Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

Alegorinis pasakojimas apie Teisybę ir Neteisybę

Autoriaus pabaigos žodis

Nors ši istorija panaši į anekdotą, bet ji tik patvirtina seną pasaką apie Teisybę ir Neteisybę – kaip Neteisybė keleliu bėga, o Teisybė po krūmu tupi.

1975 metų balandžio 26 d. Kvins-Koledže Niujorke įvyko Amerikos slavų kalbų ir literatūros dėstytojų asociacijos () konferencija, kurios tema buvo kelių profesorių diskusija „Kas yra Tykiojo Dono autorius?”

Kompanija nuobodžiausia, pamaniau aš, ir nieko naujo tie profesoriai nepasakys. Tačiau buvo pavasariški orai, o Kvins-Koledžas gretimai, mudu su žmona sėdome į automobilį ir išvažiavome. Juk kinuose vien pornografija, be to, dar reikia ir užsimokėti, o čia bent nemokamai.

Konferencijoje dalyvavo apie 60 Amerikos koledžų rusų kalbos ir literatūros dėstytojų. Diskusijoje dalyvavo profesorius Germanas Jermolajevas iš Prinstono universiteto, profesorius Davidas Stiuartas iš Pensilvanijos universiteto, profesorius Robertas Magvairas iš Kolumbijos universiteto ir Rusų instituto prie Kolumbijos universiteto bendradarbis Maksas Cheivordas, specializavęsis sovietų disidentų vertėju.

Viskas prasidėjo nuo to, kad kažkoks, neva sovietų literatūros, kritikas, kažkodėl pasislėpęs už inicialo „D” ir kuris po to iš karto pasimirė, parašė knygelę Tykiojo Dono „balnakilpė”, kurioje jis įrodinėja, kad Tykusis Donas yra plagiatas, ir kad Šolochovas – literatūros vagis. O Solženicynas tai Balnakilpei parašė įžangą ir priedą, visa tai sutvirtindamas Nobelio premijos autoritetu ir iš priekio bei užpakalio įspirdamas kanopa kitą Nobelio laureatą – Šolochovą.

Na, manau, profesoriai partinės disciplinos nelaužys ir kartos tą patį. Todėl atsisėdau toliau, kad galėčiau patyliukais pasnausti.

Pirmasis, kaip pagrindinis pranešėjas, kalbėjo prof. Germanas Jermolajevas. Sėdžiu ir netikiu savo ausims: prof. Jermolajevas mano, kad Tykųjį Doną parašė – vis tiktai! – pats Šolochovas!?

Čia reikia pasakyti, kad prof. Jermolajevas ne iš tų profesorių, kurie, kaip įprasta, spausdinasi Naujame rusų žodyje. Ten – rusų kalbos instruktoriai, asistentai arba, geriausiu atveju, docentai, kurie amerikietišku įpročiu tik vadina save profesoriais ir kurių niekas, išskyrus NRŽ, nespausdina. O prof. Jermolajevas tikras, aukščiausio rango profesorius, ir dar Prinstono universiteto, kuris po Harvardo laikomas geriausiu JAV. Be to, prof. Jermolajevas rašė apie Šolochovą savo daktarinę disertaciją ir yra būtent Šolochovo kūrybos specialistas.

Sovietų literatūros šmėkla, pasislėpęs už inicialo D ir iš karto nusibaigęs, ir jo advokatas Solženicynas tvirtina, kad Tykųjį Doną parašė iš esmės neva ne Šolochovas, o Dono rašytojas Fiodoras Kriukovas, kuris mirė 1920 metais ir kurio manuskriptą Šolochovas neva nuplagijavęs.

Sovietų Literatūros enciklopedijoje apie F. Kriukovą parašyta: „1906 m. Dono Srities Kariuomenės išrinktas deputatu į I Valst. Dūmą. Buvo vienas „liaudies socialistų” partijos steigėjų. 1906-1907 pasisakė Dūmoje ir spaudoje prieš Dono pulkų panaudojimą slopinant revol. veiksmus (vienam tų pulkų vadovavo mano senelis – G. K.) <…> V. I. Leninas panaudojo K. apybraižą Be ugnies str. Kas vyksta narodnikystėje ir kas vyksta kaime (žr.: Raštai, t. 18, p. 520, 522-523).

Apskritai Fedia Kriukovas buvo toks pat kairysis, kaip ir dabartiniai mūsų disidentai. Išvaikius Dūmą už pasirašytą Vyborgo atsišaukimą, Kriukovas buvo nuteistas ir neteko valstybinės tarnybos teisių, o Dono valdžia net uždraudė tam savo „delegatui” pasirodyti Didžiosios Dono Kariuomenės teritorijoje. Ten jam grėsė viešas išplakimas. Į Doną jis sugrįžo tik po Vasario revoliucijos.

Kadangi F. Kriukovo raštus galima rasti bibliotekose, prof. Jermolajevas surikiavo Tykiojo Dono autorystės analizę pirmučiausia lygindamas Šolochovo ir Kriukovo kūrybą. Išvada tokia: Kriukovas – rašytojas blankus, silpnas, be blizgesio. O Šolochovas pademonstravo savo jėgą jau ankstyvuosiuose Dono apsakymuose. Kaip galėjo stiprus rašytojas Šolochovas nugvelbti Tykųjį Doną iš silpno ir pilko Kriukovo?

Ak, manau, akivaizdus partinės disciplinos laužymas? Kad geriau girdėčiau, aš net atsistojau ir patyliukais persėdau į pirmą eilę.

Toliau prof. Jermolajevas perėjo prie labai dalykiškos Šolochovo ir Kriukovo ištraukų leksikos analizės. Pavyzdžiui, būdingų būdvardžių, pasikartojimų, metaforų, vaizdų. Tai lyg daktiloskopinė konkretaus autoriaus pirštų antspaudų analizė. Juk kiekvienam rašytojui būdingas savitas braižas – ne tik išorinis, bet ir vidinis.

Vadinasi, Šolochovas – tai Šolochovas, o Kriukovas – tai Kriukovas. Nieko bendro tarp jų nėra. Ir Tykųjį Doną parašė, kad ir kaip ten būtų, – Šolochovas !

O aš sėdžiu ir galvoju: „Hm, bet ką gi tai reiškia? Juk tai reiškia, kad Solženicynas – melagis ir šmeižikas! Vienas Nobelio laureatas bando apspjaudyti kitą Nobelio laureatą. Aukščiausio lygio šmeižtas!”

Prof. Jermolajevas kalbėjo ilgiau kaip valandą. Jis pateikė net Šolochovo kalbos liapsusus ir klaidas, kurios buvo pirmuosiuose Tykiojo Dono leidiniuose, bet vėliau ištaisytos redaktorių. Tos klaidos ir liapsusai Šolochovui buvo visai natūralios, nes jis neturėjo pakankamo išsilavinimo, bet buvo talentas, Dievo kibirkštis. Bet tie kalbos liapsusai buvo negalimi Kriukovui, žmogui su universitetiniu išsilavinimu ir stambaus žurnalo Rusų turtai redaktoriui, bet žmogui be talento.

Po to, kai prof. Jemolajevas demaskavo Kriukovą (o kartu ir anonimą D, kurį užstoja Solženicynas), pasisakė profesorius Davidas Stiuartas, taip pat, kaip sakoma Amerikoje, aukščiausio rango Pensilvanijos universiteto rusų literatūros profesorius.

Na, manau, šitas dabar atstatys partinę drausmę (kaipgi – juk kalbama apie patį Solženicyną!?) Aš vėl persėdau į užpakalinę eilę ir rengiausi snūstelėti. Šis mano įprotis išlikęs dar nuo studento suolo: arkliai miega stovėdami, o aš, kai nuobodu, galiu miegoti ir atsimerkęs.

Profesorius Stiuartas, taip pat žymus Šolochovo žinovas, ilgai bambėjo kažką angliškai ir dar panosėje. Bet nusnūsti man nepavyko. Hm, atrodo, kad Stiuartas taip pat laužo partinę drausmę? Kad geriau girdėčiau, vėl persėdau į pirmą eilę ir net užsirūkiau. Amerikos universitetuose paskaitose galima ne tik rūkyti, bet ir kaišioti profesoriui į panosę savo basas ir purvinas kojas, kaip tai daro studentai hipiai. Demokratija!

Po kruopščios analizės prof. Stiuartas taip pat padarė išvadą, kad Tykųjį Doną parašė pats Šolochovas. Va tai tau, manau sau. Jau antras profesorius sako, kad Solženicynas – Nobelio… melagis ir šmeižikas!? Kaipgi taip!?

Trečiasis programos numeris buvo Kolumbijos universiteto rusų literatūros profesorius Robertas Magvairas, taip pat labai autoritetingas žmogus. Nors prof. Magvairas turėjo kalbėti kaip oponentas, bet ir jis prisijungė prie savo kolegų mokslininkų nuomonės, kad Tykųjį Doną parašė visai ne Kriukovas, talkinant Solženicynui, o pats Šolochovas.

Taigi, einant iš atvirkštinio, ex adverso, jau trečias profesorius tvirtina, kad Solženicynas… Hm, na… Įdomu…

Ketvirtasis ir paskutinis kalbėjo Maksas Cheivordas iš Rusų instituto prie Kolumbijos universiteto. Nors to Makso Cheivordo pavardė grynai angliška, bet jis pats grynakraujis žydas su žydišku akcentu, kuris dažniausiai verčiasi vertimais ir disidentų, neodekadentų, durnynų kitaminčių ir kitokių kairiųjų berniukų populiarinimu.

Savo pasisakymo pradžioje Maksas Cheivordas pasimaivė ir pareiškė, kad nors, jo nuomone, Šolochovas ir „kalės vaikas”, nes jis nepalaiko sovietų durnynininkų, bet „Tykųjį Doną” Šolochovas, deja, parašė pats. Ir be Kriukovo bei Solženicyno talkos.

Rusų kalbos ir literatūros 60-ties dėstytojų auditorija tylėdama išklausė keturių labai autoritetingų žmonių pareiškimus. Taigi visi keturi autoritetai vienbalsiai pareiškia, kad Šolochovas Tykųjį Doną parašė pats, kad jokio plagijavimo nėra. Bet podraug tai reiškia, kad Solženicynas, kuris kaltina Šolochovą plagiatu – tai Nobelio melagis ir šmeižikas!?

Manote, kad kas nors iš konferencijos dalyvių to paklausė diskusine tvarka? Ne! Visi tylėjo, kaip patys tikriausieji Solženicyno „triušiai”.

Aš taip pat tylėjau. Tiesiog iš mandagumo. Juk aš čia pašalinis, atsitiktinis žmogus. Bet gerai, kad nors čia teisybę pasakė – akademiniu lygiu. Nors tą teisybę ir pats žinojau.

Maždaug apie 1969 metus kandidatams daktaro laipsniui gauti rusų literatūros srityje buvo siūlomas gundantis dalykas: 5000 dolerių stipendija. Ir kartu mažytis socužsakymas – įrodyti, kad Tykiojo Dono autorius NE Šolochovas. Kažkas susigundė, sėdėjo ir toje srityje naršė. Paskui tą „disertaciją” išleido anoniminio „sovietų literatūros žinovo D vardu, kuris netrukus užsivilko „medinį kostiumą“. Kad būtų oriau, davė pasirašyti Solženicynui. Tipiškas psichologinio karo falsifikatas. Juk ir aš pats dirbau to psich-karo srityje ir būčiau galėjęs apie tas klastotes sukurpti visą disertaciją.

Po konferencijos surengė įprastines amerikietiškas vaišes: arbata su kažkokiais riešutėliais. O prof. Jermolajevas vaikštinėja ir dalina kažkokius popierėlius. Duoda ir man.

 Žiūriu aš į tuos popierėlius – ir savo akimis netikiu. Pirmasis popierėlis: fotostatas iš 1975 metų, kovo 20 Amerikos Kongreso protokolų, kuriuose kongreso narys Džesi Chelmsas reikalauja iš JAV prezidento, kad Solženicynui suteiktų JAV garbės piliečio vardą. Hm, prilyginti Nobelio melagį ir šmeižiką Solženicyną JAV garbės piliečiui Vinstonui Čerčiliui? Ir ko gi tas Džesi Helmsas puolė į tokią isteriką?

Čia būtina paaiškinti, kad tas Džesi Chelmsas puskraujis, pusnegris. Ir Solženicynas puskraujis, pusžydis, kuris apsimeta rusu. Galbūt, pamaniau, tas Džesi irgi pusžydis, kuris dedasi negru? Kaip nuvalkiotame sovietų anekdote: „Ei, Moiša, tepk vaksu snukį – būsi negras Kominterne!” O Džesi atlieka tokį vaidmenį Amerikos Kongrese?

Kitas popierėlis: rotatoriumi spausdintas laiškas JAV prezidentui, į Baltuosius Rūmus, jog aš neva pritariu kongreso sprendimui, kad JAV prezidentas suteiktų Solženicynui JAV garbės piliečio vardą.

Trečiasis popierėlis: apmokėtas koncertas Vašingtono Baltuosiuose Rūmuose. Tik pasirašyk ir mesk į pašto dėžutę. Apskritai padaryta Solženicyno „triušiams”.

O aš žiūriu į visa tai ir svarstau: „Ką tik prof. Jermolajevas įrodė, kad Solženicynas Nobelio melagis ir šmeižikas. O dabar tas pats prof. Jermolejevas kiša man popierėlius, kad aš pasirašyčiau, jog jam suteiktų JAV garbės piliečio vardą! Kur gi čia logika?

Tebūnie taip, pavėžėjau aš prof. Jermolajevą savo automobiliu iki metro. Po to jau namie atsisėdau ir susimąsčiau: ką daryti su tais idiotiškais popierėliais? Ir apmokėtas koncertas Baltuosiuose Rūmuose. Tą išmesti lyg ir gaila.

Apskritai išsiunčiau aš visa tai Baltųjų Rūmų adresu – prezidentui Džeri Fordui. Bet nepasirašiau ten, kur nurodyta („triušiams”). O parašiau Fordui apačioje kelis žodžius – ir pasirašiau tik po jais.

Ir pamiršau visa tai. Tiesiog atlikau savo pilietinę pareigą.

Beje, savo pranešimą prof. Jermolajevas skaitė taip pat ir 1975 metų kovo 20 dieną Niujorke, šv. Serafimo Fondo salėje, ir 1975 metų balandžio 4-tąją. Be to, pranešimas buvo atspausdintas grynai akademiniame slavų kalbų ir literatūros žurnale „Slavic and East Europian Journal”, 1974 metų ruduo, Nr. 3, p. 299-310.

Bet mūsų laisvoje ir demokratinėje spaudoje apie tai nė mur-mur. Lyg būtų vandens į burną prisisėmę. Ir kur tų visų visažinių akys ir ausys? Ką Solženicynas bepasakytų – iš karto isteriškas klyksmas ir chajus iki dangaus. O čia viskas atvirkščiai – tyli, kaip tos trys šmaikščios masonų beždžionėlės, kurios nieko nemato, nieko negirdi ir nieko nesako.

O tada su manimi prasidėjo visokiausi stebuklai. Gaunu aš paštu siuntinį iš kažkokios „Amerikos Saugumo tarybos”. Iš pradžių tiesiog norėjau jį išmesti į šiukšlių dėžę, kaip bet kurią neprašytą reklamą, siuntinėjamą paštu. Paskui matau, kad tai oficialus kvietimas būti tos Amerikos Saugumo tarybos patarėju. Dėl aiškumo pridėtas ir tos Tarybos sąrašas: visas aukščiausias Pentagono generalitetas! Įskaitant visus Amerikos Generalinio štabo viršininkus per pastaruosius 20 metų. Ten ir stambiausieji atomo mokslininkai, tarptautinės teisės profesoriai, industrijos magnatai ir taip toliau.

Hm, galvoju, kas gi tai? Galbūt supainiojo adresą…

Bet jeigu jūs pamanėte, kad tai tik fantazija, tai pasižiūrėkite į Protokolų originalo fotokopijos p. 378. Ten ir mano nario bilietas.

Po to ateina paštu antras siuntinys – nuo kažkokios Internacionalinės Platformos-Asociacijos arba sutrumpintai IPA. Iš karto aš jį irgi rengiausi šveisti į šiukšlių dėžę, kad negaiščiau laiko skaitydamas visokius niekus. Bet permetęs akimis matau, kad mane labai mandagiai prašo būti nariu kažkokios įdomios asociacijos, kuri apie save praneša šitaip:

1. Šios asociacijos nariai buvo arba tebėra beveik visi XX amžiaus Amerikos prezidentai. Tarp jų: Teodoras Ruzveltas, Viljamas Taftas, Vudro Vilsonas, Herbertas Huveris, Franklinas Ruzveltas, Haris Trumenas, Džonas Kenedis, Lindonas Džonsonas, Ričardas Niksonas, – ir prezidentas Džeri Fordas. Tas pats, kuriam aš parašiau kelis šiltus žodžius.

Skaitau ir galvoju: „Hm, tik manęs ten ir betrūksta…”

2. Paskui eina visa milijonierių mišrainė. Čia ir supermilijonierius Nelsonas Rokfeleris, be to, jis ir JAV viceprezidentas. Už jo – milijonierius Kornelijus Vanderbildas. Greta milijonierius Averelas Harimanas, asmeninis prezidento Ruzvelto pasiuntinys Stalino laikais. Čia ir JAV garbės pilietis, pavarde Vinstonas Čerčilis.

Hm, manau, Solženicynas gretinasi prie Čerčilio, o Čerčilis gretinasi prie manęs. Čia ir legendinis Ef-Ti-Bi viršininkas Edgaras Huveris. O pabaigoje ir visur spėjantis prezidentų patarėjas Henris Kisindžeris.

Skaitau aš tą kvietimą ir svarstau: „Ir kam gi jiems manęs prireikė? Kas jiems – Kisindžerio maža?”

3. IPA narių sąraše yra ir spaudos žmonių: stambiausi žurnalistai, tokie visuomeninės nuomonės formuotojai, kaip Volteris Lipmanas, Drū Pirsonas ir iš televizijos Volteris Kronkaitas (bet Andriejaus Sedycho iš „Naujojo rusų žodžio” ten kažkodėl nėra). Ten ir JAV pasiuntinys SNO Arturas Goldbergas. Šalimais su juo Benjaminas Franklinas, Amerikos demokratijos tėvas. Toliau eina Amerikos palydovų kūrėjas d-ras Verneris von Braunas. Na, o po jų visokiausia smulkmė: senatoriai, kongresmenai, ministrai, pasiuntiniai ir taip toliau. Ir visa tai demokratiškai suplakta į vieną krūvą.

O aš skaitinėju tą įdomų sąrašėlį ir galvoju: „Gerai, bet vis tiktai kuo čia aš dėtas?”

Reikia pasakyti, kad iš rašytojų tame sąraše aš atradau tik du, o ir tie patys numirėliai: anglas Čarlzas Dikensas ir jankis Markas Tvenas. Hemingvėjaus nėra. Folknerio nėra. Ir net Solženicyno nėra.

Skaitau aš tuos popierėlius ir svarstau: „O ką aš ten veiksiu tarp Čarlzo Dikenso ir Marko Tveno?”

Kvietime labai mandagiai pranešama, kad Direktorių taryba ir Narių komisija rekomenduoja mane pakvieti tos Asociacijos nariu. Bet kodėl – neaišku.

Po to kukliai pranešama, kad tai, ko gero, pats įtakingiausias, pats seniausias ir pats garbingiausias JAV Klubas, kuris egzistuoja jau keturios kartos, kad narystė tame Klube ko gero pati garbingiausia pasaulyje ir kad tai yra svarbi Amerikos sistemos dalis.

Kiekvienais metais IPA nariai renkasi Vašingtone į savo Konvenciją. Po to vyksta linksmas piknikas Baltųjų Rūmų pievelėje. Taip paprastai – kaip namie.

Jungiamoji tos Asociacijos narių grandis yra žurnalas Talentas, kurį gauna tik IPA nariai, „kurių žodžiai, idėjos ir veiksmai svarbūs jų tėvynainiams”. Narystė uždara – tik su specialiais kvietimais. Taigi savotiška išrinktųjų bendrija.

 Toliau: „Jūs kviečiamas būti IPA nariu, nes mes manome, kad Jūs visiškai atitiksite tuos narius, kuriuos mes pažįstame”.

Jeigu jūs manote, kad visa tai man tik prisisapnavo, tai pasižiūrėkite: Protokolų originalo fotokopijos p. 379.

Tačiau tuo viskas nepasibaigė. Netrukus gaunu asmeninį laišką nuo paties JAV prezidento Džeri Fordo. Tiesiai iš Baltųjų Rūmų. Pašto dėžutės numeris toks ir toks. Vadinasi, konfidencialus.

Prasideda tas laiškas taip: „Brangusis pone Klimovai! Šiandien aš jums rašau asmeniškai, kad paprašyčiau Jūsų padėti vienu klausimu, kuris yra man labai svarbus”.

Toliau necituoju, nes laiškas konfidencialus. Ir aš nenoriu pagarsinti JAV prezidento paslapčių.

Bet jeigu kas manote, jog tai fantazijos žaidimas, tai žinokite, kad už tokius žaidimėlius su oficialiais asmenimis pagal Amerikos įstatymus galima patirti daugiau nemalonumų, negu Solženicynas turėjo nuo Brežnevo.

Kadaise reformacijos tėvas Martynas Liuteris naktimis diskutuodavo su velniu. Kartą jis į velnią sviedė net rašalinę. Sakoma, kad nuo tų laikų velnias apsigyveno rašale ir spaustuvės dažuose. Ar taip buvo, ar ne, bet Martynas Liuteris pats prisipažino, kad rytais savo pamoksluose jis dažnai naudodavosi savo bičiulio velnio idėjomis ir patarimais.

Kadangi dabar satanizmas ir satanotyra madingi, tai ir aš įsitaisiau sau reikalingą velnią. Ir kartais, kaip ir Martynas Liuteris, pasitariu su juo einamaisiais klausimais.

Taigi paspaudžiau mygtuką, išsikviečiau savo velnią ir klausinėju:

– Ei, kas per velniava? Su tais keistais laiškais…

O velnias suktai šaiposi ir atsako:

– Ogi viskas čia labai paprasta. Juk jūs prezidentui Fordui rašėte?

– Na, ir kas?

– Matote, prezidentams ir vadams labai mėgsta rašyti įvairūs pamišėliai, puspročiai ir psichopatai. Pavyzdžiui, kaip Solženicynas savo „Laišką SSSR vadams”.

– Na, ir kas?

– Todėl apie jus užklausė, kur reikia. O iš ten atsako, kad misteris Klimovas – tai slaptasis Sovietų vyriausybės patarėjas. Toks slaptas, kad jis net pats to nežino.

– Kaip tai?

– Labai paprastai. Arba galbūt jūs pasakysite, kad Kunigaikštį ir Legioną rašėte ne jūs? O tai skaito ne tik emigrantai pensininkai, bet ir visokie gudrūs organai, kuriuos visa tai labai domina. Ir ne tik Maskvoje, bet ir Vašingtone. Juk Maskva dabar daro tiksliai pagal jūsų receptus. Pavyzdžiui, specprojektas Golemas, tai yra durnynai. Arba jūsų specprojektas Agasferas, tai yra 3-oji ŽYDmigracija iš SSSR. Todėl Vašingtone jus užregistravo kaip slaptą sovietų vadų patarėją. Žinote, lyg ir sovietinį Bernardą Baruchą.

– O kodėl tie keisti laiškai?

– Ogi labai paprastai. Jie tikisi, kad jūs ir jiems ką nors patarsite. Juk buvote vienintelis žmogus, davęs prezidentui Fordui protingą patarimą – dėl Solženicyno.

– Na, ir kas?

– Nagi, palaukite. Greitai pats pamatysite.

– Na, eik velniop! – mostelėjau ranka. Ir velnias išnyko sieros debesyje.

Kaip ir žadėjo velnias, ilgai man laukti nereikėjo. Netrukus spaudoje pakilo laukinis gvoltas, staugimas ir chajus per visą svietą. Pasirodo, Solženicynas rieda į Ameriką, kad nuolankiai iš JAV prezidento rankų priimtų JAV garbės piliečio laurų vainiką.

Bet įvyko nedidelis konfūzas. Prezidentas Fordas ne tik jam neįteikė garbės pilietybės, bet net nepanoro jo priimti. Į tai Solženicynas atsakė spaudoje, kad, girdi, ne prezidentas Fordas laiko jį nevertu rankos paspaudimo, o, priešingai, – tai jis, Solženicynas, nenori pamaloninti prezidento Fordo savo vizitu!

Spaudoje laukinis siautėjimas. Lyg būtų užmynę ant uodegos ne tik šėtonui, bet ir antikristui. Ir iš karto dėl to ėmė kaltinti prezidento Fordo patarėją Henrį Kisindžerį. Girdi, jis taip pataręs.

Bet aš išduosiu savo paslaptį, kad dėl to kaltas visai ne Henris Kisindžeris. Tai aš patariau prezidentui Fordui. Kaip Amerikos Saugumo tarybos patarėjas. Be to, kaip džentelmenas, aš negaliu nuvilti savo IPA kolegos Henrio Kisindžerio. Ant jo nabago ir taip visus šunis karia.

Savo laiku Solženicynas parašė šventeivišką straipsnį „Gyventi nemeluojant!” Ir kviečia atgailauti už savo nuodėmes. Tai šit ir aš nusprendžiau atgailauti už savo nuodėmes. Juk tai aš jam nedaviau JAV garbės pilietybės.

* * *

Parašęs šią linksmą istoriją feljetono forma, aš susimąsčiau, kur ją man išsiųsti. Iš filosofo Kierkegoro formulės, kad velnias apsigyveno spaustuvės dažuose ir kad velnias – melagis ir melo tėvas, aš žinojau, jog Naujas rusų žodis, Naujasis žurnalas, Rusų mintis arba Pirožkovos balsas tos istorijos niekada nespausdins. Juk net rimtų Amerikos filosofų pasisakymus jie visiškai nutylėjo – kaip tos trys masonų beždžionėlės, kurios nieko nemato ir negirdi.

Tada aš nusprendžiau realizuoti savotišką specprojektą Teisybė ir Neteisybė. Tuo tikslu aš paeiliui išsiunčiau savo straipsnį 15-ai mūsų dešiniosios spaudos organų. Nors medžiaga buvo aiškiai tikroviška ir sensacinga, iš 15 mūsų DEŠINIOSIOS spaudos organų tik 3, tai yra 20 proc., ją išspausdino (Čuchnovo Rusijos vėliava, Paryžiaus Gimtasis kraštas ir Buenos Aires Rusų žodis).

Paėmus visą mūsų spaudą kartu su skaitytojų skaičiumi, išeitų ne 20 proc., o mažiau, negu 1 proc. Vadinasi, sakyti teisybę tegali vos 1 proc. spaudos. Štai jums specprojekto Teisybė ir Neteisybė rezultatai. Prisiminkite lordo Snou formulę. Ir reikia pasakyti, kad filosofas Kierkegoras buvo visai nekvailas.

Vėliau gaunu laišką iš Oslo universiteto, iš Norvegijos. Profesorius Geiras Chetso iš Slavų ir baltų instituto prie to universiteto man rašo, kad jis perskaitęs rusų spaudoje (1 proc.) mano išvadas apie Solženicyną ir siunčiąs brošiūrą, kuri galinti mane sudominti.

Toje brošiūroje (The Autorship of „The Quiet DON” by Geir Kjetsaa, Oslo, 1978) profesorius Chetso dalykišku akademiniu braižu rašo, kaip jis ir grupė Skandinavijos mokslininkų slavistų atliko kruopštų Tykiojo Dono autorystės tyrimą, naudodamiesi „šiuolaikiniais lingvostatistikos metodais, panaudojant elektronines skaičiavimo mašinas IVM”.

Ir štai besielės elektroninės skaičiavimo mašinos IVM, vakarietiškai vadinamos kompiuteriais, papyškina, pabirbia, pamirga ugnelėmis – ir atsako, kad jos meluoti negali ir Tykiojo Dono autorius vis tiktai yra Šolochovas, o ne Kriukovas, už kurį pasirašė Solženicynas. Ir vėlgi tai reiškia, kad Solženicynas nukrito iki melo ir šmeižto. Taip krinta stabai, sukurti psichologinio karo, o tiksliau – psichų karo.

Kodėl prasidėjo ši bjauraus melo ir šmeižto kampanija prieš Šolochovą?

Aš pamenu apie Šolochovą du įdomius straipsnius. Abu parašė Mich. Koriakovas savo Užrašuose iš bloknoto, jie abu atspausdinti Naujame rusų žodyje. Tai buvo tiesiog Koriakovo skriptai iš Laisvės radijo, kuriuos jis spausdino kartu ir NRŽ. O tai yra oficialus Amerikos propagandos požiūris.

Pirmajame straipsnyje (iki 1958 metų) Koriakovas iškelia iki padangių Šolochovą, vadina jį dvasiškai antisovietiniu rašytoju ir net krikščionišku, paremdamas tai citatomis iš Tykiojo Dono ir solidžiais Vakarų spaudos šaltiniais.

Antrajame straipsnyje (po 1959 metų) tas pats Koriakovas, tame pačiame NRŽ staiga atsistoja ant galvos, trūkčioja kojomis ir viską rašo atvirkščiai, negu rašė apie Šolochovą pirmajame straipsnyje. Drabsto Šolochovą purvais. Apskritai Koriakovas išplakė pats save. Viešai. Bet kur gi Teisybė ir Neteisybė? Kas gi yra?

O reikalas tas, kad 1968 metais prasidėjo laukinis šėlsmas dėl Pasternako ir jo Daktaro Živago. Ir tame šėlsme Šolochovas išdrįso pasisakyti prieš Pasternaką. Bet Pasternakas žydas ir homiukas, apie tai rašė net NRŽ, šitaip rašė šimtaakis Argusas. Taigi, pasisakęs prieš Pasternaką, Šolochovas pasisakė prieš tai, ką filosofai vadina šėtono ir antikristo sąjunga, o paprastesni žmonės – žydmasonyste. Kaip tik po to ir prasidėjo prieš Šolochovą pikto melo ir šmeižto kampanija, į kurią galų gale įsijungė ir Solženicynas.

Kol aš rašau apie Solženicyną, ant mano stalo slampinėja prijaukintas balandis purplelis, kaišioja visur savo snapą ir, kaip dera tokiems paukščiukams, kas penkios minutės daro ka-ka. Nesuspėjau net apsidairyti, o jis padėjo antspaudą tiesiai ant Solženicyno. Net kvailas paukštis ir tas supranta…

Kad baigčiau plagiato temą linksma gaida, papasakosiu dar vieną anekdotą. Neseniai NRŽ pradėjo spausdinti Džono le Kare romaną Šnipas, sugrįžęs iš šalčio. Įvade rašoma, kad le Kare už romanus apie špionažą apdovanotas viena aukščiausių premijų už literatūrą – Somerseto Moemo (beje, taip pat homo – G. K.) premija ir spausdinamas kartu su Folkneriu ir Dostojevskiu: „Pastaraisiais metais geriausia reklama romanams apie špionažą yra žodžiai: „le Kare stiliuje” (NRŽ, 1981 06 14).

Dėl atsitiktinio sutapimo gaunu aš beveik tuo pačiu laiku iš pažįstamo literato Paryžiuje Vl. Rudinskio laišką, kuriame jis rašo: „Ar jūs pastebėjote paskutiniame romane Džono le Kare, – žymiausio mūsų dienų špionažo romanų autoriteto, – Smali žmonės, užuominą apie „13-tą skyrių”, Thirteen Directorate of Moscow Centre?, kaip akivaizdų Jūsų atradimo atspindį…”

„Kad ir kaip ten būtų, tai tikras liudijimas apie jūsų didžiulę internacionalinę sėkmę, su kuo ir skubu Jus pasveikinti”.

„Nerašau smulkmenų, nežinodamas kiek Jūs dar gyvas”.

Ak, geriau nepasakysi: kiek Jūs dar gyvas? Ir aš iš visos širdies pasijuokiau.

Protokolai – tai jau 4-toji knyga apie 13-tą KGB Skyrių. Aš lyg sukūriau naują žanrą. Vėliau skaitau spaudoje, kad Vakarų žvalgybos veltui ieško paslaptingojo 13-to KGB Skyriaus (žr.: Rusų gyvenimas, San Franciskas, 1973 02 21). O tas mįslingasis 13-tas Skyrius gimė iš po mano plunksnos.

Paskui, kažką nemalonaus nujausdamas, gaunu iš vyriausio Si-Ai-Ei, tai, beje, CŽV, štabo oficialų laišką. Ką jūs pamanytumėte, gavę laišką iš KGB? Ką gero jie gali jums parašyti? Atplėšiu aš tą laišką šiek tiek bijodamas – ir juokiuosi: pasirodo, jie užsisako mano knygą apie tą 13-tą Skyrių – savo žvalgybos mokykloms. Tą patį daro ir KGB, tik daug subtiliau.

Iš kur toks susidomėjimas? Ogi todėl, kad mano 13-tas Skyrius – tai rimtas bet kurios valstybės idealus politinės policijos modelis.

 O dabar Paryžiau literatas Vl. Rudinskis, žmogus gana patyręs, rimtai mano, kad žymiausias špionažo romanistas Džonas le Kare nuplagijavo manąjį 13-tą KGB Skyrių.

Na, ir tegul sau plagijuoja. Vadinasi, mano 13-asis skyrius tiek realus ir tikėtinas, kad aš suklaidinau ne tik visas Vakarų žvalgybas, bet ir žymiausią špionažo fantastą.

O aš sėdžiu sau ir žaidžiu su savo balandžiu purpleliu, kuris vis atskrenda ir žaidžia su popieriais ant mano rašomojo stalo.

 Matote, kaip supainioti Teisybės ir Neteisybės keliai? O už viso to slypi biblinis melagis ir Melo Tėvas. O Viešpats Dievas nors teisybę ir žino, bet ištars ją negreitai.

Niujorkas, 1981, liepa.

G.KLIMOVAS



Bibliografija
Turinys