Grigorij Klimov «Šio Pasaulio Kunigaikštis»

Skyrius 12. Valdžios formulė

Ir pasakė jam šėtonas: Tau aš duosiu valdžią virš visų karalysčių ir jų garbę, nes ji priklauso man, ir aš, kam noriu, tam ir suteikiu ją; Ir taip, jeigu Tu man nusilenksi, tai Tau atiteks viskas.

Luka. 4:6-7

Po to, kai Stalino palaikus išbalzamavo ir paguldė šalia Lenino Mauzoliejuje Raudonojoje aikštėje, iš kitos Kremliaus sienos pusės vėl prasidėjo žaidimai katinais ir pelėmis.

Netrukus TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo vardu laikraščiuose pasirodė trumpa žinutė, kad Ministrų Tarybos Pirmininko Pirmasis pavaduotojas L. P. Berija atleidžiamas iš visų pareigų ir jo byla perduodama svarstyti Aukščiausiajam teismui. Penkiolika metų Berija vadovavo TSRS valstybės saugumo organams. Dabar, staiga, išaiškėjo, kad jis yra pats didžiausias kenkėjas ir užsienio šnipas. Taip pelės vėl suėdė katiną.

Natūralu, kad iš karto po tokio stambaus kenkėjo, kaip pats vidaus reikalų ministras, pradėjo valyti visus jo artimiausius bendradarbius, pavaduotojus ir skyrių viršininkus. Todėl, skaitydamas laikraščius, Borisas labai bijojo dėl Maksimo likimo.

Bet 13-sis Skyrius buvo kaip užkeiktas. Stalinas mirė gana keistomis aplinkybėmis. Beriją areštavo kaip šnipą. Ir vieną po kito sodina visus jo padėjėjus. O ant maršalo Rudnevo krūtinės, nežinia už kokius nuopelnus, atsirado antroji Socialistinio Darbo Didvyrio žvaigždė. Tik didvyrio veido išraiška buvo tokia, lyg jis būtų suvalgęs ką nors šlykštaus.

Be to, ant Maksimo krūtinės taip pat tabalavo paprastutis medalis “Už skęstančiųjų gelbėjimą”. Ir įdomiausia buvo tai, kad tas niekingas medalis Maksimui teikė didžiulį pasitenkinimą. Tą medalį duoda paaugliams, kai jie vienas kitą išgelbėja maudynių metu. O maršalas Rudnevas jį pasikabino virš visų kitų, pačių aukščiausių TSRS ordinų, ir kaip berniukas, tuo labai didžiavosi.

Po Stalino mirties ir Berijos arešto, net tarybinėje spaudoje pasirodydavo kai kokia MVD darbo kritika. Todėl, būdamas name su auksiniu gaideliu ant stogo, Borisas taip pat gana kritiškai žiūrėdavo į viduramžiškus savo vyresniojo brolio darbo metodus.

Kas mūsų šviesiaisiais laikais tiki Dievu? Žinoma, tik tamsūs žmonės. Ir visiškai natūralu, kad agitpromo instruktorius Borisas Rudnevas netikėjo nei Dievu, nei velniu.

Bet, būdamas Maksimo kabinete ir rausdamasis jo juodaknygėje bibliotekoje, Borisas dažnai pastebėdavo, kad šalia įvairios viduramžiškos velniavos čia saugomi raktai nuo pačių slapčiausių tarybų valdžios paslapčių.

Na štai, pavyzdžiui, tokia istorija. Prieš pat Stalino mirtį, per Rytų Europą persirito kruvina valymų banga, kurios metu iškorė didesniąją pusę komunistinių vadų, kurie karaliavo naujos liaudies demokratijos šalyse, ir kur ypač nuskambėjo Raiko procesas. Todėl, kad tarp tų nusvilusių kunigaikščių buvo daug žydų, vakarų spauda sukėlė triukšmą dėl antisemitizmo.

Po Stalino mirties tais antisemitiniais ekscesais apkaltino antrąją pusę komunistinių kunigaikščių su Matisu Rakošu ir Anna Pauker priekyje, kurie patys buvo žydai, ir juos tyliai pašalino iš politinės arenos. Gavosi, kad pagrindiniais antisemitais buvo patys žydai, kurie, kovoje už valdžią, naikino vienas kitą. Vienaip ar kitaip, raudonieji kunigaikščiai ėdė vienas kitą, kaip vorai stiklainyje.

Bet esmė tame, kad Maksimo kabinete gulėjo segtuvai su žymomis “Ypatingai slaptai”, iš kurių matėsi, kad 13-sis Skyrius labai atidžiai stebėjo kovas tarp raudonųjų kunigaikščių Rytų Europoje. Ir ne tik stebėjo, bet ir kai ką darė.

O įdomiausia buvo tai, kad tuose segtuvuose likviduoti broliškų kompartijų vadai buvo klasifikuojami pagal vieną kategoriją su... Mau-mau vadais, slapta negrų teroristų sekta, kuri užsiiminėjo ligonių žudymu Kenijoje. Be to, pagrindinė tų Mau-mau paslaptis buvo ta, kad jie buvo susiję su kažkokia šlykščia priesaika kruvinų apeigų metu, kurios buvo grindžiamos lytinėmis problemomis ir kurių vakarų spauda, kuri tiesiog medžiodavo panašias sensacijas, nesiryžo aprašinėti. Ten buvo kažkas panašaus į apipjaustymus.

Užtat vakarų spaudoje rašė, kad Vengrijos raudonasis diktatorius Rakošas politinėje kovoje naudoja gana keistus metodus: savo pagrindinį politinį priešininką Janošą Kadarą jis ne tik kad apipjaustė, bet tiesiog iškastravo. O šalia – dalykinė 13-ojo Skyriaus specialistų pažyma: pasirodo, 1920 metais, žlugus vengrų revoliucijai, Rakošas, kurio gimtoji pavardė Aron Kogan, apie metus sėdėjo beprotnamyje Austrijoje. Ir tiesiai iš to beprotnamio pakliuvo dirbti į Maskvos Kominterną.

Bet ir tai dar ne viskas. Analizuojant broliškų kompartijų vadų politinę genealogiją, be Mau-mau, tarybinė inkvizicija prisikasė iki raganos... Taip, iki raganos!

Tuo metu Maksimo kabinete sėdėjo MVD techninės tarnybos generolas-leitenantas Ilja Sergejevičius Kuroščiupov, istorijos profesorius ir kartu Komisijos primininkas religijos klausimais prie TSRS Ministrų Tarybos. 13-me Skyriuje, kaip tikroje inkvizicijoje, daugelis bendradarbių keitė savo pavardes. Taip ir generolas-profesorius Kuroščiupovas savo pavarde simboliškai pabrėžė, kad jis čiupinėja kažkokias višteles.

Prisikasęs iki raganos, Borisas neišlaikė ir apmaudžiai pasakė:

– Paklausykite, Ilja Sergejevičiau, aš dirbu agitprome, todėl privalau propaguoti ir agituoti už komunizmą. O štai jūs čia, garsiausią komunistę Anną Pauker prilyginate raganai! Juk tai iš vaikų pasakų! Trobelė ant vištos kojos!

– Visiškai teisingai, – kuo ramiausiai linktelėjo generolas-profesorius. – Trobelė ant vištos kojos tikriausiai yra statinys ant negriškų polių.

– Vėl negrai?

Taip. Ragana iš rusų pasakų gyveno visiškai ne Rusijoje, o Centrinėje Afrikoje. Ji buvo žmogėdrų genties karalienė. Ta gentis vadinosi “Jagga”. Iš čia ir karalienė Jagga. Vėliau tai pavirto rusiška žmogėdra baba-jaga (ragana). – Kaip tikras profesorius, generolas plačiai paaiškino: – 17 amžiuje, kartu su portugalų kariais, atėjo misionieriai-kapucinai. Tada Kongo rajone buvo įkurta Angolos kolonija. Vietiniu Angolos karaliumi buvo toks Ngola Mbandi Jis turėjo mylimą seserį Ncingą. Vėliau ta miela sesutė nunuodijo savo brolį ir pati tapo karaliene.

Šalia generolo Kuroščiupovo sėdėjo MVD medicinos tarnybos generolas Bykovas.

– Vedama tolių pat tikslų, – pastebėjo jis, – apkaltinusi trockizmu, Anna Pauker iki sušaudymo privedė savo vyrą Marselį.

– Vėliau ta karalienė Ncinga, – tęsė generolas-profesorius, – kaip laimingą amuletą, kuris suteikia valdžią, savo rankinėje visur nešiojosi savo mylimo brolio kaulus – blauzdikaulius. Tikriausiai iš čia rusiškose pasakose apie raganas atsirado tokie, iš pirmo žvilgsnio nesuprantami, pavadinimai, kaip “Ragana-kaulinė koja”. Ncinga karaliavo gana ilgai, virš trisdešimt metų, ir didesnę laiko dalį kariavo su portugalais.

– Tipinė amazonė, – įsiterpė generolas-medikas. – Tiesa, Anna Pauker taip pat mėgo lakstyti su pistoletu ant užpakalio. Generolas-istorikas užsitraukė papirosą ir tęsė:

– Bet, galų gale, kapucinai atvertė Ncingą į krikščionybę. Po to du kapucinai, brolis Antonio de Gaeta ir brolis Džiovanni de Montekučolo, apie tą Ncingą parašė visą knygą. Bažnytiniais kanalais ta knyga pasiekė Rusiją ir, matyt, taip iš negrų žmogėdros gavosi pasaka apie žmogėdrą raganą.

– Na, jeigu jūs viską taip gerai žinote, – pasakė agitpromo instruktorius, – tai man pasakykite, kodėl ragana piestoje skrenda, o šluotražiu pėdsakus naikina?

– Tam reikia žinoti senųjų pagoniškųjų kultų simboliką, – atsakė generolas-medikas, – Senovės Indijoje gyvybės simboliais, tiksliau, gyvybės regeneracijos, buvo gyvatė ir lotosas. Senovės Rusijoje tai atitiko piesta ir šluota. Tai filistiniai vyriškosios ir moteriškosios lyties simboliai.

– O kokios to sąsajos su ragana?

– Chm, piestoje skrenda, o šluota pėdsakus naikina... Simboliškai tai gana tikslus tokios specifinės moterų kategorijos apibudinimas, pradedant raganomis ir baigiant Anna Pauker.

– Ivan Vasiljevič, nesukite man galvos simbolika, o klokite tiesiai.

Generolas-medikas patraukė pečiais. Jo antpečiuose pašaipiai blykstelėjo gyvatėlė, apsivijusi apie taurę su nuodais.

– Jeigu aš jums pasakysiu tiesiai, jūs suprasite dar mažiau. O generolo-istoriko antpečiuose taikiai sublizgėjo MVD techninės tarnybos kirvukai.

– Matote, Borisai Aleksanyčiau, kada net pats protingiausias žmogus susiduria su panašiomis problemomis, jis visada jaučiasi šiek tiek kvailokoje padėtyje. Todėl tas problemas ir vadina prakeiktomis problemomis.

Čia MVD inkvizicija, kaip ir visada, kada susidurdavo su įvairiomis delikačiomis problemomis, į pagalbą pasikvietė savo protinguosius žydus.

– Išvertus į draugo Froido kalbą, – šyptelėjo generolas-medikas, – “piestoje skrenda, o šluota pėdsakus naikina”, reiškia latentinį kompleksą, prislopintą arba atvirą homoseksualumą. O tai – dalinai susiję su sadizmu. O sadizmas, savo ruožtu, yra šaknis to, ką vadina valdžios kompleksu. Tai, savotiška, valdžios formulė. Todėl, dėl valdžios, karalienė Ncinga likvidavo savo brolį, o Rumunijos raudonoji karalienė Anna Pauker – savo vyrą.

– Tiesa, – nusišypsojo generolas-profesorius Kuroščiupovas, – tą valdžios kompleksą jūs galite stebėti ir tarp savo pažįstamų. Paprasčiausiai, pasižiūrėkite, kur žmona komanduoja savo vyrui, kur viešpatauja matriarchatas. Bet, būkite atsargus: akis ir ausis pastoviai laikykite atviras, o burną – užčiauptą. Kitaip, susipyksite su visais savo pažįstamais. Ir tada suprasite, kodėl tai vadina – mano vardas, legionas. Ir kodėl tas problemas vadina prakeiktomis problemomis.

Pikto gėrio namai, kur po auksiniu gaideliu gyveno TSRS maršalas Maksimas Rudnevas, buvo pilni įvairiausių paslapčių. Sekantį kartą, medžiodamas prakeiktas problemas, agitpromo instruktorius aptiko actekų paslaptį. Maksimo bibliotekoje šalia “Montesumos dukters”, kurią Borisas skaitė kažkada vaikystėje, stovėjo daug rimtesnės knygos šia tema.

Kada 16 amžiuje ispanų konkistadorai pradėjo įsisavinti Amerikos žemyną, šalia visiškų laukinių, Centrinėje Amerikoje jie susidūrė su actekų ir majų gentimis, kurios turėjo stebinančiai aukštas civilizacijas: griežtai organizuotą klasinę bendruomenę, puikios architektūros rūmus ir šventyklas, teatrus, savo raštą ir net knygas.

Be klestinčios kultūros, ten bujojo ir savotiškas pagoniškas kultas, išsiskiriantis neįtikėtinu žiaurumu. Atrodė, kad religinės actekų ir majų apeigos buvo sukurtos bepročio smegenyse, kurios buvo užvaldytos kraujo troškimo. Ten buvo visko – nuo žmonių aukų, iki apeiginio kanibalizmo.

Majų žyniai save vadino saulės sūnumis. Bet patarnautojus jie rinkosi iš paprastų mirtingųjų, kas buvo skaitoma didžiule garbe. Vienok, tos garbės išrinktieji bijojo beveik taip pat, kaip ir aukojimo peilio. Iškilmingos apeigos įšventinant patarnautoją į padėjėjus buvo atliekamos taip, kad kažkokių barbariškų operacijų pagalba iš vyrų būdavo padaromos moterys. Tuos nelaiminguosius patarnautojus ispanai vadindavo mucherado, nuo ispaniško žodžio “mucher” šaknies, tai, yra, moteris. Vargšams mucherado neįtikėtina majų civilizacija kainuodavo labai brangiai.

Kai kurie vėlesni tyrinėtojai manė, kad ta paslaptinga civilizacija į Amerikos žemyną galėjo būti perkelta iš pasakiškos Atlantidos. Tuo pat metu prisimindavo tamsias legendas, kad paskutinėje savo egzistavimo epochoje, Atlantida buvo apimta kažkokių baisių papročių, kurie supykdė Dievus ir pasitarnavo jos pražūčiai. Ar tik majų žyniai nėra atlantų palikuonys?

Į tą klausimą, gal būt, galėtų atsakyti Kanarų salų gyventojai, kurios, tikriausiai, yra nuskendusios Atlantidos likučiai. Tos salos buvo apgyvendintos guanči gentimi. Bet guanči išmirė nuo nežinomos ligos, kurią ispanai vadino modorra – nenugalima melancholija, pasibaigdavusi savižudybe. Ta liga ir šiomis dienomis retina tuos Kanarų salų gyventojus, pas kuriuos dar išlikę guanči genties kraujo.

Knygos paraštėse Maksimo ranka buvo pastabos, kad ta paslaptinga modorra sirgo ne tik majų žynių giminaičiai, bet ir giminaičiai komunizmo žynių – Karlo Markso, Trockio ir Stalino, kurių šeimose buvo daug savižudybių.

Kad išsiaiškinti majų paslaptis, paprasčiausiai būtų paskaityti majų knygas. Bet čia vėl paslaptys: daugelis majų knygų buvo sudeginta. Ir gana keistomis aplinkybėmis. Tai nebuvo girtų kareivų vandalizmas arba inkvizitorių nemokšiškumas. Visiškai atvirkščiai, tai padarė episkopas Diego de Landa, misionierius ir indėnų švietėjas, kurį jo amžininkai skaitė šventuoju ir vieninteliu žmogumi, kuris tas knygas skaitė.

Majų slaptaraščių raktą de Landa gavo iš žynių. Bet, kai jis pradėjo skaityti jų metraščius, jo siela prisipildė tokio siaubo ir atgrasumo, kad jis įsakė surinkti visas tas knygas ir sudeginti. Dar daugiau, žinodamas indėnų paprotį knygas laidoti kartu su mirusiaisiais, jis įsakė atkasti tas kapavietes, kuriose galėjo būti knygų, o surastas knygas sudeginti. Iki pat mirties de Landą kankino noras ką nors papasakoti apie paslaptingą majų religiją, bet kiekvieną kartą save sustabdydavo žodžiais: “Joje slypi pats šėtonas”!”

Majai ir actekai išmirė kartu su savo kultūra ir civilizacija. Ant žolėmis apaugusių rūmų ir šventyklų griuvėsių išliko tik nuo laiko aptrupėję hieroglifai. Bet akmenys tyli. Mokslininkai atskleidė Egipto hieroglifus, finikietišką dantiraštį, nėra nė vieno paslaptingo kodo, kurio anksčiau ar vėliau neiššifruotų. Ir tik vienintelis raštas pasaulyje tvirtai laikė savo paslaptis – majų raštas. Šimtai mokslininkų-lingvistų bandė atskleisti tų paslaptingų ženklų paslaptis, bet nesėkmingai.

Pirmą kartą, po episkopo de Landa, ir net be saulės sūnų pagalbos, tuos hieroglifus perskaitė jaunas Maskvos mokslininkas Jurijus Norozovas. Jis majų hieroglifų iššifravimą pateikė kaip disertaciją mokslų kandidato laipsniui apginti. Vietoje to, retos išimties tvarka, jis iš karto gavo istorijos mokslų daktaro laipsnį, be to, iš pačios TSRS Mokslų Akademijos. Taip pat, kaip kažkada socialinių mokslų daktaras Maksimas Rudnevas, sužinojęs šėtono formulę ir įkinkęs tą šėtoną tarnauti tarybų valdžiai.

Žinoma, Norozovo atradimas nepraslydo pro profesоriaus Rudnevo smegenų trestą, ir Borisas ne kartą daktarą Norozovą sutikdavo name po auksiniu gaideliu. Tai buvo prakaulus žmogus su juodais, pasišiaušusiais plaukais ir žvilgsniu, panašiu į rūstaus varno. Nepaisant savo jauno amžiaus, mokslininkas istorikas buvo toks nebendraujantis, lyg tai pokalbius su amžininkais jis skaitytų tuščiu laiko švaistymu. O kai kalba užeidavo apie majų paslaptis, jis tylėjo taip pat, kaip ir episkopas de Landa.

Vartydamas knygas apie actekų kultūrą, Borisas perskaitė, kad švenčių metu ant akmeninių altorių, kurie buvo išpuošti įmantriais rašmenimis, buvo atliekami masiniai žmonių aukojimai. Viena iš pačių didžiausių švenčių buvo vaisingumo (derliaus) šventė. Tą dieną Dievų garbei po obsidiono peiliais pakliūdavo ir žūdavo apie 20.000 žmonių. Saulės sūnūs nelaimėliams išpjaudavo širdis ir jas iškeldavo į viršų – dovaną saulei.

Tuo momentu į kabinetą įėjo Maksimas ir jo dešinioji ranka – nuolankusis archiepiskopas Pitirimas. Bet šį kartą archiepiskopas buvo ne su MVD generolo uniforma, o apsivilkęs juodą šventiko sutaną su sunkiu kryžiumi ant krūtinės. Su jais dar buvo generolas-leitenantas Malininas, taip pat kažkokių tamsių MVD reikalų profesorius, kuris pats sakydavo, kad jo tik pavardė saldi, o darbas gana kartus.

– Aš čia kaip tik užsiėmiau jūsų kolegomis, actekų žyniais, – pasakė Borisas, – kreipdamasis į archiepiskopą. – Kodėl gi jie vaisingumo (derliaus) šventės metu žavėjosi žmonių žudymu?

– Matyt, kad taip jau Amerikoje įprasta, – glostydamas savo garbanotą barzdą, subosijo generolas-archiepiskopas, – Beveik tas pats šiuo metu vyksta Amerikos televizijoje – nepertraukiamos žudynės. Jeigu normalus žmogus pasižiūrės, tai supykins.

– Tiksliai, kaip Romos Koliziejuje, – paaiškino tamsiųjų reikalų profesorius Malininas. – Romos imperijos žlugimo laikotarpiu. Vėliau, vietoje degeneratų, ateina barbarai. O Amerikoje tai bus negrai.

Toliau buvo rašoma, kaip saulės sūnūs išrenka pačią gražiausią nekaltą mergaitę ir meta ją į aukų ugnį. Arba nuskandina kokiame nors specialiame šulinyje. Borisas tai skaitė ir murmėjo:

– Ot idiotai... Nekaltas mergaites degino...

– Palikite žyniams dirbti savo darbą, – draugiškai patarė tamsiųjų reikalų profesorius. – Bijau, kad iš tokios gražuolės jums būtų daugiau nemalonumų, negu malonumų.

– Tiesa, actekai turėjo dievus visiems gyvenimo atvejams, – pastebėjo archiepiskopas Pitirimas. – Nebuvo tik vieno dievo – meilės dievo.

Borisas prisiminė akinančias gražuoles, kurios kartais pasirodydavo name po auksiniu gaideliu. Ir tada Maksimas perspėjo, kad tos gražuolės ne paprastos, o specialios, ir kad Borisas nesugalvotų su jomis turėti reikalų, nes iš jų nesulauks nieko, išskyrus nelaimes. Nejaugi čia tos pačios gražuolės, kurias degino ir skandino actekų žyniai? O pikto gėrio name 13-sis Skyrius iš jų padarė hurijas ir tas MVD galima-mergaites pakiša užsienio diplomatams ir žurnalistams. Ir 13-me Skyriuje buvo net specialus “rusių-žmonų” sąrašas iš tų galima-mergaičių tarpo, kuriomis apdovanojo daugelį užsienio uostytojų, klausytojų ir popieriaus gadintojų.

Tuo metu 13-ojo Skyriaus viršininkas sėdėjo savo krėsle ir į pokalbį nesikišo. Sekdamas filosofo Šopenhauerio patarimais, kuris šunis mylėjo labiau už žmones, Maksimas labiau mėgo žaisti su savo aviganiu Ralfu. Už plataus lango, įrėminto vitražais su tamsiais šventųjų veidais, niūriai švilpavo rudeninis vėjas.

– Pitirim Fiodorovič, o, vis dėl to, kame čia esmė? – pasakė Borisas. – Taip, trumpai, vienu žodžiu.

– Tame ir esmė, kad vienu žodžiu čia nepasakysi, – atsakė generolas-archiepiskopas. – Tai viso pasaulio civilizacijos kultūros liūdna istorija.

Kad pakeltų savo kultūrinį lygį, agitpromo instruktorius vėl įlindo į knygas apie viduramžių raganas ir raganius, kurie ėjo iš karto po actekų žynių. Tose knygose mokslininkai jėzuitai tvirtino, kad Dievas – tai, pirmiausiai, meilė. Todėl, pasirašydami sutartį su velniu, raganos ir raganiai moka už tai aukščiausią kainą, kurią tik Dievas gali duoti žmogui, sugebėjimą mylėti, todėl po to jie nebegali nieko mylėti. Išskyrus patys save. Todėl iš jų gaunasi egoistai, egocentrikai ir egomaniakai.

Šalia prierašas Maksimo ranka: “Labai gera pastaba. Aš pats tai labai dažnai stebėjau”.

Atsikratęs meilės artimui, gudruolis dažnai tai pakeičia meilę poezijai, literatūrai, baletui ir scenai, nes tuo lengviau sužavėti kitus. Todėl iš tų vilkolakių dažnai gaunasi geri artistai arba tokie geri šnipai, kaip, pavyzdžiui, Mata Hari.

Darydami iš to praktines išvadas, 13-me Skyriuje iš karto nutarė, kad dauguma amerikiečių žurnalistų Maskvoje – tai amerikietiškos žvalgybos SIA agentai. O ypač, jeigu nuo jų dvelkia anarchizmu. Taip pat atidžiai 13-sis Skyrius apuostinėdavo ir tų žurnalistų žmonas. Pagal Berdiajevo filosofiją apie šėtono ir antikristo sąjungą, kurie, pasirodo, ne tik egzistuoja, bet dar ir tuokiasi.

Toliau žinyne apie satanizmą buvo parašyta, kad sutartis su velniu gali būti keletui metų arba visam gyvenimui, ir sutartis pasirašoma krauju: “Kartais, tais atvejais, kai partneris dar visai jaunas, sutartis pasirašoma trumpam laikui, bet vėliau ji visada atnaujinama”.

Šalia prierašas Maksimo ranka: “Viena iš tokiu, krauju pasirašytų sutarties rūšių, yra mišrios santuokos. Bet tai – supuvęs kraujas. O supuvęs kraujas, kaip nuodai, daug stipresnis už sveiką kraują”.

Žingsniuodamas kultūrų ir civilizacijų pėdsakais, agitpromo instruktorius aptiko ypatingai eruduoto prancūzų vienuolio Liudoviko Sistrarijaus giliamintį traktatą “De Daemonialitate”, kuriame buvo pranešama, kad po sutarties pasirašymo, nelabasis stengiasi ant jo sugundyto naujo nusidėjėlio kūno palikti savo antspaudą, “ypač ant tų, iš kurių jis laukia pastovumo”.

Taip vienu balsu tvirtino visi viduramžių autoritetai, kurie tyrinėjo satanizmą. Jų tvirtinimu, “velnio antspaudas” arba “raganos žymė”, buvo panaši į juodą, įvairių formų ir dydžių įgimtą apgamą. Kartais toje vietoje kūnas suglebdavo, lyg būtų tuščias. Nuo įprastos įgimtos dėmės, “velnio antspaudas” skirdavosi tuo, kad tą vietą badant nebūdavo jokio skausmo ir nepasirodydavo jokių išskyrų.

Todėl, šventosios inkvizicijos laikais, žmones, kurie būdavo įtariami raganavimu, labai atidžiai apžiūrėdavo medikai. Dalyvaujant komisijai iš mokytų medikų, vaistininkų ir barzdaskučių, juos nuogai išrengdavo, nuskusdavo visus plaukus ir ieškodavo “velnio antspaudo”, kuris dažnai buvo slepiamas pačiose delikačiausiose vietose. Jeigu tokį antspaudą rasdavo, tai tą vietą badydavo specialiomis sidabrinėmis adatomis.

Prieš tai tokio tyrinėjimo aukoms užrišdavo akis, kad jie nematytų, kada bus badomi. Raganų medžiotojai tvirtino, kad, jeigu “antspaudas” būdavo tikras, tai tada, jeigu adatą įdurdavo ir per tris pirštus į gylį, raganos visiškai nejusdavo skausmo ir negalėdavo pasakyti, kada ir kur jas įdurdavo. Be to, įdūrimo vietose nepasirodydavo nei kraujo, nei jokių kitokių išskyrų.

Agitpromo instruktorius paprašė paaiškinimo iš paties Komiteto pirmininko religiniais klausimais prie TSRS Ministrų Tarybos, generolo Kuroščiupovo, kuris, prisičiupinėjęs savo vištelių, ilsėjosi name po auksiniu gaideliu.

– Tai savotiška vietinė anestezija, – nedvejodamas atsakė 13-ojo Skyriaus generolas-profesorius. – Jautrumo praradimas, atsiradęs dėl jutimo nervų pažeidimo nuo periferijos link galvos smegenų. Vienas iš simptomų kai kurių periferinės ir centrinės nervų sistemos ligų atveju. Kartais pasitaiko įvairiems psichopatams ir bepročiams. Jūs apie Kamo girdėjote?

Po to generolas Kuroščupovas papasakojo gana įdomią istoriją. Kamo, arba, tiksliau, Semion Aršakovič Ter-Petrosian buvo legendinis revoliucijos didvyris. Kartu su Stalinu jis vadovavo garsiam Tifliso banko apiplėšimui ir aprūpindavo pinigais Leniną. Dėl to 1908 metais jį areštavo Vokietijoje. Ketverius metus Kamo sėdėjo kalėjimuose – ir simuliavo beprotystę. Vokiečių gydytojai-psichiatrai žinojo, kad kai kurie bepročiai nejaučia skausmo. Kad patikrintų Kamo, jie 20-ame amžiuje, kaip ir viduramžiuose, jam po nagais kišo adatas. Bet banditas-revoliucionierius tik šypsojosi ir duona maitino žvirblius, kurie į jo kamerą įskrisdavo per langą. Vėliau jis bandė nusižudyti ir badavo. Galų gale jį pervedė į beprotnamį, iš kur jis labai greitai pabėgo.

– Visa esmė tame, – užbaigė generolas-profesorius, – kad Kamo buvo ne beprotis, o pusiau beprotis. Tokiu pat dvasiniu ligoniu, kaip ir daugelis revoliucionierių. Todėl Kamo ir nejautė skausmo – pas jį buvo ta pati anestezija. O po revoliucijos jam buvo nuobodu gyventi, ir 1923 metais dviračiu jis sąmoningai užvažiavo ant sunkvežimio ir žuvo. Tiesa, tas Kamo buvo žvairas. Todėl ir sako: negera akis.

– O prie ko čia Komitetas religijos klausimams?

– Labai paprasta. Kamo, taip pat, kaip ir Stalinas, pradėjo nuo religinės mokyklos. Dievas ir velnias – tai dvi to paties medalio pusės. Todėl mes tai ir sekame. Duok jiems laisvę, kaip Amerikoje, ir pusė pastorių melsis Dievui, o pusė – velniui. Ir bus, kaip Amerikoje, dvi tarpusavyje nesutariančios bažnyčios. – Generolas-profesorius Kuroščiupovas pažaidė pirštais, – Štai tokias višteles mes ir čiupinėjame. Nuodėminguosius išgaudome.

Maksimo juodaknygėje bibliotekoje toliau ėjo solidus kažkokio Frederiko Elvorti darbas “Negera akis” («Дурной глаз»). Be to, kad autorius buvo mokslininkas-profesorius, jis dar buvo ir gerbiamas kažkokios slaptos, mistinės bendrijos narys, kurie patys save vadina humanistais, o kiti juos vadina satanistais. Kapstydamasis tūkstantmečiuose, profesorius Elvorti sistemino prietarų atsiradimą dėl negeros akies, kuri, lyg tai, lemia nužiūrėjimą ir kitokias nelaimes.

Pasirodo, esmė buvo paprasta, kaip raugintas agurkas. Tokie antikos senovės autoritetai, kaip Herodotas, Virgilijus, Horacijus, Ovidijus ir Plutarchas, jau seniai pastebėjo, kad tie prietarai susiję su tam tikromis žmogaus akies deformacijomis, ypač su žvairumu. Vėliau tą mokslą išplėtė, ir negeros akies savininkus skaitė ne tik žvairus, bet ir raišus, kuprotus, neūžaugas, storulius, ir bendrai, visus nenormalius. Bet tik nenormalius nuo gimimo. Vėliau prie tos kategorijos pradėjo priskirti ne tik savo nenormalumu išsiskiriančius žmones, bet ir atvirkščiai – nepaprastai gražius žmones, paskutiniu atveju, ypač moteris.

Profesorius Kuroščiupovas tuojau pat teoriją pritaikė praktikoje:

– Štai, matote, aš ką tik jums sakiau, kad Kamo buvo žvairas. Ir tokių pavyzdžių begalės. Akys – sielos veidrodis. Dostojevskio akys buvo skirtingų spalvų – ir tai atsispindi jo kūryboje ir gyvenimo kelyje: nuo revoliucionieriaus – iki reakcionieriaus.

– Ilja Sergejevičiau, nejaugi jūs savo darbe vadovaujatės tokiais kvailais požymiais?

– Šiek tiek, šiek tiek, – šiek tiek apmaudžiu balsu atsakė Ilja Sergejevičius. – Petro Pirmojo laikais buvo net specialus caro įsakas: žvairiems ir rudaplaukiams draudžiama liudyti teisme – nes taip Dievas nerimtus pažymi.

– Reiškia, raudonplaukiais jūs taip pat domitės?

– O kaip gi? Na, pasvarstykite patys. Leninas buvo rudaplaukis. Jo žmona Krupskaja – taip pat rudaplaukė. Ir pagrindinė Lenino dievintoja, Inesa Armand, – taip pat rudaplaukė. Ir pagrindinis išdavikas Lenino aplinkoje, Malinovskis, taip pat buvo rudaplaukis – ir ohrankos šnipas. Jeigu paskaičiuoti, tai tarp bolševikų vadų buvo tiek rudaplaukių, kad bolševikus galima būtų pavadinti rudaplaukių partija. Paimkite Buchariną – rudaplaukis! Arba Enukidzė – taip pat rudaplaukis! O Stalino motinėlė buvo rudaplaukė. Tfu! – Ir, kad nurimtų, generolas Kuroščiupovas pačiupinėjo savo pistoletą prie juosmens.

Švelniai glostydamas savo pistoletą, Komiteto pirmininkas religijos klausimams dalykiškai pridūrė:

– Žinoma, tokios anomalijos gali būti ir normaliems žmonėms. Paprasčiausiai, pas legionierius tai pasitaiko dažniau, negu pas kitus. Žinote, velnias yra baisus apgavikas.

Katinas Vaska sėdėjo ant Maksimo kelių ir letena žaidė su medaliu “Už skęstančiųjų gelbėjimą”. O Maksimas ir archiepiskopas Pitirimas treniravosi sofistikoje. Pasitelkdami filosofą Deni de Ružmoną, jie svarstė apie velnio dalyvavimą, kai Hitleris nukariavo Prancūziją. Nors Hitleris buvo šėtono ir antikristo mišinys, bet, pasirodo, tikrasis šėtono štabas buvo Paryžiuje. Nes, žinant, kad šėtonas, pirmiausiai, yra dvasia, tai ir visi šiuolaikinės dvasinės kultūros luošiai – simbolizmas poezijoje, modernizmas dailėje ir egzistencializmas literatūroje – gimė ne kur kitur, o Prancūzijoje. Ir todėl, kad visi tie luošiai ir iškrypėliai yra ne kas nors kitas, o dvasinis anarchizmas ir nihilizmas, tai tas pats Niekas, kuris niekina, štai jums ir rezultatai. O po karo, padaręs savo darbą, velnias, labai mėgdamas auksą ir komfortą, perkėlė savo štabą į Ameriką.

Tuo metu agitpromo instruktorius studijavo giliamintį popiežiaus Benedikto XIV darbą «De Seruorum Dei Beatificatione», kur buvo gvildenamas klausimas, ar velniai gali turėti vaikučių. Pasirodo, kad, kai kuriomis aplinkybėmis, velniai gali turėti velniūkščių. Bet tam velniai panaudoja kažkokią labai gudrią technologiją, kuri nežinoma net pačiam Romos popiežiui.

Šalia padėtas vienuolio Frančesko Guzzo mokslinis darbas «Compendium Maleficarum», kuris buvo atspausdintas 1608 metais. Cituodamas daugybę to laiko mokslinių autoritetų, brolis Frančesko daro išvadą, kad ”tikriausiai, velniai buvo pirmieji, kurie išrado dirbtinį apvaisinimą, nes jie sugeba pernešti žmogaus sėklą dideliais atstumais ir, tuo pat metu, ta sėkla išsaugo savo savybes. Kažkokiu būdu, nežinomu arba nepaaiškinamu, jie sugeba tą sėklą įšvirkšti taip, kad atsiranda nėštumas. Tuo pat metu garantuojama, kad palikuoniai paveldi visas velniškas savybes”.

Tik keista, kad tokiu viduramžišku brolio Frančesko svaičiojimu vadovaujasi toks šiuolaikinis autoritetas, kaip Henris Rode, policijos ekspertas teisminės chemijos srityje ir moksliniams nusikaltimų tyrimams, kuris parašė knygą apie sociologiją ir kriminalistiką “Satanistų mišios”, kuri buvo visiškai neseniai išleista Londone.

Į pagalbą broliui Frančesko atėjo pats Komiteto pirmininkas religijos klausimams prie TSRS Ministrų Tarybos.

– Tai labai paprasta, – pasakė generolas-profesorius Kuroščiupovas, – Jūs apie Buchenvaldo komendantę Elzę Koch girdėjote? Ją teisė Niurnberge kaip karinę nusikaltėlę ir nuteisė pakarti. O ji tik juokiasi ir nachališkai pareiškia, kad ji nemirtinga, kad ji dar ir nėščia, o pagal įstatymus tokių bausti mirties bausme negalima. Žinoma, ja nepatikėjo: nes virš metų ji sėdėjo vienutėje. Izoliacija tokia, kad ir musėlė nepraskris. Vėliau patikrino ir mato: taip, iš tikrųjų nėščia! Na, ir teko jos pasigailėti.

– Na, bet kaip ji pastojo vienutėje?

– Sąjungininkai atliko specialų tyrimą, bet nieko neišsiaiškino.

– Na, o jūs tai žinote?

– Žinoma, – nusišypsojo generolas Kuroščiupovas, švelniai čiupinėdamas pistoletą. – Mes viską žinome. Daugiau už mus žino tik Viešpats Dievas.

Ir iš tikrųjų! Nors net pats Romos popiežius Benediktas XIV prisipažino, kad jis nežino, kaip pas velnius atsiranda velniūkščiai, bet raudonasis kardinolas Maksimas Rudnevas prisikasė ir iki to. Ten, kur brolis Frančesko laužė galvą dėl dirbtinio apvaisinimo, kuriuo užsiiminėja velniai, Maksimo ranka buvo parašyta: “Pirštu daryti. Žiūrėk “Mėlynosios žvaigždės” – priedas №27/С. Geras valdžios formulės pavyzdys”.

Pasirausęs lentynose, Borisas rado seną segtuvą su “Mėlynosios žvaigždės” byla. Priedas №27/С buvo apie Fedką Žvairį. Ir prasidėjo ji nuo jo gyvenimo medžio patikrinimo, kuris buvo gana painus.

Čia aš, tarybinis Dievo vergas, rašydamas tą liūdną metraštį apie rusų vargmetį, tegul būna pamirštas mano vardas, privalau atsiprašyti už tolesnes nuodėmingas eilutes. Bet, kaip gi kitaip aprašyti tas velniškas paslaptis?

Be to, dabar laisvoje Amerikoje tą patį rašo visiškai laisvai ir tai vadina progresyviąja modernistine literatūra. O mus, rusus, bara, kad mes lyg tai atsiliekame nuo gyvenimo. Štai aš jums ir duosiu – dialektinės krikščionybės požiūriu – tokio socialistinio modernizmo pavyzdį.

Fedkos Žvairio byla prasidėjo seniai – dar prieš 1905 metų revoliuciją. Ir viskas prasidėjo atvirkščiai – ne nuo tėvo, o nuo motinos. Fedkos Žvairio motina, Mara Švarc-Čiornych, visuomeniniame gyvenime buvo revoliucionierė, asmeniniame gyvenime – lesbietė, o sieloje – ragana. Visa tai reikėjo išlaikyti paslaptyje ir, tokiu būdu, gavosi vidinė harmonija. Paragavusi jaunystės nuodėmių, ragana Mara nusprendė, kad likti senmerge nenaudinga ir geriau ištekėti. Bet kaip gi tai padaryti, kad ji myli ne vyrus, moteris?

Bet raganoms viskas paprasta. Tam reikia tik žinoti, kaip mylisi dvi lesbietės: Laižo viena kitą – ir apsilaižo. Todėl jas ir vadina liežuvautojomis. O kad ištekėtų, raganai reikia susirasti tinkamą vyrą-vilkolakį, kuris darys tą patį, tai yra, minetą iš prancūzų anekdotų. O tokių – taip pat legionai. Nors ir netikra kava, bet...

Ragana Mara taip ir padarė. Ji sau susirado stuomeningą, trūkinėjančiu balsu ir šiek tiek, jeigu įsižiūrėti, panašų į moterį vilkolakį, kuris net prisistatinėjo kunigaikščiu Oblonskiu ir kuris tarnavo mucheradu pas vieną iš filosofo-dievo ieškotojo Berdiajevo slapto kulto žynių. To paties, kuris propagavo šėtono ir antikristo sąjungą ir, kaip rezultatas, šio pasaulio kunigaikščio viešpatavimą.

Vargšas mucherado Oblonskij taip pat buvo nepavydėtinoje padėtyje – jis niekaip negalėjo vesti, nes mylėjo ne moteris, o vyrus. Todėl ragana Mara be didelio vargo pasipiršo ir jie apsivedė. Mylėjosi jie pagal draugo Froido receptą apie burnos erotizmą. Tik šiek tiek atvirkščiai. Jeigu anksčiau vyras čiulpė, tai dabar jis laižė. O žmona anksčiau laižė, tai dabar ji čiulpė. Kaip pikantiškame prancūzų anekdote. Žinoma, tuo pat metu jie užsiiminėjo ir savo senomis nuodėmėmis.

O žmonės žiūrėjo juos iš šalies ir kalbėjo: “Ach, kokia graži pora”.

Vėliau ragana Mara užsinorėjo vaikų. Bet, kad išvengtų nedorų palikuonių, kad 50% sumažintų velnio degeneracijos galimybes, ji nutarė vaikus pasidaryti dirbtiniu apvaisinimu. Paprasčiausiai, ji savo draugę lesbietę pasiuntė pas prostitutes, kad ta nupirktų panaudotą prezervatyvą. Po to ragana marą pradėjo savo kūdikį pirštu. Taip jai gimė pirštu padarytas vaikas, nuodėmės vaisius, kuris vėliau tapo poetu-futuristu ir slėpėsi po Ivano Stranniko-Mort pseudonimu, kas lotyniškai reiškia mirtį. Po jo, tokiu pat moderniu būdu, šiame pasaulyje atsirado antrasis sūnus, kuris vėliau išgarsėjo kaip banditas vardu Fedka Žvairys.

Vartydamas “Mėlynosios žvaigždės” bylą, agitpromo instruktorius nevalingai pagalvojo: “O juk teisus buvo brolis Frančesko, kai sakė, kad tokiu dirbtinio apvaisinimo keliu palikuonims perduodamos visos velniškos savybės!” Čia net tarybiniui Foma Netikėliui susvyravo jo netikėjimas.

Švarc-Čiornych šeima buvo sena šėtoniška šeima, kuri tiesiog knibždėjo velniais ir velniūkščiais. Čia buvo niūrūs velniai-šizofrenikai ir paranojikai, linksmi anarchijos ir nihilizmo velniai, dviveidžiai inkub ir sukkub velniai, kurie vyrus paverčia moterimis, o moteris – vyrais, užsislėpę sadizmo ir mazochizmo velniai, žudynių ir savižudybių velniai ir dar visas būrys įvairiausių velnių ir velniūkščių.

Jau daug kartų toje šėtoniškoje šeimoje vaikus darė pirštu. Net pati ragana Mara, žiūrėdama į save veidrodyje, nei kiek neabejojo, kad ji taip pat pirštu daryta. Nežiūrint viso to, didybės manijos ir persekiojimo manijos velniai jiems šnibždėjo, kad jie ne paprasti, o ypatingi, kad jie išrinktieji, kad jie elitas, ir kad jiems skirta ypatinga misija.

Po 1917 metų revoliucijos tarybinė vyriausybė 1922 metais slaptai išleido slaptą dekretą, draudžiantį slaptas draugijas, tokias, kaip “Mėlynoji žvaigždė”. Bolševikinė ČK labai greitai išsiaiškino, kad daugelis konkuruojančių revoliucinių partijų vadų – menševikų, eserų ir taip toliau – buvo tampriai susiję su tomis ezoterinėmis slaptomis draugijomis. Tai buvo savotiška partijų partija ir sąjungų sąjunga. Todėl, paprasčiausiai, kad sustabdytų anarchiją, vieną tų vadų dalį ČK sušaudė, o kitą dalį išvijo į užsienį.

Kalbėjo, kad juos išsiuntė tyčia, kad paskleistų anarchiją ir skilimą emigracijoje. Tarp tų revoliucijos benkartų buvo daug Berdiajevo dievo ieškotojų. Ir tikrai, pirmiausiai, ką padarė tie dievo ieškotojai, – tai užsienyje suskaldė pravoslavų bažnyčią į dvi bažnyčias. Viena, tikroji, šventuoliška, ir toliau meldėsi Viešpačiui Dievui. O antra, netikra, atskilusi, modernistinė, meldėsi dievo ieškotojui Berdiajevui, kuris slaptai propagavo šėtono ir antikristo sąjungą. Štai tokias juodas višteles ir čiupinėjo generolas Kuroščiupovas. Sutanoti broliai ir antikristai ėjo išpažinties ir nešė savo paslaptis tarybinei žvalgybai. Generolo Kuroščiupovo vištelės dėjo auksinius kiaušinius.

Panašiu būdu į užsienį išvijo raganą Marą ir jos vyrą-vilkolakį. Ten jie greitai susiuostė su savo sėbrais ir vėl apsimetė humanistais ir liberalais, rašė saldokus memuarus apie rusų revoliuciją. O dėl atlyginimo jie dirbo konsultantais įvairiais nešvariais klausimais įvairiose žvalgybose. Tuo pačiu, kai to reikėdavo, juos melždavo ir tarybinė žvalgyba.

Pirštais daryti raganos Maros vaikai, Ivanas Strannik ir Fedka Žvairys liko Rusijoje ir kruopščiai slėpė savo socialinę kilmę. Bet draugė-ragana, kuri kažkada lakstė pas prostitutes prezervatyvų, iš kurių jie abu išsirito, Didžiojo Valymo metu papuolė į 13-jį Skyrių ir viską prisipažino.

Iš karto po “Mėlynosios žvaigždės” bylos ėjo medžiaga jau apie patį Fedką Žvairį, kuris buvo Maskvos banditų karaliumi ir kuris, kaip Mėlynbarzdis, turėjo penkias žmonas. Štai ir Fedkos Žvairio ranka rašyti prisipažinimai, kur jis rašė: “Mane pražudė mano nedoros žmonos. Keturios nedorėlės nuo manęs pabėgo, nes, lyg tai aš ant jų lovoje puldavau su užtaisytu naganu, imituodamas lyg tai išprievartavimą, lyg tai apiplėšimą. O be to imitavimo, aš, lyg tai, buvau totalus impotentas ir nieko negalėdavau. O penktai nedorėlei tokia totalitari meilė tiek įsiėdė, kad ta kurva pranešė apie mane kriminalistams.

Tos pigios nedorėlės, paprasčiausiai, nesuprato mano sudėtingos sielos. Man naganas – tai vienintelis šventas vanduo, kuris numalšina mano prakeiktą ir nepasotinamą norą komanduoti, valdžios ir lytinės jėgos siekimą. Kalbant apie mano žmonas, niekas negalėjo duoti man reikalingo palengvėjimo sielai ir kūnui, kaip jų absoliutus paklusnumas mano poreikiams valdyti, kada jos prieš mane dreba iš baimės. O tos nedorėlės manęs nesuprato, nors aš jas rengiau kaip lėles.

Labai sunku paaiškinti tuos saldžius pojūčius, perveriančius mano kūną iki pat kaulų smegenų, kai aš nukreipiu naganą į savo žmoną ir matau, kaip ji iš baimės dreba ir prakaituoja. Tuo momentu aš jaučiuosi kaip Dievas. Mano rankose visa tiesa ir netiesa. Aš, lyg tai žvelgiu į šulinį, kur paslėptos visos pasaulio paslaptys, ir sužinau absoliučią tiesą. Kartais plėšimo metu aš net pamiršdavau pinigus ir pasitraukdavau”.

Laukeliuose Maksimo ranka rašytos pastabos: “Štai ji – valdžios formulė!”

Toliau Fedka Žvairys rašė: “Visas mano gyvenimas buvo pripildytas pavydo ir neapykantos dėl kitų žmonių pasiekimų. Aš dažnai galvodavau, kad galėčiau būti garsiu vadu, sugebančiu sudrebinti visą pasaulį socialiniais perversmais, tokiais neįtikėtinais ir fantastiškais, kokie ateidavo į galvas tik didiesiems valdovams. Bet visa mano nelaimė tame, kad aš per vėlai gimiau ir nepakliuvau į revoliucijos procesą. O aš jums būčiau parodęs, kur vėžiai žiemoja”.

Borisas prisiminė, kaip kažkada vaikystėje, po muštynių su chuliganu Fedka Žvairiu, berniukas Maksimas meldė Dievą, prašydamas padaryti jį dideliu ir stipriu. O dabar, TSRS valstybės saugumo maršalas Maksimas Rudnevas, tapęs dideliu ir stipriu, ant bandito Fedkos-Žvairio bylos rašė abejingą išvadą: “Štai, kokia tos valdžios kaina, kurią duoda šio pasaulio kunigaikštis!”

Užtat Fedka Žvairys nenusiminė ir savo išpažintį pabaigė taip: “Nors ir esu socialinė utėlė ir glinda, kurias reikia traiškyti, bet tarybų valdžios prašau manęs nesušaudyti. Kaip pranašiškai sakė draugas Leninas, net ir prie tarybų valdžios be asenizatorių neišsiversi. Todėl aš dar galiu būti naudingas, kad traiškyčiau kitas utėles ir glindas. Kad jums, taip sakant, rankų nesitepti. Išsiųskite mane į pataisos darbų koloniją, ir aš pažadu pasitaisyti”.

Ir Maskvos banditų karalius įvykdė savo pažadus. Jį išsiuntė į koncentracijos stovyklą, kur, po Didžiojo Valymo, sėdėjo buvę revoliucijos didvyriai. Čia Fedka Žvairys tapo mūrininkų brigados brigadininku ir nuoširdžiai, lazdos pagalba, ėmėsi perauklėti buvusius revoliucionierius.

– Jūs ką, balamutai, prieš carą ir Dievą riaušes kėlėte? – šaukė Fedka Žvairys ir savo mūrininkus auklėjo lazda. – O dabar aš jūsų caras, ir Dievas. Už ką kovojote – tą ir gavote!

Tą naktį Borisas liko nakvoti name po auksiniu gaideliu. Miegojo jis blogai. Visą naktį agitpromo instruktorių, kaip kine, persekiojo įkyrūs sapnai.

Kažkur iš tolo šypsojosi gražuolė Olga, pusiau angelas ir pusiau marsietė, ir sušalusi siautėsi į savo baltą skarą. Šalia jos, karine uniforma, pusiau grafaitė ir NKVD generolas Zinaida Henrikovna, šėtono ir antikristo mišinys. Už jų, kaip raišas velnias, šlubuoja Perekopo pusiau didvyris raudonomis galinė. Kažkur už jų nugarų mirksi mistinė “Mėlynoji žvaigždė”, kur, kaip gyvačių lizde, knibžda geras blogis ir piktas gėris. O kampe sėdi Maksimas ir, kaip daktaras Faustas, kapstosi savo knygose apie satanizmą, ieškodamas gėrio ir blogio, proto ir beprotystės, gyvenimo ir mirties formulės. Vėliau jis rodo į Borisą ir šaiposi: “O tai – mano Foma Netikėlis!”

Foma Netikėlis sapne apsivertė ant kito šono. Bet iš kitos pusės išsirikiavo profesoriaus Rudnevo smegenų trestas. Generolas-archiepiskopas Pitirimas su kryžiumi ant krūtinės ir didžiuliu pistoletu prie diržo. Generolas-profesorius Kuroščiupovas su savo vištelėmis, kurios jam deda auksinius kiaušinius. 13-ojo Skyriaus leib-medikas, daktaras Bykovas su savo gyvatėlėmis, apsivijusiomis apie taurę su nuodais. Generolas-inkvizitorius Toptyginas su savo kirvukais antpečiuose. Tamsiųjų reikalų profesorius Malininas, kurio tik pavardė saldi, o darbas kartus. Tie gudručiai švelniai glosto savo pistoletėlius ir merkia: “Chm-chm, mes naujosios Rusijos, jaunos Rusijos slaptoji policija! Ir mes žinome viską ir apie viską. Daugiau už mus žino tik pats Viešpats Dievas!”

Foma Netikėlis vartėsi nuo šono ant šono, bet tai jam nepadėjo. Aplink, kaip undinės pasakoje, mandagiai susėdo Maksimo gudrieji žydai – 13-ojo Skyriaus apaštalai. Mokslinės kriminologijos apaštalas, profesorius Lombrozo su savo bepročiais genijais. Degenerologijos apaštalas, daktaras Nordau su savo genialiais degeneratais. Egzistencializmo apaštalas, kuprotas filosofas Kierkegoras su savo nelabaisiais, kurie gyvena spaustuviniuose dažuose. Čia pat psichoanalizės apaštalas Froidas, burnos erotizmo išradėjas ir ramiai traukiantis savo cigarą, kuris, pagal jo mokymą, yra falo simbolis. O likusieji gudručiai žiūri Froidui į burną – ir laižosi.

O už viso to, kaip mokytas katinas po ąžuolu, sėdi TSRS valstybės saugumo maršalas Maksimas Rudnevas ir žaidžia su savo užburtais gražuoliais. O ant Maksimo kelių sėdi katinas Vaska ir žaidžia medaliu “Už skęstančiųjų gelbėjimą”.

Ryte, išeidamas iš to gėrio namo, agitpromo instruktorius pašnairavo į auksinį gaidelį ant stogo ir pasakė: “Nu-us-s, iš manęs pakaks...”

* * *

Ypatingai svarbių kalinių atveju, kad jie pirma laiko nenusižudytų, atimdavo diržus, petnešas, apvarsčius, įstatomus žandikaulius, akinius, ir net nupjaudavo visas sagas kelnėse. Sanitarinėje dalyje juos nukirpdavo mašinėle, praleisdavo per dušą, pabarstydavo milteliais prieš utėles ir uždarydavo į kameras su guminėmis sienomis viename iš MVD Pagrindinės valdybos aukštų.

Požeminėje kameroje pastoviai degdavo elektros šviesa, ir čia nebūdavo jokio skirtumo tarp dienos ir nakties. Todėl, kai TSRS valstybės saugumo maršalas, pats organizavęs tokią tvarką, papuolė į kamerą kaip kalinys, net ir pats tiksliai nežinojo, kiek laiko jis čia praleido.

Iš pradžių jį išvesdavo į medicinines apžiūras, kur jo fizinę būklę tikrindavo taip skrupulingai, lyg būtų ruošę skrydžiui į mėnulį. Po to jį privertė atlikti visą eilę psichologinių tyrimų. Ir dar tokių sudėtingų ir supainiotų, kad eilinis žmogus tikrai būtų susipainiojęs.

Bet buvęs maršalas žinojo, ko gydytojai ieško. Ir žinojo, kaip juos apgauti. Gydytojai apie tai taip pat žinojo ir prašė jo būti sąžiningu mokslo labui, nes, vienaip ar kitaip, jis neturi ko prarasti. Ir kalinys taip pat žinojo, kad prarasti jis nebeturi ko. Sprendžiant iš tokio ypatingo rūpinimosi jo sveikata, jis žinojo, kas jo laukia.

Ir jis jau žinojo, kada tai bus. Ne anksčiau, negu jis baigs rašyti savo autobiografiją. Ne paprastą anketą, kaip atveju su paprastais žmonėmis, o neribotos apimties rašliavą, nes nuo šiol jo gyvenimas priklauso ne jam, o istorijai. Tie, kas sėdėjo viršuje, žinojo, kad tokiomis sąlygomis ta biografija bus labai detali ir ilga.

Kada ir ta biografinė procedūra buvo baigta, kalinį iškvietė paskutinei apklausai, kur paprastai paskelbia nuosprendį. Žingsniuodamas požeminiu koridoriumi ir prilaikydamas krentančias kelnes be sagų, buvęs maršalas neišlaikė ir paklausė sargybinių:

– O kuri šiandiena diena?

Bet sargybiniai tik susiraukė ir tylėjo. Kalinys apmaudžiai prisiminė, kad šiame požeminiame aukšte visi sargybiniai kurčnebyliai. Batai be apvarsčių smukinėjo nuo kojų, ir jis jas vilko grindimis. Jį pakėlė liftu į patį viršutinį aukštą ir atvedė į kabinetą, kurį jis puikiai žinojo pagal buvusius laikus. Už didelio rašomojo stalo ten sėdėjo žmogus, apsivilkęs pažįstamą TSRS maršalo uniformą.

Du maršalai, buvęs ir tikras, tylėdami pasižiūrėjo vienas į kitą.

– Sėskitės, – pasakė vienas.

– Ačiū už dėmesį, – pasakė kitas, sėsdamasis į pažįstamą krėslą.

– Norite rūkyti?

Kalinys paėmė papirosą.

– Štai degtukai. Norite taurelę konjako?

– Taip, neatsisakysiu.

– Ar turite kokių nors procesinių skundų?

– Ne. Noriu net padėkoti jums, kad jūs neatitempėte manęs į apklausą nuogai išrengę, kaip tai jūs anksčiau darydavote.

– Na, tada lieka tik formalumai. Perskaitykite tai.

Buvęs maršalas paėmė mašinėle prirašytą lapą su TSRS Herbu ir prisimerkė: “Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos speciali Komisija ypatingame posėdyje...”

– Na ir balaganas! – prunkštelėjo kalinys. – juk jokio posėdžio nebuvo!

“...apsvarsčiusi buvusio vidaus reikalų ministro ir buvusio TSKP CK Prezidiumo nario Berijos L. P. bylą....”

Atėmus akinius, vištakiškos akys skubiai bėgiojo eilutėmis ir ieškojo paskutinių žodžių:

“...paskyrė kaltinamajam aukščiausią bausmę – sušaudyti. Nuosprendis galutinis ir neskundžiamas. Nuosprendį įvykdyti nedelsiant”.

– Aš be akinių kažkaip blogai matau, – suvapėjo kalinys bedante burna, iš kurios buvo išimti protezai. – Kokia čia data?

– Į datą nekreipkite dėmesio. Pagal laikraščius, jus sušaudė prieš pusmetį.

– Įprasti profesoriaus Rudnevo fokusai, – kreivai šyptelėjo gyvas lavonas ir pasižiūrėjo į parašus apačioje. – O kur gi jūsų parašas?

– Šiuo atveju, aš tik tarpinė instancija.

– Taip, juk jūs visada stengiatės likti šešėlyje. – Nuteistasis numetė ant stalo nuosprendį. – Arba po to, kai jūs likvidavote patį Staliną, jūs jau nesidomite tokiomis smulkmenomis, kaip kažkokie ten ministrai?

– Lavrentyj Palyč, prisimenate, kada Stalinas ruošė antrą valymą? Ir kaip jūs buvote pirmas sąraše?

– Kaip gi, juk jūs tada man išgelbėjote gyvybę. O aš – juokaudamas – net apdovanojau jus medaliu “Už skęstančiųjų gelbėjimą”. Kuris jums, atrodo, net labai patinka... Ech, jeigu aš nebūčiau tada įsivėlęs į tą prakeiktą sosto paveldėjimo istoriją...

– Todėl ir sakoma, kad puikavimasis – tai pirma mirtina nuodėmė. Ir dėl to jūs vėl atsidūrėte pirmuoju sąraše. Bet šį kartą...

– Suprantu, šį kartą skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Jūsų akyse aš nepagydoma savo paties aistrų ir istorinio proceso auka. Todėl jūs ir sušaudėte mane laikraščiuose dar prieš pusmetį. Po to jūs neskubėjote, išpumpavote iš manęs viską, ko tik reikia jūsų specialiesiems archyvams. Vėliau jūs iš mano kūno išsipjausite visas jus dominančias gleivines ir užspirituosite jūsų kolekcijos stiklainiuose. Iš baimės pažeisti mano brangias gleivines jūs manęs net nesušaudysite. Žinau, jūs mane uždusinsite dujomis.

Kai kurie mirties bausmės priešininkai argumentuoja tuo, kad nuteistam mirti baisi ne tiek pati mirtis, kiek jos laukimas. Todėl laikydamas mirties nusikaltėlis kenčia, žinote, daugiau, negu tas, kurį jis nužudė ir ko jis nesitikėjo. Ir tai, reiškia, neteisinga. Kad ištaisyti tą neteisingumą, MVD 13-me Skyriuje kai kurioms nuteistųjų kategorijoms apie nuosprendį nepaskelbdavo. Paprasčiausiai, juos pervesdavo į specialią kamerą ir į maistą įmaišydavo migdomųjų. Kai jie užmigdavo, į tą hermetišką kamerą įleisdavo nuodingų dujų.

– Gerai, kai to nežino, – pasakė mirtininkas. – Bet aš tai puikiai žinau. – Maršalas Rudnevas pastūmė ministrui butelį su konjaku. Tas sau įsipylė, bet jau ne į taurę, o į stiklinę vandeniui, ir ją išgėrė kaip vandenį. Po to jis gudriai nusišypsojo: – Jūs, žinoma, tikitės, kad atsisveikinant aš jums papasakosiu ką nors įdomaus. Perduosiu jums, kaip sakoma, visas savo paslaptis. Visa esmė tame, kad teoriškai jūs žinote viską. Bet nežinote to praktiškai. Jūs nežinote, kas tai yra mirties mirtina meilė, už kurą sumokama mirtina mirties baime. Kada visą gyvenimą gyveni meile svetimai baimei, svetimai mirčiai. Ir už tai visą gyvenimą kankiniesi savo paties mirties baime. Kada sapne jus pradeda persekioti visokios šlykštynės. Ir kada jūs žinote, kad tai – progresuojantis smegenų suskystėjimas.

– O kaip dėl valdžios komplekso?

– Labai paprastai. – Buvęs TSRS vidaus reikalų ministras pasitrynė kaktą. – Vaikystėje aš mėgau bėgioti basas. Ypač po lietaus. Ir aš mėgau basomis kojomis traiškyti varles. Man buvo malonu stebėti, kaip per jų burnas išlysdavo viduriai – tokie balti burbulai, ir patikdavo juos liesti rankomis. Kaip kad kiti čiupinėja šilką arba barchatą.

– Savo biografijoje jūs parašėte, kad, kai jūs suaugote, tai pajutote tokį pat potraukį traiškyti žmones?

– Taip, justi, kad tavęs bijo. komanduoti žmonėms, būti viršuje. Bet tam reikėjo turėti tokia pat valdžią virš žmonių, kaip jaunystėje virš varlių. Todėl aš ir kovojau už valdžią, ir nesvarbu kokią – tarybinę, kadetinę arba trockinę, – kad tik būtų valdžia, valdžia ir valdžia! Juk jūs patys žinote, kad visi tikri revoliucionieriai tokie. Bet jūs tik nežinote, su kokiu pasimėgavimu aš juos visus šaudžiau, žinodamas, kad jie visi tokie patys juodi rupūžės, kaip ir aš pats.

– Tai pagrindinis marksizmo dėsnis – priešingybių kova ir vienybė, – su tingiu abejingumu pasakė maršalas Rudnevas. – Na, o kaip dėl nepilnamečių problemos?

Buvęs TSRS vidaus reikalų ministras senatviškai patraukė pečiais:

– Tai ta kaina, kurią draugas šėtonas ima už valdžią, garbę ir didingumą. Valdžia – mainais už bejėgiškumą. Lytinį bejėgiškumą. Impotenciją.

– Tiesa, juk viena iš jūsų žmonų, atrodo, turėjo karališko kraujo?

– O taip, lyg tai Gruzijos sosto paveldėtojos. Jūs pasakysite, kad tai dar vienas mano didybės manijos įrodymas. Užlipti ne ant bet ko, o ant caraitės... Bet mano karališkąją žmonelę mano impotencija nei kiek nejaudino. Atvirkščiai, tai ją visiškai tenkino.

– Varnas prie varno skrenda?

– Taip. Juk tarp moterų, impotenčių yra tiek pat, kiek ir tarp vyrų. Tik pas moteris tai vadinasi ne impotencija, o šaltumas. Ir tam, kad užsimaskuotų, tos šaltos impotentės išteka už impotentų. Na, o vėliau, kiekvienas krečia fokusus kaip išmano. Kaip sakoma, 69 būdai, kaip būti nelaimingam.

– Gerai, o vis dėl to, kaip dėl nepilnamečių?

– Na, štai kaip... Tu, atrodo, jau pasiekei aukščiausią valdžią, o pats tu nieko negali paimti. Tu esi aukščiausiasis įstatymo saugotojas, o tave nesulaikomai traukia prie to, kas įstatymu griežčiausiai uždrausta, – prie nepilnamečių... Cha, juk daugelis žmonių net neįtaria, ką mes su tais vaikais darome... Kaip sako jūsų draugas Froidas, pas mus burnos erotizmas... O rusiškai tai bus nespausdintini keiksmažodžiai... Draugas šėtonas moka savo paslaptis slėpti taip, kad ir pasakyti nepatogu...

Dar visiškai neseniai MVD ministras buvo milijonų žmonių gyvenimo ir mirties valdovas. Dabar jis buvo apgailėtinas ir bejėgis senis. Kai jis jaudinosi, iš jo bedantės burnos tekėjo seilės ir lašėjo ant palaidinės. Jis nusišluostė burna rankove ir pabaigė:

– Liguistas valdžios troškimas, tai yra, valdžios kompleksas, paprastai, tai susiję su sadizmu... O sadizmas, paprastai, susijęs su homoseksualizmu – atviru, latentiniu arba nuslopintu, iš jų susidaro visi 69 būdai būti nelaimingu... O paraleliai su tuo vyksta smegenų suskystėjimas... Ir kombinacijų čia daugiau, negu kaleidoskope... Štai jums ir visa valdžios formulė. Argi tai ne šėtoniškas pasityčiojimas? Bet tokie buvo visi didieji valdovai – Aleksandras Makedonietis, Cezaris, Napoleonas, Leninas, Hitleris ir net draugas Stalinas. Ir nieko jūs čia, mielasis, nepadarysite. Be to, jūs ir pats tai puikiai žinote. Paprasčiausiai, jūs nuspaudėte mygtuką ir visus mano žodžius įrašinėjate į juostelę. Tikrumui. Tikslumui. Taip revoliucionierius keičia biurokratai.

Apaugęs pilkais šeriais senio veidas apsiblausė, bedantė burna susmego, smakras, kaip pas senę, pakilo link nosies. Jis susikūprinęs sėdėjo krėsle ir godžiai traukė papirosą, lyg tai bandydamas prisirūkyti į ateitį. Drebantys pirštai neklausė, ir pelenai biro ant kelių.

– Jūsų vietoje, maršale Rudnevai, aš labai vertinčiau šį istorinį momentą, – pasakė senis senės veidu. – Didysis naujosios Rusijos inkvizitorius siunčia į kitą pasaulį paskutinį didįjį komunizmo šamaną. Bet didelio entuziazmo jūsų veide kažkodėl nematau.

– Naujos visuomenės gimimas, – pasakė maršalas, – tai toks pats kraujas ir nešvara, kaip ir gimstant naujam žmogui.

Mirtininkas sujudėjo krėsle ir pasikasęs nugarą atsiduso:

– Och, vėl mano išija neduoda ramybės.

Jis atsirėmė į centrinio šildymo bateriją. Nors baterija buvo šalta, jis kažką prisiminė ir atitraukė ranką, lyg būtų nudegęs.

Kažkada seniai, 13-ojo Skyriaus viršininkas jam pasakojo, kad viduramžiais kai kurie bažnyčių tarnautojai liepdavo po mirties jų kūnus palaidoti po šventyklų laiptais, kad tikintieji tikėjimo siektų eidami jų palaikais. Tada ta idėja taip patiko vidaus reikalų ministrui, kad jis įsakė MVD centrinėje katilinėje kremuoti nusikaltusių ir mirtimi nubaustų MVD darbuotojų kūnus. Kad nenešti šiukšlių iš namų ir šeimyninius reikalus spręsti šeimyniškai.

Dabar gi, buvęs ministras įsivaizdavo, kaip jo paties kūnas, išskrostas 13-jo Skyriaus specialistų, vežamas vežimėliu į katilinę ir ten suruošiamos šeimyninės laidotuvės. Ten jo kūnas padedamas ant gofruotos geležies latako ir įstumiamas po centrinio šildymo naftos purkštukais.

Jam net pasirodė, kad maršalo Rudnevo veidu nuslinko lengvo pasibjaurėjimo grimasa, kokia būna žmogui žiūrint į lavoną. Kad pratemtų laiką, gyvas lavonas siekė butelio su konjaku. Kartu su konjaku, kūnu sklido nuovargis ir abejingumas viskam.

Jis staiga prisiminė Juodosios jūros pakrantę, kur, būdamas vaikas bėgiojo basas karštu smėliu. Virš galvos švietė karšta Kaukazo saulė, o basas kojas maloniai glostė vėsus jūros vanduo. Jis pasižiūrėjo į savo smunkančius pusbačius nuo basų kojų ir pagalvojo, kad greitai tas pageltusias kojas glamonės naftos purkštukų ugnis. Kaip gi dar pratemti tą prakeiktą laiką?

Jis pasižiūrėjo į maršalą Rudnevą. Jis sėdėjo prisimerkęs ir atrodė, lyg būtų pavargęs ir norėtų miego. Pilki, kažkokios nenusakomos spalvos plaukai, lyg tai žili, lyg tai išblukę. Akys su šviesiomis blakstienomis lyg tai pilkos, lyg tai žalsvos, kaip pas driežą. Ir išdžiūvusiame veide ramus abejingumas.

– Maksim Aleksanyč, – tyliai pasakė mirtininkas. – Stalinas jus vadino savo raudonuoju kardinolu. O štai aš žiūriu į jus ir galvoju... Jūs nušovėte mano pirmtaką Ježovą, vėliau nunuodijote jūsų patroną Staliną, dabar paleisite mane per centrinio šildymo vamzdį... Juk jūs sėdite ir šeimininkaujate tarybiniame soste jau ne kaip raudonasis kardinolas, o kaip raudonasis popiežius... Romoje sėdi Romos popiežius, kažkur sėdi antipopiežius, o Maskvoje sėdi raudonasis popiežius... Jūs pasiekėte valdžios viršūnę... Bet niekas ir jūsų vardo nežino... koks nuo to jums malonumas?

– Jokio malonumo, – abejingai pasakė raudonasis popiežius. – Vieni nemalonumai.

– Prieš tai, kai jūs nušovėte Ježovą, aš jį taip pat tardžiau. Tarp kitko, visiškai belytis padaras, raišas ir net ūgiu karlikas, tipiškas išsigimėlis. Tai štai, prieš mirtį jis staiga prisiminė Dievą. “Aš, – sako, – pažeidžiau visus Dievo įsakymus ir iš Dievo neužsitarnavau nieko, išskyrus bausmę. Aš Stalinui tarnavau kaip Dievui, ir iš jo negavau nieko, išskyrus dėkingumą. O dabar, vietoje dėkingumo, mane sušaudys. Tai, kas gi galų gale gaunasi? Reiškia, Dievas vis dėl to yra... Kitaip, kas gi tada mane baudžia? Ir aš žinau, kad mane, kaip ir Jagodą, nušaus kairiarankis Rudnevas – kairioji Viešpaties Dievo ranka...”

Mirtininkas pašnairavo į Viešpaties Dievo kairę ranką, laukdamas, kol ji nuspaus skambučio mygtuką, kad jį išsiųstų į rūsį. Bet ji nejudėjo.

Buvęs ministras giliai užsitraukė ir pažvelgė į laikrodžio rodykles. Jis įsipylė dar konjako, pakramtė tuščiais žandikauliais ir godžiai išgėrė, kad iki apkvaitimo užsimirštų. Iš kambario kampų pradėjo slinkti sutemos. Greitai jį nuves į rūsį ir paleis į mirties konvejerį. Taip, iš to namo jis išeis jau dūmelio pavidalu per centrinio šildymo katilinės kaminą.

– Maksim Aleksanyč, aš turiu mažą, paskutinį prašymą, – pasakė mirtininkas. – Žinote, senais gerais laikais tokius kaip aš degino ant laužo...

Jis prisiminė, kaip tada kai kurie iš nuteistųjų, ir raganiai. ėjo mirti apdujusioje būsenoje, šokdami ir dainuodami savo eretiškas dainuškas, lyg tai džiaugdamiesi artėjančia mirtimi. Net ant laužo jie nieko nejautė ir elgėsi taip, lyg šabašo metu, kai jie šokdavo apie tokius pat laužus. Net požeminėse tamsiosiose jų padėjėjai sugebėdavo jiems perduoti slapto nuoviro, kuris suteikdavo visišką užsimiršimą. Kartais mielaširdingas inkvizitorius, kuris žinojo to viralo paslaptį, kad palengvintų jų kančias, pats jiems prieš mirtį duodavo to viralo.

Buvęs TSRS vidaus reikalų ministras linktelėjo į didelio Lenino portretą ant sienos. Tas portretas atsidarydavo į šoną ant vyrių, o už jo buvo užmaskuota sieninė spinta. Ten buvo saugoma didelė nuodų kolekcija, kurią kažkada surinko Geršelis Jagoda, kuris jaunystėje buvo farmaceutu, vėliau tame kabinete jis sėdėjo kaip NKVD viršininkas, ir vėliau buvo sušaudytas dėl Kremliaus gydytojų-nuodytojų bylos, kur jis atliko vadovaujantį vaidmenį.

– Maksim Aleksanyč, juk ten yra ir tie narkotikai, – atsiduso mirtininkas. – Jūs, kaip Viešpaties Dievo kairė ranka, duokite truputį...

– O kur jūs taip skubate? – kaip mielaširdingas šeimininkas pasakė maršalas Rudnevas. – Ir taip, jus į valdžią atvedė liguisti kompleksai, kuriuos mes paprastumo dėlei vadiname šėtonu. Ar žinote, kaip į tą kėdę pakliuvau aš? – Mirtininkas ir toliau apžiūrinėjo Lenino portretą. – Kažkada vaikystėje, kai mane mušdavo kaimynų berniūkščiai, aš Dievo prašydavau visokių kvailysčių, kad jis mane padarytu dideliu ir stipriu

– Nors tas prašymas ir buvo išpildytas, – bet... – Mirtininkas kreivai šyptelėjo. – Panašu, kad tą prašymą išgirdo šėtonas.

– Bet, esmė tame, – maršalas atsilošė krėsle, – kad mainais aš Dievui siūliau šiek tiek sutrumpinti man gyvenimą... Ir štai, kaip bebūtų keista – dabar man staiga atrado širdies ydą. Be to, gydytojai stebisi, kad ta yda šiek tiek keista.

– Och, jūsų vietoje aš nepasitikėčiau tais Kremliaus gydytojais.

– Gydytojai sako, kad aš savo širdį sudeginau darbe. Tai, lyg širdies apnuodijimas autotoksinais. Žinote, kas tai per nuodai?

– Ne, jeigu kas nors jus ir nuodijo, tai ne aš. Aš geriau renkuosi sušaudymą. Tam aš treniravausi dar nuo vaikystės – šaudydavau varles ragatke.

– Tai štai, tie nuodai šiek tiek filosofiniai. Kvailos mintys ir jausmai skatina organizme išsiskirti atitinkamiems autonuodams. Mano atveju, aš per daug nekenčiau to blogio, kurį vadina šėtonu. Ir ta neapykanta apnuodijo mano širdį. Kaip manote, bet kokia neapykanta – tai nuodai, net neapykanta blogiui.

– Na, tai, kaip pasakyti, – skeptiškai pastebėjo mirtininkas. Kas kenkia vienam – naudinga kitam. Paprasčiausiai, jūs netinkate tam darbui.

– Gydytojai sako, – tęsė maršalas, – kad mano keista širdies yda gali pablogėti arba pagerėti. Tai yra, mane gali ištikti širdies smūgis šiandiena arba po trisdešimties metų. Ir tai priklausys nuo manęs paties, taip kad, vienintelis vaistas – tai pakeisti gyvenimo būdą.

– Gal būt dabar norite savo sielą perparduoti šėtonui? Mainais į gyvybę? – Mirtininkas vėl pašnairavo į Lenino portretą. – Duokite man gerą porciją narkotikų iš tos mielos spintelės. O aš aname pasaulyje užtarsiu žodelį prieš draugą šėtoną.

– Dabar grįžkime nuo filosofijos prie jūsų nuosprendžio, pasakė maršalas.

Nepakeldamas akių mirtininkas laukė, kada Viešpaties Dievo kairė ranka nuspaus mygtuką ir iškvies kurčnebylią apsaugą, kuri jį nuves į mirtininkų kamerą.

– Pagal laikraščius jūs jau miręs, – išgirdo jis balsą iš toli. – Ir liaudies akyse teisingumas atstatytas. O man reikia gydytis. Ir aš nenoriu gadinti sau kraujo dar viena autotoksinų porcija. Bendrai, jūsų mirties nuosprendį skelbiu sąlyginiu.

Mirtininkas nepasitikėdamas pakėlė antakius:

– Kas tai per nauji profesoriaus Rudnevo fokusai?

– Paprasčiausiai, po Stalino mirties politika keičiasi iš principo. Dabar nusikaltusius vyriausybės narius nebešaudys, o pasiųs dirbti į žemesnes pareigas. Net iki paprasto kolūkiečio.

Buvęs mirtininkas staiga isteriškai nusikvatojo:

– Cha-cha-cha... Didysis inkvizitorius mums sugalvojo pačius baisiausius kankinimus! Juk tokiems žmonėms geriau mirti, negu toks šėtoniškas pasityčiojimas – patiems kabinti mėšlą kolūkyje! Cha-cha-cha...

Kol jis tirtėjo nuo isteriško juoko priepuolio, Viešpaties Dievo kairė ranka iš stalčiaus ištraukė pilką knygutę:

– Ir taip, mirties nuosprendis jums pakeičiamas tremtimi. Štai jūsų naujas pasas.

Buvęs TSRS vidaus reikalų ministras nedrąsiai atvertė pilkus viršelius.

– Žinoma, vardą mes jums davėme kitą, – pasakė maršalas. – Jeigu jūs pasisakysite savo tikrą vardą, jumis niekas nepatikės. O jeigu patikės, tai užmuš kaip šunį. Tai tikiuosi, ir jūs pats suprantate. Jūsų tikros fotografijos buvo taip retušuotos, kad iš tikrųjų niekas jūsų nepažins. Dabar mes dalinai paleidžiame kalinius iš lagerių. Pagal pasą, jūs vienas iš tokių lagerininkų. Valstybės saugumo organams ten yra šifras, kad jūs sėdėjote už nepilnamečių žaginimą. Aš manau, kad jūsų amžiuje recidyvai jau mažai tikėtini. Ir atsiminkite, kad pagal tarybinius įstatymus sąlyginis nuosprendis reiškia tik nuosprendžio įvykdymo atidėjimą, Bet iš principo pats nuosprendis lieka nepakeistas. Prisiminkite tai, pilieti Bermanai.

– Kitaip sakant, aš būsiu gyvu lavonu, – pasakė buvęs TSRS Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojas. Vartydamas rankose savo naują pasą, jis atsargiai pasižiūrėjo į duris: – O kur man, piliečiui Bermanui, dabar eiti?

– Gyvenamoji vieta jums paskirta jūsų gimtinė – Kaukazas. Jus nuveš šimtą kilometrų nuo Maskvos. Toliau vyksite savarankiškai. Juk žinote, kaip važiuoja iš lagerių išleisti žmonės. Parodykite iniciatyvą. Tiesa, iš pradžių pasirašykite šiuos popierius.

Savo laiku buvęs TSRS slaptosios policijos viršininkas slaptai pervedė į Šveicarijos bankus keletą milijonų dolerių. Dabar jis tvarkingai pasirašinėjo ant dokumentų, kuriais visus tuos pinigus perdavė MVD 13-ojo Skyriaus specialiam fondui užsienyje. Po to jis sunkiai atsiduso:

– Na taip, išrengėte jūs mane, kaip sakoma, nuogai. Dabar man nieko nebelieka, kaip prašyti išmaldos: “Paaukokite gabalėlį duonos vargšui senam žydui... Nukentėjau nuo prakeiktos tarybų valdžios... Ką tik iš lagerio išleido... Paaukokite pinigėlių Kristaus vardu!”

Gyvas lavonas palaipsniui atgijo, jam pradėjo sugrįžti jo buvęs plepumas.

– Tiesa, nepamirškite, kad Stalinas taip pat turėjo pinigų slaptose Šveicarijos bankų numerinėse sąskaitose. Juk aš pats tomis jo transakcijomis užsiiminėjau. Taip visi jie daro – ir Trockis, ir Neronas, ir Stalinas. Ir būtų neteisinga, jeigu jūs mane taip išbuožinate, o Stalino ne. Iškrėskite kokią nors išdaigą, kurias jūs taip mėgstate. Pavyzdžiui, tegul jo dukrelė Svetlana pabėga į užsienį – iš karto ji, šast į Šveicariją pinigėlių, pinigėlių. Vėliau Svetlana tegul važiuoja į Ameriką ir parduoda savo memuarus, kuriuos jūs jai iš anksto pakišate, aprašęs visus tos šeimynėlės degeneratus. Vėliau Svetlana tikriausiai baigs taip pat, kaip ir jos motina ir broliukai, o pinigėliai, milijončikai, sugrįš jos paveldėtojams į Maskvą, tai yra, į Valstybinį banką... O aš čia slankiosiu ir maldausiu: “Paaukokite kapeikėlę Kristaus vardu!”

– Kada nusigausite iki Juodosios jūros, įsidarbinkite darbininku vynuogynuose, – patarė maršalas Rudnevas. – Kai aš buvau studentu, vasarą aš ten dirbau tyrinėdamas filokseras. Tai tokia vynuoginė utėlė ant šaknų. O darbininkai, kurie atkasinėja šaknis, paprastai yra iš artimiausių lagerių. Geri buvo laikai: saulė, oras ir vanduo – mūsų geriausi draugai. Arba pasisamdykite naktiniu sargu kolūkyje. Pailsėsite. Saulutėje išsigydysite savo išiją.

– Nuoširdžiai dėkoju už gerus patarimus, – rūgščiai nusišypsojo gyvasis lavonas ir pašnairavo į medalį “Už skęstančiųjų gelbėjimą”, kuris kabojo ant maršalo Rudnevo krūtinės. – Matyt, kad aš pataikiau į dešimtuką, kai jus apdovanojau tuo medaliu.

– Atvirai kalbant, aš jums net šiek tiek pavydžiu, pavargusiu ir abejingu balsu pasakė maršalas. – Gyvensite kaip kurorte. O aš – sėdėk šiame narvelyje ir užsiiminėk įvairiais nešvariais darbais. Kaip pribuvėja bobutė gimstant mūsų naujai visuomenei. Paprasčiausiai, man kartais norisi atsistoti ir išeiti. Išeiti štai taip, kaip išeinate jūs. Tikėkite dievu, jums labai pasisekė.

Gyvasis lavonas pasižiūrėjo į abejingas, kaip pušies driežo, maršalo akis ir tylėdamas palingavo galva:

– Och, bijau, kad čia vėl kažkokie profesoriaus Rudnevo eksperimentai. Gleivinės stiklainiuose jums jau nusibodo, tai jūs dabar su gyvais žmonėmis eksperimentuoti pradedate. Juk jūs puikiai suprantate, kad tokiems kaip aš, gyvenimas be valdžios – tai ne gyvenimas...

Jis prisiminė, kad tada, kai iš tokių žmonių atimdavo valdžią, jie susirgdavo kažkokia keista liga ir mirdavo. Lyg tai juose būtų sėdėjęs kažkoks kirminas. Taip, Napoleonas, kuris buvo ištremtas į Šventosios Elenos salą, staiga pavirto sena nutukusia boba ir mirė 52 metų.

– Tiek to, kaip Viešpaties Dievo kairioji ranka, parašykite raštelį sandėliui, kad man išduotų batų raištelius ir diržą. O tai kelnės smunka. Ir kepurę – kad galėčiau išmaldos prašyti. O dar geriau – išduokite man specialius rūbus, pritaikytus elgetoms. Iš sandėlio jūsų specialistams, kurie maskuojasi elgetomis. Ir nepamirškite mano įstatomų žandikaulių – kad galėčiau bent duonos pluteles valgyti... – Pakildamas iš krėslo, buvęs TSRS slaptosios policijos viršininkas niūriai pasakė: – Maksim Aleksanyč, savo laiku jūs atlikote specialų tyrimą ir nustatėte, kad Tarybų Rusijoje, nepaisant visko, elgetoms aukoja daugiau, kai jie Kristaus vardu prašo, negu tada, kai jie prašo be Kristaus. O dabar raudonasis popiežius nori, kad buvęs šėtono ir antikristo tarnas, nenorėdamas mirti iš bado, vaikščiotų Rusijos keliais ir maldautų – Kristaus vardu... Raudonasis popiežius pasigaili didžiausio Rusijos nusikaltėlio, kad jis klajotų Rusijos keliais ir tvirtintų, kad Dievas, vis dėl to, yra...

* * *

Vadovaujantiems partiniams darbuotojams egzistuoja specialus partijos CK biuletenis. Paskutinis to biuletenio numeris Maskvoje sukėlė didelį triukšmą.

Jame buvo pranešamos detalės apie buvusio Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotojo, buvusio partijos CK Prezidiumo nario ir buvusio TSRS vidaus reikalų ministro, maršalo L. P. Berijos bylą, kuris penkiolika metų buvo nepakeičiamas Stalino budelis.

Po to buvo pranešamos detalės apie buvusio partijos CK agitacijos ir propagandos skyriaus – agitpromo viršininko, buvusio kultūros ministro, buvusio TSRS Mokslų Akademijos filosofijos instituto direktoriaus G. F. Aleksandrovo bylą, kuris prie Stalino buvo pagrindinis Tarybų Sąjungos melagis.

Be įprastų tokiais atvejais kaltinimų, šį kartą buvo kažkas naujo. Kaip pagrindinį Tarybų Sąjungos budelį, taip ir pagrindinį melagį, šį kartą kaltino tais pačiais buitiniais nusikaltimais. Be to, ne visai įprastais. O būtent – mažamečių žaginimu.

Be to, CK biuletenis dar kartą grįžo prie žydų gydytojų-nuodytojų bylos, kuriuos areštavo prieš pat Stalino mirtį. Netrukus po Stalino mirties paskelbė, kad ta byla buvo sufalsifikuota, ir visus gydytojus paleido.

Dabar biuletenyje buvo parašyta, kad tas išpūstas sionistinis suokalbis buvo Berijos rankų darbas, kuris tokiu būdu norėjo įtikti Stalinui. Iki tol maskviečiai manė, kad Berija pats žydas. O dabar gaunasi, kad jis buvo pats didžiausias antisemitas?!

Dėl to Maskvos partinėje aplinkoje prasidėjo įvairios diskusijos. Dėl pagrindinio Tarybų Sąjungos melagio taip pat kalbėjo, kad jis visiškai ne Aleksandrovas, ir kad jo tikroji pavardė lyg tai Goldmanas, lyg tai Silbermanas. Taip jau buvo Kremliuje po revoliucijos: jeigu ne žydas, tai pusiau žydas, o jeigu ne pusiau žydas, tai vedęs žydaitę.

O čia, kaip tyčia, žinoma tarybinė rašytoja Marieta Šaginian nusprendė rašyti knygą apie Leniną – “Uljanovų šeima”. Ir pradėjo Marieta kapstytis archyvuose. Ir iškapstė, kad ne tik Lenino senelis iš motinos pusės, Aleksandr Zender Blank, buvo krikštytas žydas, bet ir jo žmona madam Grošopf, – taip pat “tokia”... Oficiali tarybinė ikonografija ją pristatinėjo kaip vokietę-liuteronę, kuri, lyg tai, net kalbėjo vokiškai. Bet archyvai tvirtino, kad madam Grošopf iš tikrųjų buvo žydė ir kalbėjo jidiš kalba.

Reiškia, Lenino motina pagal kraują buvo grynakraujė žydaitė?! Reiškia, jeigu motina žydė, tai pagal žydų įstatymus, Leninas taip pat žydas?! Vai, vai! Marietei Šaginian skubiai užčiaupė burną – tai jau valstybinė paslaptis. Bet Maskvoje apie tai sužinojo – ir pradėjo sklisti kalbos. Štai tau ir buvęs rusų dvarininkas – draugas Leninas!

Diskusijos Maskvos partinėje aplinkoje plito vis labiau ir labiau. O paimkite Čičeriną – Lenino dešinioji ranka ir pirmasis TSRS užsienio reikalų ministras. Iš pradžių kalbėjo, kad Čičerinas – buvęs senbajoris. O vėliau išaiškėjo, kad jo motina taip pat žydė. O jeigu taip, tai pagal žydų įstatymus, jis taip pat žydas. O kad nebūtų abejonių, Čičerinas dar ir veda žydaitę. Be to, apie jį kalbėjo, kad jis patentuotas pederastas. Žinote, iš tų gudruolių, kurie be muilo visur pralenda.

Arba paimkime Kerenskį, kuris atidarė duris Leninui. Juk Kerenskio motina taip pat žydė – Kirbis! Reiški, pagal žydų įstatymus, jis taip pat žydas. Vai, vai, paprasčiausiai, kažkoks žydų mamyčių sąmokslas!

Skaitant CK biuletenį, kaip kurie Maskvos partiečiai lingavo galvomis. Keista... Net jeigu atmesti tuos žydus, kurie darė revoliuciją ir kuriuos vėliau sušaudė vieną po kito Didžiojo Valymo metu... Vis viena Kremliuje lyg tai kažkoks užburtas ratas... Vienaip ar kitaip, bet beveik visur arba mišrios santuokos su žydais, arba tokių santuokų produktai, tai yra, pusiau žydai. Ir pradėjo žmonės skaičiuoti ant pirštų: ir Leninas... ir Stalinas... ir Lenino mokytojas – Plechanovas... ir Kerenskis... ir Čičerinas... ir Bucharinas... ir Molotovas... ir Vorošilovas... ir visi Stalino vaikai... ir Chruščiovas... ir Brežnevas... kas per keistas dėsningumas?

Ir čia dar kai kurie partiečiai, kurie protingesni, prisiminė filosofą-dievo ieškotoją Berdiajevą, kurį kai kurie užsienio autoritetai skaito didžiausiu 20 amžiaus rusų filоsofu ir kurį carinis Švenčiausiasis Sinodas visam laikui ištrėmė į Sibirą. Tą patį keistą dievo ieškotoją, kuris propagavo šėtono ir antikristo sąjungą ir, kaip rezultatas – šio pasaulio kunigaikščio viešpatavimą. Bet, kas gi tai?!

Žodžiu, kad papildytų visas tas paslaptis, CK biuletenis dar informavo, kad po daugiamečio draudimo, pirmą kartą per tarybų valdžios egzistavimo metus, spaudai ruošiamas naujas Dostojevskio “Demonai” leidimas.

Senesnieji žmonės prisiminė, kad toje uždraustoje knygoje, kur genealusis Dostojevskis visus revoliucionierius vadina demonais, tame skyriuje, kurio ir pats Dostojevskis nenorėjo spausdinti, jo pagrindinis demonas – revoliucionierius Stavroginas prisipažįsta tas keistas nuodėmes, kuriomis dabar viešai kaltina vyriausiąjį budelį Beriją ir vyriausiąjį melagį Aleksandrovą – mažamečių prievartavimu.

Aišku, kad partijos CK ilgai galvojo, kol ryžosi pripažinti Dostojevskio autoritetą. Žmonės skaitė biuletenį ir stebėjosi: “Kalba, kad mes jau pastatėme socializmą, o čia tokia velniava?! Bet, kas gi vis dėl to tai yra?”


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ