Turėdami akis, nematote?
Turėdami ausis, negirdite?
Markas. 8:18
Kai Maksimas Rudnevas buvo vaikas, o tai buvo dar iki revoliucijos, prieš miegą motina jį versdavo melstis Dievui. Maksimas abejingai po nosimi sumurmėdavo “Tėve mūsų”, o vėliau į Dievą kreipdavosi asmeniniu prašymu:
– Dievuli, prašau, padaryk mane dideliu ir stipriu. O tai Fedka Žvairys vakar mane kaimyniniame kieme pasigavo ir primušė. Padaryk taip, kad aš galėčiau sumušti visus. Taip, kad galėčiau viena kaire ranka, vienu mažuoju piršteliu.
Tą prašymą jis kartojo po kiekvienų muštynių su Fedka Žvairiu, kuris gyveno kaimynystėje ir buvo laikomas vienu garsiausiu chuliganu visoje apylinkėje. Pagalvojęs, Maksimas pašnibždomis pasiūlydavo mainais:
– Jeigu nori, Dievuli, už tai šiek tiek sutrumpink man gyvenimą...
Borisui, kuris buvo gimęs jau po revoliucijos, jau nuo vaikystės ryškėjo praktiškesnis požiūris į gyvenimą. Jeigu jis ko nors nebaigdavo valgyti, motina rimtai sakydavo:
– Žiūrėk, Bobka, kas liks lėkštėje – tai tavo jėga. Jeigu nesuvalgysi, vėliau tave visos mergaitės muš.
Berniukas tuo tikėjo ir buvo pasiruošęs išlaižyti lėkštę ir susprogti, kad tik mergaitės nebūtų už jį stipresnės. Tas įprotis palikti švarią lėkštę išliko visam gyvenimui.
Vėliau visi pastebėjo, kad Maksimas rašo kaire ranka. Jaunesnysis brolis erzino vyresnįjį:
– Ei, tu, kairiaranki! Ei, pabandyk mesti akmenį dešine!
Motina gi, rūsčiai subardavo:
– Nesišaipyk, Bobka. Tai jį Dievas nubaudė, kad jis Dievo neprašytų kvailų dalykų.
Nors ir kairiarankis, bet mokyklą Maksimas baigė puikiais pažymiais. Jis įstojo į Maskvos universiteto istorijos fakultetą ir svajojo tapti profesoriumi. Be profesoriškų ambicijų, jis dar labai mėgo komanduoti žmonėms. Todėl jis netrukus įstojo į partiją ir net buvo išrinktas fakulteto partinės organizacijos sekretoriumi.
Namuose Maksimas mėgo pabrėžti vyresniojo brolio vaidmenį. Dažnai jis savo jaunesnįjį brolį siuntinėdavo pas paneles su rašteliais. Bet tai darė tik tada, kai sėkmė buvo garantuota, – kai buvo galima būti savo pergalių liudininku. Jeigu sėkmė buvo abejotina, Maksimas rasdavo kitų kelių – be liudininkų.
Nors Borisas buvo daug jaunesnis už Maksimą, bet į vyresnįjį brolį jis visada žiūrėjo gana skeptiškai. Gal būt dar ir todėl, kad vyresnysis brolis visur ieškojo progų pavadovauti, o jaunesnysis negalėjo pakęsti, kada jam komanduoja. Arba, gal dar ir dėl to, kad kairiarankis Maksimas mokėjo judinti ausis ir dažnai tą demonstravo.
– Tiksliai, kaip asilas! – sakydavo jaunesnysis. Nepaisant to, ir universitetą Maksimas užbaigė puikiai. Todėl, kad jis gerai save užsirekomendavo fakulteto partinės organizacijos sekretoriaus veikloje, vietoje darbo pagal specialybę (istorijos mokytoju), pagal partinę liniją jis buvo rekomenduotas tarnybai GPU (Valstybinėje Politinėje Valdyboje). GPU įgaliotinio rangas, kas tuo metu atitiko kapitono laipsnį, Maksimo ambicijas visiškai tenkino. O tuo labiau puošni karinė uniforma su mėlynais antsiuvais, kurie labai baugino aplinkinius.
Maksimas niekam nepasakojo apie savo paskyrimą, o vėliau, staiga, parėjo į namus apsirengęs GPU uniforma. Prie juosmens, naujame dėkle, blizgėjo mažas Korovino sistemos brauningas, kas GPU skaitėsi labai stilinga. Pamatęs gąsdinančius antsiuvus, jo tėvas, pagyvenęs gydytojas-ginekologas, smerkiamai palingavo galva:
– Aš stengiuosi pratęsti žmonėms gyvenimus, o tu užsiimsi jų trumpinimu.
Vienintelis, kuriam Maksimo uniforma ir brauningas nepadarė jokio įspūdžio, buvo jaunesnysis brolis. Pirmasis susidūrimas tarp jų įvyko, kai Borisui suėjo keturiolika metų. Maksimas sėdėjo prie stalo ir pildė tarnybinę anketą. Kad eiti koja kojon su laikmečiu ir su savo pareigomis, grafoje apie tėvus jis parašė miglotą išsireiškimą: “darbininkai”. Borisas tai pastebėjo ir nusprendė, kad brolis atsisako tėvo.
– Jis ne darbininkas, o daktaras, – pasakė jis. – Kam meluoji?
– Ne tavo reikalas, – atsakė vyresnysis.
– Iš karto matosi, kad kairiarankis, – pajuokiamai metė jaunesnysis, – Vis į kairę traukia.
– Pienburnis! – užvirė GPU įgaliotinis. – Tuojau pat aš tau ausis nusuksiu.
– Pabandyk, – atsakė moksleivis. Kad išlygintų jėgas, jis kumštyje suspaudė šakutę ir sekė kiekvieną brolio judesį su tokia dalykine ramybe, kad tas nusprendė geriau nebandyti.
Kaip bebūtų keista, Maksimas dėl to visiškai neįsižeidė. Atvirkščiai, vėliau net gyrėsi savo draugams:
– Štai, mano jaunesnysis brolis – vos šakute mano pilvą nepradūrė. Tokio geriau neliesti.
Bet greitai jis pats pamiršo savo paties patarimą. Sekantis, daug rimtesnis susidūrimas tarp jų įvyko netrukus po to, kai GPU pervadino į NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas).
Jie gyveno tyliame Maskvos priemiestyje, fligelyje kiemo gale. Žiemą, kai kiemą pripustydavo sniego, fligelis buvo šildomas koklinėmis krosnimis, prie kurių buvo labai malonu šildytis nugarą. Anglis ir malkas krosnims reikėdavo parsinešti kibirais iš rūsio, o tam reikėdavo išeiti į kiemą, kas būdavo nelabai malonu. Tos kelionės į rūsį, paeiliui būdavo abiejų brolių pareiga, nors nuo tada, kai Maksimas apsivilko uniformą su mėlynais antsiuvais, jis tai darydavo labai nenorom.
Kartą motiną pasiuntė Maksimą anglių. Borisas gulėjo gretimame kambaryje ant plačios, kilimu užklotos skrynios, kuri jam tarnavo kaip lova, ir skaitė įdomų Rider Haggardo romaną “Montesumos duktė. Vyresnysis brolis užėjo į brolio kambarį ir nerūpestingai įsakė:
– Bobka, eik, parnešk anglių!
– Motina tau sakė – tu ir eik, – paprieštaravo jaunesnysis.
– Tu geriau klausyk, kas tau sakoma.
– Štai, kada man motina pasakys, tada ir eisiu.
– Žiūrėk, jeigu per tris minutes tu nesusiruoši, tai aš ateisiu su bizūnu šunims! – pagrasino NKVD įgaliotinis ir išėjo iš kambario. Bizūnas šuniui visada kabėjo ant pakabos koridoriuje, taip, kaip priklauso namuose, kur yra vokiečių aviganis.
Jaunesnysis padėjo į šalį knygą, atsistojo nuo skrynios ir tyliai iš apatinio stalo stalčiaus išsitraukė varinį kastetą, kuris keletą kartų jau buvo patikrintas muštynių metu. Jis užsidėjo kastetą ant rankos ir vėl atsigulė ant skrynios, dešinę ranką laikydamas kišenėje, o kairėje “Montesumos dukterį”.
Jis skaitė, kaip nelaimingą belaisvį pririša prie akmeninio altoriaus, kad galėtų paaukoti dievams, ir kaip piktą lemiantis žynys artėjo su aukojimo peiliu rankoje. Tuo momentu į kambarį įėjo Maksimas, rankoje laikydamas bizūną šuniui.
– Skaičiuoju iki trijų, – pasakė jis. – Vie-ienas... Du-u... Try-ys!
Apie tolesnius įvykius Maksimas savo draugams pasakoja taip:
– Ta-aip... Tokio dalyko aš dar nebuvau matęs... Kad žmogus pašoktų iš padėties, kai jis guli ant nugaros. Nuo skrynios iki durų, mažiausiai šeši metrai. Taip jis pakilo į orą, ir kaip tigras, tiesiai man ant galvos. Lyg tai būtų kas nors jį peiliu įdūręs. Aš su bizūnu, o jis ant manęs su kastetu.
– Nejaugi? – stebėjosi draugai.
– Ta-aip... Na ir muštynės gavosi. Spintą į šipulius sulaužėme. Stalui dvi kojos išlūžo. Apie kėdes aš jau ir nekalbu – vieni šipuliai liko. Vėliau aš specialiai skrynią tikrinau – tai jos dangtis suskilo. Tai jis nugara suskaldė, kai ant manęs šoko. Vien tik krosnis sveika išliko.
– Kas gi nugalėjo?
– Lygiosios! – šiek tiek didžiuodamasis jaunesniuoju broliu, kalbėjo Maksimas. – Jį mokykloje taip ir praminė – bulius! Niekas su juo negalėjo susilyginti. Jis ant turniko jau saulutes suka.
– Kas gi ėjo parnešti anglių?
– Motina nuėjo. Tada jis nuo jos atėmė kibirą, o man pasakė: “Na, palauk sekančio karto!” Štai koks velniūkštis. Bet užtat juo galima pasitikėti.
Šiuo atžvilgiu Maksimas nesuklydo: Jeigu jaunesnysis brolis ką nors pasakė, tai juo galima buvo tikėti. Sekančio karto ilgai laukti nereikėjo.
Mokykloje, kurioje mokėsi Borisas, buvo saviveiklos vakaras. Kaip paprastai, po vakarėlio sporto salėje buvo šokiai, buvo ir muštynės su gretimos mokyklos mokiniais. Pačiame muštynių įkarštyje, Boriso bendramokslis Ivan Strannik, nei iš šio, nei iš to, pradėjo šaudyti į orą iš mauzerio, kurį buvo pavogęs iš savo tėvo, dirbusio cenzoriumi miesto valdyboje. Nežinodami, kas šaudo, abi pusės pasileido bėgti. Pirmasis, išsigandęs savo drąsos, pabėgo pats Ivanas, bet prieš tai pistoletą spėjo įkišti Borisui.
Sekantį rytą Borisas, laukdamas Ivano, sėdėjo savo kambaryje ir iš smalsumo ardė didžiulį mauzerį. Kažko į kambarį įėjo Maksimas. Jaunesniojo brolio rankose pamatęs tikrą pistoletą, jis taip pasimetė, kad iš pradžių nieko nesakė, o išėjęs iš kambario pradėjo šnibždėtis su motina.
– Borisai, nueik, atnešk malkų iš rūsio! – paprašė motina.
Tas surinko savo mauzerį ir, įsidėjęs jį į kišenę, išėjo į rūsį. NKVD įgaliotinis tuo pasinaudojo ir apieškojo jaunėlio kambarį. Neradęs pistoleto, jis pagriebė nelaimingą šuns bizūną, kuris, jo manymu, buvo valdžios simbolis namuose, ir išlėkė į kiemą paskui Borisą.
– Atiduok pistoletą! – sukomandavo jis.
– Neatiduosiu, – tvirtai atsakė jaunesnysis ir įkišo ranką į kišenę.
Vyresnysis pakėlė bizūną:
– Taip arba ne?
Vietoje atsakymo, jaunesnysis ištraukė ranką iš kišenės ir į brolio veidą trenkė ugnis nuo pistoleto šūvio. Maksimas sustingo su pakelta ranka, o prieš pat jį, kaip iš ugnies gesintuvo, griaudėjo šūviai iš stambaus kalibro pistoleto. Jis pradėjo trauktis prie laiptų.
– Mesk bizūną! – dabar sukomandavo Borisas. – Rankas aukštyn!
NKVD įgaliotinis numetė bizūną ir paklusniai pakėlė rankas.
– Eik į namus! – įsakė Borisas. – Greitai!
Kai vyresnysis brolis pradingo už durų, jaunesnysis kaip zuikis peršoko tvorą. Jeigu atvažiuos milicija, tai Maksimas pats tegul teisinasi, kas šaudė viduryje baltos dienos. Tuo metu vienmarškinis Borisas brido per gilų sniegą, prilaikydamas nuo kišenėje tabaluojančio pistoleto svorio smunkančias kelnes, pasiekė Ivano namus, ir atidavė jam mauzerį Kaip Ivanas aiškinosi savo tėvui dėl šovinių trūkumo, liko nežinoma.
Vakare, sužinojęs, kas įvyko, daktaras Rudnevas pasakė:
– Mūsų protėviai iš kazokų, o mūsų giminėje yra ir lenkiško kraujo. Ir turkiško taip pat. Matyt, kad Maksimas į lenką virsta, pinigų neturi, bet gonoro turi su kaupu. O, štai, Borisas, grynas turkas, tikras banditas.
Maksimas jautėsi dienos didvyriu ir gyrėsi:
– Borka į mane šaudė – ir nė karto nepataikė.
– Tai gi aš tau pro ausis taikiausi, – nenoromis aiškinosi moksleivis. – Kaip tramdytojas cirke.
Senojo fligelio lentose buvo daug skylių nuo ištrauktų vinių. Vėliau Maksimas tas skyles rodė savo draugams ir pasididžiuodamas pasakojo:
– Matote, tai Borisas į mane šaudė. Visą namą suvarpė. Ach ir ryžtingas jis pas mane!
Yra žmonių, kurie negali sugyventi su savo artimaisiais lygiomis teisėmis. Jie visada stengiasi būti šeimininkais, bet, jeigu kas nors nesiseka, tada jie patys pasidaro tarnais tų, kurie stipresni. Taip ir Maksimas. Negalėdamas sau pajungti jaunesniojo, jis ne tik sulygino jo teises, bet net ir pradėjo šiek tiek jam pataikauti. Nepaisant didelio skirtumo amžiuje, stengdamasis užsitarnauti jo pasitikėjimą, jis dažnai brolį kviesdavosi į savo draugų kompaniją ir su juo dalijosi visomis savo paslaptimis. Borisas gi, išmokytas patirties, laikėsi atsargiai ir išsaugojo kai kokį atstumą.
Skirtumai tarp brolių ryškėjo daugelyje klausimų. Maksimas buvo sausokas ir smulkių kaulų, pilkų akių ir šviesiais, lengvai besigarbanojančiais plaukais, kuriais jis labai didžiavosi. Jo lūpos buvo siauros, nervingos ir valdingos. Dėl to jis tvirtino, kad tokią pat burną turėjo Nyčė ir Šopenhaueris. Būdamas studentu, jis užsiiminėjo lengvąja atletika, gerai plaukiojo ir slidinėjo. Borisas gi, plačiapetis ir tamsios odos spalvos, žavėjosi sunkiąja atletika ir gimnastika ant lygiagrečių. Vyresnysis buvo greitai užsidegantis, o jaunesnysis – išlaikytas.
Maksimas visada turėjo daug draugų, kurie labai dažnai keitėsi. Borisas turėjo mažiau draugų, bet užtat jie niekada nesikeitė. Maksimas pastoviai iš savo draugų skolinosi knygas. Ir pastoviai buvę Maksimo draugai ateidavo pas Borisą ir šiek tiek gėdydamiesi, prašė grąžinti knygas, kurias vyresnysis brolis prieš porą metų buvo iš jų pasiėmęs paskaityti.
Kai Borisas perėjo į 8 klasę, jis pamėgo medžioklę ir nusipirko “Frolovką” su magazinu keturiems šoviniams. Vietoje kartečės, šautuvą jis užtaisė kapotais švininio vamzdžio gabalais. Kaip ir priklauso tikram medžiotojui, jis tokiu būdu užtaisytą šautuvą pasikabino virš savo lovos galvūgalio.
Kartą, grįžęs iš mokyklos, jis jau nuo slenksčio užuodė aštrų medžioklinio parako tvaiką. Ginklas mėtėsi ant lovos, o ant ąžuolinės stalo lentos, kur Borisas ruošdavo pamokas, matėsi plėštinis, atsišerpetojęs šūvio pėdsakas. Kapoto švino užtaisas palietė stalą ir giliai susmigo į sieną. Barisui suspaudė širdį: kas, jeigu... Jis apsižvalgė, kambaryje ieškodamas kraujo pėdsakų. Įsitikinęs, kad kraujo nėra, jis pradėjo ieškoti Maksimo. Tas, apsirengęs savo stilinga NKVD uniforma, suglumęs sėdėjo virtuvėje.
– Na, kaip šaudo ginklas? – lyg tarp kitko paklausė jaunesnysis. – Gerai?
– Na, žinai, aš norėjau parodyti pažįstamiems... O jis staiga iššovė...
– Stebiuosi, kad niekam į pilvą nekliuvo. Tau tikslai sekasi.
NKVD įgaliotinis pasižiūrėjo į brolį ir mirktelėjo šviesiomis blakstienomis:
– Sakyk, o tau manęs negaila?
– Man stalo gaila, – atsakė tas. Maksimas ir čia nepraleido progos pasigirti draugams:
– Štai, pas mano Borisą, tai nervai. Ginklas iššovė, tai jam ne manęs gaila, i kažkokio palaikio stalo.
Ne tai, kad Borisas būtų nemylėjęs brolio. Ne, paprasčiausiai, jis žinojo, kad, jeigu su Maksimu elgtis gerai, tai jis tuojau pat užlips ant sprando.
Šuns bizūnas, kurį taip mėgo Maksimas, priklausė vokiečių aviganiui Reksui. Kažkada Borisas pats išsirinko šuniuką pamaskvės tarnybinių šunų veislyne ir užantyje parsinešė į namus kartu su ilgu protėvių sąrašu. Grynaveislis šuniukas išaugo į didžiulį, juodą kaip anglis, ir kaip reta protingą šunį. Vasarą Borisas miegodavo verandoje, o Reksas sėdėdavo šalia, pririštas grandine, ir saugodavo savo šeimininką. Jis buvo gana rimtas šuo ir nenuolaidžiavo aplinkiniams chuliganams, kurie ne karto grasino jį nunuodyti. Labiausiai grasindavo Fedka Žvairys, kuris vadovavo visos apylinkės chuliganams.
Vieną saulėtą žiemos dieną, kaip tik po sniego, Borisas išėjo į kiemą, kad nukastų sniegą. Prie slenksčio sutrauktomis užpakalinėmis kojomis, gulėjo Reksas. Jis įbedė nosimi į laiptelius, o iš nosies jam sunkėsi kraujas. Nuo slenksčio link gatvės matėsi ilgas kruvinas pėdsakas. Ištikimas šuo paršliaužė iki laiptų, bet jais užlipti jam jau nebeužteko jėgų.
Borisas pasilenkė ir palietė ranka dar šiltą, bet jau gyvybės ženklų neberodanti šuns kūną. Paskui puolė į kambarį ir pagriebė nuo sienos šautuvą. Bėgdamas užvedė spyną ir piktai šūktelėjo Maksimui:
– Paskui mane! Reksą nunuodijo! Kur Fedka Žvairys? Aš tą gadą...
Jaunesnysis brolis kaip pasiutęs lakstė sniegu su paruoštu ginklu ir ieškojo savo mylimo Rekso žudiko. O paskui jį bėgiojo vyresnysis brolis ir visaip stengėsi iš jo atimti ginklą. Iš gatvės atbėgo berniukai:
– Dėde, dėde... Jūsų Reksą mašina pervažiavo... Mes patys matėme. O Fedkos Žvairio čia ir arti nebuvo...
Tik tada Borisas nurimo ir įjungė ginklo saugiklį. Po to Maksimas pirmą kartą pasiskundė motinai:
– Borka šunį myli kaip žmogų. A štai aš jam – tuščia vieta.
Kas dėl moterų, tai Maksimas mėgo merginti svetimas žmonas, kaip jis pats sakydavo, damutes, ir net paaiškindavo, kodėl:
– Dviguba pergalė – ir jokios atsakomybės. Dėl jauno amžiaus Borisas dar nesuprato, ką tai reiškia, bet užsispyrusiai prieštaravo:
– Tai tas pats, kas vagystė.
– Tai pagal Mozės įstatymus taip, – šaipėsi NKVD įgaliotinis. – Bet dabar kiti laikai.
Atitinkamai, Maksimas ir vedė – taip pat svetimą žmoną. Boriso akimis, Maksimo žmona Olga turėjo du minusus. Pirmas – kad ji baigė ne institutą, o tik malūnininkų technikumą. Ir antrą – kad ji metė savo pirmąjį vyrą. Nepaisant to, Borisas buvo netiesiogine tų vestuvių priežastimi.
Borisas dažnai būdavo vakarėliuose pas savo klasės draugę Iriną. O Olga gyveno jų šeimoje kaip buto nuomininkė. Vakarėliuose moksleiviai žaidė nuvalkiotą “gėlių flirtą”, fantais su droviais bučiniais, ir šoko grojant patefono muzikai. Vėliau belsdavo į nuomininkės kambario duris:
– Olga, prisijunk prie mūsų!
Ta išeidavo iš savo kambario, visada būdavo apsigaubusi baltu šaliku iš angoro vilnos, lyg tai jai visada būtų buvę šalta. Jos figūra buvo šiaip sau, nieko ypatingo, bet užtat veidas... Tai buvo madonos veidas, reto grožio, nežemiškas. Ji elgėsi kaip ateivė iš kito pasaulio, ir visada šiek tiek nuobodžiavo. Ji niekada nesijuokė, o tik silpnai šypsojosi, bet ir tai, lyg pati sau. Šoko ji nenoriai, kaip medinė, o jeigu žaidžiant fantais jai ateidavo eilė bučiuotis, tai suspausdavo lūpas ir nusisukdavo.
– Nekreipkite dėmesio, – šnibždėdavo Irina. – Ji gera mergaitė, tik šiek tiek savimyla.
Gyveno jie kaimynystėje, netoli Petrovsko parko. Kartą, gražų rudens vakarą, tame parke nusišovė studentas. Jis ramiai sėdėjo ant suolelio, apie kažką galvojo, vėliau, staiga, iš kišenės išsitraukė naganą ir iššovė sau į burną. Kitoje savižudžio kišenėje rado laišką – adresuotą į angelą panašiai Olgai. Pasirodo, jis su Olga mokėsi viename technikume. Apie tai pakalbėjo, pakalbėjo – ir pamiršo. Ar mažai visokių keistuolių?
Bet po kelių mėnesių, kai jau buvo gilus ruduo, įvyko nauja nemaloni istorija. Borisą iškvietė pas mokyklos direktorių.
– Jūs su Zavališinu draugavote? – paklausė direktorius.
– Taip, aš su juo į medžioklę eidavau.
– Tai štai – Zavališinas nusišovė... Tuo pačiu ginklu. Jis Jums nieko... tokio nekalbėjo?
– Ne, visiškai nieko.
– Gerai... Nueikite pas jį į namus – komjaunimo organizacijos vardu. Kartu pasiimkite Ivaną Stranniką, nes juk jis jo pusbrolis... Padėkite kuo nors.
Šaltas lapkričio rytas. Batų bildesys į sušalusią žemę. Mažas namelis Smėlio gatvėje. Sielvarto iškankinta motina ir tamsios dėmės ant sienų – kraujo pėdsakai. Lubose skylės – nuo tos pačios kartečės, kurią jie abu kartu visiškai neseniai darė iš kapoto švino. Prie tinko prilipę kažkokie beformiai pilki gabalėliai – tai viskas, kas liko iš medžioklės draugo smegenų.
Ryte, vietoje to, kad eiti į mokyklą, Zavališinas atsisėdo į krėslą, pridėjo dvivamzdį prie smilkinio ir basos kojos pirštu nuspaudė gaiduką. Šūviu vienu metu iš abiejų vamzdžių, užtaisytų karteče, jam visiškai nunešė galvą. Ant stalo gulėjo priešmirtinis laiškas. Ne motinai, kuriai jis buvo vienintelis sūnus, ne – o panašiai į angelą Olgai. Laišką konfiskavo milicija, bet ir taip visi suprato, kas ten parašyta.
Tylus ir uždaras vaikinas Zavališinas visada laikėsi nuošalyje nuo kitų paauglių. Niekuo ypatingu jis neišsiskyrė – nei moksle, nei sporte. Žymus jis tapo tik po mirties. Jo savižudybė, tarp mokinių buvo neįprastas dalykas, sukėlė daug kalbų ir dar daugiau nuostabos. Irina bandė teisinti savo nuomininkę:
– Taip, o prie ko čia Olga!
– O kodėl jis savo laišką parašė būtent jai, o ne kam nors kitam? – klausinėjo moksleiviai.
– Nežinau. Jie susitikdavo tik pas mane, vakarėlių metu. Ir tai viskas.
– Na, o tas studentas, kuris nusišovė parke?
– Ten taip pat nieko nebuvo. Kažkada ji su juo vieną kartą nuėjo į kiną, ir tai viskas. O už tolesnius jo veiksmus ji neatsako.
Moksleiviai nepritardami lingavo galvomis:
– Vis viena tavo Olga – kažkokia nedadirbta.
– Paprasčiausiai, pas ją žuvies kraujas, – prieštaravo Irina. – Todėl jai visą laiką šalta. Ji naktimis negali miegoti ir, kad sušiltų, lenda po mano antklode...
Netrukus po to, gražuolė Olga ištekėjo už žmogaus, kurio ji praktiškai nepažinojo, kaip sakoma, už pirmo pasitaikiusio. Pikti liežuviai plakė, kad taip ji tik norėjo nusikratyti nemalonių kalbų, susijusiu su dvejomis savižudybėmis. Kiekvienas turi pavyduolių ir blogą linkinčių, kurie tik ir laukia progos paliežuvauti. Negana to, iš karto po vestuvių, Olgos vyrą paėmė trims metams į armiją, ir ji liko šiaudinės našlės vaidmenyje. Dabar žmonės jos gailėjosi. O vėliau gavosi štai kas.
Fotografijose, kurias Borisas darė vakarėlių metu, Maksimas pastebėjo angeliškai gražų Olgos veidelį ir specialisto išraiška patraukė nosimi:
– Kchm, Kchm... Kas ji tokia?
– Šiaip sau – nei žuvis, nei mėsa.
– Klausyk, supažindink mane su ja!
– Pavėlavai. Ji jau ištekėjusi.
– Kas, damočka? Tai labai gerai.
– Na, dėl jos jau du vyrai nusišovė.
– Nieko. Tu tik supažindink, o toliau – mano reikalas.
Maksimas suruošė savo draugams vakarėlį, o Borisas pakvietė į jį šiaudinę našlę, kuri liūdėjo be vyro. Olga pasirodė kaip ir visada, apsigaubusi baltu šaliku, ir tą vakarą Maksimas pametė savo širdį.
Broliai miegojo gretimuose kambariuose, ir anksčiau jaunesnysis dažnai pasišaipydavo, kad vyresnysis turi įprotį kalbėti per miegus. Bet dabar Borisas nesišaipė. Jam kažkodėl brolio net pagailo, kurį, atrodo, apžavėjo Olga. Kiekvieną naktį Maksimas be galo vartėsi ir murmėjo:
– Olia... Mieloji... Olenka...
Bet Maksimui pasisekė. Nei daugiau, nei mažiau, bet lygiai po mėnesio gražuolė Olga išsiskyrė su pirmuoju, šalia nesančiu vyru, ir ištekėjo už Maksimo. Vestuvėse Borisas, kaip naujos laimės kaltininkas, sėdėjo garbingoje vietoje – kitoje jaunosios pusėje. Po vestuvių vyresnysis brolis paliko gimtąją šeimą ir su savo žmona apsigyveno atskirame bute naujame name, kuris buvo pastatytas NKVD darbuotojams.
Netrukus gimė duktė. Pagal viską matėsi, kad Maksimas labai laimingas, kad jis dievina savo jauną žmoną ir labai didžiuojasi kūdikiu. Jis pasidarė solidesnis, rimtesnis ir, jeigu gyrėsi, tai tik savo žmona. Į tėvų namus jis užeidavo retai. Sulaukęs paaukštinimo tarnyboje, jis buvo labai užimtas, ir visą laisvą laiką leisdavo su šeima.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ