Ir niekas negalėjo, nei danguje, nei po žeme, atversti tos knygos, nei pasižiūrėti į ją.
Švento Jono Krikštytojo atviravimai 5-3
Apie NKVD teisminę praktiką kalba: reikia tik žmogaus, o straipsnį pritaikys. Tą patvirtino ir Maksimo tamsių knygų biblioteka, kur jis į vieną visumą sudėjo įvairų pseudomokslinį niekalą, o vėliau tą alchemiją bandė pritaikyti šiems laikams.
Išoriškai savo kolekcijai jis bandė suteikti chronologinio nuoseklumo regimybę. Taip, vienas iš skyrių prasidėjo Merežkovskio tyrinėjimais apie Atlantidą. Ką galėjo vidutinis rašytojas Merežkovskis žinoti apie legendinę Atlantidą, apie kurią net Platonas tik šiek tiek užsimena ir kuri, pagal padavimus, nugrimzdo į Atlanto vandenyno dugną pasaulinio tvano metu prieš daug tūkstančių metų iki mūsų eros, ir tai atsitiko lyg tai už kažkokias nuodėmes? O Maksimas tame matė kažkokias paraleles su carinės Rusijos žūtimi.
Maksimo kambaryje sėdėjo du jo artimiausi bendradarbiai iš NKVD 13-ojo Skyriaus. Vienas iš jų buvo NKVD medicinos tarnybos pulkininkas Ivan Vasiljevič Bykov, psichopatologijos profesorius, sausokas žmogus raginiais akiniais ir pašaipiomis kibirkštėlėmis akyse, kurio atvartuose blizgėjo gyvatėlė, apsivijusi aplink taurę su nuodais, – medicininės išminties simbolis. Antrasis buvo NKVD techninės tarnybos pulkininkas Pitirim Fiodorovič Dobronravov, religinių kultų istorijos profesorius, jaunas, žydintis vyriškis rausvais skruostais ir vešlia, išpuoselėta barzda, aukštas, ir su didžiuliu pistoletu prie juosmens. Jo atvartuose blizgėjo NKVD techninės tarnybos ženkliukai – sukryžiuoti kirvukai, primenantys lyg tai gaisrininkus, lyg tai viduramžių inkviziciją.
– Klausykite, – pasakė Borisas, – ką bendro turi Atlantida ir darbas NKVD?
– Net labai daug bendro, – atsakė pulkininkas Dobronravov, glostydamas savo išpuoselėtą barzdą. – Šiuo atveju ne tiek Atlantida, kiek pats Merežkovskis. Tipiškas dievo ieškotojas. O prisidengęs Dievo ieškojimu, jis garbina velnią. Dievo ieškotojai, ištvirkaujantys su raganomis.
– Atleiskite, bet Merežkovskij buvo vedęs poetę Zinaidą Gippius.
– Štai, štai. Ji tada, kai rašė, tai painiojo, kur “jis” ir kur “ji”.
– Na ir kas čia tokio?
– Kai žmogus pradeda painioti, kur “jis” ir kur “ji”, – pulkininkas reikšmingai iškėlė pirštą, – ten pasmirsta velniais, inkubais ir sukubbais. O tai jau, atleiskite, pagal NKVD liniją.
Šalia stovėjo prancūzų rašytojo Pjero Benua fantastinis romanas “Atlantida”, kur paslaptinga Atlantų karalaitė rytais savo meilužius pasiunčia mirti. Tipiška makulatūra nuobodžiaujančioms damočkoms. Net viršeliai geltoni. O NKVD 13-ojo Skyriaus profesoriai iš tos bulvarinės literatūros daro kažkokias politines išvadas.
Ištyręs deivę Dianą, kuri romėnų mitologijoje buvo medžioklės, mėnulio ir nekaltų mergaičių globėja, NKVD 13-sis Skyrius tai deivei prisiuvo bylą apie dianiškus kultus. Pirmiausiai, prie tos bylos prikergė amazones, kurios, pasirodo, taip buvo vadinamos ne todėl, kad gyveno Amazonės pakrantėse, kaip daugelis galvoja, o todėl, kad graikiškai amazonė reiškia “be krūtinės”, nes, tam, kad būtų patogiau šaudyti iš lanko, amazonės sau išsidegindavo dešinę krūtį. O tos karingosios gražuolės gyveno skifų stepėse prie Juodosios jūros.
– Kiekviename mite yra dalis tiesos, – pastebėjo medicinos tarnybos pulkininkas Bykovas. – Krūtinės išsideginimas, – tai, žinoma, mitas. Bet, jeigu jūs tas moteris išrengsite, tai visada rasite, kad dažnai pas jas kairioji ir dešinioji krūtis skirtingų dydžių. Kartais viena krūtis normali, o kitos visiškai nėra. Štai jums ir šiuolaikinės amazonės.
– O kam to reikia NKVD?
– Kartais tai išorinis moterų požymis, kurias mano kolega Pitirimas Fiodorovičius vadina raganomis, – nusišaipė daktaras. – Bet ta kategorija labai plati, todėl čia rekomenduojama elgtis labai atsargiai.
Iš karto po amazonių, ėjo keletas solidžių darbų apie antropologiją ir matriarchato kulto aprašymai, kaip kai kuriose gentyse moterys vadovavo vyrams, ir kas iš to gavosi. Išvada tokia: jeigu kokioje nors šeimoje matriarchatas, tai, 13-ojo Skyriaus nuomone, tai negeras požymis ir tokius keistuolius reikia įrašyti į įskaitą.
Išlaikydamas mokslinę regimybę, Maksimas nuo visumos pereidavo prie asmeniškumų. Taip, TSRS valstybės saugumo komisarui kažkodėl nepatiko biblinė Salomėja, linksma mergina, kuri, linksmindama karalių Erodą, sukūrė septynių skraisčių šokį, tai yra, amerikietišką striptizą. Matyt todėl, kad dažnai enkavedistus vadindavo erodais, Maksimas nieko neturėjo prieš karalių Erodą. Bet, todėl, kad pagal 13-ojo Skyriaus taisykles vaikai atsako už savo tėvus, ir atvirkščiai, tai Maksimas susidomėjo Salomėjos motina, senute Irodiada, kuri mokė savo dukrą įvairių šlykštybių.
Kaip įrodymą savo valdžios vyrams, Salomėja sumanė sugundyti šventą Joną Krikštytoją, o kai tai nepasisekė, tai motinos padedama ir panaudodama įvairias moteriškas intrigėles, ji iš karaliaus Erodo išprašė šventojo galvą. Kaip tikras dviveidis, Maksimas užjautė Joną Krikštytoją ir Salomėją įrašė į įskaitą kaip biblinę kenkėją.
Vėliau jis užvedė bylą Mesalinai, meilę labai mėgstančiai Romos imperatoriaus Klaudijo žmonai, kuriam taip nusibodo klausytis pranešimų, kad pas jo žmoną meilužių daugiau, negu plaukų ant galvos, kad, galų gale, paprasčiausiai, jis įsakė nukirsti jai galvą. Žinoma, ir šiuo atveju Maksimas buvo imperatoriaus pusėje ir manė, kad dėl visko kalta vargšė Mesalina.
Viduramžiais buvo manoma, kad – valpurgijos naktį, tai yra, gegužės 1-sios naktį, visos tamsiosios jėgos iš visos Europos susirenka Brokenbergo kalne ir surengia ten grandiozinį raganų šabašą Tai štai, prisiskaitę įvairios erezijos, 13-ojo Skyriaus profesoriai tvirtino, lyg tai tarybinė gegužės 1-osios šventė, tarptautinė darbo žmonių solidarumo šventė, kada žmonės geria ir šoka Maskvos aikštėse, Aukštosios Sociologijos požiūriu yra ne kas nors kita, o valpurgijos nakties atgyvena, kai raganos, švęsdamos savo solidarumą, dainavo ir šoko ant Brokenbergo kalno, kas, savo ruožtu, yra pagoniškos pavasario šventės atgyvena, kada Senovės Romos laikais ta šventė buvo palydima visuotinėmis girtuoklystėmis dievo Bacho garbei ir todėl vadinosi bakchanalija.
Susižavėję savo viralu, 13-ojo Skyriaus inkvizitoriai į vieną katilą metė visus – ir šventuosius, ir nuodėminguosius. Pasirodo, valpurgijos nakties pavadinimas, tamsiųjų jėgų šventės, kilo nuo šventosios Valpurgijos vardo, kuri gyveno 8 amžiuje, buvo vienuolė ir visą savo gyvenimą pašventė moterų vienuolynų steigimui. Ta energinga šventoji buvo šventojo Ričardo duktė, vieno iš saksų karaliaus, kuris vedė šventojo Bonifacijaus dukterį.
– Chm, visa šventa šeimynėlė, – pastebėjo Borisas. – Bet, kodėl gi raganos savo patrone pasirinko Valpurgiją?
– Matote, jaunuoli, šventieji ir nuodėmingieji – tai dvi vienos ir tos pačios problemos pusės, – pasakė NKVD techninės tarnybos profesorius. – Pavyzdžiui, Amerikoje lapkričio 1-oji – Tai visų šventųjų diena. Tai oficialiai. O tos dienos išvakarėse, vakare, – tai Helovynas, visų tamsiųjų jėgų pusiau oficiali šventė. Kai kurie žmonės tą šventę švenčia rimtai, ir mes juos sekame. Bet pastebėkite, kad nuodėmingoji šventė pereina į šventųjų šventę. Todėl Dostojevskis ir sako, kad, nenusidėsi – neatgailausi, neatgailausi – neišsigelbėsi.
Matėsi, kad NKVD profesorius savo dalyką žino puikiai.
– O rusų pagoniškuose kultuose, – pridūrė jis, – valpurgijos naktis atitinka Raudonojo kalnelio pavasario šventę, pirmasis pirmadienis po Fomino sekmadienio.
– Pitirimai Fiodorovičiau, o kam jums visa tai?
– Na, kaip gi... Pavyzdžiui, raganos mėgsta kelti vestuves ant Raudonojo kalnelio. Todėl mes visada tikriname mūsų klientų vestuvių datą.
Kalbama, kad pasauliečiui jo gundymui priskiriamas vienas velnias, vienuoliui – dešimt, o šventajam – visa šimtinė velnių. Todėl NKVD inkvizicija labai įdėmiai tyrinėja šventųjų biografijas, ir tikisi pagauti tuos velnius, kurie aplik juos sukinėjosi.
Taip 13-sis Skyrius prisikasė iki Žanos d’Ark. 1429 metais ta valstietė mergina, kuriai mistiniai balsai pranešė, kad jai skirta misija išgelbėti Prancūziją, užsidėjo šarvus, paėmė į rankas kardą ir, eidama prancūzų armijos priekyje, kuri kovėsi su anglais, sėkmingai užėmė Orleano miestą, už ką ją praminė Orleano mergaite.
Bet netrukus Žana d’Ark pakliuvo į priešų rankas ir, metraštininkų žodžiais, kaip ragana, pranašė, netikra pranašė, bendradarbiaujanti su tamsiosiomis jėgomis, burtininkė, eretikė, tikėjimo niekintoja, maištinga bedievė, besimėgaujanti kraujo praliejimu ir nederamu elgesiu, – ta šventa mergaitė buvo nuteista kankinančiai mirčiai.
Gana ilgai apie Žaną d’Ark sklandė pačios prieštaringiausios nuomonės. Savo dramoje “Henrikas VI”, Šekspyras ją pavaizdavo kaip raganą. Šaipūnas Volteras ją išjuokė, o idealistas Šileris ją idealizavo savo “Orleano mergaitėje”. Net bažnyčia svarstė visus penkis šimtmečius, kol 1920 metais ją kanonizavo į šventąsias. O NKVD inkvizicija ją klasifikavo kaip amazonę, nes ji paėmė į rankas kardą.
O kas susiję su velniais, tai, pagal padavimus, jie visada sukiojasi aplink šventuosius, todėl tarybinę inkviziciją sudomino tokio Žil de Re asmenybė. Tas feodalinis baronas, vienas iš galingiausių žmonių Prancūzijoje, turėjęs įtakos net karaliaus rūmuose, ir turtų, kurių pavydėjo net pats karalius, išgarsėjo tuo, kad negalėjo pakęsti moterų. Bet, kai jis pirmą kartą sutiko 18-metę Žaną d’Ark, ji 25-metų Žiliui padarė tokį įspūdį, kad jis ją užsistojo prieš nepilnametį dofiną ir, tokiu būdu, padėjo jai tapti prancūzų armijos vyriausiąja vade.
Vėliau Žil neatsitraukdamas visur lydėjo Žaną, ir mūšyje už Švento Augustino fortą, kada Žana buvo sužeista ir visi ją paliko, Žil vienas pasiliko šalia jos ir taip išgelbėjo jai gyvybę. Kai po kelių mėnesių, dėl dofino neryžtingumo, Žaną sudegino ant laužo, Žil, kuris tuo metu jau buvo Prancūzijos maršalu, protestuodamas paliko karališką tarnybą.
Po devynerių metų, 1440 metų rugsėjo 13 dieną, šviesusis baronas Žil de Re, karaliaus patarėjas ir Prancūzijos maršalas, būdamas 36 metų, buvo areštuotas ir stojo prieš inkvizicijos teismą, buvo kaltinamas erezija, burnojimu prieš Dievą, užsiiminėjimu alchemija, velnio garbinimu, pederastija ir žudymais. Pasirodo, Žil de Re, būsimosios šventosios Žanos d’Ark karštas garbintojas ir artimas draugas, asmeniniame gyvenime turėjo tikslą pažinti blogio metafiziką.
Su gauja savo bendrininkų iš 18 žmonių, jis aplinkiniuose laukuose ruošdavo medžiokles, panašias į zuikių medžiokles. Bet jie medžiodavo ne zuikius, o vaikus, daugiausiai piemenis. Savo pilyje Tiffož, švento Vincento šventyklos rūsiuose, Žil de Re įrengė specialų akmeninį altorių, kur pusiaunakčio valandomis jis užsiiminėdavo juodąja magija, žvėriškai kankindavo sugautus vaikus, o vėliau juos nužudydavo pačiais nežmoniškiausiais būdais – visa tai darydavo kaip aukojimą velniui.
Kai inkvizicijos teisme baronas Žil de Re su visomis detalėmis pasakojo apie padarytus nusikaltimus – kaip jis perpjaudavo vaikams pilvus, kaip sėdėdavo raitas ant mirštančių ir kvatodavo, žiūrėdamas į jų konvulsijas, kaip jis nupjautas galvas susistatydavo šalia savo lovos miegamame, kad ryte dar kartą galėtų jomis pasigrožėti, – tada tribunolo pirmininkas, Nanto episkopas, atsistojo, priėjo prie nukryžiuotojo, kuris kabojo už teisėjų nugaros, ir uždengė jo veidą juoda skraiste.
Nuo viduramžių laikų ir iki pat šių dienų istorija žino nedaug tokių pabaisų, kaip Žil de Re, kurio sąžinę slėgė 134 aukos. Navaros karalius Karlas, kurį 1387 metais inkvizicija sudegino už panašius dalykus, toli atsiliko nuo Žilio. Sekantis panašaus tipo nusikaltėlis, Vaše, praėjus keletui šimtmečių nukankino ir nužudė tik 18 piemenukų. Garsusis markizas de Sadas, kuris nieko nežudė, o tik žvakėmis degindavo prostitutes, su kuriomis jis daugiau ar mažiau sąžiningai atsiskaitydavo, lyginant su baronu de Re, buvo nekaltas kūdikis.
Žil de Re vardas pamirštas, bet jo darbai gyvena legendose apie Mėlynbarzdį, kurio prototipu pasitarnavo Žil, kuris, pagal tardymo protokolus, rankas ir barzdą plaudavosi savo aukų krauju.
Antradienį, 1440 metų spalio 26 dieną, 11 valandą baronas Žil de Re, buvęs karaliaus patarėjas, Prancūzijos maršalas ir šventosios Žanos d’Ark gerbėjas, kaip sakoma metraščiuose, “buvo pakartas už kaklo, kol atėjo mirtis, o vėliau atiduotas ugniai” kartu su dviem savo bendrininkais La Madelen aikštėje Nanto mieste.
Profesorius Dobronravov ir čia pasinaudojo proga, kad galėtų pagirti viduramžių inkvizicijos humaniškumą. Pasirodo, Žil teisė ne vienas teismas, o du – dvasinis ir civilinis. Nuteisusi jo sielą, bažnyčia jo kūną atidavė valstybės teismui. Žil kaltė buvo visiškai įrodyta liudininkų parodymais, ir net bet kuriame šiuolaikiniame teisme to būtų pakakę, kad įrodyti jo kaltę. Bet inkvizicijos tribunolui to nepakako. Kad išgelbėtų nusidėjėlio sielą, būtinai reikėjo jo atgailavimo. Tuo klausimu maskvietiški procesai su atgailavimais nuo Didžiojo Valymo laikų tiksliai kartojo klasikinės inkvizicijos praktiką.
Nepaisant to, inkvizicijos tėvai buvo daug liberalesni ne tik už NKVD, bet ir už bet kokį kitą teismą. Kada baronas de Re viešai pradėjo atgailauti už savo nuodėmes, perpildytoje salėje parklupo ant kelių prieš nukryžiuotąjį, ir su ašaromis akyse pradėjo prašyti atleidimo Dievo ir visų tų tėvų, kurių vaikus jis paaukojo velniui, tada inkvizicijos tribunolo pirmininkas, Nanto episkopas buvo toks sujaudintas, kad atsistojo iš savo vietos ir apkabino teisiamąjį. Ar gi tai įmanoma kokiame nors šiuolaikiniame teisme? Ir dar panašaus nusikaltėlio atveju?
Po mirties nuosprendžio paskelbimo, baronas de Re kreipėsi į teismą su keletu prašymų. Jis neprašė pasigailėti, arba sušvelninti bausmę. Jis tik prašė Nanto episkopo patarpininkauti, kad žmonės melstųsi už jo sielos ramybę. Ir Nanto episkopas, ir Nanto gyventojai patenkino jo prašymą. Prieš bausmės įvykdymą iškilminga procesija, skambant visų bažnyčių varpams, ir giedant psalmes praėjo per miestą, buvo melždamasi už nuodėmingojo sielos ramybę, kuris visa tai matė per savo kameros langą.
– O juk buvo gražu! – sušuko profesorius Dobronravov.
Žil de Re prašė, kad jį, kaip pagrindinį nuodėmingąjį, pakartų anksčiau už jo bendrininkus, kad jis galėtų jiems parodyti pavyzdį, kaip išpirkti savo nuodėmes. Ir tas jo prašymas taip pat buvo įvykdytas. Kaip papildomą malonę, teismas nuo savęs pridėjo, kad jo miręs kūnas nebus, kaip paprastai, iki pelenų sudegintas ir išbarstytas pavėjui, o atsilyginant už nuoširdžią atgailą, bus tik šiek tiek apvalytas ugnimi, o vėliau atiduotas giminaičiams palaidoti.
Jeigu Žil de Re ir gyveno negarbingai, tai mirė garbingai. Tiesa, čia profesorius Bykovas skeptiškai pastebėjo, kad Žil, kuris panašiai, kaip Neronas ir Kaligula, kurių gyvenimus jis sau paėmė kaip pavyzdį, sieloje buvo didelis aktorius, todėl negalėjo susilaikyti nuo spektaklio suvaidinimo net savo mirties valandą. Apdegę nuodėmingojo barono de Re palaikai buvo palaidoti Karmelitų bažnyčios rūsyje šalia Bretanės senovės hercogų.
Prieš mirtį Žil de Re savo sielą pavedė šventajam Jakovui ir šventajam Michailui. Ne kam nors kitam, o tiems šventiesiems, kuriems savo sielą pavedė ir Žana d’Ark.
Iš tikrųjų, šalia šventosios Žanos, NKVD inkvizitoriai pagavo tokį velnią, kurių yra nedaug. Kodėl gi Žil de Re, kuris buvo užkietėjęs moterų niekintojas, staiga tapo artimiausiu Orleano mergaitės sąjungininku? Koks paslaptingas ryšys vienijo tokius skirtingus žmones gyvenime ir mirtyje, kad net po mirties jie savo sielas patikėjo tiems patiems globėjams? Ir kam viso to prireikė NKVD 13-ajam skyriui?
– Aišku, kad tas de Re buvo toks pat sadistas, kaip ir de Sadas, – pasakė Borisas. – O kas toliau?
– Žil de Re ir Žana d’Ark buvo visiškai vienodi žmonės, – pasakė profesorius Bykovas. – Ir jie tai puikiai žinojo. Visas skirtumas tame, kad Žil užsiiminėjo savo silpnybėmis, taip sakant, individualiai – už tai jį ir pakorė. O Žana tą patį dvasinį pakilimą, kalbėkime atvirai – tas pačias silpnybes panaudojo valstybės tarnybai. Todėl dėl jos ir ginčijosi penkis šimtus metų, kol ją paskelbė šventąja. Bet techniškai buvo teisus ir tie, kurie ją sudegino kaip raganą, kuri mėgavojosi kraujo praliejimu.
Visa esme tame, jaunuoli, kad panašiais tipais pripildyta kiekviena revoliucija, kur jie, prisidengdami revoliuciniais įstatymais, gali duoti valią savo patologiniams jausmams. Štai ir pabandyk išsiaiškinti, kuris yra šventas nuodėmingasis, o kuris nuodėmingas šventasis? Pavyzdžiui, iki prancūzų revoliucijos, markizas de Sadas didesnę laiko dalį sėdėjo kalėjimuose. O revoliucija jį ne tik išleido iš kalėjimo, bet ir paskyrė – kuo? Revoliucinio tribunolo teisėju! Nežinodami barono de Re ir Žanos bylos, jūs nesuprasite Marato ir Robespjero, Dzeržinskio ir Ježovo. O prancūzų revoliucijos jakobinai savo vardą pasiskolino iš to paties Jakovo, kuriam savo sielas pavedė Žil de Rene ir Žana d’Ark.
Rausdamasis knygose ir tyrinėdamas pabrauktas vietas, Borisas matė, kad iš karto po Orleano mergaitės, tarybinė inkvizicija ėmėsi Jekaterinos Didžiosios. Bet juo domino ne tie formalūs didingumo paminklai, kuriais apsistatė Jekaterina, o legalūs ir moraliniai jos carystės aspektai. Tuo požiūriu, NKVD įstatymų žinovų akimis, ji yra vokietė ir rusų sosto uzurpatorė, kurį ji užgrobė padedama savo meilužių; vyro žudikų, ir į aną pasaulį vis tų pačių meilužių padedama išsiuntusi savo vyrą – priedurnį Petrą III, Didžiojo Petro I anūką; ir garsi paleistuvė, po savęs palikusi tokį pat puskvailį, sosto įpėdinį Pavlą I, kaip du vandens lašai panašų į jos favoritą Saltykovą, ir dar visą būrį nesantuokinių vaikų.
13-ojo Skyriaus moralistų požiūriu, Jekaterina Didžioji, paprasčiausiai, buvo rusų Mesalina, kuriai nesugebėjo laiku nukirsti galvos. Be to, jie įtarė, kad motinėlė-carienė prikišo nagus prie matriarchato.
– Koks gi ryšys tarp Žanos d’Ark ir Jekaterinos Didžiosios? – paklausė Borisas.
– Priešingybių vienybės dėsnis, – atsakė daktaras Bykovas. – Jeigu jas sudėti kartu, tai gautume vieną visumą.
– Kaip tai suprasti?
– Tai šiek tiek speciali tema. Žana d’Ark buvo ne tik mergaitė, bet ir tokia pat vyriška, kaip ir Žil de Re, nekenčianti vyrų. O Jekaterina Didžioji, kaip tik atvirkščiai – mylėjo vyrus labiau, negu priklauso.
– O kur gi vienybė?
– Priimta manyti, kad Jekaterina buvo savotiška nimfomanė. Bet psichologijos požiūriu, tokia moteris negali rimtai mylėti nė vieno vyro. Todėl ji juos pastoviai keičia.
– O ar įmanoma nuo to išgydyti?
– Tie vaistai tokie, kad daugelis jų bijo. Kartais nuo to gali išgydyti tik kita moteris. Tokia, kaip Žana d’Ark.
– Aha, tada ir gaunasi priešingybių vienybė?
– Taip, tai yra psichologinis nulis. Bet tada Žana nebūtų tapusi Orleano mergaite, o Jekaterina vargu ar būtų Didžiąja.
Po dianiškų kultų, amazonių ir matriarchato, istorinio tobulėjimo tvarka, NKVD tamsieji pradėjo kapstytis po sufažistėmis. Jos buvo priskiriamos prie tų drąsių kovotojų už moterų emancipaciją be jokių pagarbos šešėlių ir skaitė jas paprasčiausiomis šiuolaikinėmis amazonėmis. Tos aukštos idėjos ir skambūs žodžiai, kuriuos sufažistės naudojo savo mitinguose ir demonstracijose, tarnavo lyg tai tik dėl maskuotės. O iš tikrųjų jas domino tik viena lygi teisė su vyrais – vaikščioti su kelnėmis.
Viena knygutė su raudonu NKVD atspaudu taip ir vadinosi “Moterų emancipacija psichopatologijos požiūriu”. Ne veltui apie NKVD kalba: reikia tik žmogaus, o straipsnį pritaikys.
Sukūrusi tokią istorinę bazę, Maksimo biblioteka perėjo į šiuolaikinę tarnybinio archyvo formą. Štai segtuvas su įvairiomis kliauzomis ant vienos iš pačių labiausiai nusipelniusių Rusijos revoliucijos veteranių – madam Kolontaj. Carinio generolo duktė, ji buvo tokia klasiškai susipratusi, kad dar būdama paauglė pradėjo dalyvauti bolševikų pogrindiniame darbe ir dalyvavo revoliucijoje.
Taip pat aktyviai ta raudonoji sufažistė ištvirkavo su revoliuciniais jūreiviais ir išgarsėjo kaip laisvosios meilės apaštalas. Štai grupinė fotografija, daryta per pirmąsias Spalio revoliucijos metines: dvylika apaštalų su Leninu priekyje ir tarp jų vienintelė moteris – Kolontaj. Net Stalino čia nėra, o ji yra. Reiškė, ji skraidė aukštai. O štai jos jaunystės fotografija, plaukai suvelti ir bereikšmės akys.
– Ivan Vasiljevič, o kodėl jos akys, kai po persigėrimo?
– Kokainą balandėlė uostė, – atsakė NKVD medikas.
Vėliau ta Spalio pribuvėja buvo pasiųsta pasiuntine į Švediją, tai buvo vienintelė tarybinė moteris, turinti tokį aukštą diplomatinį rangą. Bet šalia tarnybinio Kolontaj aprašymo, segtuve buvo grafa “ypatingai slaptai” pažymėti apklausų protokolai tų žmonių, kurie iš asmeninės patirties žinojo intymų tos laisvosios meilės žynės gyvenimą.
Panaši byla ir apie Eleną Stasovą, artimiausią Lenino bendradarbę, o vėliau Stalino sekretorę, kuri buvo kilusi iš dvarininkų šeimos, ir ji buvo taip emancipuota, kad visą savo gyvenimą pašventė tos pačia dvarininkijos naikinimui. Būdama partijos CK sekretore, ta miela dama užsiiminėjo ne mokyklomis, ar vaikų namais, o vadovavo CK 5-jam skyriui – šnipinėjimui užsienyje.
O štai dar viena sufažistė – sena bolševikė Zemliačka, maža kaip makaka, ir susiraukšlėjusi kaip naginė, senučiukė su pensnė ant nosies. Ji pasižymėjo tuo, kad pilietinio karo metu kartu su Bela Kunu vadovavo Krymo ČK, ir dar taip vadovavo, kad Juodoji jūra paraudonavo nuo kraujo. Rodydama revoliucinio sąmoningumo pavyzdį, ji asmeniškai šaudydavo į nelaisvę pakliuvusius baltagvardiečių karininkus.
– Mielos senutės, ar ne? – nusišypsojo daktaras Bykovas.
Keista, medžiodama tamsiąsias jėgas, NKVD inkvizicija kapstėsi po komunistiniais šventaisiais. Šalia gana stora byla apie Doloresą Ibarruri (Pasionariją), liepsningą pilietinio karo ruporą Ispanijoje. Respublikonų premjero Negrino žmona, ji buvo ispanų komunistų partijos lyderiu ir pilietiniame kare dalyvavo aktyviau, negu jos vyras. Ji taip pat žavėjosi tuo, kad asmeniškai šaudė belaisvius.
Kada reikalai pasisuko ne ta linkme, ji paliko savo respublikoną vyrą atsiskaitinėti už jos komunistines nuodėmes, o pati pabėgo į Maskvą. NKVD 13-ojo Skyriaus pastabose buvo juntamas apgailestavimas, kad šiuolaikinėje Ispanijoje nėra Tokvemados, kuris būtų tą revoliucijos šauklį supažindinęs su inkvizicijos tribunolu.
Sekanti byla prasidėjo nuo entomologijos ir kažkokios vorų rūšies, pas kuriuos įprasta, kad po vestuvių nakties, patelė suėda savo sutuoktinį. Šalia, į vorą panaši Annos Pauker fizionomija su į vamzdelį sudėtomis lūpomis, lyg būtų nusitaikiusi į ką nors spjauti. Maskvos Kominterno valymo metu, vorė Pauker pranešė apie savo vyrą į NKVD ir apkaltino jį trockizmu. Prieš mirtį ir Marselis Pauker praėjo per 13-ąjį skyrių, kur jis detaliai paliudijo apie savo vorę, ir, kaip bebūtų keista, kalba buvo ne apie jos politinius įsitikinimus, o apie meilės techniką.
Šalia buvo abėcėlės tvarka išdėstytas Annos Pauker meilužių sąrašas, labai panašus į visų Kominterno narių sąrašą. Ir po jo – antras sąrašas – ką iš jų ta miela dama nuvedė iki sušaudymo NKVD rūsiuose.
– Matote, – pasakė daktaras Bykovas, – ji darė tą patį, ką ir atlantų karalaitė. Todėl mes ir domimės Atlantida.
Tuo metu valstybės saugumo komisaras Maksimas Rudnevas ilsėjosi po tamsiųjų jėgų medžioklės ir, paprasčiausiai, užsiiminėjo savo akvariumu. Viena iš jo auksinių žuvelių susirgo pilveliu ir, atsiraitojęs rankoves, Maksimas bandė sergančią žuvelę perkelti į atskirą dubenėlį, pripiltą laisvinančio tirpalo iš glauberinės druskos.
– Maksai, – pasakė Borisas, – jūs čia viską suvedate į lyties problemas. Ir tai šiek tiek atsiduoda froidiška psichoanalize. O juk froidizmas pas mus oficialiai uždraustas.
– Taip, froidizmą uždraudė ne tik komunistai, bet ir katalikų bažnyčia. Todėl, kad froidizme tiesa sumaišyta su melu. Ir nežinančiam žmogui sunku susigaudyti, kur tiesa, o kur melas.
– Gerai, – pasakė Borisas. – Bet, kas gi visa tai yra? Maksimas pritūpęs maišė pirštu vandenį ir murmėjo sau po nosimi, lyg šamanas būrimo metu:
– Chm-m, kas tai? Tai... tai byla apie septynis antspaudus. Ir to tau neatsakys nei Froidas, nei pats Romos popiežius.
– Na, o tu, tai žinai?
– Žinoma, – nusišaipė TSRS valstybinio saugumo komisaras. – Mes viską žinome.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ