Nelabajame Dievas.
Viktoras Hugo
– Draugai, šiandien mes pakalbėsime apie slaptas bendrijas, kurios mūsų laikais vadinamos vienu terminu – masonystė. Laisvieji mūrininkai. Frankmasonai. Parmazonai. Laisvamaniai. Patys save jie vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Kas jie tokie?
Mūsų bibliotekoje jūs rasite pačią didžiausią SSSR knygų kolekciją apie masonystę. Visomis kalbomis. Pirmą tų knygų grupę sudaro knygos, parašytos pačių masonų. Pavyzdžiui, Spenserio Liuiso Mistinis Jėzaus gyvenimas, 12-tas leidimas, San-Chose, Kalifornija, 1959, kurioje pranešama, kad Jėzus Kristus buvo esėjų sektos ir Didžiosios baltosios brolijos narys, su akivaizdžiomis užuominomis, kad tai buvo tuometinė masonystė.
Greta jūs rasite masonų žurnalus Rozikrušen Daidžest, kuriame kiekvieno numerio viršelyje truputį įkyriai puikuojasi įvairių didžiųjų žmonių portretai su Albertu Einšteinu priešakyje. Ir vėl su aiškiomis užuominomis, kad jie buvo masonai. Apskritai, jeigu tikėtume masonų leidiniais, visi gerieji žmonės nuo Jėzus Kristaus iki Alberto Einšteino buvo masonai.
Į visa tai prikaišiota pažadų, jog masonystėje jūs surasite pasaulio harmoniją, pažinsite visatos paslaptis, surasite laimę ir taip toliau. Bet jeigu jūs imsite tas masonų knygas ir žurnalus skaityti įdėmiau, tai pamatysite, jog jie kaip reta tušti ir juose tik migla. Apskritai paslaptis yra paslaptis.
Greta kita knygų grupė: bendroji slaptų bendrijų istorija. Kabala ir magija. Negrų burtininkai ir Sibiro šamanai. Viduramžių raganos ir slaptasis riterių bažnytininkų ordinas. Masonai: rozenkreiceriai, iliuminatoriai, karbonarai. Indijos tugi smaugikai, kruvinosios deivės Kali garbintojai. Arabų teroristų slaptos hašišininkų bendrijos. Rusų skopcų ir chlystų sektos. Beje, toks chlystas buvo pagarsėjęs Rasputinas. Anarchistai ir komunistai. Ku-Kluks-Klanas. Sicilijos mafija. Negrų teroristai Mau-mau Kenijoje. Ir taip iki Blavatskajos (pusžydės) teosofijos ir Šteinerio (žydas) antroposofijos.
Atidžiau panagrinėjus šias slaptas bendrijas, akivaizdūs darosi tokie tų paslapčių elementai: psichinės ligos, lytiniai iškrypimai, narkotikai, didybės manija, griovimo ir savigriovos kompleksai, sadizmas ir mazochizmas. O viso to pagrindinis tikslas yra kova dėl valdžios. Kaip matote, elementai mums šiek tiek žinomi.
Štai aš imu Normano Mak Kenzio knygą Slaptos bendrijos, Niujorkas, 1968. Ten tiesiai sakoma, kad Marksas ir Engelsas išaugo tose slaptose bendrijose. Arba pažodžiui: «Bolševikai, nepaisant jų pretenzijų, jog jie esą darbininkų klasės atstovai, buvo pačios sėkmingiausios visų laikų nacionalinės slaptos bendrijos»
(p. 201).
Bet negi Stalino slaptoji policija nežinojo, kas tos slaptos bendrijos? Dėl to draugui Stalinui ir teko sušaudyti visus leniniečius, kalbant valstybės kaltintojo Vyšinskio žodžiais, kaip pasiutusius šunis. Lygiai taip ir Hitleriui teko sušaudyti visus šturmuotojus, kurie atvedė jį į valdžią. Tuomet Hitleris visai atvirai pareiškė spaudoje, kad jeigu jis nebūtų tų šturmuotojų likvidavęs, tai valdžią Vokietijoje būtų užgrobę homoseksualistai. Šturmuotojų vadą Ernstą Remą areštavo lovoje, kurioje jis miegojo su savo vairuotoju. Slopinant Remo pučą, 1934 metų liepos 30 d., vadinamąją Ilgųjų peilių naktį, buvo sušaudyta apie 7.000 šturmuotojų.
Dabar imame Arkono Darolio knygą Slaptųjų bendrijų istorija, Niujorkas, 1962. Įvadiniame žodyje rašoma:
«Slaptosios bendrijos paprastai laikomos antivisuomeninėmis, nes jose buriasi elementai, apskritai nemalonūs ir kenksmingi visuomenei... Beje, neįmanoma slaptųjų bendrijų istorijos atskirti nuo religijos, nes net grynai nusikalstamos slaptosios bendrijos labai dažnai yra religinės kilmės arba turi tokių pretenzijų. Ši knyga nepretenduoja į išsamų slaptų bendrijų aprašymą: tokios knygos niekada nebuvo ir nebus» (p. 10-11).
Hm, vėl tas keistas perspėjimas arba įspėjimas, su kuriuo mes susiduriame jau daug kartų. Ir d-ro Langės-Eichbaumo knygoje Genijus, beprotystė ir šlovė. Ir Chendriko van Luno Biblijos istorijoje, kurioje jis rašo apie tuos, kurie artėja prie absoliučios tiesos, taip: «Bet jeigu jis nori gyventi taikiai ir laimingai, tai lai geriau jis apie tai patyli»
. O juk pagrindinę tų visų slaptųjų bendrijų paslaptį galima apibūdinti vienu sakiniu. Ir net vienu žodžiu. Tai kur šuo pakastas?
Paimsime dar Moriso Besi knygą Magijos ir antgamtiškumo istorija, Londonas, 1964. Pacituosiu jums kai kurias įdomesnes vietas. Pavyzdžiui, apie šamanus:
«Paprastai šamanai renkami dėl nenormalios jų psichikos, jų profesijai dažnai būdingi ypatingi sapnai, kuriuos jie sapnuoja. Dažnai tai homoseksualistai, pakenkti psichinių ligų» (p. 19).
Hm, toks šamanas buvo ir biblinis Juozapas, kuris išgarsėjo tuo, kad išaiškindavo faraono sapnus. Beje, primenu, kad Juozapas, kaip ir šamanai, buvo pederastas (Judėjų erotika, p. 104-105). Bet tai jam nesutrukdė vesti goję, šiksą Asanetą, egiptiečio Portifero dukterį. Matote, koks tas žydų «kraujo grynumas».
Bet ir Siono išminčius Froidas tai pat užsiiminėjo šamanyste, parašęs ištisą knygą apie sapnų psichologiją. Beje, viduramžiais sapnų aiškinimas oficialiai buvo pripažintas raganavimu. Ir viduramžiais Juozapas su Froidu būtų patekę ant inkvizicijos laužo.
Įdomu, kad Besi knygoje, kartu su žydų kabala, viduramžių raganomis ir raganiais, alchemikais ir fakirais, su hipnotizuotojais ir neurotikais, psichopatais ir parapsichologais figūruoja ir masonystė. Pagrindinis masonų šūkis: Visi už vieną – vienas už visus! (p. 257). O jūs tikriausiai manėte, kad tą šūkį išrado Diuma arba sovietų pionieriai?
Beje, visiškoje darnoje su šiuo šūkiu šiandien darbuojasi ir tarptautinė masonystė, visokeriopai palaikanti mūsų žydiškuosius disidentus, kartais net prieštaraudami savo šalies interesams, reikalaudami nutraukti su SSSR prekybą ir net atominį nusiginklavimą, susiedami tai su žydų emigracija iš SSSR. O po to žydai įsižeidinėja, kai sakoma, jog masonystė visada žyd-masonystė.
Todėl mums ir tenka dirsčioti į slaptų bendrijų, magijos ir antgamtiškumo istoriją. Iš esmės visa ši istorija yra apie psichines ligas. Dėl to ir durnynai mūsų disidentams.
Imkime trečią knygų apie slaptas bendrijas grupę: katalikiškąsias knygas apie masonystę. Reikia pripažinti, kad tai pačios rimčiausios ir turtingiausios knygos šia tema. Katalikybė ir masonystė visada buvo nesutaikomi priešai. Pagrindinis katalikų kaltinimas masonams: nuolatinis dalyvavimas visose ardomosiose ir revoliucinėse bendrijose, kurių tikslas kovoti dėl valdžios. O kai jos valdžią užgrobia, tai pakerta šeimos ir visos visuomeninės santvarkos moralės pamatus.
Pažvelkime į monsinjoro, tai yra kardinolo Georgo Dilono knygą “Masonystė be kaukės (slaptoji jėga už komunizmo)”, Londonas, 1965. Cituoju: Bnai-Brit žinyne
1950 metų kovo 3 d. straipsnyje Davidas Veismanas rašo, kad Stalinas buvo žydas (p. 19). Pridursiu, kad Bnai-Brit – tai žydų masonystės centras, todėl šis šaltinis pakankamai patikimas. Taigi žydai patys pripažįsta, kad Stalinas buvo žydas arba, pasak kitų šaltinių, pusžydis. O dabar žydai visam pasauliui šaukia, kad Stalinas buvo antisemitas. Štai ir suprask, kur semitas – ir kur antisemitas?
Toliau: «Napoleonas savo karjerą pradėjo kaip masonas ir toks liko iki gyvenimo pabaigos»
(p. 69). Palyginkite tai su kitais duomenimis apie Napoleoną: homoseksas ir agresyvumas.
«Masonystė net pačia nekalčiausia forma yra kriminalinė organizacija... Todėl jie visada simpatizuoja nusikaltėliams. Masonai neapkenčia visų represinių bausmių ir daro viską, kad pakeistų mirties bausmę net už nužudymą. Revoliucijose įprastinė masonų taktika – atverti kalėjimų duris, kad paleistų nusikaltėlius visuomenės negandai. Kai to padaryti negali, jie dirbtinai rodo nusikaltėliams perdėtą simpatiją» (p. 111).
Todėl masonas Kerenskis po Vasario revoliucijos iš kalėjimų paleido visus kriminalinius nusikaltėlius. Vien tik Petrograde Kerenskis išleido iš kalėjimų dešimtis tūkstančių kriminalinių nusikaltėlių, kartu likvidavo caro policiją, dėl to kilo visuotinė anarchija.
Apie tai jūs galite pasiskaityti Aleksiejaus Tolstojaus Kančių keliuose – kaip Dašą užpuolė «vėjavaikiai» plėšikai, dėl to jai prasidėjo priešlaikinis gimdymas, ir vaikas mirė, o pati Daša iš sielvarto vos neišprotėjo. Boriso Lavreniovo Septintame palydove jūs galite pasiskaityti, kaip Čeka rengdavo tų plėšikų masines gaudynes ir šaudė juos be tardymo ir teismo kartu su buržujais, kurie prileido prie valdžios Kerenskį.
Šitai žinodami jūs suprasite keistą tarptautinės organizacijos Amnesty international veiklą, kuri reikalauja amnestijos viso pasaulio nusikaltėliams, įskaitant ir mūsų disidentus, kurie sėdi durnynuose. Akivaizdūs masonėliai. Pelėdą iš skrydžio pažinsi. O jų slaptieji daugbroliai inkščia visam pasauliui ir reikalauja Amnesty Nobelio taikos premijos. Neva už humanitarinę veiklą. Šitai žinodami jūs suprasite ir įkyrų akademiko disidento Sacharovo humaniškumą, kuriam dėl autoriteto taip pat kyštelėjo Nobelio taikos premiją.
Paskui kardinolas Dilonas apie masonus rašo šitaip: «Kaip gerai žinoma, jie turi tokią galią, kad su jais priversti skaitytis visų pasaulio šalių diplomatai»
(p. 112). Todėl Evangelijoje ir sakoma, jog velnias – šio pasaulio kunigaikštis arba šio pasaulio dievas. Dėl to mes ir palietėme šią temą.
Cituoju: «Nėra pasaulyje kitos tokios šalies, kurioje masonystė klestėtų labiau, negu Amerika»
(p. 153). Beje, Amerikoje daugiausia ir žydų – 6 milijonai. Dvigubai daugiau, negu Izraelyje. Ir dauguma mūsų žydų disidentų, kurie iki užkimimo šaukia, jog nori į Izraelį, paskui važiuoja visai ne į Izraelį, o į Ameriką. Ak, Amerika-Žydelika. Žeme pažadėtoji!
Baigdamas monsinjoras Dilonas rašo, jog masonystė vaidina pagrindinį vaidmenį daugumoje Europos ir Pietų Amerikos šalių. Tačiau masonystė buvo uždrausta Hitlerio laikais Vokietijoje ir Musolinio laikais Italijoje. Ji taip pat buvo uždrausta Franko laikais Ispanijoje ir Salazaro laikais Portugalijoje, nepaisant visų amerikietiškojo NATO pastangų tą masonystę įteisinti (p. 163).
Imsime dar vieną katalikišką knygą: vikontas Leonas de Ponsinas “Slaptosios jėgos po revoliucijos (masonystė ir judaizmas)”, Londonas, 1929. Viršuje raudona penkiakampė žvaigždė, o jos viduryje – šešiakampė Dovydo žvaigždė.
Cituoju: «Šiandien Prancūzijoje yra apie 50.000 masonų» (p. 23). Pridursiu, jog Normanas MakKenzis savo knygoje Slaptosios bendrijos nurodo, kad Anglijoje 750.000 masonų, JAV – daugiau kaip 4 milijonai, tai yra JAV kas 12 žmogus yra masonas, o visose kitose pasaulio šalyse dar apie milijoną masonų (p. 152). Bet svarbiausia ne kiekybė, o kokybė ir tie postai, kuriuos jie užima.
Cituoju: «Niekas negali suprasti, kodėl būtina siaubinga priesaika, kurios reikalaujama iš visų masonų, priesaika, kupina prakeiksmų ir grasinimų, kad jie neatskleistų savo organizacijos paslapčių» (p. 26).
O štai ir masonų priesaikos tekstas: «Jeigu aš nors kiek sulaužysiu savo priesaiką, tegul nupjauna man galvą, tegul išrauna man širdį, dantis ir vidurius ir tesviedžia juos į jūrą, tesudegina mano kūną ir tepaleidžia pelenus pavėjui, kad nieko neliktų iš manęs ir mano minčių žmonėse ir tarp mano brolių masonų» (p. 27). Hm, ir tai vadinama filantropine bendrija!?
Toliau: «Melas ir dviveidystė yra būdingi visiems revoliuciniams judėjimams, pradedant 1789 metais ir baigiant mūsų dienomis. Laiške Terio Volteras rašė: «Meluoti reikia kaip velniui ne baikščiai, ne vieną kartą, o drąsiai ir visada»
(p. 32). Beje, Volteras buvo masonas ir Prancūzijos revoliucijos ideologas, revoliucijos, kurioje nuo giljotinos krito daugiau kaip milijonas žmonių.
Jūs, žinoma, girdėjote apie garsųjį revoliucionierių Aleksandrą Ivanovičių Gerceną. O štai vikontas de Ponsino rašo, jog Gercenas buvo žydas ir masonas (p. 65). Tiksliau, Gercenas buvo pusžydis. Jis buvo nesantuokinis turtingo rusų dvarininko Ivano Aleksiejevičiaus Jakovlevo ir vokiečių žydės Luizos Haag sūnus. Kadangi jis buvo nesantuokinis sūnus, tai visa tai primena žydų baistriuko Hitlerio biografiją. Ir Lenino motina buvo žydė, kurios mergautinė pavardė iš tėvo Blank, o iš motinos Grošopf. O dabar prisiminkite legendas apie antikristą, kuris gimsta iš žydės motinos ir gojaus tėvo. Todėl įžymusis psichiatras Jungas ir sako, kad kiekvienoje legendoje yra dalis teisybės.
Pats Gercenas Praeityje ir godose rašo, jog jo motina, pabėgusi iš namų su jo tėvu, perėjo Rusijos sieną persirengusi vyriškais drabužiais. Bet kodėl vyriškais, kas ji – lesbijietė? Ir iš kokių «namų» ji pabėgo? Jokių tų «namų» pėdsakų nėra. Todėl kai kurie tyrinėtojai mano, kad despotas dvarininkas tiesiog išsivedė prostitutę. Dėl to jis jos ir nevedė. O įtaisė jų nesantuokinio vaiko auklėtoja, davė jam išgalvotą pavardę Gercenas, neva, iš vokiško žodžio Herc, o tai reiškia širdį, tai yra meilės vaisių. Majakovskis šmaikštavo: Gerceno vardas – tai b... kaina («имя Герцена – это хер цена
»).
Vaikystėje Gercenas turėjo daug užsukamų žaislų, tačiau jis juos negailestingai laužė. Beje, net Lenino biografai sovietai pažymi, kad tokį būdingą bruožą – tratinti žaislus – turėjo ir Leninas, aiškindami tai Lenino smalsumu. O iš tikrųjų tai griovimo kompleksas, toks gilus, kad išryškėjo jau vaikystėje. O jaunystėje Gerceną staiga kažkodėl patraukė Prancūzijos revoliucija, kurioje irgi viską laužo ir muša.
Mokėsi Gercenas stebėtinai prastai, buvo labai tingus. Dar visai jaunas jis pamėgo valdyti kitus, ir menkiausias pasipriešinimas jį įsiutindavo. Valdžios kompleksas, vado kompleksas.
Praeityje ir godose Gercenas rašo apie savo draugystę su Ogariovu, jog pirmoji draugystė panaši į pirmąją meilę, kurioje ir drovumas, ir besąlygiška ištikimybė, ir pavydus išskirtinumo troškimas, ir kankinantis ilgesys išsiskiriant. Tipiškos jauno pederasto emocijos. Ogariovas Gercenui buvo toks pat minonas, kaip Engelsas Marksui.
Pirmoji Gerceno žmona Natalija Aleksandrovna Zacharjina buvo jo tėvo Aleksandro Alesiejevičiaus Jakovlevo brolio duktė, tai yra Gerceno pusseserė. Kraujomaiša. Faraoninės santuokos. Iš tos santuokos gimė trys negyvi vaikai. Antrą kartą jis vedė buvusią savo minono Ogariovo žmoną. O dar vėliau Gerceno dukra iš antrosios santuokos nusižudė. Velnio karuselė! Tas pats buvo ir su Markso bei Trockio vaikais.
1853-1856 metais per Krymo karą, būdamas Londone, Gercenas Rotšildo apmokamas, rašė atsišaukimus didvyriškiems Sevastopolio gynėjams, kviesdamas juos pereiti į priešo pusę. Štai jums ir permanentinis revoliucionierius, amžinas disidentas. O iš tikrųjų tai psichiškai pasiligojęs išgama. Genialus? Jeigu patinka, tai genialus idiotas – genijotas. O po revoliucijų tuos genijotus iššaudo, kaip pasiutusius šunis.
Beje, įsidėmėkite charakteringą bruožą – kraujomaišą. Pusžydis Gercenas buvo vedęs savo pusseserę. Visų žydų protėvis biblinis Abraomas buvo vedęs savo suvestinę seserį bevaisę Sarą. Albertas Eišteinas antrą kartą vedė taip pat vos ne tikrąją seserį, kurios mergautinė pavardė buvo Elza Einštein. Ir vienintelė moteris, kurią žydų baistriukas Hitleris iš tikrųjų mylėjo, buvo jo dukterėčia Heli Raubal, kurią jis arba nužudė, arba privertė nusižudyti.
O štai vikontas de Ponsinas pateikia intriguojančius 1908 metų turkų revoliucijos užkulisius. Apie vadinamuosius jaunaturkius. Jaunaturkių judėjimo centras buvo Salonikuose, kuriame iš 100.000 gyventojų 70.000 buvo... žydai. Beveik visą revoliucijos vadovybę sudarė masonai, kurių dauguma buvo žydai. Viskas kuo puikiausiai pagrįsta dokumentais (p. 66-67).
Pridursiu kaip istorinę paralelę, kad, rengiant mūsų Vasario revoliuciją, gana niekšišką vaidmenį vaidino karinė grupuotė, pasivadinusi jaunaturkiais. Iš tikrųjų tai buvo karinė masonų ložė, kuriai vadovavo Valstybės Dūmos gynybos komisijos pirmininkas Gučkovas. Joje dalyvavo generolai Vasilijus Josifovičius (?) Romeiko-Gurko, Polivanovas, Myšlajevskis ir taip toliau.
Tais pačiais «jaunaturkių» keliais patraukė mūsų disidentijos generolas Piotras Grigorenko, kurį mes pažeminome į kareivius ir išturkavome į durnyną. O paskui tą «turką» išginėme į užsienį.
Savo Rugpjūtyje memzeris Solženicynas apsimetinėja vos ne monarchistu – ir kartu labai giria jaunaturkius, kurie išdavė monarchiją. Kyla klausimas: tu kas – potencialus masonas?
Toliau vikontas de Ponsinas analizuoja 1918-1919 metų revoliuciją Vengrijoje. Pradžioje ten įvyko 1918 metų buržuazinė revoliucija, kurioje didelį vaidmenį atliko masonystė. Kažkas panašaus į mūsiškę Vasario revoliuciją ir kerenskystę. Dėl to 1919 metais valdžią užgrobė žydas komunistas Bela Kunas ir surengė raudonąjį terorą. Bela Kuno vyriausybėje iš 26 komisarų – 18 žydų, kurių dauguma, įskaitant patį Belą Kuną, buvo masonai. Tarp tų masonokomunistų buvo ir keistas broliukas Lukašas, žydų milijonieriaus iš Budapešto sūnelis! (p. 122-123).
Sutriuškinus kruvinąją Bela Kuno diktatūrą, nacionalinė Vengrijos vyriausybė masonystę uždraudė ir paskelbė masonų ložių dokumentus ir sąrašus, iš kurių matyti, kad 90% Vengrijos masonų buvo žydai (p. 73). Tas pats buvo ir Vengrijos 1956 metų sukilime: komunistinėje vyriausybėje 90% žydų – o tarp maištautojų irgi 90% žydų. Ir tie žydų psichai siautės iki tol, kol kovoje už valdžią nesunaikins vienas kito. O tada kraupus klyksmas apie antisemitizmą!
Toliau: «Dalyvaudami Vengrijos komunistinėje revoliucijoje... masonai daugiausia darbavosi spaudoje. Kantriai ir atkakliai dirbdami jie užgrobė valdžią daugumoje spaudos organų...»
(p. 74). O dabar prisiminkite, ką apie spaudą kalba doras lordas Čarlzas Snou: 9 iš 10 rašytojų-rašeivų politiškai ydingi, ir jeigu rašytojai nedarytų tokios netikusios įtakos tautų politiniam gyvenimui, pasaulis ko gero nepažintų Aušvico, tai yra Osvencimo.
Visa tai reikia žinoti, kad suprastumėte mūsų disidentus. Juk visi jie darbuojasi Vakarų spaudoje. Ir visi jie vienaip ar kitaip susiję su žydais.
Draugai, visi jūs žinote, kad Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo Gavrilos Principo šūvio Sarajeve. Kad ir į kokią enciklopediją jūs pažvelgtumėte, rasite parašyta, jog Principas serbas. Taip? O štai Ponsinas cituoja oficialią Principo teismo stenografijos ataskaitą, kur aiškiai parašyta, jog Principas buvo žydas. Be to, jis ir jo bendrininkai buvo masonai. Studentai, vaikėzai nuo 18 iki 20 metų (p. 80-83). Argi tai ne įdomūs faktai? Bet šito jūs iš niekur nesužinosite. Paklauskime, kodėl?
Masonystės tikslai estetikoje: «Bjaurasties ir nenatūralumo kultas tapyboje, literatūroje, muzikoje ir dramoje – modernizmas... degeneracija»
(p. 99). Beje, per Didįjį Valymą šlavė ir tuos menininkus modernistus – Mejercholdą, Babelį ir į juos panašius. O dabar mes varome tuos modernistus į užsienį.
Toliau 130-132 puslapiuose pateikiama sovietų vyriausybės statistika tuoj po revoliucijos 1917-1921 metais. Sąrašai gana pikantiški, trenkia česnaku. Verčiu iš anglų:
Narių Žydų, %
Liaudies komisarų taryba: 22/17 77,2%
Karinis komisariatas: 43/33 76,7%
Užs. Reikalų komisariatas: 16/13 81,2%
Finansų komisariatas: 30/24 80,0%
Justicijos komisariatas: 21/20 95,0%
Švietimo komisariatas: 53/42 79,2%
Socaprūpinimo komisariatas: 6/6 100%
Darbo komisariatas: 8/7 87,5%
Provincijų komisarai: 23/21 91,0%
Žurnalistai: 41/41 100%
Po to pateiktas 1919 metų sovietų vadų sąrašas:
Pavardė Buvusi pavardė Tautybė
Leninas (Uljanovas) rusas, motina žydė
Trockis (Bronštein), žydas
Steklovas (Nachamkes), žydas
Martovas (Cederbaum), žydas
Gusevas (Drabkin), žydas
Kamenevas (Rozenfeld), žydas
Suchanovas (Himmer), žydas
Lageckis (Krachman), žydas
Bogdanovas (Zilberštein), žydas
Gorevas (Goldman), žydas
Urickis (Rodomylskij), žydas
Volodarskis (Kogan), žydas
Sverdlovas (Sverdlov), žydas
Kamkovas (Kac), žydas
Ganeckis (Fiurstenberg), žydas
Danas (Gurievič), žydas
Meškovskis (Goldberg), žydas
Parvus (Gelfand), žydas
Rozanovas (Goldenbach), žydas
Martynovas (Zimbar), žydas
Černomorskis (Černomordyč), žydas
Piatnickis (Levin), žydas
Abramovičius (Rein), žydas
Zviozdyčius (Fonštei), žydas
Radekas (Sobelson), žydas
Litvinovas (Fikelštein), žydas
Lunačiarskis (Lunačiarskij), rusas (buvo vedęs žydę – Rozenel)
Kolontaj (Kolontaj), rusė
Petersas (Peters), latvis
Maklakovskis (Rozenblium), žydas
Lapinskis (Levinson), žydas
Bobrovas (Natanson), žydas
Glazunovas (Šulcė), žydas
Lebedevas (Limso), žydas
Jofė (Jofė), žydas
Kaminskis (Gofman), žydas
Ir taip toliau, ir panašiai ta pačia dvasia. Aš čia truputį trumpinu:
Izgojevas (Goldman), žydas
Vladimirovas (Feldman), žydas
Larinas (Lurje), žydas
Krasinas (Krasin), rusas
Čičerinas (Čičerin), rusas
Čia aš turiu paaiškinti: Čičerinas, pirmasis SSSR Užsienio reikalų ministras, nors pagal tėvą buvo senos bajorų giminės, tačiau jo motina – žydė. Be to, memzeris Čičerinas buvo ir vedęs žydę. O kaip paslaptį jums išduosiu, kad jis buvo pederastas – o galo sulaukė beprotnamyje. Ir galiausiai turime, kad bendrame 545 sovietų vadų skaičiuje žydų yra 447, tai yra 82%.
Dabar aš jums pateiksiu papildomą informaciją iš kitų šaltinių. Štai tos partijos, kurios vykdė revoliuciją:
CK bolševikų: 9 iš 12 žydai, 75%
CK menševikų: 11 iš 11 žydai, 100%
CK dešiniųjų eserų: 13 iš 15 žydai, 86%
CK kairiųjų eserų: 10 iš 12 žydai, 83%
Anarchistų komitetas: 4 iš 5 žydai, 80%
Teroro organai. Vidaus reikalų komisariatas, įskaitant Maskvos ir Petrogrado Čeka: iš 64 narių – 43 žydai, tai yra 67%.
Pirmoji lenininė Darbininkų ir kareivių taryba Maskvoje: iš 23 biuro narių 19 žydų, 82%. Štai jums darbininkų-valstiečių valdžia!? Tuo tarpu žydai sudarė tik 1,1% šalies gyventojų. Apskritai šitai buvo blogiau už totorių antplūdį.
Dar reikia atsižvelgti ir į tai, kad sąrašuose pažymėti žydai dažnai tėra pusžydžiai, kaip Leninas ir Čičerinas, arba žmonės, vedę žydes, kaip Lunačiarskis.
O dabar memzeris Solženicynas sako, kad sovietų valdžia kainavo rusų tautai 60 milijonų žmonių gyvybių. Taip, bet kas sudarė tą valdžią? Ir kas dėl viso to kaltas?
Paimsime iš tos pačios katalikiškų knygų serijos dar vieną storą knygą – Nesty G. Vebsteris, “Slaptosios bendrijos ir ardantieji judėjimai”, 8-asis leidimas, Londonas, 1964. Autorius – žinomas istorikas, parašęs dar ištisą krūvą labai rimtų knygų apie revoliucijas ir slaptas bendrijas. Bet mane sudomino štai kas: greta manęs reta knyga – Zodiako paslaptis, kurios autorius yra tūlas Julianas Šternas, o skliausteliuose (N. G. Vebsteris). Hm, ir vėl tas pats: pats geriausias antisemitas visada yra pats semitas.
Savo knygos «Slaptosios bendrijos» pabaigoje semitas-antisemitas Vebsteris-Šternas cituoja žinomą Amerikos psichiatrą, kuris sako, kad revoliucionieriai ir anarchistai iš esmės yra pamišę arba psichiškai nesveiki. Dabar pažodžiui:
«Mūsų beprotnamius užpildo daugiausiai žydai, geriausiu atveju tai didžiulė disproporcija jų skaičiui tarp kitų gyventojų. Faktas, kad revoliuciniuose judėjimuose dalyvauja daugiausia žydiško elemento, yra to, kas aukščiau pasakyta, įdomus patvirtinimas» (p. 398).
Kartu Vebsteris-Šternas cituoja žydų laikraštį Žydų pasaulis, kuris komentuoja «apskritai pripažintą faktą, kad «psichinių ligų procentas tarp žydų gerokai didesnis, negu tarp gojų». Po to laikraštis klausia: «Ar įgimta yra degeneracijos priežastis, taip sakant rasinis polinkis, ar tai yra išorinių sąlygų ir priežasčių rezultatas?»
Žydų pasaulis į savo paties klausimą atsako šitaip: priežastis esąs antisemitizmas, kuris gadinąs žydams nervus ir varąs juos iš proto (p. 398). Hm, dar vienas žydų anekdotas. Juk kiekvienam aišku, kad viskas yra kaip tik atvirkščiai.
Toliau: «Įdomu, kad du simptomai, pasireiškiantys ankstyvojoje išprotėjusiųjų bendrojo paralyžiaus stadijoje – persekiojimo manija ir didybės manija, – tai dvi įkyrios idėjos, kurias Talmudas ir Kabala apie viešpatavimą pasauliui, talkinant kerštingajam Mesijui, įkalė žydams į galvą» (p. 399).
Kas tas išprotėjusių bendras paralyžius? Tai tas pats paralyžius, nuo kurio sukrypo 53 metų pusžydis draugas Leninas. Tarp tų pusiau grynakraujų žydų psichinių ligonių yra dar daugiau, negu tarp žydų. Ankstyvoji stadija, persekiojimo manija ir didybės manija – ir kreipė Leniną į revoliucijos kelią. Persekiojimo manija kruvinojo caro režimo pavidalu, kuris, palyginti su tuo, kas vyko po revoliucijos, iš tikrųjų buvo labai švelnus. O didybės manija reiškėsi nesuvaldomo vadizmo pavidalu.
Apskritai aš semitui-antisemitui Vebsteriui-Šternui privalau pasakyti komplimentą: jis iš karto suvokė dalyko esmę. Dabar suprantate ryšį tarp žydų disidentų – durnynų – ir žydmigracijos iš SSSR?
Nors katalikiškos knygos apie masonystę ir yra geriausias to klausimo šaltinis, tačiau ir jos neatsako į pagrindinį klausimą – kas yra masonystė? Paslaptis lieka paslaptimi. Kodėl? Kas per velniava?
Galbūt bažnyčios tėvai nežino? Ne, jie puikiausiai žino. Tai kodėl jie tyli? Jeigu pasakys kardinolai, tai masonai atsakys: «O kuo geresni jūs patys? Juk visi katalikų kunigai – vienuoliai, nesituokimo įžadas, celibatas. Jau jūs geriau patylėkite!»
Iš tikrųjų tie kunigai vienuoliai, žinoma, geresni. Beje, ir mūsų stačiatikių bažnyčios visas generalitetas, vyskupai ir arkivyskupai, turi būti vienuoliai. Norėdami mokyti nusidėjėlius kaip gyventi be nuodėmės, pradžioje patys savo pavyzdžiu parodykite kaip tai daryti. Šitaip sprendžiamos problemos.
Iš tikrųjų bažnyčia ir masonystė – tai dvi to paties medalio pusės. Biologiškai arba kūniškai – tai vienybė. Tačiau ideologiškai arba dvasiškai – tai priešybė. Dėl to ir kova. Dėl to ir pagrindinis marksizmo dialektikos dėsnis, dėsnis keistas ir nesuvokiamas – apie priešybių vienybę ir kovą, kaip istorinio proceso variklį.
Antai masonų broliukas Viktoras Hugo savo romane Devyniasdešimt tretieji metai apie Prancūzijos revoliuciją, labai žiauriame ir antireligiškame romane, tiesiog rašo In daemone deus, tai yra Nelabajame Dievas. Tai masoniškas triukas – pakeisti Dievą velniu. Ir tai satanistų pagrindinė formulė – Nelabajame Dievas.
Hitlerininkai, užgrobę Paryžių, susprogdino Hugo paminklą, paminklą humanisto-satanisto, kuris bėgo iš Prancūzijos nuo teismo ir 19 metų gyveno tremtyje. Filosofas Sartras, gerai žinantis tuos dalykus, savo žurnale rašo, kad jis Hugo kūriniuose nemato nieko gero, išskyrus haliucinacijas ir beprotystes, ir kad Hugo tik panoptikumo išsigimėlis. Beje, Hugo labai pritardavo visokiems išgamoms, pvz., Kvazimodui Paryžiaus katedroje, ir nusikaltėliams, kaip Vargdienių herojui. Ir šlovina revoliucijas. Tas pats, kas rašoma katalikiškose knygose, kurias aš jums citavau.
O dabar imu oficialų atvirų, sąžiningų homoseksualistų 1958 metų rugpjūčio mėnesio žurnalą, kurį galima nusipirkti kiekviename Niujorko spaudos kioske. Tame žurnale yra straipsnis “Aš džiaugiuosi, kad esu homoseksualistas”, kurio pats pavadinimas nereikalingas paaiškinimo. Ir tame straipsnyje yra toks apreiškimas:
«Dabartinėje socialinėje ir kultūrinėje sistemoje homoseksualistas automatiškai tampa tarptautinės masonystės nariu...» (p. 9).
Taigi tamsiąją masonystės paslaptį, kurios neva nežino net Romos popiežius, galima nusipirkti gatvėje tik už 50 centų.
Jeigu potencialūs masonai būtų tik sąžiningi atvirieji homo (d-ro Kinsio 4%), tai būtų vieni niekai. Bet čia įeina visi d-ro Kinsio 37%: 4% atvirųjų ir 33% slaptųjų, kurie tuo užsiiminėjo 5-erius metus, 3-ejus metus, arba vienerius metus, o po to tarsi metė (prislopintas homo), arba tik svajojo apie tai sapnuose, bet iki orgazmo (latentiniai homo).
Be to, Kinsis paskaičiavo, kad JAV vyrų skaičius su homoseksualiniais impulsais, tai yra su homoseksualinėmis paskatomis, siekia 50% O pagal d-ro Vitelso statistiką net 47% ištekėjusių moterų yra daugiau ar mažiau susipažinusios su homoseksu. Jį papildo d-ras Kinsis, sakydamas, kad JAV iš sutuoktinių lytinio akto priešžaismyje 54% vyrų ir 52% moterų užsiiminėja burniniu seksu, o tai yra prislopinto homosekso indikatorius. Tie 52-54% visiškai atitinka minėtus 50% homoseksualinių impulsų tarp vyrų ir 47% tarp moterų.
Taigi 50% žmonių JAV yra daugiau ar mažiau dvilyčiai. Ir 50% JAV santuokų suyra. 1979 metais – milijonas ištuokų per metus.
Visa tai ir yra potencialus masonystės rezervas: 50% gyventojų, kas antras žmogus. Nors JAV tik kas 12-tas žmogus yra oficialus masonas. Tai nariai, kandidatai, pakeleiviai ir prijaučiantys tai partijai, kurios vardas legionas. Daugelis žmonių vedę (dažniausiai tokias pat žmonas), daugelis turi vaikų (kurie suaugę susidurs su tomis pačiomis problemomis). Vieni iš jų eina į bažnyčias ir meldžiasi: «Viešpatie, pasigailėk ir išgelbėk!» Kiti eina į masonystę, lyg į savos rūšies profsąjungas. Treti – viena koja bažnyčioje, kita – masonystėje.
Amerikietiškojo protestantizmo esmė ta, kad iš esmės tai sektantiškumas, nes kiekviena sekta daro tai, ką ji sugalvoja. Ir tų sektų daugiau negu dienų metuose, jų spektras plečiasi kaip vėduoklė, nuo katalikybės į masonystę. Kai kuriose JAV protestantiškose bažnyčiose parapijiečiams masonais būti leidžiama, o pastoriams – ne. Kitose – pastoriams galima, o parapijiečiams negalima. Trečiose masonais gali būti ir pastoriai, ir parapijiečiai. Katalikai griežtesni: tiems, kuriuos traukia masonystė, yra specialus Kolumbo riterių ordinas.
Rusų stačiatikių cerkvė užsienyje suskilo į kelias jurisdikcijas ir iš esmės nuėjo protestantizmo keliu. JAV yra net stačiatikių masonystė, kažkas panašaus į angelų velniją. O paskui, žiūrėk, kunigo dukra, popaitė, išteka už masono, o tėvelis visa tai palaimina. Arba masono anūkė išteka už šventiko sūnaus. Arba viena sesuo išteka už seminaristo, o antroji – už masono. Vaikšto jos į cerkvę ir meldžiasi: «Viešpatie, pasigailėk ir atleisk!» Todėl ir sakoma, kad aplink pasaulietį sukiojasi vienas velnias, o apie kunigą – 10 velnių.
1844 metais Romos popiežius Leonas XIII išleido encikliką, kurioje tiesiai pasakyta, jog žmogiškoji padermė padalinta į dvi priešiškas stovyklas: vieną prie Dievo, kitą prie velnio. O žinomas rašytojas vienuolis Rable sako, kad pusė pasaulio nežino, kaip gyvena kita pusė. Apie ką jie kalba? Kokios gi tos pusės? Jeigu turėsime galvoje anksčiau nurodytus 50% dvilyčių žmonių, tai šitaip ir yra. Anksčiau būdavo mistika, o dabar statistika!
Teologai sako, jog velnias – tai Viešpaties Dievo antitezė, Viešpaties Dievo beždžionė. Dabar jūs patys matote, kaip viskas yra. 50% dvilyčių – tai tie, kuriuos, švelniai tariant, gundo velnias. O Dievas... kas yra Dievas? Ogi ta antroji pusė – normalūs sveiki žmonės. Tokie, kaip jūs ir aš.