“Patikėk, Horacijau, kad žemėje ir danguje daugiau stebuklų, negu sapnavo visi žmonijos išminčiai”.
Šekspyras, “Hamletas”
Fligelyje buvo du išėjimai: iš balkono – paradinis ir iš virtuvės – juodasis. Kartą, žiemos naktį, Borisas prabudo nuo ilgo skambučio prie paradinio įėjimo. Nesuprasdamas, kas jį trukdo vidury nakties, jis ant nuogų pečių užsimetė kailinius ir paklausė per duris:
– Kas ten?
– Tai aš... Atidaryk... – išgirdo jis vyresniojo brolio balsą. Dar apsvaigęs nuo miego, jaunesnysis brolis atkabino kablį, nuėmė grandinėlę, pasuko anglišką spyną, ir atidarė duris. Kieme – šaltis, sniegas ir mėnulis. Mėnulio apšviestame sniego fone tamsi Maksimo figūra ilga karine miline. Veido jo nesimato, prie krūtinės prispaustas kažkoks ryšulėlis. Neperžengdamas slenksčio, jis ryšulėlį ištiesė Borisui:
– Laikyk! Atsargiai.
Tas savo rankose pajuto kažką minkštą, šiltą, judantį ir suprato, kad tai – į antklodę susuptas vaikas.
– Perduok motinai, – kimiai pasakė Maksimas. – Ji žinos, ką daryti... – Jis apsisuko ir nuėjo mėnulio apšviestu sniegu. Gatvėje pasigirdo mašinos keliamas triukšmas ir Borisas liko vienas su vaiku ant rankų.
Nieko nesuprasdamas, jis pažadino motiną ir perdavė jai verkiantį kūdikį. Ryte Maksimas paskambino telefonu, dar kartą paprašė pasirūpinti dukterimi, bet daugiau nieko nepasakė. Vakarę, norėdama viską sužinoti, susirūpinusi motina nuvažiavo pas jį į butą, bet Maksimo buto durys buvo užantspauduotos raudonu NKVD antspaudų laku. Iš pradžių pagalvojo, kad Maksimas areštuotas. Bet jis kiekvieną dieną skambino iš tarnybos, klausinėjo apie vaiko sveikatą ir į visus klausimus atsakinėjo:
– Nieko manęs neklausinėkite...
Po savaitės jis pasirodė tėvų name. Nesiskutęs, palysusiu veidu ir degančiomis akimis, susiglamžiusia uniforma, nevalytais batais, atrodė taip, kad visą savaitę jis nemiegojo ir nebuvo nusirengęs. Nusivilkęs milinę, jis tylėdamas nuėjo prie lovytės, kurioje gulėjo jo mažoji duktė.
– Maksimai, sakyk, kas atsitiko? – nedrąsiai paklausė motina.
– Nieko... – susiraukė tas. – Aš dabar gyvensiu pas jus...
– O, kaip gi Olga?
– Ji... Jos čia nebus...
– Kodėl? Kas pas jus įvyko?
Sėdėdamas ant lovos krašto ir žiūrėdamas į vaiką, Maksimas lyg tai nieko negirdėjo. Paskui jis kažkokiu kimiu-svetimu balsu sumurmėjo:
– Ji nusižudė... Ją jau palaidojo... Ir manęs daugiau nieko neklausinėkite...
Jis pavargęs atsistojo, mediniu žingsniu perėjo per kambarį ir uždarė paskui savęs duris. Bėdoje vieni paguodos ieško iš šalies, kiti, atvirkščiai, užsidaro savyje. Matydami, kad Maksimas vengia bet kokios užuojautos, namiškiai nusprendė palikti jį ramybėje, kol jis pats nesusitvarkys su savo sielvartu.
Grįžęs iš darbo, Maksimas kiekvieną dieną užsidarydavo savo kambaryje. Kad pakliūtų į savo kambarį, Borisui reikėdavo pereiti per brolio kambarį. Tas valandomis gulėjo ant lovos, nejudėdavo, lyg būtų suparalyžuotas, akys būdavo įsmeigtos į vieną tašką, ir pastoviai apie kažką galvodavo. Arba jis nejudėdamas sėdėdavo už savo rašomojo stalo ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į tamsą už lango, ir lyg bandė suprasti kažką nesuprantamo.
Kartą užėjęs į kambarį Borisas pamatė, kad Maksimas sėdi už stalo, žiūri į langą, o pirštais žaidžia su mažu brauningu. Jis net negirdėjo, kaip į kambarį įėjo brolis.
– Maksimai! – tyliai pašaukė jaunesnysis. Vyresnysis krūptelėjo, lyg prabudęs iš transo:
– Kas yra?
– Duok man tą žaisliuką! – ištiesė ranką Borisas. Maksimas suglumęs pasižiūrėjo į brauningą, lyg tai nesuprasdamas, kaip jis atsidūrė jo rankose, ir skubiai jį atidavė broliui. Borisas įsikišo brauningą į kišenę ir linktelėjo į duris:
– Virtuvėje motina vargsta su vaiku, niekaip negali nuraminti. Eik, padėk jai.
Maksimas nuleido galvą ir išėjo į virtuvę.
Sekančią dieną Maksimas dėl bendros tvarkos apžiūrėjo brauningą ir įsitikino, kad apkaboje trūksta pusės šovinių. Jis pauostė vamzdį, paskui nuėmė viršutinį gaubtą ir prieš šviesą pasižiūrėjo į vamzdžio kanalą – jis buvo nešvarus, su balzganomis nuosėdomis. Medžiotojui, kuris po kiekvienos medžioklės buvo įpratęs savo ginklą išvalyti iki blizgesio, buvo aišku, kad iš to pistoleto neseniai buvo šaudyta. Žaislinis brauningas buvo kažkokios dramos liudininkas. Jeigu Olga nusišovė, tai kodėl nėra pusės šovinių?
Po gražuolės žmonos mirties, Maksimas elgėsi taip, lyg kas nors iš jo būtų išplėšęs sielą. Vienintelis, kuo jis gyvenime domėjosi, – tai vaikas, gyvas prisiminimas apie Olgą. Dažnai jis ant rankų pasiimdavo į vystyklus susuktą dukrytę, priglausdavo prie krūtinės ir ilgai į ją žiūrėdavo, lyg tai ieškodamas joje mylimos žmonos bruožų.
Bet lašai pramuša akmenį, o laikas – žmonių jausmus. Susitvarkęs su trauma ir potrauminiais pergyvenimais, Maksimas po truputį pradėjo atsigauti. Pirma, ką jis padarė, – tai parsinešė kažkokių knygų, ir dabar per langą jau nebežiūrėjo, o sėdėjo suraukęs kaktą ir skaitė, skaitė. Bet tas knygas jis kažkodėl labai stropiai slėpdavo nuo visų, o išeidamas užrakindavo stalčiuje. Jis net popieriumi aplenkė viršelius, kad niekas nepamatytų jų pavadinimų. Borisas tik akies krašteliu pastebėjo, kad tai kažkokios medicininės knygos.
Taip jis sėdėjo kiekvieną vakarą ir kiekvieną dieną. Taip praėjo keletas mėnesių, kol kartą Maksimas pakėlė pirštą ir sumurmėjo:
– Chm, tai įdomu...
– Kas tai? – paklausė Borisas iš gretimo kambario.
– Et, šiaip sau, viena frazė... Tik dvi eilutės...
– Kas?
– Nieko... Šiaip sau.
– O kas tai, tu medicinos ėmeisi?
– Tu nesuprasi... Tai – specifinė tema... Bet dabar teks paieškoti kitoje vietoje.
Kol Maksimas dar nedirbo NKVD, o ruošėsi istorijos profesoriaus karjerai, jis daug laiko skyrė užsienio kalboms ir puikiai skaitė angliškai, vokiškai ir prancūziškai. Nors Borisas ruošėsi mokytis inžinieriumi, bet ir jis rimtai mokėsi anglų ir vokiečių kalbų.
Savo paieškas Maksimas pradėjo nuo to, kad į namus parsitempė visą kalną knygų anglų kalba. Tų knygų jis jau nebeslėpė, o gražiai sustatė knygų lentynoje. Visą laisvą nuo tarnybos laiką jis studijavo jas labiau, negu istorijos vadovėlius, pagal kuriuos jis mokėsi universitete, kažką vis pasibraukdavo pieštuku, kažką išsirašydavo. Ir vėl sėdėdavo kiekvieną vakarą ir kiekvieną dieną.
Kartą, kai Borisas, pavargęs nuo matematikos ir fizikos, žvilgtelėjo per Maksimo petį – pratisai švilptelėto. Knyga, kurią jis taip rimtai studijavo, vadinosi: “Auksinė šaka”, o apačioje paantraštė: “Senovės religinių kultų ir magijos istorija. Dvylika tomų”.
– Kurį gi tomą tu čia skaitai? – pašaipiai paklausė Borisas.
– Dešimtą, – ramiai atsakė Maksimas.
– Ką, nori išmokti magijos?
– Ne, šiaip sau...
– Bet juk čia vienos kvailystės.
– Ne, – papurtė galvą NKVD įgaliotinis, – tai ne kvailystės, o sausa istorija. Frazeris – garsus antropologas, o jo “Auksinė šaka”– geriausias pasaulyje darbas šia tema.
– Kokia tema?
– Ne tavo reikalas, – trumpai atrėžė brolis. Knygų krūva lentynoje iš tikrųjų pasirodė daugiatomė mokslinė monografija. Bet apie ką?! Čia buvo visko, ko tik nori: ugnies garbintojai civilizacijos priešaušryje, saulės žyniai, senovės Egipto Ozirio kultas, Senovės Indijos ir Meksikos kraugeriški idolai (stabai), linksmi Senovės Graikų ir Romos pagonių (stabmeldžių) dievai, keltų druidai, negrų burtininkai, eskimų šamanai ir į juos panašūs. O viršuje, kaip kokybės ženklas, stovėjo antspaudas “Lenino vardo Biblioteka”.
Po to Maksimo kambaryje pradėjo atsirasti vis keistesnės knygos. Pavyzdžiui, “Tyrimai apie juodąją magiją ir paktus su velniu, įskaitant gotų teurgijos apeigas, būrimus ir infernalinę nekromansiją”, mokslinis darbas, priklausantis perui Artūrui Baita. Arba “Raganavimo, demonologijos ir astrologijos analai Vakarų Europoje” («Анналы колдовства, демонологии и астрологии в Западной Европе»), išleisti Niurnberge 1623 metais. O šalia pageltęs traktatas tema: “Magnetizmas, spiritualizmas ir okultiniai mokslai” («Магнетизм, спиритуализм и оккультные науки»”.
– Kam tu švaistai laiką visokiems niekams? – paklausė Borisas.
– Tai ne niekai, – atsakė brolis.
– O kas tada?
– Tai visiškai rimtos knygos, kurias parašė rimti mokslininkai. Jie bandė atskleisti kai kurias paslaptis.
– Kaip pagaminti auksą iš švino?
– Ne, visiškai kas kita.
– O kas tada?
– Tu to nesuprasi, – palinko prie savo darbo Maksimas. – Ir netrukdyk man.
Vėliau ant NKVD įgaliotinio stalo atsirado visas kalnas protokolų. Bet tai nebuvo kontrevoliucionierių, dešiniųjų ir kairiųjų nukrypėlių ar kitokių tarybų valdžios priešų bylos. Tai buvo viduramžių manuskriptai anglų kalba su tokiais išplėstiniais pavadinimais: “Detalus ir teisingas protokolas apie ypatingai pamokantį trijų rinktinių raganų procesą iš Depfordo, Essekso grafystės, prieš gerbiamą karūnos teisėją serą Francisą Pembertoną Egzetero pilyje penktadienį, 1682 metų birželio 2 dieną, su asmeniškais labai garsaus medicinos daktaro Henri Hirso tyrimais ir išvadomis apie tai, kaip tos niekadėjos prisipažino raganavusios ir buvo nuteistos pagal įstatymus, ir, kaip surašyta, pagal gerbiamų liudininkų parodymus. Atspausdinta Londone 1682 metais”.
Arba toks protokolas: “Ataskaita apie Margaritą Haket, žinomą raganą, kuri vieną jauną žmogų privedė iki mirties, į visas puses išmėtė jo vidurius ir kaulus, ir kuri buvo nubausta mirtimi Tirborne 1585 metų vasario 19 dieną”.
Arba, štai, toks dokumentas: “Teismo medžiaga apie raganą Meri Grin ir jos dukterį Ellen, kuri taip pat praktikavo raganavimą, kaip jos prisipažino nunuodijusios keletą gerbiamų piliečių ir atlikusios kitus nesąžiningus veiksmus, ir tai įvykdė sudariusios sutartį su velniu ir, kaip jos, 1606 metų rugpjūčio 4 dieną Chartforde buvo nuteistos mirti”.
Pavartęs tuos niūrius dokumentus, Borisas nerimastingai pažvelgė į brolį, kuris susikaupęs studijavo eilinį 16 amžiaus protokolą.
– Sakyk, Maksimai, kuo tu iš tikrųjų užsiiminėji?
– Paprasčiausiai, mane domina kai kurie dalykai...
– Kokie dalykai?
– Tai tavęs neliečia.
– O kodėl tai tave liečia?
– Tai – mano reikalas.
– O gal tu, šiek tiek, tai? – Jaunesnysis reikšmingai pabaksnojo sau pirštu į kaktą.
Vyresnysis patrynė pavargusias akis ir nusižiovavo:
– Ne, – dėl to nesijaudink, ir palik mane ramybėje.
Taip slinko mėnesiai, o Maksimas, kaip apsėstas, vis kapstėsi viduramžių traktatuose. Po raganų, lyg kažką tikrindamas, jis vėl ėmėsi medicininių knygų, kurias jis vėl nuo visų slėpė. Be to, jis dažnai lyg pats sau, po nosimi murmėjo:
– Na taip... Taip ir yra... Tik kitais žodžiais...
– Kas? – klausdavo brolis pro pusiau pravertas duris.
– Nieko, – atsakydavo vyresnysis.
Vėliau jis vėl paniro į amžių gelmes, bet jau ne taip toli. Dabar jis studijavo knygų seriją iš kriminologijos srities: “Neįprastų nusikaltimų istorija 18 amžiuje” arba “Ydos ir nusikaltimai 19 amžiuje” ir panašiai. Jis kažką medžiojo, kaip artileristas prišaudantis taikinį, – per toli, per arti, vėliau vis arčiau ir arčiau. Bet Maksimo taikinys buvo kažkur viduramžių tamsumoje.
Vieną vakarą, parėjęs į namus ir nusivilkdamas milinę, jie neišlaikė ir pasigyrė:
– Štai, šiandieną aš tardžiau vieną įdomų žmogų... Jautėsi, kad jis prašosi, kad jo būtų paklausta. Borisas pakėlė galvą nuo geometrijos vadovėlio:
– Kokį žmogų?
– Vieną seną-senutėlę prostitutę. Pačią seniausią, kurią tik įmanoma buvo rasti. Visuose kalėjimuose ieškojome.
– Kam tau to reikėjo? Ir dar tokią seną?
– Reikėjo kai ką sužinoti. Yra tokie nerašyti dalykai, kurių nerasi jokiose knygose. Užtat tai gerai žino patyrusios prostitutės, ir jos nesigėdija apie tai kalbėti.
– O kam tau tai žinoti?
– Todėl, kad ydos visada susijusios su nusikaltimais.
– Ir ką gi ji tau pasakė?
– Daug įdomaus. Dabar aš per kalėjimus atsirinkau daug įdomių bylų, kurios pagal formą sutampa su tais nusikaltimais, kuriais paprastai apkaltindavo raganas. Dabar aš praktikoje tikrinu tai, kas buvo rašoma visose tose knygose. Supranti? Gaunasi labai netikėti rezultatai... La-abai įdomūs...
– Ir kaip gi tu tai tikrini?
– Juos klausinėju apie tėvus ir jų asmeninį gyvenimą... jie galvoja, kad aš jiems sutrumpinsiu bausmės atlikimo laiką...
– O kam tau viso to reikia?
– Šiaip sau... – išsisuko nuo atsakymo įgaliotinis.
Praėjus pusmečiui po Olgos savižudybės, Maksimas staiga iš darbovietės gavo specialias atostogas pasiruošti mokslinės disertacijos apgynimui. Kažkokiu būdu tai buvo susiję su darbu NKVD – jis skaitėsi tarnyboje, gavo visą atlyginimą ir niekam nerodė savo disertacijos temos. Visas dienas jis sėdėjo namuose už uždarų durų ir rausėsi po bibliografinius žinynus.
Jis gavo progą rinkti savo asmeninę knygų kolekciją, kuri buvo reikalinga jo moksliniams tyrinėjimams. Tituliniame lape jau stovėjo atspaudas “NKVD mokslinis-tiriamasis spec. fondas”. Per NKVD jis užsisakinėdavo knygas net iš užsienio. Tai buvo keista kolekcija temomis, kurios, atrodo, neturėjo nieko bendro viena su kita: Henrio Li apsakymų tritomis “Viduramžių inkvizicijos istorija”, o šalia Pučinio operos “Princesė Turandot” libretas; filosofiniai Platono “Dialogai”, o šalia, vėl gi, kažkokie pageltę traktatai apie nelabąsias jėgas. Visose tose knygose Maksimas kai kurias vietas pasibraukdavo raudonu pieštuku, matyt, kad labai svarbias, jis pažymėdavo spalvotais popierėliais su šifru ir tuo pačiu metu kažką įsirašydavo į storą mėlyną aplanką, kurį visada užrakindavo stalčiuje.
Toje kolekcijoje Borisas rado Reiderio Hagardo knygą “Montesumos duktė”, kurią jis kažkada skaitė prieš muštynes su Maksimu. Šalia stovėjo to paties autoriaus romanas “Ji” apie kažkokią paslaptingą karalienę Afrikos džiunglėse. Pamatęs abejose knygose atžymas, jis paklausė:
– O kam tai tau?
– Taip sau, reikėjo...
– Juk tai vaikams!
– Cha, tai tu taip galvoji.
– O kam tada?
– Na... Visiems, kurie suvaikėja.
– O koks skirtumas?
– Labai didelis. Kai žmogus suvaikėja – tai reiškia ciklo pabaigą, mirties artėjimą. Supratai?
– Nieko nesuprantu.
Maksimas numojo ranka:
– Tada užsiimk savo reikalais ir nelįsk prie manęs.
Vasaros viduryje, Kai ant šiukšlių krūvos pražydo vilkauogės, Maksimas staiga pats suvaikėjo. Išblizgintais chromo batais jis įlindo į piktžolyną ant šiukšlių krūvos, prisirinko kažkokių žolių ir pradėjo jas džiovinti orkaitėje. Po to atsisėdo prie stalo, kuris buvo užverstas visomis tomis idiotiškomis knygomis, sudėjo orkaitėje išdžiovintas žoles į skardinę, ir pastatė ją virš spiritinės lemputės. Iš skardinės pradėjo kilti balkšvas dūmelis, o NKVG įgaliotinis sėdėjo ir uostė tą šiukšlių krūvos fimiatą.
– Tu ką, visai iš proto išsikraustei? – paklausė Borisas.
– М-м-м...
– Ką tu uostai?
– Beladoną...
– Tfu! Juk paskui galvą skaudės.
– Nieko. Tu dabar niekur neišeini?
– Ne.
– Tada dėl visko pasėdėk šalia. Pasižiūrėk, kas bus. Tik nekvėpuok tais dūmais. Vis dėl to, tai nuodai...
– Gerai. Tik pirma pasakyk, kam tau visa tai?
– Reikia kai ką patikrinti. – Neatsitraukdamas nuo savo keisto užsiėmimo jis linktelėjo į atverstas knygas: – Štai, paskaityk!
Nuo laiko pageltusiuose puslapiuose Maksimo ranka buvo pabraukti aprašymai to, kaip raganos iš beladonos gamina įvairius nuodus. Šalia šabašo scena, kur linksmos raganos kaitina beladonos lapus ir, mėgaudamosi nuodingais dūmais, dainuoja ir šoka aplink laužą.
Pradžiai Maksimas nutarė pats išbandyti beladonos dūmų poveikį – iki apkvaitimo, kol nenuvirs ant lovos. Sekančią dieną jis laikė suspaudęs galvą, keikė visas raganas ir nelabąsias jėgas, bet, nepaisant to, tvarkingai užrašinėjo savo pastabas į užrašų knygutę. Tolesnį raganiškų nuodų poveikį jis tikrino ne pats, o naudodavo kalinius.
– Visa tai – įvairūs narkotikai, – murmėjo jis. – Kai kuriems tai net patinka. Beladona, hašišas, marihuana.
Maksimo mokslinis darbas buvo vis keistesnis. Jis gavo specialų leidimą ir specialios komandos padedamas pradėjo kasinėti apleistus kapus senosiose Maskvos kapinėse. Bet ne visus iš eilės, o tik kai kuriuos – kurie kažkodėl jį domino. Iš kiekvieno tokio kapo jis paimdavo skeleto blauzdikaulį ir prie jo prikabindavo etiketę. Nuo antkapinės lentos jis nusirašydavo vardą, pavardę, amžių ir numirėlio mirimo datą. Vėliau kaulai patekdavo į NKVD scheminę laboratoriją.
Borisas sėdėjo prie savo peršauto stalo su sulaužytomis kojomis ir kalė matematikos taisykles. O prie gretimo stalo, atskirto tik pusiau praviromis durimis, už savo stalo sėdėjo vyresnysis brolis ir, kaip juodaknygininkas, užsiiminėjo savo juodais darbais. Gal todėl, kad Borisas nenoromis buvo jo užsiėmimų liudininku, o gal todėl, kad jam reikėjo su kuo nors pasidalinti savo mintimis, bet Borisas buvo vienintelis, kuriam Maksimas šiek tiek atskleisdavo savo sumanymus.
– Ei, tu, kapų kasinėtojau, – šaipėsi jaunesnysis. – O kam tau skeletų prireikė?
– Paprasčiausiai, aš tikrinu seną liaudies išsireiškimą – baltas kaulas ir mėlynas kraujas, – kuo ramiausiai atsakė vyresnysis.
– Kaip gi tu tikrini?
– Tiesiogine prasme. Aš patikrinau eilę kapų iš senos aristokratų giminės ir tiek pat paprastų žmonių kapų. Paėmiau šių dviejų kategorijų ir tokio pat amžiaus žmonių kaulus, ir juos palyginau.
– Na ir ką?
– Labai įdomūs rezultatai. Pas aristokratus, lyginant su paprastais žmonėmis, iš tikrųjų kaulai balti. Ir cheminė analizė parodo žymius skirtumus. Yra fosforo-kalcio balanso pažeidimai.
– Ką gi tai įrodo?
– Tikriausiai, bėgant amžiams, žmonės pastebėjo tuos skirtumus, gal būt, stebėdami kaulus senose mūšių vietovėse. Iš čia ir atsirado išsireiškimas – balti kaulai ir mėlynas kraujas.
– Bet tau kas iš to?
– Reikia, – vienareikšmiai atsakė NKVD įgaliotinis.
Per tuos užsiėmimus Maksimas net prarado susidomėjimą savo dukrele. Dar daugiau, atrodė, kad jis jos vengia, lyg tai tas gyvas priminimas apie gražuolę žmoną jam dabar nemalonus. Jis jau nebeėmė jos ant rankų, o tik retkarčiais sustodavo prie jos lovytės ir apie kažką galvodavo, atrodė, kad jis ją tyrinėja. Vėliau eidavo į savo kambarį ir užsidarydavo.
Dabar karšta Maksimo siela visiškai priklausė jo paslaptingam moksliniam darbui. Vėliau jis netikėtai pareiškė, kad vaiką išveža pas Olgos tėvus, kurie gyveno Beriozovkoje, sodų bendrijoje netoli Maskvos.
– Kam gi tu taip darai, Maksimai? – nustebusi klausinėjo motina.
– Taip bus geriau, – vengdamas motinos žvilgsnio, trumpai atsakė tas.
– Palik ją pas mus, – užsistojo tėvas.
– Ne, rytoj išvešiu į Berezovką.
– Bet kodėl?
Vyresnysis brolis paniūro ir sausai atsakė:
– Taip bus geriau.
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ