Ir Dievas žino, kad tą dieną, kai jūs tai paragausite, atsivers jūsų akys, ir būsite jūs kaip dievai, žinantys gėrį ir blogį.
Pradžios knyga 3:5
Nors pagal formą “Šio pasaulio kunigaikštis” – tai įdomus romanas, bet jame paliečiama tiek daug rimtų problemų, kad tai reikalauja papildomų paaiškinimų. Kaip knygą saugantis tvirtas įrišimas, čia savaime prašosi ne tik įžanginis žodis, bet ir baigiamasis žodis.
Todėl, kad savo laiku Klimovas dirbo amerikiečių psichologinio karo sistemoje, jo “Šio pasaulio kunigaikštis” yra savotiškas to psichologinio karo produktu ir analize.
Kiekvieną dieną viso pasaulio laikraščių pirmieji puslapiai užpildyti rezultatais to, kas vadinasi psichologiniu karu. Bet mažai kas supranta, kas slepiasi už to plataus termino.
Kas gi tai yra? Jeigu bakteriologinis karas – tai karas bakterijų ir infekcinių ligų pagalba, psichologinis karas – moksliniu požiūriu – tai karas psichinių ligų pagalba. Mikrobų vaidmenį čia vaidina psichopatų legionai, kurie naujokui tokie pat nematomi, kaip ir mikrobai.
Kiek jų? Na, pavyzdžiui, pagal amerikiečių statistiką, JAV jų yra apie 18,5% gyventojų, kuriems reikia psichiatrinio gydymo, tai yra, 37 milijonai žmonių. O jeigu į tą problemą pažvelgti iš kitos pusės, sekso požiūriu, ir paimti daktaro Kinsi statistiką – ir jeigu tikėti Froidu – tai gaunasi dar daugiau: 37%, tai yra, 74 milijonai žmonių iš 200 milijonų gyventojų. Tas legionas gaunasi gana solidus. Ir tokie legionai daugiau ar mažiau skaitlingi, yra kiekvienoje šalyje – įskaitant ir naujas Afrikos respublikas.
Kokį vaidmenį tie legionai vaidina? Tie legionieriai ramiai sėdi gydytojų priimamuosiuose – pas psichiatrus? Arba vartoja raminančias tabletes? Arba būtent tie psichopatai sprendžia pasaulio likimą? Pabandykime išsiaiškinti.
Kažkada Tarybų Sąjungoje egzistavo raudonosios profesūros institutas, kur po revoliucijos ruošė būtinus raudonuosius kadrus. Dabar gi, kaip sako rimti šaltiniai, Maskvoje egzistuoja Aukštosios Sociologijos institutas, kurį, pagal analogiją, vadina juodosios profesūros institutu, nes ten nagrinėja kai kurias tamsiąsias sociologijos problemas. Kad suprastumėme tas problemas, paimkime tokią sunkiąją artileriją, kaip Levą Tolstojų.
Savo 1900 metų birželio 12 dienos dienoraštyje Tolstojus rašo: “Rimtai įsitikinęs, kad pasaulį valdo visiški bepročiai. Nebepročiai arba susilaiko, arba negali dalyvauti”.
Savo 1910 metų virželio 27 dienos dienoraštyje Tolstojus vėl grįžta prie tos temos ir rašo: “Bepročiai tikslą visada pasiekia geriau, negu sveikieji. Tai vyksta todėl, kad jie neturi jokių moralinių apribojimų: nei gėdos, nei teisingumo, nei sąžinės, nei net gi baimės”.
Kas tai – juokai? Gerai, kaip pavyzdį paimkime Staliną ir Hitlerį. Nes juk po Hitlerio mirties visur rašė, kad jis buvo dvasinis ligonis, paranojikas, maniakas, psichopatas ir taip toliau. Po Stalino mirties – vėl ta pati istorija: pasirodo, kad jis irgi buvo paranojikas, šizofrenikas, maniakas ir taip toliau! Kas gi tai?
Gaunasi, kad Tolstojus buvo teisus. Tik, kaip rašytojas, jis skyrė bepročius nuo dvasinių ligonių, kur kiekvienam tikram bepročiui, kuris sėdėjo beprotnamyje, tenka dešimtys įvairių tarpinių bepročių ir dvasinių ligonių tipų, kurie yra tarp mūsų – ir kurių mes nepastebime. Dar daugiau – daugelis iš jų ir patys to nesupranta, kas su jais darosi.
Daugelis dvasinių ligonių, kaip, pavyzdžiui, didybės manija, arba persekiojimo manija, yra lyg ir hipertrofija, tai yra, liguistas pačių paprasčiausių žmogiškų savybių plitimas. Supaprastintai įsivaizduokite, kad tos dvasinės ligos tempiasi, kaip guminės: nuo 1% iki 100%. Pas kiekvieną iš mūsų – skirtingu lygiu – yra didybės ir persekiojimo jausmas, sąlyginai sakykime, apie 2-3%. Bet kai tie jausmai išplinta, sakykime, iki 40-60%, tai gaunasi pereinamasis didybės manijos ir persekiojimo manijos lygis, kaip pas Staliną ir Hitlerį, su jų susidievinimo kultu iš vienos pusės, ir koncentracijų stovyklų sistema, iš kitos pusės.
Visas fokusas tame, kad tos manijos išryškėja tik tada, kai jos pasiekia 100%. Tada toks žmogus tampa nekaltu bepročiu, kuris tvirtina, kad jis Napoleonas, ir jį tada sodina į beprotnamį. Bet iki tol, tarpiniai maniakų tipai, kaip Hitleris ir Stalinas, spėja visą pasaulį apversti aukštyn kojom.
Ir taip, galima išvesti aiškią ribą tarp beprotystės ir dvasinių ligonių. Ta riba – beprotnamis. Bet tarp dvasinių liginių ir sveikųjų aiškios ribos nėra – ta riba tęsiasi kaip guminė, nuo 1 iki 100%.
Tokiu būdu, tie dvasinių ligonių tarpiniai tipai, kuriuos vadina pasimaišiusiais ir psichopatais, sukuria lyg tai specialius žmonių tipus su aiškiai išreikštomis ypatingomis savybėmis. Ir kombinacijų čia daugiau, negu kaleidoskope. Tuos žmones sunku pavadinti aiškiais dvasiniais ligoniais. Bet tai ir ne visai paprasti žmonės: tai įvairūs juokdariai ir prietrankos, apimti įvairių kompleksų pagal Kinsį, Froidą ir Dostojevskį. Skirtingai nuo ordinarinių žmonių, Dostojevskis juos vadino ekstraordinariniais. Štai jie ir yra tie patys legionieriai, apie kuriuos kalbama “Kunigaikštyje”.
Bet grįžkime prie Tolstojaus pranašysčių, kad pasaulį valdo bepročiai. Pirma, Tolstojus tik kartoja tai, kas sakoma Biblijoje ir Klimovo knygos pavadinime: “Šio pasaulio kunigaikštis”. Antra, geriausiu to pavyzdžiu buvo pats Tolstojus. Leninas Tolstojų vadino “mūsų revoliucijos veidrodžiu”. O garsus psichiatras Rosolimo, kuris gydė ir Leniną, ir Tolstojų, Tolstojui nustatė tokią diagnozę: “Degeneracinė dviguba konstitucija: paranojinė ir isterinė su pirmosios dominavimu”. Argi tai neįdomu?
Paimkime Staliną ir Hitlerį. Ir taip, Tarybų Sąjungą beveik 30 metų valdė dvasinis ligonis Stalinas, o Vokietiją 12 metų valdė dvasinis ligonis Hitleris. O vėliau, vedamos savo dvasinių ligonių vadų, dvi didžiosios tautos susikibo mirtinoje kovoje, kuri pareikalavo milijonus ir milijonus žmonių aukų. Neįtikėtiną kiekį sugriovimų, nelaimių, kraujo ir ašarų. Kam? Kodėl?
Argi tai ne tamsioji sociologijos problema?
Kai kuriems skaitytojams gali kilti naivi mintis: “O ar nebūtų paprasčiau rusų ir vokiečių tautoms vietoje to, kad kariauti, išvaryti tokius dvasios ligonius, kaip Hitleris ir Stalinas ir pasodinti juos į atitinkamus narvelius? Bet taip kelti klausimo negalima. Kodėl? Paprasčiausiai, vien todėl, kad tuo užsiiminėjo asmeniškai pats Stalinas ir pats Hitleris. Pagal pirmą marksistinės dialektikos dėsnį – apie priešingybių kovą ir vienybę. Matote, jūs jau ir papuolėte į sociologinę aklavietę. Todėl tas problemas ir vadina – prakeiktomis problemomis.
Kad prie vadų problemos prieitum akademiškai, vertėtų patikrinti ir kitus didžiuosius vadus, kurie dalyvavo 2-me Pasauliniame kare. Nors vakaruose ir mėgsta pabrėžti, kad negalima išeiti į Raudonąją aikštę ir pasakyti, kad Stalinas durnius, o pas mus, Vakaruose, mes galime apie mūsų vadus sakyti viską, ką norime, bet tuo atveju, reikia būti atsargiems.
Paimkite sekantį didįjį ir iš laikraščių jūs jau žinote, kad pas jo vaikus, visa istorija su dvasinėmis ligomis.
O Biblijoje dėl to yra tiksli diagnozė: “Saugokitės netikrų pranašų, kurie pas jus ateina avelių kailyje, o viduje jie plėšrūs vilkai: pagal darbo vaisius juos pažinsite... Bet koks geras medis veda gerus vaisius, o blogas medis veda blogus vaisius: negali geras medis vesti blogų vaisių... Ir taip, pagal darbo vaisius juos pažinsite” (Matas. 7:15-20).
Jeigu jūs tuo keliu eisite toliau, tai greitai pasijusite kaip Raudonkepuraitė tamsiame miške, kur aplink bėgioja pilki vilkai avių kailiuose. Štai tą tamsų mišką ir vadina Aukštąja Sociologija. Ir galima pasisakyti, kad ši sritis paradoksalesnė ir labiau užslaptinta, negu atominiai tyrimai.
Kad suprastumėme Stalino ir Hitlerio paslaptis – kokiu gi būdu tie žmonės tapo vadais? – būtina žinoti taip vadinamą, “vadų kompleksą”, kuris sukuria tai, kas vadinama “apsigimusiu vadu”. Tas delikatus kompleksas gerai žinomas mokslininkams, užsiiminėjantiems tyrinėjimais... Sibiro šamanų ir negrų burtininkų. Ir ten rado tą patį, ką pas Staliną ir Hitlerį: atitinkamą dvasinių ligų kombinaciją, kurią pagimdė tas valdžios kompleksas – liguistas valdžios troškimas. Ir tas kompleksas toks stiprus, kad tada, kai iš šamano atima valdžią, tai tikras šamanas sunkiai suserga arba net miršta. Kažkas panašaus atsitiko su Napoleonu, kai jis atsidūrė Šventos Elenos saloje.
Gaunasi paradoksas: apsigimęs vadas – tai pats neparankiausias valdžiai žmogus. Ir štai tas paradoksas žmonijos istorijoje ir yra priežastimi beveik visų karų ir revoliucijų.
Štai, pavyzdžiui, savo laiku daug rašė apie afrikiečių sektą Mau-mau. Kruvinose tos sektos apeigose buvo daug kas iš afrikiečių burtininkų. Be to, tokios šlykštynės, kad laikraščiai ne viską galėjo rašyti. Dabar gi, palaiminus Anglijos karūnai, buvęs Mau-mau vadas Džomo Keniatta tapo naujos demokratiškos Kenijos demokratišku premjer-ministru. Jau vien iš pavadinimo Kenija ir Keniatta matosi didybės manija ir valdžios kompleksas. Tikiuosi, kad ponas jo aukštybė premjer-ministras ant manęs neužpyks.
Bet ši tema – valdžios kompleksas arba valdžios formulė – yra tabu ne tik Afrikoje, bet ir tarp civilizuoto pasaulio vadų.
“Kunigaikščio” pratarmėje sakoma, kad ta knyga, kokių dar nebuvo. Tai pasirodė taip neįprasta, kad aš nutariau patikrinti, tai tiesa, ar ne.
Jeigu kalbėti apie “Kunigaikščio” tematiką, tai pagrindinai čia aprašoma savotiška socialinė liga, kurią anksčiau vadino šėtonu, o dabar vadina išsigimimu arba degeneracija, ir kurią autorius vadina legionizacija. Matyt, autorius laikosi senos taisyklės, kad velnias nemėgsta, kai jis vadinamas tikruoju vardu.
Patikrinimui aš žvilgtelėjau į Niujorko Pagrindinę Viešąją Biblioteką, kuri skaitoma viena iš geriausių pasaulyje. Tematiniame kataloge tema “Degeneracija” aš radau šimtus kortelių – siunčiančias į dvi pagrindines to komplekso sudedamąsias dalis: psichines ligas ir lytinius iškrypimus. Toliau ėjo nuorodos į genialumą ir beprotystę. Tarp dvasinių ligų ir nusikalstamumo ir taip toliau. Tuo pat metu mane nustebino, kad Afrikoje, šalyje, kur didžiausias pasaulyje nusikalstamumas, mokslinės kriminologijos tėvas, profesorius Lombrozo į anglų kalbą praktiškai neišverstas.
Bet svarbiausiai buvo tai, kad toje Amerikos stambiausioje bibliotekoje, nebuvo nė vienos knygos, kuri būtų aprašiusi degeneraciją kaip vieną visumą. Ten yra, psichinės ligos – lytiniai iškrypimai – o degeneracijos, kuri susideda iš tų dviejų dalių, degeneracijos... nėra!? Tai yra, rakto tai ir nėra. O be to rakto jūs nieko toje srityje nesuprasite. Štai ir gaunasi, kad “Kunigaikštis” – tai, iš tikrųjų knyga, kurios dar nebuvo.
Tiesa, jau keletą metų iš eilės Nobelio premijas duoda už “tyrimus pirminės ląstelės paveldėjimo srityje”. Ko mokslininkai ieško? Pagal viską, to paties – degeneracijos paslapties, kuri kyla iš paveldimumo. Atrodo, kad mokslininkai kol kas dar nepriėjo iki kažkokių samanų ir grybelių paveldėjimo.
“Kunigaikščio” tema – tai labai ginčytina tema. Ir dėl to ginčijasi nuo to laiko, kaip egzistuoja žmonių giminė. Ir pagrindinai todėl, kad daugelis legionierių linkę viską ir visur užginčyti, kad tik įrodytų atvirkščiai. Todėl jau Biblijoje šėtoną vadina melagiu ir melo Tėvu, kuris visada stengiasi įrodyti, kad jis neegzistuoja, kad jis yra Niekas.
Todėl pasiklauskite gero patarimo: Niekada nesiginčykite šia tema su jūsų pažįstamais. Kitaip jūs suprasite, kodėl legioną vadina legionu. Geriau sėdėkite sau ramiai, klausykitės įvairaus melo – ir įsiminkite. Taip jūs sužinosite apie visus legionierius, kandidatus ir prijaučiančius. Po to, kaip per galingą kristalą, jūs pamatysite tiesą ir melą, pranašus ir nuodėminguosius.
Dėl “Kunigaikščio” daugiausiai bus ginčų apie Didįjį Valymą, kada Stalinas naikino į save panašius, revoliucionierius ir legionierius. Tiesa, todėl filosofai ir sako, kad velnias linkęs į susinaikinimą.
Gerai, imkime ir patikrinkime, tai yra taip, ar ne. Kalbant apie Didįjį Valymą, vėl pasitelkiu į pagalbą sunkiąją artileriją, kaip Dostojevskis, kuris savo “Demonuose” apie revoliucionierius rašė štai ką:
“Tie šėtonai... visi aiškūs, kaip miazmos, visi nešvarumai... susikaupę mūsų didingame ir mielame ligonyje, mūsų Rusijoje... ir mes pulsime kaip pasiutę ir bepročiai nuo uolos į jūrą, ir visi nuskęsime, ir ten jums vieta... Bet ligonis išgis ir “sės prie Jėzaus kojų”... ir visi į jį žiūrės stebėdamiesi...”
Dostojevskį skaito pranašu. Na štai – tai jis aprašo Didįjį Valymą. Ir tai – ne aklas pranašavimas. Paprasčiausiai, jis žinojo sociologinius ciklus, kurie pasikartoja po kiekvienos revoliucijos.
Dėl “Kunigaikščio”, aš sau užsibrėžiau konkrečią užduotį: patikrinti, kiek tas romanas atitinka arba neatitinka istorinę realybę.
Čia įdomu pravesti paralelę su Josifo Novako knyga “Mūsų ateitis, drauge!” (Dabldej, Niujorkas, 1960). Novakas buvo komunistų partijos narys vienoje iš tarybinių šalių-satelitų, po to išbėgo į vakarus ir ten parašė memuarus apie savo gyvenimą Tarybų Sąjungoje. Kartą Maskvoje jis įsikalbėjo su vienu tarybiniu daktaru-psichiatru. Kai palietė klausimą apie nežymų skaičių psichinių ligonių Tarybų Sąjungoje, tai daktaras, žinomas tos srities specialistas, pasakė štai ką:
“Dalykas ne toks jau paprastas, kaip daugelis iš jaunos tarybinės medicinos ir psichiatrijos specialistų linkę manyti. Jų supratimu, žinomos psichinės ligos mūsų šalyje išnyko po revoliucijos... Bet tikrovė yra kitokia. Pirmiausiai, pirmuoju porevoliuciniu periodu psichinius ligonius... šaudė, kaip nepatikimus elementus, arba siuntė į priverstinių darbų koncentracijos stovyklas... Jeigu jūs atidžiau pasižiūrėsite į mūsų psichiatrines klinikas dabar, tai jus nustebins, kad nėra kai kurių tipinių psichinių susirgimų, su kuriais labai dažnai turi reikalų JAV, Anglijos, Švedijos ir kitų šalių klinikos. Aš turiu omeny kai kurias neurastenijos ir šizofrenijos rūšis ir įvairiausius lytinius iškrypimus, – kitais žodžiais, tokias psichinių susirgimų rūšis, kurių neįmanoma pamatyti įprastame gyvenime... Didelė dalis žmonių, kuriuos užsienyje pasiųstų į bepročiu ligonines, pas mus... siunčiami priverstiniams darbams ir labai dažnai į tolimąją Šiaurę, sunkiems darbams, kurie, lyg tai, juos paverčia visuomenei naudingais nariais... Bet už tų statistinių duomenų, kurie išdidžiai pabrėžia, kad Tarybų Sąjungoje yra minimalus skaičius psichinių ligonių, slypi tūkstančių ligonių tragedija, kenčiančių už poelgius, kuriuos jie įvykdė nesąmoningai”.
Štai jie ir yra tie patys legionieriai, kurie aprašomi “Kunigaikštyje”. Ir taip, nors tai ir romanas, bet grindžiamas visiškai realia tikrove.
Kalbant apie Didįjį Valymą, būtina pažymėti, kad sprendimas dėl to valymo buvo priimtas 1935 metų gegužės 13 dienos stalininio Politbiuro posėdyje, kur buvo nuspręsta “išvalyti” apie 5% TSRS gyventojų. Kokie gi buvo rezultatai?
Iš pačios kompartijos sudėties, priskaičiavusios 2.800.000 narių, buvo sušaudyta 1.220.000 žmonių, tai yra, 44%. O iš VKP (b) CK sudėties iš 71 žmogaus, likvidavo 55, tai yra, 78%. Ta pati istorija buvo ir su visos partijos ir vyriausybės vadovaujančiais organais, įskaitant ir Raudonosios Armijos vadovybę. O paskutinė valymo banga persirito per pačią NKVD valyklą su jos vadovu Ježovu priekyje. Tokiu būdu, nors valymas lietė visus (5%), bet labiausiai tai pajuto pati kompartija (44%) ir, dar didesniu mastu – jos vadovaujančią sudėtį (78%). Taip revoliucija rijo savo vaikus.
Panašiai kaip su Kainu ir Abeliu, to Valymo pirmoji auka buvo Kainas Enukidzė, Stalino bendražygis revoliucinėje veikloje Kaukaze. O 1935 metų birželio 13 d. laikraštyje “Pravda” pasirodė Chruščiovo straipsnis, kuriame Enukidzė buvo vadinamas “Politiniu ir moraliniu degeneratu”. Kai po Stalino mirties likvidavo Beriją, buvusį slaptosios policijos vadą, tarybinėje spaudoje, be viso kitko, pasirodė ir keistas kaltinimas: “buržuazinis degeneratas”.
Amerikiečių advokato Geraldo Diklerio knygoje “Žmogus teisme” aprašomi 13 istorinių teisminių procesų, tame tarpe ir pirmasis Maskvos procesas, kuriame buvo 33 teisiamieji. Kas per keista skaičiaus 13 koncentracija? Be to, iš pačių įvairiausių pusių: ir tarybinės – ir amerikiečių. Gal tai velnio tuzinas, kuris iš tikrųjų neša nelaimes?
Į tai dalinį atsakymą duoda daktaro Kinsi statistika, kur sakoma: “Kiekvienas 13-sis amerikietis, 16-55 metų amžiaus, mažiausiai 3 savo gyvenimo metus buvo visiškas homoseksualas. Po to daugelis iš tų žmonių tuokiasi, turi vaikų – ir nieko jūs ten nepamatysite. Ten nepamatysite ir dažnai su tuo susijusias aukščiau paminėtas “psichinių ligų rūšis, kurios gali būti nustatytos įprasto gyvenimo ligoniams”. Pamatysite tik jų nesąmoningai padarytus veiksmus”.
Visa tai specialistai puikiai žino, kurie, kur reikia, specialiai pakiša ta simbolinį skaičių – 13.
Revoliucija – tai skausmingas socialinis procesas ir, kaip pūlinys, jis prie savęs traukia visus ligotus visuomenės narius. Todėl, po kiekvienos revoliucijos ir seka neišvengiami valymai, kur, kaip taisyklė, lengvatikiai naikina vienas kitą. Bet prie to, kaip bebūtų gaila, žūna ir daug visiškai nekaltų žmonių.
Žinoma, reikia pabrėžti, kad be NKVD 13-ojo Skyriaus, buvo dar ir kiti skyriai, kurie taip pat dalyvavo valyme, ir kurie dirbo kitais principais. Apie tai jau buvo kalbama įžanginiame žodyje ir romano tekste, kur nurodoma, kad kiti skyriai “dirbo senoviškai”. Bet aš tai noriu pakartoti trečią kartą. Nes būtent šiame punkte šėtono advokatai stengsis įrodinėti atvirkščiai.
Todėl prie to punkto sustosime detaliau. Pradėsime iš pat pradžių: kiek NKVD-MVD turėjo skyrių? Savo knygoje “Paslaptingas pasaulis”, Piotras Deriabinas, pabėgęs į Vakarus buvęs MVD papulkininkis, detaliai aprašinėja MVD ir 12 jo skyrių! O Klimovas nurodo 1–iš Skyrių, kuris taip užslaptintas, kad oficialiai jo neegzistuoja. Priverstas pripažinti, kad sutapimas stulbinantis! Kalba, kad kai kurie rašytojai turi aiškiaregystės dovaną.
Dabar pasitelkime kitos srities specialistus. Donaldo Kori knygoje “Homoseksualai Amerikoje” kalbama, kad “po rusų revoliucijos, įstatymai prieš homoseksualus buvo atšaukti”. Tiesa, iki to Kori rašė, kad per visą krikščioniškosios civilizacijos laikotarpį, įstatymai pirmą kartą prieš homoseksualus buvo atšaukti – kaip Didžiosios prancūzų revoliucijos rezultatas. Chm, kas tai per keistas ryšys tarp revoliucijų ir pederastų?
Toliau Kori rašo, kad 1934 metų kovą Kalininas pasirašė nurodymą, kuris homoseksualumą vėl įjungė į socialinių nusikaltimų sąrašą... 1934 metais. O 1936 metais prasidėjo Didysis Valymas. Tą sutapimą pastebi ir pats Kori, kuris rašo: “Tai reikšminga data, nes tai buvo sustiprintos kovos periodas prieš Senuosius Bolševikus... Nuo to laiko buvo keletas pranešimų, kad homoseksualai buvo įsipainioję į antistalininius suokalbius”
.
Ten pat cituojama Vilhelmo Raito knyga “Seksualinė revoliucija”, kur apie Didįjį Valymą rašoma: “Masiniai homoseksualų areštai sukėlė paniką... Kalbama, kad Armijoje buvo daugybinės savižudybės”
.
Ir taip, ta Didžiojo Valymo dalis, kuri aprašoma “Kunigaikštyje”, visiškai atitinka istorinę realybę.
Bet šėtono advokatai tuojau pat pakels triukšmą ir pradės prieštarauti: “Pasižiūrėkite į Leniną, Trockį ir Staliną. Juk jie visi vedę. Kokie gi jie pederastai?”
– U-mhu, – pasakytų 13-ame Skyriuje. – Visiškai teisingai. Bet, matote, daktaro Kinsi statistika sako, kad tarp amerikiečių gyventojų, tai yra, kultūringoje visuomenėje, 4% visiškų homoseksualų tenka 33% įvairių tarpinių tipų, kurie tuo užsiiminėjo 5 metus, 3 metus, 1 metus arba vieną kartą, arba net tik svajojo apie tai sapne – bet iki pat orgazmo. Tai vadinasi latentiniu arba užslopintu homoseksualumu. O “apaštalas” Froidas sako, kad būtent toje grupėje iš 33%, psichinės ligos pasireiškia stipriau, ir sutinkamos dažniau, negu pirmoje grupėje iš 4%. Štai čia ir užkastas šuo.
– Tiesa, – pasakytų 13-me Skyriuje. – Apie tai puikiai žinojo jau Bibliniai apaštalai.
Pavyzdžiui, apaštalas Matas, 12:43-45, apie tai sako taip: “Kai piktoji dvasia išeina iš žmogaus per sausas vietas, ieško ramybės, ir jos neranda. Tada sako: sugrįšiu į savo namus, iš kur ir išėjau... Tada eina ir su savimi pasiima dar septynias dvasias, piktesnes už ją pačią ir, įėjusios, ten gyvena; ir tokiam žmogui tada būna daug blogiau, negu buvo iki tol”.
Ir taip, 13-ojo Skyriaus požiūriu gaudyk biesus, tai yra, psichines ligas, 4% visiškų homikų yra daug labiau nekalti elementai, negu 33% užsislėpusių arba dalinių homikų, tai yra, savotiškų kandidatų, pakeleivių ir prijaučiančių tam legionui.
Todėl filosofai ir kalba, kad velnias turi masę alibi ir inkognito, ir kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, o tada, kada mes jo nematome.
Štai prie tos užsimaskavusios kategorijos ir priklauso Leninas, Trockis ir Stalinas. Čia galima dar pridėti Marksą ir Hitlerį.
Taip, iš pirmo žvilgsnio, visi tie žmonės buvo vedę. Bet, jeigu į juos pasižiūrėsite atidžiau, tai iš karto pamatysite, kad visos tos “santuokos tik patogumui”, savotiškos fiktyvios vedybos. Reikia tik rasti atitinkamą moterį. O tokių – taip pat legionas. Štai ir visas triukas.
O jeigu jūs pasižiūrėsite į “tų santuokų” produktus, tai paveikslas bus dar aiškesnis. Lenino ir Hitlerio santuokos buvo bevaisės. O Markso, Trockio ir Stalino šeimose ir tarp jų vaikų visos savižudybių ir sunkių psichinių ligų serijos. Todėl Biblijoje ir sakoma: pagal jų vaisius – juos pažinsite.
Paimkite kad ir Hitlerio ir jaunosios žmonos savižudybę. Dievų užtemimas. Juk Hitleris, paprasčiausiai, savo jauną žmoną užmušė todėl, kad ji amerikiečiams neparduotų – už milijonus dolerių – memuarus apie intymų fiurerio gyvenimą, ko fiureris labai nenorėjo.
Patys patikrinkite tų žmonių biografijas. Ir jūs iš karto pamatysite, kad visa tai visiškai aišku, kaip du kart du – keturi.
Bet pabandykite tai pasakyti. Ir iš karto prasidės stebuklai: 33% amerikiečių, tai yra, 66 milijonų žmonių stos ginti Stalino ir Hitlerio – ir pradės visa tai ginčyti. Pirmiausiai, jie užginčys daktaro Kinsi statistiką, kur jie patys dėliojo kryžiukus anoniminėse anketose, o daktaras Kinsi tuo kryžiukus tik suskaičiavo. Rezultatai abstulbino visą pasaulį – ir patį daktarą Kinsį. Bet ta statistika yra viso mokslinio-tyrimo instituto daugiamečio darbo rezultatas, ir tai pripažinta ne tik Amerikoje, bet ir Europoje – ir net Tarybų Sąjungoje.
O jeigu jūs ir toliau eisite tuo keliu, ir pasižiūrėsite, kuo užsiiminėja įvairūs gudrūs organai, ir per mikroskopą pasižiūrėsite inteligentiją, tai tie 33% – arba 37%, jeigu prie jų pridėti 4% sąžiningai atvirų homikų – skaičius išauga iki 50%, o pas poetus ir, bendrai, pas literatus, tas skaičius išaugs iki 75%.
Gaunasi paradoksas. Iš vienos pusės, progresuojantis legionas iš 37 - 50 - 75%. O iš kitos pusės, kas iš tų legionierių, be anoniminių anketų, norės pripažinti ligą, kurią tokie pripažinti autoritetai, kaip Nobelio premijos laureatas Tomas Manas laiko blogiau už sifilį? Nuo sifilio galima išsigydyti, o nuo degeneracijos neišsigydysi. Todėl, visiškai natūralu, kad beveik visi legionieriai tai slėps. Todėl Biblijoje tai ir vadina: mano vardas legionas, kuris yra melagis ir melo Tėvas.
Panašus paradoksas – didesne ar mažesne apimtimi – bus kiekvienoje šalyje. Įskaitant ir rusų emigraciją. Įskaitant ir jūsų pažįstamų ratą.
Dabar suprantate, kodėl “Kunigaikštis” tapo uždraustu vaisiumi? O vėliau bus supriešinimo obuoliu.
Bet, tuo pačiu “Kunigaikštis” padeda suprasti labai daug nesuprantamų dalykų. Skaitant tą knygą atrodo, kad tragiška ir piktą lemianti TSRS maršalo Maksimo Rudnevo figūra, jo paslaptingas MVD 13-sis Skyrius ir mįslingas juodosios profesūros Institutas – visa tai tik romano dalys. Bet, kaip bebūtų keista, visa tai nuostabiai sutampa su realybe.
Pavyzdžiui, 1969 metų rugsėjo 9 dieną tarybiniam premjerui Chruščiovui atvykus į Ameriką, spaudžiant tarybinei apsaugai, Amerikos policija staiga užsiėmė masine akcija, kuri gana neįprasta Amerikos demokratijai. Laikraščiuose rašė, kad policija kažkodėl, nepaaiškinusi priežasčių, ėmėsi labai energingų priemonių prieš valkatų, homoseksualų ir kitokių ekstraordinarinių tipų susibūrimo vietas, “kaip pas Dostojevskį”. Atsakant pasigirdo apmaudūs šauksmai: “Kur mes – Rusijoje?!” Tuo klausimu protestuotojai patys susiejo tą akciją su Chruščiovo vizitu. Jie žinojo, kame reikalas. Taip pat tai gerai žinojo ir tarybinė slaptoji policija, vadovavusi Chruščiovo apsaugai.
Kad suprasti tą nesuprantamą akciją, verta tik šiek tiek atidžiau paskaityti laikraščius, kur aprašyta prezidento Kenedžio žudiko biografija ir psichologija – Li Osvaldo ir kontržudiko Džeko Rubi. Kaip beveik visi teroristai, abu jie buvo tipiški to paties kompleksinio legiono atstovai, kurie Niujorke vaikė Chruščiovo vizito metu.
Jeigu pasižiūrėti į kai kuriuos tarybinių vadų pasisakymus, tai susidaro įspūdis, kad už jų nugarų iš tikrųjų sėdi kažkoks slaptas patarėjas, kuris gerai žino tą legioną.
Labai charakteringas tuo požiūriu buvo Chruščiovo elgesys dailininkų parodoje Maskvoje 1964 metais. Apžiūrėdamas dailininkų-modernistų paveikslus, tarybinis premjeras į tuos modernistus kreipėsi taip:
– Ponai, jūs ką – pederastai ar normalūs žmonės?.. Aš jums pareiškiu, duokite man sąrašą, kas iš jūsų nori išvykti į užsienį. Rytoj pat išduosime jums užsienio pasus – išvažiuokite!
Prieina dailininkas – modernistas Žutovskij. Premjeras vėl jo klausia:
– Jūs pederastas ar normalus vyras? Norite į užsienį – važiuokite. Važiuokite, iki sienos nuvešime nemokamai... O tam šuns š... mes neišleisime nė kapeikos.
Prie Žutovskio autoportretų premjeras sako:
– Paveikslas išsigimėliškas, bet dvasinis originalo ir autoportreto panašumas akivaizdus.
– Bet tai eksperimentai, – atsako Žutovskij.
– Žiūrint į tuos eksperimentus, – sako premjeras, – aš turiu teisę pagalvoti, kad jūs pederastai, o pas mus už tai duoda dešimt metų. Jūs išsikraustėte iš proto ir norite iš teisingo kelio išmušti ir mus. Ne... ponai, mes jums skelbiame karą!
Tai ne anekdotas, o pažodinis stenografinis įrašas, padarytas užsienio korespondentų. Ir reikia pripažinti, kad Chruščiovas labai ir labai gerai žinojo modernistinį meną.
Chruščiovo lūpomis tarybinė vyriausybė oficialiai skelbia karą legionui, – kurį jau seniai vykdo valstybės saugumo maršalas Rudnevas. Tarybinis premjeras viešai prašo legionierių išvažiuoti į užsienį, – bet juk, tai tas pats kvantinis ginklas, kuriuo maršalas Rudnevas sistemiškai apšaudo Vakarus: pradedant dvilytėmis MVD galima-mergaitėmis, kurias pakišdavo vakarų žurnalistams ir diplomatams, ir baigiant rašytojais iš beprotnamių, kuriuos išsiunčia į Vakarus.
Palyginę “Kunigaikštį” su pateiktais faktais, o panašių faktų daug – gaunasi vienas iš dviejų: arba tarybiniai vadai eina “Kunigaikščio” pėdomis, – arba “Kunigaikštis” eina tarybinių vadų pėdomis. Arba visi jie eina istorinės ir mokslinės realybės keliu. Ir vienaip, ir kitaip, bet reikia pripažinti, kad “Kunigaikštis” – tai gana dokumentinis romanas.
Dabar sugrįžkime prie pagrindinės “Kunigaikščio” temos – Didžiojo Valymo ir pasižiūrėkim, ką apie tai rašė vakarų rašytojai. Paimkime Viktoro Seržo romaną “Draugo Tulejevo byla”, apie kurį recenzentas Bertramas Volfas rašo “Niujork Taimse”, kad “tai, matyt didingiausias romanas apie rusišką valymą”.
Tame romane Seržas Didįjį Valymą laiko kažkokiu nesusipratimu, kur revoliucionieriai, paprasčiausiai, šiek tiek suklydo. Ir Seržas nė žodžio nerašo apie tai, kas kalbama “Kunigaikštyje”.
Gerai, pasižiūrėkime į patį Seržą. Jis ne tik profesionalus revoliucionierius, bet net ir revoliucionierių palikuonis. Seržas – Tai tik pseudonimas. O jo tikrasis vardas – Sergej Lvovič Kibalčik, to paties caro žudiko Kibalčiko giminaitis, kurį nubaudė mirtimi už pasikėsinimą į Aleksandrą 2-jį. Iš pradžių Seržas sėdėjo prancūzų kalėjimuose – už priklausymą anarchistams ir teroristams. Vėliau jį iš prancūzų koncentracijos stovyklos apkeitimo būdu perdavė TSRS. Iš pradžių ten jis buvo mažas tarybinio Kominterno veikėjas, bet netrukus atsidūrė tarybiniame konclageryje, iš kur jį išsiuntė atgal į Prancūziją.
Seržo Kibalčiko giminaičius, kurie tik buvo TSRS, Didžiojo Valymo metu visus iki vieno susodino. Taip pat susodino ir visus jo žmonos giminaičius. O jo žmona išsigelbėjo tik tuo, kad pačiu laiku išprotėjo.
Ir po viso to, aprašydamas Didįjį Valymą, Seržas absoliučiai nieko nemato ir negirdi. Ir Dostojevskio “Demonų” jis taip pat neskaitė? Paprasčiausiai, klaidelė gavosi.
Na, o kaip gi Bertman Volf, kuris “Draugo Tulejevo bylą” skaito “didingiausia knyga apie rusiškus valymus”? Gal būt tas Bertas neraštingas? Ne, Bertman Volf buvo Valstybės Departamento Ideologinių Patarėjų Skyriaus ir “Amerikos balsas” viršininku. Jis skaitė paskaitas komunizmo klausimais geriausiuose Amerikos universitetuose ir net gavo garbės daktaro vardą.
Vienu žodžiu, Bertas – vienas iš geriausių žydijos reikalų žinovų tarybiniais klausimais. Charakteringu tos kategorijos bruožu yra tai, kad daugelis iš jų jaunystėje buvo komunistais, trockistais arba, bendrai, raudonaisiais, ir savo idealais jie nusivylė, ir pagrindinai po Didžiojo Valymo. Ir gaunasi, kad amerikiečių avinėlius moko apie raudonąjį pavojų buvę raudonieji, vilkai avių kailiuose, kurie daug ką nutyli.
Paskutiniu metu Bertman Volf buvo Huverio Institute, kur prie Stanfordo universiteto tyrinėjo karo, revoliucijų ir taikos klausimus, kur jis išleido knygą “Keisti komunistai, kuriuos aš pažinojau”. Jau pats knygos pavadinimas sako, kad tarp komunistų pakanka įvairių “keistų” žmonių. Be štai, apie Didįjį Valymą, kur valė tuos pačius “keistus” žmones – apie tai profesorius Volfas absoliučiai nieko nežino ir nemato.
Paimkite kitą knygą apie Didįjį Valymą “Užtemimas pusiaudienyje”, kuri skaitoma geriausia Artūro Kestlerio knyga. Ir čia ta pati istorija: komunistinio laikotarpio pusiaudienyje gavosi kažkoks baisus užtemimas ir romano herojų Nikolajų Salmanovičių, labai simpatišką žmogų, per klaidą išsiunčia į aną pasaulį.
Dabar pasižiūrėkime į autorių. Kestleris komunistų partijos nariu buvo nuo 1931 iki 1938 metų, tai yra, nusivylė komunizmu iš karto po Didžiojo Valymo. Savo prieš tai išleistoje knygoje “Gladiatoriai”, aprašinėdamas Spartako sukilimą, kurį komunistai mėgsta rodyti kaip pavyzdį, Kestleris šiek tiek aprašo ir pederastiją. Todėl tie “Gladiatoriai” net papuolė į specialų bibliografinį žinyną “Homoseksualistai literatūroje”, chronologinė bibliografija nuo 700 metų iki K. G. ir iki mūsų dienų. Ir taip, tai, kas vyko dar iki Kristaus Gimimo – tai Kestleris žino. O tai, kas vyko mūsų dienomis, – to Kestleris nežino.
Na, dar pažiūrėkime į pačią paskutinę knygą apie Didįjį Valymą – “Didysis Teroras”, kurią parašė anglų poetas ir politinis rašytojas Robertas Konkvistas. Nors toje knygoje 13 Skyrių ir net 633 puslapiai, bet nieko tokio, apie ką kalbama “Kunigaikštyje”, ten nėra.
Konkvistas 13-je skyrių paskaičiuoja, kad Didžiojo Valymo metu buvo sunaikinta 13 milijonų žmonių. Chm, vėl tie mistiniai 13!? Konkvisto skaičiavimais, iš jų 1 milijonas buvo sušaudyti, o 12 milijonų sunaikinti koncentracijos stovyklose. O kodėl? – Paaiškinimų nėra. Paprasčiausias fenomenas. Paslaptis.
Tos knygos recenzentas “Niujork Taimse” yra Dordž Kennan, buvęs amerikiečių pasiuntinys TSRS ir Prinstono universiteto istorijos profesorius – Žinių Tobulinimo Institute, kur kažkada dėstė Albertas Einšteinas. Lygis toks aukštas, kad toliau nėra kur. Bet ir profesorius Kennan nieko neprideda prie tos Didžiojo Valymo paslapties. Fenomenas ir taškas. Tiesa, to Kennano prosenelis, Džordž-Kennan-Vyresnysis, užsiiminėjo revoliucine propaganda tarp rusų karių Japonijoje 1906 metais. Už žydijos bankininkų pinigus. O jo proanūkis absoliučiai nieko apie revoliucionierius nežino.
Matote, visas būrys tarybinių reikalų žinovų rašė apie Didįjį Valymą – ir paslaptis lieka paslaptimi. Pastebėkite, kažkokia klaida, fenomenas. Ir mistiniai 13 milijonų!? Štai kodėl Klimovo “Kunigaikštis” – tai iš tikrųjų knyga, kokios dar nebuvo.
Savo įvade į “Kunigaikštį”, profesorius Novikovas paliečia “Lenino komplekso” problemą, ant kurio bazuojasi Harvardo projektas, kur, sprendžiant iš visko, buvo ruošiami psichologinio karo planai ir buvo tikimasi naujos revoliucijos TSRS. Pasižiūrėkime iš arčiau, kas gi tas paslaptingas “Lenino kompleksas”.
Apie tai buvo rašyta žurnale “Der Monat”, kuris buvo oficialus amerikiečių karinės administracijos organas Vokietijoje, ir kuris buvo skirtas perauklėti vokiečius demokratine dvasia.
Straipsnyje “Laiškas iš Oksfordo” (“Der Monat”, 1957 m. rugpjūtis) to žurnalo vyriausiasis redaktorius Melvin Laski aprašo 5 dienų trukmės specialistų konferenciją Rusijai gelbėti nuo bolševizmo, kuri vyko Oksfordo universitete Anglijoje. Pačiu aukščiausiu lygiu. Prie to Laski užsimena apie Harvardo projektą – didžiulius bolševizmo tyrimus pavesti Natanui Leitui ir juos atlikti vadovaujantis prielaida, kad “Lenino kompleksas” psichoanalitiniu požiūriu – tai, paprasčiausiai, latentinio homoseksualizmo kompleksas. Vėliau tą informaciją perspausdino net “Naujajame Rusų Žodyje”.
Nevalingai prašosi klausimas: nejaugi tarybinė žvalgyba to neskaitė? Ir nesuprato, ką visa tai reiškia? Bet specialistams visi tie dalykai tokie elementarūs, kad, be jokių abejonių, tarybinė žvalgyba visa tai puikiai žinojo – ir net daug anksčiau. Juk visa tai galima rasti kiekviename gerame psichologijos ir sociologijos vadovėlyje.
Ir taip, kas liečia Didįjį Valymą, “Kunigaikštis” visiškai atitinka Harvardo universiteto profesoriaus Leito psichoanalitines išvadas.
Bet tas klausimas gana keblus. Pavyzdžiui, čia nevalingai prašosi klausimas: o ko ieškojo – Roršach-testų pagalba – Harvardo profesoriai, ruošdamiesi eiliniam Rusijos išvadavimui? Ar ne tų pačių legionierių, kuriuos valė Didžiojo Valymo metu?
Ir iš karto prašosi dar vienas nekuklus klausimas: kodėl vadovauti tam psichologiniam karui pavedė išskirtinai amerikiečiams, kuriuos išvijo iš Valstybinio departamento kaip politiškai nepatikimus? Prisimenate, mak-kartizmo laikais?
Bet tam reikia žinoti, kas tai yra mak-kartizmas. Jeigu jūs žvilgterėsite į Kori knygą “Homoseksualai Amerikoje”, kurią mes jau citavome kalbėdami apie Didįjį Valymą, tai įsitikinsite, kad mak-kartizmas – tai amerikietiškas variantas to paties, kas vyko TSRS Didžiojo Valymo metu. Ir prisiminkite, kaip amerikiečių spauda tada šaukė apie “raganų medžioklę”. Tada, kai iš Valstybinio Departamento išvijo šimtus homoseksualų.
O prisimenate fantastinius Kremliaus gydytojų-nuodytojų suokalbius Didžiojo Valymo laikais ir prieš pat Stalino mirtį? Fantastika!? Bet amerikiečių spaudoje galima rasti kiek nori rimtų tvirtinimų, kad senatorių Mak-Kartį, paprasčiausiai, nunuodijo. Toje pačioje valstybinėje ligoninėje, kuri Amerikoje yra Kremliaus ligoninės ekvivalentu. Panašu į tai, kad ir čia pelės suėdė katiną. Nieko naujo po mėnuliu, kaip sakydavo valstybės saugumo maršalas Rudnevas.
Ir jeigu jūs toliau tuo keliu eisite, tai pakliūsite į tokias žabangas, į tokias džiungles, kad... geriau ten neiti. Jūs ten pamatysite tai, apie ką negalima kalbėti. Todėl “Kunigaikštis” ir tapo uždraustu vaisiumi.
Jeigu jūs įsivaizduosite žmonių visuomenę socialinės piramidės formoje, tai legionizacija didėja kylant ta piramide į viršų. Geroje kultūrinėje visuomenėje, kur seniai nebuvo socialinių perversmų ir revoliucijų, kur ta piramidė neapversta pagrindu į viršų, kaip tai buvo tarybinės revoliucijos metu, tokioje geroje visuomenėje legionieriai ant tos piramidės laiptelių susės maždaug taip: apačioje, tarp darbininkų ir valstiečių, legionierių teoriškai bus apie 1%, o viršuje, teoriškai visi 100%.
Dabar prisiminkite daktaro Kinsi 37%, kurie inteligentijos atveju išauga iki 50%, o pas poetus ir kitus žmonių sielų valdovus – iki 75%. Tiesa, būtent todėl filosofas-egzistencialistas Kierkogoras pesimistiškai pastebi, kad mūsų dienomis velnias apsigyveno spaustuviniuose dažuose.
Atitinkamame tos piramidės lygyje – inteligentijos ir spaudos lygyje – tokių legionierių bus jau daugiau negu 50%. Ir demokratinėje visuomenėje jie jus demokratiškai perbalsuos. Tai tas pats biblinis kunigaikštis, bet demokrato rūbais. Bet tai mato tik pašvęstieji.
Norite akivaizdžią iliustraciją? Įkiškite ranką į kišenę. Išsitraukite vieno dolerio banknotą. Antroje pusėje jūs pamatysite tą pačią socialinę piramidę. Paskaičiuokite, kiek ten laiptelių. Ir įsitikinsite, kad jų ten 13. O pačiame viršuje – akis. Tai – pažinimo akis.
O kitoje pusėje – erelis. Vienuose naguose 13 strėlių. Kituose – 13 lapelių. Virš galvos – 13 penkiakampių žvaigždžių ir lozungas iš 13 raidžių. O apačioje paaiškinimas, kad tai ne šiaip sau, o oficialus Didysis Jungtinių Amerikos Valstijų Antspaudas.
Kas čia per trauka prie velnio tuzino? Vieni pasakys, kad tai 13 valstijų – steigėjų. O kiti pasakys, kad tai to paties biblinio kunigaikščio antspaudas, kuris Amerikoje tapo demokratijos architektu ir ten stato tą pačią socialinę piramidę.
Jeigu jūs tuo pačiu būdu patyrinėsite Laisvės Statulą, tai sužinosite, kad tai dovana JAV nuo kažkokių slaptų prancūzų draugijų. Tų pačių ezoterinių filosofinių draugijų, kurias vieni vadina humanistais, o kiti – satanistais. Ir iš karto iškyla dialektinis klausimas: kas bendro tarp humanizmo ir satanizmo? Arba koks ryšys tarp laisvės ir šėtono? Ir kas tai per paslaptis?
Jeigu jūs atsakysite į tuos ezoterinius klausimus, tai gausite trejetą iš Aukštosios Sociologijos. Aš, nors ir profesorius, bet apie tai žinau tik ketvertui. O penketui apie tai žino tik pats Viešpats Dievas.
Tai žinodami, jūs suprasite kai kuriuos nesuprantamus dalykus, kurie vyksta už Laisvės Statulos nugaros. Neįsivaizduojamas nusikalstamumas – Ir Aukščiausiasis Teismas, kuris sistemiškai gina ne piliečių, o nusikaltėlių teises. Kad... Ir tuo pat metu visą laiką kalbos apie “sergančią visuomenę”. Bet kaip ta liga vadinasi? – Tokių naivių klausimų geroje visuomenėje niekas neužduoda.
Bet gana tos Aukštosios Sociologijos. Kitaip jums gali apsvaigti galva ir jus pradės lengvai pykinti. Nes “Kunigaikštis” – pirmiausiai, romanas, todėl geriau pakalbėkime apie literatūrą.
Šiuo metu vakarų literatūroje madingas modernizmas, o Tarybų Sąjungoje – socrealizmas. “Kunigaikščio” požiūriu – tai savotiškas socmodernizmas. Taip, pats tikriausias socmodernizmas, nes čia socrealizmo metodais parodoma tai, ko negali iki galo pasakyti modernistai, kuriuos Rusijoje iki revoliucijos vadino, paprasčiausiai, dekadentais. Nieko naujo po mėnuliu.
Tarp vakarų modernistų dabar madingi anti-romanai ir anti-herojai, kur herojais, kaip taisyklė, yra įvairūs legionieriai. Tuo požiūriu, “Kunigaikštis” – tai anti-anti romanas.
Modernistai mėgsta užsiiminėti žodžių kūrimu, išgalvodami vis naujus žodžius, neologizmus. Ir “Kunigaikštyje” taip pat yra neologizmų. Anksčiau buvo nuskriаustieji ir iškeltieji, o dabar – išsigimėliai ir iškrypėliai. Anksčiau milicininkai, o dabar – legionieriai. Anksčiau buvo gydytojai venerologai, o dabar – degenerologai. Argi tai ne neologizmai? Taip, vos nepamiršau: anksčiau buvo kolektyvizacija, o dabar – legionizacija. Aiškus neologizmas.
Modernistai, įskaitant ir tarybinius rašytojus-riaušininkus, mėgsta naudoti savotišką “slaptaraštį”. To slaptaraščio paslaptis štai kur: parašyta legionierių apie legionierius ir legionieriams. Legionieriai perskaitys ir iš karto supras, kas tai yra. O paprastas žmogus nieko nepastebės.
Ir “Kunigaikštis” neatsilieka nuo modernistų. Ir “Kunigaikštyje” taip pat yra slaptaraštis. Pavyzdžiui, prisiminkite tas vietas, kur tarybinis daktaras Faustas – Maksimas Rudnevas, Didžiojo Valymo laikais, keikia nespausdintinais žodžiais raganas ir raganius, naudodamas pačius šlykščiausius, purviniausius ir beprasmiškiausius keiksmažodžius. Prisimenate?
Štai jūs ir perskaitėte – ir nieko nesupratote. O legionieriai iš karto supras, kad tai – slaptaraštis. Argi tie keiksmažodžiai tokie bereikšmiai? Arba jie turi savo prasmę? Kokia čia semantika?
Kaip taisyklė, normalūs žmonės viso to nežino. Nors būtų baigę ir tris universitetus. O legionieriai visa tai puikiai žino be jokių universitetų. Nuo to ir kilęs žodis ragana, raganius (žiniuonė, žiniuonis) – nuo senovės rusų žodžio žinoti. Žinoti tai, ko nežino kiti. Ir angliškas žodis žiniuonis – uitch, taip pat kilęs iš senovės anglų žodžio semantinės šaknies – uit, tai yra, žinoti. Žinoti tai, ko nežino kiti. Nieko naujo po mėnuliu. Semantika. Yra net tokia semantinė filosofija, prisikasanti iki tiesos būtent tokiais būdais.
Aukštosios Sociologijos požiūriu, esmė, žinoma, ne nespausdintinuose keiksmažodžiuose, o tose psichinėse ligose, kurios dažnai už to slypi. Ypač sadizmas ir mazochizmas, kurias sunku nustatyti, ir kurios yra labiausiai įprastais komponentais tikrų revoliucionierių psichodinamikoje.
Stovi toks mazochistas ant kampo ir maloniai šypsodamasis aiškina apie meilę, lygybę ir brolybę. O jo viduje verda froidiniai susinaikinimo ir noro mirti kompleksai. Jeigu jis gaus lazda per galvą, tai nuo to jam tik malonu. O tuo metu jo partneris sadistas bėgioja aplink su bombomis ir pistoletais. Vėliau jie susitinka konspiraciniame bute, kur pagrindinė konspiracijos esmė, kad jie patenkina savo žemus polinkius.
O po revoliucijos, sadistas eina į ČK, ima tą patį pistoletą ir sušaudo savo bičiulį-mazochistą, kuris negali sustoti ir po senovei drumsčia liaudį. Mylintis rusų sadistas pasimėgaudamas šauna mazochistui į burną. Nes pagal Froidą, pas juos burnos erotizmas ir pistoletas jiems – tai falo simbolis. Štai jums ir klasikinis revoliucinis romanas. Modernistinis pagal visas froidizmo taisykles.
Štai todėl valstybės saugumo komisaras Rudnevas ir keikiasi nespausdintinais keiksmažodžiais permanentinių revoliucionierių adresu. Štai todėl Harvardo profesoriai ir žvilgčiojo Leninui po uodega – latentinio homoseksualumo požiūriu.
Tiesa, yra pagrindas tvirtinti, kad tuo metu, kol Harvardo profesoriai žvilgčiojo Leninui po uodega ir tikrino rusų pabėgėlius, ieškodami naujų leniniečių ir trockistų, tarybinė žvalgyba taip pat nesnaudė – ir žvilgčiojo po uodega Harvardo profesoriams. Tuo pačiu požiūriu. Bet... nenukrypkime. Juk mes čia ne sekliai, o tik kuklūs literatai. Todėl grįžkime prie literatūros.
“Kunigaikštyje” yra ir kitokio slaptaraščio. Pavyzdžiui, kas tai per gyvybės eleksyras? Tas, kuris blogiau už marinuotas gyvates ir džiovintus tarakonus. Bet geriau aš neaiškinsiu, kas tai yra. Geriau apie tai paklausinėkite savo pažįstamų.
Įvertinus tai, kad “Kunigaikštis”, tai tikras socmodernizmas, jame pabertas visas auksinis pluoštas įvairaus slaptaraščio. Pavyzdžiui, kas tai yra marsiečiai? Kas tai per mišrios santuokos su marsietėmis? Kas tai per pusiau kunigaikštytė Zinaida Henrikovna? Arba jos brolelis – Perekopo pusiau didvyris?
Tikriausiai, kad marsiečiai – tai MVD 13-ojo Skyriaus užslaptintas šifras. Pabandykite – iššifruokite patys. Arba paklausinėkite savo pažįstamų. Tik būkite atsargūs: kai kam tas klausimas gali labai nepatikti, Ir kils toks kauksmas, lyg būtumėte ant uodegos užmynę ne tik šėtonui, bet ir pačiam antikristui.
* * *
Ir taip, tarptautinė spauda Klimovą po jo knygos “Berlyno Kremlius” išėjimo, paskelbė vos ne pranašu. Bet čia noriu pažymėti, kad tikri pranašai dažnai pranašavo vos ne dykumoje. Prisiminkite – baisi akis dykumoje? Taip ir Klimovas su savo “Kunigaikščiu”: kai jis užsiėmė tikromis pranašystėmis, tai atsidūrė dykumoje. Na taip, nieko naujo po mėnuliu.
Žmonės bijo svarių pranašo žodžių – todėl aplink jį susidaro tuštuma. Tokia tuštuma – tai tikro pranašo požymis. Ir tie pranašai, kurie pradėdavo tokioje tuštumoje, paprastai visada pasirodydavo teisūs.
Bet kas tokio baisaus “Kunigaikštyje”? Gerai, pasižiūrėkime į tai krikščioniškosios dialektikos požiūriu.
Pačia protingiausia knyga pasaulyje skaitoma Biblija. O Biblijos pačia protingiausia knyga skaitoma Apokalipses arba švento Jono Krikštytojo pranašystės. O toje Apokalipsėje du kartus pakartota, kad trečdalis visų žmonių bus sunaikinta už įvairias nuodėmes (skyrius 9:15 ir 18).
Kodėl būtent trečdalis? Imkime, ir patikrinkime. Autoritetingi šaltiniai tvirtina, kad tarybinė revoliucija per 50 gyvavimo metų Rusijai kainavo 50 milijonų žmonių gyvybių. O Rusijos gyventojų prieš revoliuciją buvo apie 150 milijonų. Kokia gaunasi – revoliucijos kaina? Gaunasi vienas trečdalis.
Gal būt tai tik sutapimas? Gerai, o ką reiškia daktaro Kinsi 37%? Juk tai taip pat trečdalis. Paprasčiausiai, bibliniai pranašai žinojo, kad tada, kai šalies koncentracija legionieriais pasiekia vieną trečdalį, tada gaunasi serganti visuomenė – ir tada lauk nelaimės.
Todėl Ameriką, pačią turtingiausią pasaulyje valstybę, ir krečia kaip drugio priepuolio metu. Studentų ir negrų riaušės – supuvusios inteligentijos ir socialinių padugnių sąjunga. Valkatos ir hipiai – nihilistai ir anarchistai. Narkotikų tvanas. Neįtikėtinai didelis nusikalstamumas. Pritrenkiančiai didelis skaičius dvasinių ligonių – 18,5%. Čiulpikų ir laižeklių seksualinė revoliucija. Visa tai – charakteringi simptomai. O vėliau ateina raudonasis maras, rudasis maras, juodasis arba geltonasis – ir prasideda pjūtis. O po to, kai suskaičiuoja rezultatus, tai gaunasi tas pats apokalipsinis trečdalis, kurio gamta vienaip ar kitaip nori atsikratyti.
O kaip iššifruoti biblinę istoriją apie Sodomą ir Gomorą, kurie buvo taip apkrėsti sodominėmis nuodėmėmis, tai yra, sodomija, tai yra, homoseksualumu, ir kurie buvo sunaikinti ugnimi iš dangaus? Šiame punkte ir Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas kalba apie tą patį. Ir tai tie patys progresuojantys daktaro Kinsi 37-75%.
Rusija jau praėjo tą baisią žmonijos atsinaujinimo fazę. O Amerikos ir Vakarų tas dar laukia ateityje. Jeigu norite, tai tame yra apaštalo Karlo Markso pranašystė apie neišvengiamą visuomeninių farmacijų kaitą. Jis tik perfrazavo biblinius apaštalus. Matote, kaip viskas paprasta. Jeigu tik turi biblinius pažinimo raktus.
Tame ir slypi baisus, apokalipsinis “Kunigaikščio” slaptaraštis, kurio išsigando ir mūsų emigracinė spauda ir visa vakarų spauda. O toliau, aš priverstas sutikti su tuo, ką rašė pratarmėje mano kolega profesorius Novikovas. Juk, jeigu tikėti įvairiais gudriais organais, užsiiminėjančiais psichologiniu karu, tai tų legionierių, kandidatų, pakeleivių ir prijaučiančių kurie turi įvairių problemų pagal Kinsi, Froido, ir Dostojevskio liniją spaudoje, bus jau ne 37%, ir ne 50%, o visi 75%. Ir geroje civilizuotoje visuomenėje – tai valdančioji partija. Štai todėl “Kunigaikštis ir papuolė į antipartinės literatūros kategoriją. Matote kaip degeneracijos šėtonas saugo savo paslaptis?
Tik žinant tai, jūs suprasite, kodėl žinomas filosofas Deni de Ružmon savo knygoje “Velnio dalis”, svarstydamas apie šėtoną šiuolaikinėje visuomenėje, pesimistiškai konstatuoja, kad tiesa apie velnią – tai toks purvinas reikalas, kad vienas lašas sujaukia visą gyvenimą, kaip vandens lašas sudrumsčia apsento stiklinę. Bet nuo tos tiesos galima apsvaigti.
Jeigu man papriekaištaus, kad aš pasikartoju, tai aš taip darau sąmoningai. Kartojimas – mokslo motina. Juk mes čia ne romanėlius skaitome, o kalbame apie patį sunkiausią mokslą pasaulyje – apie Aukštąją Sociologiją, apie Dievą ir velnią, apie Kristų ir antikristą, apie gėrio ir blogio, laimės ir nelaimės, gyvenimo ir mirties šaltinius, kur pagrindinį vaidmenį vaidina tas žmonių giminės prakeiksmas, kurį nuo amžių amžinųjų vadina velniu – ir iki pat šių dienų bijo ištarti jo tikrąjį vardą. Štai, Klimovas ištarė – ir matote, kas gavosi? Todėl kai kas ir vadina tą mokslą juodąja sociologija. Todėl ir aš kartoju kai kuriuos svarbius momentus, kad skaitytojas ne tik suprastų, bet tai ir prisimintų.
Bet todėl, kad Dievas gyvena danguje, o velnias žemėje, tai grįžkime prie objektyvios realybės. Sugrįšime prie to, kaip Klimovą įvertino tarptautinė spauda.
Žinomas tarybinių reikalų žinovas Judžin Natanovič Laions parašė knygą “Mūsų slapti sąjungininkai – Rusijos tautos”. Toje knygoje daug citatų. Bet daugiausiai citatų iš Klimovo “Berlyno Kremliaus”. Gaunasi, kad Klimovas – pagrindinis sąjungininkas.
Vieno iš didžiausių amerikiečių žurnalo “Saturday Ivning Post” korespondentas Europoje Džeims O-Donnel ilgai važinėjo po Vokietiją ir tyrė amerikiečių vedamą psichologinį karą prieš Tarybų Sąjungą. Po to, jis žurnale “Post” (6.6.1953) atspausdino didelį ir rimtą straipsnį pavadinimu “Tie rusai mūsų pusėje”.
Bet ir O-Donnel, vėl gi, labiausiai vadovaujasi Klimovo pateikta informacija: “Grigorij Klimov, žmogus, sugebantis skaityti kitų žmonių mintis … Geriausi smegenys tarp pusiau karinių emigrantų … Klimovas sėdo ir parašė “Berlyno Kremlių”, šiandieninį bestselerį Europoje...”
. Ir taip, tarp “Tų rusų mūsų pusėje” Klimovas buvo pirmoje vietoje.
Pabaigoje O-Donnel patetiškai sušunka: “Taip sakė Grigorij Petrovič Klimov...”
. Tai šiek tie primena “Tai sakė Zaratustra”. Po to O-Donnel daro išvadą: “Vienok, tai, ką jis sakė” – ne Zaratustra, o Klimovas – “aš daug girdėjau, daug, daug kartų... Sunku įsivaizduoti, kad visi jie” – jie rusai mūsų pusėje – “taip absoliučiai klydo”
.
Suvedus viską, ką apie Klimovą rašė tarptautinė spauda, noriu pabaigti taip pat logiškai ir paprastai, kaip O-Donnel: sunku įsivaizduoti, kad tarptautinė spauda taip absoliučiai klydo.
Greičiau atvirkščiai. Visa tai, kas buvo rašoma apie “Berlyno Kremliaus” autorių, dar labiau tinka “Šio pasaulio kunigaikščio” autoriui. Būtent todėl apie tuos atsiliepimus aš ir priminiau taip detaliai: juk, praktiškai – tai atsiliepimai apie “Kunigaikštį”, – apie knygą, kokios dar nebuvo.
Nors... visa tai buvo ir yra Biblijoje. Tai to gamtos pusiausvyros nematomo proceso žmogaus atžvilgiu rezultatas, kuris stengiasi paskirstyti dvasinius ir materialius lobius tarp žmonių, jeigu ir ne po lygiai, tai, bet kuriuo atveju, iš eilės.
Ir dabar ir amžinai ir per amžių amžius... Amen!
Socialinės psichologijos profesorius
Vaitheiveno Universiteto Daktaras B. V. Sacharov
Ir paėmiau aš knygą iš angelo rankų ir suvalgiau ją;
Ir ji mano burnoje buvo saldi, kaip medus;
kai aš ją suvalgiau, tai karti pasidarė manyje.
Švento Jono Krikštytojo
pranašystės, 10:10