Dėl to reikia sukryžminti žmones iš talentingų šeimų su kitos psichopatologinio kraujo giminės žmonėmis, tai yra sąmoningai reikia padaryti bionegatyvų žmogų.
D-ras Langė-Eichbaumas «Genijus, beprotystė ir šlovė»
– Draugai, kad jūs atsikvėptumėte nuo Adomo ir Ievos nuodėmių, šiandien mes pasklaidysime draudžiamą Amerikos literatūrą, kurios jūs JAV knygynuose nerasite. Amerikos balsas piktinasi, kad mes nespausdiname savų disidentų, bet jie patys turi savų disidentų, kuriems egzistuoja nevieša cenzūra.
Jeigu mūsų disidentai dažniausiai yra kairieji marksistai, neotrockistai, tai amerikiečių disidentai – tai konservatoriai, krikščionys, apskritai dešinieji.
Kadaise Majakovskis savo eilėraščiuose klykė: «Kas ten žygiuoja dešinę? Kairę! Kairę! Kairę!»
Po to jis, cituojant jo žodžius, «paspringo savais vėmalais» ir paleido sau kulką į kaktą.
Kas tie dešinieji ir kairieji? Semantiniu požiūriu žodis dešinieji (rus. правые, t. y. teisieji) kilęs iš leksinės šaknies teisybė, teisumas (rus. правда, правота; niekada nereikėtų painioti žodžių правда, t. y. teisybė, su žodžiu истина, t. y. tiesa; pagrindinis skirtumas tarp šių ždžių tas, kad teisybių yra daug, už jas balsuojama, o tiesa turėtų būti tik viena). Atsimenate pirmąjį senosios Rusijos teisinį kodeksą Rusiškoji Teisybė.
O ką reiškia kairieji? Visa, kas atvirkščia teisybei ir teisumui. Šitai irgi atsispindi mūsų kalbos semantikoje: daryti iš kairės, kairės darbas, parduoti į kairę, kairysis berniukas ir t. t. O ar žinote, kas yra kairysis berniukas? Tai žargoninis pederastų pavadinimas.
Moriso Besi knygoje Magijos ir antgamtiškumo istorija, Londonas, 1964, sakoma: «... bendrasis judėjimas į kairę šiuolaikinėje psichologijoje ir psichoanalizėje – tai pasąmonės ir mirties simbolis»
(p. 18).
Toliau: «Tamsos kunigaikštis joja ant juodo arklio, kuris šuoliuoja į kairę, kryptimi, kuri reiškia nelaimę (etimologiškai kilęs iš lotynų sinistrum, kuris reiškia ir kairę, ir nešantis nelaimę – p. 176)».
Matote, mes tą slaptaraštį taip pat žinome, – nusišaipė generolas profesorius Malininas, kuris mėgdavo skųstis, kad jis nešvarių reikalų profesorius ir kad tik jo pavardė saldi (rus. малина – avietė). o darbas kartus. – Dabar mes mokyti žmonės. Žinome, kur dešinė ir kur kairė.
Štai aš imu Keneto Gofo knygą Komunizmo tėvas – satanizmas, Holivudas, 1970. Sprendžiant iš pavadinimo, galima pagalvoti, jog tos knygos autorius kunigas. Tačiau Kenetas Gofas visai ne kunigas, o vienas buvęs JAV kompartijos organizatorių ir vadovų.
Ir štai ką jis rašo: «Liuciferystės banga, kuri nusirito per Rusiją prieš revoliuciją, dabar atslinko į Ameriką...»
. Po to jis aprašo daug triukšmo sukėlusias masines žudynes Holivudo žvaigždės Šaron Teit name: «Šaron Teit vyras Romanas Polianskis – tai tas režisierius, kuris išleido filmą Rozmari vaikas, kuriame parodomas antikristo gimimas. Šaron Teit ir tie, kurie kartu su ja buvo užmušti, rengdavo tokias seksualines orgijas, prieš kurias senovės Romos orgijos atrodytų lyg mokykliniai piknikai. Ir štai vienos tokios laukinės orgijos metu pasirodė hipiai satanistai ir šaltakraujiškai visus išžudė»
(p. 4-5).
Gali būti, kad net satanistus ėmė pykinti nuo to, ką daro Holivudo žvaigždės?
Gofas: “...Teit nužudymas tai tik vienas iš daugelio kruvinų ritualų ir juodųjų mišių, kurios vyksta mūsų šalyje... Šiandien Jungtinėse valstijose sparčiai paplito satanizmas ir iliuminizmas. Daugiau kaip 5 milijonai Amerikos piliečių dalyvauja «juodosiose mišiose...»”.
«Daugelyje vietų ant altorių šėtono garbei žaginamos nekaltos mergaitės, prie šėtono statulos rengiamos laukinės seksualinės orgijos, o kalnų viršūnėse mėnulio pilnatyje atliekamos šlykščiausios apeigos» (p. 6-7).
Štai jums amerikietiškoji laisvė 1970 metais!
Toliau: «Prancūzų revoliucija ir rusų revoliucija. Iš esmės nei viena, nei kita neįvyko dėl ekonominių ar politinių priežasčių, kad palengvintų vargingųjų ir vidurinių klasių dalią... Esmė ta, jog abi šios revoliucijos yra slapto pogrindinio planavimo rezultatas, kad tam tikra sistema, nematoma imperija, slapta organizacija galėtų siekti savo tamsių kėslų» (p. 11-12).
Tai skamba kaip baltojo emigranto kliedesys. Bet taip rašo vienas buvęs JAV kompartijos organizatorių ir vadovų. Argi ne smalsu?
Toliau: «Pagal slaptus žydų kabalos užrašus, Siono išminčiai dar 929 metais pr. Kr. sudarė schemą, kaip taikiu būdu užgrobti pasaulį kabalos pagalba».
«...tie išminčiai nusprendė taikiai užkariauti pasaulį Sionui gudrumu simboliškos gyvatės, kurios galva vaizduoja tuos, kurie pašvęsti žydų administracijos planams, o tos gyvatės kūnas vaizduoja žydų tautą, nors administracija turi slapukauti net nuo pačios žydų tautos».
«...ten bus sukurta dvasinė demoralizacija ir papročių nykimas, dažniausiai talkinant žydėms, besimaskuojančioms prancūzėmis, italėmis ir taip toliau. Jos yra amoralaus gyvenimo vyrų, vadovaujančių savo nacijoms, pačios tikrosios palydovės» (p. 28-29).
Išprotėjusio kliedesys? Tačiau primenu, kad trečioji Stalino žmona – Roza Kaganovič – buvo žydė. Pirmoji Chruščiovo žmona – Gorskaja – buvo žydė. Brežnevo žmona – taip pat žydė. Komunistas Gomulka buvo vedęs žydę, tačiau ir fašistas Pilsudskis taip pat buvo vedęs žydę. Ir net beprotis Neronas taip pat buvo vedęs žydę Popėją. Bet ir prezidento Kenedžio žmona – Žaklin – taip pat šiek tiek apyžydė, iš prancūzų žydų. Ir tą sąrašą galima tęsti iki begalybės.
Čia reikia pažymėti, kad sovietiniai disidentai paprastai yra kairieji ir semitai, o amerikietiškieji dažniausiai dešinieji ir antisemitai. Kadangi jie dar ir krikščionys, tai iš karto ima tampyti už uodegos antikristą. Kadangi 90% Amerikos kompartijos narių yra žydai, o likusieji 10% negrai, tai aš nenustebsiu, jeigu Kenetas Gofas pats yra žydas. Tai įprasta istorija su daugeliu antisemitų – nuo Torkvemados iki Hitlerio.
Štai, pavyzdžiui, ką rašo Gofas: «Tiek Jėzus, tiek ir Jonas Krikštytojas peikė fariziejus už priskyrimą šventumo šėtonui, kaip savo laikmečio gyvatei. Jonas Krikštytojas sako jiems: «Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besislapstančios rūstybės?» (Mt 3:7). O Jėzus jiems sako: «Gyvatės! Angių išperos! Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!»
(Mt 23:33) (p. 29).
Tačiau juk Jonas Krikštytojas ir Jėzus patys buvo žydai. Štai ir susigaudykite, kas semitai, ir kas antisemitai!?
Savo laiku prezidentas Franklinas Ruzveltas išleido savo sūnų Frankliną Ruzveltą jaunesnįjį už Diupono milijonų paveldėtojos, kas tada buvo išreklamuota kaip XX amžiaus nuostabiausia santuoka. O masonų muziejuje Niujorke 23-ojoje gatvėje aš pats mačiau fotografiją, kurioje prezidentas Ruzveltas sveikina savo 19-metį sūnų pašventimo į masonus proga. Ten pat servetėlė, matyt, vestuviniam banketui, panaši į masonišką prijuostę, kurioje baltame fone pavaizduota juoda kaukolė ir sukryžiuoti kaulai, kaip piratų vėliavoje.
1965 metų gegužės 26 d. Amerikos spauda pranešė, kad Ruzvelto jaunesniojo žmona Etel Diupon, Diupono milijonų paveldėtoja, nusižudė. Iki tol ji kelis kartus pabuvojo beprotnamyje. Štai jums ir pati nuostabiausia XX amžiaus santuoka!
Po to Ruzveltas jaunesnysis vedė žydę Feliše Varburg-Sarnov, Varburgų banko paveldėtoją, tų pačių Varburgų, kurie finansavo rusų revoliuciją (Time, 1970.07.13). O antrojo prezidento Ruzvelto sūnaus žmona – Džeimsa – suvarė savo vyreliui peilį į nugarą, ir ją taip pat nutempė į beprotnamį (Time, 1969.05.23).
Beje, Time korporacijos pirmininkas, spaudos karalius Andriu Chaiskelas taip pat vedęs žydę. Ir ne paprastą žydę, o kito spaudos karaliaus – New York Times savininko, seserį.
Nuo tų kapitalistų neatsilieka ir komunistų karalius, JAV kompartijos vadovas, Viljamas Fosteris, kuris vedęs žydę Ester Abramovič. Kitas JAV kompartijos gensekas Erlas Brauderis taip pat vedęs žydę Raisą Berkman.
Tos Raisos Berkman vardas man kai ką primena. Jis primena Aleksandrą Berkmaną. Gali būti, kad tai net giminės. 1910 metais pirmoji Amerikoje seksualinio švietimo mokykla, tai yra mokykla mažamečių dvasinio tvirkinimo, buvo įkurta žydo anarchisto Aleksandro Berkmano drauge su Ema Goldman, taip pat žyde ir anarchiste. Už ardomąją veiklą tą linksmą porelę 1919 metais teismine tvarka deportavo į SSSR. Kaip dabar mes deportuojame savo žydus disidentus į JAV. Skolą įmoka puošia.
Stovėdami garlaivio denyje veidu prieš Laisvės statulą, laisvės apaštalai Berkmanas ir Goldman keikėsi nespausdintinais žodžiais, o Ema Goldman, kaip ir pridera tikrai revoliucionierei, pirštais spausdama nosį, šnypštėsi ant galvų deportaciją stebintiems Amerikos vyriausybės valdininkams, tarp kurių buvo ir tūlas Edgaras Huveris. Demokratija!
Bet netrukus tą porelę išvijo ir iš SSSR. Reikia pasakyti, kad jiems tiesiog pasisekė: vėliau, per Didįjį Valymą, juos tiesiog būtų sušaudę kaip pasiutusius šunis. Tačiau nuo likimo nepabėgsi – 1936 metais Nicoje, kai Maskvoje šaudė jų daugbrolius, Aleksandras Berkmanas nusižudė. Pabaiga gana tipiška. Tokie žmonės arba ką nors užmuša, arba juos užmuša, arba patys save užmuša.
Visas tas smulkmenas apie Berkmaną ir Goldman galima rasti Dano Vaithedo knygoje Ef-Ti-Bi istorija (p. 54-55 ir 408), kuriai įvadinį žodį parašė Ef-Ti-Bi viršininkas Edgaras Huveris, ant kurio galvos kadaise šnypštėsi Ema Goldman.
Tos knygos pabaigoje autorius apibendrina kovą su komunizmu: “Ef-Ti-Bi žino, kad svarbiausioji šio darbo dalis priklauso laisvojo pasaulio mąstantiems žmonėms – filosofams, mąstytojams, kad ir kas jie būtų, profesoriams, mokslininkams, tyrinėtojams, tiesos atradėjams”
.
Taigi tuo užsiiminėjame ir mes, – nusišypsojo naujos sovietų inkvizicijos generolas profesorius. – Tačiau tas mokslas gana supainiotas.
Kalbant apie žydiškąją kabalą ir simbolinę gyvatę, apie kurią užsimena Kenetas Gofas, reikia pasakyti, kad ta gyvačiukė dažnokai sutinkama ant ženklelių ir simbolių visokiausių slaptų masonų tipo bendrijų, kuriomis paprastai knibždėte knibžda kiekviena revoliucija. Ir apačioje dar užrašas: Neužminkite manęs!
O dabar, draugai, prisiminkite 1935-1938 metų Didįjį Valymą, kai iš šaknų buvo naikinama visa lenininė gvardija, kurią Leninas principingai verbavo iš profesionalių revoliucionierių, o Trockis iš permanentinių revoliucionierių, tai yra psichopatų su griovimo ir savigriovos kompleksais, kurių pavyzdys yra anarchistai Bergmanas ir Goldman. Kaip tik tai ir yra siono išminčių simbolinė gyvatė.
Mes visi prisimename, kad per Didįjį Valymą ant visų NKVD darbuotojų rankovių staiga pasirodė nauja emblema – gyvatė ir kardas. Pasibaigus Didžiajam Valymui, toji emblema dingo. Mat per Didįjį Valymą iš esmės buvo kertama galva tai simbolinei gyvatei iš žydiškosios kabalos. O kartu sulaužytas stuburas ir antikristui, kuris visada draugauja su ta gyvate.
Tačiau grįžkime prie Gofo knygos. 36-ame puslapyje jis analizuoja knygą «Rozmari vaikas», kurią parašė Ira Levinas ir pagal kurią režisierius modernistas Romanas Polianskis sukūrė tuo pačiu pavadinimu kinofilmą, kuriame detaliai parodomas antikristo gimimas.
Jeigu tikėsime Levinu, Polianskiu ir Gofu, tai antikristas daromas taip. Imama sveika amerikietė, prikemšama visokiausių narkotikų, užsiiminėjama juodąja magija, aukojamos juodosios mišios, po to kažkaip toji moteris suporuojama su pačiu velniu, ir iš viso to turi gimti amerikoniškas antikristas.
Jeigu patikėsime žydelių Levino ir Polianskio fantazija, tai narkotinių dūmų debesyje «jos kojas prie altoriaus pririšinėjo Džaki Kenedi, kuri sako jai, jog viskas bus gerai»
. Tai ne šiaip sau kokia Džaki, o prezidento Kenedžio žmona, kuri irgi šiek tiek apyžydė. Kas tai: visiškas netaktas, bjaurus skonis, patologinis įžūlumas? Ar tai kažkokios liesos užuominos apie riebias aplinkybes?
Po to scenoje pasirodo dar vienas satanistų kulto narys – žydų daktaras Abė Sapiršteinas, kuris taip pat padeda daryti antikristą. Ir taip bendromis žydų Levino, Polianskio ir Sapiršteino pastangomis gimsta Holivudo antikristas, kuriose kaip statistė panaudojama net prezidento Kenedžio žmona.
Amerikos spauda vaizdavo Romaną Polianskį kaip lenkų režisierių modernistą, kurį komunistinėje Lenkijoje persekiojo ir kuris kūrybinę laisvę įgijo tik laisvuose Vakaruose. Aš mačiau lenkų filmą su kvailu Peilis vandenyje pavadinimu, kurį susuko Polianskis. Filmo siužetas toks: vyras – impotentas ir sadistas, nuobodžiaujanti gražuolė žmona, kuriai visą laiką kažko norisi, ir berniūkštis, kuris nesupranta, kas čia vyksta. Tokioje padėtyje atsiduria ir žiūrovas, nežinantis modernizmo paslapčių. O to modernizmo paslaptis tiek pat sena, kiek Sodoma ir Gomora.
Šiaip ar taip, bet galutinis to modernizmo etapas yra filmas Rozmari vaikas. Greitai po to įvyko pagarsėjusios Polianskio žmonos Teit ir jos kompanionų masinės žudynės, kuriose pats Polianskis mirties išvengė tik atsitiktinai.
Pirma, nužudytoji Šaron Teit buvo aštuonių su puse mėnesio nėštumo. Antra, nors ir labai būtų keista, žudikai buvo ne vyrai, o moterys. Trečia, šios žudikės moterys, žinodamos, kad aštuonių su puse mėnesio vaisius gali likti gyvas net nužudžius motiną, badė jau ją mirusią ilgais peiliais į pilvą, kad nužudytų ir tą vaisių. Kodėl?
Aiškinant nusikaltimus svarbiausia yra rasti paskatos motyvus. Pasak spaudos, žudikai buvo hipiai satanistai, kurie būna arba narkomanai, arba psichiškai nesveiki, psichopatai, arba seksualiniai iškrypėliai. O dažnokai ir viena, ir kita, ir trečia. Tačiau, spaudos duomenimis, dauguma nužudytųjų buvo ne geresni: ten figūravo ir narkotikai, ir homoseksualumas, ir iškrypėliškos seksualinės orgijos. Žudynės tiksliai pagal pirmąjį marksizmo dėsnį – priešybių vienybė ir kova.
Dabar apibendrinsime. Hipiai satanistai, aišku, buvo matę filmą Rozmari vaikas, kuriame rodomas antikristo gimimas, ir žinojo, jog Teit-Polianskio vedybos labai primena tai, kas rodoma filme. Gali būti, kad jie žinojo legendas apie antikristą, kuris turi būti pusžydis. Ir būtent tokia mišri santuoka buvo Teit-Polianskio atveju.
Tie hipiai galėjo pagalvoti: «Aha, po filmo apie antikristą Polianskis nusprendė padaryti antikristą tikrovėje!» Ir štai prisirijusios narkotikų moterys žudikės sąmoningai ar nesąmoningai nusprendė sunaikinti gimstantį antikristą. Ir kartu atkeršyti už vargšę apgautąją Rozmari.
Kas gi pagrindinis viso to kaltininkas? Tas kaltininkas tupi Romano Polianskio smegenyse. Tačiau Amerikos spauda jį tik gyrė ir gailėjosi. Serganti visuomenė – serganti ir spauda. Nors amerikietiškasis teisingumas labai mėgsta psichoanalizę, tačiau tokia psichoanalize jis niekada nesivadovaus.
Dėl viso to aš noriu Polianskiui ir Levinui pareikšti papeikimą už antisemitizmą. Nejaugi jie nesupranta, kad savo gešeftais su antikristu, kaip Rozmari vaikas ir kitokiais satanizmo figele-migele, ne kas kitas, o juodu patys – Polianskis ir Levinas – skatina tai, kas vadinama antisemitizmu?!
1978 metais Polianskis vėl pateko į laikraščių puslapius. Šį kartą jis buvo teisiamas už nepilnamečių tvirkinimą, už ką priklauso keleri metai kalėjimo ir kas susiję su nuslopintu homoseksualumu. Tačiau Polianskis paspruko nuo teismo, pabėgo iš JAV į Prancūziją.
Kadaise spauda padarė Polianskiui reklamą, aprašydama, kad visa jo šeima žuvo hitleriniuose konclageriuose, ir tik jis vienas išsigelbėjo, mažas žydų berniukas, toks mielas ir toks geras. Štai jums ir žydų berniukas...
Toliau Gofas rašo: «Vidutinis amerikietis mažai ką žino apie vieną didingiausių šėtono mokinių, okultinės teosofijos įkūrėją ir žurnalo Liuciferis leidėją... Jos vardas – madam Blavatskaja...»
.
“Gimusi Rusijoje 1831 metais, ji tapo dvarininke ištekėjusi už kunigaikščio Blavatskio”
, – nuo savęs galiu pridurti, kad jos mergautinė pavardė buvo Gan ir kad ji pusžydė. Vedybų metu nuotakai buvo 17, o jaunikiui... 60 metų. Žmona vyrą tučtuojau metė. Ne santuoka, o sukčiavimas, kad gautų pinigų ir titulą. Vėliau pusžydė Gan išsigalvojo, jog ji gimusi aristokratų Rotenštein šeimoje ir kad jos motina iš kunigaikščių Dolgorukių giminės. Toks melas būdingas kai kurioms psichopatų kategorijoms.
Gofas: «Jau ankstyvame amžiuje madam Blavatskaja tapo nihilistų šalininkė... Ji pareiškė, kad ji amžių amžiams atsisako paklusti Rusijos imperatoriui...».
“Jaunystėje, Italijos revoliucijos metu, ji kovojo Garibaldžio pusėje, o po to atvyko į Angliją ir tapo artima Karlo Markso bendradarbe. Po ilgų apmąstymų ji padarė išvadą, panašią į šiuolaikinių hipių ir anarchistų sekėjų, jog Liuciferis – tai šio pasaulio dievas...”.
«Būdama Amerikoje ji daug rašė... apie politines žmogžudystes, kaip priemonę nacijos griovimui. Rusijoje jos rašliava naudojasi nihilistai, o šiandien Amerikoje ja naudojasi anarchistai» (p. 62-63).
Po to Gofas, atgailaujantis komunistas, susieja Blavatskajos teosofiją su prezidento Kenedžio ir jo brolio Roberto Kenedžio, kandidato į prezidentus, nužudyto Sirchan Sirchano, kuris neva esąs Blavatskajos mokymo sekėjas, nužudymu.
Niujorko laikraštyje Naujasis rusų žodis kartais pasirodo skelbimas apie rusų Teosofų bendrijos susirinkimus. Kartą aš ten pasiunčiau savo agentus patikrinti, kas į juos vaikšto. Sąraše buvo įrašytos 13 pagyvenusių damų. Po to aš tą sąrašą parodžiau pažįstamam gydytojui psichiatrui. Daktaras labai nustebo: «Klausykite, iš kur jūs gavote visų mano pacientų sąrašą?»
Kodėl mes tai darome? Na, tarkime, vienos iš tų 13 raganų dukra dirba Valstybės departamente vertėja. Ir kai caras Nikita buvo Amerikoje, ji buvo jo vertėja iš Amerikos pusės. Po to ji du kartus sėdėjo beprotnamyje. Todėl tokie žmonės yra mūsų specialiuose sąrašuose.
Teosofija vadinama masonystės priešpirčiu. Gofo knygos 66 p. yra teosofinio žurnalo «Liucis» viršeliai, savotiškas malonybinis Liuciferio sutrumpinimas, kuriame pavaizduotas masoniškas «Visamatančios akies» ženklas ir dvi gyvačiukės, kurios nei tai bučiuojasi, nei tai kandžiojasi. Labai panašu į tą gyvačiukę, kuri buvo ant NKVD darbuotojų rankovių per Didįjį Valymą.
* * *
– Dabar aš imu dar vieną dešiniojo autoriaus draudžiamą knygą – Kolino Džordano «Tariama Metamorfozė», Londonas, 1955. Šios knygos pagrindinė tema – komunizmas ir... vėl žydų klausimas. Vėl už uodegos tampo vargšą antikristą.
Autorius įrodinėja tezę, kad nors dabar komunizmas atsisuko prieš sionizmą, tačiau tai tik varžybos dėl valdžios. Kažkas panašaus į tai, kai savo metu bolševikai kovojo su menševikais, nors abu gimė iš žydiškojo Bundo. O komunizmas ir sionizmas abu gimė iš žydiškojo mesianizmo, tačiau jų tikslas vienas – pasaulinis viešpatavimas.
Ta knyga pasirodė 1955 metais po valymo bangos Rytų Europos liaudies demokratijos šalyse, kai Vakarų spauda klaikiai klykė apie antisemitinius procesus už Geležinės Uždangos. Tačiau autorius dokumentais įrodinėja, kad po 1945 metų Rytų Europos kompartijų vadovybės buvo beveik ištisai iš žydų ir kad tuose antisemitiniuose procesuose vieni žydai korė kitus žydus. Į pamainą pirmajai žydų garnitūrai atėjo antroji garnitūra – ir vėl žydiška. Tačiau visa tai slapstoma už pseudonimų.
Pavyzdžiui, Čekoslovakijoje žydą genseką Slanskį (tikroji pavardė Zalcman) ir slaptosios policijos viršininką žydą Raisiną (tikroji pavardė Reizman) teisė Vidaus reikalų ministras Stefanas Raisas, kuris pats žydas. Ir taip visose Rytų Europos šalyse. Štai jums ir antisemitiniai procesai! Galima tik stebėtis Vakarų spaudos melagingumu, kai kalbama apie žydus.
Čia autorius užkabina Froido griovimo ir savigriovos kompleksus, slypinčius žyduose. Blogai tik tai, kad jie žlugdo ne tik patys save, bet kartu ir šalis, kuriose jie gyvena. Kodėl? Ogi todėl, kad žydai, kaip sako Siono išminčius profesorius Lombrozas, psichinėmis ligomis serga vidutiniškai 6 kartus daugiau, negu gojai. Todėl juos iš visur ir veja.
Šiandien žydai JAV gyvena geriau, negu Izraelyje. Ir vis tiktai dauguma JAV kompartijos įkūrėjų ir vadovų, dirbančių šios šalies griovimo darbą, – taip pat žydai.
Primenu, jog mes jums tyčia pateikiame vakarietiškus šaltinius, kad jūs, draugai, nepamanytumėte, jog tai eilinė istorijos falsifikacija. Taigi pateiksiu jums žydų visose pasaulio šalių kompartijų vadovybėse sąrašą, kurį sudarė Kolinas Džordanas (p. 118-119). Ir visas reikalas pasidaro panašus į anekdotą. Arba į Siono išminčių suokalbį. Pavyzdžiui, kas vadovauja Egipto kompartijai? Atsakymas: žydas Ch. Koreilas. Tai yra žydai puola Egiptą iš priekio ir užpakalio. O Tuniso kompartijai komanduoja žydas Morisas Nisardas!
Japonijos kompartijos lyderis yra draugė Ana Fudživaka. Gera japoniška pavardė. Taip, tačiau jos mergautinė pavardė – Ana Aizenberg, žydė. Britų Gvianos kompartijos gensekas yra draugė Žaneta Džagan, metiso ir premjero ministro Čedi Džagano žmona. Tačiau jos mergautinė pavardė – Rozenberg, žydė. Ispanijos komunistų vadas yra bėglė, buvusio respublikos premjero ministro žmona, Dolores Ibaruri-Pasionarija. Tačiau ir ta Dolores taip pat žydė. Ir pilietinio karo metais ji pati šaudė belaisvius.
Čia norisi priminti, jog pilietinio karo metais Rusijoje Čeka buvo ne tik daug žydų, bet ir žydžių. Pavyzdžiui, Roza Zemliačka, kuri Kryme šeimininkavo taip, kad Juodoji jūra nuo kraujo paraudonavo. Ir Kijeve buvo sava Roza. Nuo tada ir kilo daina apie Rozą čekistę:
Ak, obuolėli, kur tu ritiesi
Į nagus Rozos pakliūsi ir nesugrįši!
Vokietijoje komunizmą diegė šlubė ir kuprė Roza Liuksemburg ir Karlas Libknechtas, abu žydai. Rumunijos kompartijos lyderis – Ana Pauker, košerinio mėsininko ir rabino Cvi Rabinsono dukra. Vengrų komunistams komandavo žydas Matias Rakoši-Kogan, kuris 1920 metais po vengrų revoliucijos nesėkmės apie metus sėdėjo viename Austrijos beprotnamyje. O paskui tiesutėliai iš to beprotnamio nuvyko dirbti į Maskvos Kominterną. Beje, po 1956 metų vengrų sukilimo Amerikos spauda rašė, kad savo politinį priešininką Janošą Kadarą gensekas Rakoši tiesiog iškastravo.
Olandijos kompartijos gensekas yra žydas Polis de Grotas. Kanados kompartijai vadovauja žydas Benas Zalcbergas. Pietų Amerikos komunistų vadovas yra žydas milijonierius Lombardo Tolenado. Pietų Afrikos kompartijos vadas yra žydas Isaakas Chorvicas. Čilės kompartiją kontroliuoja žydas Pablo Nerūda. Ir taip be galo, be krašto – revoliucijos mielės tebėra tos pačios.
Prokomunistinio režimo prezidentas Gvatemaloje iki 1954 metų buvo žydas Jakobas Arbencas Guzmanas, o policijos viršininkas – žydas J. Rozenbergas. Prancūzijos kompartijos gensekas Morisas Torezas ne žydas, bet... jo senelis buvo Portugalijos žydas.
Gali būti, kad per šį laiką kas nors pasikeitė? Ne, 1917 metais nauju Čilės kompartijos lyderiu tapo sinjoras ir senatorius... Volodia Toitelbaumas. Tai palaima: Volodia, mūsiškis, pilkis!
M-taip, tokiomis sąlygomis komunistinei Maskvai sunkoka užsiiminėti antisemitizmu. Tačiau Vakarų spauda to nepaiso ir iki užkimimo šaukia apie sovietinį antisemitizmą.
Stalino laikais sapaliojo apie stalininį antisemitizmą. O Stalinas tuo metu buvo vedęs žydę Rozą Kaganovič. Ir visų jo trijų vaikų buvo mišrios santuokos su žydais, apie ką labai smulkiai aprašo Svetlana Alilujeva savo knygoje 20 laiškų draugui. Kažkoks keistas antisemitizmas.
Chruščiovo laikais raudojo apie chruščioviškąjį antisemitizmą. Ir čia pat, tuose pačiuose laikraščiuose, rašo, jog pirmoji Chruščiovo žmona – Gorskaja – buvo žydė, kurią Stalinas išvarė į Sibirą, o Chruščiovą privertė šokti hopaką. Vadinasi, Chruščiovo vaikai iš tos santuokos yra pusžydžiai. Ir Vakarų spauda rašo, jog Chruščiovo sūnus vedęs žydę, o Chruščiovo dukra ištekėjusi už žydo. Kai caras Nikita pasimirė, tai jo pusžydžiai vaikai nusispjovė į tėvo kapą: užsakė jam kvailiausią paminklą pas pusžydį Ernstą Neizviestną, kurio darbus Chruščiovas vadino šuns b...!
Štai jums ir chruščioviškasis antisemitizmas!?
Lenkijos komunistų partijos vadovas Gomulka, kad užbaigtų su permanentine revoliucija, 1966 metais išvijo žydus iš vadovaujančių postų, į kuriuos jie sulindo po 1945 metų. Ir iš karto Vakaruose pasigirdo staugimas apie Gomulkos antisemitizmą. O Gomulka vedęs žydę. Ir komunistinis Lenkijos prezidentas Ochabas vedęs žydę. Lyg lenkų kompartijoje nebuvo kitų nuotakų, išskyrus žydes. Beje, ir komunistinis Čekoslovakijos premjeras ministras taip pat vedęs žydę. Po to tą Novotną suėdė žydas Dubčekas, kuris prisidengęs liberalizacija pabandė atplėšti Čekoslovakiją nuo mūsų panslaviškojo bloko. Kad įvestume ten tvarką, į Čekoslovakiją teko įvesti Varšuvos pakto kariuomenę.
Žlugus Austro-Vengrijos imperijai, pirmasis demokratiškas Čekoslovakijos prezidentas buvo Tomašas Masarikas. Tačiau ir tas Masarikas buvo susituokęs su žyde. Ir vyksta kažkas panašaus į Siono išminčių suokalbį: pakišti visiems pasaulio kunigaikščiams savo žydiškas žmonas. O gal būt žydėms po sijonu koks nors specialus cimusas? Specialiai šio pasaulio kunigaikščiams. Kas gi tai? Pagalvokite apie tai patys, čia jums kaip namų užduotis.
Bandydama suvaryti sovietų žydus į Izraelį, tarptautinė žydija isteriškai rauda apie Brežnevo antisemitizmą. Ir čia pat, nė kiek nesvyruodama, rašo, kad Brežnevas irgi vedęs žydę. Ir net iš buržuazinės žydų šeimos. Koks gi keistas tas antisemitizmas?
Dėl to Kolinas Džordanas mano, kad komunizmo ir antisemitizmo metamorfozė, apie ką isteriškai rėkia Vakarų spauda, – tai melaginga metamorfozė. Kol pagrindinė komunizmo idėja yra pasaulinė revoliucija, Maskva tiesiog negali atsisakyti revoliucijos mielių. Dėl to kai kurios revoliucinės mielės dabar mano, kad Maskva nepakankamai revoliucinga ir linkusi žengti Mao ir Kastro keliu.
Toliau Džordanas, Kembridžo universiteto istorijos magistras, rašo apie draugo Stalino žydišką kilmę: «Stalino vardas Džugašvili – gruziniškai reiškia izraelito sūnus, nes džuga – tai izraelitas, o švili – sūnus. Krikščioniško tikėjimo Džugašvili šeima kilusi iš Kaukazo kalnėnų žydų, persikrikštijusių XIX amžiaus pradžioje»
. Nurodomas ir šaltinis: išleista prancūzų kalba Ivano Krylovo knyga Mano karjera sovietų genštabe, kaip ji cituojama Paryžiaus žurnale Naujasis Prometėjas (1951 metai, gegužės mėnuo).
Toliau: “I. Raguza savo knygoje «Stalino gyvenimas», 14-tame puslapyje aprašinėdamas Stalino tėvus – Beso ir Kato Džugašvili – kalba: «Kato tėvas buvo žydas sendaiktininkas Kutaisi kalnuose»” (p. 25).
Nuo savęs galiu pridurti, kad Raguzos knyga buvo išleista Paryžiuje 1938 metais stambioje ir rimtoje Fajardo leidykloje. Tačiau autoriaus Raguzos vardas – pseudonimas. Ir Krylovo vardas – taip pat pseudonimas. O už abiejų pseudonimų slepiasi gerai žinomas Besedovskio klastočių fabrikas. O dėl autorių pavardžių – tai jos klastotės savo forma. O pagal turinį visai priešingai – Besedovskio pavardė suteikia joms didesnį svorį, negu niekam nežinomos Krylovo ir Raguzos pavardės.
G. Z. Besedovskis buvo sovietų diplomatas, kuris 1929 metais pabėgo iš sovietų pasiuntinybės Paryžiuje. Žydas iš kairiųjų eserų. Savo knygoje Keliuose į Termidorą, Paryžius, 1931, jis rašo, kad jo tėvas ir keli pusbroliai bei pusseserės nusižudė kaip psichiniai ligoniai, kad jis pats serga sunkia paveldėtos neurastenijos forma, kad jo žmona ir sūnus taip pat psichiškai nesveiki. Štai jos – tos revoliucijos mielės: psichiniai ligoniai, psichopatai, permanentiniai revoliucionieriai.
Dabar išanalizuokime Besedovskio parodymus. Būdamas žydas ir psichopatas, jis žino, ką jis kalba, kai nurodo Stalino žydišką kilmę. Tai patvirtina ir tas faktas, jog visų trijų Stalino vaikų santuokos mišrios su žydais, apie tai išsamiai rašo Svetlana Stalina-Alilujeva savo knygoje «20 laiškų draugui». Pirmosios Stalino žmonos – Jekaterinos Svanidzės – šeima taip pat maišyta su žydais. O trečioji Stalino žmona – Roza Koganovič. Tai labai būdingi požymiai, kurie dažnai reiškiasi tose šeimose, kuriose jau yra žydų protėvių, papelė ir mamelė, seneliai ir senelės. Dėl to Besedovskis ir rašo apie žydų protėvius Stalino šeimoje. Ir nėra čia ko stebėtis. Juk, pasak Žydų enciklopedijos, XX amžiaus pradžioje Kaukazo kalnuose buvo išsibarstę 250.000 kalnėnų žydų.
Noriu paminėti dar vieną įdomią knygą iš Besedovskio klastočių fabriko – Litvinovo memuarai, kurią Besedovskis sukurpė iš karto mirus Litvinovui, su kuriuo jis kadaise dirbo. Joje autorius tvirtina, jog antroji ir mylimiausia Stalino žmona – Nadiežda Alilujeva – buvo lesbijietė ir nusižudė iš lesbijietiškos meilės žydei Zojai Mosinai, kurią Stalinas išvarė į Sibirą, kad nelįstų prie jo žmonos. Šiai šauniai lesbo-žydei Zojai Mosinai Besedovskis-Litvinovas skiria savo memuaruose daugiau vietos, negu Ruzveltui, Bulitui, Erno, Bliumui ir kitiems valstybių veikėjams, su kuriais Litvinovas susitikinėdavo.
Tie Litvinovo memuarai išleisti solidžioje Anglijos Andre Doitč ir Amerikos Morou leidyklose. Įvadinį žodį ir pastabas angliškajam leidimui parašė istorijos profesorius ir sovietologas E. Karas. O amerikietiškajam leidimui pridėtas dar ir įvadas, pasirašytas buvusio Amerikos pasiuntinio Maskvoje generolo Bedelo Smito, kuris vėliau buvo Amerikos žvalgybos CŽV viršininku. Taigi jie lyg ir garantuoja knygos turinį.
Vadinasi, tokie pripažinti autoritetai, kaip Anglijos profesorius istorikas ir Amerikos pasiuntinys Maskvoje, be to, dar ir Amerikos žvalgybos viršininkas, pasirašo po tekstu, jog Stalino žmona – Nadiežda Alilujeva – buvo lesbijietė ir nusižudė iš nelaimingos meilės lesbo-žydei Zojai Mosinai! Štai jums dar viena stalininio antisemitizmo priežastis! Ir praneša apie tai ne koks antisemitas žydėdra, o pats žydas Besedovskis.
Toliau Džordanas rašo kai ką apie Lavrentijų Beriją, kuris Stalino laikais 15 metų buvo slaptosios policijos viršininku:
«Nusipelnęs užsienio korespondentas Aleksandras Bertas savo rašinyje, atspausdintame leidinyje New statesman and nation 1953 metų sausio 24 d. 87 puslapyje praneša: «Nors oficialiai Berija laikomas gruzinu, tačiau egzistuoja gana paplitusi nuomonė, kad jis arba pusžydis, arba žydų kilmės, nes Berija yra vardų Berman arba Berson gruziniška versija» (p. 50).
Aleksandras Bertas ir New statesman and nation – labai rimti šaltiniai. Karo metais Bertas buvo anglų korespondentas Maskvoje. Be to, jis pats žydas ir tokiuose reikaluose nusimano. Įsidėmėkite, kaip jis atsargiai parenka žodžius: arba pusžydis, arba žydų kilmės. O tai reiškia štai ką:
Ten, kur daug žydų, kaip, pavyzdžiui, rusų revoliucijoje, ten gretimais bus daug žmonių, esančių mišriose santuokose su žydais, o taip pat tų mišrių santuokų produktų – pusžydžių ir ketvirčiažydžių, kurie vėliau dažnai sugrįžta į protėvių skreitą.
Rusų revoliucijos istorijoje, be daugybės žydiškų vardų jūs rasite taip pat, atrodytų, grynai rusiškų vardų: Plechanovas, Kerenskis, Leninas, Bucharinas, Čičerinas, Lunačiarskis, Ščorsas, Molotovas, Vorošilovas, Kalininas, Andriejevas ir taip toliau.
Tačiau tik šiek tiek pasižvalgius matyti, jog pirmasis marksistas ir Lenino mokytojas – Plechanovas – buvo vedęs žydę Rozą Markovną, Kerenskis, kuris atvėrė Leninui duris į valdžią – pusžydis, masonas, o jo antroji žmona – žydė. O vėliau paaiškėja, kad ir pats draugas Leninas taip pat pusžydis. Bucharinas – vedęs žydę Esfir Gurievič. Čičerinas pagal tėvą – iš senos bajorų giminės, o pagal motiną – žydas. Be to, jis ne tik buvo vedęs žydę, – bet dar ir pederastas. Matote, kokie fokusai? Iki revoliucijos Čičerinas du kartus sėdėjo beprotnamyje, o po revoliucijos buvo SSSR užsienio reikalų ministras.
Švietimo narkomas A. V. Lunačiarskis buvo vedęs žydę N. A. Rozenel. Legendinis pilietinio karo didvyris Nikolajus Aleksandrovičius Ščorsas, kuris būdamas 24 metų amžiaus jau vadovavo 1-ajai Ukrainos divizijai, buvo vedęs žydę čekistę Mariją (Frune) Chaikiną, kuri buvo Kijevo Čeka revtribunolo pirmininkė.
Molotovas buvo vedęs žydę Perleman-Žemčiūžiną, kurią vėliau Stalinas išvarė į Sibirą. Tai užsienio reikalų narkomas. O gynybos narkomas Vorošilovas buvo vedęs žydę Jekateriną Davidovną. Narkomas A. A. Andriejevas buvo vedęs žydę Dorą Mosiejevną Chazan. Kas gi tai? Tiesiog kažkoks specialus santuokų biuras, ieškantis Kremliaus vadams žydiškų žmonų...
Tuo klausimu taip pat domisi Vakarų žvalgybos. Štai aš imu Avtorchanovo knygą Stalino mirties mįslė, Posevas, 1976. Solidariečiai iš DLS (rus. – СТН – Союз трудового народа). Ta knyga išleista už Amerikos CŽV pinigus. Duomenys taip pat iš CŽV archyvo. Taigi šaltinis patikimas. Ir štai tokia intriguojanti informacija:
«Savo genealogines lenteles komunistų genealogijoje Stalinas plėtojo iki antrųjų ir trečiųjų kartų, ieškodamas jose žydų senelių arba vaikaičių. Antai Chruščiovo genealogijoje surado iš motinos žydę dukraitę, Berijos – motiną, neva Gruzijos žydę, Malenkovo – dukrą, ištekėjusią už žydo» (p. 153).
Ten pat pranešama, kad be Molotovo ir Andriejevo, apie kuriuos mes jau žinome, ir Michailas Kalininas buvo vedęs žydę (p. 100). Michailas Ivanovičius – Sąjungos seniūnas! Nuo 1938 iki 1946 Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininkas, tai yra SSSR prezidentas, – taip pat nusikurvino! Jeigu jūs manimi netikite, tai bent patikėkite JAV Centrine žvalgyba.
Tadeušo Vitlino knygoje «Komisaras», kuri yra Berijos biografija ir kuri išleista 1978 metais Niujorke, taip pat rašoma, kad Berija – vis tiktai! – pusžydis. Gimė Abchazijoje iš gruzino tėvo ir karaimės motinos, tai yra iš Mozės testamento sentikių žydų. Ten pat sakoma, kad Berija tvirkindavo nepilnamečius. O tai būdinga prislopintiems pedermotams ir sadistams. Autorius – Lenkijos žydas, kurį Berija išgrūdo į konclagerį. Taigi šaltinis patikimas.
Galiu dar pridurti, kad Kirovas taip pat turėjo žmoną žydę, kuri po to, kai Kirovas buvo nužudytas, išprotėjo. Ir armėno Mikojano žmona taip pat žydė. Ir praneša tai ne koks nors žydėdra, o Izraelio kompartijos sekretorius Samuilas Munkis Izraelio žurnale Laikas ir mes, 1980, Nr. 50. Įžymioji revoliucionierė Klara Cetkin, Kominterno Vykdomojo komiteto narys, atrodytų, vokietė, buvo ištekėjusi už žydo Osipo Cetkino.
Taigi matome, jog šio pasaulio kunigaikščių santuokos ištisai mišrios su žydais. Kas gi tai? Kenetas Gofas, buvęs JAV kompartijos vadovas, mano, kad tai Siono išminčių suokalbis. Ir kažkokia simbolinė gyvatė, kuri, geriau įsižiūrėjus, pati sau kandžioja uodegą.
Tai vienas iš tamsiųjų Aukštosios Sociologijos dėsnių, jeigu norite, dialektinės krikščionybės dėsnių. Mūsų įžymusis filosofas velniaieškis Berdiajevas, kurį Vakarai vadina geriausiu XX amžiaus rusų filosofu, vadina tai šėtono ir antikristo sąjunga. O paprastesni žmonės tai vadina... kaip? Pagalvokite patys. Pratinkitės galvoti savarankiškai...