Nes jums pasakyta, kad daugelis pranašų ir karalių norėjo matyti, ką jūs matote, bet nematė, ir girdėti, ką jūs girdite, bet negirdėjo.
Luka. 10:24
Netrukus po to, kai socialinių mokslų daktaras Maksimas Rudnevas tapo Stalino ypatinguoju įgaliotiniu tamsiųjų jėgų reikalams, Leningrade buvo nužudytas Kirovas, antrasis po Stalino žmogus partijoje. Jį nužudė jaunas komunistas Nikolajevas.
Buvo šaltas žiemos rytas. Per radiją pastoviai transliavo Šopeno gedulingus maršus. Maksimas sėdėjo už savo stalo, vietoje rytinės arbatos gėrė degtinę, vartė Nikolajevo asmens bylą ir murmėjo:
– Aha, jo didžiulė (arkliška) pėda... Kaip pas Baironą... Žinome mes tuos Baironiškus tipus... Mūsų laikų didvyriai... Tamerlanas, Taleiranas, menševikų vadas Martovas, Roza Liuksenburg, tetušis Machno, Gebelsas... Visi tie raišakojai ir raiši Dostojevskio mokytojai...
Borisas sėdėjo gretimame kambaryje ir mokėsi partijos istorijos, vėliau pravėrė duris ir paklausė:
– Ei, tu, juodaknygininke, kas ten tokio?
– Kas... kas... – murmėjo Maksimas. – Be to, pas jį epilepsija... Ir jo žmona daug už jį vyresnė... Bet net ir ji jį pametė... Tipiškas legionierius!
Maksimo stalas buvo senas ir prastas. Bet dabar ant to apšiurusio stalo stovėjo trys telefonai: baltas -paprastiems pokalbiams, raudonas – tiesioginis ryšys su Kremliumi ir juodas – specialus laidas į NKVD 13-jį Skyrių.
– Ta-aip, reikalas aiškus. – Jis ištiesė ranką prie juodojo telefono. – Todėl ir sako – raišas velnias... Arba žvairas velnias...
Siurbčiodamas degtinę, socialinių mokslų daktaras į ragelį pradėjo diktuoti įsakymą, kad NKVD 13-sis Skyrius į specialią įskaitą įrašytų visus raišus ir žvairus Tarybų Sąjungoje. Pirmiausiai tuos, kurie yra komunistų partijos nariai. Bet tik raišus ir žvairus nuo gimimo.
Kirovo nužudymas pasitarnavo Didžiojo Valymo pradžiai. Iš pradžių nuo sienų išnyko garsių žmonių portretai – revoliucijos didvyrių, senų bolševikų, vakarykščių partijos ir vyriausybės vadovų. Vėliau jų pavardės pasirodė laikraščiuose kaip liaudies priešų, išdavikų, kenkėjų ir užsienio šnipų. Dar vėliau buvusius didvyrius siuntė ant mirties konvejerio NKVD rūsiuose.
Valstybinio saugumo komisaras Rudnevas pradėjo stachanovietišką pamainą: jis dirbo dviem pamainom, po šešiolika valandų per parą, ir dažnai likdavo darbe nakvoti. O kai pareidavo į namus, tai visą laiką nuo jo dvokė degtine.
Peržiūrėdamas “Pravdos” suvestines apie eilinius liaudies priešų procesus, Rudnevo tėvas nepatenkintas murmėjo:
– Tai velnias žino kas...
– Taip, velnias žino, ką daro, – nepakeldamas akių nuo lėkštės, linktelėjo valstybinio saugumo komisaras. – Yra tokia sena pasaka: velnias žada valdžią ir garbę, bet reikia pasirašyti su juo sutartėlę... Тai štai, dabar ir velnias reikalauja apmokėti vekselius... O aš suvedu buhalteriją.
– Bet juk tie revoliucionieriai kovojo už šviesesnę ateitį, – pasakė tėvas.
– Istorija jau daug kartų parodė, kas yra tas rojus, kurį žada revoliucionieriai, – tai prarastas rojus, – pasakė komisaras. – O gražiais pažadais kelias į pragarą grįstas. Ir pirmieji ten papuola patys revoliucionieriai.
– Bet juk tie procesai išpūsti!
– Kaip pasakyti... Nes juk tai jie sukėlė brolžudišką pilietinį karą... Nes juk tai jie Rusijoje sukėlė suirutę, badą ir marą... O ar tu žinai, kad Rusija už tai sumokėjo daugiau žmonių gyvybių, negu per visą pasaulinį karą?.. Na štai, dabar atėjo laikas už viską sumokėti.
Tuo metu valymas įgavo vis labiau fantastines formas. Parodomajame procese, dalyvaujant tarptautinei spaudai, Kremliaus gydytojai, kuriems vadovavo daktaras Levinas, viešai dėl visko prisipažino, kaip jie tyliai, po truputį, nuodijo visus Kremliuje dirbusius pacientus. Tai daryti juos kurstė aukščiausiasis Kremliaus sargas – pats NKVD viršininkas Jagoda. Ir visiems nuodijimams ideologiškai vadovavo tylieji idealistai iš lenininės gvardijos, garsūs laisvės ir žmonių teisių gynėjai. Tiesiai iš teismo salės revoliucijos didvyrius išveždavo į NKVD rūsius. Atrodė, kad ant Maskvos užslinko kažkokia kruvina beprotystė.
Vakare tėvas įtariai balsu skaitė laikraštį:
– “Nuodijimai buvo atliekami pulverizatoriais išpurškiant lėtai veikiančius nuodus, dažniausiai buvo naudojamos gyvsidabrio druskos. Jomis apipurkšdavo kilimus, užuolaidas, minkštus baldus. Per plaučius nuodai pakliūdavo į kraują, palaipsniui ardė aukos kūną pačioje silpniausioje vietojе ir privesdavo iki mirties lyg tai dėl natūralių priežasčių...”
Valstybės saugumo komisaras srėbė sriubą ir murmėjo į lėkštę:
– Aš Stalinui atverčiau knygutę ir rodau: “Matote, tie patys metodai, kaip ir šešioliktame amžiuje. Renes-ss-sansas!» Jis pamakalavo sriubą šaukštu ir ištiesė ranką link druskinės:
– Tarp kitko, štai šia ranka aš šiandiena nušoviau caro žodiką Beloborodovą...
– Paklausyk, Maksimai, – pasakė tėvas, – bet, nejaugi, artimiausi Lenino bendražygiai buvo užsienio šnipai? Juk tuo labai sunku patikėti!
– O kas čia ypatingo? – Niūriai žvelgė į lėkštę Maksimas. – Net pats Leninas buvo vokiečių šnipas. Vokiečiai jį į Rusiją atsiuntė užplombuotame vagone. O koks popas, tokie ir parapijiečiai.
Tėvas skaitė valstybinio kaltintojo Višinskio žodžius: “Visus tuos liaudies priešus reikia šaudyti kaip pasiutusius šunis!”
– Kvaila prokuroro retorika, – pasakė tėvas.
– Tai ne retorika, o tiesa, – burbtelėjo Maksimas. – Tie žmonės blogesni už pasiutusius šunis. Tuos iš karto gali pastebėti, o šiuos ne iš karto.
– Bet nejaugi tie užsitarnavę revoliucionieriai, – tyliai pasakė motina, – tuo pat metu buvo carinės ohrankos agentai?
– Žinoma, – linktelėjo Maksimas. – Kratų metu opozicijos archyvuose rado net pranešimus į ohranką, kurie rašyti paties Stalino ranka. Opozicija juos saugojo savo arsenale, kaip paskutinį ginklą. Bet tų jaunystės prisiminimų aš Stalinui neparodžiau.
– Dieve mano! – atsiduso motina. – Koks siaubas.
– Revoliucionieriai po revoliucijos – tai vorai stiklainyje, – pasakė socialinių mokslų daktaras. – Ir jie tarpusavyje ėsis tol, kol vienas kito nesugrauš. Nes, jeigu paskaityti ohrankos archyvus, tai aiškiai matosi, kad patys aktyviausi ruošiant revoliuciją buvo eserai. O po revoliucijos, jie patys pirmieji buvo sušaudyti. O vėliau bolševikai suėdė menševikus. O dabar bolševikai likviduoja vienas kitą. Tas pats buvо su jakobistais ir žirondistais. O kas atvedė į valdžią Hitlerį? Šturmovikai. O kur tie šturmovikai dabar? Hitleris juos visus sušaudė. Rezultate, visada lieka vienas didelis voras – Napoleonas, Hitleris arba Stalinas. Tai – istorinis dėsningumas. Ir kuo tai greičiau baigsis, tuo geriau.
Pabaigęs vakarieniauti, Maksimas prisipylė arbatinę stiklinę degtinės, nugėrė pusę ir atsilošė kėdėje. Tėvas padėjo laikraštį ir atsiduso:
– O aš, vis dėl to, tais kaltinimais netikiu.
– Taip, tiesos ten tik maža dalis, – kreivai šyptelėjo Maksimas. – O jeigu aš tau pasakyčiau visą tiesą, tai tu patikėtum dar mažiau. Savo laiku Leninas reikalavo, kad jo partijoje būtų tik “profesionalūs revoliucionieriai”. Bet visa paslaptis tame, kad tikri revoliucionieriai, profesionalūs revoliucionieriai – tai ne šiaip sau žmonės. Tai specialūs žmonės.
– Kokie tokie specialūs?
– Tokie... Tai visiškai specifinė žmonių kategorija... Su tokiais ypatingais kompleksais...
– Keista. Kas gi tai per kompleksai? – Socialinių mokslų daktaras pabaigė gerti savo degtinės stiklinę ir pamokančiai pakėlė pirštą.
– Štai čia viskas ir prasideda... Tai tas pats, kaip kažkada juos vadino nelabaisiais. Jeigu žmoguje atsiranda tas kompleksas, tai tas žmogus pats pavirsta nelabuoju... arba velniu... ir pradeda užsiiminėti velnias žino kuo... Supranti?
Matydamas, kad Maksimas persigėrė ir vėl pradėjo kliedėti apie juodąsias jėgas, tėvas atsargiai pasakė:
– Chm, tuo iš tikrųjų sunku patikėti.
– Taip, bet taip yra iš tikrųjų... Kada tuos velnius areštuoja, aš juos perleidžiu per griežčiausią medicininę ekspertizę... ana-ali-izus...
– Kokius analizus?
– Visokius... Tame tarpe ir vidinių sekrecijų... Ir beveik pas visus ta pati istorija. Ta pati, kurią anksčiau vadino velnio apsėdimu. O viena iš labiausiai pavojingų tų apsėdimų apraiškų – tai nesustabdomas, liguistas valdžios siekimas. Tai – specialus valdžios kompleksas. Tai, kas sukuria, taip vadinamus, apsigimusius vadus. Todėl, tuo kompleksu apsėsti žmonės dėl valdžios gali padaryti viską... net bet kokius nusikaltimus.
Tarybinis daktaras Faustas sprigtelėjo į degtinės butelį:
– Tikriems, apsigimusiems revoliucionieriams, revoliucija – tai kova už valdžią. O viskas kitkas – tik priemonės pasiekti tikslą. Ir niekas taip vienas kito nekenčia, kaip tie kompleksuojantys nelabieji, besipešantys dėl valdžios arba tariamos valdžios. Juk Leninas užsiiminėjo kova su frakcijomis daug labiau, negu kova su carizmu. Todėl tie velniai ir pranešinėjo vienas ant kito į ohranką. Ir vienas per kitą bendradarbiavo su užsienietiškomis žvalgybomis. – Maksimas padaužė kumštimi į stalą. – Todėl Biblijoje ir pasakyta, kad jų šeimininkas – velnias, visada siekia valdžios.
Sekantį vakarą, skaitydamas naujas liaudies priešų atgailavimo kalbas, tėvas vėl lingavo galvą ir burbėjo:
– Bet juk tai seni bolševikai. Praėjo visus carinius kalėjimus, tremtis ir niekada neatgailavo. O dabar tokie neįtikėtini savęs kaltinimai?!
– Kalba, kad jiems suleidžia kažkokių kvailinančių vaistų, – pastebėjo motina.
– Ne kvailinančių, o, atvirkščiai, šviesinančių, – paprieštaravo valstybės saugumo komisaras. – Aš jiems suleidžiu tokius dalykėlius, kurie išvaro tai, ką anksčiau vadino nelabaisiais. Tada jie laikinai tampa paprastais žmonėmis, pripažįsta savo nuodėmes – ir prisipažįsta. O viešiems procesams aš jiems suleidžiu stipresnių dalykėlių. Tada jie net atgailauja – ir užsiima savęs smerkimu.
Socialinių mokslų daktaras ištiesė ranką prie savo stiklinės su degtine:
– Bendrai kalbant, visa tai visiškai atitinka pagrindinį dialektinio materializmo dėsnį – dėl priešingybių vienybės ir kovos, kaip istorinio proceso variklio. Borka, tu tą dėsnį žinai?
– Žinau.
– Bet tai absoliučiai prieštarauja klasių kovos dėsniui, kaip pagrindiniam istorijos varikliui. Kur gi vienybė klasių kovoje?
– Nežinau.
– Štai, tame ir esmė. To prieštaravimo nepaaiškins nė vienas marksizmo-leninizmo profesorius. O jeigu paaiškins, jį sušaudys.
– Kodėl? – paklausė tėvas.
– O todėl, kad tai marksistinė priešingybių vienybė ir kova... Cha-a!.. Juk Marksas, paprasčiausiai, perfrazavo seną viduramžių juodųjų pulkininkų formulę... Bet manęs neapgausi... Aš viską žinau.
– Kas tai per formulė? – susidomėjo Borisas.
– In daemone deus, – per dantis iškošė valstybės saugumo komisaras. – Velnyje Dievas... Štai jums ir visa tos priešingybių vienybės ir kovos paslaptis.
– Taip, bet ką tai reiškia?
– Tai filosofinė mįslė, filosofinis akmuo, dėl kurio galvas laužė geriausieji žmonijos protai. Kai kurie net išprotėjo. Todėl ta mįslė – neišsprendžiama.
– Na, o tu tą mįslę atspėjai? – pamerkė Borisas.
– Žinoma, – užtikrintai pasakė Popiežiaus Inokentijaus mokinys. – Dievas yra Dievas, o velnias yra velnias!
– Paklausyk, Maksimai. – Tėvas nusiėmė pensnė ir suglumęs pradėjo valyti nosine. – Štai, tu pats sakai, kad kažkas išprotėjo dėl tos problemos. O tu žinai, kad yra toks, religinis pamišimas?.. Gal būt tave per daug paveikė visos tos knygos apie tamsiąsias jėgas?..
Socialinių mokslų daktaras paniekinamai prunkštelėjo:
– Jeigu kam ir reikia pritaikyti posakį “Gydytojas – gydosi pats!”, tai, pirmiausiai, tas taikoma psichiatrams. Nes daugelis psichiatrų tampa psichiatrais tam, kad būtų arčiau savo aplinkos. Bet mes tai taip pat žinome.
Tėvas apsimetė, kad poliruoja savo pensnė. O Maksimas pasitikinčiai šaipėsi:
– Tu geriau tą psichiatrą atsiųsk man. Aš greičiau pas jį rasių ką nors tokio, nenormalaus.
Kol vyresnysis brolis buvo tarnyboje, Borisas ant jo stalo rado Makiavelio knygą “Kunigaikštis”, į kurią paprastai nurodoma kaip į politinio cinizmo pavyzdį. Ta knyga buvo parašyta Italijoje Cezario Bordžijos laikais, kada ten vyko nuožmi kova tarp atskirų kunigaikščių, kurie naudojo viską – nužudymus, nuodijimus, išdavystę ir apgaulę. O Makiavelis visiškai pateisino tuos kunigaikščių nusikaltimus ir sudarė, lyg tai, filosofinę receptūrą politinėms išdavystėms ir beprincipingumui, visų rūšių niekšybėms ir sukčiavimams.
Ant Maksimo stalo gulinti knyga buvo išleista Maskvoje prieš pat Kirovo nužudymą. Puikus “Akademijos” leidinys. Senovinės graviūros. Ir net naujas vertimas. Bet nuostabiausia buvo tai, kad pratarmę tam “Kunigaikščiui” parašė Kamenevas. Tai buvo kultūringas ir nuolaidus žmogus, tipiškas tylenis-idealistas iš lenininės gvardijos. Bet pratarmėje jis žavėjosi Makiavelio filosofija ir visaip ją rekomendavo kaip praktinį vadovėlį politikoje.
Netrukus Kamenevas buvo areštuotas dėl “Trockio-Zinovjevo teroristinio centro” veiklos ir pats papuolė po ta pačia receptūra, kurią pats taip nuoširdžiai gyrė. Netrukus po to buvo areštuotas ir Makiavelio “Kunigaikštis” – Jį uždraudė ir išėmė iš prekybos.
Tituliniame lape Maksimo ranka buvo prierašas: “Charakteringa, kad Makiavelio filosofija padalinta į 13 principų. Tai, žinoma, ne atsitiktinumas, o sąmoningas dalykas. Patikrinti jo “Mandragorą”. “Atpildas kartuvėse”.
Kai Borisas įstojo į industrinį institutą, ant valstybės saugumo darbuotojų uniformų pasirodė naujos NKVD emblemos: ant uodegos pasikėlusi gyvatė ir perverta kardu. Pamatęs ant Maksimo rankovės ovalinę, auksu ir sidabru išsiuvinėtą emblemą, Borisas paklausė:
– O čia kas per gyvatė?
– Tai revoliucijos hidra, – atsakė Maksimas.
Pastebėjęs įtartiną jaunesniojo brolio žvilgsnį, jis atidarė stalčių ir ištraukė fotografijas, kuriuos buvo įsiūtos į specialų NKVD aplanką. Tai buvo plati įvairių revoliucinių teroristinių ir slaptų organizacijų ženklelių, herbų, vėliavėlių, ir simbolių kolekcija, pradedant nuo Egipto piramidžių ir baigiant Didžiąja Spalio revoliucija. Daugelyje fotografijų buvo pavaizduota tiksliai tokia pat, ant uodegos pasikėlusi gyvatė, kuri buvo perverta kardu ant valstybės saugumo komisaro rankovės.
– Ką tai reiškia? – paklausė studentas.
– Tai reiškia, kad gyvatė keičia odą, bet pati nesikeičia, – pavargęs pasirąžė Maksimas. – Aš tą emblemą tyčia sugalvojau... Kad jie žinotų, kad aš juos taip pat žinau.
– Kas tie – jie?
– Tie patys, – atsakė komisaras, – kuriuos anksčiau vadino nelabaisiais, velniais ir raganiais.
– Gerai, – pasakė Borisas. – Reiškia, jūs šaudote revoliucionierius ir meluojate, kad jie kontrrevoliucionieriai.
– Esmė tame, – nusišiepė socialinių mokslų daktaras, – kad pagal dialektikos dėsnį apie priešingybių vienybę ir kovą, – revoliucionieriai ir kontrrevoliucionieriai – tai vienas ir tas pats.
– Kaip gi taip?
– Labai paprastai. Tikri revoliucionieriai – tai permanentiniai revoliucionieriai. Po revoliucijos jie ir toliau siunta, bet šį kartą, jau prieš naują revoliucinį režimą, ir tokiu būdu tampa kontrrevoliucionieriais. Todėl, po revoliucijos, vadovaujantis antrąją marksistinės dialektikos dalimi – dėl priešingybių kovos – visus revoliucionierius reikia iš karto sušaudyti kaip pasiutusius šunis! Supratai?
– O kiek tu šiandiena degtinės išgėrei? – paklausė jaunesnysis.
– Na štai, – įsižeidęs sumurmėjo vyresnysis. – Aš jam aiškinu apie marksizmo esmę, o jis nesupranta... Manimi pats Stalinas tiki... O tu, kvaily, netiki.
Palaipsniui kruvini NKVD veiksmai apėmė visą šalį. Griebė visus, bet labiausiai valė partiečius. Grubios naujojo NKVD liaudies komisaro Ježovo pirštinės sėmė beveik visus iš eilės partinių ir tarybinių organų vadovus srityse, miestuose ir rajonuose. Paskiria naujus viršininkus. O vėliau, žiūri, kad ir tuos naujuosius jau areštavo. Atrodė, kad tarybų valdžia lyg tai pati save už uodegos kanda, lyg tai keičia odą.
Kartu su liaudies priešais, dažnai areštuodavo ir jų šeimos narius. Kuo aukštesnį postą užėmė areštantas, tuo dažniau kartu su juo išnykdavo jo žmona ir vaikai. Žmonas ištremdavo, o vaikus išsiųsdavo į specialius vaikų namus.
Rudnevo tėvas buvo kaip reta geras žmogus. Vakarais jis mėgo ilgai gerti arbatą ir skaityti laikraštį. Per atidarytą langą į šviesą lėkė musės ir krito jam į arbatą. Tėvas graibė muses šaukšteliu, išnešdavo į balkoną ir darydavo musei dirbtinį kvėpavimą: pūsdavo į ją tol, kol musė nuskrisdavo. Tai buvo iš tikrųjų žmogus, kuris ir musės nenuskriaus. Dabar gi, skaitydamas laikraščiuose apie NKVD kruvinus žygdarbius, jis stengdavosi nežiūrėti į Maksimą, sėdinti prieš jį NKVD generolo uniforma.
– O kuo kaltos areštantų žmonos? – murmėjo tėvas į žilus ūsus. – Arba maži vaikai?
Valstybės saugumo komisaras pasižiūrėjo į tėvą nuo nemigos ir degtinės raudonomis akimis:
– Klausyk, tu, štai, esi daktaras-ginekologas, o aš – sociologijos daktaras... Sakyk, nejaugi tu, ginekologas, nežinai, kad tie... taip sakant, nelabieji gali vesti tas... taip sakant, nelabąsias? – Jis pamirksėjo pabalusiomis blakstienomis. – Nejaugi tu, ginekologas, nežinai, kad vietoje vaikų jiems gimsta tie... kaip sakant, velniūkščiai?
Tėvas sėdėjo ir apsimetė, kad jo žodžių negirdi.
– Todėl, savo laiku, inkvizicija ir degino juos visus ištisomis šeimomis, – pasakė Maksimas. – Na štai, ir dabar ta pati istorija...
Ginekologijos daktaras nepatenkintas raukėsi, o sociologijos daktaras įrodinėjo:
– Štai, pavyzdžiui, vyresnysis Lenino brolis, Aleksandras, buvo pakartas už pasikėsinimą į Aleksandrą Trečiąjį. Jeigu tada, savo laiku, būtų išvalę visą tą šeimynėlę, tai vėliau nebūtų buvę ir Lenino. Tiesa, tame pačiame sąmoksle dalyvavo ir toks Bronislovas Pilsudskis. Jeigu tada būtų susėmę visą to Bronislovo šeimą, tai... bendrai, nebūtų buvę maršalo Josifo Pilsudskio, kuris buvo to Bronislovo jaunesnysis brolis. O todėl, kad to nepadarė, tai rusų-japonų karo metu Josifas tapo lenkų socialistų vadu, prašinėjo pinigų iš japonų, užsiiminėjo banditizmu ir, galų gale, tapo Lenkijos diktatoriumi. Iš pradžių jis kenkė carui, o vėliau Leninui ir Stalinui. Todėl mes dabar stengiamės nekartoti carinės vyriausybės klaidų. Mūsų metodai moksliniai. Socialines ligas reikia ne tik gydyti, bet reikia ir jų vengti. Prevencine tvarka.
Netrukus nuvilnijo areštų banga tarp gyvulininkystės ūkių vadovų, zootechnikų ir veterinarų. Juos kaltino organizavus masinį gyvulių kritimą.
– Ei, tu, juodaknygininke, – pasakė Borisas. – Nejaugi veterinarai nuodijo karves?!
Vietoje atsakymo Maksimas nuo lentynos paėmė knygą ir parodė pirštu:
– Skaityk!
“Daugelis individų... parsidavė velniams... ir raganavimo keliu, – skaitė Borisas, – neleistinų veiksmų keliu ir darydami baisius nusikaltimus, žudė... pavienius gyvūnus, bandų gyvūnus, o taip pat ir visus kitus gyvūnus...”
– Iš kur tai?
– Tai Popiežiaus Inokentijaus Aštuntojo bulė.
Toliau buvo: “Tie nedorėliai kankina ir sukelia skausmą... gyvūnams naudodami įvairius kankinimus ir sukeldami įvairias ligas, kaip vidines, taip ir išorines”.
– Matai, – pasakė komisaras. – Reikia tik žinoti istoriją.
Netoli nuo jų namų buvo poilsio parkas. O tame parke buvo senukas-sargas ir asiliukė, kurios pagalba jis vežiodavo malkas ir nukritusius lapus. Dabar areštavo ir tą sargą. Pasakojo, kad jis su ta asile šiek tiek piktnaudžiavo. Na, jam ir “prisiuvo” socialistinės ekonomikos griovimą.
Oficialiai NKVD turėjo dvylika skyrių. Persigėręs Maksimas gyrėsi, kad jo 13-sis Skyrius tiek užslaptintas, kad apie jį neturi žinoti net likusiųjų dvylikos skyrių darbuotojai.
Spendimas dėl valymo buvo priimtas Politbiuro posėdyje 1935 metų gegužės 13 dieną. Bet Maksimas tikino, kad visus planus dėl valymo paruošė jo Mokslinis-tiriamasis institutas, o bendras vadovavimas patikėtas NKVD 13-jam skyriui.
– Jau labai daug jūs suimate, – smerkiamai kalbėjo tėvas.
– Tai sudėtinga socialinė operacija, – teisinosi socialinių mokslų daktaras. – Kaip gangrena. Arba vėžys. Tenka pjauti per gyvą mėsą.
– Dieve, – dūsavo motina. – Koks siaubas!
Matydamas, kad tėvas ir motina prieš jį ir kad jų kitaip neįtikinsi, Maksimas labiau atviresnis buvo tik su jaunesniuoju broliu. Todėl, kuo toliau plėtėsi valymas, tuo labiau Borisas įsitikino, kad Maksimas tikrai kraustosi iš proto.
Kai po revoliucijos sudarinėjo naują TSRS Baudžiamąjį kodeksą, tai visus politinius nusikaltimus “pakišo” po to kodekso 58-ju straipsniu. Tokiu būdu, visos valymo aukos ir visi liaudies priešai pakliuvo po 58-ju straipsniu.
O Maksimas, pamišęs dėl viduramžiškos kabalistikos, kalbėjo:
– Bobka, tu žinai, ką reiškia 58-sis straipsnis?
– Ką?
– O štai, sudėk penkis ir aštuonis... Kiek bus?
– Penki plius aštuoni... Trylika.
– Na, štai, matai... Trylika! Tai neatsitiktinumas, o sąmoningai – simbolika. Tie, kas sudarinėjo tą kodeksą, žinojo, kad beveik visi politiniai nusikaltimai kyla iš tos pačios šaknies.
– Kokios šaknies?
– Nuo mėnulio.
Žinoma, tokį dalyką pasakyti gali tik beprotis. Bet Stalino įgaliotinis tamsiųjų jėgų klausimais ramiai įrodinėjo savo:
– Žiūrėk, Bobka... Juk mūsų dabartiniame kalendoriuje dvylika mėnesių yra įvesti dirbtinai, paprasčiausiai, patogumo dėlei. O anksčiau egzistavo lyg tai natūralus mėnulio kalendorius – iš trylikos mėnesių. Nes metuose yra trylika mėnulio pilnačių. Primityvios tautos taip ir sakydavo: ne penki mėnesiai, o penki mėnuliai. Be to, ir rusiškas žodis “mėnuo” («месяц») pagal kalendorių tuo pačiu reiškia ir mėnesį – mėnulį.
– O prie ko čia 58-sis straipsnis?
– O tu, kvaily, klausykis ir nepertraukinėk... Iš pradžių žmonės garbino saulę. Kaip gyvybę gimdantį pradą. Kaip gyvybės simbolį. O vėliau, – čia tarybinis daktaras Faustas pakėlė pirštą, – o vėliau kai kurie žmonės perėjo į opoziciją ir pradėjo garbinti mėnulį. Kaip gyvybę slopinantį, šaltą, mirusį pradą.
Borisas palinko prie politekonomikos vadovėlio ir pasakė:
– Na ir tegul sau garbina.
– Taip, bet tai nėra taip paprasta, – pasakė valstybinio saugumo komisaras. – Mėnulis jiems buvo ne gyvybės, o mirties simbolis. Jie turėjo ypatingas priežastis domėtis ne gyvenimu, o mirtimi. O todėl, kad metuose yra trylika mėnulių (mėnesių), tai jie pradėjo rinktis grupėmis po trylika žmonių. Iš čia ir prasidėjo visa ta simbolika dėl velnio tuzino.
– Na ir, velniai jų nematė! – pasakė Borisas.
– E-e, Ne-e-e-, – palingavo galvą NKVD 13-jo Skyriaus viršininkas, – tai ne šiaip sau žmonės, tai specialūs žmonės... Tai tie patys, kuriuos viduramžiais degino kai raganas ir raganius... Ir tai tie patys, kuriuos dabar likviduoja kaip liaudies priešus. Nes juk tai aš Stalinui patariau tą terminą – liaudies priešas. O tu galvoji, aš tą terminą nuo lentynos pasiėmiau? Ne-e...
Maksimas pasirausė kažkokios biblinės literatūros krūvoje ir pradėjo rodyti. Ten dažnai kartojosi raudonu pieštuku apibraukti žodžiai “žmonių giminės priešai”.
– Matai! – pasakė komisaras. – Štai iš kur tie liaudies priešai. Nieko naujo po mėnuliu. Reikia tik istoriją žinoti.
Po to socialinių mokslų daktaras vėl pradėjo svaičioti, kad pats didžiausias žmonių giminės priešas yra pats nelabasis, kad jis kaltas praktiškai dėl visų žmonių giminės nelaimių ir blogio, pradedant nuo pačių paprasčiausių vyro ir žmonos skyrybų ir baigiant kruvinais karais ir revoliucijomis.
– O kur gi jis gyvena, tas nelabasis? – paklausė Borisas.
– Štai čia! – Maksimas paplekšnojo sau per kaktą. – Ir čia. – Jis paplekšnojo sau dar ir per kitą vietą. Per tokią, kad ir kalbėti apie tą vietą nepatogu.
Po to jis sunkiai atsiduso:
– Tai grynai filosofinė figūra. Bet, jeigu žinai tą paslaptį, tai gali atspėti visas žmogaus sielos paslaptis. Galima skaityti praeitį ir ateitį.
Kažkada Borisas girdėjo, kad yra kažkoks ryšys tarp genialumo ir beprotystės. Dabar jis žiūrėjo į Maksimą ir galvojo: genijus jis, ar beprotis?
Iš Olgos tėvų pavasarį atėjo laiškas iš Beriozovkos, kuriame jie pranešė liūdną žinią, kad mažoji Maksimo dukrelė susirgo plaučių uždegimu ir mirė. Sužinojusi tą liūdną žinią, motina apsiverkė:
– Dieve mano, juk toks geras vaikas buvo, toks sveikas.
Maksimas niaukėsi ir tylėjo.
– Tu į laidotuves važiuosi? – paklausė motina.
– Ne.
– Nejaugi tau negaila savo paties vaiko?!
– Žinoma gaila, – su kartėliu pasakė Maksimas. – Bet, taip geriau...
– Kas – geriau?
– Tai, kad ji mirė dar vaikas.
– Maksimai, kaip tau negėda! – sušuko motina.
– Jau gimdama ji buvo pasmerkta mirti, – sunkiai atsiduso Maksimas ir rankomis užsidengė akis. – Taip geriau ir jai, ir visiems kitiems...
Keletą minučių jis sėdėjo tylėdamas. Vėliau, nepakeldamas galvos, dusliai paklausė:
– Mama. kai aš gimiau, jūs mane krikštijote?
– Žinoma, – atsakė motina.
– O aš jos nepakrikštijau... Aš tau duosiu savo mašiną... Nuvažiuok į Beriozovką... Pakrikštyk ją nors po mirties... – Pro komisaro pirštus ant stalo nukrito stambi, vyriška ašara. – Užsakyk gedulingas mišias... Padaryk viską, kad tik nors kiek palengvinti jos sielai...
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ