgino nusižudyti.
Žinoma, jeigu pasižiūrėti atidžiau, Aukštosios Sociologijos požiūriu, tai visa tai – įprastas reiškinys nepaprastų žmonių tarpe.
Tai štai, kol Maskva spėliojo apie Vasilijaus Stalino likimą, viena iš sero Uinstono Čerčilio dukterų, Sara, teismo buvo pripažinta nepagydoma alkoholike ir uždaryta į beprotnamį. Tuo mеtu, antroji Čerčilio duktė, Diana, dirbo labdaringoje organizacijoje, kuri atkalbinėdavo žmones nuo savižudybės. O vėliau Dianai viskas taip nusibodo, kad ji ėmė, ir pati nusižudė.
Užtat Stalino duktė Svetlana pasielgė daug paprasčiau. Jai taip nusibodo komunizmas, kurį statė tėvas, kad ji ėmė, ir pabėgo pas kapitalistus. O kapitalistai, kurių naikinimui tėvas pašventė visą savo gyvenimą, taip jos poelgiu apsidžiaugė, kad ją sutiko kaip mieliausią sesutę.
Padedant amerikiečių žvalgybai, Svetlana pirmiausiai nuvyko ne kur nors kitur, o į Šveicariją, kuri be šveicariško sūrio dar garsėja slaptomis numerinėmis bankų sąskaitomis, kuriose savo darbines santaupas laiko Amerikos gangsteriai ir viso pasaulio diktatoriai. vėliau Amerikos žvalgybininkai, kaip prityrę gangsteriai, padėjo Svetlanai Lichtenšteino kunigaikštystėje atidaryti bankinę sąskaitą – atliko mažą triuką, kad nereikėtų mokėti amerikietiškų mokesčių, tame tarpe ir mokesčių gavus palikimą. Po to amerikiečių spauda sukėlė triukšmą, kad Svetlana su savimi atvežė – matyt, po sijonu – savo memuarus, už kuriuos jai jau pažadėjo milijonus. Taip Amerikoje atsirado dar viena turtinga nuotaka.
Komunistai, savo ruožtu, šaukė, kad nauja dolerių princesė, paprasčiausiai, dvasinė ligonė ir psichopatė, kuri Maskvoje paliko būrį vyrų ir vaikų. O kapitalistai, kaip paslaugūs broliai, šaukė atvirkščiai – kad ji pasikrikštijo ir dabar beveik šventoji. Ir niekas nieko nesuprato, kas gi ji tokia: šventa nusidėjėlė, ar nuodėminga šventoji?
Žinoma, dialektinės krikščionybės požiūriu, visa tai labai paprasta. Tam tereikia žinoti, kodėl Biblijoje parašyta: “Saugokitės netikrų pranašų, kurie pas jus ateina avių kailiuose, o viduje plėšrių vilkų esmė: juos pažinsite pagal jų darbo vaisius”.
Dar reikia žinoti, kodėl biblinis pažinimo medis vadinamas blogio ir gėrio pažinimo medžiu. Ir kodėl tas medis uždraustas. Ir kas tai per pažinimo raktai, apie kuriuos kalbama Biblijoje. Ir kodėl kai kurie žinantys žmonės kalba, kad tie raktai – užnuodyti.
* * *
Destalinizacijos proceso metu, profesoriaus Rudnevo smegenų trestą pavadino Moksliniu tyrimų institutu – MTI-13 (НИИ-13). Be to, kartu su MTI-13, prie TSRS Mokslų Akademijos įkūrė Aukštosios Sociologijos institutą.
Kažkada TSRS egzistavo raudonosios profesūros Institutas, kur po revoliucijos skubiai kepė naujus raudonuosius kadrus. Dabar gi, TSRS aukštieji partijos ir vyriausybės kadrai šlifavosi Aukštosios Sociologijos institute. Bet ši mokslo įstaiga buvo griežčiausiai įslaptinta. O pas visus profesorius iš po baltų chalatų, kaip velnių uodegos, žvilgčiojo MVD 13-ojo Skyriaus arba MTI-13 uniformos.
Todėl, neoficialiai, analogiškai su buvusiu raudonosios profesūros Institutu, tą naują įstaigą pradėjo vadinti juodosios profesūros Institutu. O pasiklausę tos Aukštosios Sociologijos, klausytojai patys ją pervadino į juodąją sociologiją.
Paskaitų salėse sėdėjo specialiai atrinkti TSRS partijos ir vyriausybės vadovai, Aukščiausiosios Tarybos nariai, ministrai, atominės armijos ir atominio laivyno karininkai. Kai kurie iš jų skundėsi, kad senatvėje, ir dar užsitarnavus generolų laipsnius, – vėl reikia mokytis. Bet, pasiklausę keletą paskaitų, jie daugiau nebesiskųsdavo.
Kiti murmėjo, kad atranka į tuos kursus ir patikrinimai per daug griežti, kad tikrinantis dėl sifilio ima tik vieną kraujo bandymą, o čia ima keletą bandymų. Be to, tikrino visus giminaičius, ne tik gyvus, bet ir mirusius. Atrodė, kad tikrino kažkokią ligą, kuri daug blogesnė už sifilį. Bet tie skundai nutrūko po to, kai vienas iš klausytojų, užsitarnavęs generolas, staiga nušovė savo žmoną ir tris vaikus, o vėliau ir pats nusišovė: “Su jais daugiau gyventi nebegaliu. Ir be jų gyventi negaliu. Geriau aš to būčiau nežinojęs!”
Aukštoji Sociologija prasidėjo nuo trumpos religinių kultų apžvalgos. Kaip gimė ir mirė visuomeninės formacijos, valstybės ir religijos; kaip kai kurių senovės civilizacijų saulėlydyje pasirodydavo keisti falų garbinimo kultai; kaip žuvo Biblinė Elada, kaip krito išdidžioji Roma, kaip pagoniškosios Romėnų imperijos griuvėsiuose išaugo nauja religija – krikščionybė.
Po to profesoriai pereidavo prie Biblijos ir, naudodamiesi marksistiniu dialektinio materializmo principu, iššifruodavo biblinius pažinimo raktus. Todėl, kad Dievas gyvena danguje, o velnias ant žemės ir todėl, kad Biblijoje sakoma, kad velnias – tai šio pasaulio kunigaikštis, tai Mokslinio tyrimo instituto (MTI-13) profesoriai negaišdami laiko ėmė tą velnią už ragų. Pasirodo, dialektinės krikščionybės požiūriu, velnias – tai, paprasčiausiai, kompleksinė socialinė liga, kuri vadinama išsigimimu arba degeneracija. Ir tas degeneracinis velnias susideda iš trijų dalių: dvasinių ligų, lytinių iškrypimų ir kai kurių fizinių organizmo deformacijų. Ir viskas. Taip viskas paprasta.
Bet tas biologinis iškrypimas suvaidino pagrindinį vaidmenį Senovės Graikijos ir Romos kritimo ir žlugimo procese. Įskaitant tai, senovės Graikijos ir Romos griuvėsiuose išaugusi krikščionybė, paprasčiausiai, viduramžiais pradėjo visus degeneratus deginti ant laužų, vadindami juos raganomis ir raganiais. To patvirtinimui, tarybinės inkvizicijos profesoriai skaitė viduramžių inkvizicijos protokolus. Kai kurie tarybinės vyriausybės nariai sėdėjo suoluose ir nuobodžiavo. Arba savo sąsiuviniuose piešė velniukus.
– Tiesa, – pasakė generolas-profesorius Dobronravovas, – Aukštosios Sociologijos požiūriu, tiksliai tokiais pat degeneratais buvo Karlas Marksas, Leninas, Trockis, Stalinas ir Hitleris. Senais gerais laikais jie, paprasčiausiai, būtų papuolę ant inkvizicijos laužų.
Po tokio piktažodžiavimo, nuobodulio salėje nebeliko. Klausytojai pritrenkti lingavo galvomis ir laukė, kas bus toliau.
O toliau buvo nagrinėjamas valdžios sindromas, kuris sukuria tai, kas vadinama įgimtu vadovavimu, pradedant nuo negrų burtininkų ir Sibiro šamanų ir baigiant Leninu, Stalinu ir Hitleriu.
Kai vakarų mokslininkai-sociologai užsiėmė negrų burtininkų tyrinėjimu, tai atrado keistų dalykų. Daugelis tų burtininkų klinikiniu požiūriu buvo tais, kuriuos kultūringose šalyse vadina psichopatais, psichais arba neurotikais, tai yra, dvasiniais ligoniais. Iš kitos pusės, sekso požiūriu, daugelis iš jų turėjo lytinius iškrypimus. Tai yra, daugelis iš jų buvo tipiški degeneratai. Ir tuo pat metu, primityvios negrų visuomenės atžvilgiu, taip sakant, natūraliose primityviosios demokratijos sąlygose, tie degeneratai dėl kažkokių paslaptingų priežasčių tapo burtininkais, žyniais arba savo bendruomenių vadais. Bet kodėl?
Kai dar iki revoliucijos rusų mokslininkai panašiu metodu tyrė Sibiro šamanus, tai aptiko tą patį keistą reiškinį. Daugelis Sibiro šamanų buvo tokiais pat psichopatais, psichais, neurotikais ir seksualiniais iškrypėliais, kaip ir negrų burtininkai. Visiškai skirtingos pasaulio vietos – ir toks pat reiškinys. Reiškia, tai kažkoks dėsningumas. Bet koks?
Kad išsiaiškintų tą paslaptį, pas šamanus išsiuntė specialią NKVD 13-ojo Skyriaus ekspediciją. Žinoma, NKVD specialistams buvo nusispjauti ir ant Sibiro šamanų ir ant negrų burtininkų. Bet juos domino daug praktiškesnė užduotis: ar neplinta tas keistas dėsningumas ir tarp šiuolaikinio civilizuoto pasaulio vadų?
Čia, kad suvesti galus, specialistai iš MTI-13 perėjo į kitą sritį – į seksualios psichopatologijos sritį. Raktas nuo valdžios komplekso buvo paslėptas tamsiame kampe, kur mažai kas pažvelgia, tame purviname ir niūriame kampe, kuris vadinamas sadizmu. Kalbant apie sadizmą, daugelis mokslo autoritetų daro išvadas, kad sadizmo psichologinė šaknis yra trauka prie valdžios, tai yra, liguistas potraukis dominuoti, komanduoti, valdyti. O kai turi valdžią, tai tokiam sadistui jau savaime atsiveria perspektyvos pakankinti kitus ne tik psichiškai, bet ir fiziškai.
– Pavyzdžiui, – pasakė psichopatologijos generolas Karpovas, – pasitelkus priverstinę kolektyvizaciją ir industrializaciją. Tai vadinama sadizmo sublimacija politikoje.
Filosofai dažnai šėtoną vadina dvilypiu, nes čia susilieja du ekstremai: genialus protas ir beprotystė, sadizmas ir mazochizmas, žudymai ir savižudybės. Ir, jeigu panagrinėti degeneraciją, kaip blogio medį, tai tas medis – siaubingai susipynęs. Pavyzdžiui, sadizmas sukuria valdžios kompleksą, kuris dažnai ir atveda į valdžią. Bet sadizmas yra tik viena to blogio medžio šakelė. Paprastai sadizmas, vienaip ar kitaip, dar susijęs su homoseksualizmu – visišku arba daliniu, atviru arba slaptu, bujojančiu arba prislopintu. Tai savotiška kaina už valdžią, už garbę ir didingumą.
Ir čia viskas labai ir labai apgaulinga. Pavyzdžiui, natūralu galvoti, kad blogiausia – tai visiškas ir atviras homoseksualumas. O iš tikrųjų, kaip tik atvirkščiai. Daugiausiai dvasinių ligonių ir labiausiai aštrioje formoje yra tarp slaptų ir prislopintų homoseksualų. Be to, vienam sąžiningam atviram pederastui tenka dešimt slaptų, dalinių arba prislopintų pederastų. Ir būtent ta miglota kategorija duoda didžiausią skaičių psichopatų, kurie tampa profesionaliais revoliucionieriais, anarchistais, nihilistais, teroristais, ekstremistais, komunistais arba nacistais, o sėkmės atveju, diktatoriaus, vadais, premjerais arba prezidentais.
– Todėl filosofai ir sako, – pasakė profesorius Toptyginas, – kad velnias pavojingas ne tada, kada jis pasirodo ir mus gąsdina, o tada, kada mes jo nematome. Gerai įsiminkite tą formulę. Ir pasibraukite savo konspektuose, kuriuos jūs vadinate “Raudonąja evangelija”.
Po valdžios formulės iššifravimo, buvo dėstomas kursas, kuris taip ir vadinasi “Blogio medis”. Generolas-profesorius Bykovas pakabino didelį žemėlapį, kuriame iš tikrųjų buvo pavaizduotas lyg tai išdžiūvęs medis su daugybe šakelių, atsišakojimų ir užsiraitymų.
– Kaip matote, – profesorius parodė rodykle, – to blogio šaknys yra kraujomaiša, tai yra, liguista meilė tarp giminaičių, kuri iš pradžių sukuria liguistą prieraišumą, psichologinę funkciją, o kraštutiniais atvejais, prieina iki tiesioginių lytinių santykių. Pastebėkite, kaip iš pat pradžių degeneracijos šėtonas slepiasi už, atrodo, pačių kilniausių žmogiškų jausmų, vėliau juos privesdamas iki absurdiško ekstremo. Jau ir čia nelabasis – tikras ekstremistas.
Senovės Egipte santuokos tarp giminaičių buvo įprastas reiškinys faraonų šeimose. Mūsų laikais panašios faraoniškos vedybos su pusseserėmis buvo pas Albertą Einšteiną ir prezidentą Frankliną Ruzveltą. Einšteino ir jo antrosios žmonos Elzos motinos buvo seserys, o jų tėvai – pusbroliai. Iš tos santuokos vaikų nebuvo. O Einšteino sūnus iš pirmos santuokos, Eduardas, jau pabuvojo beprotnamyje.
Bet panašios faraoniškos santuokos produktu buvo ir toks Adolfas Hitleris. Hitlerio tėvas vedė savo pusseserės dukterį, tai yra, Hitlerio tėvai buvo trečios eilės giminaičiai. O to produkto rezultatus jūs ir patys žinote. Todėl, žinodami to blogio šaknis, Pravoslavų cerkvė ir draudė santuokas tarp giminaičių net iki septintos kartos.
Tuokiantis giminaičiams, vykstant daugkartiniam vienodos genetikos charakteristikų susisluoksniavimui, gimsta vaikai, kuriems vienos charakteristikos per daug išsivysčiusios ir dėl to nepakankamai išsivysčiusios kitos charakteristikos. Dėl to gaunasi dvasiškai nepastovūs žmonės, ir iš to, – genijai arba idiotai. Arba dar blogiau, genialus bepročiai, tokie kaip Hitleris. O vėliau beprotis Hitleris pradeda medžioti genealų Einšteiną, už kurio galvą Hitleris net paskyrė 20.000 markių specialų prizą.
Išanalizavęs blogio medžio šaknis, profesorius perėjo prie to medžio kamieno. Tuo kamienu yra homoseksualumas visais savo pavidalais: uždaru arba atviru, pilnu arba daliniu, latentiniu arba prislopintu, aktyviu arba pasyviu, vyrišku arba moterišku. Tai, anksčiau vadinosi inkubo ir sukkubo šėtonais, kurie vyrus paversdavo moterimis, o moteris vyrais.
O to blogio medžio šakose tai išsisklaidė į įvairius kitokius šėtonus, kuriuos mūsų laikais, paprasčiausiai, vadina nervuotais, dvasiškais arba psichinėmis ligomis: paranoja, didybės manija, persekiojimo manija, šizofrenija arba asmenybės susidvejinimas, maniakiška depresija, egocentrizmas ir egomanija, narcisizmas, susinaikinimo kompleksas, kastracijos kompleksas, epilepsija, isterija, ipochondrija, alkoholizmas, narkomanija, nimfomanija, satyriozė arba donžuano kompleksas, sadizmas, mazochizmas, sadomazochizmas, fetišizmas, vojerizmas, vampyrizmas, kanibalizmas, ekshibicionizmas, koprofilija, urinofilija, Lolitos kompleksas, burnos erotizmas, kunilingas ir felacija, transvestizmas, hermafroditizmas, nerviniai paraličiai, degeneratyvinė senatvinė silpnaprotystė, kleptomanija, klostofobija ir agorafobija, gyvuliškumas ir nekrofilija ir taip toliau. Ko tik čia nebuvo! Visko, iki pat prostitucijos ir pornografijos, vyriškos impotencijos ir moteriško šaltumo, kurie daugumoje atvejų taip pat yra ne šiaip sau, o savotiškos liguistos psichozės.
Štai todėl ir sako: reikia tik žmogaus, o straipsnį pritaikysime.
– Jeigu degeneraciją panagrinėti kaip vieną visumą, – tęsė profesorius Bykovas, – tai tas reiškinys atrodo kaip ištisos socialinės grupės, klasės arba tautos nykimas. Ir geriausias vaistas prieš degeneraciją yra šviežio kraujo įliejimas, kada skirtingos klasės arba kaimyninės gentys ir tautos draugiškai ir taikiai gyvena, tuokiasi ir maišo savo kraują. Todėl vienas iš pagrindinių krikščionybės postulatų – “Visi žmonės – broliai!”
Todėl komunizmo apaštalai, daugelis kurių buvo ryškūs degeneratai, ir tai jausdami savo kailiu, taip pat pateikė savo lozungą – apie beklasinę visuomenę. Bet kokiu metodu? Klasių naikinimo metodu! Ir čia mes priartėjome prie antikristo problemos.
Kas gi tai yra – antikristas arba antikrikščionybė? Tai postulato “Visi žmonės – broliai!” antitezė. To pavyzdžiu yra Hitleris ir jo aukščiausios rasės teorija, su niurnbergiškais rasiniais įstatymais, su mišrių santuokų uždraudimu su užsieniečiais ir taip toliau. Bet čia logiškai prašosi vienas mažas klausimėlis, – tuo metu profesorius šiek tiek susiraukė, – ar tą aukščiausios rasės teoriją Hitleris išrado pats, arba jis, paprasčiausiai, tą teoriją pasiskolino? Ir jeigu jis ją pasiskolino, tai iš ko? Ir kam pirmiausiai ta teorija pakenkė? Tiesa, visiškai kaip pagal marksistinį priešingybių vienybės ir kovos dėsnį. Tai – vienas ir daugelio Aukštosios Sociologijos paradoksų. Perspėju, kad tie klausimai bus per egzaminus. Taip kad judinkite smegenis. Mokykitės galvoti savarankiškai.
Po to prasidėjo praktiniai užsiėmimai. Klausytojams išdalino individualias užduotis ir jų poreikiams suteikė specialią biblioteką, kur buvo iš viso pasaulio surinkti biografiniai duomenys apie Karlą Marksą, Leniną, Trockį, Staliną, Hitlerį ir daugelį kitų šio pasaulio galingųjų. Po to buvo seminarai, kur klausytojai prieš auditoriją skaitė savo tyrinėjimų rezultatus.
Rezultate, kai kurie tarybinės vyriausybės nariai pasiūlė po Stalino iš Mauzoliejaus išmesti ir patį Leniną.
– Nesikarščiuokite, – ramino profesorius. – Miręs liūtas mums nebaisus. Be to, jeigu tuo keliu eiti, tai iš kapaviečių tektų išmesti beveik visus garsius žmones. Todėl tą reiškinį ir vadina – šio pasaulio kunigaikštis.
Paraleliai su tuo ėjo kursas, kur iššifravo dar vieną biblinį pažinimo medį – dėl legiono. Paskaitų tvarkaraštyje tas kursas taip ir vadinosi: “Legionas”, ir to kurso tikslas buvo nustatyti to legiono skaičių. Dėl to atsirado nauji moksliniai terminai – legionizacija ir legionieriai.
Tuo tikslu 13-ojo Skyriaus specialistai statistiką ėmė iš amerikiečių daktaro Kinsi, kurio statistinis žinynas pripažintas kaip standartas ne tik vakarų pasaulyje, bet ir TSRS. Sudėtingame degeneracijos arba legionizacijos komplekse labiausiai aiškus komponentas, kurį galima daugiau ar mažiau tiksliai paskaičiuoti, yra homoseksualumas, kuris yra lyg ir to blogio medžio kamienas. Kaip tik tuo ir užsiiminėjo daktaro Kinsi statistika.
Pasirodo, kad geroje civilizuotoje visuomenėje, kokia yra JAV, 37% gyventojų daugiau ar mažiau, vienoje ar kitoje formoje jau pajuto homoseksualumą. Tai yra, 74 milijonai žmonių iš 200 milijonų gyventojų. O juk iš tikrųjų gaunasi, kad jų vardas legionas! Iš to legiono tik 4% buvo nuoširdūs, visiški ir atviri homoseksualai. O likę 33%, tai yra, 66 milijonai žmonių, tuo pačiu užsiiminėjo tyliai, dalinai arba atsitiktinai: 5 metus, 3 metus, 1 metus arba vieną kartą, arba tik apie tai svajojo sapne – bet iki orgazmo. Tai yra, vienam aiškiam legionieriui – vos ne 10 slaptų legionierių.
Bet visa druska tame, kad lytiniai iškrypimai, šiuo atveju homoseksualizmas, yra tik viena legionalizacijos komplekso dalis. O antra dalis yra psichinės ligos. Tuo klausimu Jungtinė amerikiečių komisija, tirianti dvasios ligonius JAV, sako, kad kiekvienas ketvirtas amerikietis pergyvena rimtą dvasinę problemą ir negali apseiti be skubios medicininės pagalbos. Tolesnė statistika sako, kad 18,5% amerikiečių, tai yra, 37 milijonų žmonių, yra ryškūs dvasios ligoniai. O likusieji – laksto gatvėmis.
Generolas-profesorius Dobronravovas suvedė rezultatus:
– Ir taip, 37% ir 18,5% dvasinių ligonių. Tiksliai pusė. Tai yra, sąlyginai, kiekvienas antras legionierius, be homoseksualumo dar ir dvasinis ligonis. Tai – schematiškai, kad jūs suprastumėte tarpusavio ryšį. O iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Ir kombinacijų čia, kaip kaleidoskope.
Be to, tai vidutiniai visų JAV gyventojų skaičiai, įskaitant visas gyventojų klases. O legionalizacija pasiskirsto netolygiai, o tiesiogiai proporcingai socialiniam lygiui: kuo aukščiau – tuo daugiau. Pavyzdžiui, kiekvienas psichiatras žino, kad daugiausiai dvasinių ligonių yra tarp inteligentų. Todėl kai kurie filosofai sako, kad aukščiausias protas kažkur liečiasi su beprotybe.
Gerai, jeigu per visą Ameriką 37% legionierių, tai kiek jų tarp inteligentijos? Atitinkama statistika sako, kad virš 50%. Mes gi, kad lengviau būtų skaičiuoti, manome, kad lygiai pusė. Kaip mėgo sakyti pilietis Trockis: “Žuvis genda nuo galvos”.
Tai žinodami, jūs suprasite vieną iš tarybinės revoliucijos paslapčių. Juk pačia revoliucingiausia klase Rusijoje buvo kairioji inteligentija, kurią taip ir vadino – Rusų inteligentijos ordinas. O po tuo ordinu buvo tas pats legionas. Aukštosios Sociologijos požiūriu, tai buvo lyg tai masinė sergančios klasės savižudybė. Prisiminkite biblinį pasakojimą apie legioną ir kiaulių kaimenę, kurie krinta nuo uolos į jūrą ir žūna.
Kaip jūs žinote, revoliucinio judėjimo daigynas Rusijoje buvo studentija. O dabar visame pasaulyje, ypač Amerikoje, vyksta tikra studentiškų riaušių epidemija. Kodėl būtent studentai? O priežastis – ta pati: nes tai, – būsima inteligentija, kur 50 procentų yra legionieriai. Be to, čia įtakos turi ir amžius. Studentiškame amžiuje, 18-25 metų, lytinis instinktas pasireiškia stipriausiai – ir su tuo susijusios psichozės taip pat. Štai ir visa tų iracionalių studentiškų riaušių paslaptis. Anksčiau sakydavo – šlapimas į galvą muša, o dabar sako – hormonai.
Dabar užsiimsime moderniąja filosofija. Vienas iš egzistencializmo filosofijos apaštalų – Kierkegoras sako, kad velnias mūsų laikais apsigyveno spaustuviniuose dažuose. Kas gi tai? Jis toks protingas, toks filosofas, o mes čia visi kvailiai? Na, kas žino – pakelkite ranką!
Bet auditorija suglumusi tylėjo. Vėliau kažkas pasakė: O, velnias jį žino...
– Visiškai teisingai, – linktelėjo generolas-profesorius. – Velnias! Jeigu 50 procentų inteligentijos vienaip ar kitaip bendrauja su velniu, tai kaip tada yra ir su literatais, poetais ir rašytojais? Nuo senų laikų juos vadino žmonių sielų valdovais. O mes juos vadiname žmonių sielų inžinieriais. Ir iš jų laukiama, kad jų inteligentiškumas turėtų būti virš vidutinio inteligentų lygio. Bet, tiesiai proporcingai inteligentiškumui, auga ir legionizacija. Ir atitinkama statistika kalba, kad tarp literatų, legionierių jau ne 50%, o virš 75%. Mes gi, skaičiavimo patogumui, skaitome, kad jų lygiai 75%, tai yra, 3 iš 4 jau turi įvairių problemų pagal daktaro Kinsi, Froido liniją ir taip toliau.
Visa tai puikiai žino tokie specialistai, kaip kuprotas filosofas Kierkegoras. Todėl jis ir filosofuoja, kad mūsų laikais velnias apsigyveno spaustuviniuose dažuose. Jam antrina Nobelio premijos laureatas ir pederastas Andre Žid, sakydamas, kad nėra knygos, kuri būtų parašyta be šėtono pagalbos. Todėl garsus filosofas Platonas komunistinės visuomenės statybos labui siūlė privalomą sąlygą: išvyti visus poetus už tos valstybės ribų. Todėl Didžiojo Valymo metu Stalinas į Sibirą ištrėmė vos ne pusę tarybinės rašytojų Sąjungos narių.
Tiesa, užsirašykite, kad egzistencializmas – tai legionierių filosofija ir literatūra, arba, išsireiškus kultūringiau, dekadenščina. Ir tas pats su, taip vadinama, moderniąją tapyba – tai, paprasčiausiai, legionierių teplionės. Matote, kaip viskas paprasta. Jeigu turi biblinį pažinimo raktą. Mes iš jūsų čia tokius filosofus padarysime, tokius akademikus, kad ir patys savęs nepažinsite.
Kol kas gerai įsiminkite tuos tris skaičius: 37% vidutiniškai, 50% inteligentijai ir 75% literatams, poetams ir rašytojams. Aukštojoje Sociologijoje tai būtina prisiminti kaip daugybos lentelę: 37% – 50% – 75%. Tai tokioje šalyje, kaip JAV. Bet tie koeficentai keičiasi priklausomai nuo kultūros ir civilizacijos lygio toje šalyje arba nacijose. Ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, TSRS, dėl revoliucijos tie koeficientai žemesni. O Senovės Graikijoje ir Romoje žlugimo metu tie koeficientai tikriausiai buvo aukštesni, negu JAV. Gal turite klausimų?
Iš auditorijos pasigirdo verksmingas balsas:
– Draugas profesoriau, štai, jūs sakote, kad 75% literatų yra... O kaip su literatūros dėstytojais? Žinote, mano žmona – literatūros dėstytoja. Ir jūs mane taip išgąsdinote...
– Na, pasižiūrėkime, – nusišypsojo profesorius. – Kas gi yra literatūros kritikas? Tai nevykėlis rašytojas. O kas gi yra literatūros dėstytojas? Tai nevykėlis literatūros kritikas. Taip kad distancija gana ilga, todėl manau, kad jums jaudintis nėra dėl ko.
Taip bėgo laikas. Palaipsniui tarybiniame leksikone atsirado nauji žodžiai. Anksčiau buvo nuskriaustieji ir išaukštintieji, o dabar pasirodė išsigimėliai ir iškrypėliai. Iš karto po kolektyvizacijos – legionizacija, o po milicininkų – legionieriai. Anksčiau buvo gydytojai venerologai, o dabar atsirado gydytojų degenerologų. Ir tos ligos buvo daug blogesnės už sifilį.
Pereidami nuo teorijos prie praktikos, Aukštosios Sociologijos profesoriai analizavo žemės rutulio gyventojų pertekliaus, atominio karo, baltosios rasės tarpusavio susinaikinimo, geltonojo pavojaus ir juodojo pavojaus problemas. O ar ne tam ir atsirado atominė bomba, kaip svarstis kažkokiai aukštesnei lygsvarai? Trūksta tik bepročio-legionieriaus, kuris pradėtų tą karą ir kurį vėliau kiti legionieriai, kaip paprastai, pavadintų genijumi. Bet juk, tas atominis karas būtų blogiau, negu aprašoma pasaulio pabaiga Apokalipsės metu!
Suoluose sėdėjo TSRS partijos ir vyriausybės vadovai, ministrai, maršalai, Aukščiausiosios Tarybos nariai, atominių armijos rūšių generolai ir atominio karinio laivyno flotilių admirolai. Jie viso to klausėsi, jų veidai niaukėsi ir jie užsirašinėjo į savo konspektus, kuriuos praminė “Raudonąja evangelija”.
Jie buvo liudininkais to, kaip žlugo ir pavirto į nieką sudievintas Stalino kultas. Dabar gi, vietoje nusibodusio marksizmo-leninizmo, atėjo kažkas naujo ir tuo pačiu labai seno, didelio ir labai svarbaus. Kažkas paslaptingo, bet tuo pačiu metu kažkas žinomo, paprasto ir logiško! Atėjo tas pats, kuo žmonės, jų tėvai, seneliai ir protėviai tikėjo tūkstančius metų: Dievas ir Velnias – gėrio ir blogio, proto ir beprotybės, gyvenimo ir mirties raktas.
Kalbėdami apie revoliucijas, Mokslinio tyrimo instituto – MTI-13 profesoriai skeptiškai lingavo galvomis.
– Na taip, pažadinome mes kiniškąjį drakoną, o dabar jis mus iš šono kandžioja. Iš pradžių jie iš mūsų prašinėjo ginklų ir pinigų, o dabar grasina iš mūsų atimti Sibirą. Ir gaunasi Čingischanas su atomine bomba. Tiesa, vakarų spaudoje rašo, kad Kinijos politbiuro konferencijoje Lušanoje Mao atvirai pareiškė, kad vienas iš jo sūnų žuvo Korėjoje, o antrasis sūnus išprotėjo ir sėdi beprotnamyje.
– Todėl Biblijoje ir sakoma: pažinsite juos pagal darbo vaisius. Ir ne veltui amerikiečių spaudoje rašo, kad, pagal amerikiečių žvalgybos duomenis, Mao kai kuria prasme taip pat beprotis. Maža detalė: Mao ne tik profesionalus revoliucionierius, bet ir poetas. O šalia jo dar vienas toks pat poetas: Cho Ši Minas. O dabar prisiminkite apie 75%.
– Panašiai, kaip mūsų istorija su Mao, amerikiečiams su Kastro. Juk amerikiečiai, tai yra, jų spauda ir valstybės departamentas, buvo pirmieji, kurie padėjo Kastro užgrobti valdžią Kuboje. O dabar jiems gėda apie tai prisiminti. Tikisi, kad žmonių atmintis trumpa. Bet mūsų atmintis ilga. O vėliau, dėl to paties Kastro, šaukia, kad galimas atominis karas tarp TSRS ir JAV. O vėliau, tas pats Kastro pradeda flirtuoti su MAO kiniečiais.
– Savo laiku amerikiečių spaudoje rašė, kad Fidelio Kastro brolis, Raulis Kastro, Kubos karo ministras, tarp kitko, su plaukais iki pečių, – tai visiškai atviras pederastas ir sadistas, savo ranka šaudantis žmones. dabar prisiminkite ryšį tarp sadizmo ir valdžios komplekso.
– Bet, čia iškyla klausimas: o ar ne todėl broliukai iš amerikiečių spaudos ir valstybinio departamento savo laiku taip palaikė broliukus Kastro? Nes tas legionas, tai partijų partija, sąjungų sąjunga. Ir jie vienas kitą per atstumą jaučia. Ir priklausomybės ir solidarumo jausmas tarp legionierių daug stipresnis, negu tarp kompartijos narių. Žinote lozungą “Vienas – už visus, visi – už vieną”? Juk pirmiausiai tą lozungą sugalvojo legionieriai, ir jis naudojamas iki pat šių dienų.
Bet, žinant, kad velnias – pirmasis ekstremistas, tai dažnokai čia gaunasi ir atvirkščias ekstremas. Todėl dabar amerikiečių spaudoje apgailestaudami konstatuoja, kad po revoliucijos Kastro Kuboje atidarė specialias koncentracijos stovyklas homoseksualams. Paprasčiausiai, Kastro žino, iš kur jam reikia laukti eilinių revoliucionierių. Štai ir išsiaiškink visame tame. Vienaip ar kitaip, bet revoliucija ir revoliucionieriai – tai slidus ir pavojingas reikalas.
Sekantis kursas vadinosi “Dialektinė krikščionybė”. Čia profesoriai perspėjo, kad legionizacijos šėtonas – tai baisus gudruolis ir apgavikas, kad daugelis legionierių visiškai ne tokie jau ir blogi, daugelis net geri, o kai kurie net paskelbti šventaisiais. Juk ir Jėzų Kristų velnias gundė, bet jo nepergudravo! Ir tik legionierių mažuma – tikri nusidėjėliai. Bet esmė tame, kad ta nusidėjėlių mažuma daro daugiausiai blogio visai žmonijai, pradedant nuo paprastų vyro ir žmonos skyrybų ir baigiant pačiomis baisiausiomis ligomis, iškrypimais ir nusikaltimais, kriminaliniais ir politiniais, iki pat pasaulinių karų ir revoliucijų, kaip atveju su Leninu, Stalinu ir Hitleriu. Todėl Biblijoje tą šėtoną taip ir vadina – žmonių giminės priešu.
– Turint visa tai omeny, dialektinės krikščionybės požiūriu, niekas neatsako už tai, kokiu jis gimė. Už tai atsako jo tėvai. O pats jis atsako tik už savo veiksmus. Be to, atskirties linija tarp teisuolių ir nusidėjėlių eina ne kūnų, o sielų pagrindu. Ta riba ne biologinė, o dvasinė, ir eina ji legiono viduje. Ir štai čia mes ir prieiname prie religijos problemos, prie sielų išgelbėjimo problemos. Bet, nepaisant visų liberalių nuolaidų, konkretus legionierius vis viena nusideda, pavyzdžiui, kelia riaušes prieš tarybų valdžią, tai... – Čia generolas profesorius Kuroščiupovas, jis taip pat ir religinių reikalų Komiteto pirmininkas prie TSRS Ministrų Tarybos, daugiareikšmiai pakėlė pirštą: – Tai, už tas nuodėmes konkretus nusidėjėlis atsakys ne tik prieš Dievą, bet ir žemėje – prieš TSRS Vidaus reikalų ministerijos 13-ąjį skyrių. – Generolas-profesorius patraukė pečiais: – Ir kur gi mes atėjome? Na, paprasčiausiai, iki šiuolaikinės psichologijos! Dostojevskis, Froidas, Kinsi, egzistencializmas, modernizmas. Ir net dar šiek tiek toliau... Ir šiek tiek giliau...
Vėliau kursai prasidėjo tokie sunkūs, kad apie juos net kalbėti sunku. Pavyzdžiui, Kristaus ir antikristo teorija. Arba marsiečių teorija, kurie lyg tai bando užgrobti valdžią žemėje.
Aukštojoje matematikoje yra integralai ir diferencialai – tokie teoriniai dalykėliai, kurių pagalba galima išspręsti daug praktinių užduočių. O Aukštojoje Sociologijoje tą vaidmenį vaidina Kristus ir antikristas.
Pavyzdžiui, dialektinės krikščionybės požiūriu, antikristas – tai, paprasčiausiai, aukščiausio laipsnio hitlerinis nacizmas, iškeltas į religijos lygmenį. O Aukštosios Sociologijos požiūriu, – tai pagrindinis degeneracijos tiekėjas, tai yra, šio pasaulio kunigaikščio dvaro tiekėjas. Bet tai tokie svarbūs ir slapti dalykai, kad apie juos geriau nekalbėti.
Iš pat pradžių juodosios profesūros Instituto klausytojams kuo griežčiausiai buvo uždrausta savo užrašus išsinešti už instituto ribų. Tam kiekvienas iš jų turėjo savo stalą užsiėmimas ir užrakinamą dėžę. Be to, paskaitų medžiagą išdalindavo atspausdintų konspektų pavidalu, kas vėliau būdavo įsiuvama į specialų raudoną segtuvą su žyma “Visiškai slaptai”. Tą raudoną segtuvą klausytojai ir vadindavo “Raudonąja evangelija”.
Tarybinės inkvizicijos profesūra pastoviai pabrėždavo, kad legionas – tai paradoksalus dalykas, kad įvairiausių kombinacijų ten daugiau, negu šachmatuose, ir kad be legionierių gyvenimas būtų neišpasakytai liūdnas ir nuobodus. Įsivaizduokite – be žudynių ir savižudybių, be karų ir revoliucijų ir net be vyro ir žmonos skyrybų. Gyvenimas būtų toks tuščias, pilkas ir vienodas, kaip rojuje, kuris pavaizduotas Boscho paveiksluose, o vargšams rašytojams-popieriaus gadintojams, nebūtų apie ką rašyti.
Bet, įvertinus tai, kad šėtonas, iš vienos pusės, yra šio pasaulio kunigaikštis, o iš kitos, jis melagis ir melo tėvas, tai rašytojams dar reikia įvertinti tai – pasakysi apie legioną tiesą, tai tave nukryžiuos kaip Jėzų Kristų. Bet užtat, jeigu padarysi tai, kas teologijos požiūriu vadinasi osculum infame, tai yra, pabučiuosi šėtonui užpakalį, tai nematomas legionas tave iškels iki debesų. Taip, kaip tai gavosi su Pasternaku ir Jevtušenko. Štai, rašytojau, ir rinkis.
Todėl, šėtoną geriau palikime ramybėje ir pakalbėkime apie ką nors kitą. Geriau pakalbėkime apie žmones. Ir jūs pamatysite, kad velnias ne toks baisus, kaip jį piešia.
* * *
Po Stalino mirties ir Berijos likvidavimo, dalinai paleido kalinius iš koncentracijos stovyklų ir specialių izoliatorių. Daugelis iš Didžiojo Valymo aukų buvo ištremti be teisės prisiregistruoti ir juos seniai laikė mirusiais. Dabar gi, tie gyvi lavonai, staiga, pradėjo grįžti į Maskvą.
Tokiu būdu, iš mirusiųjų prisikėlė revoliucijos didvyrė Zinaida Henrikovna Orbeli, pusiau kunigaikštytė ir marsietė, o taip pat ir jos raišasis brolelis – Perekopo pusiau didvyris. Jie tyliai apsigyveno Beriozovkoje, vasarnamių gyvenvietėje netoli Maskvos, ir gyveno iš mažos pensijos.
Buvęs Perekopo didvyris dabar jau visiškai žilas. Visas dienas jis leido verandoje, saulutėje šildė savo senus kaulus ir įsižeidęs tylėjo. Tik kartais, kada ateidavo seni Sibiro tremties draugai, buvęs didvyris atgydavo, ir mosikuodamas rankomis šimtąjį kartą kartodavo, kad nukentėjo jis visiškai nekaltai, o vien todėl, kad turėjo meilės romaną su vieno NKVD darbuotojo žmona. O kai jis apie tai sužinojo, tai savo žmoną nušovė, o jį, Perekopo didvyrį, kartu su seserimi išvijo į Sibirą.
Zinaida Henrikovna, atvirkščiai, beveik neišeina iš savo kambario ir net užsirakina iš vidaus raktu, lyg visą laiką ko nors bijotų. Perekopo didvyris sako, kad toks polinkis slėptis pas ją atsirado dėl daugiamečio kalinimo specialiuose izoliatoriuose. Ta izoliacija ją taip paveikė, kad ji, vargšė, prarado kontaktą su aplinka ir dabar pati izoliuojasi.
Kad atstatytų prarastą dvasinę pusiausvyrą, Zinaida Henrikovna, buvusi kilmingų panelių Smolnio instituto auklėtinė ir buvusi ČK-GPU-NKVD generolė, dabar sėdi ir rašo knygą apie Didžiojo Valymo klaidas, kada Stalinas sunaikino pačius geriausius, pačius tikriausius revoliucionierius. Tokią knygą, kad žmonės skaitys ir verks.
O Perekopo pusiau didvyris sėdi verandoje ir grasina, kad, jeigu tos knygos nespausdins Tarybų Sąjungoje, tai jis, kaip Pasternakas, persiųs tą knygą į užsienį, kur atsiras sėbrų, gerų žmonių, kurie myli laisvę ir tiesą.
Bet ne visi tokie geri žmonės. Kalba, kad labiausiai reikia saugotis savo gerų draugų, kurie vėliau liežuvauja už tavo nugaros. Taip buvo ir su Perekopo pusiau didvyriu.
Jo geriausiais draugais buvo du sibiriečiai, kurie ilgą laiką su juo dirbo plytų fabrike, iš kur jie gavo net atitinkamas pažymas, kad jie yra 3 ir 4 kategorijos mūrininkai. O vėliau tie draugai sėdi ir liežuvauja:
– O už ką gi tas didvyris sėdėjo? – klausia 3 kategorijos mūrininkas.
– Pagal “Mėlynosios žvaigždės” bylą, – atsako 4 kategorijos mūrininkas. – Žinai, dalį iš jų 22 metais išsiuntė į užsienį. O kitus susėmė Didžiojo Valymo metu.
O vėliau prasidėjo tokie dalykai, kuriuos tikrai galima atspausdinti tik užsienyje.
– Klausyk, tas didvyris pasakojo pasakėčias, kad kažkokia carienė mirė po eržilu. O vėliau jis gyrėsi, kad ir pats buvo tokiu antžmogiu, kad paprastos moterys jo nepatenkindavo. Kai jis buvo Perekopo didvyriu, tai turėjo baltą kumelę. Ir jis dievagojosi, kad jis tą kumelę, na...
– Žinau. O po baltos kumelės jis turėjo motociklą. O kai išgeria, tai kalba, kad jis ir tą motociklą, taip pat, na... O iš tikrųjų jis impotentas ir šizofrenikas – pats nežino, kur tiesa, o kur melas. Be to, pas jį dar ir didybės manija.
– O kuo jis buvo anksčiau?
– Iš pradžių buvo defektinių vaikų mokykloje. Vėliau buvo moterų kirpėju. Ir pats buvo šiek tiek moteriškas. Kairysis berniukas. Vėliau jis turėjo romanėlį su nuosava sesute.
– Palauk, kaip tai, jeigu jis impotentas?!
– Ech, kaip, kaip? Labai paprastai! Prancūziškai.
– O kodėl jis vis tvirtina apie romaną su kažkokio NKVD bendradarbio žmona?
– Romanas buvo. Tik ne su juo, o su jo sesute – Zinaida Henrikovna. Įprasta istorija. Brolis sieloje buvo boba, o sesuo buvo vyriškos sielos. Viskas atvirkščiai. Jis – defektinių vaikų mokykloje, o ji – Smolnio mokyklos auklėtinė, gražuolė ir protinga, iš senosios dvarininkijos. Rafinuota poniutė – ir sadistė. Prisiskaitė Čarskos romanų – ir išėjo dirbti į ČK. Tarybinė Žana d’Ark. Nors ją ir traukė prie bobų, bet ji su tuo kovojo... Kol nesusitiko tokios Olgos, vieno iš NKVD bendradarbių žmonos.
– Aha, viskas aišku. Ir ji tą žmoną, reiškia, na... sugundė.
– Ne, ne. Kaip tik atvirkščiai. Ta Olga buvo tikra gyvatė. Dvilypė, dvirankė, oportunistė. Ir ji sugundė net šią Žaną d’Ark. Olgai tai buvo tik eilinis žaisliukas. O NKVD generolui Zinaidai Henrikovnai tai buvo tikra didžioji meilė – pirmoji ir paskutinė jos gyvenime. Kaip Čarskos romanuose. Tik pabaiga kitokia.
– O kas buvo vėliau?
– Vėliau Olga susidėjo su kažkokia kita boba. Kai kas net kalba, kad ji susidėjo su paties Stalino žmona (Žr. knygą “Litvinovo Memuarai” su profesoriaus Karro ir generolo Bedall Smito įžanginiu žodžiu, leidykla Morrou, Niujorkas). O vargšė Žana d’Ark tokios išdavystės neišlaikė.
Ji Olgą nušovė iš jos vyro pistoleto. Ir viską sutvarkė taip, kad viskas atrodytų kaip savižudybė. Bet vėliau tą reikalą vis dėl to kažkas išnarpliojo ir Zinočką susėmė už nužudymą. Tiesa, abi jos buvo maišyto kraujo...
– Kaip maišyto?
– Na, pats supranti, kokios... Tos pačios... Vėliau pradėjo lįsti tokios detalės, kurių negalima spausdinti net užsienyje.
– Klausyk, – pasakė 3 kategorijos mūrininkas, – o iš kur tu viską taip gerai žinai?
– Na, taip jau išėjo, – niūriai nusišypsojo 4 kategorijos mūrininkas. – Juk kažkada aš, iki Sibiro, buvau gydytojas-psichiatras. Ir mano tėvas buvo gydytojas-psichiatras, Peterburge, vienas iš pirmųjų Froidistų Rusijoje. Ir jis buvo vienas iš tos “Mėlynosios žvaigždės” vadovų. Už tai mane ir susėmė. Žinai, dažnai vaikams tenka mokėti už savo tėvų nuodėmes.
Tarp tokių vaikų buvo ir buvęs Maskvos banditų karalius Fedka Žvairys. Jis taip pat gyvas ir sveikas. Net koncentracijos stovykloje, padedant šio pasaulio kunigaikščiui, jis ten iškopė iki nedidelių kunigaikštukų – tapo brigadininku ir lazda dailino kitus kalinius, ypač politinius, kuriuos jis paniekinai vadino kontromis. Kai paskelbė, kad jį išleidžia į laisvę, tai Fedka Žvairys rimtai susimąstė.
Po to jis pertraukė pirmam pasitaikiusiam kontrai per nugarą, kuris pasirodė esantis tarybinis rašytojas, ir privertė jį parašyti prašymą lagerio komendantui. Tame prašyme, išreikšdamas tarybinį patriotizmą, Fedka Žvairys prašė jį savanoriškai palikti lageryje kaip laisvai samdomą tarnautoją.
– Kaip gi aš be jūsų, brolių-kontrų, gyvensiu?! – išsišiepė Fedka Žvairys ir dar kartą rašytoją pertraukė lazda. – Štai tau, rašalinė dvasia, ir gera tema patriotiniam pasakojimui.
Bet, kaip sakoma, lazda turi du galus – pagal priešingybių vienybės ir kovos dėsnį. Pagal tą suktą marksistinės dialektikos dėsnį, jeigu Fedka Žvairys mėgo švaistytis lazda, tai jo brolis – poetas, narkomanas ir permanentinis revoliucionierius Ivanas Strannik žuvo nuo tokios pat lazdos kažkokiame kitame lageryje.
Žinoma, froidistai pasakytų, kad vienas raganos Maros sūnus buvo paprasčiausiais sadistas, o kitas sūnus buvo paprasčiausiais mazochistas ir pats lindo po lazda. Vienaip ar kitaip, Ivanas Strannik mirė. Tai yra, jis mirė, bet ne visai. Pirma, jį po mirties reabilitavo. O antra...
Savo laiku Ivanas Strannik priklausė dievo ieškotojų sektai, kuri modernizavo Evangeliją ir tvirtino, kad amžinas gyvenimas tęsiasi per jūsų vaikus. Atitinkamai, kad užsitikrintų sau amžiną gyvenimą, Ivanas Strannik vyresnysis savo sūnų pavadino Ivanu-jaunesniuoju, kas turėjo simbolizuoti sielos persikūnijimą arba, kaip sako protingi žmonės, reinkarnaciją. Ir iš tikrųjų! Ivanas Strannik-jaunesnysis atsigimė tiksliai į savo tėvą. Jis taip pat modernistinės pakraipos poetas. Kai vyrų kompanijoje žmonės pradeda kalbėti apie moteris, mūsų poetas staiga užlenkia tokį modernizmą, kad ir ne kiekvienas supras, kas tai yra. Mūsų modernistas visas dreba iš susijaudinimo ir šaukia:
– Ech, mėgstu palaižyti...
Bet froidistai prozaikai sako, kad tai ne prancūziškas anekdotas, o latentinis homoseksualumas. Ir pagrindinis daugelio dvasinių ligų šaltinis.
O kai žmonės kalba apie savo gimdytojus, Vania Strannik skaudančia širdimi staiga pradeda isteriškai inkšti: – Aš ne pirštu darytas, o tikru...
Matyt, kad poetą taip pat šiek tiek kankina jo protėvių nuodėmės. Bet tai netrukdo jam pačiam nusidėti. Ir toliau platina niekalą. Ne taip seniai, nežinia kaip, pasidarė sau sūnų, pavadino jį Ivanu 3-ju ir išdidžiai visiems rodo: – Žiūrėkite, koks nuostabus vaikas!
Kas bus su Ivanu-3-ju, bus aišku tik po 18 metų, kai jis lytiškai subręs ir kai pasirodys su tuo susijusios psichozės. Tuo metu Ivanas-2-sis, sekdamas Ivano-1-ojo pėdomis, siela ir kūnu pritapo prie naujos kartos tarybinių rašytojų-riaušininkų ir poetų novatorių, kuriems vėl trūksta laisvės. Prie tų pačių laisvės mylėtojų, kuriuos Tarybų Sąjungoje kažkodėl sodina į beprotnamius arba gydo darbu specialiose koncentracijos stovyklose.
Štai ir išsiaiškink čia, kas kaltas. Čia ir pats velnias neišnarplios. Be to, normalioje visuomenėje apie tokius dalykus iš viso kalbėti nereikėtų. Kitaip, iš karto atsiras gerų žmonių, liberalų ir humanistų, ir net labai inteligentiškų, kurie iš karto pradės jaudintis ir įrodinėti, kad visos tos kalbos apie legionizaciją ir išsigimimus – tai tokios pačios pasakėčios ir išsigalvojimai, kaip ir viduramžių pasakos apie raganas ir raganius. Ir geriau nesiginčyti. Kitaip susipyksite su daugeliu savo pažįstamų.
Namą po auksiniu gaideliu iš naujo atremontavo. Paauksino ir auksinį gaidelį ant stogo, kuris pagal senus rusų įsitikinimus tarnauja tamsiosioms jėgoms atbaidyti. Dėl liberalizacijos išardė žalią tvorą su spygliuota viela viršuje, o seną ketaus aptvarą nudažė malonia kremine spalva. Po to senasis rūmų prižiūrėtojas Nikolajus specialiai vaikščiojo aplink ir ragino apylinkės berniūkščius, kad jie liptų per aptvarą ir skintų obuolius sode. Bet kalba, kad tokių mėgėjų buvo nedaug.
Kalba, kad Novodevičjės kapinėse Maskvoje, šalia seno moterų vienuolyno sienų, šalia Stalino žmonos kapo yra dar vienas, ne visai įprastas kapas. Ant raudono granito paminklo iš vienos pusės iškaltas moters profilis, švelnus ir nekaltas, kaip romaus angelo. O po palaidotosios vardu parašyta keista biblinė epitafija: “Mano vardas legionas, todėl, kad mūsų daug”. O iš kitos pusės ant raudono, kaip sudžiūvęs kraujas, granito iškalta nelaimes nešanti, paslaptinga ir visų jau pamiršta Didžiojo Valymo emblema – gyvatė ir kardas. O apačioje tokie pat paslaptingi žodžiai:
Nuo bausmės visas pasaulis drebė-ės!
Pašiu-urps ir pats nelaba-asis!
Dar labai keista, kad vietoje gėlių tas kapas apaugęs piktžolėmis – beladona, kurią dar vadina krasavka, migdančiu kvaišalu arba nelabojo uogomis. O kapo galvūgalyje savo šakas nuleidusi verkiančioji ieva. Nors aišku, kad tą kapą atidžiai prižiūri kapinių sargai, bet niekas jo nelanko. O kai kurie praeiviai, perskaitę paslaptingą epitafiją ir pasižiūrėję į gyvatę ir kardą, staiga išgąstingai apsižvalgo ir paspartina žingsnį, kad tik kuo greičiau nueiti kuo toliau nuo tos vietos.
Tik kartais, gal kartą metuose, kai ant Novodevičjės kapinių nusileidžia vasaros prieblanda, prie to apleisto kapo tyliai ateina neišvaizdus, nenusakomo amžiaus prakaulus žmogus, bet tokiu pavargusiu veidu, lyg tai jis būtų pragyvenęs jau tūkstantį metų. Taip pat pavargusiais judesiais jis nusileidžia ant žolės šalia kapo ir ilgai ten sėdi, priglaudęs nugarą prie verkiančios ievos, kvėpuoja beladonos žiedų skleidžiamu saldoku ir svaiginančiu kvapu, lyg tai jaunystės prisiminimais, žiūri į besileidžiančią saulę ir gęstantį, kaip gyvenimas, dangų, lyg tai ilsėdamasis po sunkaus darbo arba, gali būti, kažką prisimindamas kaip atgailaujantis nusikaltėlis, kurį traukia į nusikaltimo vietą.
Kapinių sargai, ir dar tarybiniai, vaiduoklių nebijo. Bet pamatę tą žmogų, jie stengiasi kapinėse nesirodyti, o sėdi sargybinėje ir tyliai žegnojasi.
– Matei, – sako vienas. Jo akys kaip driežo... žalios.
– Ir prietemoje net šviečia, – sako kitas. – O jo plaukai taip pat... rausvi. O šalia guli paties Stalino žmona. Visa tai ne be reikalo.
– Ta-aip, ir amžius jo neaiškus... Kaip nemirtingojo.
– Ir pastebėk, kai jis eina, tai nėra šešėlio... Žinai, ką tai reiškia?
– Žinau... Reiškia jis ir yra... Och, sergėk mane Dieve ir pasigailėk!
Ir sklando vėliau po Maskvą įvairūs paslaptingi gandai. Kalba, įkyriai kalba, kad Maskvoje keičiasi ministrai ir maršalai, rašytojai ir poetai, viskas keičiasi. Kartais keičiasi net tarybiniai vadovai. Bet Maskvoje nesikeičia tik vienas žmogus – slaptas tarybinių vadovų patarėjas. Ir vėliau tyliai šnabžda: “Raudonasis popiežius...”
Ir dar kalba, kad raudonasis popiežius vis dažniau ir dažniau vaikšto po Maskvą kaip pats paprasčiausias tarybinis pilietis. Ir net kalba, kad jį galima pažinti pagal vieną mažą požymį: ant krūtinės jis nešioja tik vieną paprastutį medalį “Už skęstančiųjų gelbėjimą”.
O apie jį sklinda įvairios tamsios legendos. Tokios legendos, kad jų pakartoti net nepatogu. Bet, atvirai kalbant, nieko ypatingo tame nėra.
Juk kalba, kad vakarų šalių vadovai taip pat turi kokius nors slaptus patarėjus. Ir apie juos taip pat sklando įvairios tamsios legendos. Tokios, kad ir pakartoti nepatogu. Ir dar, kaip sako filosofas Berdiajevas, taip galima prisikalbėti ne tik iki šėtono, bet it iki antikristo.
Taip pasibaigė liūdna Maksimo Rudnevo istorija, TSRS valstybės saugumo maršalo, filosofijos daktaro, sociologijos profesoriaus, tamsos skleidėjo ir obskuranto, Tarybų Sąjungos didvyrio ir Tarybų Sąjungos socialistinio darbo didvyrio, tarybinio daktaro Fausto, kuris rado gėrio ir blogio, proto ir beprotystės, gyvenimo ir mirties pažinimo raktus. Bet tie raktai – užnuodyti.
Taip pasibaigė nepaprasta Maksimo Rudnevo istorija, kuris kažkada prašė Dievo padaryti jį dideliu ir stipriu. Tiesa, kai kas sako, kad tą jo prašymą išgirdo velnias.
Na, štai, atrodo ir viskas. Ach, dar... O kas gi atsitiko su Borisu Rudnevu? Na, gyvena sau po truputį. Žinote, nei Dievui žvakelė, nei velniui žarsteklis.
Netrukus po Stalino mirties, reorganizavus agitpromą, tas Foma Netikėlis gavo paskyrimą dirbti užsienyje ir ilgam išvažiavo iš Maskvos ir iš namo po auksiniu gaideliu. Todėl, kad jis netikėjo nei į Dievą, nei į velnią, tai, nors ir turėjo akis ir ausis, bet nematė ir negirdėjo daug ko, kas vyko aplink jį. Ir todėl jo gyvenimas buvo toks pilkas, toks nuobodus, kad ir rašyti nėra apie ką.
O vėliau dėl to savo netikėjimo Foma Netikėlis papuolė į tokią neįtikėtiną istoriją, tokius įvykius, apie kuriuos nei pasakoje papasakosi, nei plunksna aprašysi. Į tokią fantasmagoriją, kad apie tai reikia rašyti atskirą knygą. Bet todėl, kad tas agitpromo instruktorius, pats rašyti moka, tai pats ją ir rašo. O mums jau laikas baigti.
Ir tą liūdną metraštį apie rusų gyvenimą norisi užbaigti sena viduramžių metraštininkų formule:
“Ir dar, jeigu šioje knygoje pastebėsite mano rašymo grubumą ar neatidumą, nekeikite, bet pataisykite, nes rašė ne Dievo angelas, o nuodėmingas žmogus ir tai parašė netyčia”.
O jeigu skaitytojas susidomės nepastebima rašytojo asmenybe, širdies krauju užrašiusia šį paslaptingą metraštį, tai aš, tarybinis Dievo vergas, tegul mano vardas bus užmirštas, tai parašiau tik todėl, kad aš ir pats kažkada nusidėjau netikėdamas nei į Dievą, nei į velnią. Ir aš, aklasis, maniau, kad žinau apie visus ir viską. O vėliau, kada susidūriau su tuo, ką kažkada vadino šėtonu, ir kai aš pradėjau matyti, tai labai ir labai gailėjausi – och kaip gailėjausi! – kad aš to nežinojau anksčiau.
Todėl, kad išpirkčiau savo nuodėmes, aš noriu padėti geriems žmonėms geru patarimu: prisiminkite, kad Viešpats Dievas buvo, yra ir bus, kad jis visagalis, dosnus ir gailestingas, bet gyvena jis danguje, o velnias, šio pasaulio kunigaikštis, gyvena žemėje – tarp mūsų.
Niujorkas,
1970 m. rugpjūčio 18 d.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ