Grigorij Klimov «Šio Pasaulio Kunigaikštis»

Skyrius 3. Išminčių akmuo

Nėra nieko paslaptingo, kas vėliau neišaiškėtų; Ir nieko nėra paslėpto, kas neišplauktų į paviršių.

Markas. 4:22

Sekančiu programos numeriu, Maksimas išvyko į mokslinę ekspediciją. Ir ne kur nors į Krymą arba Kaukazą, bet į pačias tolimiausias Šiaurės Sibiro ir Užpoliarės sritis. Ekspediciją organizavo NKVD. Joje dalyvavo dar keletas mokslininkų, kurie turėjo kažkokias asmenines užduotis, bet viskam vadovavo Maksimas. Ekspedicijai buvo išskirti poliarinės NKVD aviacijos lėktuvai, bet iki galinių paskyrimo punktų ėjo padedami vietinių palydovų ir juos pasiekė elnių kinkiniais. Lydimas savo mokslinių asistentų, Maksimas Maksimas tyrinėjo Užpoliarės užkampiuose, atskirtuose nuo viso pasaulio ir nepasiekiamuose net tarybų valdžiai, esančias klajoklių, samojedų ir tungusų stovyklas, kuriose gyveno dar beveik pirmykštės bendruomenės sąlygomis.

Prisiminimui iš tos ekspedicijos jis į Maskvą parsivežė karoliukais siuvinėtą elnių odos juostą, minkštus samojedų veltinius ir kolekcija muziejinių rakandų: ryškiomis spalvomis išdažytą seną tenykštį būgną su variniais skambaliukas, iš tamsaus medžio išdrožtus išsigimėliškai atrodančius samojedų stabukus, ant krūtinės nešiojamą bronzinį ženklą su paslaptingais ženklais – šamanų valdžios ženklą, o taip pat visą saują sunkių karolių ir apyrankių, padarytų iš kažkokių kauliukų.

Dievukų veidai buvo aplipę sudžiūvusio purvo sluoksniu. Bet, būtent su pačiu seniausiu ir purviniausiu stabuku Maksimas elgėsi atsargiausiai ir rodė jam didžiausią pagarbą.

– Tu jį nors nuplautum, – patarė Borisas.

– Negalima. tuo jis ir vertingas.

– Kodėl?

– Tai ne purvas, o sudžiūvęs kraujas. Aukojimo metu tuos dievukus tepa krauju.

– Kokiu – elnių?

– Taip, dabar elnių. Bet tam dievukui dabar keletas šimtų metų, ir cheminė analizė parodė, kad anksčiau juos tepė žmonių krauju.

– Kada tai buvo?

– Maždaug tuo metu, kai Vakarų Europoje degino raganas ir raganius. Ir vienas senas šamanas man papasakojo įdomų dalyką, kurį jis girdėjo iš savo protėvių. Pasirodo, kad auką dievams parinkdavo šamanas, ir pagal tuos pačius charakteringus požymius, pagal kuriuos viduramžių inkvizitoriai atrinkdavo raganas. Samojedų šamanai ir supratimo neturėjo apie inkviziciją, bet darė tą patį. Argi tai ne įdomu?

– A-a, tamsūs laikai, – atsainiai pasakė Borisas ir paėmė į rankas tamsius karolius.

– Tie amžiai ne tokie jau ir tamsūs, jeigu žinoti, kas prie ko, – paprieštaravo tarybinės inkvizicijos įgaliotinis ir pajuokiamai prisimerkė: – Tarp kitko, tie karoliai taip pat iš žmonių kaulų.

Mokinys pasišlykštėdamas numetė neįprastus papuošalus:

– Tfu, dabar rankas reikės plautis.

Maksimas ramiai paaiškino:

– Tai buvo vieno labai garsaus šamano regalija – tai jo nuosavos pro-probabytės kaulai, kuri taip pat buvo šamanė. Šamanystės menas dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Skaitoma, kad tuose kauluose sukauptos magiškos jėgos. Atitinkamu požiūriu, tai tikra tiesa.

– Kokia gi tiesa?

– Magiška... – neaišku kam pamerkė Maksimas. – Kai aš iš jo paėmiau tuos kaulelius, šamanas taip supyko, kad ant manęs pasiuntė visų savo protėvių prakeiksmus.

– Na, jeigu tu tiki magiškais dalykais, tada turi saugotis.

– Ne. Todėl, kad aš žinau jų prakeiksmus. Kai aš nuoširdžiai pasikalbėjau su tuo šamanu, jis pats įsitikino, kad aš už jį stipresnis magas. Ta proga jis net surengė atitinkamą šventę, kurios metu pagerbė “išmintingą raudonąjį šamaną”. Mano profesoriai sėdėjo prie laužo kaip liudininkai ir tik akimis mirksėjo. Ten aš stebėjau šamaniškus šokius su būgneliu ir priepuoliais. Tiesa, tie priepuoliai dažnai figūruoja inkvizicijos protokoluose.

– Kas tai, epilepsija?

– Ne, pagal viduramžių terminologiją – žmoguje apsigyvena velnias... Vėliau aš pas tą šamaną išsikeičiau visus jo likusių protėvių kaulus. – Maksimas parodė į krūvą kaulinių papuošalų.

– Kam jie tau?

– Kai ką reikia patikrinti... su spektroskopo pagalba, – vyresnysis brolis vėl išsisuko nuo tiesaus atsakymo. – Žinai, pas tungusus yra vienas originalus paprotys. Pravažiuojantį keleivį vaišina įvairiomis vaišėmis, o vėliau paguldo su šeimininko žmona. Jeigu svečias atsisako, tai jos vyrui yra didžiausiais įžeidimas, už kurį gali net užmušti.

– Na, o kaip tu, pasinaudojai tomis damočkomis?

– Ne. Kad patiktų svečiui, tungusų damočka prausiasi ne vandeniu, o žuvies taukais. Ar gali įsivaizduoti, kaip jos smirdi.

– Guldyti savo žmoną su svetimu dėde – įdomus paprotys.

– Ne įdomus, o labai net protingas.

– O jeigu bus vaikas?

– Štai, to jie ir nori.

– Kodėl?

– Visa esmė tame, kad tuose laukiniuose kraštuose per tris metus pasitaiko tik vienas svetimas keliautojas.

– Na, ir kas?

– Tokiu būdu, jie sąmoningai maišo savo kraują. Štai kas! Tai rekomenduoja ir šiuolaikinė genetika. O tungusai prie to priėjo per asmeninę patirtį.

– Tai jau per daug... – suabejojo mokinys. NKVD karininkas, kurį šamanas pripažino kaip profesijos kolegą, paslaptingai nusišypsojo:

– Tą įdomų paprotį įvedė šamanai, o jiems tai patarė probabyčių kaulai... Supratai?

Bet Borisas nesuprato. Jo nedomino Sibiro šamanų paslaptys, kai ant nosies egzaminai iš VRKP(B) istorijos.

Savo ieškojimuose Maksimas blaškėsi kantriai dirbdamas ne tik visuose žmonių civilizacijos sluoksniuose, bet, atrodo, ir pačiuose netikėčiausiuose žmonijos minčių užkaboriuose. Tuo pat metu šiame chaose jautėsi kažkokia savotiška, tik jam vienam suprantama sistema. Netrukus po ekspedicijos pas Sibiro šamanus, Borisas ant jo stalo pamatė mažai žinomą knygą, kurią parašė Tarybų Sąjungoje mažai populiarus psichiatras Froidas, o knyga vadinosi: “Totemas ir tabu: analogija tarp laukinių psichinio gyvenimo ir neurotikų”. Ir vėl NKVD atspaudas ir pastabos raudonu pieštuku.

Po Froido, Maksimas vėl ėmėsi knygų apie nelabąsias jėgas, tik šį kartą labiau koncentravosi ties katalikų bažnyčios ir cerkvės tėvų raštais. Įsitikinęs, kad dauguma jį dominusių knygų parašytos lotynų kalba, jis ėmėsi lotynų kalbos ir po kurio laiko ją mokėjo tiek, kad, naudodamasis žodynėliu, galėjo skaityti. Dabar ant jo stalo puikavosi tokie originalūs velniškų sielų darbai, kaip: Acontius. «Sferatagemata Satanae», 1565; Nicolas Jacquerius. «Flagellum Daemonum Fascinariorum», 1458; Joannes Vinetus. «Tractatus contra daemonum inuocatores», 1450, ir taip toliau ta pačia dvasia.

Tyrinėdamas viduramžių traktatą «Malleus Maleficarum», išleistą kažkokio Šprengerio 1496 metais Niurnbergo mieste, jis raudonu pieštuku labai daug braukė, kas reiškė svarbias vietas, pritariamai lingavo galvą ir su viskuo sutiko:

– Taip, taip ir yra... Teisingai, draugas inkvizitoriau! Borka, žinai, kas yra lotyniškai maleus malefikarum? Tai “Raganų kūjis” – instrukcija, kaip priversti prisipažinti raganas.

– Tu, tamsybės skleidėjau, netrukdyk man mokytis trigonometrijos, – skambėjo iš kito kambario.

Viduramžių tamsiųjų jėgų medžiotojų patarimus Maksimas dabar studijavo daug pagarbiau, negu kažkada marksizmo-leninizmo klasikus. Prieš miegą, prieš guldamasis į lovą ir tam, kad atitrūktų nuo darbų ir pailsėtų, imdavo į rankas Bodlerio eilėraščių rinkinį “Blogio gėlės”, bet ir čia jis kai ką pasibraukdavo ir piktdžiugiškai komentuodavo:

– Aha, taip pat uodegą sukinėja... Iš karto matosi... Taip, taip, o pas tą, atleisk Dieve, kvarteronką, ant krūtinės, reiškia, juoda žymė...

– Ką tu ten už uodegos gaudai? – klausdavo per duris Borisas.

– Velnią, – atsiliepdavo Maksimas.

Jaunesnysis erzindavo:

– Kai pagausi – parodyk man.

– Ne tik pagausiu, bet ant jo ir pajodinėsiu, – be jokio apmaudo atsakydavo vyresnysis. Jis daug dirbdavo naktimis, dažnai iki pat ryto sėdėdavo už savo stalo, užversto visokia velniava. Keldavosi jis vėlai, degančiomis akimis, abejingai prarydavo pusryčius ir tuojau pat užsiimdavo savo darbu, kuris dabar buvo vieninteliu užsiėmimu jo gyvenime. Kai kartą Borisas brolio paklausė, kodėl jis dirba naktimis, Maksimas kreivai šyptelėjo:

– Taip patogiau... Vienoje pamainoje su velniais... Po nelaimingos Olgos savižudybės praėjo beveik metai. Per visą tą laiką Maksimas nė karto neištarė žmonos vardo, niekada nekalbėjo apie jos mirties aplinkybes ir kur yra jos kapas. Tuo pat metu, jaunesnysis brolis kartais pastebėdavo, kaip vyresnysis brolis prieš rytą blaškosi per sapną ir sukandęs dantis į pagalvę murma:

– Olia... Aš juk taip tave mylėjau... Olenka... Nejaugi tu kitaip negalėjai...

Reiškia, kad jis jos nepamiršo. Reiškia, neužgijo jo sieloje žaizda. Kartais Borisui atrodydavo, kad Maksimo susidomėjimas viduramžių alchemija yra kažkaip susijęs su Olgos mirtimi. Iš brolio žodžių nuotrupų dažnai išryškėdavo kažkokios gyvenimo ir mirties paslaptys. Gali būti, kad ieškodamas užsimiršimo, NKVD įgaliotinis bando amžių glūdumoje rasti prarastą laimę, kaip daktaras Faustas bando rasti filosofinį išminčių akmenį, gyvenimo ir mirties šaltinį? Arba, gal būt, su bepročio užsispyrimu jis ieško mitinių priemonių, kad atgaivintų mylimą žmogų?

Kodėl Maksimas visiškai rimtai studijuoja viduramžių mistiką, apsakymus apie spiritizmą, mediumus ir bendravimą su anapusiniu pasauliu? Nejaugi jis tokiu būdu nori išsikviesti bekūnį savo mirusios žmonos vaiduoklį? Kartais Borisui atrodydavo, kad brolį kankina įkyri idėja arba, kad jam, paprasčiausiai, iš sielvarto pavažiavo stogas. Bet visur kitur Maksimas elgėsi visiškai normaliai. Na, ir kodėl tada NKVD subsidijuoja beprotišką darbą, jo pavaldumui skiria profesorius ir net organizuoja ekspedicijas pas šamanus? Prie ko čia žmonių sudžiūvusio kraujo analizės, kurie kažkada buvo paaukoti pagonių (stabmeldžių) dievams, ir šamanų kaulų spektrogramos?

Fizikos kabinete Borisas ir pats užsiiminėjo spektroskopu, darydamas metalo lydinių analizę. Žvaigždės šviesos spektrogramos pagalba, galima tiksliai nustatyti cheminę sudėtį žvaigždės, kuri paprasta akimi nesimato ir yra nutolusi šimtais šviesmečių. Bet, ką gi galima sužinoti iš senų šamano pro-probabytės kaulų?

Eiliniu programos numeriu, tamsiųjų jėgų darbų tyrėjas susidūrė su pravoslavišku tikėjimu, tiksliau, teologija. Jis savo padėjėjams įsakė nors ir iš po žemių iškasti patį geriausią teologą, kuris dar buvo išlikęs gyvas Tarybų Sąjungoje. Sibiras – tai įvairių retenybių lobis. Kažkur, šiek tiek arčiau, negu šamanai, vienoje iš Sibiro koncentracijos stovyklų, atrado buvusį Šviesiausiojo Sinodo narį ir aukščiausios dvasinės akademijos teologijos profesorių, kretantį senučiuką, kuris ramiai gyveno likusias dienas dirbdamas sanitaru koncentracijos stovyklos medpunkte. Jį netikėtai nuprausė, aprengė naujais rūbais, įsodino į lėktuvą ir pristatė į Maskvą.

Pakliuvęs į Lubianką, senučiukas nesitikėjo nieko gero. Jį nuvedė pas prakaulų NKVD karininką su nervingomis rankomis ir fanatiko akimis, kurios žiūrėjo kažkur į tolį. Pirmiausiai, tardytojas pagarbiai atsiprašė dėl aplinkos, kurioje jiems tenka kalbėtis. Ant stalo gulėjo didelė krūva popierių: visų apklausų protokolai, kuriuose užfiksuota, ką šventikui teko iškęsti per ilgus kalėjime ir koncentracijos stovykloje praleistus metus. Vėliau prasidėjo neįprasta apklausa. Laikydamas rankose pieštuką, prakaulus karininkas vartė protokolus ir atidžiai kalinio klausinėjo apie visus tardytojus, kurie jį anksčiau tardė: kaip jie elgėsi tardymo metu, ar jį mušė, keikė, fiziškai ar dvasiškai žemino, kaip būtent? Staiga jis pakėlė pieštuką, ant lapo užrašė vieną iš tardytojų ir tyliai ištarė:

– Tame žmoguje sėdi velnias. Ar jūs su manimi sutinkate, profesoriau?

Senučiukas liūdnai nuleido akis ir tylėjo.

– Gerai. Aš suprantu tokią padėtį, – linktelėjo karininkas. – Eikime toliau.

Jis patikrino dar keletą segtuvų, sustojo prie vieno ir vėl pradėjo detaliai klausinėti apie to tardytojo darbo metodus, aiškinosi net pačias smulkiausias, atrodo, nereikšmingas smulkmenas. Vėliau pasižiūrėjo į savo pašnekovą:

– Protokoluose – apie tai nieko nepasakyta. Bet juk taip buvo? Ir, kaip matote, aš apie tai žinau! Ką jūs dėl to galvojate, profesoriau?

Senučiukas skausmingai susiraukė:

– Aš nenorėčiau prisiminti...

– Tada aš pasakysiu tai, ko jūs nenorite sakyti... Tame žmoguje taip pat sėdi velnias. Arba, kalbant tiksliau, šėtono ir antikristo mišinys. Fanatiškų akių karininkas atsilošė kėdėje. – Visa tai aš jums sakau tam, kad jūs suprastumėte, kas būtent mane domina, iš kokios pusės tai mane domina, ir kad jūs man padėtumėte visa tai išsiaiškinti.

Seneliukas sumišęs sumirksėjo akimis, juose blykstelėjo nuostabos ugnelė, sumišusi su nepasitikėjimu:

– Tai labai neįprasta... Aš nesuprantu, kam jums visa tai...

Ploni karininko pirštai barbeno į stalą.

– Profesoriau, teologo pareiga skleisti Dievo žodį tiems, kas jo ieško. Būtent to aš jūsų ir prašau: paaiškinti kai kurias Šventojo rašto vietas...

– Taip, bet apie tai kalbama tik perkeltine prasme...

– Štai kodėl aš ir noriu, kad jūs man išaiškintumėte, kas tuo turima omeny, – ramiai pakartojo karininkas.

Jį domino biblinis išaiškinimas apie Dievą ir velnią, visas Biblijos vietas, kur tik minimas velnias ir jo ginčai su Dievu. Kas tai yra velnias – kodėl? Tamsos kunigaikštis? Puolęs angelas – kodėl? Tamsi dvasia – kodėl? Šio amžiaus Dievas – kodėl? Mirties angelas – kodėl? Melagis ir melo Tėvas – kodėl? Jis Niekas – kodėl? Ir kodėl tas Niekas niekadėjas? Jis įvertino net tokias technines detales, kaip senovės kalbų ypatybės, kuriomis buvo rašomos Testamento knygos, kur nebuvo daug terminų, prie kurių mes įpratę šiandiena.

Didžiai stebėdamasis, profesorius pamatė, kad prakaulus NKVD karininkas yra labai stropus mokinys ir labai puikiai tam pasiruošęs, gilios erudicijos ir, svarbiausia, labai nori suprasti dalyko esmę. Buvo tik vienas blogas dalykas: naujojo pravoslavų adepto interesai atrodė šiek tiek vienašališki. Kai kalbėdamas apie Dievą profesorius per daug įsijausdavo, mokinys jį mandagiai nutraukdavo:

– Atleiskite, profesoriau. Dievas mane domina tik tiek, kiek jis yra velnio antitezis. Gal galima arčiau temos...

Senučiukas smerkiamai kratė žilą barzdelę, kėlė rankas į viršų ir švelniai mokė:

– Jaunasis žmogau, velnio siela yra dieviškosios sielos neigimas. Nežinodamas ką neigti, nežinodamas pagrindų, jūs nesuprasite pabaigos.

– Taip, jūs teisus, – sutikdavo karininkas ir po truputį žiovavo. – Ir taip, dvasia – tai mąstančios substancijos vektorius. Prašau jus tęsti toliau.

To pasėkoje ant Maksimo knygų lentynos atsirado stora Biblija juodos odos apvadais ir su daugybe spalvotų įdėkliukų ir pastabų. Kada teologinės konsultacijos baigėsi, profesoriaus atgal į Sibirą neišsiuntė, o paleido į laisvę. Jis suprato, kad tai užmokestis už jo neįprasto mokinio mokymą.

Pabaigęs su nuodėmingaisiais, Maksimas ėmėsi už pamokslautojų. Jis studijavo vienuolių ordinų atsiradimo istoriją, šiuolaikinius kūrinius apie Žaną D'Ark ir šventųjų gyvenimus. Prieš miegą jis kažkodėl iš naujo skaitė Flobero romaną “Salambo” («Саламбо»), kurį buvo skaitęs jaunystėje, istoriją apie mėnulio deivės Tanit paslaptingą žynę.

Tuo pat metu jis ne mažiau atidžiai skaitinėjo kažkokias pigias knygeles, ant kurių net autoriaus nebūdavo nurodyta, tokias, kaip “Sesers Andželikos dienoraštis”, kur, lyg tai, pikantiškos paslaptys iš gyvenimo už vienuolyno sienų. Po to jis grįždavo prie popiežiaus ediktų, kurie buvo susiję su raganų medžiokle ir pritariamai murmėdavo:

– Protingas senukas, tas draugas popiežius... Reiškia, nusidėjėliai turėjo pasirinkimą – laužas arba vienuolynas... Tai gana liberalu...

– Kas tai? – klausdavo iš už durų Borisas ir gaudavo įprastą atsakymą:

– Tu, kvaily, to nesuprasi.

Susidomėjimas šventųjų gyvenimais Maksimui netrukdė užsiiminėti vienuolynų kapinių kasinėjimais. Su pamokslininkų palaikais jis darė tuos pačius eksperimentus, kaip ir su senosios aristokratijos baltais kaulais. Gavęs laboratorinių analizių rezultatus, jis sėdėjo už stalo ir suvedinėjo balansą. Jaunesnysis brolis pakėlė galvą nuo biologijos vadovėlio ir, norėdamas prasiblaškyti, pajuokavo:

– Ei, žvaigždininke, o kam tau reikalingi kaulai?

Vyresnysis, kaip ir priklauso juodaknygininkams, atsakė neaiškiai ir aptakiai:

– Išvaryk velnią per duris, tai jis ateis per langą – pamokslininko pavidalu. Tai ir pas Froidą yra – sublimacija. Štai, tu geriau pasakyk, kodėl žmonės eina į vienuolynus?

– Tikriausiai, jiems taip patinka.

– Bet juk gyvenimas vienuolynuose gana sunkus. Apeigos. Pasninkai. Disciplina. Tai štai – ko žmonės ten eina?

– Nežinau, – pasakė Borisas. – O tu žinai?

Rinkdamas žodžius, įgaliotinis tamsiųjų jėgų reikalams delsė:

– Tai jų sąžinė kalba. Aukščiausioji sąžinė. Tikrųjų pamokslininkų pasišventimo esmė tame, kad jie nugalėjo nuodėmingą kūną, pasipriešino velniui ir jo gundymams ir nusižemino prieš Dievą. Ir tai – didelis žygdarbis.

Jis kalbėjo taip rimtai, kad Borisas vos susilaikė nesusijuokęs.

– Na, o tave velnias gundė?

– Ne. Velnias gundo tik nuodėmingus kūnus.

– Bet gi, visi mes – nuodėmingi.

– E-e-e, ne... Kai kuriuos dalykus reikia suprasti ne perkeltine prasme, o visiškai tiesiogine, kaip tai suprasdavo anksčiau. Tame ir yra visa paslaptis.

– Kaip tai?

– Visa esmė tame, kad Rusijos krikštijimo metu, dešimtame amžiuje, rusiškas žodis “nuodėmė” («грех») kilo iš žodžio “graikas” («грек»).

– O prie ko čia graikai?

– Todėl, kad Elados griuvimo metu visi jie buvo pagonys (stabmeldžiai). Supratai?

– Nieko nesupratau, – prisipažino jaunesnysis. Tada vyresnysis kreivai šyptelėjo:

– O ar žinai, iš kur kilo žodis “pagonis” («язычник»)?

– Iš kur?

– Nuo žodžio “liežuvis” («язык» – «лингус»), – čia jis nurodė Froidą ir sumurmėjo dar kažkokį žodį, kuris paprastai naudojamas pikantiškuose prancūziškuose anekdotuose. – Tai viena iš nuodėmių, kurias darė graikai. Todėl iš Senovės Graikijos liko tik vienas prisiminimas.

Pro Maksimo miglotas kalbas ir užuominas, praslysdavo kažkas visiškai konkretaus, ką jis gerai žinojo, bet niekada iki galo nepasakydavo. Tai buvo tuo labiau keista, kad jis labai mėgo pasigirti savo žiniomis. Jeigu jis tylėjo, reiškia, buvo priežasčių saugoti paslaptis. Kartą, kai jam visiškai nusibodo ironiškos Boriso replikos, jis nenoromis pasakė:

– Tu apie Trojos karą girdėjai? Tai štai, archeologai seniai ieškojo Trojos griuvėsių, bet niekaip negalėjo rasti. Tada vienam archeologui mėgėjui į galvą atėjo mintis: kasinėjimams pasitelkti Homero “Iliadoje” išdėstytus Trojos karo aprašymus. Ir, ką gi? Taip ir rado sudegintus Trojos griuvėsius! Biblijoje minimi kai kurie miestai, kurių dabar ir pėdsakai išnykę. Pasinaudojant Biblija pradėjo kasinėti laukinėje dykumoje – ir rado tuos miestus. – Jis pavargęs pasirąžė, kaip archeologas po kasinėjimų. – Taip ir aš radau senose knygose kai kurias tiesas.

Vietoje Trojos, Maksimas netrukus suorganizavo antrą mokslinę ekspediciją – į Pavolgės vokiečių respubliką, į vokiečių kolonijas aplink Odesą, kurios egzistavo Jekaterinos II laikais, ir, pagaliau, į kažkokius, Kaukazo kalnuose pasimetusius laukinius aulus. Ką jis ten ieškojo pagal Prometėjo pėdsakus, nežinoma.

Tuo tamsiųjų jėgų tyrinėtojas padėjo tašką. Po paslaptingo mokslinio tiriamojo darbo jis apgynė savo disertaciją. Kai Borisas, dalinai iš pagarbos, dalinai vedamas smalsumo, pasisiūlė pasiklausyti tos procedūros, Maksimas neigiamai papurtė galvą:

– Negalima. Tai specialus projektas, ir gynimas uždaras.

Kandidatinei disertacijai paprastai reikia trijų šimtų puslapių. Vietoje to, Maksimas pateikė tris storus tomus, kur vien šaltinių bibliografija užėmė penkiasdešimt puslapių. Retos išimties tvarka, esant didžiuliams atradimams, vietoje mokslų kandidato, – iš karto gavo aukščiausiąjį socialinių mokslų ir filosofijos daktaro laipsnį.

Dideliems atradimams paprastai reikalingos dvi sąlygos. Pirma – ypatingas, antžmogiškas susikoncentravimas konkrečiu klausimu. Ir antra – sugebėjimas rasti atskiruose dalykuose dėsningumus ir iš viso to padaryti atitinkamas išvadas.

Mylimo žmogaus mirtis taip paveikė Maksimą, suteikė jam tokį postūmį, jį sukoncentravo vienam, tik jam vienam žinomam tikslui, kad dėl to jis pamiršo viską pasaulyje. Ieškodamas atsakymo jis perrinko visas detales, visus žmogiškosios minties lobynus nuo Biblijos iki Froido, visą žmonių civilizacijos istoriją nuo pirmykščių tungusų su jų šamanais iki išsibarsčiusių išpuoselėtos aristokratijos liekanų – ir jis rado tą dėsningumą. Be to, kažką svarbaus. kitaip jam nebūtų iš karto davę daktaro diplomo.

Maksimas prasitarė, kad jo darbu susidomėjo pats Stalinas. Kokias praktiškas išvadas tarybų valdžios labui padarė sociologijos daktaras Rudnevas iš savo susižavėjimo viduramžiška alchemija: ar jis išmoko iš švino gaminti auksą? Rado filosofinį išminties akmenį? Arba atskleidė dvasių materializavimosi paslaptį? Juk laikraščiuose kažkaip rašė, kad Adolfas Hitleris taip pat subsidijavo panašius keistus darbus, kur mokslininkai užsiiminėjo telepatija ir parapsichologija.

– Maksai, ką tu išradai? – paklausė Borisas.

– Velnio formulę, – atsakė tas, ir net nešyptelėjo. Vienaip ar kitaip, nuo to momento Rudnevas padarė svaiginančią karjerą, apie kurią jis anksčiau net svajoti negalėjo. Kartu su daktaro diplomu, jis iš karto gavo NKVD pulkininko laipsnį. Netrukus ant jo krūtinės pasirodė pirmasis ordinas, ir ne šiaip koks nors, o iš karto Lenino ordinas – aukščiausias apdovanojimas Tarybų Sąjungoje. “Pravda” trumpai parašė: “...už partijos ir vyriausybės specialių užduočių įvykdymą”. Dabar Maksimas į viršų kilo septynmyliais žingsniais. Bet įtartiniausia buvo tai, kad į visus jo darbo įvertinimus jis pats reagavo labai atsainiai.

Būdamas sociologijos profesoriumi, Maksimas vadovavo kažkokiam tai ypatingai užslaptintam NKVD Mokslinių-tyrimų institutui, kur pas visus mokslinius bendradarbius iš po baltų chalatų matėsi mėlyni NKVD antsiuvai. Tuo pat metu Maksimas buvo kažkokio NKVD operatyvinio skyriaus viršininku, kur teorinis jo instituto darbas rasdavo praktinį pritaikymą.

– Kas per skyrius pas tave? – pasidomėjo Borisas.

– Tryliktasis, – atsakė Maksimas.

– Kokiais reikalais?

– Tamsiųjų jėgų reikalais. Todėl ir tryliktas.

– E-e, meluoji tu viską.

Maksimas ištraukė iš stalčiaus tarnybinį titulinį lapą. Ten iš tikrųjų buvo parašyta: “TSRS NKVD Vyriausiosios valdybos 13-sis Skyrius”. Borisas paniekinamai numojo ranka ir nuėjo užsiiminėti savais reikalais. Vis viena iš Maksimo nieko doro nesužinosi.

Vėliau... Vėliau daktaras, profesorius ir NKVD pulkininkas, staiga, pradėjo gerti. Nors anksčiau jis niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu, dabar jis gėrė kaip pats paskutinis alkoholikas – vienas. Jis užsirakindavo kambaryje, prisigerdavo iki pamišimo, vėliau pradėdavo pats su savimi kalbėtis. Arba, gal būt, jis kalbėdavosi su vaiduokliais, apie kuriuos jis prisiskaitė savo viduramžiškuose traktatuose apie tamsiąsias jėgas?

Užsiėmęs alchemija, Maksimas kolekcionavo tam verslui atitinkamą atributiką. Taip jis įsigijo originalią vokiečių darbo taurę, kuri buvo pagaminta iš matinio porceliano ir ranka išraižyta dar tais laikais, kai Vokietijoje buvo medžiojamos raganos. Tai buvo meistriška žmogaus kaukolės imitacija. vokiečių meistras taip pasistengė ir pasiekė tokį panašumą su originalu, kad tą meno kūrinį buvo labai nemalonu imti į rankas. Maksimas gi, sėdėjo, ir iš tos taurės gėrė.

Kartą, eidamas į savo kambarį, Borisas smerkiamai paklausė:

– Maksai, kodėl tu geri?

– Kodėl? – Pulkininkas lėtai pakėlė galvą ir drumzlinomis akimis pasižiūrėjo į brolį. – Šiaip sau, pasikalbėti reikia...

– Su kuo?

– Su tais, kurių negali sugrąžinti net dievai... Su nuosava praeitimi... kuriai aš skolingas už savo dabartį...

– Kam tau visa tai?

– Kam?.. Sielą paguosti... Be to, tu bedievis, ir tame nieko nesuprasi...

– Geriau einame sekmadienį pameškerioti, – pasiūlė bedievis.

– Sekmadienį... Tai sielos reinkarnacija... Sielos persikūnijimas per kančias, kaip sakydavo Dostojevskis. – Maksimo lūpų kampučiais nuslinko negeras šypsnys. – Ne, dabar aš kitas žuvis gaudau...

– Ką, žmones kankini? Ech, tu... – Jaunesniojo balse girdėjosi nepritarimas. Vyresnysis paniuro:

– Nieko tu nesupranti... Ir nesuprasi...

– Ir taip viskas aišku. Todėl tu ir užgėrei.

– Tai tik atrodo, kad tai žmonės... O iš tikrųjų, tai ne žmonės...

– O kas tada?

– Tu, Bobka, geriau manęs to neklausinėk. – Pulkininkas susiraukė, lyg jį būtų supykinę. – O jeigu tau net ir pasakyčiau... tai tu tuo netikėk... ir, žiūrėk, niekam nepasakok...

– Na, tu vis viena nieko protingo nepasakysi, – sutiko jaunesnysis.

Vyresnysis suposi kėdėje ir murmėjo sau po nosimi:

– Ta-aip, teisingai... Tu, Borka, laimingas gyvūnas, žinduolis, homo-sapiens... mezomorfino tipo... O juk todėl, kad tu nieko nesupranti... jau vien dėl to tau reikia dėkoti.

– Už ką?

– Už tą! – Maksimas dūrė sau pirštu į krūtinę, ant kurios blizgėjo Lenino ordinas. – Taip, už tą patį... Štai, matai, aš tau sakau, o tu nieko nesupranti...

Jis sunkiai pasirėmė alkūnėmis į stalą ir pasiurbė degtinės iš savo šlykščiosios taurės.

– Gerai, tegul taip ir bus, atskleisiu tau paslaptį... Nori?

– Tu geriau mažiau gerk, o tai nosis paraudonuos.

– Aš tau rimtai sakau... O tu, kvaily, juokiesi... Tai – Di-idelė paslaptis... Valsty-ybinė paslaptis... – Pulkininkas pritilo, lyg bijodamas, kad kas nors išgirs jo paslaptį: – Klausyk... Štai, tu, bedievis, galvoji, kad velnių nėra... O aš tau sakau, kad velniai yra!

– Taip visi girti sako. Kai prisigeria iki velniukų.

– Kvailys, – paniekinamai pasakė valstybės saugumo pulkininkas. – Velniai yra... Ir vilkolakiai yra, ir nelabieji... O raganos ir raganiai, tai kiekviename žingsnyje... Juk aš kiekvieną dieną su jais turiu reikalų...

– Suprantama, juk tu kiekvieną dieną geri, – skeptiškai pastebėjo jaunesnysis.

– Netiki? – Vyresnysis svyruodamas atsistojo, paėmė iš lentynos kažkokią storą knygą, kuri visa buvo prikaišiota spalvotų indėklų, pagal tuos indėklus rado reikalingą vietą ir pradėjo lėtai ir iškilmingai skaityti:

“... raganos ir raganiai – tai blogio įsikūnijimai, socialinis užkratas ir parazitai, šlykščių ir nepadorių įsitikinimų garbintojai, nuodų, šantažo ir kitų panašių nusikaltimų šalininkai... Raganos ir raganiai sukelia barnius, pavydą, ginčus, sielų priešpriešą... Jų pražūtinga veikla išplitusi nuo šeimyninių rietenų ir ginčų, kartais nereikšmingų, bet iš esmės ypatingai nemalonių ir varginančių, iki pačių rimčiausių nusikaltimų... – turto praradimo, netikėtų ligų ir gniuždančios mirties ir, pagaliau...” – Čia NKVD pulkininkas, tamsiųjų jėgų specialistas, daugiareikšmiai pakėlė pirštą:

– Atkreipk dėmesį... “ir, pagaliau, iki tautų susidūrimo, anarchijos ir raudonosios revoliucijos, nes raganavimas visada buvo ir bus politiniu faktoriumi... Todėl raganos ir raganiai pastoviai yra pavojingi visai padoriai visuomenei”. Žinai, kas taip pasakė?

– Kas?

– Taip pasakė pats Popiežius Inokentijus Aštuntasis! – labai pagarbiai pasakė tarybinis sociologijos daktaras, kaip mokinys, kuris kalba apie savo globėją. – Tai parašyta jo garsiojoje 1484 metų bulėje! Ir aš pasirašau po kiekvienu jo žodžiu!

– Maža kas kažkokias kvailystes rašo, – paprieštaravo Borisas. – Popierius viską kenčia.

– Ne, tai visiškai ne kvailystės. – Maksimas meiliai ranka paglostė knygos viršelius. – Tai Montegiu Sammerso “Raganavimo ir demonologijos istorija”... Iš ypatingai mokslinės serijos “Civilizacijos istorija”... Sammersas – mokslininkas teologas, o ta knyga išleista Londone 1926 metais... Taip kad, tai – rimtas ir šiuolaikiškas dalykas... Tik reikia suprasti, kas turima omeny...

– Ech, tu, tamsybės skleidėjau, – pasakė Borisas. – Ir už ką tau daktarą davė.

– Štai, už tą patį... Bet, dialektinio materializmo požiūriu...

– Reiškia, kvalifikacininė komisija taip pat girta buvo?

– Jokios komisijos nebuvo, – Popiežiaus Inokentijaus Aštuntojo mokinys padėjo knygą į vietą. – Daktarą man davė asmeniškai pats Stalinas!

– Meluoji tu, – pasakė jaunesnysis.

Vyresnysis nurijo didelį gurkšnį iš savo šlykščios taurės-kaukolės ir papurtė galvą. Užsikniaubęs krūtine ant stalo, jis buku žvilgsniu žiūrėjo į taurę, lyg tyrinėdamas, kas žmogiškos kaukolės dugne.

– Viskas labai paprasta... Aš savo disertaciją pada-alinau į keletą neprik-klausomų dalių – pagal istoriją, pagal antop-pologiją, pagal psich-hologilą ir dar pagal keletą sociologinių požymių... Kiekvienai daliai anotaciją parašė geriausieji Tarybų Sąjungos specialistai atitinkamoje srityje... Kiekviena dalis atskirai, pati savaime, nieko ypatingo nekalba... Bet, kai sudedi visas dalis kartu, tai gaunasi tai, apie ką kalbėjo Popiežius Inokentijus, – tamsioji jėga, kaip politinis faktorius... Viskas aprobuota ir viską pasirašė akademikai, bet, kaip tai sudėti – tai žinau tiktai aš... Ir dar, draugas velnias...

– Na, ir kas iš to, kad tu žinai?

– Kaip – kas? Tie velniai – yra socialinis užkratas, par-razitai... Pavojus visai padoriai žmonijai... O jeigu taip, tai jau NKVD reikalas...

Valstybinio saugumo pulkininkas atsigavo ir sujudėjo taip, lyg tai būtų sėdėjęs ant paties velnio sprando.

– Aš Stalinui sakau: “Žiūrėkite, Josifai Visarionovičiau, tai anarchijos ir rev-voliucijos šaltinis...” Jis netiki. Tada aš imu medžiagą, sudedu kaip reikia – ir dokumentinių faktų pagalba, kuriuos patvirtino akademikai, įrodau, kad ta tamsioji jėga iš pradžių talkino anarchijai caro laikais, o vėliau dalyvavo Spalio socialistinėje revoliucijoje... Viskas tiksliai, su vardais, pavardėmis...

– Ir su adresais? – pašaipiai įsiterpė Borisas.

– Žinoma, – įsijautęs tęsė Popiežiaus Inokentijaus mokinys. – Iš pradžių Stalinas supyko, o aš jam sakau: “Minutėlę, Josifai Visarionovičiau... Visa esmė viename žodyje... Tai pavojus bet kokiai padoriai visuomenei... Supraskite! Taip kad, jeigu Jūs tarybų valdžią laikote padoria visuomene, tai dabar tos pačios tamsiosios jėgos pradės užsiiminėti revoliucija prieš jus, tai yra, kontrrevoliucija...” Ir štai čia, jis susimąstė...

Maksimas pakėlė savo indą su degtine ir sužagsėjo.

– Po to Stalinas mane paskyrė... i-ik... ypatingu įgaliotiniu tamsiųjų jėgų reikalams... i-ik... Vidaus reikalų liaudies komisariato sudėtyje... i-ik... visai Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai... Supratai? – Sėdėdamas apžergęs kėdę, jis pagrūmojo pirštu: – Tik tu, Bobka, žiūrėk... Niekam nepasakok... Tai – valstybinė paslaptis... O dabar, žinai ką?.. Aš kažkodėl negaliu nuo kėdės atsistoti... Paguldyk mane į lovą ir nutrauk batus...

– Ir nemanau.

– Kodėl?

– Jeigu tu prisigėrei iki velniukų, tai jie tau ir tegul nutraukia batus.

Borisas vis dėl to nusprendė, kad brolis kraustosi iš proto. Nepaisant to, atrodo, kad tos Maksimo krečiamos kvailystės jam padėjo karjeroje. Netrukus jis gavo valstybinio saugumo komisaro 3 rangą, kas atitiko NKVD generolo-majoro laipsnį.


Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ