Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

20 Protokolas. Dievų maistas

…atsivers jums akys, kai tik
jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip
Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.

Pr 3, 5

– Draugai, aš prašiau jus pateikti man klausimus raštu, kad galėčiau duoti išsamesnius atsakymus, – generolas profesorius pasidėjo prieš save pluoštą raštelių. – Šiandien aš į kai kuriuos klausimus atsakysiu.

– Pirmas klausimas: „Papasakokite šiek tiek teisingiau apie carinę Rusiją”. Geras klausimas, į kurį aš atsakysiu su dideliu malonumu. Daugeliui jūsų įkyrėjo tas amžinasis melas apie mūsų praeitį.

– Kad nekiltų abejonių, aš vėl naudosiuosi užsienio šaltiniais: Franko Britono knyga Už komunizmo kulisų, Kalifornija, 1970. Knygą išleido dešinieji amerikiečiai ji parašyta šiltai užjaučiant rusų liaudį, kaip pirmąją komunizmo auką.

– Įvadiniame žodyje Frankas Britonas rašo: „Deja, kiekviena rimtesnė komunizmo ir marksizmo analizė paliečia žydų klausimą… Tai pagrindinė priežastis, kad mes taip mažai išmanome apie komunizmą. Rašytojai istorikai, savaime suprantama, stengėsi to klausimo neliesti iš baimės, kad jų neapšauktų „rasistais ir fanatikais”… Šioje knygoje mes nusprendėme bet kuria kaina nugriauti tylėjimo sieną ir aptarti šį klausimą kiek galima garbingiau ir objektyviau”.

– Toliau aš cituoju įdomesnes ištraukas:

„1804 metais Rusijoje žydams atsivėrė visų mokyklų durys, o tų mokyklų lankymas buvo privalomas. Privalomas mokymas buvo naujiena ne tik Rusijoje, bet ir bet kurioje šalyje XIX amžiaus pradžioje…” (p. 16).

– Štai jums ir atsilikusi Rusija!? O apribojimai žydams atsirado tik po to, kai buvo nužudytas Aleksandras II, prieš kurį pasikėsinimas buvo rengiamas žydės Gelfman bute. Tada Rusijos vyriausybė nusprendė, kad „jeigu žydai nebuvo patenkinti Aleksandru II, kurį Anglijos premjeras ministras žydas Dizraelis vadino „pačiu gerybiškiausiu monarchu, kada nors valdžiusiu Rusiją”, tai žydų nepatenkins niekas, išskyrus tiesioginį dominavimą Rusijoje” (p. 17).

– Apie Stolypino reformas: „Jo žemės reforma, kuri jį labai išgarsino, ne tik suteikė valstiečiams teisę turėti žemės, bet iš esmės finansavo žemės pirkimą valstybinėmis paskolomis”. Kai 1917 metais Leninas kvietė valstiečius „užgrobti žemę”, daugiau kaip 3/4 tos žemės jau priklausė valstiečiams – kaip Stolypino reformos rezultatas. Ir šitai sako ne koks baltasis emigrantas, šie duomenys paimti iš žymaus Amerikos komunisto Bertramo Volfo knygos (p. 24). Nepaisant viso to, 1911 metų rugsėjo mėn. Stolypiną nužudė žydų teroristas Mordekhajus Bogrovas.

– Tačiau sociologai seniai žino, jog dauguma teroristų – tai dažniausiai psichiškai nesveiki psichopatai. O pagal auksinę Lombrozo formulę, mes žinome, kad tarp žydų tokių psichopatų vidutiniškai 6 kartus daugiau, negu tarp gojų. Štai jums ir pasekmės.

– Dar apie Stolypiną: „Daugelis Stolypino reformų buvo įgyvendintos jau po jo mirties. 1912 metais buvo priimtas įstatymas dėl socialinio draudimo pramonėje, pagal kurį apdraudžiami visi pramonės darbininkai nuo ligų ir nelaimingų atsitikimų, išmokant nuo 2/3 iki 3/4 jų normalaus atlyginimo už darbą” (p. 24).

– Štai šiek tiek apie carinės armijos karininkus Pirmajame pasauliniame kare: „Rusų karininkų, kurie eidavo į mūšį visu ūgiu ir kartu komanduodavo, kad kareiviai šliaužtų, žūdavo dvigubai daugiau, negu kareivių”.

– Toliau aprašoma, kaip tuo pačiu metu žydų revoliucionieriai užnugaryje ir žydų dezertyrai užsienyje rengė revoliuciją. Prisiminkite, ką apie tai rašo Talmudas (Pezachim, 113a): „Rabinas Johananas sakė, jeigu jūs einate į karą, tai eikite ne pirmosiose eilėse, o verčiau paskutinėse eilėse, kad jūs būtumėte pirmieji, kurie sugrįš namo”.

– Štai ištraukos iš Amerikos Žydų enciklopedijos (tomas 9, p. 288), kurioje pranešama, kad iki revoliucijos Rusijoje 7/8 laisvųjų profesijų žmonių, tai yra advokatų, gydytojų, žurnalistų ir taip toliau, buvo žydai. Vadinasi, žydai, kurių tada buvo tik 4,2 proc. visų Rusijos gyventojų, 87 proc. užėmė visų laisvųjų profesijų vietų, kurias priimta vadinti inteligentija. 37 proc. žydų, tai yra kas trečias, užsiiminėjo komercija (p. 26).

– Iš to matyti, kad, keldami revoliuciją, žydai siekė ne lygiateisiškumo, kurį iš esmės turėjo, o visiškos valdžios, žydų diktatūros, ir tai įvyko po revoliucijos.

Generolas Malininas pasirausė savo užrašuose:

– Aš sudėsčiau klausimus taip, kad būtų šioks toks loginis nuoseklumas. Tačiau namie katinas užsikorė ant mano rašomojo stalo ir viską sumaišė. Kitas klausimas: „Papasakokite plačiau apie Kerenskį”.

– Aleksandras Fiodorovičius Kerenskis. Vasario revoliucijos lyderis. Laikinosios vyriausybės vadovas, kuris atvėrė duris Leninui ir Spalio revoliucijai. Tada jis visiems buvo grynas rusas: Aleksandras, ir dar Fiodorovičius, ir dar Kerenskis!

– Tačiau vėliau, kai viskas jau buvo atlikta, atgaline data ėmė šnibždėti, kad Kerenskis lyg tai žydas, lyg tai pusžydis. Vieni kalbėjo, kad jo motina buvo žydė Kirbis. Kiti sakė, kad Aleksandrą Kerenskį įsūnijo Fiodoras Kerenskis, o iš tikrųjų jis yra žydės motinos Kirbis sūnus, pradėtas su kitu žydu.

– Per 4-jo dešimtmečio Didįjį Valymą buvo nuspręsta išsiaiškinti ir šį miglotą klausimą. Tuomet sušaudė tūkstančius profesionalių lenininės gvardijos revoliucionierių,. Daugelis jų Kerenskį pažinojo asmeniškai su visomis smulkmenomis. Tardant šiuos žmones išaiškėjo štai kas.

– Oficialiai Kerenskis gimė 1881 metais. Tada, 1881 metų kovo 1 dieną, teroristai narodovolcai nužudė imperatorių Aleksandrą II, carą Išlaisvintoją, kuris panaikino baudžiavą. Be Želiabovo, Ryskovo, Kibalčičiaus ir Perovskio, prie šios caržudystės veikliai prisidėjo ir žydė Gesė Gelfman. Juos visus nuteisė pakarti. Tada Gesė Gelfman pareiškia, kad ji nėščia. O pagal įstatymą nėščių moterų karti nevalia. Patikrino – taip, nėščia. Dėl to mirties bausmė jai buvo pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

– Bet, matote, Gesė Gelfman pastojo sėdėdama vienutėje Petropavlovsko tvirtovėje. Kyla klausimas, kaip tai įvyko? Taigi vėl tie žydų biblijos fokusai.

– Gesė Gelfman caro vyriausybę apgavo. Bet mūsų tokiais triukais neapmausi. Pavyzdžiui, tokiu pat triuku pasinaudojo žinoma Buchenvaldo komendantė Elza Koch. 1945 metais pakliuvusi amerikiečiams ir žinodama, kad ją nuteis mirties bausme, taip pat pastojo sėdėdama Niurnbergo kalėjimo vienutėje, kuri buvo taip izoliuota, kad musė neįskristų. Taigi kyla klausimas – kaip? Ogi paprastai – bendrininkai arba giminės kapsulėje perduoda sėklą, o paskui pirštu dirbtinai apsėklinama. Šitaip ragana Elza Koch išvengė mirties.

– Tokiu pat būdu nuo kilpos išsigelbėjo ragana Gesė Gelfman. Gesė pasigimdė neišnešiotą 7 mėnesių kūdikį, o tai degeneratams atsitinka daug dažniau, negu kitiems žmonėms. Tą nelaikšį atidavė į našlaičių namus su atžyma tėvai nežinomi. Tačiau savo lemties Gesė Gelfman neišvengė: netrukus mirė kalėjime dėl sunkaus gimdymo, kuris vėlgi dažniau pasitaiko degeneratėms, negu kitoms moterims.

– O kas atsitiko Gesės nelaikšiui? Dabar reikia numėžti kelis sluoksnius melo. Juk nesakys Gesė, kad jos nelaikšis pirštu darytas. Todėl ji parodė pirštu kaip į tėvą, žinoma, nesantuokinį, į Nikolajų Kolotkievičių, irgi teroristą, kuris pakratė kojas kalėjime 1884 metais. Be to, pati policija, atiduodama tą baistriuką į našlaičių namus, slėpdama pėdsakus, paleido gandą, kad tai mergaitė. O iš tikrųjų tai buvo berniukas, kurį apipjaustė ir pavadino Aronu.

– Ir kas gi atsitiko tam nelaikšiui baistriukui, vardu Arončikas. Juk žydams jis buvo savotiškas tautos didvyris. Dėl to baistriuką Arončiką netrukus įsūnijo geri žmonės, pavarde Kerenskiai. Įtėvis – žydas perkrikštas, kuris iš Chaimo virto Fiodoru. Ir įmotė žydė, kurios mergautinė pavardė Kirbis.

– Šio Fiodoro Kerenskio tėvas buvo žydas, pinigų padirbinėtojas, už tai ištremtas į Kerensko miestą Penzos gubernijoje. Kaip daugelis sukčių, norėdamas apmauti policiją, jis pareiškė, jog neprisimena nei savo vardo, nei pavardės. Todėl, išleidžiant jį iš Kerensko miesto kalėjimo, policija įrašė jam Kerenskio pavardę. Kaip Judas iš Karijoto tapo Judu Iskarijotu.

– Šio pinigų padirbinėtojo Fiodoro Kerenskio sūnus vėliau tapo Simbirsko gimnazijos direktoriumi, netoli Kerensko. O šios gimnazijos gimnazistu tada buvo draugas Leninas. Kai jo brolį Aleksandrą pakorė už pasikėsinimą į imperatorių Aleksandrą III, draugas Leninas gimnazijoje turėjo rimtų nemalonumų. Ir tada draugas Kerenskis labai padėjo draugui Leninui, kad jo neišvarytų iš gimnazijos. Matote, kaip varnas skrenda prie varno. Ir kaip ranka ranką prausia.

– Taip iš baistriuko Arončiko galiausiai pasidarė Vasario revoliucijos vadas Aleksandras Fiodorovičius Kerenskis. Dėl Kerenskio-Gelfmano reikia pasakyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda.

– Savo biografijoje Kerenskis prisipažįsta, kad jau 1912 metais jis buvo masonas, tai yra slaptų pederastų bendrijos narys. O tai reiškia, kad jo motina, teroristė Gesė Gelfman, buvo lesbijietė. Visi tie revoliucionieriai tokie.

– Tai žinodami, jūs suprasite, kodėl per Didįjį Valymą lenininę gvardiją naikino ištisomis šeimomis – ir žmonas, ir vaikus, ir gimines. Juk degeneracija, kaip ir sifilis, – paveldima ir persiduoda visai šeimai. Iš esmės naikindamas senuosius bolševikus, Stalinas naikino psichiškai sergančius išsigimėlius, tą legioną, kurio vienijantysis pradas yra lytiniai iškrypimai, o nemokamas priedas – psichinės ligos. Bet tie psichai siautės, kels maištus ir anarchiją iki tol, kol jų neiššaudys, vartojant Vyšinskio pasisakymą, kaip pasiutusius šunis.

– Ir vis tai kovojant dėl valdžios. Prisiminkite valdžios kompleksą, negrų burtininkų ir Sibiro šamanų kompleksą, kuris suponuoja tai, kas vadinama apsigimusiu vadu. Vienas tokių vadų ir buvo pirštu padarytasis Kerenskis.

– Mūsų duomenys apie Kerenskį sutampa su duomenimis, paskelbtais užsienyje. Kas domisi smulkmenomis, gali apie tai pasiskaityti mūsų specbibliotekoje – Grigorijaus Bostuničiaus knygoje Masonystė, Belgradas, 1928, kurioje jis taip pat rašo ir apie mieląjį broliuką Kerenskį-Gelfmaną (p. 122-127).

– Kerenskis mirė Niujorke būdamas 89-erių metų. Jo laidotuvėse žinomas žydiečių žurnalistas Isakas don Levinas autoritetingai pareiškė: „Kerenskis buvo vienintelis šviesos spindulys per visą tūkstantmetę Rusijos istoriją”. Tipiškas masonų melas ir pervertinimas. Lygiai taip dabar liaupsinamas Sacharovas ir Solženicynas.

– Vakarų spauda vieninteliu tikrosios laisvės ir demokratijos laikotarpiu Rusijoje pripažįsta 8 mėnesius trukusią laikinąją Lvovo-Kerenskio vyriausybę. Tačiau pirmasis tos vyriausybės vadovas kunigaikštis Georgijus Lvovas, be to, buvo ir įžymus pederastas. Apie tai jūs galite pasiskaityti jums jau žinomoje Noelio Gardo knygoje Nuo Jonatano iki Žido (p. 714), visų įžymiausių pederastų istorijos žinyne. Apie tai atvirai rašo savo memuaruose žymusis baletmeisteris Nižinskis.

– Tačiau Lvovas buvo ne tik pedas, bet ir masonas. O po masono Lvovo Laikinosios vyriausybės vadovu tapo Kerenskis. Laikinosios vyriausybės ministrai Gučkovas, Miliukovas, Savinkovas ir kiti taip pat buvo masonai. Ir pasidaro savotiška politinė mafija.

– Jeigu jūs žingsnis po žingsnio eisite tuo keliu, tai įsitikinsite, kad dauguma tos Laikinosios vyriausybės narių buvo legionieriai iš d-ro Kinsio legiono. Ir ne šiaip sau legionieriai, bet legionieriai partiečiai, tai yra slaptųjų bendrijų nariai. Ir visa ši demokratija-satanokratija buvo suplanuota vakarietišku pavyzdžiu. Todėl vakarietiškieji legionieriai ir šaukia, kad Laikinoji vyriausybė – vienintelis demokratijos laikotarpis Rusijoje. O iš tikrųjų tai buvo pati idiotiškiausia, niekšiškiausia ir melagingiausia vyriausybė Rusijoje.

– Apskritai geroje senoje kultūringoje visuomenėje, tos visuomenės viršūnėse, legionieriai visada sudarė daugumą. Ir parlamentinės demokratijos sąlygomis, kur viską sprendžia parlamentinė dauguma, tie legionieriai jus demokratiškai nubalsuos. Įskaitykite dar valdžios kompleksą, kuris traukia žmones į valdžią, taip pat ir į parlamentą. Kad ir kaip tie legionieriai keistųsi vietomis, rezultatas visada bus tas pats – jie bus daugumoje.

– Todėl Vakarų legionieriai, net apsiputoję už parlamentinę demokratiją. Bet, iš esmės tai ne demokratija, o satanokratija. Tas pats velnias, bet šį kartą demokratijos drabužiais.

– Visi žino, kad Kerenskis, Laikinosios vyriausybės didžiausias vadas, bėgo nuo Lenino persirengęs moteriškais drabužiais. Bet mažai kas žino, kad dar prieš tai didysis Leninas bėgo nuo Kerenskio – irgi persirengęs moteriškais drabužiais. Apie tai jūs rasite toje pačioje Noelio Gardo knygoje Nuo Jonatano iki Žido (p. 714).

– Tai atsitiko po 1917 metų, liepos 4-17 d. nepavykusio sukilimo, kai Leninas skubiai pabėgo į Suomiją ir Razlivo stotyje palapinėje gyveno kartu su savo minonu Zinovjevu. Žinoma, sovietų istorikams nepatogu aprašinėti tą keblų klausimą. Dėl to oficialiose Lenino biografijose delikačiai rašoma, kad Leninas į Suomiją bėgo nugrimuotas ir su peruku, o apie jo minoną Zinovjevą dabar ir visai nebeužsimenama.

– Taip, Leninas buvo su peruku, kad uždengtų savo plikę. Ir, be to, moteriškais drabužiais. Už parankės Zinovjevui. Normaliam žmogui tokie dalykai ir į galvą neateis. Bet tas persirenginėjimo triukas puikiausiai žinomas visoms dvilytėms kalytėms. Ir pirmasis tą triuką pritaikė draugas Leninas, o Kerenskis tik sekė jo pavyzdžiu. Juk Vakarų sociologai – pavyzdžiui, Harvardo universiteto profesorius Natanas Leitesas, – dabar atvirai rašo apie Lenino latentinio homoseksualumo kompleksą.

– Todėl mes ir uždarome į durnynus mūsų naujuosius demokratus, naujuosius kerenskius ir leninus.

* * *

– Kitas klausimas – klausimas filosofiškas: „Berdiajevas visą laiką kalba apie tragišką laisvę. Kas tai yra?”

– Formuluosime klausimą taip: kam labiausiai trūksta laisvės? Aišku tiems, iš kurių apskritai atimta laisvė, kas sėdi kalėjimuose arba uždaryti beprotnamiuose. Arba tiems, kurie ten gali pakliūti – ir šitai žino.

– Okeano vandeniui imamas patikrinti jo lašas ir kišamas po mikroskopu. Taigi pakišime po mikroskopu „laisvės” sąvoką, kuri taip pat išskydusi, kaip vanduo okeane. Juk neribota laisvė – tai anarchija.

– Imkime tokios laisvės konkretų pavyzdį. Kartą Maskvoje keletas Vakarų hipių, užsimaskavusių turistais, prikaustė save antrankiais prie Operetės teatro ir centrinės universalinės parduotuvės CUM pasažo turėklų – ir ėmė mėtyti lapelius, kviečiančius išlaisvinti jų sovietinius bendrabrolius, kurie uždaryti durnynuose. Mes tuos hipių priekvailius kaip mat sugraibstėme ir išsiuntėme iš SSSR. O tarptautinė spauda iki užkimimo klykė apie didvyrius, kurie neva kovojo už laisvę ir žmogaus teises SSSR.

– Reikia pasakyti, kad hipiai – tai jauni degeneratai, kuriuose pabudo homoseksas ir kurie nežino, ką jiems daryti. Todėl jie ir maištauja. Užsiiminėja burniniu seksu. Rūko narkotikus. Ir psichuoja.

– Paskui laikraščiai rašė, kad viena tų Maskvos didvyrių, hipė Tereza Marinuci, organizacijos Europa čivilita, tai yra Civilizuota Europa, narė pasisakė Italijos mieste Bari ir, surinkusi minią, pasakojo apie savo maskvietiškus žygdarbius. Po to šventoji Tereza ėmė nusirenginėti ir publikos akyse išsirengė nuogai. Tai bent vaizdelis! Klinikiniu požiūriu tai vadinama ekshibicionizmu.

– Italijos policija nuogąją laisvės kovotoją tuojau pat nutempė į psichiatrinę ligoninę, kurioje psichiatrai nustatė, kad ji paprasčiausia šizofrenikė, serganti asmenybės susidvejinimu. Apskritai šventąją Terezą paslėpė durnyne. Įsidėmėkite, ne sovietiniame durnyne, o demokratiškame Italijos durnyne.

– Toks pat ekshibicionistas buvo įžymusis Žanas Žakas Ruso, Didžiosios Prancūzijos revoliucijos dvasios tėvas, kurį už tokius darbelius, kelnių nusimovinėjimą ir viešą onanizmą, ypač prieš vaikus, keletą kartų vos ne mirtinai primušė. Skirtumas tik toks, kad Ruso pateko į didžiųjų žmonių panteoną, o šimtai tokių keistuolių baigia gyvenimą durnynuose.

– Jeigu jūs toliau eisite šiuo keliu ieškodami laisvės, tai visą laiką susidursite su tokiais psichopatais. Iki paties filosofo Berdiajevo, kuris, todėl ir vadinamas tragiškosios laisvės filosofu.

– Tai BČ ir PL tipo psichopatai. Ir jų vardas legionas. Prisiminkite amerikoniškuosius d-ro Kinsio procentėlius. Bet ir pas mus, SSSR, tų legionierių netrūksta. Nepamirškite sovietų profesoriaus Sviadoščo procentėlių. Esminis jų skirtumas, kad Vakaruose, ypač visuomenės viršūnėse, jų dauguma. O pas mus, SSSR, dėl revoliucijos ir valymų jie yra mažuma. Tai ir yra visa vadinamosios naujos visuomenės ir naujojo sovietinio žmogaus arba, kaip sakoma Vakaruose, homo sovieticus, esmė.

– Hipių ruja, mėčiusi pas mus lapelius už laisvę ir žmogaus teises, kai žmonėmis laikomi tik mūsų durnynininkai, buvo atsiųsta iš Vakarų DLS solidariečių, dirbančių už CŽV pinigus. Ir tie hipiai – tipiški mikrobai ideologinio arba psichologinio karo, kurį specialistai vadina psichokariu arba psichų karu.

– Aukštosios sociologijos požiūriu, ideologinis karas tarp Rytų ir Vakarų nėra karas tarp komunizmo ir kapitalizmo, tai kova tarp pasenusios, sergančios, mirštančios visuomenės ir ateinančios į jos vietą naujos, sveikos ir jaunos visuomenės, kova tarp sveikų ir pasiligojusių žmonių. Teologijos požiūriu, mūsų dialektinės krikščionybės požiūriu, tai ne kas kita, kaip amžinasis karas Dievo su velniu. Ir dabar jūs patys galite nuspręsti: kieno pusėje velnias – ir kieno pusėje Dievas.

– Šitai žinodami jūs įminsite dar vieną socialinę mįslę. Nors komunizmas, kaip ekonominė sistema, veikia, kalbant atvirai, blogiau už kapitalizmą, tačiau istorinis procesas, nors ir kaip būtų keista, vystosi mūsų naudai. Kodėl? Ogi todėl, kad šiame istorijos raidos etape – Dievas su mumis!

– Kalbant apie laisvę… Kadaise Leninas neva kovojo dėl Rusijos laisvės. O dabar Amerikos žvalgyba ir Harvardo universiteto profesorius Natanas Leitesas bando išlaisvinti Rusiją nuo leninizmo, pasitelkęs Lenino latentinės pederastijos kompleksą, kuris yra pradinė įvairių psichinių ligų priežastis.

– Kur čia logika? O logika ta, kad tai visai ne kova dėl laisvės, o kova dėl valdžios. Į šį reikalą visada lenda tokie psichopatai su valdžios kompleksu, kaip Leninas, Kerenskis, Trockis ir panašūs. O dabar Sacharovas ir Solženicynas. Ir riksmai apie laisvę ir žmogaus teises – tai tik dūmų uždanga akims apdumti.

– Todėl per Didįjį Valymą Stalinas ir iššaudė visus leniniečius, kaip pasiutusius šunis. O mes dabar žmones su Lenino kompleksu uždarome į durnynus. Iš tikrųjų tai labai liberalu. Vietoje šovinių, kaip darė Stalinas, mes paprasčiausiai jiems duodame sulfazino ir aminazino. Jeigu mūsų durnynininkams tai nepatinka, tai tegul jų vadai Sacharovas ir Solženicynas skundžiasi profesoriui Natanui Leitesui, kuris, sakant tiesą, ir yra mūsų durnynų kaltininkas.

– Dostojevskis savo Legendoje apie Inkvizitorių rašo, kad jeigu Jėzus Kristus pasirodytų dabar, tai jį vėl būtų nukryžiuotas. Dostojevskis puikiai žinojo, ką jis sako. Šiandien Leninas SSSR atlieka Jėzaus Kristaus vaidmenį. Bet jeigu dabar pas mus pasirodytų gyvas Leninas, tai mes tučtuojau tą Leniną įkištume į durnyną.

– Naujosios sovietų inkvizicijos generolas profesorius pabeldė kumščiu į katedrą:

– Mes jus išmokysime laisvę mylėti!

– Kitas klausimas: „Kaip sparčiai vystosi išsigimimas?” Profesorius Lombrozas pateikia tokį pavyzdį. Iš 487 šeimų, priklausiusių Berno buržuazijai, 1583-1654 metais, 1783 metais gyvos buvo 168 šeimos. Tai yra per 200 metų išsigimė du trečdaliai. Žinant, kad išsigimimas vyksta per kelias kartas, reikia manyti, kad išlikęs trečdalis – tai tarpinės grandies išsigimėliai. Todėl Lombrozas sako, kad visi išlikę Ispanijos grandai – tai išsigimėliai. Todėl Evangelijoje ir sakoma, kad greičiau kupranugaris išlįs pro adatos skylutę, negi turtuolis paklius į dangaus karalystę.

– Dar vienas klausimas: „Kada prasidėjo krikščioniškosios civilizacijos smukimas?” Didžiausias šios srities žinovas yra vokiečių filosofas idealistas Osvaldas Špengleris, kuris išdėstė savo istorijos filosofiją dvitomyje Vakarų saulėlydis. Špengleriui pritaria ir Anglijos istorikas Arnoldas Toinbis. Ir reikia pasakyti, kad šitie žmonės gana rimti.

– Taigi Špengleris mano, kad Europos saulėlydis, tai yra Vakarų civilizacijos nuopuolis, prasideda nuo Prancūzijos revoliucijos. Dabar atkreipkite dėmesį į tokį intriguojantį faktą: inkvizicija Prancūzijoje nutraukė savo veiklą 1772 metais, o netrukus po to, 1789 metais, prasidėjo Prancūzijos revoliucija. Bet jeigu mes pasižiūrėsime į istorijos žinynus, tai aiškiai pamatysime, kad dauguma tos revoliucijos vadovų buvo masonai, tai yra pederastai. Visų rūšių ir atspalvių, tai yra tie patys eretikai, raganiai ir burtininkai, kuriuos inkvizicija degindavo.

– Jeigu norite tiksliai žinoti, kada prasidėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis, tai buvo ta diena, kai Paryžiaus Grėvo aikštėje inkvizicija sudegino paskutinį pederastą. Sudegino jį, aišku, ne už pederastiją, o už tuos nusikaltimus – politinius ir kriminalinius – už kuriuos ir šiandien teisiama mirties bausme.

– Įdomu pažymėti, jog po Prancūzijos revoliucijos pačią didžiausią laisvę gavo dvi žmonių kategorijos – pederastai ir žydai. Pirmą kartą per visą krikščioniškosios civilizacijos istoriją buvo atšaukti antipederastiniai įstatymai, o žydai Prancūzijoje įgijo piliečių teises. Tai ir yra tai, kas vadinama šėtono ir antikristo sąjunga. Nuo to laiko revoliucinė banga nusirito per visą Europą ir galų gale atliūliavo iki Rusijos.

– Ir 1917 metų Rusijos revoliucijoje pasikartojo ta pati mįslinga istorija: iš karto, bet patyliukais, paslapčiomis atšaukiami visi įstatymai prieš pederastus. Laisvę vargšams engiamiems pederastams! O jau kokią laisvę įgijo žydai – tą jūs žinote patys. Juk praktiškai po revoliucijos žydai Rusijoje užgrobė visą valdžią. Ir čia jūs matote tą pačią šėtono ir antikristo sąjungą, apie kurią taip mėgsta burbuliuoti filosofas velniaieškis Berdiajevas.

– Tačiau 1934 metų kovą Kalininas pasirašė įsaką, kuriuo homoseksualumas vėl įtraukiamas į nusikaltimų sąrašą – ir laisvė pederastams pasibaigė. Ir iš karto po to, 1935 metais, prasidėjo Didysis Valymas, kuriame iš esmės buvo sulaužytas stuburas ne tik šėtonui, bet ir antikristui. Arba, tiksliau, stuburą jie sulaužė vienas kitam.

– Jeigu atidžiau patyrinėtume visą revoliucinį procesą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko žydai, tai aiškiai matyti, kad kovoje dėl valdžios žydai iššaudė vienas kitą. Dėl to filosofai ir sako, jog velnias linkęs į susinaikinimą. Čia ir yra užslėpta, užšifruota pirmojo marksistinės dialektikos dėsnio esmė, kurios jums nepaaiškino nė vienas marksizmo-leninizmo profesorius: dėsnio apie priešybių vienybę ir kova, kaip istorijos variklį.

– Sakoma, jog velnias pažada valdžią, šlovę ir turtus, tačiau dažnai užmoka suskaldytomis kaukolėmis. Todėl ir antikristas, kuris mėgsta gešeftus su velniu, dažnai atsiduria prie suskilusios geldos.

– Žydai kaltina Hitlerį, kad jis naikino žydus. Pasakysiu jums visai atvirai, jog man gaila žydų, kuriuos varė į dujų kameras. Bet manyje pakanka gailesčio – ir padorumo, kad pasigailėčiau tų milijonų rusų, kuriuos klasių kovos pretekstu sunaikino per revoliuciją, kurios pagrindinė varomoji jėga buvo žydai.

– Kuo gi Hitleris kaltino žydus? Pirmiausia jis juos kaltino bolševizmu, kurį jie primetė Rusijai ir išplatino po visą pasaulį. Vadinasi, išeitų, kad Hitlerio dujų kamerose žydai atsiteisė už Rusijos revoliuciją. Ir atrodo, lyg pasaulyje egzistuotų kažkokie aukščiausieji gėrio ir blogio balanso įstatymai, savotiška dangiškoji buhalterija, kurioje už kiekvieną padarytą blogį tenka anksčiau ar vėliau atsiteisti. Šie įstatymai ir vadinami Dievu ir velniu.

– Hitleris kainavo žydams 6 milijonus lavonų. Bet juk Hitleris ir jo aplinka patys buvo apyžydžiai, todėl Hitleris lyg ir suvedinėjo su žydais savo asmenines sąskaitas, taip sakant, šeimynines sąskaitas.

– O mes, rusai, turime Hitleriui savo atskirą sąskaitą. Vadovaudamasis savo „aukščiausios rasės” teorija, kurią jis pasiskolino iš žydų, ketvirčiažydis Hitleris užpuolė Rusiją – ir tai, kaip Antrojo pasaulinio karo pasekmė, mums kainavo 20 milijonų lavonų. O jeigu suskaičiuotume kitas slavų tautas – Lenkiją, Jugoslaviją ir taip toliau, kurias Hitleris irgi laikė untermenšais ir humusu, tai yra gojais, tai bus 40 milijonų žmonių gyvybių, tapusių „aukštosios rasės” kliedesio idėjos aukomis. Ir iškyla klausimas: o kas dėl to kaltas?

– Kartojimas – mokslo motina. Todėl primenu, jog religiniu požiūriu tai vadinama antikristo kompleksu. O Froido psichologijos požiūriu tai atitinka griovimo ir savigriovos, žudymo ir savižudybės kompleksus, už kurių paprastai slypi sadizmas ir mazochizmas, o išoriškai – didybės manija ir persekiojimo manija. Dažniausiai taip pasitaiko žydams, nes tai glūdi jų religijoje: tauta, kuri apsiskelbė išrinktąja ir kuri kartu jau 2000 metų šaukia, jog ji persekiojama. Jeigu jūs, išrinktieji, geriečiai, geresni už kitus, tai kas gi jus persekios? Akivaizdus prieštaravimas. Absurdas. Būtent tai ir vadinasi didybės manija – ir persekiojimo manija. Ir tupi jos greta, lyg sesutės.

– Kartu reikia pabrėžti, kad antikristo kompleksas, kaip psichinė liga, labai dažnai pasitaiko tarp žmonių su žydų kraujo priemaišomis, apyžydžiuose – kaip Kerenskis, Leninas, Stalinas arba kaip Hitleris, Himleris ir Eichmanas. Todėl legendose apie antikristą ir sakoma, jog jis bus žydės ir nežydo sūnus. Žmonės tai seniai pastebėjo iš patirties.

– Taigi antikristo kompleksas susideda iš froidiškojo griovimo ir savigriovos kompleksų. Iš pirmojo atsirado žydų aktyvumas Rusijos revoliucijoje, iš antrojo – Hitlerio dujų kameros. Veiksmo ir atoveiksmio dėsnis. Tačiau žydai dėl to kaltina ką tik nori, bet ne save.

– Mokslininkai paskaičiavo, kad Pirmasis pasaulinis karas buvo 7 kartus labiau griaunantis, negu visi 900 karų per ankstyvesniąją 2500 metų žmonijos istoriją. Antrasis pasaulinis karas 4 kartus pranoko Pirmojo pasaulinio karo sugriovimus. Koks bus Trečiasis pasaulinis karas?

– Draugai, mes sukvietėme čia rinktinius sovietų vyriausybės narius, atominius maršalus ir admirolus. Jūs žinote, jeigu įvyktų Trečiasis pasaulinis karas, visai tikėtina, kad jis būtų branduolinis, kuriame per kelias jo pirmąsias valandas žūtų pusė Žemės rutulio gyventojų. Ir šį karą vairuotų tie patys nematomi gamtos dėsniai, kaip vairavo ir Antrąjį pasaulinį karą. Todėl klausykitės įdėmiai.

– Maršale Gudžikianai, aš matau, kad jūs knapsite nosimi. Rekomenduoju miegoti namie, o ne paskaitose. Turėkite omeny, jeigu jūs neišlaikysite egzamino, tai iš branduolinės artilerijos aš jus vėl grąžinsiu pas motinėlę pėstininkiją.

* * *

– Draugai, netrukus kiekvienas gausite savarankiško darbo temą ir dirbsite mūsų bibliotekoje su pirmine medžiaga, kuri šėtonotyros klausimais gali laisvai konkuruoti su Vatikano biblioteka. Gavę tik orientyrus, jūs dabar savarankiškai tyrinėsite didžiųjų žmonių biografijas, pradedant Julijum Cezariu ir baigiant šių dienų prezidentais. Tada rengsime seminarus ir diskusijas, kuriose jūs smulkiau narpliosite valdžios kompleksą, suponuojantį apsigimusius vadus.

– Pateiksiu jums mažą istorijos pavyzdį. Numalšinus 1919 metų Vengrijos revoliuciją, visi tos revoliucijos vadai pabėgo į Austriją. Su jais ir Bela Kunas, buvęs Aronas Koganas, ir Matisas Rakoši, buvęs Rozenkrancas, abu žydai. Austrijos valdžia visus tuos revoliucijos vadus greitutėliai susodino. Jūs manote, į kalėjimą? Ne, juos visus susodino į beprotnamį! Ten juos išlaikė apie metus, o po to išsiuntė į SSSR, kur jie darbavosi Kominterne. Tiesiai iš beprotnamio.

– Todėl per Didįjį Valymą ir iššaudė beveik visus Kominterno narius, tarp jų ir Belą Kuną. Užtat jo beprotnamio kompanijonas Matisas Rakoši po Antrojo pasaulinio karo tapo raudonuoju Vengrijos diktatoriumi. O jo varžovas dėl valdžios buvo Janošas Kadaras. Žinote, ką padarė Rakoši su Kadaru? Kaip rašė Amerikos spauda, jis jį tiesiog iškastravo. Pats apsėstas valdžios komplekso, Rakoši puikiai žinojo, kur tas kompleksas slypi. Tačiau po 1956 metų sukilimo Kadaras, nors ir iškastruotas, užėmė Rakoši vietą.

– Primenu, kad valdžios formulė tokia: valdžios kompleksas=sadizmas+lytinės anomalijos+psichinės ligos. Tie dalykai būdingi beveik visiems šio pasaulio kunigaikščiams, pradedant Ivanu Rūsčiuoju ir Petru Didžiuoju ir baigiant Leninu bei Stalinu. Ir reikia pasakyti, kad ši formulė labai tiksli.

– Romanuose ir kine žvalgybos darbą paprastai rodo kaip špionažą. Iš tikrųjų tai yra šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, Amerikos žvalgyba CŽV tikram šnipinėjimui išleidžia tik 20 proc. skirtų lėšų, o 80 proc. biudžeto sunaudojama kitiems dalykams, įskaitant informacijos rinkimą iš atvirų šaltinių, pavyzdžiui, laikraščių ir žurnalų.

– Mes taip pat gauname vertingos informacijos sistemingai skaitydami spaudą. Pavyzdžiui, aš imu iškarpą iš Niujorko laikraščio Naujas rusų žodis. 1964 09 10 numeryje korespondentas, gyvenantis Pietų Amerikoje, rašo apie vietinius komunistuojančius partizanus. Hasiendos šeimininko sūnus išėjo į mišką pas partizanus, o samdinys pasakoja autoriui: „Gaila man Vladomero Chose, toks buvo geras čiko (berniukas), susidėjo su tais vagos (valkatomis) ir pasidarė toks, kaip jie visi, mariko (pederastas)…

– Kaip, mariko? – nustebau aš.

– Taip, mariko… Tie miške – visi mariko (pederastai).

– Na, o Fidelis Kastro? – klausiu aš, – irgi mariko?

– Fidelis? – Amilkaras linksmai nusikvatojo. – Ką tu, daktare. Kaip Fidelis gali būti mariko? Juk jis – kastrado…

– Kaip kastrado? Kas jį iškastravo? Iš kur tai žinai?

– Taip, kastrado… Batista jį iškastravo, todėl Fidelis toks piktas… O štai Če Gevara – tas mariko (pederastas).

– Visa ši citata iš Naujo rusų žodžio. Dabar išnagrinėkime šitą informaciją. Če Gevara buvo dešinioji Kastro ranka. Tačiau Če buvo tipiškas permanentinis revoliucionierius trockistas. Norėdamas juo atsikratyti, Fidelis pasiuntė jį kurstyti permanentinę revoliuciją Bolivijoje, kur jį sėkmingai nudėjo.

– Dabar imkime informaciją iš kito šaltinio: Amerikos žurnalo Confidential, 1962, lapkritis, p. 18 ir 60. Jame pranešama, kad Fidelio Kastro brolis Raulis, Kubos karo ministras, taip pat mariko. Jo žmona Vilma Espin, pusžydė, iki revoliucijos buvo lesbijietė ir prostitutė, o po revoliucijos tapo milicijos viršininke ir pati šaudė žmones. O jos sesuo Nilsa Espin nusižudė. Vėl tas pats: viena sesuo žmogžudė, o kita savižudė.

– D-ro R. Masterso knygoje Homoseksualinė revoliucija, Niujorkas, 1962, konstatuojama, kad Fidelis Kastro ir jo aplinka – homoseksualistai (p. 147).

– Daug triukšmo sukėlusioje knygoje Žydai žinomas Prancūzijos rašytojas Peirefitas į slaptųjų žydų sąrašą įtraukė ir Fidelį Kastro. Taip, jo motina buvo žydė Ruiz. Taigi Fidelis pusžydis. Taip kaip Leninas ir Stalinas. Valdžios kompleksas.

– Amerikos laikraščiai rašė, kad tuoj po revoliucijos Kuboje Kastro įsteigė specialius konclagerius homoseksualistams, ypač studentams. Kastro puikiai žino, iš kur galima sulaukti eilinio bandymo užgrobti valdžią, kokios nors revoliucijos arba maišto. Vėl ta pati gyvatė, kramsnojanti savo uodegą.

– 1980 metais Kastro trumpam leido norintiems laisvai išvykti į JAV. Per kelis mėnesius išvyko 125 000 žmonių. Amerikos laikraščiai ėmė džiūgauti: štai kaip patinka kubiečiams amerikietiškoji laisvė! O paskui paaiškėjo, kad kartu su eiliniais pabėgėliais Kastro išginė visą asocialųjį elementą: nusikaltėlius, bepročius, homoseksualistus, prostitutes ir kitokį šlamštą. Apskritai Kastro dėdei Semui už apykaklės įbėrė utėlių.

– Tačiau, susidūrę su Amerikos nusikalstamumu, Kubos nusikaltėliai neišlaikė ir ėmė bėgti atgal į Kubą. Prasidėjo masinis Amerikos lėktuvų nuvarinėjimas į Kubą. O Kastro juos vėl varo atgal į Ameriką. O Amerikos laikraščiai rašo, kad visa tai daroma su Maskvos palaiminimu. Taip, mes jiems šitaip patarėme. Tą patį darome su žydų emigracija iš SSSR.

– Fidelio žmona nuo jo pabėgo senų seniausiai ir gyvena Ispanijoje. Jo sūnus, 28-metis Fidelito, mokėsi inžinieriauti SSSR, o po to irgi pabėgo į Ispaniją – kaip politinis emigrantas. Kaip Stalino dukra pabėgo į Ameriką. Jie visi psichai. Bet tie psichai valdo pasaulį.

Generolas profesorius Malininas dirstelėjo į savo užrašus:

– Štai turiu dar ir tokį klausimą: „Kodėl mes varžome dailininkus modernistus?”

– Kad suprastumėte modernistinį meną, turite atidžiai pasižiūrėti į tų modernistų biografijas. Beveik visur jūs pamatysite pažįstamus simptomus: alkoholizmas, narkotikai, lytiniai iškrypimai, psichinės ligos, savižudybės. Žvairas, luošas arba kuprotas.

– Pavyzdžiui, einate jūs į modernistinio meno parodą. Vaikštinėjate, žiūrinėjate. Matote kažkokią keistą terlionę – ir nieko nesuprantate. Galų gale pasijuntate lyg koks idiotas. Ir darosi net šiek tiek šleikštu, pykina. Kas atsitiko?

– O viskas labai paprasta. Daug psichiatrų stebėjo normalius menininkus, kurie susirgdavo progresuojančia beprotyste. Kol jie pamažu kraustydavosi iš proto, jų kūryba pereidavo visas moderniojo meno raidos stadijas: ankstyvasis impresionizmas, vėlyvasis impresionizmas, kubizmas, pagaliau abstrakčioji dailė, tai yra tiesiog bepročio terlionė.

– Šitai žinodami, nebesijausite idiotais, kai jūs žiūrėsite į modernistinę tapybą. Ir tada jūs suprasite sovietų valdžios požiūrį į modernistinį meną. 1964 metais parodoje Maskvos Manieže, apžiūrinėdamas dailininkų modernistų paveikslus, caras Nikita su jam būdingu atlapaširdiškumu pasakė tiesiai, jog tai ne dailininkai, o pederastai. Ir caras Nikita žinojo ką sako. Dauguma tų modernistų iš tikrųjų pederastai.

– Štai aš turiu daktaro psichiatro E. A. Vačnadzės knygą Kai kurie išprotėjusiųjų piešinių ypatumai, Tbilisi, 1972. Tiražas 2000, labai mažas, tik specialistams.

– Įvade profesorius I. T. Bžalava rašo: „Susidomėjimas teorine ir praktine išprotėjusiųjų kūrybos reikšme tiek išaugo, kad 1950 metais Paryžiuje buvo surengta paroda, kurioje buvo eksponuojama daugiau kaip du tūkstančiai išprotėjusiųjų meno kūrinių, kuriuos sukūrė išprotėjusieji. Sovietų Sąjungoje šioje srityje taip pat atliekami tyrimai…” Toliau profesorius Bžalava „aptaria patologinės kūrybos ir šiuolaikinio dekadentiškojo meno, konkrečiai, siurrealizmo, sąveiką”.

– O štai iš pačios knygos: „…reikia pažymėti taip pat labai įdomią ir gana sudėtingą patologinio meno ryšio su šiuolaikiniu menu problemą, sukėlusią didelį psichiatrų, psichologų ir menotyrininkų susidomėjimą” (p. 12).

– Toliau: „Formaliai sergančių šizofrenija piešinių kategorijai mes priskiriame dar sudarkytus, siaubingų grimasų iškreiptus veidus, išreiškiančius nemalonius ligonių išgyvenimus ir afektyvius būvius” (11 ir 12 paveikslai). Visa tai būdinga ir modernistams. Jie vaizduoja patys save.

– Toliau: „Vienas įdomesnių sergančių šizofrenija piešinių aspektų yra vaizdų, daiktų sugyvinimas; žiūrintis akmuo, augalas su ausimis, medis su rankomis ir pan.” (p. 26). Tą jūs pamatysite mūsų modernistų, siurrealistų ir kitokių idiotėlių paveiksluose.

Štai dar: „Liguistai keičiantis asmenybei, dailininkų kūryboje ima ryškėti tendencija į dekadentinę kryptį: ligonis pretenduoja į ekspresionizmą ir abstrakčiąją dailę” (p. 31).

„…dekadentinio meno analogija su patologija privertė suabejoti pačia dekadentine kryptimi dailėje. Vis dažniau dailininkų dekadentų parodose pasigirsta balsų apie būtinumą uždaryti juos į psichiatrines ligonines. Žiūrovai apstulbę klausinėdavo – ar nepaliekamos atviros psichiatrinių ligoninių durys?” (p. 50).

„Patologinio meno parodos Anglijoje (1913), Paryžiuje (1928, 1929, 1946), Niujorke (1936) dar labiau paaštrino patologinio meno ir šiuolaikinio dekadentinio meno sąveikos klausimą. Menotyrininkai paskelbė menininkus dekadentus esant estetiškai nenormalius, paraestetus su aiškiai išreikštomis patologinėmis tendencijomis. Beprotystė, jų nuomone, jau egzistuojanti menuose, su visa jėga plykstelėjo XX amžiuje. Tuo tikslu buvo ištirtos šių dienų srovės: kubizmas, abstrakcionizmas ir ypač siurrealizmas” (p. 51).

– Štai, pavyzdžiui, įžymusis siurrealistas Dali. Visą gyvenimą jis kvaršino žmonėms galvas ir iš to uždirbo milijonus. O senatvėje jis išprotėjo – visiškas beprotis. Beje, jis buvo vedęs Rusijos žydę Galočką, kurią iš pradžių norėjo užmušti, o paskui persigalvojo ir vedė.

Generolas profesorius Malininas atidėjo knygą į šalį ir tarė:

– Šią knygą išleido Gruzijos SSR Mokslų Akademijos Psichologijos institutas. Taigi šaltinis gana solidus. Ir solidi šia tema užsienietiškos literatūros bibliografija.

– Tačiau šie dalykai labai painūs, todėl reikia būti itin atsargiems. Pavyzdžiui, caras Nikita išvadino mūsų dailininkus modernistus pederastais. Bet… čia gali įsižeisti Rafaelis, Mykolas Angelas ir Leonardas da Vinči, kurie taip pat buvo homo.

– Prisiminkite Lombrozo formulę apie genialumo ir pamišimo ryšį. Iš čia ir mūsų profesoriaus Kalmykovo formulė: taip, dauguma genijų psichopatai, bet tai dar nereiškia, kad kiekvienas psichopatas – genijus. Todėl filosofai ir sako, kad velnias turi daugybę alibi ir inkognito.

– Dalykas tas, kad modernizmas dailėje – tai iš esmės anarchija mene. O tai užkrečiama. Todėl jis persimeta į literatūrą, o po to ir į politiką. Ir viskas baigiasi bombų sprogimais Maskvos metro.

– Prisiminkite, kaip per Didįjį Valymą buvo likviduojami ne tik Trockio permanentiniai revoliucionieriai ir Lenino revoliucionieriai profesionalai, bet ir visokie revoliucionieriai mene. Juk tada į Sibirą išvarė visus modernistus rašytojus. Teatro sferoje nukepė modernistą Mejercholdą. Kai Šostakovičius ėmėsi modernistikos muzikoje ir vietoje simfonijų ėmė kurti kakofoniją, išpėrė ir jį.

– Stalinas tuos modernistus anarchistus arba šaudė, arba varė į Sibirą. O mes tik išvarome į užsienį. Ir įsidėmėkite, kad tas visas modernizmas mene, kaip ir disidentija politikoje, glaudžiai susijęs su žydų emigracija iš SSSR.

– Kodėl? Ogi pagal auksinę Lombrozo formulę – jog pamišusių žydų yra 6 kartus daugiau, negu gojų. Tai, kaip sakoma, erodo raugas. Nihilizmo, anarchijos ir revoliucijos mielės.

– Jau seniai žinoma, kad neribota laisvė – tai anarchija. Tą procesą patogu stebėti Amerikoje, kurioje spaudos laisvė – su Aukščiausiojo teismo palaiminimu – vis sparčiau virsta atvira pornografija, kai po laisvos meilės kauke propaguojami lytiniai iškrypimai, o po politinės laisvės kauke – anarchija.

– Šitokios literatūros išpenėti Amerikos studentai disidentai užgrobė Kolumbijos universitetą ir, kaip laisvės simbolį, pridarė krūvą ant universiteto prezidento stalo. O jo garbingasis kolega, Niujorko universiteto prezidentas, netrukus po to sako kalbą masonų bankete ir sveikina kolumbietiškuosius disidentus su jų pasiekimais.

– 1969 metais Vašingtone ryšium su prezidento Niksono inauguracija įvyko paradas. Kartu prie Baltųjų Rūmų marširuoja purvinų ir apiplyšusių laisvės mylėtojų hipių kolonos su raudonomis revoliucijos ir juodomis anarchijos vėliavomis. O čia pat ir JAV kariuomenė neva stipriausia pasaulyje, – ir bejėgė prieš psichopatų ir chuliganų gaują. Prezidentas ir vyriausias kariuomenės vadas ne tiek bijo SSSR, kiek savos amerikietiškosios spaudos, kuri apkaltintų juos asmenybės laisvės ribojimu, jeigu būtų išvaikyti tie psichopatai. Ir kartu visą laiką praslysta žodžiai: serganti visuomenė.

– Pradedant 7-ju dešimtmečiu JAV neįtikėtinai auga nusikalstamumas. Nepaisant aukščiausios pasaulyje materialinės gyventojų gerovės. Ir nusikalstamumo šaknys ne ekonomikoje, o žmonių psichikoje. Kai kuriose Niujorko mokyklose nuolat budi 2 policininkai ir 2 psichiatrai. O mokyklų išvietėse ant sienų tokie modernistiniai užrašai: aš čiulpiu, ji čiulpia, mes čiulpiame… Tai aš mačiau pats savo akimis. Kas čia per modernistika?

– Tos socialinės ligos pražudė Eladą, išdidžiąją Romą – ir imperinę Rusiją. Ir mes gerai pažįstame tas ligas. Mes ne senmergės iš Gelbėjimo Armijos, o slaptoji naujos jaunos Rusijos politinė policija. Dėl to mes ir išvaikėme – simboliškai – dailininkų modernistų parodą Leningrade: šiukšliavežėmis.

– Aš pats pažįstu vieną dailininką modernistą, nonkomformistą ir siurrealistą. Vedęs pusžydę. Du vaikai. Atrodo, lyg viskas gerai. O iš tikrųjų jis smauko savo bičiulį armėną. Jeigu jis būtų Rafaelis arba Mykolas Angelas, tai mes jam už tai, aišku, atleistume. Tačiau jis tiesiog terlius, tai ir išjojome jį su Izraelio viza. Kartu su armėnu.

– Turiu štai tokį klausimą. Kadangi čia kalbėjome apie sodomiją, manęs prašo priminti Sodomos ir Gomoros istoriją. Priminsiu, kaip dievas Jahvė tuos miestus inspektavo. Visa tai jūs rasite Biblijoje – Pradžios knyga, 19 skyrius.

– Pasiėmęs apsaugai du angelus – tikriausiai iš dangiškojo KGB – dievas Jahvė išvyko į Sodomą. Jahvė apdairiai pasiliko už vartų, o angelai įėjo į Sodomą ir apsistojo nakvynei šventuolio Loto namuose. Sodomiečiai, kurie visi buvo pederastai, apsupo tą namą ir nori su angelais suveikti. Tada šventuolis Lotas mainais pasiūlo dvi savo nekaltas dukras. Bet sodomiečiai šaukia: „Ne-e, duok šen angelus!” Dar gerai, kad pats Jahvė pasiliko už vartų.

– Galiausiai Sodoma ir Gomora buvo sunaikinti. Išsigelbėjo tik šventuolis Lotas ir abi jo dukros. Bet čia iškilo klausimas: jeigu Sodoma sunaikinta, tai kaip pratęsti savo giminę? Tada gudragalvės Sodomos dukrelės permiegojo su savo tėvu, šventuoliu Lotu, nuo savo tikrojo tėvo pastojo ir sėkmingai pratęsė savo giminę. Visa tai iš Senojo Testamento, kuris yra daugiau ar mažiau žydų tautos istorija.

– O mūsų aukštosios sociologijos požiūriu arba, jeigu norite, dialektinės krikščionybės požiūriu, tie Sodomos ir Gomoros gyventojai išsisklaidė po visą pasaulį. Po to jie susivienija su tokiais pat sodomiečiais iš kitos aplinkos – tie patys daktaro Kinsio 52-54 proc. Ir pasidaro tai, ką mūsų garsusis filosofas dievaieškis, o tiksliau – velniaieškis, lipšniai vadina šėtono ir antikristo sąjunga. Todėl Vakarų sodomiečiai ir aukština Berdiajevą geriausiu XX amžiaus rusų filosofu.

– Aš turiu dar keletą klausimų dėl rašytojo lordo Snou formulės – kad iš 10 rašytojų 9 politiškai ydingi. Kaip tai suprasti? Kaip pavyzdį paimsime mūsų rėksmingąjį poetą Jevgenijų Jevtušenką. Eiliakalys jis nedidelis, bet gerklingas, įžūlus ir melagingas. Išgarsėjo jis, iš esmės, savo ginčytinu eilėraščiu „Babij Jar”.

– Babij Jare hitlerininkai sušaudė 200.000 sovietų, tarp jų 34 000 žydų. Žr.: Knyga apie rusiškąjį žydiškumą (1917-1967), redaktorius J. Frumkina, Niujorkas, 1968, p. 82. O Jevtušenka savo eilėraštyje įvykius vaizduoja taip, lyg Babij Jare guli vieni žydai – ir reikalauja jiems paminklo. Tipiškas judaizmas: 1/6 žydų – tai žmonės, o 5/6 ne žydų – tai gojai, nežmogiai. Už tai sovietinė spauda Jevtušenką truputį pakritikavo. Bet tučtuojau jį užstojo tarptautinė spauda, kuriai vadovauja žydai. Ir iš to kilo nemalonus tarptautinis skandalas.

– Mums Jevtušenka pasidarė politiškai ydingas. Tačiau, lyžtelėjęs žydams užpakalį, tas šabes gojus išgarsėjo. Skandalingai išgarsėjo.

– Kad jis truputį atvėstų, pasiuntėme jį į kūrybinę komandiruotę Sibiran. Ten jis rašo eilėraščius apie Bratsko HE, kuriuose vėl žydams laižo užpakalį. Štai tokie ir vadinami šabes gojais. Dažnokai tie šabes gojai patys yra apyžydžiai.

– Vėliau Jevtušenka išleido užsienyje savo Autobiografiją. Amerikietiškajam tos autobiografijos leidiniui įvadą parašė Alenas Dalesas, buvęs Amerikos žvalgybos CŽV vadovas. Ar ne keistas tas poezijos mylėtojas? O dalykas tas, jog jis iš karto pajuto, kad Jevtušenko gali būti vienas iš tų „naudingų idiotų”, apie kuriuos kalbėjo Leninas.

– Cituoju jums tą biografiją. Jevtušenkos prosenelis už padeginėjimus buvo išsiųstas į Sibirą. Jevtušenkos senelis – Jermolajus – buvo Raudonosios Armijos artilerijos vado pavaduotojas – ir likviduotas per Didįjį Valymą. Kartu sušluotas ir antrasis senelis iš motinos pusės. Jevtušenkos motina, pabrėždama savo revoliucingumą, vilkėjo raudonus vyriškus marškinius ir avėjo aulinius batus. Berniukas augo be tėvo. Sugriuvusios šeimos vaikas. Vadinasi, arba tėvas nenormalus, arba motina, arba abu jie nenormalūs.

– Jevtušenka prisipažįsta, kad mokykloje mokėsi labai prastai, iš gramatikos ir sintaksės gaudavo tik blogus pažymius. Vėliau buvo perkeltas į sunkiai auklėjamų vaikų mokyklą, kitaip sakant, į nenormalių vaikų mokyklą. Bet net iš defektuotiems vaikams mokyklos jį greitai pašalino. Vadinasi, buvo visai debilus, kretinas. Ir štai atsirado fronduojantis poetas. Beje, lygiai taip pradėjo ir Majakovskis. Todėl Demokritas ir sako, kad sveiko proto žmogaus jis nelaiko tikru poetu.

– Jevtušenka yra parašęs eilėraštuką Bombomis – per meną – apie bombos sprogimą Niujorko impresarijaus Solomono Juroko kontoroje, kurioje žuvo žydė Airis ir dar 13 žmonių buvo sužeista. Pats Jurokas visai padorus ir orus žydas. Padorus net tiek, kad nedarė vaikų, o įsūnijo berniuką. Jurokas vaidino nemažą vaidmenį kultūriniuose mainuose tarp SSSR ir JAV, kuriuose būdavo daug žydų artistų.

– Netrukus išaiškėjo, kad bombą po žydu Juroku pakišo išprotėjęs rabinas Mejeris Kachanė, teroristinės Žydų gynybos lygos įsteigėjas. Kad išvengtų kalėjimo, rabinas Kachanė iš JAV pabėgo į Izraelį. Bet ir ten pamišėlis rabinas svaidėsi bombomis ir pateko į kalėjimą – savo paties pažadėtoje žemėje.

– Juroko-Kachanės byla įprasta istorija: padorūs žydai kenčia nuo savų išprotėjusių žydų. Ta pati judėjiška gyvatė, kandžiojanti savo pačios uodegą.

– Bet kaip pavaizdavo šią bylą šabes gojus Jevtušenka savo eilėraštuke Bombomis – per meną? Jis vartoja tokius posakius: išsigimėliai jūs, bepročiai ir prakeikti tie, kas velniui parsidavę. Dėl visko jis kaltina antisemitus ir vėl amsi apie Babij Jarą. Bet Jevtušenka nutyli, kad tas išsigimėlis, beprotis ir antisemitas yra ne kas kitas, o išprotėjęs rabinas Mejeris Kachanė. Štai jums to Jevtušenkos suktumo ir dviveidiškumo pavyzdys.

– Kalbant apie Jevtušenkos suktumą ir dviveidiškumą… Tokiems mes taikome mūsų profesoriaus Kalmykovo psichoanalitinę formulę. Žinote, anksčiau buvo Siono išminčiai, o dabar turime savų sovietų išminčių. Taigi profesoriaus Kalmykovo formulė skamba taip: DVILYTIŠKUMAS GIMDO DVIVEIDIŠKUMĄ, o iš čia DVILYČIAI ŽMONĖS – DVIVEIDŽIAI ŽMONĖS, ir atvirkščiai, DVIVEIDŽIAI ŽMONĖS – DVILYČIAI ŽMONĖS.

– Gali būti, kad tai šiek tiek susiję su pradinėmis šizofrenijos stadijomis, su asmenybės susidvejinimu. Tai atitinka ir biblinę formulę, kad velnias yra melagis ir melo Tėvas. Kodėl Tėvas? Ogi todėl, kad jis gimdo melą. Ta formulė bus jums naudinga asmeniniame gyvenime, bendraujant su draugais ir pažįstamais.

Naujosios sovietinės inkvizicijos generolas profesorius nusišaipė:

– Kadaise, 3-me dešimtmetyje, Raudonosios profesūros institute studijavo leninizmo klausimus. O dabar štai – profesorius pakėlė šūsnį popieriukų su klausimais, – dabar mes studijuojame satanizmo klausimus. Ir padarysime iš jūsų teologus, geresnius už Romos popiežių, ir psichoanalitikus, geresnius už Froidą.

– Imkime ir patikrinkime Jevtušenkos dvilytiškumą. Psichoanalitiškai. Štai aš imu iš mūsų speckartotekos Jevtušenkos kortelę. Jo mylimiausieji poetai tokie: Uoltas Vitmenas (homo), Bodleris (narkomanas), Verlenas (homo), Rembo (Verleno homo minonas). Dailėje jam imponuoja abstraktūs modernistai, tai yra išsigimėliai. Sovietinė kritika vadina Jevtušenką nihilistu, ideologiniu mažamečių nusikaltėlių vadu, dekadentiniu buržua ir pseudorevoliucionieriumi.

– Jevtušenka visokeriopai aukština žydą ir poetą Pasternaką ir rašo, kaip jis su juo bučiavosi – „jo lūpos dvelkė lelijomis” (šito seno pedo!). Būdamas Niujorke, Jevtušenka tučtuojau prisijungė prie jaunimo demonstracijos Grivič Vilidže, kuriame buvo protestuojama prieš Niujorko policijos viršininko įsakymą, kuris draudė jų sueigas Vašingtono skvere. Bet Jevtušenka nutyli, kad tai buvo pederastų ir lesbijiečių sambūriai. Visa tai iš Autobiografijos, parašytos paties Jevtušenkos.

– Todėl įvadą tai Autobiografijai ir parašė Alenas Dalesas, buvęs CŽV viršininkas, kurio sūnus leidžia dienas beprotnamyje. Jie iš karto pamatė Jevtušenkos asmenyje naudingą idiotą, kurį galima panaudoti psichologinio karo reikalui. Bet ir mes tai matome.

– Savo Autobiografijoje Jevtušenka teisingai pastebi, kad blogi žmonės, jeigu jie net nekenčia vienas kito, visada laikosi išvien, – ir tai jų galia. O geri žmonės visada kas sau – ir tai jų silpnumas. Bet pats Jevtušenka visada blogųjų pusėje – ir šitai visaip demonstruoja.

– Pasižiūrėkite į Jevtušenkos šeimyninį gyvenimą. Jo pirmoji žmona buvo poetė Bela Achmadulina. Rauda. Tai jau blogas ženklas. Pustotorė, puskraujė – tai irgi prastas požymis. O kokia antroji pusė – išsiaiškinkite patys. Aš tyčia to nesakau, kad jūs išmoktumėte mąstyti psichoanalitiškai. Kartu pasidomėkite, kas buvo Jevtušenkos senelis iš motinos pusės Rudolfas Gangnusas, neva latvis, kurį taip pat sušlavė per Didįjį Valymą.

– Jevtušenka rašo, kad revoliucija jo šeimoje buvo religija ir kad Bela tokia pat arši leninietė, kaip ir jis pats. Tik jis nieko nežino apie Harvardo profesoriaus Natano Leiteso leniniečius su jų magišku Lenino latentinės pederastijos kompleksu.

– Dabar raudoji Bela jau trečią kartą ištekėjusi. Bet, pagal Kornelio universiteto ištuokų komplekso formulę, 13 iš 14 išsituokėlių psichiškai NEnormalios. O jeigu jau trys kartai? O toliau susisiekiančiųjų indų dėsnis: jeigu galvoje netvarka, tai ir po sijonu nieko geriau. Štai jums ir poetė, amsinti apie grynąją meilę. Antrą kartą ji buvo ištekėjusi už rašytojo Jurijaus Nagibino. Jurijaus Markovičiaus. Trečią kartą ji buvo ištekėjusi už žydo Boriso Mesererio, kurio brolis, šokėjas Michailas Mesereris, 1980 metais per gastroles Japonijoje kartu su savo motina, 71-rių metų balerina, pabėgo į Ameriką.

– Jevtušenkos antroji žmona buvo žydė Galočka, kurios tėvus ir visą giminę likvidavo per Didįjį Valymą. Blogas bruožas. Galočka dvejais metais vyresnė už vyrą, jos geležinis charakteris. Du prasti požymiai: motininis kompleksas ir žmona – mužikas. Galočka taip pat dievina Pasternaką ir abstrakčiąją dailę. Abstrakčiojoje dailėje, tai yra psichiškai nesveikų terlionėje, ji mato tiesos siekį, o pedą Pasternaką laiko pačiu žymiausiu mūsų laikų žmogumi. Ištisai blogi požymiai.

– Kaip ir dera su tokiais požymiais, nors Jevtušenka ir turi sūnų Petią, ir antroji santuoka iširo. O berniukas liko be tėvo. Kaip ir savo laiku pats Jevtušenka, kurio tėvai taip ir išsiskyrė. Obuolys nuo obels ne toli rieda. O supuvęs obuolys taip pat.

– Būdamas 44-erių Jevtušenka vedė trečią kartą – 25-metę anglę, kuri buvo jo vertėja. Hm, 19-os metų skirtumas. O kokia anglė moka rusų kalbą? Tikriausiai taip pat žydė. Vien blogi požymiai.

– Ir iš tų psichoanalitinių požymių aš galiu numatyti Jevtušenkos ateitį daug geriau, negu bet kuri būrėja čigonė. Bus tas pats, kas ir Pasternakui. Todėl Jevtušenka ir bučiavosi su Pasternaku.

– Psichoanalitiškai, nežiūrėdamas į dokumentus, aš manau, kad Jevtušenka yra pusžydis motinos linija. Tačiau, kaip dauguma tokių puskraujų, jis tai slepia, nors vidiniai jį traukia prie žydų ir jis atlieka šabes gojaus vaidmenį.

– Jevtušenka pasidarė sau pasaulinę reklamą iš Babij Jaro. Tačiau Jevtušenka ir jo gerbėjai nežino štai ko… Babij Jaro laikais rusų policijos viršininkas buvo toks Vadimas Maikovskis. Pagal savo pareigas jis buvo savotiškas Babij Jaro Šeimininkas. Ir tas Babij Jaro Šeimininkas Vadimas Maikovskis buvo toks pat įsislaptinęs pusžydis, kaip pats Jevtušenka. Vėl priešybių vienybė ir kova.

– Ta pati istorija, kaip it Hitlerio, Himlerio, Heidricho, Eichmano – ir taip iki Torkvemados. Ir vėl ta pati žydiška gyvatė, kuri kandžioja nuosavą uodegą.

– Babij Jaro Šeimininko Vadimo Maikovskio reikalus aš žinau pakankamai gerai. Jis buvo paslėptinis pusžydis ir šizofrenikas. Dėl savo šizofrenijos jis kaltino savo žydiškąją pusę ir dėl to varė žydus į Babij Jarą. Hitlerio kompleksas. Štai jums racionalusis šios problemos grūdas.

– Tardžiau aš vieną daktarą – Maikovskio bylos liudytoją. Klausiu: „Iš kur jūs žinote, kad Maikovskis buvo šizofrenikas?” Atsakymas: „Juk jo visi giminės buvo šizofrenikai. Be to, jis turėjo tokį stiklinį žvilgsnį, būdingą kai kuriems psichiniams ligoniams”.

– O dėl stiklinio žvilgsnio… Tokį stiklinį žvilgsnį ir išsprogusias akis aš matau iš Jevtušenkos portretų jo knygose. Šitaip žvelgė įžymusis Rasputinas. Taip žvelgia iš portretų Hitleris – jį vadindavo hipnotizuojančiu padūkusio fiurerio žvilgsniu. Ir tokios pat išsprogusios stiklinės akys modernisto Pikaso fotografijose. Dėl to ir sakoma, kad akys – sielos veidrodis. Pikaso buvo Ispanijos pusžydis ir, sprendžiant iš jo teplionių, aiškiai nenormalus.

– Prisiminkite legendas, kad antikristas bus žydės ir nežydo sūnus, tai yra užsimaskavęs pusžydis, kuris turi nežydo tėvo pavardę. Mat žmonės seniai pastebėjo, kad tarp tokių puskraujų daug visokiausių psichopatų. Todėl, viena vertus, atsiranda tokie antikristai, kaip Babij Jaro Šeimininkas Vadimas Maikovskis, kita vertus, tokie sukčiagalviai, kaip Babij Jaro dainius Jevtušenka. Štai ir susigaudykite toje žydiškoje košėje.

– Rašytojo lordo Snou formulė sako, kad iš 10 rašytojų 9 politiškai ydingi. Štai aš ir pateikiau jums vieną iš tų „9 iš 10” išsamų psichoanalizės pavyzdį – Jevtušenką. Tai savotiškas socialinis paradoksas. Mes manome, kad rašytojai, žmogaus sielų valdovai arba, kai dabar sakoma, žmogaus sielų inžinieriai, turi būti idealūs žmonės. O iš tikrųjų būna visai ne taip.

– Kaip tai paaiškinti? Kad literatūrinė kūryba būtų ryški, reikalingi aštrūs konfliktai – karai ir revoliucijos, šeimos dramos, žudynės ir savižudybės. O visi tie konfliktai, kaip jūs jau žinote, išsigimimo velnio rankose. Norint tai aprašyti teisingai, pačiam reikia būti išsigimėliu. Kitaip literatūroje pasirodo lėkšti socrealistiniai romanai apie šaunų Vaniušą traktorininką ir laimingą kolchozo melžėją. Ne literatūra, o makulatūra.

– Štai aš imu Krosvelo Boeno knygą Išsigimėlių prakeikimas, Niujorkas, 1959. Tai geriausio amerikiečių dramaturgo Judžino O'Nilo biografija. Ir ten aprašoma, kaip vieną atvirumo minutę O'Nilas parodo savo bičiuliui daktaro Štekelio knygą Meilės kaukės, žinomą lytinių iškrypimų vadovėlį, ir sako, kad toji knyga gali aprūpinti siužetais visus pasaulio dramaturgus (p. 156). Įdomu, kad visos paties O'Nilo dramos parašytos tiksliai pagal tą receptą.

– Labai dramatiškas dramaturgo O'Nilo šeimos medis. Motina – narkomanė, jaunystėje rengėsi stoti į vienuolyną. Jo brolis – alkoholikas. Vienas O'Nilo sūnų po trijų ištuokų nusižudė. Antrasis sūnus dukart bandė nusižudyti, narkomanas, alkoholikas, tūnojo beprotnamyje. O ir pats O'Nilas bandė nusižudyti. Ir visa tai dėl to, kad jo motina ketino stoti į vienuolyną, bet neįstojo.

– Nobelio laureatas O'Nilas vadinamas Amerikos revoliucinio teatro steigėju. O statistika paskaičiavo, kad jo pjesėse 12 žmogžudysčių, 8 savižudybės ir 7 žmonės išsikrausto iš proto. Bet kodėl jis taip išpopuliarėjo? Ogi todėl, kad jo pjesės dideliu mastu atspindi tikrąją Amerikos visuomenės būklę. Bent jau tos kultūrinės visuomenės, kuri lanko teatrą.

– Beje, Išsigimėlių prakeikime rašoma, kad su O'Nilu flirtavo tokia Luiza, poeto ir radikalo Džono Rido žmona, kuri garsiai skundėsi, kad jos vyras serga ir nesugeba lytiškai santykiauti. Žinote, kas tas impotentas?

– Tai vienintelis amerikietis, kurio palaikai užmūryti Kremliaus sienoje. Vienas pirmųjų Amerikos kompartijos steigėjų ir vadovų. Kominterno Vykdomojo komiteto narys. Knygos apie sovietų revoliuciją 10 dienų, kurios sukrėtė pasaulį autorius, ir kuriai įvadą parašė pats Leninas. Matote, šie žmonės sukrečia pasaulį, bet negali krestelėti savos žmonos.

– Po Rido mirties jo našlė Luiza ištekėjo už pusžydžio Viljamo Bulito, kuris vėliau buvo Amerikos pasiuntiniu Maskvoje. Keista komunistų ir kapitalistų sąjunga. Luiza baigė karjerą kaip alkoholikė Paryžiaus lindynėse.

– Jūs turite kiekvieno žmogaus bylą! – pasigirdo iš auditorijos. – Net ir numirėlių!

– Ne tik numirėlių, – nusišypsojo generolas profesorius. – Bet ir tų, kurie dar negimė.

– Kaipgi taip?

– Labai paprastai. Tereikia žinoti šeimos medį. Dėl to mes ir domimės numirėliais.

– Apibendrinsime. Filosofinis pedas Kierkegoras sakė, kad velnias įsitaisė spaustuvės dažuose. Nobelistų pedas Andre Židas įtikinėja, kad nėra rimtos knygos, parašytos be velnio talkos. O lordas Snou patikslina: 9 iš 10. Gana liūdnas paveikslas.

– Tačiau paimkime patį geriausią sovietinį romaną – Michailo Šolochovo Tykusis Donas. Autorius, nors ir Nobelio laureatas, bet visiškai normalus žmogus: viena gera ištikima žmona, atšventė auksines vestuves, keturi vaikai ir jokių skyrybų. Todėl disidentai – b….čiulpentai ir kapoja Šolochovą iš pavydo.

– Ir geriausias rusų poetas Puškinas, mūsų saulėtasis genijus, buvo absoliučiai normalus žmogus. Vadinasi, aukščiausias talentas vis tiktai nuo Dievo. O velnias, Viešpaties Dievo beždžionė, jam tik pavydi ir pamėgdžioja.

– Beje, jūs matėte kino filmą Tykusis Donas? Ten herojė Aksinja, tokia gražuolė kazokė, kraujas ir pienas. Vaidina ją Elina Bystrickaja. O žinote, koks jos tėvavardis? Elina Abramovna. Nei tai žydė, nei tai pusžydė. Manote, kad ji ištekėjusi už kokio nors vargšo artisto? Ne, ji ištekėjusi už SSSR Užsienio prekybos ministro Patoličevo.

Generolas profesorius Malininas susirankiojo savo popieriukus su klausimais:

– Ką gi, šiandien baigsime leninizmo klausimus arba, tiksliau, satanizmo klausimus.



21 Protokolas
Turinys