“O nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgyk nieko: nes tą dieną, kai paragausi to medžio vaisių, mirtimi numirsi”.
Pradžios knyga 2:17
Ar mūsų laikais įmanoma parašyti knygą, kokios dar nebuvo? Mūsų laikais tai gana sunku. Bet štai, Klimovas tokią knygą parašė. Bet, dėl tų pačių priežasčių, kodėl tokių knygų nebuvo, Klimovo “Kunigaikštis” tapo lyg ir uždraustu vaisiumi.
Sako, kad uždraustas vaisius – saldus. Kai tik Tarybų Sąjungoje uždraudžia kokio nors rašytojo kūrinius, o patį autorių uždaro į beprotnamį arba koncentracijos stovyklą, tuojau pat tas uždraustas vaisius su dideliu triukšmu pasirodo Vakaruose. Ir visi susidomėję skaito: – O už ką gi jį pasodino?
Bet Klimovo “Kunigaikštis” – tai dvigubai uždraustas vaisius. Iš vienos pusės, tai – viena iš pačių stipriausių ir ryškiausių antitarybinių knygų, kurios, natūralu, uždraustos TSRS. Iš kitos pusės, “Kunigaikščio” (net dėl pirmų, sąlyginai nekaltų užuominų) išsigando beveik visa rusų spauda Vakaruose. Pradeda spausdinti – ir meta. Lyg tai degintų. Jau vien “Kunigaikščio” nuotykiai spaudoje tokie paslaptingi ir pikantiški, kad juos galima skaityti kaip geriausią romaną.
Pavyzdžiui, kai “Kunigaikštį”, kuriame aprašomas paslaptingasis VRM 13 skyrius, kuris užsiiminėjo visokia velniava, pradėjo spausdinti Argentinos laikraštis “Mūsų Šalis”, laikraščio redaktorius Dubrovskij 1965 liepos 13 dieną atspausdino išsamų anonsą, kur rašė:
“Grigorij Petrovič Klimov – autorius plačiai žinomos knygos “Berlyno Kremlius”, kuri tapo žinoma visam pasauliui, nes jos sutrumpintas turinys pasirodė 12 kalbų leidžiamame “Riders Daidžest” («Ридерс Дайджест»)... tiražu virš 17 milijonų egzempliorių”.
“Bendras knygos tiražas visomis kalbomis yra 200.000 egzempliorių... Be tokio plataus knygos paplitimo įvairiomis kalbomis, “Berlyno Kremlius” apėjo visus laisvojo pasaulio ekranus. Pagal tą knygą amerikiečių-vokiečių-prancūzų kompanija pastatė tris filmus. Vokiečių filmas, pavadintas «Weg ohme Umkehr», tarptautinio kino festivalio metu 1954 metais Berlyne buvo nominuotas “Geriausiu metų filmu Vokietijoje”. Angliška versija, kurios pavadinimas «The road of no return» ir amerikietiška «No way back» ilgą laiką nesitraukė iš ekranų”.
“Mes čia nepateiksime pasaulinės spaudos atsiliepimų apie tą knygą. Mes manoma, kad daugelis mūsų skaitytojų asmeniškai susipažino su ta puikia knyga...”
“Kas dėl naujo Grigorijaus Klimovo romano, tai mūsų skaitytojai labai greitai patys patirs įspūdžius nuo tų didžiulių žmogiškų ir politinių aktualijų, kurios išdėstytos tame romane”.
Po tokio visaapimančio ir daug žadančio anonso, “Kunigaikščio” spausdinimas staiga... nutrūko po pirmojo skyriaus!? Skaitytojams iš tikrųjų susidarė įspūdis, kad šis romanas slepia kažką rimto. Kas gi jį uždraudė? Ir kodėl?
Bet “Mūsų Šalies” redaktorius Dubrovskij netrukus (1966 m. lapkričio 13 d.) mirė ir tą paslaptį nusinešė į kapą. Transcendentinės mistikos mėgėjai iš karto pasakys “E-e-e.., 13 ir vėl 13 ir dar kartą 13.., E-e-e, reikalas aiškus, kad reikalas tamsus.
Panaši ir paslaptinga istorija, – pradeda spausdinti ir, lyg nudegę, meta, – įvyko su “Briaunomis” («Гранями»), Paryžiaus “Atgimimu” («Возрождением») ir Kanados “Amžininku” («Современником»). Kiti, pavyzdžiui “Naujasis Rusų Žodis” («Новое Русское Слово») ir “Naujasis Žurnalas” («Новый Журнал»), iš karto suprato, kame esmė, ir apdairiai atsisakė. Ir taip gavosi, kad “Kunigaikštis” papuolė į draudžiamos literatūros kategoriją. Visa tai tuo labiau keista, kad išėjo džiaugsmingi anonsai, kurie buvo pateikti aukščiau.
Vienintelis spaudos organas, kuris neišsigando “Kunigaikščio”, buvo San Francisko laikraštis “Rusų Gyvenimas” («Русская Жизнь»). Laikraščio redaktorė A. I. Delianič ne mažiau džiūgaudama rašė:
“Daugelis mūsų skaitytojų savo laiškuose klausia, kas gi yra romano autorius, kuris sukėlė tokį susidomėjimą... Klimovas išvyko į Vakarus 1947 metais... parašė savo knygą “Berlyno Kremlius”, ir jo kūrinys tapo bestseleriu, kaip dabar mėgstama sakyti visame pasaulyje, t.y., pačia populiariausia knyga. “Berlyno Kremlius” laikoma pačia geriausia knyga po antrojo pasaulinio karo pabaigos, išleista pagal autoriaus pasirinktą temą, ir, pagal visų pripažinimą, labiausiai teisinga ir autentiška iš visų rusiškų knygų apie pokarinę TSRS...”
“Atvykęs į JAV, G. Klimov išstojo prieš Kongresą su parodymais, ir jo pateiktos žinios laikomos tokiomis pat svarbiomis, kaip ir Ei-By-Ai viršininko Edgaro Guverio ekspertizės tarybiniais klausimais, kuris buvo amerikiečių pasiuntinys Maskvoje, ir kt.”
“Atsiliepimai apie tiesą, kurią jis rašė “Berlyno Kremliuje” ir dabar rašo romane “Šio Pasaulio Kunigaikštis”, G. I. Klimovą stato į iškiliausių rašytojų eilę ne tik rusų išeivijoje, nes jis jau užsitarnavo pasaulinę šlovę”.
“Kunigaikščio” baigiamajame žodyje apie tą romaną redakcija rašo:
“Pagal temos rimtumą, pagal savo istorinį tikslumą... jis yra išskirtinis. Jis gali patikti arba ne, bet nieko panašaus iki šiol spaudoje nebuvo”.
Kaip matote, laikraščio redakcija taip pat pastebėjo, kad Klimovas parašė tokią knygą, kokių dar nebuvo. Ir tai ne tušti žodžiai. Aš patikrinau Kongreso Bibliotekos kartoteką Vašingtone, kuri yra viena iš stambiausių bibliotekų pasaulyje. Bet nė vienos knygos “Kunigaikščio” tematika ten nėra.
Baigiant spausdinti “Kunigaikštį”, laikraščio “Rusų Gyvenimas” apžvalgininkas rašo:
“Nagrinėjamas G. Klimovo romanas iš tikrųjų yra didelis įvykis, ir ne tik literatūros pasaulyje. Visiškai aišku, kodėl jis privalo tapti “bestseleriu”. Aš pats jį skaičiau, nekantriai laukdavau sekančio laikraščio numerio ir niršdavau ant redakcijos už tai, kad ji turėjo dvi “išeigines” dienas savaitėje, kada laikraštis neišeidavo”.
“Nekalbėsiu apie tai, kad romanas parašytas labai gyvai. Skaitytojo dėmesys prikaustomas nuo pirmo puslapio ir išlaikomas iki pat pabaigos. Be jokių abejonių, kad G. Klimovo literatūrinis talentas didžiulis ir ne veltui jo ankstesnis romanas “Berlyno Kremlius” taip pat turėjo didžiulį pasisekimą. “Kiekvienam, kas tik perskaitė šią knygą, iš karto pasidaro aišku, kad ją būtina kuo greičiau išversti į anglų kalbą ir išplatinti”.
Vienaip ar kitaip, Klimovo “Kunigaikštis” – tai tokia neįprasta knyga, kad man kilo noras artimiau susipažinti su tos knygos pasirodymo istorija ir jos autoriumi.
Grigorijus Klimovas gimė gydytojo šeimoje Novočerkasko mieste. Baigęs mokyklą su pagyrimu arba, kaip sakoma, su aukso medaliu ir Novočerkasko Industrinį Institutą su inžinieriaus-elektriko diplomu. Vėliau studijavo Maskvos Energetinio Instituto aspirantūroje ir tuo pačiu metu baigė Maskvos užsienio kalbų institutą. Karo metais, kaip mokantis užsienio kalbas, buvo nukreiptas į Karinę-Diplomatinę Akademiją Maskvoje, kurią baigęs tarnavo Tarybinėje Karinėje Administracijoje Berlyne.
Po demobilizacijos iš armijos, vietoje to, kad sugrįžtų į Maskvą, Klimovas perėjo į Vakarų Vokietiją, kur ir parašė savo knygą “Berlyno Kremlius”.
Reikia pažymėti, kad panašios rūšies kovotojai Amerikoje tampa “goust-raiteriais”, t.y., rašytojais-vaiduokliais. Geriausias to pavyzdys – Kravčenkos knyga “Aš pasirinkau laisvę” («Я избрал свободу»), kuri iki pat šiol taip ir neišleista rusų kalba, ir kurios “autorius” vėliau nusišovė.
Todėl, kai pasirodė “Berlyno Kremlius”, atitinkami asmenys ir organizacijos labai nustebo, kad atsirado žmogus, kuris pats parašė panašią knygą, po to jie susidomėjo autoriumi. Po to Klimovas dirbo Harvardo projekte Miunchene.
Apie tą Harvardo universiteto projektą žinoma, kad ten buvo plačiai atliekami naujos emigracijos iš TSRS psichologiniai tyrimai, taip sakant, tyrinėjami homo-sovietikus, kad ten dirbo geriausi amerikiečių ekspertai – tarybinių reikalų žinovai, kad tam projektui buvo asignuota keletas milijonų dolerių, ir kad tas projektas vyko 1949-51 metais pagrindinai Miunchene.
To projekto vykdymo metu su šimtais tarybinių pabėgėlių buvo atliekami kažkokie specialūs psichologiniai tyrimai: taip vadinami Roršacho-testai, testai su rašalo dėmėmis, testai su neužbaigtais sakiniais, įskaitant pačius intymiausius interviu seksualinėmis temomis, kur kiekvienas žodis buvo užrašomas magnetofonais. Ir įvairūs kitokie testai, kur psichoanalizės pagalba buvo išaiškinami delikatūs psichologiniai kompleksai. Vienas iš tokių kompleksų buvo kažkoks paslaptingas “Lenino kompleksas”.
Kaip rašė amerikiečių spaudoje (ir “Naujame Rusų Žodyje”), Harvardo projekte svarbiausią vaidmenį vaidino profesorius Natan Leites, knygos “Maskvos Procesai 1938-37 m.” autorius, apie tuos pačius procesus, kada totaliai buvo naikinama senoji leniniečių gvardija, pavadinus juos pasiutusiais šunimis. Ten pat rašė, kad Harvardo projektas iš principo bazuojasi ant paslaptingo “Lenino komplekso”.
Tiesa, reikia pastebėti, rusų emigracijos aplinkoje, Harvardo projektas kažkodėl turėjo nekokią šlovę. Žmonės lingavo galvomis: Ech, nori motinėlę-Rusiją išgelbėti nuo bolševikų – pasitelkus trockistus ir menševikus”. O kai kurie aštrialiežuviai juokavo:
– Juk rusų emigrantai seniai tvirtina: “Prieš bolševikus – nors ir su velniu”. Na, štai, praktiški amerikiečiai ir nusprendė sau į sąjungininkus pasikviesti patį velnią.
Vienaip ar kitaip, sprendžiant iš visų įvykių, Harvardo projekte buvo kuriami moksliniai planai ir buvo ieškoma atitinkamų kadrų tuo metu prasidedančiam psichologiniam karui tarp Vakarų ir Rytų.
Netrukus po to, atsirado visa eilė organizacijų, susijusių su tuo psichologiniu karu. Sprendžiant iš amerikiečių spaudos, visa tai buvo specialūs projektai, kuriuos finansavo Amerikos Centrinė Žvalgyba CIA. Nebijokime pakartoti to, ką rašo pati amerikiečių spauda. Tuo labiau, kad daug kas čia daroma mūsų, rusų, vardu, nors patys mes daug ko apie tai nežinome.
Keletą metų Klimovas vadovavo vienam iš to psichologinio karo projektų. Jis buvo pokarinių emigrantų iš TSRS Centrinio Susivienijimo pirmininku, žurnalo (rusų kalba) “Laisvė” («Свобода») redaktoriumi ir žurnalo (vokiečių kalba) “Antikomunistas” («Антикоммунист») redaktoriumi.
Galima neabejoti, kad toks gerai informuotas šeimininkas, kaip JAV Centrinė Žvalgyba, įvertino visas galimas kandidatūras – ir pasirinko geriausią. Iš tikrųjų, nelengva Vakaruose rasti tarybinį žmogų, kuris būtų rašytojas be rašytojų-vaiduoklių pagalbos, ir kuris šiandiena redaguotų žurnalus rusų kalba, rytoj kalbėtų prieš universitetinę auditoriją vokiečių kalba, o poryt prieš amerikiečių Kongresą angliškai. Masiniai mitingai Berlyne, masiniai “Berlyno Kremliaus” tiražai, kinofilmas pagal tą knygą – ir milijonai emigrantų iš TSRS Centrinio Susivienijimo lapelių Rytų Vokietijoje. Klimovo vardas europinės spaudos puslapiuose skambėjo daug daugiau, negu visi kiti CIA “protežė” kartu paėmus.
Matyt, todėl Klimovui atleido vieną vienintelį minusą Harvardo projekto požiūriu: nors jis turėjo tokį pat auksinį medalį už išsilavinimą, kaip ir Leninas, bet liūdnai pagarsėjusio “Lenino komplekso” jis neturėjo.
Reziumuojant galima pasakyti, kad Klimovas buvo vieno iš labiausiai įslaptintų JAV Centrinės Valdybos projektų puikiu vadovu ir amerikiečių psichologinio karo “asu”. Matyt, kad šiame darbe jis puikiai susipažino su amerikiečių ir tarybinės žvalgybos virtuve.
1955 metais Klimovas išvažiavo į Ameriką ir grįžo prie savo pagrindinės inžinieriaus elektriko specialybės. Tuo pat metu jis dirba prie knygos, kurioje kūrybiškai perduoda savo sukauptą patirtį psichologinio karo srityje.
Turėdamas raktą Harvardo projekto paslaptingo “Lenino komplekso” formoje, Klimovas sprendžią užduotį: o ką gi darė tarybinė slaptoji policija šioje srityje? Juk, paprasčiausiai, sovietai negalėjo nežinoti apie tuos principus, ant kurių bazavosi Harvardo projektas, ir kurie aprašomi bet kuriame psichologijos vadovėlyje.
Amerikiečių knygose, kuriose analizuojamas CIA darbas, rašoma, kad pagal profesionalų CIA žargoną, tas darbas skirstomas į «juodąją magiją” ir “baltąją magiją”, tarp kurių tabaluoja dar ir “pilkoji magija”. Taip pat skirstoma ir CIA propaganda: į juodąją, pilkąją ir baltąją. Baltąja propaganda tikriausiai užsiima “Amerikos balsas”. O pilkąja ir juodąja – įvairūs užmaskuoti specprojektai. Štai tokiais reikalais tikriausiai ir užsiima Harvardo projektas.
Kiekvienoje rimtoje mokslo įstaigoje, kuri užsiima panašiais reikalais, jeigu kuri nors mokslininkų grupė kuria kokį nors projektą, tai kita mokslininkų grupė (panašiai, kai štabų žaidime “raudonaisiais-mėlynaisiais”), tuo pat metu kuria atitinkamą kontr-projektą, kad numatytų ir atspėtų tai, ką toje srityje gali sugalvoti priešininkas. Štai tokį kontr-projektą – romano formoje – ir sukūrė Klimovas. Padarė tai, ką, gali būti, nesugebėjo padaryti JAV Centrinė Žvalgyba.
Rezultatas – visiškai paprastas: ir amerikiečių, ir tarybinė žvalgybos šioje srityje dirba pagal visiškai tapačius mokslinius principus. Kiekvienam aišku, kad slaptosios tarnybos arba, kaip sako, “gudrūs organai” (nesvarbu kurie, CIA arba KGB), atidžiai studijuoja psichologiją tų subjektų, kurie juos domina. To pavyzdys – Harvardo projektas. Bet ne kiekvienas žino, kad šiuolaikinė psichologija, ypač tos tamsios sritys, kuriomis ir domisi įvairūs “gudrūs organai”, pagrindinai vadovaujasi Froido psichoanalize. To pavyzdys – tie testai, kurie buvo atliekami Harvardo projekte.
Ką apie froidizmą žino vidutinis žmogus? Ech, pasakys, kažkokia nesąmonė, kad žmogaus psichika kažkaip susijusi su jo “seksu”. Bet specialistas įneš mažą pataisą. Tik vieną žodį... Bet aš nenoriu įvardinti to magiško žodžio, kad prieš laiką neatskleisčiau “Kunigaikščio” paslapties.
Žinodami “Kunigaikščio” paslaptis, jūs suprasite visas psichologinio karo paslaptis. Argi ne keista, kad pasirinkęs laisvę ir sukėlęs tiek triukšmo, Kravčenko galų gale pasirinko kulką į kaktą? Argi ne keista, kad pasirinkę tą patį kelią į laisvę, Kosenkina ir jos kolega Samarinas, netrukus po to atsidūrė bepročių namuose? Ne, ne, ne tarybiniuose, o amerikietiškuose bepročių namuose.
Turėdami pažinimo raktus, kurie pateikiami “Kunigaikštyje”, jūs suprasite, kodėl tarybinė vyriausybė savo laisvę mylinčius rašytojus-nenuoramas sodina į beprotnamius ir koncentracijos stovyklas. Jūs suprasite visas psi-karo dramas ir komedijas, iki pat anekdotiško Stalino dukters pabėgimo į Ameriką, kurią čia padarys milijoniere?
Harvardo projekte dirbo geriausi specialistai, tarybinių reikalų žinovai. Klimovas visą darbą atliko visiškai vienas. Už Harvardo projektą sumokėjo keletą milijonų dolerių. Manote, kad Klimovui nors ačiū pasakė?
Kol kas aš žinau, kad Harvardo žiniuonys keikia tą dieną ir valandą, kada Klimovas įstojo į Harvardo projektą. Ir tai – visiškai natūralu, nes kai kurie to projekto aspektai, tikriausiai, buvo kuo griežčiausiai užslaptinti. Nors, matyt, apie visa tai tarybinė žvalgyba kuo puikiausiai žinojo.
Paimkime konkretų pavyzdį. 1953 m. spalio 31 d. Niujorke buvo visų šventųjų Dienos išvakarės – Helovynas, t.y., visų nusidėjėlių diena, kai vaikai gatvėse linksminasi užsidėję raganų, melagių ir burtininkų kaukes. O Maskvoje tą dieną buvo areštuotas amerikiečių socialinių mokslų profesorius Frederik Barghorn, specialistas Tarybų Sąjungos reikalams ir propagandai, Maskvoje rinkęs medžiagą savo knygai “Tarybinė užsienio propaganda”, tylus 52 metų viengungis, ramiai gyvenantis su savo senute-motina.
Po profesoriaus Barghorno arešto, iš amerikiečių pusės visame pasaulyje buvo sukeltas beprotiškas triukšmas. Atrodė, kad už to arešto slepiasi kažkas labai rimto, ir amerikiečių vyriausybė nori bet kuria kaina – ir kaip galima greičiau – pasiekti profesoriaus Barghorno išlaisvinimo. Kol jis neprasitarė. Naudojo viską – iki pat asmeniško prezidento Kenedžio protesto. Jau vien tai, panašiais atvejais, labai neįprastas dalykas.
Sugrįžęs į Ameriką, profesorius Barghornas buvo neapsakomai nekalbus. Net tada, kai viena iš Kongreso komisijų jį pakvietė duoti parodymų dėl jo arešto Maskvoje, jis atsisakė savo noru atvykti į Kongresą, todėl teko jį pagąsdinti specialiu šaukimu, kuriame už atsisakymą atvykti buvo grasinama įvairiomis bausmėmis. Argi ne anekdotiška situacija? Atrodė, kad profesorius Barghornas bijo apie kažką prasitarti.
Bet jis vis dėl to prasitarė. Kaip rašė laikraštyje “Niujork Times”, tardomas Valstybės Departamente, profesorius Barghornas pasakė, kad Arešto metu Maskvoje, jis buvo klausinėjamas apie... Harvardo projektą, su kuriuo jis kažkada buvo susijęs. Matyt, kad tai ir buvo jo arešto priežastimi.
Profesorius Barghornas buvo paleistas lapkričio 15 d. Reikalaujant prezidentui Kenedžiui. O po 6 dienų, lapkričio 22 dieną, prezidentas Kenedis buvo nužudytas kulkos, kurią paleido Li Osvaldas. O dar po dviejų dienų Osvaldą nužudė Džeko Rubi paleista kulka. Ir iš karto virš Amerikos pakibo paslaptis, kuris vargu ar kada nors bus atskleista.
Bes visa esmė tame, kad iš pat pirmųjų laikraštinių ataskaitų buvo visiškai aišku, kad Osvaldas ir Rubi yra tipiški atstovai tos pačios neaiškios, bet kartu ir visiškai aiškios žmonių kategorijos, kuri išaiškinama Roršacho-testų pagalba. Tų pačių testų, kurie buvo naudojami Harvardo projekte.
Žinant tą kategoriją, galima suprasti, kodėl profesoriaus Barghorno areštas sukėlė tokį nerimą Amerikos vyriausybėje, ir kodėl po sugrįžimo į Ameriką, profesorius Barghornas taip užsispyrusiai tylėjo.
Kažkaip į Amerikos spaudą praslydo pranešimai apie tarybinį kvantinį ginklą. Rašė, kad Tarybų Sąjungoje išrastas kažkoks slaptas ginklas, kuris grindžiamas visiškai naujais principais – lyg tai mirties spinduliais. Rašė, kad tas ginklas toks baisus, kad apie jį net kalbėti baisu. Bet nebūsime tokie bailiai, ir pasakysime, kas tai per ginklas.
Tas ginklas grindžiamas kai kuriais socialinės psichologijos tamsiais dėsniais. Tais pačiais dėsniais, kuriais užsiiminėjo Harvardo projekte. Matys, todėl tarybinė slaptoji policija ir nusprendė “numelžti” kvantinį profesorių Barghorną.
Pagal tragišką likimo ironiją, prezidentas Kenedis žuvo nuo to paties, ką jis bandė nuslėpti ir gynė profesoriaus Barghorno asmenyje. Tokiomis sąlygomis kai kas gali užduoti logišką klausimą: Ar tik iš Maskvos nesmūgiavo tuo pačiu ginklu? Įvertinus Osvaldo viešnagę Maskvoje ir jo rusę žmoną, teoriškai visiškai įmanoma. O tiesos mes nesužinosime niekada.
Harvardo projektas nebuvo Harvardo Universiteto privatus reikalas, o buvo vykdomas JAV vyriausybės užsakymu. Aišku, kad tokiomis sąlygomis, visi Harvardo projekto profesoriai – pagal įsakymą iš viršaus – tylės taip pat, kaip ir profesorius Barghornas, kurį teko priverstinai tempti į apklausą Kongrese. Juos ginti pradeda Valstybės departamentas ir įvairūs “gudrūs organai”, kurie pasakys: tie dalykai tokie sudėtingi ir slapti, kad apie juos negalima kalbėti.
Be to, mes ne sekliai, o tik kuklūs literatai. Turėdami omeny visas tas aplinkybes, sakykime, kad Harvardo projekto profesoriai visu tuo neužsiiminėjo. Nuodėmes jiems mes atleisime. Bet iš šios padėties, kaip tame armenų anekdote, yra tik vienintelė antra išeitis: tada tai reiškia, kad jie užsiiminėjo monkey business, t.y., milijonus leido pavėjui. Štai ir rinkitės, kas geriau.
Amerikiečių sekliai iš Vašingtono laužė galvas: kodėl Barghorną areštavo tik po 13 metų, kai jis dalyvavo Harvardo projekte? Nors per tą laiką jis keletą kartu lankėsi Maskvoje!?
Mes ne sekliai, o tik literatai, bet kalba, kad visiškai prieš Barghorno areštą, Klimovas savo “Kunigaikštį” buvo paleidęs klajoti per emigrantų redakcijas. Redaktoriai atsidūrė Gogolio velnio padėtyje, kuris iš dangaus pavogė mėnulį. “Kunigaikštis” jiems degino rankas, ir jie nežinojo, ką su juo daryti. Todėl jie jį pasiuntė – kuo toliau nuo nuodėmės – į atitinkamas instancijas: patikrinti, kas tai yra.
Bet tos instancijos gana stipriai suraizgytos. Pavyzdžiui, prisiminkime Kimo Filbi bylą: žmogus Nr. 2 anglų Intelidžens Servis, ir Britų Imperijos Ordino kavalierius, kuris, kaip tik tuo metu, iki 1963 metų vadovavo anglų-amerikiečių antitarybinėms akcijoms ir tuo pat metu, 34 metus buvo tarybiniu agentu?! Po viso to Kim sėkmingai pabėgo į Maskvą, kur gauna pensiją ir rašo memuarus. Gaunasi, kad pats patikimiausias būdas ką nors perduoti tarybinei žvalgybai – tai gerą medžiagą pasiųsti į Vakarų žvalgybas. Patikima ir visiškai saugu.
Vienaip ar kitaip, bet faktas, kad po “Kunigaikščio” kelionių po redakcijas ir instancijas, ir buvo areštuotas vargšas profesorius Barghornas. Po to Valstybės Departamentas kategoriškai uždraudė į Tarybų Sąjungą važiuoti visiems tarybinių klausimų specialistams, kurie dalyvavo Harvardo projekte. Nenuostabu, kad vėliau tie specialistai “Lenino komplekso” klausimais Klimovą keikė labiau, negu patį Leniną.
Tiesa, visiškai nebūtina būti Harvardo profesoriumi, kad žinotum “Lenino kompleksą”. Pavyzdžiui, jau pagal laikraštines ataskaitas apie Kimą Filbį galima pasakyti, kad be Britų Imperijos Ordino ir Raudonosios Vėliavos ordino, kuriuo jį apdovanojo Maskvoje, Kimas turėjo ir “Lenino kompleksą”.
Ir taip, mes jau išsiaiškinome, kad tą paslaptingą kompleksą turėjo Li Osvaldas, Džekas Rubis ir Kim Filbi. Kad niekam nebūtų apmaudu, galima pridurti, kad tą kompleksą turėjo ne tik tarybų valstybės įkūrėjas Leninas, bet ir Amerikos Valstybės įkūrėjas Džordžas Vašingtonas. Taip kad, psichologinio karo požiūriu, tas ginklas gana efektyvus ir abipusis.
Bet gana apie tai. Klimovo “Kunigaikštis” – tai, pirmiausiai, įdomus romanas. O jeigu mes čia kalbame apie Harvardo projektą, tai tik todėl, kad Harvardo projektas geriausių tarybinių reikalų žinovų asmenyje patvirtina visus tuos neįprastus dalykus, kurie aprašomi “Kunigaikštyje”. Ne be reikalo “Kunigaikštyje” tiek daug dėmesio skiriama Didžiajam Valymui, kai valė leniniečių gvardiją, žmones su tuo pačiu “Lenino kompleksu”, ant kurio bazavosi Harvardo projektas. Todėl, iš faktinės pusės, viskas, apie ką rašo Klimovas, – visa tai aprobavo ir po tuo pasirašė geriausias Amerikos smegenų centras.
Kai “Kunigaikštis” pirmą kartą buvo spausdinamas dalimis, rusų rinkėjai, kurie patys buvo pergyvenę revoliucijos rojų, stalininių valymų įstaigas ir Antrojo pasaulinio karo pragarą, ir tiems užgrūdintiems žmonėms tada taip drebėjo rankos, kad jie painiojo raides, o korektoriai iš susijaudinimo darė klaidas, bėgiojo pas redaktorių ir klausinėjo:
– Klausykite, nejaugi tai tiesa?
Didele dalimi “Kunigaikštyje” pasakojama apie tarybinės slaptosios policijos darbą – aukščiausiu, kaip sakoma, moksliniu-ideologiniu lygiu – ir visa tai aprašoma stebėtinai tiksliai. Vėliau, vieni sakė, kad autorius galėjo pasinaudoti pačiais slapčiausiais tarybinės slaptosios policijos archyvais, kiti kalbėjo atvirkščiai – kad tai kažkokios super-slaptos amerikiečių žvalgybos archyvai. Kai kurie tikina, kad tai viena ir kita.
Apie “Kunigaikštį” iš karto pasipylė masė legendų. Vieni kalba, kad tą knygą parašė ne Klimovas, o visa mokslininkų jėzuitų kolegija. Tiek giliai čia žinoma apie tai, kas yra vadinamas Dievu ir Velniu. O kiti kalba atvirkščiai – kad tas “Kunigaikštis” visiškai užsitarnauja to, kad pakliūtų į “Index prohibitorum”, t.y., į sąrašą knygų, kurios yra uždraustos Vatikano.
Svarstydami apie velnią ir tiesą, filosofai skeptiškai pastebi, kad tiesa apie velnią – tai toks purvinas reikalas, kad vienas lašas sudrumsčia gyvenimą, kaip vandens lašas sudrumsčia apsento stiklinę. Bet nuo to galima apsvaigti.
Be to, filosofai kalba, kad velnias pavojingas tik tada, kai mes jo nematome. O kai mes jį pamatysime, tai jis taps atgrasus, juokingas ir apgailėtinas. Todėl, kaip kalba specialistai, pirmasis velnio triukas – tai įrodinėti, kad jo neegzistuoja, kad jis Niekas.
Štai, būtent todėl “Kunigaikštis”, kuriame tas velnias parodytas ganėtinai nuogu pavidalu, iš karto tapo uždraustu vaisiumi. O vėliau dar taps ginčių obuoliu.
Kai kas gali pasakyti: – Ech, visa tai aukštoji filosofija, o aš – žmogus mažas, koks mano reikalas?
Gerai, tarkime, kad jūs nežinote tų problemų, kurios aprašomos “Kunigaikštyje”. Apie tokią situaciją Biblijoje sakoma: “turi akis – bet nemato, turi ausis – bet negirdi”.
– Ech, – pasakys, – sena daina apie Bibliją. O kas gi dabar tiki Dievu? Tik tamsūs žmonės.
Bet visa esmė tame, kad “Kunigaikštyje” tos senos problemos nagrinėjamos naujo požiūrio taško atžvilgiu – iš dialektinio materializmo taško – ir tampa objektyvia realybe.
Paimkime konkretų pavyzdį. Įsivaizduokime, kad jūs – jaunas žmogus. Ir net turite universitetinį išsilavinimą, ir jūs galvojate, kad žinote viską ir apie viską, ir jūs sumanėte vesti. Žinoma, jūs svajojate apie inteligentišką panelę iš geros šeimos. O ar jūs žinote, kad pusė jūsų potencialių nuotakų – tai visiškai ne tai, ką jūs matote ir girdite?
Jeigu turėtumėte magišką kristalą ir galėtumėte pažvelgti į ateitį, tai pamatytumėte, kad pusė jūsų potencialių nuotakų jums neatneš nieko, išskyrus nelaimes – tai iš anksto nesėkmei pasmerktos santuokos, purvinos skyrybos, suardytos šeimos, varginančios ir gėdingos ligos, problematiški vaikai, ir jūs iki pat mirties nesuprasite, nuo ko visa tai jums, ir kodėl. Taip, statistika sako, kad pusė. Bet nesako, kuri pusė, kas būtent. O jūs turite akis – ir nematote, turite ausis – ir negirdite.
Ką gi daryti? Ar norėtumėte turėti tokį žiniuonių kristalą, kad galėtumėte pamatyti ateitį? Ir kad galėtumėte išvengti tokios ateities. Gerai, aš duosiu jums receptą:
1. Perskaitęs “Kunigaikštį”, duokite jį savo potencialiai nuotakai. Arba potencialiam jaunikiui. Arba jūsų būsimai marčiai – arba būsimam žentui. Tik šis receptas – slaptas: todėl iš anksto išplėškite puslapį, kuriame parašytos šios eilutės.
2. O vėliau paklauskite: “Na, kaip – patiko, ar ne?” Ir stebėkite rezultatą. Tik stebėkite atidžiai. Ir, kaip magiškame kristale, jūs pamatysite ateitį. Dar ir taip aiškiai, kad jokia čigonė taip neišburs. Ir mano žodžiai – mano žodžiai stiprūs!
Šis receptas – patikrintas.
Kai “Kunigaikštis” buvo spausdinamas “Rusų Gyvenime”, daugelis skaitytojų iš karto pajuto, kad tai – unikalus dalykas. Jie pradėjo išsikirpti “Kunigaikštį” ir tas iškarpas kaupti. Nuo to laiko tos iškarpos eina iš rankų į rankas, kaip draudžiama literatūra. Ir aš turiu tokių iškarpų rinkinį, kurį duodu skaityti savo pažįstamiems.
Privalau pasakyti, kad “Kunigaikštyje” atsiskleidė nuostabios savybės: jis veikia žmones kaip lakmuso lapelis laboratorinių analizių metu. Pagal tai, kaip skaitytojas reaguoja į “Kunigaikštį”, jūs iš karto pamatysite, kas jis toks. Vieni “Kunigaikštį” skaito labai susidomėję. O kiti vaiposi ir raukosi, kaip velnias nuo smilkalų.
Taip kad – šis receptas patikrintas. Ir, jeigu jūs šiek tiek pasitreniruosite šiame mene, tai tapsite geresniu psichologu, negu Dostojevskis, Froidas ir daktaras Kinsi, kartu paėmus. Bet, būtent todėl “Kunigaikštis” ir tapo uždraustu vaisiumi – todėl, kad tas legionas nenori, kad jį matytų.
Biblijoje kalbama apie gėrio ir blogio pažinimo medį, kurio vaisiai – draudžiami. O Klimovas ėmėsi to medžio – ir krečia jį kaip kriaušę. Na, štai jums ir rezultatai.
Susumuojant rezultatus galima pasakyti, kad “Kunigaikštis” – tai savotiška tarybinio daktaro Fausto istorija ieškant raktų nuo gėrio ir blogio, kur galima sutikti ir gerą blogį, ir blogą gėrį.
Čia norsi išvesti paralelę su Nobelio premijos laureato Tomo Mano romanu “Daktaras Faustas”. Norėdamas pasiekti genialumo, romano herojus sudaro sutartį su velniu, ta prasme, kad sąmoningai apsikrečia sifiliu. Jūs tikriausiai girdėjote legendas, kad Leninas buvo sifilitikas, ir Hitleris buvo sifilitikas. Štai, tuo pačiu keliu eina ir Tomas Manas.
Kai skaitysite “Kunigaikštį”, palyginkite Tomo Mano sifilitinį velnią su Klimovo dialektiniu velniu. Ir nuspręskite patys – kuris iš jų arčiau tiesos?
Dialektinio materializmo požiūriu, biblinis velnias, kurio vardas legionas – tai, paprasčiausiai, sudėtinga, kompleksinė socialinė liga. Iš tikrųjų, čia yra kai kokios paralelės su sifiliu: ta liga paveldima, tęsiasi per keletą kartų ir turi kelias stadijas, yra savotiški to legiono nariai, kandidatai, pakeleiviai ir prijaučiantys, bet ta liga tokia, kad kai kurie specialistai, tokie, kaip Nobelio premijos laureatas Tomas Manas, suverčia kaltę niekuo dėtam sifiliui.
Kiek gi tų legionierių? Amerikietiška daktaro Kinsi statistika sako, kad tarp amerikiečių, t.y., geroje kultūrinėje visuomenėje, tokių legionierių, kandidatų, pakeleivių ir prijaučiančių bus jau apie 50%. O tarp poetų, rašytojų ir, bendrai literatų – 75%.
Ir iš karto gaunasi absurdas. Juk tai valdančioji partija!? Taip, todėl ir Biblijoje sakoma – šio pasaulio kunigaikštis. Bet tas kunigaikštis visada stengsis įrodinėti, kad jis neegzistuoja. Todėl Klimovo “Kunigaikštis” ir papuolė į antipartinės literatūros kategoriją.
Jeigu amerikietišką statistiką išversti į dialektinio materializmo kalbą, tai gaunasi taip: 75% literatų, t.y., 3 iš 4, perskaitę “Kunigaikštį” pradės jaudintis, protestuoti ir įrodinėti, kad viskas visiškai ne taip. O ketvirtasis, būdamas mažumoje, patrauks pečiais ir pasiduos. Todėl “Kunigaikštis” ir užstrigo leidyklose.
Jeigu žengti dar vieną žingsnį dialektinio materializmo keliu, tai gausis taip. Paimkime, pavyzdžiui, vieną iš žurnalų, kur “Kunigaikštis” buvo uždraustas. Redaktorius – žavi dama ir net revoliucionierė. Bet jos suaugusi duktė visą laiką kalba apie savižudybę. Įprastas reiškinys revoliucionierių šeimose: taip buvo pas Karlą Marksą, Bakuniną, Trockį, Leniną ir Staliną. Bet, jeigu ta duktė perskaitys “Kunigaikštį”, kur viskas yra išaiškinta, mama gali sulaukti daug nemalonumų. Todėl rūpestinga mama ir nutraukė “Kunigaikščio” spausdinimą po pirmojo skyriaus. Priežastis – visiškai pateisinama.
Ko gėdytis? Kaip sakoma, gydytojų ir menininkų nesigėdija. Be to, čia – visi žmonės savi. Matote, kaip viskas paprasta... Jeigu turėti magišką kristalą.
Įsiminkite tuos skaičius kaip daugybos lentelę: 37% – 50% – 75%. Nes tai – nes tai raktas į visų socialinių paslapčių ir paradoksų pažinimą.
Todėl, kai prezidentas Džonsonas paskelbė apie “didžią visuomenę”, spaudoje vis dažniau girdisi balsai – “serganti visuomenė”.
Todėl, kai Tarybų Sąjungoje pradėjo veržti varžtus, tai – naudojantis amerikietiška statistika (75%) – pirmiausia ėmėsi poetų ir rašytojų.
Tame Stalino ir stalininių valymų konclageriuose paslaptis.
Tame Hitlerio ir hitlerinių dujų kamerų paslaptis.
Žinant tuos raktus, jūs suprasite visas žmogaus sielos paslaptis. Pradedant nuo to, kodėl amerikiečių sekso deivė Merlin Monro baigė gyvenimą savižudybe, ir, baigiant tuo, kodėl jūsų kaimynė išsiskyrė su vyru.
Bet iš karto, ir iš visų pusių jūs pajusite masę prieštaravimų. Tada prisiminkite daugybos lentelę: 37% – 50% – 75%... Nariai – kandidatai – pakeleiviai – ir prijaučiantys... Ir dar prisiminkite, kad jau nuo biblinių laikų tai vadinama – mano vardas legionas, kuris yra melagis ir melo Tėvas, visada besistengiantis įrodyti, kad jis neegzistuoja. Ir tada jūs suprasite, kodėl Biblija iki pat šių dienų skaitoma pačia protingiausia knyga pasaulyje. Bet, kaip sakoma, velnias ne toks baisus, kaip jis piešiamas. Turėdami žinių raktą, jūs pamatysite ne tik nusidėjėlius, bet ir teisuolius, ir pačius tikriausius šventuosius.
Jeigu susumuoti “Kunigaikščio” problemas, istorija parodė, kad religinis požiūris – tai labiausiai racionalus tų sunkių problemų sprendimas. Tai sakau aš, žmogus, kuris, toli gražu, nereligingas. Todėl ten, kur ieškojo kitų išeičių, – ten priėjo iki valymų, koncentracijos stovyklų ir dujų kamerų.
Reikia pabrėžti, kad ta Didžiojo Valymo sritis, kuri aprašoma “Kunigaikštyje” – 13-sis Skyrius, susijęs tik su tais socialiniais elementais, kurie darė revoliuciją, kuri vėliau, naudojantis sena patarle, rijo savo vaikus kaip kiaulė paršelius. Tuo pat metu, – tai paminklas toms nekaltoms aukoms, kurie papuolė po kruvino revoliucijos molocho ratais.
Ir dar galima pažymėti, kad po to, kai “Kunigaikštis” tapo uždraustu vaisiumi, autorius jį perdirbo – ir dar labiau sustiprino, ir kaip tik tuos momentus, kurie tokie skrupulingi vieniems – ir tokie pamokantys kitiems.
Dabar – apie meninę “Kunigaikščio” pusę. Kalba, kad tada, kai tas romanas buvo spausdinamas dalimis, amerikiečių Centrinė Žvalgyba CIA atgaline data pradėjo tikslinti, ar tik Klimovas iš tikrųjų neturi gyvo brolio, kurį jis aprašo kaip tarybinį daktarą Faustą – tragišką ir piktą lemiantį TSRS valstybės saugumo maršalą ir raudonąjį kardinolą, esantį už tarybinių vadovų nugarų. Net tokiems savo reikalo žinovams, kaip CIA, gavosi taip pat, kaip su tais klasikiniais balandžiais, kurie lesė vynuoges dailininko nutapytame paveiksle.
Savo “Kunigaikštyje” Klimovas įrodė, kad ne veltui jis buvo užsitarnavęs amerikietiško psichologinio karo “aso” vardą. Dabar jis parašė tokią knygą, kokių dar nebuvo, ir kuri tapo uždraustu vaisiumi ir Vakaruose, ir Rytuose.
Bet šiuolaikiniame vakarų pasaulyje knygos “draudimas” yra pačia geriausia reklama. Be to, dabar, 1970 metais, visi draudimai atkrito ir – palaiminus Aukščiausiam JAV Teismui – visiškai laisvai spausdinama bet kokia pornografija, kuri, tiesa sakant, tirštai permaišyta su kvietimu prie nihilizmo, anarchijos it revoliucijos.
Taip, šiuo požiūriu “Kunigaikštis” sumušė visus rekordus! Todėl dar kartą kartojame rekordinį rezultatą: “Kunigaikščio” atsisakė ne tik beveik visi rusų žurnalai ir leidyklos, bet praktiškai ir visos amerikietiškos (50), vokiškos (20) ir prancūziškos (10) leidyklos. Taip kad, tai pats tikriausias uždraustas vaisius.
O kai tas tylėjimo suokalbis dėl to uždrausto vaisiaus bus suardytas, įsivaizduoju, koks kils kauksmas, inkštimas ir urzgimas. Toks, lyg tai būtų kas užmynęs ant uodegos pačiam velniui, ir tada uždraustas vaisius taps nesantaikos obuoliu.
Bet, būtent dėka to, Klimovo “Šio pasaulio Kunigaikštis” užims savo vietą knygų lentynose šalia Makiavelio “Kunigaikščio”.
Daktaras S .P. Novikov,
Stratfordo universiteto šiuolaikinės
tarybinės literatūros profesorius
Kitas skyrius
Pereiti į TURINĮ