Aš rimtai įsitikinęs, kad pasaulį valdo tikri bepročiai.
Iš Levo Tolstojaus dienoraščio
Po Maskvą sklandė bauginantys gandai. Tai prasidėjo 1953 metų sausio 13 dieną, kai Maskvos laikraščiuose pasirodė oficialūs pranešimai apie Kremliaus gydytojų areštą, kuriuos kaltino pasiruošimu nunuodyti partijos ir vyriausybės vadovus. O todėl, kad tokia pat neįtikėtina istorija su gydytojais-nuodytojais buvo ir 30-ųjų metų Didžiojo Valymo laikais, tai dabar kalbėjo, kad Stalinas ruošia antrą Didįjį Valymą ir kad artimiausiu metu prasidės masiniai areštai tarp Kremliaus viršūnių.
Todėl, kad daugelis areštuotų gydytojų buvo žydai, pasklido gandai, kad tai ne šiaip sau. Vieni kalbėjo, kad Stalinas ruošiasi visus žydus ištremti į Sibirą, į žydų autonominę respubliką, į Birobidžaną. Kiti kalbėjo, kad Stalinas užpyko ant vargšų žydų už savo nuosavus vaikus, Jašą, Vasią ir Svetlaną, kuriuos, kai tik ateidavo laikas tuoktis, juos neišpasakytai traukdavo prie žydų. Na, Stalinas dėl to ir įtarė kažkokį sionistinį sąmokslą.
Tarybinės Armijos dieną, vasario 23-ją, kaip ir visada, Raudonojoje aikštėje buvo surengtas didelis karinis paradas, kada į Maskvą suvažiuodavo geriausieji Maskvos karinės apygardos daliniai. Paprastai, po parado, tie gvardiečių daliniai iškeliaudavo savo keliais. Bet dabar jie kažkodėl liko Maskvoje ir užsiėmė lyg tai manevrais. Tuo pat metu, papildomai, lyg atsvarai toms gvardiečių divizijoms, sostinėje nežinia iš kur atsirado kelios MVD ypatingos paskirties divizijos. Raudonos ir žalios kilpelės manevravo po Maskvą, lyg tai žaistų kates ir peles.
Ir vėl kalbėjo, kad visa tai atrodo labai keistai.
Kartą, ryte, pirmomis kovo dienomis, per radiją staiga pranešė, kad didysis vadas ir partijos ir vyriausybės mokytojas, tarybinės liaudies mylimas draugas ir tėvas, generalisimus Josifas Visarionovičius Stalinas... Čia diktoriaus balsas nutrūko, lyg tai nepajėgtų pasakyti to, kas skaitėsi visiškai neįmanoma.
Bendrai, nemirtingasis Stalinas numirė. Dėl kažkokios sudėtingos ligos, kurią patvirtino visa eilė Kremliaus gydytojų. Ir tuojau pat pasigirdo gandai, kad Stalinas mirė dar prieš tris dienas, bet tai slėpė dėl galimos betvarkės. Prisimindami areštuotus gydytojus-nuodytojus ir laukdami valymo, žmonės galvojo, kad Stalinas numirė pačiu laiku, o vėliau dar ir tai, kad pelės suėdė katiną.
Maža aludė Nogino aikštėje buvo kimšte prikimšta liaudies. Santechnikas guminiais batais, svyruodamas glėbesčiavo savo draugą vatine striuke:
– Aš šiandiena per pietų pertrauką ketvirtuką išlenkiau. Iš karto po gedulingo mitingo. Reikia, galvoju, vis dėl to, paminėti. Gimtąjį tėvą.
– O aš jau iš pat ryto stuktelėjau, – pamerkė vatinė striukė. – Kai per radiją išgirdau, tai iš karto nubėgau puslitrio.
Prie lango už stalo susirinko draugiška statybininkų kompanija, kuri jau buvo gerokai apgirtusi. Vienas iš jų, ilganosis ir ašarotomis akimis, atsmaukė ant pakaušio apdriskusią kailinę papachą ir jausmingai pasakojo:
– Tai štai, reiškia... Stalinas, kaip gudrus žmogus, prieš numirdamas sugalvojo patikrinti, kaip gyvena pragare ir rojuje. Tai, reiškia, kad vėliau nesuklysti renkantis adresą. Na, sėdo jis į automobilį ir iš pradžių nuvažiavo į pragarą. Iš pragaro vartų pats Belzebubas iššoka, mordą iki pat žemės lenkia, uodega žvaigždes piešia ir sveikina: “Sveikatos linkime, draugas Staline, brangus mūsų Josifai Visarionovičiau!” Stalinas jam: “Sveikas, draugas šėtone! Na, rodyk man savo kolūkį”. – Didžianosis garsiai patraukė nosimi. – pragare, reiškia, dvejos durys. Vienos į kairę, kitos į dešinę. Šėtonas, reiškia, iš karto lydi Josifą Visarionovičių, mūsų gimtąjį tėvą, link tų durų, kurios iš kairės. Tai, žinoma, todėl, kad Stalinas viską iš kairės darė. Įeina – ir ką gi jis ten mato?! Ant vienos sienos plakatas: “Sveiki atvykę – pas visus velnius!” Ant kitos sienos šūkis: “Vadovaujant genialiam Stalinui, viršysime visus mūsų velniškus planus trimis šimtais procentų!” Ant trečios sienos dar stipriau: “Tegyvuoja sumanusis visų velnių vadas ir mokytojas, draugas Stalinas!” Na, Josifui Visarionovičiui, žinoma, toks velnių pataikavimas, labai patiko. Net kepenyse sukirbėjo.
Klausytojai pritariamai murmėjo. Pasakotojas suvilgė gerklę alumi ir toliau pasakoja:
– Na, viduryje, reiškia, stalelis toks padengtas stovi. O ant to stalelio jo mėgstamas kachetinietiškas vynas, tiesiog statinėse. O už stalo visi jo prieteliai sėdi – Kaukazo plėšikai, vagys ir banditai. Visi girti, berniukus glosto ir dainas plėšia. O šalia avinėlis kepa, riebus, jaunas, pirštus nulaižysi. Ir velniūkščių orkestras “Suliko” groja. Ir Stalinui visa tai taip patiko, kad net į darbą Politbiure pavėlavo.
Na, vėliau, dėl bendros tvarkos, Stalinas sėdo į lėktuvą ir nuskrido į rojų. Ir jam ten visiškai nepatiko. Sėdi ten visokie emigrantai, kurie nuo jo pabėgo. Ir vietoje “Suliko” vien “Aleliuja” traukia. Ir tai jam priminė jo žmoną Alilujevą, kurią jis nudaigojo. Ir mato, kad čia jam net į snukį gali pasiūlyti. Pasižiūrėjo jis, pasižiūrėjo – ir tyliai nusiplovė, kol niekas nepastebėjo. Ir dėl to taip nusiminė, kad savo autoriteto palaikymui sumušė Vanką-lakūną.
Didžianosis pasikasė nugarą ir nugėrė alaus tokia veido išraiška, lyg pats būtų lydėjęs Staliną į rojų.
– Na, reiškia, kai tik Josifas Visarionovičius, tas mūsų gimtasis tėvas, nusibaigė, tai iš karto atsidūrė ant asilo. Tai todėl, kad dabar jam mašinos nebepriklauso. Na, žinoma, jis dabar dar ir nuogas, nes tame pasaulyje rūbų nereikia. Skuba, asilą kulnais ragina. Bet asilas, jis, žinoma, ne žmogus, ir velkasi sau neskubėdamas. Prijoja draugas Stalinas prie pragaro vartų, kumščiais vartus daužo – atidarykite, reiškia, garbingam svečiui! Iššoka budintis velnias – bet dabar jis MVD uniforma. Ir uodegos jis jau nebesuka, ir net nesisveikina. Iš karto griebė jis Joską už plaukų ir stumia jį. Bet dabar jau ne į tas duris, kurios iš kairės, o į tas, kurios dešinėje.
Pasakotojas padarė pertrauką, iš kišenės išsitraukė tabokinę, atsiplėšę laikraščio gabalėlį ir susisuko suktinę.
– Na, ir kas toliau?
– Na, o vėliau vargšas Joska pakliuvo į patį pragarą. Ten jį, Dievo vergą, kaip ir priklauso, iš karto ant šakių, ir pradžiai į katilą su smala. Tai dezinfekcijai. Ten jį pavirė kaip kiaušinį, penkias minutes. O vėliau, išgriebė samčiu ir pasodino nuodėmingu užpakaliu ant keptuvės. O šalia Trockis kepa. Joska inkščia, apgailestauja:
“Ech! Mažas klaida gavosi!” Trockis klausia: “Ko gerklę paleidai?” Stalinas jam: “Man reikėjo į kairę, jie mane į dešinę!” O Trockis šaiposi: “Kairėje pas juos agitpunktas, raudonasis kampelis. Tai jie, svolačiai, iš tarybų valdžios išmoko”.
Šalia niūrus dėdė su kaliošais ant basų kojų susikaupęs teliūskavo alų puodelyje ir murmėjo:
– Ne alus, o vien vanduo. Paprastomis dienomis į alaus statinę jie kibirą vandens įpila. O šiandiena, šventės proga, matyt, jie du supylė.
– Visur, broleli, apgaulė, – geraširdiškai aiškino atsitiktinis kaimynas, iš išvaizdos linksmas nevykėlis, panašus į Čarlį Čapliną.
– O tu žinai, kodėl alus toks šiltas? – tęsė paniurėlis. – Tai jie galiniame kambaryje specialiai primusu šildo. Kad putų daugiau būtų. O vėliau tas putas tau parduoda.
– Taip, visas mūsų gyvenimas – putos, – palingavo galva linksmasis nevykėlis.
Paniurėlis dėdė niūriai pabaigė:
– Mūsų laikais tik apgavikai gerai gyvena. Neseniai areštavo vieną aludės vedėją. Žinai, kiek pinigų rado po jo čiužiniu? Pusę milijono! Tai jis iš putų uždirbo. Bet nesugebėjo, dundukas, paslėpti. Dabar sėdi kaliūzėje.
– Kalėjimas – tai, kaip universitetas, – linksmai pasakė nevykėlis. – Aš tame universitete penkis metus atsėdėjau.
– O už ką?
– Už politinį neraštingumą. Tardytojas man ir pasakė: “Eik, durniau, įkrės tau proto”.
– O už ką būtent?
– Už nupjautavamzdį
– O-o-o, aš kai buvau partizanu, tai taip pat iš nupjautavamzdžio šaudžiau...
– Ne-e, tai ne tas nupjautavamzdis. Supranti, aš gimiau su tokiu mažyčiu defektėliu. Galas neatsismaukia.
– Koks galas?
– Na, toks – pats svarbiausias. O kai man atėjo laikas ženytis, čia aš ir susirūpinau: kaip gi man ženytis, jeigu instrumentas neveikia. Atėjau aš pas daktarą. O tas ir sako: “Tai vieni niekai. Paprasta fimozė, tai yra, apyvarpės neatsismaukimas. Mes ją tuoj...” Nespėjau aš apsižvalgyti, o jis čik-čirik, ir apipjaustė mane.
– E-e-e-, – pasakė paniurėlis, – tai štai kodėl visi apipjaustytieji...
– O aš po tos operacijos taip apsidžiaugiau, kad dabar galiu ženytis, kad dabar vaikštau, rodau visiems savo nupjautavamzdį ir sakau: “Ech, žiūrėkite, kelialapis į gyvenimą! Kaip naujas partinis bilietas!” – Linksmasis nevykėlis sunkiai atsiduso: – O vėliau mane sugriebė NKVD. O tardytojas, draugas Katcenelson, man ir sako: “Na, draugas Kuznecovai, parodyk savo partinį bilietą”. Ir iš karto man siuva 5 metus už antisemitizmą. Jis taip man priminė, kad po revoliucijos nupjautavamzdis buvo lyg partinis bilietas. O aš jam sakau: “Atleiskite, koks gi aš antisemitas, jeigu aš pats žydas? Paprasčiausiai, mano tėvai po revoliucijos pakeitė pavardę iš Goldšidt į Kuznecov. Ir manęs savo laiku neapipjaustė taip pat dėl tos revoliucijos”. “Ach taip, – sako draugas Katcenelson, – tai tu dar ir prieš revoliuciją agituoji?! Rinkis: 10 metų už kontrrevoliuciją arba 5 metu už antisemitizmą”. Aš pagalvojau, ir pasirinkau antisemitizmą. O vėliau, į tą patį lagerį, ir mano tardytojas papuolė – draugas Katcenelson. Jam davė 15 metų lyg tai už sionizmą, lyg tai už semitizmą. O lagerio viršininkas mane išsikviečia ir, kaip specialistą antisemitizmo klausimais, klausia: “Klausyk, jeigu jau dabar abu sėdite, tai pasakyk, koks skirtumas tarp semitizmo ir antisemitizmo?” O aš jam ir sakau: “Tai jūs ir pats matote. Už vieną duoda 5 metus, o už kitą – 15 metų”.
Iš kitos stalo pusės įsikūrė žmonių kompanija, šiek tiek pretenduojanti į inteligentiškumą, kas, beje, jiems netrukdė keiktis kaip vežėjams. Gėrė jie ešerį, tai yra, alų, sumaišytą su degtine. Akinuotas inteligentas druska permirkusia fetrine kepure, kas Maskvos aludėse skaitoma iššaukiančiu inteligentiškumo požymiu, svarstė apie aukštas materijas:
– Savo laiku draugas Leninas rašė, kad, kai mes pastatysime komunizmą, pinigai bus nebereikalingi. Nes kiekvienas užeis į atidarytą parduotuvę ir viską ims nemokamai. O auksas taps, na, kaip šiukšlės. Tada iš visus surinks auksą ir, tenkindami visų darbininkų poreikius, Raudonojoje aikštėje pastatys auksinį tualetą. Ir dar tokio dydžio, kad tas auksinis tualetas atitiktų mūsų komunistinės epochos didingumą – iš karto tūkstančiui žmonių.
– Nejaugi Leninas taip ir parašė? – suabejojo antrasis inteligentas, apsivilkęs paltą su šuns kailio apykakle.
– Faktas! – pasakė kepurė, – Tik Stalinas vėliau tai išbraukė.
– Ot bandiūga, – pasakė šuns apykaklė. – Aukso pagailėjo.
– Be to, Leninas būtinai norėjo, kad tas auksinis tualetas būtų pats kultūringiausias pasaulyje, – plėtojo savo idėją inteligentas su kepure. – Kad tame tualete darbininkai neskubėtų, kaip kapitalizme, o kultūringai pailsėtų. Kad tuo pačiu kiną pasižiūrėtų arba muzikos pasiklausytų.
– Ot svajonė, velniai tave griebtų! – susižavėjo trečiasis inteligentas, su kaklaraiščiu, parištu virš senos kareiviškos palaidinės.
Ketvirtasis kompanionas, be kepurės, be akinių ir be kaklaraiščio, – iš visko sprendžiant, pusiau inteligentas, realistiškai pastebėjo:
– Prie tokio tualeto eilė stovėtų – didesnė, negu prie Lenino Mauzoliejaus.
– Ir leistų tik su partiniais bilietais, – apgailestaudamas pridūrė šuns apykaklė.
Žmogus su kepure paniūro ir pakeitė toną.
– Aš tą auksinį tualetą dažnai prisimindavau, – kimiai pasakė jis. – Patikėjau aš kažkada auksiniu Lenino tualetu ir net į partiją įstojau. O vėliau, 33-jų metų badmečiu, pradėjo žmonės nusiiminėti sutuoktuvių žiedus ir atidavinėti Torgsinui, kad savo vaikus nuo bado mirties išgelbėtų. O aš partinės kuopelės susirinkime ir paklausiau: “O kas dėl to auksinio tualeto, kurį žadėjo Leninas?” Taip aš vietoje auksinio tualeto pakliuvau į stalininį lagerį. Dešimčiai metų. Niežus užsidirbau.
– Nieko, aš taip pat sėdėjau, – pasakė šuns apykaklė, – už socialistinio turto grobstymą.
– O ką tu nukniaukei?
– Na, visur skelbė, kad dabar visi fabrikai priklauso darbininkams. Na, ir pasiėmiau iš savo gamyklos saują vinių, kad tvorą pataisyčiau. Ir gavau už tai 8 metus. O lageryje aš už kiekvieną vinį po dantį užmokėjau – nuo ėduonies išbiro.
– Kas kalėjime nesėdėjo, tas ne žmogus, – autoritetingai pasakė kaklaraištis. – Aš į tolius žmones žiūriu nepasitikėdamas.
– O tu pats už ką sėdėjai?
– Už dialektiką. Aš kolūkio pirmininku buvau. Jaučiai prieauglio plano neįvykdė. Jaučių į kalėjimą nepasodinsi, tai, pagal dialektiką, sugriebė mane. Kodėl tu, sako, jaučiams nepadėjai. Ir davė man 5 metus už sabotažą.
– O man tik pusmetį davė, – šiek tiek susigėdęs pasakė pusiau inteligentas su kepure. – Kad į darbą nevieločiau.
– Koncentracijos stovykla – tai komunizmo mokykla, – pamokamai pasakė kepurė, įsipildamas degtinės į alų. – Juk, ten su manimi visa lenininė gvardija sėdėjo, revoliucijos smegenys, ereliai. Na, ir prisimindavo jie ten apie savo draugą Leniną. Pavyzdžiui, draugas Leninas mokė, kad geriau sunaikinti 100 nekaltų, negu paleisti vieną kaltą. Prisimena leniniečiai-gvardiečiai tuos auksinius Lenino žodžius – ir susižvalgo: o kas gi iš jų dėl viso to kaltas?
– Nejaugi Leninas taip ir pasakė?
– Tiksliai. 1918 metų sausio 14 d. ČK posėdyje. O vėliau draugas Leninas dar rašė, kad, jeigu už komunizmo reikalą reikia sunaikinti 9/10 visos liaudies, tai, yra, tokių niekadėjų, kaip mes, tai yra, bolševikai neturi dvejoti nei minutės. Jeigu netikite, tai pasižiūrėkite į draugo Lenino raštų rinkinį, 11 tomas, 702 puslapis.
– Tu ten leninizmą iš tikrųjų atmintinai išmokai, – nustebo šuns apykaklė.
– Vėliau draugas Leninas dar sakė, kad ant Rusijos jam nusispjauti.
– Ech, pasakytų jis taip dabar, – pasakė kaklaraištis, – tai pataikytų jis tiesiai į kalėjimą, kaip berūšis kosmopolitas: 10 metų su priedais.
– Vėliau draugas Leninas dar skundėsi, kad Rusijoje protingų žmonių maža. O jeigu jų ir yra, tai beveik visada jie arba žydai, arba žmonės su žydų kraujo priemaiša. Pasižiūrėkite Gorkio prisiminimus apie Leniną, 24 metų leidinys, 20 puslapis. T-taip: o aš dairausi, sėdi aplink mane leniniški gudruoliai koncentracijos stovykloje. Aš dirbau medkirčiu, o visus tuos gudruolius kažkodėl įrašė į mūrininkus ir varė dirbti į plytų fabrikus. Vietoje to, kad perstatinėti pasaulį, tampo vargšai plytas ant savo nugarų.
– O brigadininkais politiniams skirdavo kriminalinius. Prisimenu, buvo ten vienas banditėlis Fedka Žvairys, tikras kankinimų aktorius. Pasigauna kurį nors lenininį erelį ir kamantinėja: “Ei, tu, kontra, atspėk, kuri mano akis stiklinė – dešinė, ar kairė? Na, ko tyli? Tu, kvailį, pasižiūrėk, kur mano humaniškas žvilgsnis – ten ir stiklinė akis!” Ir lazda per nugarą šach-šarach. – Pasakotojas sudirgęs truktelėjo pečiais, lyg tai prisiminęs Sibiro šalčius. – O ypač Fedka Žvairys įkyrėdavo mūsų mūrininkams: “Ei, kontros, juk jūs su draugu Leninu raudonomis žvaigždutėmis žaidėte. O pasakykite, kas tai yra mėlynoji žvaigždė? Aš esu sąžiningas banditas, o man per tardymą prisiuvo dar kažkokią purviną politinę bylą – “Mėlynoji žvaigždė”. Ir davė 10 metų už banditizmą ir 10 metų už “Mėlynąją žvaigždę”. O aš ir pats nežinau, kas per velnias ta “Mėlynoji žvaigždė”. Ir todėl manyje sėdi nuoskauda, inkstuose ir kepenyse. Net verkti norisi!” Ir vėl lazda per nugarą šach-šarach. Mūrininkai tampo savo plytas ir tyli. O Fedka Žvairys ardosi: “U-uch, kontros!” Čia kalba, kad kažkuris iš jūsų taip pat už “Mėlynąją žvaigždę” sėdi. Tai jūs žvaigždininkai, nors žinote, už ką sėdite. O aš sėdžiu be kaltės kaltas. Na, pasakykite man, kas ta “Mėlynoji žvaigždė”? Kas jums, liežuvius prarijote?” ir vėl lazda šach-šarach.
Sabotuotojas, kuris nepadėjo jaučiams įvykdyti prieauglio plano, atsinešė naują puodelį alaus ir pasakė:
– Po Revoliucijos Gorkis raštu išvadino Leniną ir jo aplinką bepročių gauja. O kai aš sėdėjau Kolymoje, ten buvo daug tų leniniečių. Visi tokie supuvę inteligentėliai: arba žvairas, arba raišas, arba kuprotas, arba burna persikreipusi. Ir mes savo akimis matėme, kaip daugelis iš jų kraustėsi iš proto. Ne ant popieriaus, o iš tikrųjų. Vieni kalbėjo, kad taip jiems darosi dėl koncentracijos stovyklos – žarnos per plonos, neišlaiko. O kiti kalbėjo, kad jų smegenys jau ir anksčiau buvo sukirmiję, su įskilimais. O kada tokį gyvenimas gerokai pakrato, kaip koncentracijos stovykloje, tai dėl tokio įskilimo gaunasi didelis plyšys ir beprotystė. Tokius, paprasčiausiai, nuvesdavo į mišką ir sušaudydavo kaip pasiutusius šunis.
Niūrus dėdė su kaliošais ant basų kojų prisijungė prie pokalbio ir niūriai pasakė:
– Taip, o juk kalbėjo, kad Leninas buvo sifilitikas. O dabar kalba, kad ir Hitleris taip pat buvo sifilitikas. Tik keista, kad tie sifilitikai taip aukštai iškyla.
Jam paprieštaravo linksmasis nevykėlis, panašus į Čarlį Čapliną:
– O kiti kalba, kad Leninas buvo ketvirtadaliu žydas. Ir dar kalba, kad ir Hitleris buvo ketvirtadaliu žydas.
– O tu iš kur tai žinai? – suabejojo šuns apykaklė.
– Na, aš juk atsėdėjau 5 metus už antisemitizmą, – patraukė pečiais Čarlis Čaplinas. – Na, visi dabar pas mane ateina kaip pas specialistą ir praneša visas naujienas. Dėl Lenino, tai visiškai tikslu: jo senelis iš motinos pusės buvo felčeris Aleksandras Blankas, perkrikštytas žydas iš Odesos. Kai Leninas susirgo, gydytojai niekaip negalėjo nustatyti, kas tai per liga. Kažkokie smegenų pakitimai, kurie perduodami paveldėjimo keliu. Tada pradėjo rausti po jo protėvius ir atkasė tą jo senelį-žydą. Bet tai – valstybinė paslaptis.
– Aha, todėl Leninas ir gyrė žydiško kraujo protinguosius, – pasakė buvęs tarybinių fabrikų savininkas. – Reiškia, kad jis pats save gyrė. Na, o kaip dėl Hitlerio?
– Kalba, kad taip pat...
– Kalba, kad vištas melžia. – Žmogus su kepure pastūmė kepurę ant pakaušio. – Aš lageriuose tiek visko prisiklausiau. Man vienas trockistas dievagojosi, kad Didžiojo Valymo metu NKVD buvo toks super slaptas 13-sis Skyrius. Toks slaptas, kad net pačiame NKVD apie jį niekas nieko nežinojo. Juk vėliau patį NKVD beveik visą supurtė. Tai buvo 13-ojo Skyriaus darbas, kurio, lyg tai, neegzistuoja.
O kitas trockistas prisiekinėjo, kad to 13-ojo Skyriaus apsauga vieni kurčnebyliai. Ir kad į tardymus ten vedžiodavo nuogus. Įsivaizduoji, veda Zinovjevą, Buchariną arba Rykovą – revoliucijos smegenis – nuogutėlius koridoriumi. Pririšą pavadėlį už galo, ir veda. Ir prieš tardytoją sėdi nuogutėlis, kaip prieš daktarą. Ir tardytojai buvo baltais chalatais. Ir tas tardytojas tave nuogutėlį apžiūrinėja: lyg tai ant tavo kūno būtų kokios nors specialios žymės. Ir pirmiausiai žiūri į galą...
– Kaip į partinį bilietą, – įsiterpė Čarlis Čaplinas. – Suprantama. Ypač pas trockistus.
Tarp stalų slankiojo išgėręs elgeta ir pritardamas armonika dainavo lagerinę dainelę:
Draugas Sta-aline, jūs didelis mokslininkas,
Visuose mo-oksluose žinote jūs prasmę,
O aš tik paprastas tarybinis kali-inys,
Ir mano draugas – pi-ilkas Briansko vilkas.
Žmogus su kepure, kažkada svajojęs apie auksinį komunistinį tualetą, dabar suvedė galus:
– Ta-aip, kad žadėtum žmonėms auksinį tualetą, o vėliau kalbėtum, kad 9/10 tų žmonių galima sušaudyti, – tam tikrai reikia būti bepročiu. Štai mes ir matome rezultatus – savo kailiu...
O girtas elgeta uždainavo:
Tai lietus, tai sniegas, tai moškara virš mūsų,
O mes taigoje nuo ryto-o iki ryto-o.
Jūs ten iš žarijos liepsną įpūtėte,
Ačiū ju-ums – aš šildausi prie laužo.
Buvęs tarybinių gamyklų savininkas, kuriuos žadėjo draugas Leninas, sunkiai sukosėjo ir gergždamas pasakė:
– Kalba, kad dabar Staliną šalia Lenino Mauzoliejuje paguldys. Jeigu pasaulyje būtų teisingumas, tai Staliną reikėtų įmesti į tą auksinį tualetą, kurį žadėjo Leninas. Kad kiekvienas jam galėtų atseikėti pagal nuopelnus. Pagal galimybes ir norus. Štai, tada būtų dialektika.
– Taip, idėja nebloga, – sutiko liesas žmogus pavargusiu veidu ir sutrinta kareiviška vatine, kuris iki tol tylus sėdėjo prie savo alaus puodelio. Iš po vatinuko matėsi invalido antsiuvai ant senos kareiviškos palaidinės.
Girtutėlis elgeta, kuris slankiojo tarp stalų, nusiėmė kepurę ir pradėjo rinkti aukas. Vėliau jis sustojo prieš invalidą pavargusiu veidu ir paprastų žmonių įpročiu, pajudino jį už peties:
– Ko gi tu, varguoli, taip nusiminei, lyg patį tėvą būtum praradęs? Sėdi, liūdi, kaip Kazanės našlaitis. Nori, aš tau padainuosiu ką nors linksmesnio. Kad tau širdyje palengvėtų. Na, užsakyk...
Žmogus su kepure niūriai užsitraukė kepurę ant kaktos ir mįslingai, kaip dėl neišsipildžiusios svajonės apie auksinį tualetą, vedžiojo pirštu po išsiliejusį alų ant stalo. Girtutėlis muzikantas, gavęs užsakymą, išplėtė savo armoniką ir peršalusiu balsu užtraukė:
Visa širdimi pamila-au aš merga-aitę,
Už ją gyvybę galiu atiduo-uoti...
Pusiau inteligentas su kepure padėjo galvą ant šlapio stalo ir taikiai miegojo. Čarlis Čaplinas lingavo galva į dainos taktą ir kažkam liūdnai šypsojosi.
Turkiais išpuošiu aš svetai-ainę,
Auksinę pastatysiu aš lo-ovą...
Sabotuotojas, kuris sėdėjo koncentracijos stovykloje vietoje jaučių, bėrė į alų druską ir atidžiai stebėjo į viršų kylančius burbuliukus. Ir garsiakalbio virš prekystalio girdėjosi gedulingų kalbų nuotrupos.
Išda-ažysiu aš ją kaip paveikslą,
Ir atiduosiu aš viską už me-eilę...
Niūrus dėdė su kaliošais ant basų kojų perėjo nuo alaus prie degtinės. Iš kišenės jis išsitraukė puslitrį ir traukė tiesiai iš kakliuko. O muzikantas virpančiu balsu dainavo seną dainelę apie apgautą meilę:
Bet jeigu sielon abejo-onės įslinks,
kad neištikima-a-a man gražuolė...
Troškiame aludės ore bangomis ritosi šlapių veltinių ir tirpstančio sniego tvaikas, tabako dūmai ir girtas įvairiabalsis gaudesys. Muzikantas išplėtė savo armoniką iki pat galo:
Nuo bausmės visas pasaulis drebė-ės!
Pašiu-urps ir pats nelaba-asis!
Svajotojas su kepure pasirąžė ir nusižiovavo. Invalidas pavargusiu veidu muzikantui davė ant alaus, užsimaukšlino seną kepurę-ausinę, krenkšdamas pakilo iš už stalo ir nuėjo link išėjimo.
* * *
Nors ir prasidėjo kovas, bet Maskvos gatvėse dar buvo žiemiškai šalta. Nuo stogų ir karnizų grasinančiai kabojo sunkūs varvekliai. Kiemsargiai nuo šaligatvių tingiai valė purviną ledą ir per žiemą susikaupusias šiukšles. Pirmieji pavasario artėjimą pajuto triukšmingi žvirbliai. Jie triukšmavo ant stogų ir ginčijosi, kaip Jungtinių Tautų delegatai, spręsdami pasaulines problemas, kurios nuo jų nepriklauso.
Kol žvirbliai ant stogų sprendė savo žvirbliškas problemas, po vienu iš tų stogų, sekcijinėje Kremliaus ligoninės salėje stovėjo emaliuota vonia, kurioje paprastai maudydavo ligonius, ir kur sanitarės tuo pačiu išsiplaudavo savo kojines. Dabar, neturint kito tinkamo indo, ta vonia buvo pripildyta formalino tirpalo.
Tame tirpale, laukdamas balzamavimo, mirko nuogas seno žmogaus kūnas pageltusia, susiraukšlėjusia oda. Niekas neužmerkė jam akių, ir mirusios lavono akys beprasmiškai žiūrėjo į lubas. Pro priešmirtinės konvulcijos metu prašieptas ir sustingusias lūpas matėsi kreivi ir supuvę dantys, lyg tas žmogus būtų bijojęs eiti pas dantistą. Kad kūnas nekiltų į paviršių, prie kaklo ir kojų buvo pririšti svarsčiai. Tokius svarsčius, kad būtų paprasčiau, maskviškiai naudoja prislėgti raugintiems kopūstams.
Iš tikrųjų tai buvo jau ne lavonas, o lavono liekanos, kurios buvo paruoštos balzamavimui. Atverta krūtinės ląsta ir išvalyta pilvo ertmė šiek tiek priminė paskerstą aviną, kuris kabo ant kablių mėsinėje. Balzamavimui būtina, kad venos prisipildytų formalino. O tam iš kūno reikia išleisti visą kraują, kaip košerinėje mėsinėje. Todėl visas senio kūnas buvo apdorotas košeriniu metodu ir matėsi daugybiniai anatominio peilio pėdsakai.
Ant sekcinio stalo buvo tvarkingai sudėti stiklainiai su preparuotomis kūno dalimis. Viename iš tų stiklainių formaline plaukiojo negyvos smegenys, kurios dar visiškai neseniai valdė pusę pasaulio. O kitame stiklainyje teliūskavo dar kažkas beformis. Kada medicinos seserys ir sanitarės praeidavo pro šalį, jos smalsiai nužvelgdavo tą stiklainį, po to nusisukdavo ir kikendavo.
Šalia stovėjo ir savo darbo rezultatus apžiūrinėjo medicinos tarnybos generolas, dar palyginti jaunas, raginiais akiniais, baltu chalatu, iš po kurio matėsi MVD uniforma. Kai ant gretimo stalo suskambėjo telefonas, jis nusiėmė kruvinas gumines pirštines ir priėjo prie aparato:
– Alio... Daktaras Bykovas klauso.
– Na, Ivanai Vasiljevičiau, kaip ten reikalai pas jus?
– Ką tik baigiau skrodimą.
– Aš dėl visko noriu patikrinti, kad ko nors nebūčiau praleidęs. O tai su Lenino kūnu gydytojai vargo-vargo, kol jis nepradėjo smirdėti. Kaip ten dėl vidinių sekrecijų liaukų?
– Visos sekrecijos preparuotos.
– Visos aštuonios?
– Taip.
– Ką rodo pirminė apžiūra?
– Ko ir reikėjo tikėtis. Labai charakteringa hipertrofija vienų ir tipiškas nepilnas išsivystymas kitų.
– Gerai, iš karto visas tas sekrecijas išsiųskite į mūsų laboratoriją galutiniams analizams. Dabar, kaip su jo kaire ranka?
– Įgimta kacheksija. Tipinis sausarankis.
– O jūs tikras, kad tai ne vaikystės traumos pasekmė?
– Taip jie visi sako, kai nori užsimaskuoti. Bet tai – nuo gimimo. Be to, kairė ranka pilnai nesusilenkia.
– Taip, dėl to jo neėmė į armiją pirmojo pasaulinio karo metu. O Vilhelmas Antrasis, kuris tą karą sukėlė, taip pat buvo sausarankis. Och-och-och, patys kariauti tie sausarankiai negali, o sukelti karus – jie dar kaip gali. O kaip pirštai ant kojų?
– Pas jį du pirštai suaugę kartu. Praktiškai jis keturpirštis.
– Taip, tai buvo pažymėta dar žandarmų protokoluose. O kokia jūsų bendra išvada?
– Taip, viskas aišku. Mane domina kitkas... Pirmas jo motinos vaikas mirė dar kūdikis. Ir antras taip pat. Ir dar trečias. Praktiškai – trys negyvi gimę vaikai. O jis – ketvirtas ir vienintelis, kuris išgyveno. Ir ta kombinacija gana įtartina. Tėvas – alkoholikas ir valkata. O už alkoholizmo dažnai slepiasi įvairios armėniškos išdaigos. Ir visiškai įmanoma, kad motina puikiai žinojo, kodėl pas ją trys negyvi gimę vaikai. O tokiomis sąlygomis moterys dažnai panaudoja įvairius triukus... Jo motinai tada buvo 20 metų, ir ji dirbo padiene darbininke turtinguose namuose. Aš nenustebčiau, jeigu ji, plaudama grindis, nebūtų pakišusi užpakalio kuriam nors iš šeimininkų. Kaip bebūtų gaila, bet mes nežinome jo tėvo kraujo grupės, kad galėtume patikrinti...
– Reikia įvertinti, kad Kaukaze išsibarstę ketvirtis milijono kalnų žydų. Labai charakteringa, kad pas visus tris jo vaikus – mišrios santuokos su žydais. Jo pirmosios žmonos šeima taip pat susipainiojusi su žydais. Ir jo trečioji žmona – Roza Kaganovič. Kas tai – kraujo balsas?
– M-taip, – pasakė balsas ragelyje. – Ir dar įtartina, kad visiškai nėra jo tėvo fotografijų. O juk tada buvo priimta, kad nors kartą, vestuvėse, bet nusifotografuotų. Tada būtų galima patikrinti, ar yra bent nors koks išorinis panašumas tarp tėvo ir sūnaus. Bet tėvo vietoje – beveik absoliuti balta dėmė. Ir panašu į tai, kad sūnelis sąmoningai paslėpė pėdsakus. Ir tokia pat istorija su Hitlerio seneliu: Vietoje senelio – balta dėmė.
MVD medicinos tarnybos generolas-majoras atsisėdo ant kėdės ir užsimetė koją ant kojos.
– Lieka tik deduktyvinė psichoanalizė. Mes žinome, kad tėvas mirtinai mušė motiną ir sūnų. Gali būti, kad tėvas ir pats abejojo dėl savo sūnaus kilmės. Tėvas netrukus mirė. O motina, nors dar ir pakankamai jauna, bet daugiau neištekėjo. Atrodo, kad jai, paprasčiausiai, vyrų nereikėjo. Užtat pas sūnų, kaip sakė draugas Froidas, ryškus motinos kompleksas.
– M-taip, – pasakė balsas ragelyje. – Charakteringa dar ir tai, kad motina iš jo būtinai norėjo padaryti šventiką. Ir Hitlerio motina taip pat svajojo iš savo sūnaus padaryti pastorių. O Dzeržinskis norėjo tapti kunigu.
– Iš esmės, paveikslas aiškus. O be to, tos mišrios jo vaikų santuokos. Todėl senis ir siuto.
– Gerai, Ivan Vasiljevič, o kaip dėl mūsų vaistų?
– Veikia puikiai.
– Ką parodė vidaus organų atopsija?
– Įprastas reiškinys. Progresuojanti kepenų cirozė, kraujo metabolizmo pakitimai ir, kaip rezultatas, galvos smegenų kraujagyslių trombozė.
– Smegenys preparuoti?
– Taip. Ir valdžios kompleksas taip pat. Sanitarės aplink bėgioja ir gėrisi. Mano, kad pats galingiausias pasaulyje.
– O mumija tvarkoje?
– Kaip silpnai sūdytas agurkėlis. Bet ten dar liko įvairios nereikalingos atliekos. Ką su jomis daryti?
– Kažkada, kažkurio caro palaikus iššovė iš patrankos. Bet dabar tai nemadinga...
– Gal sudėti į kokią nors puošnią urną?
– Ne, ne... O kas, jeigu smalsūs palikuonys kada nors ras mūsų vaistų pėdsakus? Tiesa, per Amerikos radiją jau laido užuominas, kad Stalinui padėjo numirti. Įsivaizduojate, koks nachališkumas!
– Gerai, tada mes visa tai sudeginsime ir nuleisime į kanalizaciją, – pasakė MVD medicinos tarnybos generolas-majoras. – Sik tranzit gloria mundi... (Taip praeina žemiška šlovė. – lot.)
– Amen... – pasakė balsas ragelyje.
Invalidas senu kareivišku vatiniu sunkiai atsiduso ir padėjo telefono ragelį. Kitoje stalo pusėje sėdėjo mažas praplikęs žmogutis TSRS valstybės saugumo maršalo uniforma ir su senamadiška pensnė ant blizgančios nosies. Jis įėjo į kabinetą pokalbio pabaigoje.
– Sveikinu! – pasakė plikis. – Malonu stebėti kaip Stalino numylėtinis ir slaptas patarėjas su ašaromis akyse laidoja savo geradėją. Kaip graudu! Net man norisi verkti. – Jis pašnairavo į seną vatinuką ir ant stalo gulinčią seną kepurę-ausinę:
– Garbės žodis, aš jums pavydžiu. Vaikštote sau po Maskvą kaip koks Harunas al Rašidas. Kvėpuojate grynu oru. O aš, vargšas, ir nosies negaliu į gatvę iškišti. Jūsų nepaprastas kuklumas kartais iš tikrųjų patogus. Žiūrint į jus, – tęsė plikis, – malonu įsitikinti, kad proletarišką valstybę valdo patys proletarai, kurie palaiko kontaktus su liaudimi. Ir ne visokie ten buržuaziniai supuvę inteligentėliai, kaip Leninas. Arba nevykėliai seminaristai, kaip Stalinas, dangaus jam karalystė, pagal jūsų maldas...
Invalidas kareivišku vatiniu atidarė užmaskuotas duris sienoje, už kurios buvo vonios kambarys, priėjo prie prausyklos ir pradėjo plautis rankas. Plikis patogiau atsilošė krėsle:
– Nors – jūs ir aš – du vieninteliai TSRS valstybės saugumo maršalai... Nors, Stalinas ir pastatė jus už mano nugaros... Bet dabar, po Stalino mirties, aš, kaip vidaus reikalų ministras, esu lyg tai jūsų tiesioginis viršininkas. Todėl, kai jūs nusiplausite savo proletariškas rankas, aš norėsiu su jumis pasikalbėti iš širdies...
Atvirai kalbant, Maksimai Aleksanyčiau, man labai patinka jūsų požiūris į darbą. Matau, kad Monamacho kepurė jus nevilioja. Žiūrint į jus, kiekvienas gali įsitikinti, kad jūs geriau mėgstate paprastą kepurę-ausinę. Bet, tuo pačiu, kiekvienas iš pretendentų į Monamacho kepurę, puikiai žino, kad jūs jam galite net labai pasitarnauti – Kaip Fuše ir Taleiranas (Napoleono laikų policijos ministras ir užsienio laikų ministras).
TSRS vidaus reikalų ministras išsitraukė iš kišenės naują nosinę ir pavalė pensnė stiklus:
– Tiesa, kodėl jūs, raudonasis kardinolas ir Stalino dvasininkas, nenuėjote pasigėrėti kaip senis miršta? Žinoma, jums miršta ne paprastas žmogus, o ištisa epocha – ir jums gaila. Bet buvo gana įdomu. Pavyzdžiui, Malenkovą kažkodėl supykino. Aš suprantu, kad Napoleoną supykino, kai jį siuntė į Šventos Elenos salą. Arba tas storašiknis taip pat į Napoleonus lenda? – Slaptosios policijos ministras buvo geros nuotaikos ir plepėjo be sustojimo: – Pa-ats jis, šeimininkas, buvo paralyžuotas. Bet jo liežuvis dar veikė. Gaila, kad jūs negirdėjote, kaip jis keikėsi. Kaip tikras batsiuvys. Ir tuo metu jauti tokį dangišką pasitenkinimą, prieš tave tokia galybė – ir toks bejėgiškumas. Ir tavo akyse ta galia, mažėja, mažėja, mažėja... Po lašelį, po lašelį... Ir pavirsta į nieką... Tiesa, ar galima dar kartą pasidžiaugti tuo pikantišku dokumentėliu? Tuo sąrašėliu, kurį jūs rodėte?..
Pirmasis ministro pavaduotojas nusivilko savo vatinį, išėmė iš seifo popieriaus lapą ir padėjo ant stalo.
– Parašyta jo paties ranka, – apžiūrinėdamas lapą murmėjo ministras. – Bet senis ryškiai pradėjo kraustytis iš proto. Ir taip, sąraše aš įrašytas pirmas. Kokia garbė!
Odinis krėslas buvo toks didelis ir gilus, kad ministras užmetė kojas ant ranktūrių ir beveik jame gulėjo. Vėliau jis tyliai ir beveik maloniai pasakė:
– O gal tą sąrašą kas nors padiktavo?.. Gal būt, jūs jam padiktavote? Kaip jūs tai anksčiau darydavote... Nors, šiuo atvejų, tai nepanašu. – Ministras pakėlė akis į savo pavaduotoją: – Maksim Aleksanyč, mielas drauge, jūs, kaip vienintelis žmogus, kurio Stalinas pasitikėjo, sakykite: kodėl jis sugalvojo antrąjį valymą?
– Sako, kad valdžia gadina žmones...
– Aha, todėl jūs taip užsispyrusiai ir priešinatės bet kokiems paaukštinimams. Bijote sugesti?
– Ne. Bet Stalinas žinojo, kad ne valdžia gadina žmones, o atvirkščiai – patys sugadinti žmonės siekia valdžios. Dėl kai kurių tamsių gamtos dėsnių. Ir, kaip bebūtų gaila, dažnai to pasiekia.
– Taip, mes tai matome savo pačių pavyzdžiu.
– Tai štai, Stalinas manė, kad būtina periodiškai nuiminėti galvas tiems, kas iškyla į valdžią. Todėl jis ir nusprendė įvykdyti antrą generalinį valymą.
– Teoriškai, tai visiškai teisingai. Bet dabar, leiskite užduoti jums vieną intymų klausimą. Žinodamas jūsų nuoširdu atsidavimą Stalinui ir jūsų konservatyvų požiūrį į darbą... Kodėl jūs šiuo atveju pasielgėte visiškai atvirkščiai? Vietoje to, kad iš eilės likviduoti daugelį Politbiuro narių, pagal tą sąrašą, kaip jūs tai darydavote anksčiau, jūs staiga tą sąrašą parodėte mums – ir likvidavote patį Staliną. Kodėl?
– Labai paprasta. Kaip jūs pats apie tai pasakėte – senis pradėjo kraustytis iš proto.
– Taip, iš tikrųjų... Pavyzdžiui, ta istorija su žydais. Jis staiga įsivaizdavo, kad piktybiški ne tiek patys žydai, kaip kraujomaiša su žydais. Tai yra, mišrios santuokos su žydais. Ir tų santuokų produktas – pusiau žydai ir ketvirtadalis žydų. Žydus nors iš karto atpažinsi, o mišrūnas visada slapstosi. Jis dar gi į mane žiūri ir sako: “O kaip gi pas tave, Kaco, nosis kaip slyva? Gal būt tu taip pat?” – Ministras pasikasė nosies galiuką pirštu: – Aš manau, čia kalti jo paties vaikai. Traukia juos visus prie žydų. O jo numylėtinė Svetlana – tai ta jį visiškai pribaigė. Jis jos vieną jaunikių į Sibirą ištrėmė, tai ji sau kitą atkasė – ir vėl žydą. Tada jis ir įsivaizdavo kažkokį sionistinį suokalbį ir išsigalvojo tą bylą dėl žydų-gydytojų-nuodytojų.
– Tipiška persekiojimo manija. – Buvęs slaptasis Stalino patarėjas apgailestaudamas palingavo galva. – Progresuojanti paranoja. Profesinė didžiųjų žmonių liga. Nemirtingumo kaina.
– Todėl jūs ir nusprendėte, kad laikas išvalyti jį patį. Ką gi, Maksim Aleksanyč, tuo jūs išgelbėjote gyvybes daugeliui, įskaitant ir mane. Tik štai, nežinau, mielas drauge, kaip jums už tai atsidėkoti. Nes senis taip apipylė jus ordinais, kad vienintelio, ko pas jus dar nėra, – tai medalio “Už skęstančiųjų gelbėjimą”. – Ministras pasižiūrėjo į laikrodį: – Na, man laikas važiuoti į gedulingą CK posėdį. Verksime ir barstysimės galvas pelenais.
Pakildamas iš krėslo jis prisiminė apie savo išijas, kurios paskutinėmis dienomis jam nedavė ramybės ir apie tai, kad jis įrašytas į garbingą vyriausybės narių sąrašą, kurie neš karstą su balzamuota mumija į Mauzoliejų. Trindamas delnu nugarą, ministras pasisuko į savo pirmąjį padėjėją ir susiraukė:
– Och-och-och, vėl strėnas maudžia. Numirėlis tai jūsų, o man nešti tenka. Vėl jūs laimėjote. Ir kodėl jums taip sekasi?
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ