Nei į vieną verslą žydai neįdeda tiek jėgų, azarto, veidmainiškumo, kiek jie sudeda į melą apie savo praradimus, persekiojimus, įžeidinėjimus, priespaudą, pažeminimus, nelygiateisiškumą su kitomis tautomis, – žodžiu, į tai, ką jie patys kažkodėl vadina antisemitizmu, nors tai neturi nieko bendro nei su arabais, nei su maltiečiais, ne su bet kuria semitokalbe tauta, o išreiškia tik nepakantumą žydams, ir tik žydams. Bet lygybę su kitomis tautomis žydai supranta savotiškai. Žydai nori turėti tik teises ir jokių pareigų.
Kai tik Rusija 1874 metais žydams įvedė lygias teises su kitomis Imperijoje gyvenančiomis tautomis dėl karinės prievolės, kaip tūkstančiai jaunų žydų tuojau pat išvyko iš Rusijos šaukdami, kad Rusijoje nežmoniškai persekiojami žydai. Žydai jau seniai iš Rusijos daro antisemitizmo pabaisą, ir tam darbui jiems netrukdo nei karai, nei revoliucijos, nei sava žydiška valdžia Rusijoje. “Kontrrevoliucionieriai atnaujino žydų persekiojimą pasinaudodami badu ir labiausiai atsilikusių masių išlikusia neapykanta žydams, kurią liaudžiai buvo įdiegusi patvaldystė. Buržuazinė revoliucija į savo rankas ima tuos ginklus, kurie iškrito iš caro rankų”, – 1918 m. vasaryje Leninas Liaudies Komisarų Tarybos nutarime rašo apie kovą su antisemitizmu ir žydų pogromais, iš visų Deputatų Tarybų pareikalauja imtis “ryžtingų priemonių, kad būtų užkirstas kelias antisemitiniam judėjimui”, o antisemitus “paskelbti už įstatymo ribų”. Iš karto po to bolševikai paskelbė “mirtiną kovą didžiajam šovinizmui”.
Be to, ar galima buvo ko nors kito laukti iš valdžią užgrobusių trockių, sverdlovų, radekų, kaganovičių, urickių, bergmanų, ferinų, finkelšteinų, meznerių... žydų, kurie kaip dėlės įsisiurbė į Rusijos kūną. Žydų nekenčiama patvaldystė buvo nuversta, visa valdžia atiteko žydams, priėjo iki to, kad visoje eilėje ministerijų, komisariatų, kaip tada buvo vadinama, nebuvo nė vieno ne žydo, bet apie to meto rusofobiją nėra nei knygų, nei filmų, nei prisiminimų, užtat jų pilna apie... žydų kančias viešpataujant Tarybų valdžiai. Ir taip buvo per visus bolševizmo valdymo metus. Žydai verkšleno apie savo kančias per visus aštuoniasdešimt metų, kai valdė komunistai, kurie, pasirodo, kai pakeitė antisemitinę caro valdžią, įvedė “valstybinio antisemitizmo politiką”.
M.S. Gorbačiovas iš žydų gavo Karaliaus Dovydo premiją kaip kovotojas “prieš antisemitizmą buvusioje Tarybų Sąjungoje”. Taip kad, 1917 m. į valdžią atėjus žydams-komunistams, mitas apie antisemitizmą Rusijoje neišblėso, o pačių žydų pastangomis iš carinės Rusijos be jokių praradimų sėkmingai perėjo į naują tarybinę valstybę. Nebuvo nė vieno vizito į TSRS, kad kokios nors šalies prezidentas, ministras, garsus artistas arba legendinis sportininkas neužsistotų vargšų žydų, neužtartų žodelio už juos, tokius “pažemintus, pamirštus, įžeistus”.
Bet štai, Rusijos vėliava vėl pakeitė spalvas, dabar ji du trečdaliai baltai-mėlyna, labiau izraelietiška, negu rusiška, įstatymu neįtvirtinta, kurią savavališkai iškėlė sionokratija, o antisemitizmo iškamša vis tame pat valstybiniame lygyje, be to, jau nebe viena: šalia jos, kad dar labiau sustiprintų antisemitizmo mitą, žydai lipdo dar vieną baubą – “rusišką fašizmą”. Ką ir kodėl žydai nori ta pabaisa pagąsdinti?
Šiandiena Rusijoje žydai karaliauja, jie ant visų valdžios šakų: Gaidaras, Burbulis, Javlinskij, Kirilenko, Šochinas, Žirinovskij, Čubaisas, Satarovas, Baturinas, Livšicas, Avenas, Mostovoj, Jasinas, Resinas, Urinsonas, Koshas, Musykantskij... žydų rankose spauda: Golenbovskij, Jakovlevas, Pozneris, Svanidze, Lošakas, Tretjakovas, Pumpianskij, Ignatenko, Bergeris, Švydkoj, Gutiontov... žydai valdo mūsų finansus, gamyklas, naftą ir dujas: Borovoj, Berezovskij, Gusinskij, Chodorkovskij, Chaitas, Malkinas...
Yra dėl ko žydams iškilmingai ir su didžiuliais užmojais Maskvoje švęsti Chanuko švente iškėlus šūkį “Ech, kaip gera žydiškoje šalyje gyventi!”
Todėl visiškai nejuokingai, o kvailai ir pasityčiojančiai virš mūsų falcetu skamba žydų klyksmai, kad Rusijoje auga antisemitizmas. Nėra nė dienos be straipsnio, laiško, replikos arba pareiškimo dėl antisemitizmo revoliucijos Rusijoje. Ir per patį jų valdžios piką, kai Vyriausybei vadovauja žydas, o laikraščiuose rimtai svarstoma, kad Rusijos prezidentu galėtų būti žydas, šalyje, kurioje vos prieš šimtą metų jiems buvo nurodytos ribos, kur gyventi, žydai nenustoja lieti ašarų ir kulkų dėl jų pažeminimo, persekiojimo, apie sunkius žydų vargus rusų žemėje, ir kuo daugiau jie Rusijoje turi valdžios, kuo daugiau jų rankose prisiplėšto rusiško turto, tuo labiau jie šaukia apie priežastis, kurios privedė prie tokio sunkaus žydų gyvenimo Rusijoje, prisikalbėjo jau iki to, kad “žydų emigracijos pikas iš Rusijos pasiekė būtent paskutiniais metais”, ir ne todėl, kad dabar Rusijoje atvertos sienos, ne valstybė, o pereinamasis kiemas, griebk, atsikąsk, vok ir nenubaustas nešk kojas, ne, žydai verkia, kad “tik nedidelė emigracijos dalis išvažiavo dėl idėjinių įsitikinimų, daugelis žydų (čia ir toliau straipsnyje mano pabrėžta – B. M.) šalį paliko dėl stiprėjančio ir plintančio tolitarizmo ir fašizmo”.
Skaitant rusų spaudą, su retomis išimtimis finansuojamą, redaguojamą ir leidžiamą žydų, sunku atsikratyti jausmo, kad yra dar viena, kita Rusija, apie kurią rašo žydai, ne ta, kurioje mes gyvename ir kurioje puotauja žydai, o ta, kur, kaip rašo žydų spauda, “vedama atvira antisemitinė propaganda, vyksta neteisėti veiksmai prieš žydus”, kur “įvairūs antisemitiniai išpuoliai žydams kelia nepasitikėjimą savo ateitimi, daugelis bijo – masinių pogromų ir deportacijos iš Rusijos”, kur “paskutiniu laiku augantis visuomeninis-politinis ir buitinis antisemitizmas ne tik pavojingas žydams, bet ir demokratiniams procesams Rusijoje, trukdo valstybei tapti iš tikrųjų teisine valstybe su pilietine visuomene”, kur “žydams nepakeliamos antisemitinės akcijos, kurios dabar vyksta įvairiuose Rusijos miestuose ir regionuose”, žydus stumia emigruoti į kitas šalis, kad apsisaugotų patys, apsaugotų savo vaikus ir anūkus”.
“Jeigu tu žydas, tai gali pasivadinti mongolu, – Rusijos pase žydai gudrauja grafoje «tautybė», – tau: židas, o tu atgal pasą – ne, aš mongolas. Pasijuoks, gal paleis, tiesa, pagal veidą vis viena duos, juk seniai žinoma – muša pagal snukį, o ne pagal pasą”. Kas, kada ir dėl ko žydą sustabdė dokumentų patikrinimui vien todėl, kad jis žydas, o tuo labiau dėl to davė «per žydišką snukį», kaip tyčiojasi ir išsidirbinėja laikraštis? Kokioje Rusijoje? Mūsiškėje, kur vyriausybės vadovas deda pagrindus sinagogai, justicijos ministras nešioja «jarmolką», o Saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas turi Izraelio pilietybę, finansų ministras, ekonomikos ministras, valstybinio turto ministras – visi buvę Izraelio piliečiai...
Jei be buvusių pretenzijų užuojautai, žydai pučia mitą apie persekiojimus ir vaikymus, praradimus ir priespaudą. Gailestis ir užuojauta žydams nebereikalingi, dabar jie karingai mojuoja antisemitizmo baidykle kaip čekiu pateikėjui ir nė kiek nepergyvena, kad falsifikacija puikiai matosi. Šiandiena žydai meluoja apie antisemitizmą Rusijoje, kaip melavo vakar, sukurdami pelningą mitą apie antisemitizmą Tarybų Sąjungoje, “valstybinį antisemitizmą”, kaip mėgsta pabrėžti patys žydai. Įsiskaitydami į žydiškus “liudijimus” – memuarus, prisiminimus, interviu apie žydų gyvenimo blogybes ir jų žeminimą, čia pat, pas juos pačius, randi atvirkščius įrodymus tai, ką jie bando pavaizduoti.
“Kai prasidėjo «gydytojų byla», kuri pranašavo tarybinių žydų katastrofą, daugelis buvo tikri, kad atėjo ir mano dienos, – rašo savo skambias eilutes apie tarybinių žydų kančias žydiškų dainų atlikėjas Michailas Aleksandrovičius. – Tuo metu aš gastroliavau Urale ir Pavolgės miestuose. Kelionė buvo suplanuota dviem mėnesiams... Po keleto dienų man paskambino iš Didžiojo teatro ir pasakė, kad paskelbtas mano neeilinis koncertas vieninteliu tikslu – nutraukti gandus apie mano areštą. Man sugrįžus, afišos apie būsimą koncertą buvo išklijuotos po visą miestą”. Na, kaip nepasigailėti vargšų žydų, kaip nepaverkšlenti dėl jų tragiško gyvenimo.
Juk ne į kokį kamputį įsispraudusi kaip pelytė, kad pralauktum kur nors Urale arba Pavolgyje areštų škvalą tarp Maskvos gydytojų, o privalėjai be jokios eilės koncertuoti geriausioje Maskvos salėje, ir būtinai prieš tai pilnas miestas afišų. Taip, baisu ir sunku buvo jiems gyventi. Arba, štai, dar viena žydiška neviltis – valstybinės antisemitinės epochos dokumentas Tarybų Sąjungoje. Margarita Eskina, iš tėvo paveldėjusi sostinės Aktorių namų ūkio vedėjos krėslą, taip sakant, tėtis Eskinas vadovavo Aktorių namų atidarymui sostinės centre “siaubingai baisiais antisemitiniais 1937 metais”, tai štai, duktė prisimena, kaip jie blogai gyveno. “Nepaisant savo didžiulio populiarumo”, tėtis gyveno vargingai, “tėtis – pabrėžia duktė, – gyveno labai vargingai”, ir toliau, tapydama labai vargingai gyvenančio tėčio paveikslą, Margarita Eskina, pereidama nuo vargingumo prie jo begalinio geraširdiškumo, pasakoja: “Kai mano jaunesnioji sesuo įsidarbino pamaskvės muziejuje, tėtis pradėjo jai vežioti (arba siuntinėti per pasiuntinį) jai maistą. Tai jis darė kiekvieną dieną. Visas muziejus gyveno iš tų siuntinių. Kartą sesuo paprašė atvežti buljoninių kubikų. Ką būtų padaręs bet kuris normalus žmogus? Jis būtų atvežęs vieną-dvi standartines pakuotes. Mano tėtis nusprendė kitaip. Jis nutempė dėžę!..”
Gal jidiš arba ivrite tai ir užuojautos ašarą išspaudžia, praeina už verkšlenimą, tik rusų kalba apsimetinėjimas gaunasi, pačioje netinkamiausioje vietoje žodžiai panašūs į patį didžiausią melą.
“Kiek talentingų rašytojų, mokslininkų, inžinierių, gydytojų, kaip garsių, taip ir nelabai, mes praradome – rypauja akademikas Goldanskij. – Praradome, nes jiems buvo sudarytos sąlygos, kuriose jie negalėjo normaliai rašyti, gydyti, dėstyti, daryti atradimus. Jeigu tada mes nebūtume praradę tų protų, gali būti, kad šiandiena neturėtume tiek ekonominių sunkumų”. Lyg tai ne Rusijoje, o Izraelyje būtų užaugęs pats žydas Goldanskij iki akademiko, kaip Rusijoje tapo akademikais, stambiausių mokslinių-tyrimo institutų direktoriais, vedančiaisiais mokslininkais žydai Averbachas ir Arkinas, Gelšteinas ir Gubergricas, Zilberis ir Kasirskij, Koganas ir Kolenas, Bergas ir Beršteinas, Leibenzonas ir Lifšticas, Šainas ir Šapiro...
Lyg tai ne Rusija apdovanojo trimis Socialistinio Darbo Didvyrio Aukso Žvaigždėmis žydą Julijų Borisovičių Charitonovą, žydą Andrejų Dmitrijevičių Sacharovą, įteikė jiems aukščiausias Tarybų Sąjungoje Lenino ir Valstybines premijas. Ir lyg tai ne žydai Gaidaras, Javlinskij, Buničius, Šatalinas, ekonominių reformų vardu sukėlė visus ekonominius baisumus Rusijoje, apie kuriuos verkšlena žydas Goldanskij. Su kokiu cinizmu išvedžioja žydas: štai, jeigu žydai nebūtų išvažiavę iš Rusijos, tai Rusija šiandiena nevargtų. Nors iš tikrųjų, viskas atvirkščiai. Ne todėl Rusijai blogai, kad iš jos išvažiavo židai.
Rusijai blogai dėl neišvažiavusių iš jos židų. Rusijai blogai todėl, kad ne visi židai iš jos išvažiavo. Mitas apie antisemitizmą – persekiojimus ir žydų engimą Rusijoje, kaip ir mitas apie holokaustą – 6 milijonų vokiečių sunaikintų žydų, – pasakiškai pelningos žydų aferos, kurias virtuoziškai ir su didele meile žydai eksploatuoja, kada iš nieko, vien tik iš triukšmo, daromi didžiuliai pinigai. Buvęs vyriausiasis Berlyno rabinas daktaras Maksas Nussbaumas pripažino, kad “žydų pozicijos finansiškai sutvirtėjo per reparacijas, kurias Vokietijos vyriausybė išmoka kaip Izraeliui, taip ir atskiriems žydams”.
1995 metais Vokietija karo metais neegzistavusiam Izraeliui sumokėjo virš 100.000.000.000 – šimto milijardų vokiškų markų! Kai kuriais metais vokiečių išmokos sudarė iki 40% Izraelio biudžeto. Dabar VFR vyriausybė paskelbė, kad nuo 1999 metų pradės reguliariai mokėti pensijas nacizmo aukoms, kurios gyveno Rytų Vokietijoje ir buvusioje TSRS. Tų pensijų mokėjimui bus sudarytas 110 milijonų dolerių fondas, iš kurio keturis metus bus išmokamos kasmėnesinės pensijos maždaug po 150 dolerių “kiekvienai gyvai likusiai aukai”.
Tas lėšas skirstys Konferencija dėl žydų pretenzijų Vokietijai. Dar vienas gigantiškas fondas dėl pagalbos žydams sudarytas šveicarų bankų ir dalykinės aplinkos atstovų dėl “pasaulinės visuomenės kaltinimų, kad tos šalies finansistai prasigyveno iš genocido aukų pinigų”. Fondo sąskaitose 273 milijonai šveicariškų frankų, kas atitinka 196 milijonams Amerikos dolerių.
Apie 170 milijonų frankų įnešė Šveicarijos bankai ir pramonės kompanijos, likusias lėšas pervedė Šveicarijos centrinis bankas. Materialios pagalbos skirstymas vyksta per pasaulinę žydų organizaciją restitucijos klausimais. Jeigu anksčiau pensijas ir pašalpas mokėjo žydams, kurie praleido ne mažiau kaip pusę metų konclageriuose arba pusantrų metų getuose, tai dabar kiekvienas žydas gaus po tūkstantį dolerių, ir nesvarbu, kas, kada ir kiek laiko praleido “prie vokiečių”, svarbu, kad jis žydas. Susidaro įspūdis, kad vien tik Izraelis, kurio tada iš viso neegzistavo, kovojo su hitlerine Vokietija ir nugalėjo fašizmą, susidaro įspūdis, kad tada, Antrojo pasaulinio karo metais, fašistai okupavo Izraelio žemes ir į Vokietiją išvežė Izraelio muziejų turtus, ir ne iš ukrainiečių, baltarusių, rusų žemių, o iš izraelietiškų hitlerininkai vežė grūdus, gyvulius, mišką, viską, įskaitant juodžemį, ir į konclagerius vokiečiai grūdo vien tik žydus, o į darbus Vokietijoje vežė taip pat vien tik žydus, ir bendrai, hitlerininkų okupuotose teritorijose gyveno vieni žydai.
Žydai įsigudrino išdraskyti karo metais gautą įbrėžimą iki kraujo o vėliau, tik žydams galėjo į galvą ateiti mintis visą gyvenimą lobti iš karo prisiminimų.
“Bandymai rimtai ir objektyviai patyrinėti klausimą dėl žydų naikinimo Antrojo Pasaulinio karo metais – tai, be jokių abejonių, pats rizikingiausiais dalykas istorikui arba demografui, – pripažįsta amerikiečių istorikas Harri Elmer Bariz. – Bet, nepaisant to, aš tikiuosi įnešti savo indėlį į istorinę tiesą, kad padėčiau nusimesti tą sunkią melo naštą nuo mūsų pečių”.
Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Danijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, žydai sugebėjo prastumti įstatymus, baudžiančius už mažiausias abejones, kad žuvo šeši milijonai žydų. O tai, kad Rusijos Valstybinė Dūma atmetė įstatymo projektą, numatantį griežtas bausmes už “fašistinių režimų neigimą arba jų reikšmės sumenkinimą”, įsižeidę žydai parodo kaip įrodymą, kad Rusijoje auga antisemitizmas.
Antisemitizmas Rusijoje – žydams tokia pat auksinė karvė dvigubu dugnu, kaip ir holokaustas. Mitas apie antisemitizmą žydams padėjo įgyti totalitarinio tarybinio režimo kankinių, kovotojų už žmogaus teises aureolę, įgyti politinių pabėgėlių statusą ir iš to daug laimėti. Žydų dirbtinai pučiamas mitas apie “valstybinį antisemitizmą Tarybų Sąjungoje” likusiam pasauliui išspaudė ne tik ašaras dėl vargšų žydų ir pinigų nusigyvenusiems žydams, bet taip pat iš Tarybų Sąjungos jie padarė siaubingą žmogaus teisių ir laisvių slopintoją, totalitarinio režimo baubą.
Kai dideliam žydų džiaugsmui subyrėjo jų nekenčiama valstybė, nukrito draudimai, rėmai ir užraktai, normos ir apribojimai, paslaptys ir valstybiniai, nacionaliniai interesai, mitas apie antisemitizmą – apie žydų persekiojimą ir jų veiklos apribojimą, ne tik kad neišblėso, antisemitizmas išpučiamas su nauja, triguba jėga: “dėl nebaudžiamos antisemitinės propagandos stimuliavimo per masines informavimo priemones, labiausiai agresyvūs antisemitai pereina nuo žodžių prie darbų”, “paskutiniais metais visuomenėje pastebimas audringas politinio (ir, kaip rezultatas – buitinio) antisemitizmo augimas, tai paaiškinama tuo, kad daugelis “visuomenės šulų” tapo tokio antisemitizmo pasekėjais...”.
Be skaičiaus daug “apvalių stalų”, konferencijų, simpoziumų, kongresų, kurie svarsto ir smerkia “antisemitizmo augimą Rusijoje”. Novosibirske vyksta mokslinė-praktinė konferencija “Etninių mažumų Sibire kultūra ir išsilavinimas” kalba apie Sibiro baltarusių, graikų, vokiečių, lenkų, totorių, ukrainiečių, suomių problemas, o galutinio dokumento eilutėse, vis tas pats antisemitizmas: “Srities ir miesto prokurorams užkirsti kelią antisemitizmo apraiškoms...”
“Tarptautinis žydų laikraštis” išrenka geriausią metų žmogų “už indėlį kovoje su fašizmu, ksenofobija ir antisemitizmu”. Be to, nusakyti, kas tai yra “antisemitizmas”, žydai nesivargina, jų nuomone, ir taip aišku, “kas yra tas antisemitizmas”. Išleisti sąžiningą mokslinį darbą apie holokaustą, išspausdinti žinomo rusų filosofo Iljino arba garsaus rusų mąstytojo Pobedonescevo straipsnius, žydu pavadinti pirmąjį vyriausybės vicepremjerą Nemcovą arba ekonomikos ministrą Urinsoną, kokiais jie ir yra, arba viešai paskelbti Čubaiso mamos vardą – visa tai: antisemitizmo apraiškos.
Iš Vokietijos ir Šveicarijos rinkdami duoklę už žydų tautos praradimus Antrojo Pasaulinio karo metais, šiuo metu žydai ruošiasi pateikti sąskaitas Rusijai už antisemitizmą, ir tada visi jų melagingi prisiminimai, laiškai ir rezoliucijos pavirs auksinėmis akcijomis. Žydams neabejotinai per mažai pasirodys tie milijardai ir trilijonai, kuriuos jie jau išpumpavo iš Rusijos ir kiek dar išpumpuos per žydišką Rusijos vyriausybę, be jokių abejonių, jie panorės dar ir moralinio pasitenkinimo, kad mes, rusai, atgailautume, prieš juos nusilenktumėme ir atsiprašytume už jų patirtą priespaudą, persekiojimus ir pažeminimus... Tai gauti jie nekantrauja jau šiandiena, taip nekantrauja, kad Rusijos Prezidento, Rusijos Vyriausybės Ministro pirmininko ir Maskvos mero sveikinimus I-jo Maskvos S.Michoelso vardo meno festivalio dalyviams, žydai paskelbia kaip “savotišką Rusijos atgailavimą už valstybinio antisemitizmo metus”.
Geras antisemitizmas, jeigu 1946 metais Michoelso teatras – Valstybinis žydų centras (GOSET) Malaja Bronna gatvėje – už “Freilekso” pastatymą gavo Stalino premiją. Gosete visi spektakliai vyko jidiš kalba, ir “Freileksas” nebuvo išimtimi.
“Praeis metai ir, tikriausiai, naujieji Rusijos vadovai, jausdami didelę kaltę prieš žydus, prašys jų sugrįžti, kaip tai šiandiena daro Lenkija, Ispanija, Vokietija, kurios pas save atstato žydiškas bendruomenes” – skelbia savo gentainių norus tie, kas iš visų jėgų stengiasi įpūsti antisemitizmą Rusijoje, antisemitizmo monitoringo centro VAADa vadovas, Rusijos žydų kongreso Antofamacinio komiteto narys Markas Krasnoselskij straipsnyje “Ar žydai turi ateitį Rusijoje? Netikėkite tuo, kas sakys, kad su antisemitizmu baigta”.
Šiuo metu du jausmai kankina žydus: kaip ir anksčiau, viską ryjantis godumas ir gyvuliška baimė dėl to, ką jie Rusijoje spėjo padaryti ir tebedaro. Žydai supranta, kad to užsitarnavo: prikrėtė šunybių, Rusijoje pridergė tiek, kad neduoti jiems į snukį, paprasčiausiai, “nebegalima” bet štai, vis dar neduoda, ir tai juos neramina. Bet ne tik kad sustoti, bet nors šiek tiek pristabdyti savo darbelius žydai negali, negali nekrėsti šunybių, negali nedergti – jų godumas stipresnis už juos, aukštesnis už juos, bet, jeigu ne protu, tai gyvulišku, gamtiniu instinktu žydai jaučia – jiems teks atsakyti. Jausdami, numatydami neišvengiamą atsakomybę, turi gi jie istorinę patirtį, kada už nepalyginamai mažesnes nuodėmes žydus lupo daugelyje šalių, ir ne kartą, ir norėdami tai sustabdyti, norėdami nutolinti neišvengiamą atsakomybę, žydai pradėjo šaukti apie “rusišką fašizmą”, apie “rusų fašizmo” pavojų, apie kovą su “rusišku fašizmu”.
Bet, pradėdami šaukti apie fašizmą Rusijoje, jie patys to nenorėdami ir apie tai nepagalvoję, tiksliai suformulavo visą baisią žydišką realybę Rusijai. Juk, kas gi yra fašizmas? Kai viena tauta čiulpia kraują iš kitos tautos ir tunka iš kitos tautos nelaimių ir kančių – tai ir yra fašizmas. Kai rusų tauta skursta, badauja ir miršta, ir iš to turtingėja žydų tauta – tai vadinasi žydišku fašizmu. Kitaip šiandieninius įvykius Rusijoje nepavadinsi, kitais matais nepamatuosi.
Dar tiksliau, labiau apibendrinančiu žodžiu neįmanoma įvardinti tai, kas šiandiena vyksta Rusijoje, kai milijonai rusų miršta iš bado, šalčio, skurdo, beteisiškumo, nematydami ateities, kada milijonai rusų amatininkų, išsilavinusių, talentingų, aukšto profesinio lygio specialistų liko be darbo, o dirbantieji mėnesiais ir metais negauna atlyginimo, o tie, kas gauna algą arba pensiją, nesugeba galo su galu sudurti, juk perskaičiavus į senus, iki persitvarkymo, iki reformų egzistavusius pinigus, pensijos nuo 120-130 rublių nusirito iki 37 rublių.
Valkataujančių vaikų Rusijoje dabar kaip po pilietinio karo. Šachtininkai, energetikai, miško kirtėjai, karininkai iš nevilties skelbia bado streikus, daugelis lenda į kilpą, paleidžia kulką sau į kaktą. Iš bado nualpsta mokytojai, nuo pastovaus neprivalgymo dėl anemijos kenčia mokiniai. Užsidaro gimdymo namai –nėra kam gimdyti. Užsidaro poliklinikos – nėra kuo gydyti. Už skolas įmonėse, gyvenamuosiuose namuose, kariniuose daliniuose atjungia elektros srovę, vandenį, šilumą. Vis daugiau gatvėse benamių ir vargšų. Lavoninėse vis daugiau neatsiimtų numirėlių, jų nepasiima giminaičiai, nėra už ką laidoti. Apmirė gamyklos, skursta žemė, miršta tauta. Kodėl? Dėl ko? Juk nėra nei karo, nei maro, nei tvano, nei žemės drebėjimų. Tai kas gi atsitiko Rusijoje, kas gi tas persitvarkymas, kas per reformos, kas tai per privatizacija, kurios pasekmės Rusijai blogesnės už marą ir karą.
Jeigu anksčiau šalis gyveno pakenčiamai, oriai, palyginti su dabartimi, net sočiai, visi turėjo darbo, turėjo savo kampą, turėjo nemokamą medicininį aptarnavimą ir puikų nemokamą išsilavinimą, be to, mes maitinome pusę pasaulio, pusę pasaulio pusvelčiui aprūpinome dujomis, nafta, ginklais. Kur visa tai dingo?
Iš pirmo žvilgsnio, sugalvota buvo puikiai ir paprastai, galima palyginti su šeimininku, kuris rado laiko įvesti tvarką namuose. Parduoti vieną kitą atliekamą baldą, kam jiems be reikalo užimti vietą, sutaisyti stalą, pardavus brangų ir didžiulį bufetą, už gautus pinigus nusipirkti šiuolaikinį baldą – ir erdviau, ir jaukiau, ir pinigų dar liko. Bet štai, pardavus kėdes ir bufetą, neatsirado nei pataisyto stalo, nei šiuolaikinio baldo, nėra net valgio ant stalo.
Kur pradingo tie milijardai dolerių už parduotas sandėliuose užsigulėjusias atsargas, už parduotą rūdą, metalą, metalo gaminius, mašinas, traktorius, mišką, miško produkciją, vilkikus, tankus, BTR-us, automatus, kur viskas pradingo pardavus šimtus tūkstančių gamyklų, fabrikų, metalurgijos kombinatų, rūdų kasyklų, aukso gyslų, povandenių ir kitų laivų, prieplaukų, sanatorijų, poilsio namų, pensionatų, pionierių stovyklų, parduotuvių, kioskų, naujų statybų, milijonus kvadratinių metrų administracinių patalpų?
Suprantama, jeigu parduota, o pinigų nėra, reiškia, neparduota, o pavogta, o jeigu parduota, tai pavogti gauti pinigai, arba parduota pusvelčiui. Kas tai padarė? Apie pagrindinį, po prezidento, Rusijos pardavėją žydą Anatolijų Čiubaisą jau tiek prirašyta ir tiek demaskuojančių dokumentų pateikta, kad jau neliko vietos nuosprendžiams surašyti, jo nuopelnų net tikrieji Anatolijaus Borisovičiaus šeimininkai neslepia. “Amerikos pagalbos” buvusioms tarybinėms respublikoms koordinatorius Ričardas Morningstaras aukštai vertina savo parankinį: “Jeigu mes nebūtume Čubaiso finansavę, argi būtume galėję laimėti privatizacijos mūšį? Tikriausiai ne”. Bet Čubaisas ne vienintelis Rusijos pardavėjas.
Kad jų visų vardus surašyti, neužteks vietos, bet pradėjus vardinti avenus, filšinus, kochus, biršteinus, mostovychus, manevičius, gusinskius, berezovskius, chodorkovskius, smolenskius, šlaiferius, bravermanus, urinsonus, zelenskius, nemcovus, brevnovus, jordanus, livšisus, lipkinus, malkinus, fridmanus, chaitovus – čia ir supranti, kad reikalų turi tik su žydais, o retai sutinkamos rusiškos pavardės kaip Vasiljevas arba Mostovojus, maskuoja vis tuos pačius žydus.
Žydai Rusiją plėšia atvirai, akiplėšiškai ir pasimėgaudami. Žydas Nemcovas “parduoda” žydui Jordanui stambiausią Rusijoje Balachninsko popieriaus kombinatą už 7,5 milijono dolerių, tuo tarpu, kai prieš pat pardavimą kombinate sumontuota popieriaus gamybos mašina kainuoja beveik dvigubai brangiau – 12,5 milijonų dolerių. Nuėmę nuo kombinato grietinėlę, “naujieji šeimininkai” atidavė jį pakartotinam pardavimui jau už 25 milijonus dolerių. Novorosijsko jūrų uostas parduotas už 22,5 milijono dolerių. Gamykla “Krasnoje Sormovo” – už 21 milijoną dolerių. Murmansko tralinis laivynas – už 3 milijonus dolerių... Ekonomistai stambiausioms tėvyninėms gamykloms nustatė kainas kaip ledo ritulininkų metiniams kontraktams.
Kai vienas ledo ritulininkas per metus “kainuoja” 25 milijonus dolerių, gaunasi, kad stambiausias jūrinis laivynas, visame pasaulyje garsi laivų statykla, kainuoja mažiau už ledo ritulininko kliučką.
“ONEKSIM” iš valstybės “nusipirko” naftos kompaniją “Sidanko” už 20 milijonų dolerių ir tuojau pat perleido trečdalį akcijų Kipro ofšorinei kompanijai už 200 milijonų dolerių. Trečdalis kainavo dešimt kartų brangiau! – tokia žydiška aritmetika. Bet tai reiškia, kad naftos komplekso kainą vieni žydai sumažino beveik 30 kartų kitų žydų naudai, ir už “Sidanko” “ONEKSIM” privalėjo sumokėti ne 20 milijonų dolerių, o 600 milijonų dolerių – ne mažiau.
Taip žydai apiplėšinėja rusų liaudį. Taip jie kuria savo žydiškus fantastinius kapitalus – vokdami, sukčiaudami, grobdami, ir už visa tai moka rusų liaudis. Mums bando įrodyti, kaip vargšai žydai savo kruopščiu darbu, žiniomis ir talentais užkala kapeiką, kad dėdami skatiką prie skatiko susikrautų kapitalą, visko atsisakydami, ir ateityje atsiras vis daugiau žurnalistų, rašytojų, dramaturgų, biografų, poetų, kurie energingai ir visiems suprantamai iš vagių, apgavikų, banditų darys darbo ir minties didvyrius, reformatorius, ekonomikos genijus.
Štai tokia žydijos istorija. Kitų tautų kraujo siurbiko istorija. Mums nepakanka proto mokytis nei iš svetimų pergalių, nei iš svetimų pralaimėjimų. Mums nėra pavyzdys Abraomas Linkolnas, kuris 1863 metais pinigų apyvartos kontrolę atidavė Kongresui, ir neleido žydų bankininkams amerikiečių pinigus naudoti žydų pelnams didinti. Mums nėra pavyzdys ir 20-jų metų Vokietija, kurioje viešpatavo žydai, iš vokiečių pusvelčiui supirkinėjo namus, otelius, restoranus, fabrikus, gamyklas, kai pagal Henriko Štichelio prisiminimus “įvairiomis spalvomis bujojo šlykšti literatūra ir jaunimas buvo pirmoji tos priverstinės degradacijos auka. Laikraščiai, žurnalai, iškrypėliški filmai, nepadorios knygelės buvo platinamos visoje Vokietijoje. Buvo propaguojamas rasių maišymasis. Mokyklas užtvindė niekšiški mokytojai. 1933 metais Vokietijoje buvo visiškas nuosmukis.”.
Dabar mes esame žydų žeminami taip pat, kaip ir tuometinė Vokietija.
Kas per amžius stiprino Rusijos Imperiją, kas jai atrado naujas žemes, jas įsisavino, gynė ir prižiūrėjo – tik ne žydai. Naujausioje istorijoje įsižiūrėkite į veidus tų, kas statė Magnitką, įsisavino Norilską, ant kojų statė Uralmašą, kėlė Čeliabinsko traktorių gamyklą, paleido Krasnojarsko aliuminio gamyklą, kas gynė Damanską, kas šalo, skendo pelkėse, vargo taigoje ieškodami ir keldami Samotlorą, Surgutą, Urengojų – tarp jų žydų nėra.
Tai kodėl gi dabartiniai Magnitkos, Norilsko, Samotloro, Surguto, Urengojaus šeimininkai yra vien žydai?
Kas jie? Žulikai! Ir tai tarptautinis pripažinimas, kuriuo kitais atvejais mėgsta pasigirti patys žydai. Autoritetingas amerikiečių žurnalas “Forbs”, kuris garsėja geru informatyvumu, savo straipsnyje “Kremliaus Krikštatėvis” piešia tikrąjį milijardieriaus Boriso Abramovičiaus Berezovskio paveikslą, kuris per keletą metų iš Rusijos išpumpavo tiek, kiek jo gentainiai Rotšildai iš kitų tautų sugebėjo išsiurbti tik per šimtą metų.
Žurnalas ‘Forbs” apie Berezovskį rašo kaip apie vieną “iš pačių galingiausių žmonių Rusijoje, paskui kurį driekiasi pėdsakas iš lavonų, nesugrąžintų skolų ir konkurentų, kurie dreba dėl savo gyvybių”. “Forbs” Berezovskį kaltina miglotomis operacijomis vadovaujant koncernui “LogoVAZ”.
Turto kaupimo mechanizmas paprastas: AutoVAZ tipinį sedaną Lada” dileriui parduoda už 4800 dolerių, o jau dileris vartotojui parduoda už 7500 dolerių. Pelną gauna dileris, o ne gamykla. Štai ir visas žydiškas talentas daryti pinigus, toks jų genijus. Kodėl gamykla pradėjo tokį jai nenaudingą sandėrį? Todėl, kad į darbą buvo paleisti ir bizūnas ir meduolis. “Meduolis, aiškina žurnalas “Forbs”, – tai paketas, kuris pripildytas grynųjų, o bizūnas – tai kulka į galvą”.
1993 metais būsimasis Rusijos saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas, prezidento Jelcino šeimos draugas Berezovskis įgyvendino dar vieną projektą – Visos Rusijos automobilinį aljansą (ABBA). Jo paskelbtas tikslas buvo VAZui pateikti naują konvejerinę liniją. Tam tikslui išleido obligacijų už 50 milijonų dolerių. Gamykla vis labiau grimzdo į skolas, investitoriai beviltiškai laukė žadėtų naujų mašinų, o Berezovskij, sukdamas jų pinigus apgaudinėjo ir vienus, ir kitus. Per tą laiką Borisas Abramovičius įsigijo nekilnojamojo turto geriausiuose Maskvos ir Peterburgo rajonuose už 300 milijonų dolerių.
Ne, neatsitiktinai berezovskių, čubaisų, nemcovų, livšicų, gusinskių vardai Rusijoje tapo keiksmažodžiais. Ta gauja Rusijoje tvarko ne tik tai, ką per šimtmečius atrado, įsisavino, apgyvendino, išaugino, krauju ir prakaitu palaistė ir vėliau apgynė nuo plėšikų rusų liaudis, jie dabar valdo pačių rusų žmonių likimus.
Stambiausios naftos kompanijos JUKSI pirmasis viceprezidentas Jevgenijus Švidleris patenkintas pabrėžia: “Kompanijoje JUKSI” dirba 200 tūkstančiai žmonių, net šiek tiek daugiau, visi jie turi šeimas. Gaunasi apie pusę milijono žmonių, kurių likimui mes darome tiesioginę įtaką. Ta prasme, mano atsakomybė ne tokia jau maža. Aš tai suprantu”. Kas gi toks yra Jevgenijus Markovičius Švidleris, kokia jo gyvenimiška patirtis, kad prisiimti tokią didžiulę atsakomybę ne tik už didžiulį Rusijos nacionalinio turto kąsnį, bet ir už pusę milijono Rusijos gyventojų?
Na, neturi jis jokios gyvenimiškos patirties. Trisdešimt su trupučiu metų, septynis iš kurių gyveno Amerikoje, į Maskvą grįžo 1994 metais, kaip tik tada, kai žydams atėjo laikas plėšti Rusiją, arba, kaip išsireiškė dar vienas amerikiečių gastrolierius, pakeitęs Čiubaisą Rusijos Federacijos Valstybinio Turto Komiteto pirmininko poste, žydas Maksimas Boiko: “Privatizuojame Rusiją” – taip jis pavadino Kembridže (JAV) išėjusią savo knygą, kurią parašė kartu su bendraautoriumi, dar vienu žydu – Andrejumi Šleiferiu, vaučerinės privatizacijos autoriumi.
Skubiai, šlykščiai, springdami žydai ryja Rusiją. Pavyzdžiui, dar vienas žydas – Borisas Brevnovas, šalies energetinės sistemos vadovas, sako, kad laikas perrašyti Lenino lozungą: ”Demokratija – tai Rusijos sužydinimas plius visos šalies elektrifikacija”. Nuo kovo iki gruodžio Borisas Brevnovas pasiskyrė atlyginimą beveik pusantro milijardo rublių – 1 373 521 500 rublių. Plius veltui paskirtas šešių kambarių butas Maskvoje. Plius 900 milijonų rublių to buto remontui. Plius 600 milijonų rublių komfortiškam lėktuvui IL-62M, kad vienas galėtų nuskristi į Ameriką pas savo giminaičius Vilson Gretchen, Vilson Natali, Garret Lorel – amerikietišką žmoną su jos giminaičiais ir sūnumi Džordžu. Per devynis mėnesius minimum šešis milijardus rublių kainavo rusų žmonėms visiškai dar jaunas žydas, už kurio pečių tik Nižegorodsko politechnikos instituto studentavimo metai ir papildomas darbas pardavinėjant kompiuterius.
Ne trimis gerklėmis – o trimis su puse tūkstančio gerklių apvalgo rusų liaudį vien tik tas žydas, kurį į pelningas pareigas paskyrė kitas žydas – Valstybės vadovo pavaduotojas Borisas Nemcovas. Vidutinis energetikų atlyginimas – vienas milijonas 805 tūkstančiai rublių. Pinigų, kuriuos suėdė Brevnovas, užtektų trims su puse tūkstančio energetikų, kurie algos negauna mėnesiais ir priversti skelbti tai bado streikus, tai eiti protestuoti į Maskvą, ir ten, ant Vyriausybės rūmų laiptų, šalmais belsti į granitą ir prašyti savo uždirbtų pinigų, šuo, ir tas atkakliau letena beldžia į lėkštę, kai iš šeimininko prašo ėsti...
Studijuodamas Sąskaitų rūmų medžiagą apie Brevnovo žydišką godumą, aš visą laiką prisiminiau kaimą Sandalovai, kuris Kirovo-Čepetsko rajone, ten gyvenančius vietinius garbingus senukus Busmakovus – Ivaną Stepanovičių su Jevdokija Jefimovna. Viską pergyveno, viską praėjo, ir badą, ir frontą, ir suirutę. Šešis vaikus ant kojų pastatė, tikrais žmonėmis išaugino, sąžiningais, tyrais, darbščiais. Ivanas Stepanovičius kiekvienam sūnui po namą pastatė. Dabar vargsta, pinigų trūksta, pensija – vien ašaros, o dar ir tos mokėti nenori, o gyvenimu Busmakovai nesiskundžia, dar iš savęs ir pasišaipo, bet, nors kalba žvaliai ir šypsodamiesi, klausytis jų kraupu: “Na, dabar mes viską dozuojame – normas nusistatėme. Du tarybinio ūkio pėdelius kaip karvė sulaižom, viską, iki paskutinio grūdelio. Ir mes netingėjome – prisikaupėme. Ir nieko, kad apnuodyti, vandens vogti nereikia, išplauname, paverdame, pagariname. Gyvuliai neatsisako. Mielai ėda. Nieko jiems neatsitiks. Štai, Zinka perplauna, tai ir vaikučiams tinka. Laksto. O kai kada ir neperplauna. Žirnių ankščių prisiskina, žirnius išaižo – ir į burną. Nieko, laksto! O jeigu ne tie pėdeliai, tai nors gyvulius iš kiemo išvesk. Gyvulius tai išvesi, o kur Zinkai vaikučius dėti? Kaip juos pastatyti ant kojų? O su žirniais išsilaikys. Dar linksmiau bėgioja, ir tai nuo žirnių!”
Štai kieno sąskaita tunka brevnovai su berezovskiais!
Visi gerai prisimena, kaip du žydai, Lisovskij ir Estafjevas, globojant trečiam žydui, Čiubaisui, iš Vyriausybės rūmų pavogė pusę milijono dolerių – tris milijardus rublių! – Kiek už tuos pinigus galima pamaitinti alkanų vaikų, kurie priversti valgyti apnuodytus žirnius! Apsivogusius žydus tada pagavo, ir kas? Nieko. Pasirodo, trys milijardai rublių... niekieno, neatsirado jų šeimininko, nėra apvogtojo, nėra ir vagies. Žydai, vokite toliau! Dar ne visus užnuodytus grūdus rusai suvalgė. Bet kada vienus gyvenimas priverčia valgyti nuodus, o kiti tunka jų gyvybių sąskaita, iš kraujo ir mirčių turtingėja – tai jau fašizmas. Kai nuodus valgo rusai, o tunka žydai – tai jau yra žydiškas fašizmas.
Fašizmas – tai ne pinigai, fašizmas – tai net ne valdžia, fašizmas daugiau, negu valdžia, fašizmas – tai ideologija.
Kai viena tauta slopina kitos tautos nacionalinę dvasią, kitos tautos savimonę, primeta jai svetimą nacionalinę kultūrą, svetimus idealus, dvasiai prieštaraujančias moralines vertybes, primeta auklėjimą ir švietimą, kurie nieko bendro neturi su nacionalinėmis tradicijomis ir nacionaliniu charakteriu – tai ir yra fašizmas. Kada žydai Rusijoje užgrobė nacionalinį rusų kapitalą, pavogė nacionalinius televizinius idealus, nacionalinius rusų moralės pagrindus, nacionalines rusų tradicijas auklėjimo procese ir švietime, o vietoje jų primeta savo, mūsų rusiškai dvasiai netinkamą literatūrą, muziką, teatrą, meną – tai ir yra žydiškas fašizmas, kurio tarnybai Rusijoje žydai naudoja ir valdžią ir pinigus.
Žydiškas kapitalas, sukauptas rusų liaudies ir kitų Rusijoje gyvenančių tautų kraujo sąskaita, naikina rusišką ir kitų Rusijoje gyvenančių tautų dvasią. Aš – rusas, todėl rašau, kaip rusai kenčia nuo žydų. Totorius papasakos savo bėdas, kurios bus panašios į mano, čečėnas – savo, baškiras – savo, visos tos tautos gyvena Rusijoje, o visų jų bendras priešas – žydiškas fašizmas.
Žydai stengiasi ne šiaip sau apiplėšti rusų liaudį, užgrobti jos turtus, užvaldyti gamyklas, fabrikus, auksą, dujas, naftą, žydai į valdžią Rusijoje veržiasi ne vien tikslu pralobti – jiems būtinai reikia sunaikinti rusišką dvasią, rusų nacionalinę savimonę – štai jų pagrindinis tikslas. Jeigu žydams atiduotume visus savo turtus, žemes ir visą valdžią – žydams to bus negana, jie nenurims, kol rusai jausis rusais savo protėvių žemėje. Kol to neįvyks, žydai nesidžiaugs prisivogtais rusų turtais, nesidžiaugs nusipirkta valdžia Rusijoje. Mus engė ir metus, ir penkis metus, ir tris šimtus metų, bet nacionalinė dvasia mums visada padėdavo nusimesti svetimą jungą. Žydams vienintelė galimybė įsitvirtinti Rusijoje, valdyti jos turtus ir išlaikyti valdžią – atimti iš mūsų nacionalinį instinktą, nacionalinę atmintį, nacionalinę savimonę.
Žydai gerai supranta, kad tautos išsaugojimo nuo žlugimo pagrindas yra ne fizinis tautos išlikimas, tai per daug mažai – naciją palaiko nacionalinė dvasia, nacionalinė savimonė. Gali būti, kad tauta skaitlinga ir veislės geros, bet, jeigu nebus stiprios dvasios, sunyks ir nacionalinė savimonė – tokia tauta jau nebebus nacija, tokią tautą vienija tik ratai, jie jau nebe nacionalistai, tai – tik vienadienis sambūris, kuriuos be jokio vargo išsklaidys pirmoji audra, pirmieji pasitaikę sunkumai. Liaudis be nacionalinės savimonės, be nacionalinių ryšių, tas pats, kaip krosnis be ugnies, laivas be burių, statinė be lankų, pastumk, ir subirs.
Šiomis atsitraukimo dienomis, kai nacija yra žeminama, kai rusų liaudis vargsta ir badauja, kai nuosava Rusijos vyriausybė nesiskaito su nacionaliniais rusų interesais, ką bekalbėti apie likusį pasaulį, mums, rusams, dabar ypatingai svarbu mūsų vaikus auklėti nacionaline dvasia, kad jie didžiuotųsi nacionaline savimone, suprastų, kad nacijos kelyje ne tik šventės ir pergalės, bet ir sunkūs išbandymai, tokie, kaip šiandieniniai, kuriuos įmanoma įveikti tik nacionalinės dvasios galia ir tvirtumu. Bet tam, kad mylėtum savo naciją, teisėtai galėtum ja didžiuotis, reikia išgyventi jos ilgametį spygliuotą kelią, puikių pergalių ir karčių pralaimėjimų kelią, – tam reikia žinoti savo naciją, ir tas žinias pirmiausiai privalo duoti mokykla.
Mokykla privalo ne tik mokyti – perduoti ir priversti įsisavinti masę būtinų žinių, mokykla privalo auklėti žmogų, privalo mokyti būti savo šalies piliečiu, savo nacijos gynėju ir saugotoju, išmokyti pergyventi už savo naciją. Tokiam darbui, mokytojui nepakanka turėti atitinkamų žinių, per maža ir pačio aukščiausio pedagoginio meistriškumo, pirmiausiai, mokytojas pats privalo būti nacionalistu, būti pasiruošusiam aukotis už savo naciją. Visa tai gerai suprasdami, žinodami, kad toks auklėjimas jiems bus pragaištingas, žydai Rusijoje kibiai čiupo į savo rankas švietimą ir tvirtai jį laiko savo rankose, sugebėjo sukurti tokią tvirtą antirusišką struktūrą nuo vadovėlių autorių iki pat ministro ir Vyriausybės Pirmininko pavaduotojo – švietimo kuratoriaus, todėl net mintis apie rusų vaikų nacionalinį auklėjimą Rusijoje skamba kaip kažkas neleistino, nusikalstamo.
Net rusų kalbos ir rusų literatūros rusų vaikus daugiausiai moko ne rusai, o grebliojantys mokytojai.
Priėjo iki to, kad vidurinio mokslo atestatuose prieš rusų kalbos ir literatūros dalyką leidžiama brėžti brūkšnį. Rusijoje nebėra kam vaikus mokyti gimtosios kalbos, užtat anglų kalbos mokytojams mokyklos rengia konkursus. Užtat savo vaikų mokymui, žydai Rusijoje sukūrė griežtą nacionalinę švietimo sistemą.
“Žydų švietimo sistema apima praktiškai visas auklėjimo, išsilavinimo ir švietimo formas ir lygius. Į sistemą įeina ir žydų vaikų darželiai, paruošiamosios klasės ir sekmadieninės, dieninės ir bendrojo lavinimo mokyklos, žydiški universitetai, koledžai, amatų mokyklos, įvairūs kursai, lektoriumai, seminarai suaugusiems. Pagrindinę vietą šioje sistemoje užima nacionalinės dieninės bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose sustiprintai mokomasi žydiškų dalykų: ivrito, jidiš, istorijos, religijos, žydų tautos tradicijų, žydų kultūros pagrindų”, – didžiuojasi pasiekimais Vladimiras Šaturo, Žydų mokslinio centro prezidentas prie Rusijos Mokslų Akademijos.
Žydų mokslinio centro prezidento žodžiais, centras pagrindinį dėmesį skiria “žydų nacionalinio gyvenimo atgaivinimui”. Vladimiras Šaturo užtarnautai didžiuojasi pasiekimais. Yra dėl ko! Jeigu vien tik Maskvoje atidaryta Valstybinė žydų bendrojo lavinimo mokykla 1311, žydų mokykla “Chama” 1812, žydų vaikų darželis “Chama”, žydų bendrojo lavinimo mokykla “Achat Tnimim” ir “Beit Egudit”, technologinė bendrojo lavinimo mokykla 326, dieninė mokykla “Tali”, pedagoginis koledžas 9, mokykla mergaitėms “Beit Egudit”, Maimonido vardo Valstybinė žydų akademija...
Klasėse po 10-12 vaikų, 63 mokiniams – 35 mokytojai, kuo plačiausias nemokamų papildomų užsiėmimų pasirinkimas, nemokamos sportinės sekcijos. Žydai ne šiaip sau moko savo vaikus, o būtent auklėja nacionaline dvasia, ir atsakymai į klausimus, “ką reiškia mažam žydui būti žydu”, “kokie konkrečiai rodikliai ir kokiu lygiu jie charakterizuoja nacionalinę savimonę”, Vladimoro Šaturo manymu, ypatingai svarbūs Žydų mokslinio centro vadovams prie Rusijos Mokslų Akademijos.
Ne tik žydų mokyklos, žydų vaikų darželiai, žydų koledžai, žydų universitetai stiprina nacionalinę žydų savimonę. “Priminti žydui, kad jis žydas, kad jis turi savo tikėjimą, kad žydas pasijustų žydu, kad jis pasijustų priklausantis žydų tautai, pajustų žydiškų širdžių šilumą” – kiekvienos žydų organizacijos Rusijoje pareiga, o tokios daugybės nacionalinių organizacijų, kiek jų turi žydai, neturi nė viena Rusijoje gyvenanti tauta, net jeigu kartu paimtumėme visų Rusijoje gyvenančių tautų visas nacionalines organizacijas, žydiškų organizacijų bus daugiau: Rusijos žydų kongresas, Žydų labdaros fondas “Mielaširdingumas ir Kultūra”, Žydų meno centras, Žydų religinių bendruomenių ir organizacijų Rusijoje kongresas (KEPOOP), Izraelio kino klubas Maskvos Kino centre, Žydų meno skatinimo fondas “Cajar”, Žydų karo veteranų ir invalidų Sąjunga (CEIBB), Buvusių geto ir konclagerių kalinių Maskvos žydų asociacija, Marko Bloko vardo centras prie Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto, Žydų mokslinis centras prie Rusijos Mokslų Akademijos, Žydų skirstomojo komiteto Rusijoje amerikiečių skyrius – “Džoint”, Žydų žurnalistų asociacija, Labdaros fondas “Bikur-Cholim”, Žydų santuokų agentūra, Maskvos žydų bendruomenės centras “Chased-Chama”, Judėjų religinė bendruomenė “Gineini” (progresyviojo judaizmo bendruomenė), Žydų agentūra Rusijoje, Maskvos žydų kultūrinė-švietėjiška organizacija (MEKPO), Žydų labdaros fondas “Ester”, Žydų švietimo problemų institutas, Žydų studentų organizacija “Gelel”, Organizacija “Chesed Abraam”, Žydų labdaros fondas “Eva”, Žydų bendruomenės centras, Maskvos žydų bendruomenės centras “Chabad-Liubovič”...
Visa tai vien tik Maskvoje, per Rusiją – daug kartų daugiau, ir visų tų organizacijų tikslas vienas – “Kiekvienas žydas Rusijoje privalo jaustis žydu”. “MES, žydai – žmonijos dalis, bet mes turime savo tikslą, ir mes negalime, neturime teisės asimiliuotis, – rusų žydus moko rabinas Eliagu Essas. – Laisve ir lygybe reikia maksimaliai pasinaudoti, kad “save išreikštumėme”, išnaudotume savo unikalų potencialą”..
“Kiekvienais metais mes privalome vaduotis iš savo gyvuliškų jausmų ir polinkių gniaužtų, nugalėti patys save, leisti pasireikšti savo žydiškumui, tai liepsnai, kuri yra kiekviename iš mūsų, – Rusijos žydus ragina rabinas Davydas Karpovas. – Pradėti naują gyvenimą – su macu ant stalo ir žydišku tikėjimu širdyje! Su žydiško tikėjimo liepsna širdyje!”
Maskvos kūrybinė žydiška inteligentija stengiasi Rusijoje sukuti “žydiškus namus su žydiška atmosfera”. “Aktyviai talkinti žydų visuomeninio gyvenimo atgaivinimui Maskvoje, kad žmonės galėtų pajusti savo šaknis, savo šeimose atgaivinti žydiškas šventes, susipažinti su žydų tautos istorija ir kultūra”. – tiksliai formuluoja savo grynai nacionalinius interesus Žydų agentūros Maskvos skyrius ir pasiekia puikių rezultatų. Kai baigėsi pamaskvės pensionate agentūros suorganizuotas specialus seminaras “Mešpachot” (šeima) ir pradėjo nuleidinėti baltai mėlyną Izraelio vėliavą, dešimtmetis žydų berniukas, kuris visą savo gyvenimą, visus savo dešimt metų pragyveno rusų žemėje, pradėjo verkti ir šaukti: “Nedarykite to! Mums su ta vėliava buvo taip gera!”
Žydai Rusijoje turi visas sąlygas savo vaikus auklėti taip, kad jiems didžiulė laimė gyventi po baltai-mėlyna Izraelio vėliava, ir tokiam auklėjimui Rusijoje jie turi viską: puikias valstybines žydiškas mokyklas, universitetus, akademijas, be to, geriausias, pavyzdžiui, Rusijos valstybinis humanitarinis universitetas, kuriam vadovauja žydas Jurijus Afanasjevas, gavo prabangų mokomąjį komleksą, buvusią Visuomeninių mokslų akademiją prie TSKP CK ir dabar kartu su Amerikos žydų technologine seminarija ir žydų mokslinių tyrimų institutu čia moko studentus pagal specializaciją “Žydų istorija, literatūra ir kalbos”, ir bet kokie trūkumai, kaip vyriausybiniai apribojimai švietimui, mokytojams neišmokami atlyginimai, mažytės stipendijos, kai studentai daugiau galvoja apie papildomus darbus, negu apie paskaitas, žydams tai nežinomi dalykai. Pavyzdžiui, aukštoji žydų mokslo įstaiga “Torat Chaim”, kviesdama studentus nuo 15 iki 30 metų amžiaus, ne tik siūlo plačią programą studijuojant: Torą, Talmudą, Alechą, žydų istoriją, filosofiją, mistiką, visa tai dėstant geriausiems pasaulio dėstytojams, bet ir garantuoja stipendiją, puikias nemokamas gyvenimo sąlygas, nemokamą maitinimą ir nemokamą atvykimą į mokymosi vietą.
Tuo metu, kai Rusijos Vyriausybėje ir Švietimo ministerijoje dirbantys žydai, prisidengdami reformomis, stengiasi panaikinti nemokamą mokslą ne tik aukštosiose mokymo įstaigose, bet ir vidurinėse mokyklose, kada ne tik diplomas, o jau ir brandos atestatas bus nepasiekiamas daugeliui rusų šeimų, kurios lieka be darbo, be pašalpų, be pensijų, ir visa tai daroma vėl gi, dėl tų pačių žydų stumiamos ekonominės reformos Rusijoje. Žydai – vienintelė tauta Rusijoje, kuri iš tikrųjų kursto nacionalinę nesantaiką. Kai aš buvau Rusijos Federacijos spaudos komiteto pirmininku, žydai man, ministrui, atvirai priekaištavo, kad aš finansuoju Puškino, Gogolio, leidinius, o ne “puikius Julijaus Danieliaus vertimus”. Maskvos žydų kultūrinio švietimo organizacija (MEKPO) iš Generalinės prokuratūros reikalavo, kad man būtų iškelta byla už tai, kad buvo finansuojami rusų filosofų leidiniai.
Čia, pas mus, Rusijoje, žydai didžiuodamiesi rašo apie Nataną Ščaranskį – “įsitikinęs sionistas”, o apie Feliksą Dektorą žavėdamiesi – “užkietėjęs antitarybininkas ir sionistas”, ir, tuo pat metu, apie žinomą, gerbiamą rusų istoriką ir rašytoją Vadimą Kožinovą žydai rašo paniekinamai ir chamiškai “politinė fizionomija”, metropolitą Ladogos ir Peterburgo metropolitą Joaną vadina “karinguoju antisemitu”, jo knygą “Dvasios patvaldystė” vadina “judofobišku šedevru”, pravoslaviškas televizines laidas – “šėtoniška propaganda”, o rusams šventus terminus Patvaldystė, Pravoslavija, Tautiškumas, vadina “nacizmo apraiškomis”.
Žydai – vienintelė tauta Rusijoje, kuri pastoviai pabrėžia savo nacionalinį išskirtinumą. Jokiai kitai tautai neatėjo į galvą frontininkus skirstyti pagal tautinius požymius, – tai padarė tik žydai, kurie įkūrė Antrojo Pasaulinio karo veteranų Asociaciją, buvusių geto ir konclagerių kalinių Maskvos žydų asociaciją, karo veteranų ir invalidų žydų asociaciją. Kaip ypatingai išskirta, ne žydų Sąjunga, o būtent veteranų Sąjunga, kurios svarbiausiais tikslas išleisti “Žydų-karių atminties knygą, kurie krito kovoje su nacizmu”.
Ruošiantis švęsti Pergalės 50-metų, dirbant vyriausybinėje jubiliejinėje komisijoje, teko daug skaityti, studijuoti, peržiūrėti masę dokumentų, prisiminimų, kurie buvo pirmą kartą ruošiami išleidimui, ir ruošiamos pakartotinai leisti knygos apie karą, ir aš nė karto neaptikau ne tik jokios atskiros žydų divizijos, bet ir atskiro žydų pulko, net atskiro žydų bataliono, nei būrio, nei grandies, nei atskiro artilerijos pabūklo aptarnavimo komandos, kuri būtų sudaryta iš žydų, bet kažkodėl Pergalės Dienos išvakarėse Maskvos merija kartu su kitomis žydų organizacijoms suorganizavo šventinį vakarą žydams, būtent tik žydams, personaliai tik žydams – “nacizmo aukoms ir pasipriešinimo didvyriams”. Nieko panašaus nebuvo padaryta nei rusams, nei totoriams, nei kazokams, nei uzbekams, nei gruzinams, nei ukrainiečiams, nei baltarusiams, kurių daug daugiau kovojo, negu žydų, ir manau, kad karo mene jie buvo nei kiek neblogesni, negu žydai.
Pateiksiu tik vieną skaičių iš politinio pranešimo: Vakarų fronto 10-sios armijos 323 šaulių divizijos asmeninė sudėtis, kuri buvo suformuota Tombovo srityje 1941 metų rugpjūtyje, kurioje 11 143 rusų šauktinių, teko tik 55 žydai. Bet žydų lašelis rusų karių jūroje, panašu, kad žydų nesujaudino, jie net tada, karo metais, stengėsi visaip rodyti savo išskirtinumą ir savo žydišką susireikšminimą. Paprasčiausiai, žydai negalėjo kovoti kaip visi, būti bendrame antifašistiniame judėjime, jie labai norėjo įkurti savo atskirą, Žydišką antihitlerinį komitetą.
Ne kartu su visais, kitaip, kaip penkios dešimtys išsiskirs iš daugiau negu vienuolikos tūkstančių armijos, tūkstančiams – būti milijonų fone, ne netinka, būtinai reikia išsiskirti garsiai pareiškiant “Apie žydų organizacijos įkūrimą TSRS palaikymui! (musė pareiškė apie jaučio palaikymą) kovoje prieš hitlerinę Vokietiją. Dabar jiems per maža karo veteranų Komiteto, būtinai reikalinga sava – Didžiojo Tėvynės karo žydų-veteranų Asociacija, bet ir to jiems maža – organizuojama Žydų-karo veteranų invalidų Sąjunga.
Tuo pat metu, pagal žydų kalendorių, kurį jie bando primesti Rusijai, gegužės 9-ji jau ne visaliaudinė Pergalės šventė, o tik riboto žmonių rato data, tik tiems, kas kovojo. Kariavai – švęsk, likusieji čia nė prie ko. “Nepriklausomas laikraštis”, kurį redaguoja žydas Tretjakovas, prieššventiniame numeryje smulkiu šriftu keliomis eilutėmis su Pergalės Diena sveikina tik tuos, “kas dalyvavo tarybinės liaudies kare su fašistine Vokietija”. Televizijos laidos Jaučio valanda” vedantysis žydas Čerkizovas išdrįso svarstyti, ar iš viso 1945 metais buvo pergalė ir, ar ne laikas gegužės 9-ją vadinti ne Pergalės diena, o Antrojo Pasaulinio karo pabaigos diena.
Pagrindinis žydų tikslas jubiliejinėmis Pergalės dienomis, kad frontininkų vaikai ir anūkai nepasijustų nugalėtojų vaikais ir anūkais. Pagal tokį prezidento padėjėjų žydų sudarytą scenarijų, Pergalės 50-mečio švenčių metu pagrindinių iškilmių herojumi, pirmuoju svečiu buvo ne rusų kareivis, fašizmo nugalėtojas, prieš kurį galvas lenkė ir generalisimus Stalinas ir maršalas Žukovas, o buvo parako neuostęs Amerikos prezidentas.
Užgrobę patį galingiausią šių dienų masinio pavergimo ginklą – televiziją, radiją, spaudą, žydai visą masinių informavimo priemonių jėgą nukreipė rusų nacionalinės savimonės žlugdymui. Iš pačio žodžio “rusas” jie stengiasi išmesti nacionalinę dvasią, nacionalinę valią, nacionalinę prasmę, o tame žodyje ir beviltiškas Kolovrato šauksmas, ir iš kunigaikščio Vladimiro krūtinės išsiveržęs žodis “Viešpatie!”, ir jarosloviečio gargaliavimas mongolo arkane, ir kardų žvangesys Kulikovo mūšyje, ir vandenyno bangų mūša rusų žemių pakrantėje, ir į Jarmako skydus atsimušusių strėlių garsas, ir gyvų deginamų kozoliečių maldos, ir laiminimas einant į Hermogeno mūšį... Rusams žodis “rusas”, tai ir atmintis, ir pasididžiavimas, ir skausmas, ir žaizda, ir kvietimas žygdarbiui, rusams žodis “rusas, tai apsauga, jėga, skydas ir kalavijas. Aleksandras Vasiljevčius Suvorovas tai jautė, todėl ir sušuko: “Mes – rusai! Koks pasididžiavimas!”
O žydai tai jaučia ir savo suktu protu tikslai paskaičiavo, kaip gyvybiškai svarbu rusų sielos kertinį akmenį sutrupinti, išplauti, iš jo atimti nacionalinę jėgą ir dvasią. Kaip pakaitalą, žydai plačiai paleido žodį ”ruskij”. Grynai žydišką teatrą “Gešer” jie pavadino “rusų” teatru. Natano Šaranskio partiją “Izrael-ba-alija” žydai, matote, kad būtų “paprasčiau ir aiškiau”, tą partiją vadina “rusų” partija. Žydas Minkinas pats save vadina “rusų žurnalistu”. Žydą Jegorą Jakovlevą kiti žydai vadina “pačiu įtakingiausiu rusų žurnalistu”. Žydas Levas Anninskij apie save rašo, kaip “apie kazokų kilmės žydą-rusą”, kažką panašaus į obels-liepos-topolio šaknį. Taip kiekviena pelė, kuri arklidėje priperėjo peliukų, gali pasivadinti žirgu.
Anksčiau, iki demokratų, dar prie komunistų, žydai rusams bandė primesti naują pavadinimą, tam sugalvodami “naują – tarybinių žmonių visuomenę”, tada TSKP CK Generalinių sekretorių padėjėjams žydams to padaryti nepavyko, dabar žydai mums sugalvojo kitą etiketę – “rusijanai” («россияне»), vietoje gražaus tėvyninio žodžio “rusai”. “Klausimas juk nėra toks archisudėtingas, – moko mus žydai, – sprendžiama kaip visame civilizuotame pasaulyje: Rusijos pilietis – rusijanas”. Bet jiems nepakanka mus pavadinti rusijanais, jiems reikia sunaikinti patį žodį “rusas”.
Štai ir rašo žydas Grigorijus Zaslavskij apie Rusijos Federacijos inteligentijos kongreso steigiamąjį suvažiavimą: “susirinko geriausi rusų inteligentijos atstovai”, o toliau vardija vien tik žydus: Markas Zacharovas, Danilas Graninas, Andrejus Voznesenskij, Sergejus Filatovas, Grigorijus Baklanovas, Borisas Vasiljevas, Nikolajus Šmeliovas, Michailas Švydkoj, Tatjana Zaslavskaja..., atskiedžia tik Viktoru Astafjevu ir Grigorijumi Ždanovu. Kai žydai renka žydišką kūrybinę inteligentiją, kaip buvo pavasarį kompozitorių Namuose, tai tarp dalyvių nebuvo nė vieno ruso, buriato arba mordvio, vien tik gryni tautiečiai: Feliksas Dektoras, Jefraimas Sevela, Rada Poliščuk, Davydas Livnevas, Alla Gerber, Samuilas Marinskij, Henrikas Sapgyras, Aleksandras Morduchovičius... Iš čia ir jų pozicijos grynumas, aiškiai išreikšta nacionalinė pozicija kuriant nacionalinę programą: žydų kino retrospektyva, žydų dailininkų albumai, žydų teatrų artistų paruošimas, artistų mokymas jidiš, ivrito.
Žydai Rusijoje tiksliai įvardija savo nacionalinius tikslus puoselėti žydišką nacionalinę savimonę, atgaivinti ir kelti žydų nacionalinę dvasią, žydų pasaulėžiūrą, savo žydiškumo suvokimą. Kaip gerai ir tiksliai pasakė Rusijos žydų universiteto dėstytojas Viktoras Močalovas: ”Noriu, kad atitirptų žydiška siela”.
Gaunasi, kad, iš pradžių žydai renkasi grynai nacionaliniame žydiškame rate ir svarsto žydų nacionalinės savimonės vystymo problemas, žydų sielos sušildymo ir sustiprinimo klausimus, po to tie patys žydai, bet jau kaip “geriausi rusų inteligentijos atstovai”, kuriems vadovauja žydas Sergejus Filatovas, sėdasi svarstyti rusų inteligentijos problemas.
Jie ką, rimtai galvoja apie rusų, čečėnų, totorių sielų sušildymą, apie rusų, baškirų, buriatų, tuvių nacionalinės savimonės vystymą? Taip, bet kai pasirodo aiškiai išreikšta rusų nacionalinė programa, tada tie patys “geriausi rusų inteligentijos atstovai” su šauksmais “”zoologinis antisemitizmas”, “rusiškas fašizmas”, puola rašyti raštus prezidentui: “Didžiai gerbiamas Borisai Nikolajevičiau! Į Jus, kaip į RF Konstitucijos garantą, kreipiasi Rusijos žydų bendruomenės vadovybė, prašydama nutraukti augantį fašistinį užkratą, kurio vienu iš šaltinių yra RF Federalinio susirinkimo narys, Krasnojarsko krašto gubernatorius N. Kondratenko. Žydų bendruomenė susirūpinusi dėl atviro fašistinės ideologijos propagavimo, kuri tokio rango valdininko lūpose įgauna RF valstybinės valdžios oficialios pozicijos reikšmę. Rusijos žydų bendruomenė reikalauja, viešo ir teisinio Krasnojarsko gubernatoriaus veiklos įvertinimo, o taip pat skubių praktinių veiksmų pažabojant aršų fašizmą”.
Visas Krasnojarsko krašto gubernatoriaus “fašizmas” tame, kad jis garsiai ir suprantamai prakalbo apie rusų žmonių nacionalinius interesus: “Negali būti skurdus toks turtingas kraštas, kaip Kubanė. Negali būti skurdi tokia turtinga šalis, kaip Rusija. Vargingumas gali būti tik dirbtinai sukeltas”.
Žydė Galina Drubačevskaja gali rašyti ramiai, atsipalaidavusi, suprasdama savo vertę:
Neatsižadėsiu aš, kad esu žydė,
Kai ateis laikas apie tai prabilti.
Rašyti ne Izraelyje, o rašyti Rusijoje, ir rašyti ne jidiš arba ivrite, o rašyti rusų kalba. Bet pakako rusui Kondratenko savo gimtojoje žemėje prabilti apie save, kaip apie rusą, kokia pykčio banga nusirito per žydų bendruomenę. “Ivestijos” tuojau pat Kondratenkos pasisakyme įžvelgė “didelį pavojų Rusijos dabarčiai ir ateičiai”, žurnalas “Naujas laikas” Kondratenkai užkabino visas etiketes nuo “virtuvinio judofobo” iki “buitinio urvinio antisemito”, “Maskvos naujienos” reikalauja Kondratenką išvaryti iš Federacijos tarybos...
Žydai saiko nežino. Kalbėdamas Maskvos miesto teisme, žydas Abušachminas, kuris atstovavo Prezidento Jelcino interesus, užtikrintai ir aiškiai įtikinėjo teisėjus, kad negali Rusijos Vyriausybės ministras visą laiką kalbėti: “nacionalinė dvasia, Rusija, Rusia, rusai, rusai, rusai...”, – ir teisėjai vergiškai žydui linkčiojo.
Žydai rūpinasi tik savo nauda. Kitaip galvoti jie nemoka. Tai jiems neduota. Tokie jau jie yra. Žydų neperauklėsi, kitaip neįtikinsi. Beprasmiška jiems priekaištauti, juos gėdinti, kviesti būti sąžiningiems. Žydus reikia priimti tokiais, kokie jie yra ir suprasti, kad valdžios Rusijoje jiems atiduoti nevalia. Nei mažiausios valdžios, ne didesnės – jokios! Bet kokią valdžią, bet kokias pareigas žydai panaudos tik savo asmeniniams tikslams. Žydai skverbiasi į valdžią, į visus postus, pareigas ir pareigėles...
Bet kokia, nors šiek tiek pelningesnė ir šiltesnė vieta yra žydamas, ir kiekvienas iš tų žydų paiso tik žydų interesų, akiplėšiškai, ciniškai, nieko nepaisydami, ar tai būtų kitos tautybės žmogaus interesai, ar kitos tautos interesai, ar valstybiniai interesai, paisoma tik Izraelio interesų. Žydams Rusija, kurioje jis dabar gyvena, ar Afrika, kurioje jis niekada nebuvo, – vienas ir tas pats, žydui egzistuoja tik viena žemė, kuri skiriasi iš visų kitų, – tai Izraelis.
Kaip apie tai rašo buvęs tarybinis pilietis Feliksas Dektoras: “Yra tik dvi vietos, kur žydas gali gyventi: Tai Izraelis ir ne-Izraelis. Ne-Izraelis – tai gali būti Rusija, Vokietija, Afrika, Amerika, tai visiškai neprincipinga”. Štai kodėl, kai reikėjo žydams sukurti galimybes, kurie jau buvo pasidarę pinigų iš kainų paleidimo, iš protekcinių priėjimų prie žaliavų ir pigių valstybinių kreditų, iš “bankų bumo”, pigiai supirkti vaučerius, kad vėliau galėtų į savo rankas perimti gerus valstybinius kąsnelius, bet tam trukdė įstatymas apie vardines privatizacines sąskaitas, du žydai, Čubaisas ir Krasavčenko, kuris tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos komiteto pirmininku ekonominiams klausimams, labai greitai susitarė, kaip tas kliūtis žydams apeiti.
Pasinaudojo taip vadinamais ypatingais prezidento įgaliojimais, kuriuos Jelcinas turėjo 1992 metais. Jelcinas turėjo teisę priimti įsakus, kurie formaliai prieštaravo įstatymams, bet, jeigu Aukščiausiojo Taryba per savaitę tokio įsako neatšaukdavo, jis įsigaliodavo.
Čubaisas pas prezidentą pasirašė įsaką dėl bevardžių vaučerių įvedimo vietoje vardinių privatizavimo sąskaitų, o Krasavčenko, gavęs įsaką, savaitę jį pralaikė seife, todėl tas įsakas automatiškai įsigaliojo.
Taip du žydai dėl saujelės kitų žydų interesų atlikę aferą, sudarė sąlygas jiems tapti gigantiško liaudies turto savininkais, iki siūlo apiplėšti visas Rusijos tautas.
Klasikinis žydų valdžios pavyzdys. Čubaisas ir Krasavčenko ne monstrai, ne vampyrai, jie paprasti, normalūs žydai. Kitokių žydų neegzistuoja. Ir kitaip žydai elgtis negali. Aš tuo įsitikindavau kiekvieną kartą, kai gaudavau nurodymus iš aukščiau stovinčių žydų arba į mane “su prašymais” kreipdavosi aukšto rango žydai, aš iš anksto žinodavau, kad tai bus neišvengiamai prašoma padėti tik žydams.
Ar tai Prezidento vardu žydas Kostikovas prašo išleisti žydo Aleksandro Jakovlevo knygą, arba Vyriausybės vadovo pirmasis pavaduotojas žydas Šochinas vyriausybiniu nurodymu reikalauja tuojau pat pradėti valstybinį finansavimą statant tipografiją privačiam žydo Jegoro Jakovlevo “Bendram laikraščiui”, ir jokie argumentai, kad laikraštėlis privatus, kad jo tiražas niekingai mažas, mažiau negu aštuoni tūkstančiai, kad Maskvoje be darbo stovi virš pusės spausdinimo mašinų, jokie argumentai žydo Šochino neveikė, jis jokių argumentų ir girdėti nenorėjo.
Prieš žydų interesus nublankdavo bet kokie kiti interesai. Žydas dirba tik žydo naudai. Ir kai Prezidento Administracijos vadovas žydas Sergejus Filatovas “prašydavo” finansiškai palaikyti “Literatūrines naujienas”, galima buvo nebežiūrėti nei į laikraštį, nei į autorių sąrašą, nei į redkolegijos sąrašą, iš anksto buvo aišku, kad tai žydiškas laikraštis.
Žydiška ranka plauna tik žydišką ranką. Žydiškos natūros neperdarysi, neverta dėl to eikvoti nei laiko, nei jėgų. Todėl Rusijoje privalo įsigalioti įstatymas – nei kruopelytės valdžios žydams. Valstybinės valdžios principas privalo būti nepažeidžiamas: rusai nevadovauja Izraelyje, nėra ko žydams komanduoti Rusijoje. Kitaip kiekvieną kartą kartosis tai, kas šiandiena vyksta Rusijoje, pastoviai mažinamos lėšos atlyginimams, algos kariškiams, pensijos, išmokos motinoms ir vaikams, o pas save, Izraelyje, tuo pat metu priima nutarimus nuo 163 milijardų šekelių (46 milijardų dolerių) iki 300 milijardų šekelių didinti išmokas kariškiams, valstybės tarnautojams ir pensininkams.
Per vienerius metus – dvigubai!. Kas per izraelietiškas ekonominis stebuklas? Kas per žydų ekonominės galios sprogimas? Arba iš žydų žemės gelmių išsivežė naftos fontanai? Arba vis ta pati aukso gysla, kurią žydai nutiesė iš Rusijos į Izraelį?
Kaip iškilmingai-pergalingai prieš žydų liaudį per Izraelio televizijos II kanalą atsiskaitinėja Berezovskij, Gusinskij, Chaitas, Malkinas: “Kolosalus, istorijoje dar nematytas nuosavybės perskirstymas. 1991 m. beveik 90 procentų buvo valstybinė nuosavybė. Šiandiena didžiulė, turtinga šalis 75 procentais! – jau nebėra valstybinė nuosavybė. 60 procentų rusų kapitalo priklauso žydų bizniui....”
Kol kas iš tolo, vogčiomis, bet tik kol kas, Rusijoje įvedami dvigubi standartai – žydiškas ir nežydiškas, ko gero jau laikas gaminti iškabas “tik žydams”. Tai dar nematoma, bet jau realu, juntama Kremliuje, Vyriausybės Rūmuose, teismuose, bankuose... Kad gauti Sostinės taupomojo banko kreditinę kortelę, reikia užpildyti prašymą-anketą, kur anketiniuose duomenyse iš karto po pavardės, vardo, tėvavardžio, reikia nurodyti motinos mergautinę pavardę. Toks tikslumas reikalingas tik žydams, kurie tautiškumą nustato pagal motiną.
Tiems patiems žydams, kurie viešai, triukšmingai, isteriškai, primygtinai ir gana sėkmingai siekia, kad tautybė nebūtų nurodoma ne tik pasuose, bet ir visuose kituose dokumentuose, tiems patiems žydams, kurie mus moko: “didžiuotis tautiškumu reikia tyliai”, “grynaveisliškumas reikalingas tik šunims ir žirgams”, “savas kraujas” vertinamas tik gyvūnams, o žmonėms tai daro – tik fašistai”.
Iki pat šiol dar nė vienas žydas, kuris atvirai ir akiplėšiškai plėšė Rusiją, nestojo prieš teismą, užtat rusų karininkas, papulkininkis, negaudamas ilgą laiką nė kapeikos dalinio išlaikymui ir neturėdamas kitokių lėšų kareivių maitinimui ir jam patikėto dalinio kovingumo palaikymui, buvo priverstas pardavinėti kurą ir, kaip parodė tyrimas, visus už kurą gautus pinigus sunaudojo dalinio reikmėms, nė kapeikos sau neapsiėmęs aukštas Rusijos karininkas gauna septynis su puse metų kalėjimo su turto konfiskavimu ir karinio laipsnio anuliavimu...
Jeigu mums, durniems rusams nėra pamoka nei Ivanas Rūstusis, net Jekaterina Didžioji, nei šventasis Joanas Kronštatietis, nei Fiodoras Michailovičius Dostojevskis, kuris žyduose matė nesutaikomus Kristaus priešus, rusų liaudies priešus ir perspėjantis apie tai mus, tai gal nuosavas vargingumas ir pažeminimas, dabartinė Rusijos gėda pagaliau mus pamokys kad negalima žydų prileisti prie valdžios, negalima valdžios atiduoti į jų purvinas rankas.
Rusijoje atėjo diena, kai klausimas dėl žydų išvarymo iš valdžios tapo rusų liaudies gyvybės ar mirties klausimu.
Kad išgelbėti Rusiją, nereikia žydų mušti, reikia už juos nebalsuoti. Nė vieno žydo Valstybinėje Dūmoje, nė vieno žydo kraštų, sričių, autonomijų teisėtvarkos organuose, nė vieno žydo tarp gubernatorių, merų, rajonų administracijų vadovų.
Tegul ranka nudžius, bet tik nebalsuoti už žydą!
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ