Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

19 Protokolas. Raudonoji kabala

Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako
patarlė: Šuo sugrįžo prie savo vėmalo, ir:
„Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne”.

2 Pt 2, 22

Paskaitą skaitė generolas profesorius Solomonas Abramovičius Koganas iš Mokslinio tyrimo instituto MTI-13. Šį kartą jis analizavo įžymiuosius Siono išminčių protokolus. Bet pradėjo jis iš toli:

– Draugai, šiandien mes užsiiminėsime kabala, kabalistais ir kabalistika. Pasižiūrėsime, kas čia per abrakadabra. Ir net atliksime kai kuriuos eksperimentus.

– Štai aš imu Dagoberto Runeso knygą Filosofijos istorija, Niujorkas, 1959. Visą filosofijos istoriją Runesas, žydas ir filosofijos daktaras, pradeda nuo judaizmo ir sako, kad žydų religija judaizmas susideda iš trijų dalių: Toros (Mozės Penkiaknygė), Talmudo ir kabalos, kur kabala – ten misticizmas ir mesianizmas, spiritizmas, demonizmas, alchemija, magija, būrimai ir visokios slaptos doktrinos, kurių negalima užrašinėti, o jas galima perduoti tik žodžiu.

– Mūsų laikais tokie kabalistai yra chasidų (chasidizmas – žydų religinis sąjūdis, kilęs XVIII a. Lenkijoje – A. G. J.) sekta, kuri tęsia biblinių fariziejų reikalą. O fariziejai – tai tie, kurie labiausiai ginčijosi su Kristumi.

– Taigi pasklaidysime tą judaizmo istoriją… Štai žydų filosofas Mozė Chesas (1812-1875), socializmo apaštalas ir vienas Karlo Markso mokytojų. Savo karjerą šis apaštalas pradėjo nuo to, kad vedė įskaitinę prostitutę su geltonu bilietu – ir laimingai su ja gyveno visą gyvenimą. Gojams jis skelbė socializmą, o žydams – mesianizmą ir sionizmą.

– Čia pat ir žydų filosofas Ašeras Gincbergas (1856-1927), žinomas ir Achad-Chaamo pseudonimu. Jo tėvai priklausė chasidų sektai, auklėjo jį kaip chasidą ir sutuokė su chasidų rabino dukra. Dagobertas Runesas rašo, kad Ašeras Gincbergas buvo žydų nacionalizmo ir mesianizmo dvasinis vadas. Chasidų dvasia. Bet juk chasidai – tai mistikai ir kabalistai, kuriuos kai kas vadina tiesiog satanistais. Ir greitai mes sutiksime tą Ašerą Gincbergą visai netikėtame vaidmenyje, susijusiame su nuskambėjusiais Sionistų išminčių protokolais.

– Štai ką rašo Runesas apie Karlą Marksą: „Gigantiška Markso figūra buvo gerokai apgadinta jo antisemitinių tendencijų. Nors pats kilęs iš žydų perkrikštų, jis nuolat tapatindavo žydus su pinigais, bankais, lupikavimu ir materializmu. Savo rašinyje Dėl žydų klausimo jis leidžia sau tokius pasakymus: „Judaizmo pagrindas yra savimyla.. Vienintelis ryšys, kuris žydus vienija, tai jų turto išsaugojimas ir egoizmas…” <…> „Pasaulietinė žydų kultūra – tai lupikavimas, jo dievas – pinigai. Emancipacija nuo lupikavimo ir pinigų, tai yra nuo realaus judaizmo, bus mūsų laikų išsivadavimas”. Šis antisemitizmas užtemdė Europos socialistinį judėjimą nuo Prudono iki Stalino ir, deja, dar nepasibaigė.

– O čia pat Hitlerio portretas ir užrašas: „Kurdamas savo nacionalsocialistų partiją, Adolfas Hitleris buvo stipriai veikiamas antisemitinių Karlo Markso rašinių, kurie dažnai kvietė sunaikinti tai, ką jis vadino žydų kapitalizmu”.

– Dabar aš imu kitą Dagoberto Runeso knygą – Tironijos istorija, Filosofinės bibliotekos leidinys, Niujorkas, 1963. Įvadiniame žodyje autorius savo veikalą skiria savo tėvui Izidoriui, kuris žuvo Stalino konclageriuose Sibire, ir savo motinai Adelei, kurią nužudė Austrijoje Hitlerio šturmuotojai.

– Kartu aš noriu tam žydų filosofui pasakyti štai ką. Nejaugi tu, visažini, nežinai, kad Stalinas buvo Kaukazo pusžydis? Ir nejaugi tu nežinai, kad Hitlerio senelis buvo Austrijos žydas? Ir nejaugi tu, visažini, nežinai, kad hitlerinė svastika – tai vienas masonų simbolių, kuriame greta pavaizduota gyvatė, kandžiojanti savo pačios uodegą?

Tironijos istorijoje autoriui vėl neduoda ramybės Karlo Markso antisemitizmas. Cituoju: „Karlas Marksas, kuris tvirtino, kad žydų kapitalizmas yra grėsmė komunizmo pergalei ir kad pasaulis turi išsivaduoti iš žydų”. Ir dar: „Antisemitizmas Karlo Markso, žydo perkrikšto sūnaus, kuris savo knygoje Dėl žydų klausimo problemų rašė, kad žydai vainikuoja ir nuvainikuoja karalius, kad jie siekia pasaulinės vyriausybės, kuriai vadovautų žydai, kad jų dievas pinigai, o profesija lupikavimas…"

– Visi mes žinome, jog dauguma marksistų yra žydai. Pats Karlas Marksas, pasirodo, esąs antisemitas! Paskui ką eina žydai? Paskui antisemitą? Vėl ta gyvatė, kuri kandžioja savo pačios uodegą…

– Beje, tikroji Markso pavardė – Mardokhajus Levi, o Karlas Marksas – tik pseudonimas. Abu jo seneliai buvo rabinai, tėvas – perkrikštas, o pats Karlas Marksas buvo masonas.

– Toliau Dagobertas Runesas skundžiasi, kad antisemitizmas pasiekė savo apogėjų – cituoju pažodžiui – „neva dokumente, pavadintame Siono išminčių protokolai, kuriame aptinkami „įrodymai” tų kaltinimų, kuriuos pateikė Karlas Marksas ir kiti”.

– Kaip jums tai patinka, draugai? Pasirodo, Siono išminčių protokolai patvirtina Karlo Markso mokslą! Ir tai sako ne koks nors apdujęs žydėdra, o žydų filosofijos daktaras Dagobertas Runesas. Štai jums ir grynas marksizmas! Mes čia iš jūsų tokius marksistus padarysime, kad patys savęs nepažinsite.

– Toliau Runesas įtikinėja, jog Stalinas fanatiškai nekentė žydų ir po Antrojo pasaulinio karo norėjęs ištremti visus žydus į Sibirą. Kartu Runesas Žydų autonominę sritį išvadina Sibiro konclageriu, kuriame vargšus žydus norėjo paversti vergais, kaip Egipto piramidžių laikais. Čia Runesas taip nusimeluoja, kad primena išprotėjusio sionisto kliedesį.

– Kartu Runesas piktinasi, jog sovietų vadai, vykdydami Karlo Markso priesakus, dabar visiškai pašalinę žydus iš diplomatinės tarnybos ir aukščiausių postų vyriausybėje, vėl įvedę žydams „procentinę normą” universitetuose ir – o, siaube! – verčia nelaimingus žydus įsirašyti pasuose, kad jie žydai. Toliau žydų filosofijos daktaras tiesiog meluoja, jog švenčiausias žydų religijos dalykas – apipjaustymas – SSSR griežčiausiai draudžiamas baudžiant įkalinimu iki gyvos galvos.

– Runesas prikurpė visą krūvą knygų, tarp jų ir knygą Apie Dievą, velnią ir žydus. Nemanau, kad jis cituotų Jėzaus žodžius žydams: „Jūsų tėvas velnias” (Jn 8, 44). Užtat Tironijos superviršelyje kaip reklama puikuojasi paties Alberto Einšteino giriamasis atsiliepimas.

– Kadangi filosofas Runesas užsimena apie Siono išminčių protokolus, kuriuose neva yra Karlo Markso kaltinimų žydams patvirtinimai, tai imkime ir patys pažvelkime į tuos Protokolus.

– Manoma, kad Protokolus nupirko rusų slaptosios policijos agentas iš Pirmojo sionistų kongreso, įvykusio 1897 metais Bazelyje, vieno dalyvio. Vėliau tuos Protokolus kaip knygą išleido Sergiejus Nilas. Tačiau pats Nilo vardas panašus į pseudonimą – žmogus nuo Nilo. Sprendžiant iš kai kurių duomenų, aš manau, kad jis buvo pusžydis. Jaunystėje Nilas buvo revoliucionierius, ateistas ir masonas. Tačiau po 1905 metų revoliucijos jis transformavosi: iš masono ir ateisto virto religiniu mistiku ir aršiu antimasonu. Todėl jis ir suprato tikrąją tų Protokolų reikšmę.

– Po savo dvasinės transformacijos, būdamas palyginti jaunas, Nilas staiga vedė senutę. Bet ne šiaip sau senutę, o freiliną iš rūmų aplinkos. Tai irgi būdinga psichams. Senišių tipo vyras.

– Pirmasis Protokolų leidimas pasirodė 1905 metais, pavadinimu Didis mažame ir čia pat artėjantis Antikristas (Великое в малом и близ грядущий Антихрист). Antrasis leidimas išėjo 1911 metais Netoli yra prie durų pavadinimu (Близ есть при дверях). Tačiau aš dar turiu ir 1919 metų Odesos leidinį. Reikia pasakyti, kad ši gana protinga knyga pavadinta kvailai kaip reta: Didis mažame – šalimais artėjantis Antikristas ir velnio karalystė žemėje (Великое в маломблиз грядущий Антихрист и царство дъявола на земле).

– Visi tie Nilo mistiški pavadinimai tik trukdo ir atbaido rimtą žmogų. Tačiau knygos turinys gana įdomus. Ir intriguoja tai, kad Nilas ramiai nugyveno savo gyvenimą SSSR net nekeisdamas pavardės, ir niekas jo nelietė. Gali būti dėl to, kad ir Ivanas Rūstusis nelietė silpnapročio Vasilijaus Palaimintojo, kuris jį demaskavo.

– Dabar aš imu Siono išminčių protokolus, išleistus Buenos Aires 1955 metais Pasaulinio slapto suokalbio pavadinimu. Knygoje yra išsami tų Protokolų istorija. Pasirodo, jų autorius yra Ašeras Gincbergas. Tas pats Ašeras Gincbergas, jis ir Achad-Chaamas, apie kurį užsimena savo Filosofijos istorijoje Dagobertas Runesas, vadindamas jį filosofu ir dvasiniu žydų kabalistų-chasidų vadovu.

– Tie chasidai-kabalistai moko šitaip: kadangi gėrį ir blogį sukūrė Dievas, tai blogis taip pat turi egzistencijos teisę. Tai yra blogio apologija. Tačiau blogio įsikūnijimas ir simbolis yra šėtonas. Todėl kai kurie gojai chasidus vadina ne kabalistais, o satanistais.

– O kabalisto Ašero Gincbergo Protokolai yra ne kas kita, kaip 1897 metais įvykusio Pirmojo sionistų kongreso Bazelyje dešiniojo sparno partinė programa. Kongrese žydai tučtuojau suskilo į du sparnus, panašiai kaip mūsų bolševikai ir menševikai. Kairysis sparnas – Herclis ir mūsų draugužis Nordau. O dešinysis – kabalistas Ašeras Gincbergas.

– Herclis ir Nordau, atstovavę Vakarų žydams, žydų klausimo sprendimą matė sukuriant žydų valstybę Palestinoje. O Gincbergas, atstovavęs rytų žydijai, žydų klausimo sprendimą matė kaip žydų surengtą pasaulinį revoliucinį perversmą visose žydų apgyvendintose šalyse ir pirmiausia Rusijoje. Reikalai pakrypo net taip, kad į Nordau kažkoks psichas iš achadchamistų šovė.

– Po ilgos tos dviejų srovių kovos XI sionistų kongrese Vienoje 1913 metais nugalėjo Ašero Gincburgo programa, kuri ir tapo tarptautinės žydijos programa. Visa tai smulkiausiai aprašyta 1955 metų Protokolų leidinio priede.

– Dabar pasklaidysiu pačius Protokolus. Iš esmės tai programa, kaip užgrobti valdžią pasaulyje pasitelkus masonystę. Liberalizmo nuodai. Anarchija. Teroras. Žydų masonų vyriausybės principai ir taisyklės: prievarta turi būti principas, o gudrumas ir veidmainystė – taisyklė. Parodomoji administracija ir slapti patarėjai. Spaudos, kuri žydų rankose, vaidmuo. Gojų išsigimimas. Ekonominės krizės, depresijos, infliacija. Masonystės despotizmas.

– Štai ir veblenimas apie didįjį Siono kraujo karalių-despotą, kurį mes rengiame pasauliui. Taip, pusžydžiai Kerenskis, Leninas, Stalinas, Berija. O paskui Didysis Valymas, kuriame sušaudomi visi revoliucijos darytojai, daugiausia žydai. Bet juk Hitleris Siono kraujo… Ir rauda žydai prie Babilono upių.

– Trumpai cituoju tų Protokolų turinį. Slaptųjų masonų agentų vaidmuo. Masonų būdai kaip užgrobti valdžią. Kaip veikti visuomenės nuomonę. Štai pikantiškas dalykėlis: „Antisemitizmas mums reikalingas valdyti mūsų mažuosius brolius”.

– Bet ir sionizmo ideologas Teodoras Herclis savo dienoraštyje rašė, kad, jo nuomone, antisemitizmas naudingas vystyti žydų individualumui.

– Žinomas sionistas V. Žabotinskis 1905 metais rašė: „Antisemitizmas, kaip sionistinės agitacijos argumentas, ypač „paverstas principu”, žinoma, labai patogus ir naudingas”.

– Būsimasis Izraelio premjeras ministras Ben-Gurionas savo metu Niujorko žydų laikraštyje Kempfer rašė: „Jeigu turėčiau ne tik valią, bet ir valdžią, aš parinkčiau grupę jaunų stiprių žmonių – protingų, kuklių, atsidavusių mūsų idėjoms ir degančiu troškimu padėti žydų sugrįžimui, ir pasiųsčiau aš juos į tas šalis, kuriose žydai nugrimzdo į nuodėmingą savimalonę. Tų jaunų žmonių uždavinys būtų maskuotis nežydais ir, veikiant grubaus antisemitizmo metodais, persekioti tuos žydus antisemitiniais šūkiais. Galiu prisiekti, kad emigrantų iš tų šalių antplūdžio rezultatai būtų dešimt kartų didesni, negu tie rezultatai, kurių pasiekė tūkstančiai emisarų, skaitydami bevaisius pamokslus”.

– Šie sionizmo vadų pasisakymai visiškai sutampa su Protokolų instrukcijomis dėl antisemitizmo. Ir tokių sutapimų daug. Kaip tik tai ir įrodo, jog Protokolai tikri.

– Taigi sklaidykime Protokolus toliau… Niekšiškumo genialumas. Genialus masonystės vadovas. Prezidentai – masonystės kreaotoriai. Gojai – avinai. O, dėl tų avinų mes jau žinome iš Talmudo.

– Masonų solidarumas šiuolaikinėje spaudoje. Pornografija: „Šalyse, vadinamomis priešakinėmis, mes sukūrėme beprotišką, nešvankią, pasibjaurėtiną literatūrą”. Prisiminkite Kierkegoro formulę: mūsų laikais velnias apsigyveno spaustuvės dažuose. Ir prisiminkite lordo Čarlzo Snou formulę: 9 iš 10 rašytojų politiškai ydingi.

– Šiuose Protokoluose jūs rasite filosofo Mozės Heso vardą. Pamenate tą, kuris vedė prostitutę su geltonu bilietu? Pasirodo, kad jis buvo ne tik antisemito Karlo Markso, bet ir supersemito Ašero Gincbergo, mokytojas.

– Imkime Protokolą Nr. 8. Kam pavesti atsakingus postus vyriausybėse. Laikotarpiui, kai dar pavojinga patikėti atsakingus postus valstybėse mūsų broliams žydams, mes juos patikėsime asmenims, kurių praeitis ir charakteris būtų tokie, kad tarp jų ir liaudies atsirastų praraja, tokiems žmonėms, kuriems, jei nepaklustų mūsų nurodymams, beliktų laukti teismo arba tremties. Tai dėl to, kad jie gintų mūsų interesus iki paskutinio savo atodūsio.

– Šitai mes nuolat matome stebėdami Amerikos, kuri tapo savos rūšies Izraelio kolonija, prezidentus. Taip buvo su prezidentu Niksonu ir jo viceprezidentu Agniu. Tas pats ir su prezidentu Karteriu.

– O kas dar tuose Protokoluose? Masonų ložių gausinimas. Masonystė kaip visų slaptų bendrijų vadovas. Masonystės absoliutizmas. Izraelio karalius – pasaulio patriarchas. Pasirašė 33-io laipsnio Siono atstovai.

– O šitai mes jau pažįstame: šis planas bus realizuojamas ir „per dvasinį ir dorovinį supuvimą, dažniausiai talkinant žydėms, besimaskuojančioms prancūzėmis, italėmis, ispanėmis, puikiausioms palaidumo nešiotojoms tarp tautų vadų”. O dabar prisiminkite ilgą pasaulio kunigaikščių žmonų-žydžių sąrašą.

– Kartą prezidentas Kenedis lankėsi Paryžiuje, o jo žmona Žaklina ir žioptelėjo kartą per radiją: ,,O aš taip pat prancūzė!” Į tai Prancūzijos spauda atsakė: „Taip, jos protėviai yra Prancūzijos žydai”. Štai jums ir žydė, besimaskuojanti prancūze, apie kurias kalbama Protokoluose. Ir patyrė su ja prezidentas Kenedis gėdos ir sarmatos.

– Trys iš penkių Žaklin vaikų mirė iškart po gimdymo. O po prezidento Kenedžio mirties Žaklin pasirodė kaip pati brangiausia, atleisk Viešpatie, Amerikoje: ištekėjo už paties turtingiausio pasaulyje senio Onasio, kuris tiko jai ne į tėvus, o senelius. Paskui geltonoji spauda rašė, kad Onasis nori su ja skirtis, nes ji neva surengė lėktuvo katastrofą, kurioje žuvo jo sūnus, – kad gautų kuo didesnį palikimą. Pinigai! Patologiškas godumas! Kaip rašė Karlas Marksas: žydų dievas – pinigai.

– Bet mes su jumis jau žinome, kas tie masonai. Priminsiu jums Amerikos oficialų garbingų ir atvirų homoseksualų žurnalą One, kuriame sakoma tiesiai: „Dabarties socialinėje ir kultūrinėje sistemoje HOMOSEKSUALISTAS AUTOMATIŠKAI TAMPA TARPTAUTINĖS MASONYSTĖS NARIU”(One, Los Angeles, August, 1958, page 9).

– Nepamirškite, kad tai ne tik 4 proc. garbingų atvirų homo iš Kinsio statistikos, bet ir 33 proc. dvilyčių, ir 52-54 proc. minetininkų iš tos pačios d-ro Kinsio statistikos. Teoriškai tai kas antras žmogus. Tai milžiniška jėga, kuri gyvena pagal formulę: Vienas už visus – visi už vieną! Nilui mistika, o mums statistika.

– Taigi masonai – tai visų rūšių ir atspalvių slapta išsigimėlių bendrija. Todėl Nilas, buvęs masonas, ir tyli apie savo buvusius bendrabrolius. Masonus jis paliko, bet išsipainioti iš homo ne taip lengva. Todėl ir vedė senutę, bet iš rūmų aplinkos. Tai irgi vienas iš masonų triukų, būdingas homo. Juk ir Žaklin Kenedi ištekėjo už turtingo senio.

– O Nilso transformacija iš masono į religinę mistiką, iš Sauliaus į Paulių, tai savotiška psichinė liga, gerai žinoma psichiatrams – religinis pamišimas. Tačiau reikia dar pasakyti, kad Nilo, kaip ir apaštalo Pauliaus, elgesiui vadovavo doros paskatos, tai yra Dievas. Dėl to jo niekas ir nekliudė.

* * *

Generolas profesorius Solomonas Abramovičius Koganas, antrasis mesijas, toliau aiškino Siono išminčių protokolų paslaptis.

– Tie Protokolai suponuoja daug klausimų. Pavyzdžiui, jeigu Nilas negalėjo paaiškinti, kas yra masonai, tai kodėl to nepadarė niekas iš vėlesnių Protokolų leidėjų? Ogi todėl, kad tie antisemitai turi daug bendro su semitais. Pagal pirmąjį marksizmo dėsnį – priešybių vienybė ir kova.

– Jau Froidas pastebėjo ryšį tarp antisemitizmo ir homoseksualumo ta prasme, kad daugelis žydėdrų yra homo. Tai visai logiška. Tie homo žydėdros mato tai, ko nemato normalūs žmonės: kad žydai – tai labiausiai degeneravusi tauta žemėje. Tačiau šito pasakyti tokie antisemitai negali. Nes semitai sakys: „O tu pats kas esi?”

– Ta pati istorija su Romos popiežiumi ir vienuoliais. Todėl Protokolų paslaptis ir tebėra paslaptis. Normalus žmogus vargu ar prisikapstys iki tų paslapčių. O jeigu ir prisikapstytų, tai mažai kas jį spausdintų.

– Didžiausias XX amžiaus antisemitas buvo Hitleris. Tačiau mes jau žinome, kad nors jis ir nebuvo homo tiesiogine prasme, tačiau seksualiai buvo aiškiai nenormalus, galbūt latentinis arba prislopintasis homo. Psichiškai jis taip pat nebuvo sveikas. Žinote tuos 7 velnius, kurie blogesni už pirmąjį.

– Iki Hitlerio didžiausias žydų persekiotojas buvo Ispanijos inkvizicija – vienuoliai. Ir ten tas pats: visa inkvizicijos viršūnėlė su Torkvemada priešakyje buvo žmonės, turintys Siono kraujo, kurie ir išvarė žydus iš Ispanijos. Štai jums judėjų gyvatė, kandžiojanti savo pačios uodegą.

– Jūs jau žinote, kad Hitleris, Gestapo viršininkas Himleris, jo dešinioji ranka Heidrichas ir galutinio žydų klausimo specialistas Eichmanas buvo, kaip sakoma Protokoluose, Siono kraujo žmonės. Tačiau nacistų viršūnėse tokių buvo daug. Atsiverčiate jūs Josifo Gebelso biografiją ir iš karto matote keistus dalykus: kai jis mokėsi universitete, jo mylimiausi profesoriai buvo vien žydai, jo pirmoji nuotaka buvo… žydė. Tačiau visa tai būdinga tik apyžydžiams.

– Dešinioji Geringo ranka buvo feldmaršalas Erchardas Milchas. Po jo mirties net Amerikos žurnalas „Time”, 1972 02 07, rašė, kad jis pusžydis.

– Hitlerio Karinės žvalgybos viršininkas buvo admirolas Kanaris – taip pat iš žydų. Tas pats su nacizmo ideologu Alfredu Rozenbergu. Ir visą savo nacistinę ideologiją jis pasiskolino iš žydų Talmudo.

– Kad žydai neįsižeidinėtų, jog Hitleris ketvirčiažydis, padarysime taip, kaip daro patys žydai: geras žydas – tai jude, o blogas – tai žydas. Juk žodis žyd – tai judėjiškas žodis ir net vartojamas Talmude (Tocharot:Niddach), ir reiškia tą patį ką ir potc arba šmok.

– Taigi Hitleris ne ketvirčiajudis, o ketvirčiažydis. Tikiuosi, kad žydams nuo to palengvės.

– Tačiau iš kur Vokietijoje atsirado tiek daug apyžydžių? Tai pasekmė to proceso, kurį Berdiajevas vadina šėtono ir antikristo sąjunga. Vokietijoje 70-čiai milijonų vokiečių teko 1/2 milijono žydų. Paėmus 5 proc. gyventojų viršūnių, gausime 3,5 milijono. Iš jų pusė (tie patys 52-54 proc.) – išsigimėliai, tai yra 1,75 milijono, kurie linkę maišytis su žydais.

Per kelias kartas atsitiko taip, kad pusė Vokietijos inteligentijos virto apyžydžiais. Pavyzdžiui, literatūroje yra duomenų, kad net Bismarkas, geležinis kancleris, suvienijęs Vokietiją kardu ir krauju, buvo užsimaskavęs žydas. Jo motina Luiza, mergautinė pavardė Menken, buvo žydė. Ir ji neva pradėjusi Bismarką ne su savo vyru, o Napoleono maršalu Soultu, kuris taip pat buvo žydas.

– Šitai rašo generolas majoras kunigaikštis Čerep-Spiridovičius savo knygoje Slaptoji pasaulinė vyriausybė, Niujorkas, 1926. Kaip informacijos šaltinį jis nurodo Anglijos premjero ministro, žydo Dizraelio memuarus. Ten taip pat parašyta, kad Trockis buvo 33-io laipsnio masonas. Jūs manote, kad stalininis GPU-NKVD neskaitė tų knygelių, ypač apie Trockį?

– Buvęs caro generolas kunigaikštis Čerep-Spiridovičius pyksta ant žydų ir masonų, bet ir jis nutyli, kas tie masonai ir koks jų ryšys su žydais. Kodėl? Nežino? Arba bijo? Ir vėl ta pati istorija beveik su visais žydėdromis.

– Kaip matote, aš čia kalbu tokius dalykus, kurie labai malonūs žydų ausims. Mes viską darome akademiškai ir nešališkai. Mus domina tik viena – teisybė.

– Dabar pažvelgsime į vokiečių literatūrą. Ketvirčiažydis Hitleris įsakė sudeginti visas Nobelio premijos laureato Tomo Mano knygas. Tačiau Tomas Manas buvo… pusžydis! Rašytojo Mano prosenelis buvo masonas ir vedė žydę, o dvi Mano seserys nusižudė. Nepaisant to, Manas turėjo 6 vaikus. Jo sūnus Klausas pradėjo rašyti romaną apie savižudybę, bet jo nebaigė, nes pats nusižudė. Šiuo atveju Hitleris buvo padoresnis už Maną ir neturėjo vaikų. Matote, kur nespjausi – ta pati istorija.

– Tomas Manas kilęs iš turtingų patricijų – ir degeneratyvios – šeimos. Ir iš karto ten, kaip kirminai į supuvusį obuolį, sulenda žydai. Kaip tai atsitinka? Ogi per masonų bendrijas, kuriose žydai susiuosto su gojų degeneratais.

– Filosofas egzistencialistas Sartras yra parašęs knygelę Antisemitas ir žydas, kurioje jis įtikinėja, kad antisemitas plūsta žydus neva dėl to, kad sielos gilumoje jis juos myli, kad antisemitui norisi permiegoti su žyde. Jeigu patikėtume Sartru, Hitleris žydus naikino iš meilės jiems.

– Tačiau mano kartotekoje yra visa krūva antisemitų žydėdrų, kurie buvo vedę žydes. Pavyzdžiui, JAV rusų nacistų vadu 4-me dešimtmetyje buvo tūlas Vonsiackis, kuris pirma kartą tuokėsi su žyde, o paskui, būdamas 22-jų metų, vedė 44-rių metų amerikietę multimilijonierę Marioną Rim, už žmonos pinigus JAV įkūrė savo nacistinę partiją su svastika ir šturmuotojais – ir galų gale už tai buvo uždarytas į kalėjimą.

– Įsidėmėkite būdingą nelygiavertę santuoką: 22-metis vyras veda 44-metę moterį, kuri tinka jam į motinas. Tai irgi, kaip Nilas, senišių sistemos vyras. Tai viena motininio komplekso formų. Tačiau ši moteriškė turtinga. Tuos fokusus dažnai daro pederastai ir žydai. Tai žinodami jūs geriau suprasite keistas antrąsias prezidento Kenedžio našlės Žaklin vedybas, kuri ištekėjo už multimilijonieriaus Onasio, tinkančio jai ne tiek į vyrus, kiek senelius. Senikenės sistemos moteris.

– Mes kartais irgi griebiamės tokių fokusų. Prisiminkite nuskambėjusią bylą to paties Onasio dukters Kristinos, kuri trečią kartą ištekėjo už sovietų valdininko Sergiejaus Kauzovo. Šitai pasaulio spaudoje virto sensacija: kaip sovietų valdžia leido Kauzovui tyliai išsiskirti su savo pirmąja žmona Maskvoje ir vesti psichopatę milijonierę Kristiną!?

– Anglijos fašistų vadas seras Osvaldas Moslis buvo vedęs Čikagos žydo milijonieriaus Levi Leiterio anūkę.

– Vyriausias Lenkijos antisemitas, saugumo generolas Močiaras, kuris 1966 metais išginė visus Lenkijos žydus į užsienį, pats buvo vedęs žydę, su kuria sugyveno du pusžydžius. Jo ir pamotė žydė, iš kurios jis turi pusžydę seserį Irminą.

– Reikia pasakyti, kad be liguistų antisemitų žydėdrų, kurie patys dažnai yra apyžydžiai arba vedę žydes, yra ir visai normalių antisemitų, kurie nemėgsta žydų grynai instinktyviai, kaip sveikas žmogus instinktyviai traukiasi nuo ligoto žmogaus.

– Šit aš imu Leonardo Gendlino knygą Sušaudyta karta, Tel Avivas, 1980. Autorius – sovietų žydas, 1972 metais išvykęs į Izraelį. 249 puslapyje Gendlinas taip aprašo savo pokalbį su Latvijos komjaunimo CK Agitacijos skyriaus vedėju A. J. Andersenu, kuris 1955 metais kalbėdamas su žydu Gendlinu nuoširdžiai prisipažįsta:

„Galite įsižeisti, jei norite, bet aš labiau už viską pasaulyje nemėgstu žydų. Aš tiesiog jų bijau. Jie man tiesiog kelia pasišlykštėjimą. Kai aš pamatau žydą, tą dieną aš prarandu apetitą, blogai miegu, sapnuoju košmarus.

– Nejaugi žydai padarė jums tokią nepataisomą skriaudą? – klausia Gendlinas.

– Ne, ką jūs! Aš tiesiog organiškai nevirškinu jūsų tautos. Visiems žydams aš jaučiu vidinę antipatiją”.

– Štai jums klasikinis sovietinio antisemitizmo pavyzdys, – apibendrino generolas profesorius Koganas. – Bet aš kažkodėl įtariu, kad šią formulę nušlifavo pats Gendlinas.

– Gendlino knygoje yra dar kelios įdomios vietos. Jo tėvas Jevgenijus Isakovičius caro laikais buvo revoliucionierius ir už tai 4-erius metus sėdėjo kalėjime. O po revoliucijos, jau sovietmečiu, už kurį jis kovojo, jis išsėdėjo kalėjime ir išbuvo tremtyje ne 4-erius metus, o visus 10 – nuo 1930 iki 1940. Tuo metu sodindavo trockistus. Permanentinis revoliucionierius.

– 1935 metais, kai Leonardui Gendlinui, permanentinio revoliucionieriaus sūnui, buvo tik 12 metų, staiga jį suėmė ir uždarė… į Kaščenko vardo psichiatrinės ligoninės vaikų politinį skyrių. Tai tas svarbiausias durnynas, į kurį uždaromi mūsų disidentai, nesitaikstėliai ir kitaminčiai, tai yra šizofrenikai, paranojikai ir kitokie psichopatai.

– Gendlinas smulkiausiai aprašo, jog tame vaikų politiniame skyriuje kartu su juo dienas leido ir kitų žinomų revoliucionierių vaikai ir giminaičiai, kurių tėvai per Didįjį Valymą buvo sušaudyti kaip liaudies priešai. Štai tie 12-15 metų paaugliai: Saša Piatakovas, buvusio anarchisto sūnus; Borisas Sovelsonas, Karlo Radeko sūnėnas; Naumas Eidemanas; Andriejus Bucharinas, Natanas Zinovjevas, Saša Čubaris, Vitia Jegorovas, Miša Gorkovatyj, Arnoldas Eichė.

– Pats to neįtardamas, Leonardas Gendlinas išduoda pagrindinę 4-jo dešimtmečio Didžiojo Valymo paslaptį. Revoliucionieriai – tai dažniausiai psichiškai nesveiki degeneratai. Todėl ir jų vaikai nevispročiai. Mat tarp revoliucionierių buvo tiek neįtikėtinai daug žydų: juk žydai psichinėmis ligomis serga 6 kartus daugiau, negu gojai. Tai auksinė Lombrozo formulė. Dėl to tėvus sušaudė, o jų vaikus uždarė į psichiatrinę ligoninę kaip LPG – liaudies priešų gimines.

– Leonardas Gendlinas rašo, kad dauguma LPG tipo paauglių, įkalintų kartu su juo Kaščenko psichiatrinės ligoninės politiniame skyriuje, buvo žydai. Bet ir dauguma tos ligoninės gydytojų žydai: ligoninės vyriausias gydytojas Kaganovičius, skyriaus vedėja Fania Jakovlevna Kacnelson, vyr. gydytojas Lapidusas ir taip toliau. Vėlgi pirmasis marksizmo dėsnis – priešybių vienybė ir kova. Vėl ta judėjų gyvatė, kandžiojanti savo pačios uodegą.

– Daugelis tų LPG tipo vaikų vėliau galutinai išprotėjo arba nusižudė. Romanas Pozonovskis, Odesos žurnalisto sūnus, visiems laikams prarado intelektą. 13-metis Andriejus Bucharinas, Bucharino įvaikintas sūnėnas, pasikorė išvietėje. Nusižudė ir Borisas Sobelsonas. Tačiau žudosi dažniausiai depresiniai psichopatai.

– Aš galiu pateikti dar keletą smulkmenų. Ar prisimenate garsųjį maršalą Tuchačevskį? Kaip ir priklauso šio pasaulio kunigaikščiams, jis buvo vedęs žydę Natalija Sac. Kai per Didįjį Valymą Tuchačevskį sušaudė, tai jo žydė žmona išsikraustė iš proto, o 12-metė dukra pasikorė. Kas tai? Psichiniai ligoniai.

– Sergiejus Kirovas, Stalino varžovas, taip pat buvo vedęs žydę. Kai Kirovą nužudė, tai jo žmona žydė taip pat pamišo ir pateko į beprotnamį. Bet jie visi psichiškai nesveiki žmonės. Juk kiek normalių vyrų žuvo fronte – ir jų normalios žmonos iš proto neišsikraustė.

– Kalbant apie antisemitizmą, galima išskirti 3 žmonių kategorijas:

1. ŽYDĖDROS, tai yra liguisti antisemitai. Paprastai jie yra išsigimėliai, dažniausiai apyžydžiai arba susituokę su žydais.

2. ŽYDMYLOS, arba šabes-gojai. Jie labai panašūs į žydėdras. Ekstremų vienovė. Pasitaiko, jog vienas brolis žydmyla, o antrasis – žydėdra. Bet abu ligoniai.

3. Normalūs antisemitai. Tai tiesiog normalūs sveiki žmonės, instinktyviai jaučiantys antipatiją ligotiems žmonėms.

– Aiškindamas priežastis, kodėl žydėdros negali atskleisti „Siono išminčių protokolų” paslapties, aš truputį nukrypau į šoną. Velnias pamaišė. O dabar grįšime prie tų „Protokolų”, kuriuose supersemitas Ašeras Gincbergas, mistikas ir kabalistas, teikia planus ir instrukcijas, pagal kurias žydai neva grobia pasaulyje valdžią talkinant slaptoms masonų bendrijoms. Pasižiūrėkime, kas toji kabalistika?

– Mes jau žinome, kad masonystė – tai slaptos homoseksualistų ir kitokių išsigimėlių bei iškrypėlių bendrijos. Jeigu Ašeras Gincbergas ir jo kabalistai nori masonams komanduoti, tai jie patys turi būti išsigimę. Kitaip į tas slaptas bendrijas nepakliūsi.

– Kiek yra tarp žydų tokių iškrypėlių, jeigu jie nori vadovauti visiems pasaulio iškrypėliams? Aš jums pateiksiu pavyzdį iš kasdieninio gyvenimo.

– Aš pažįstu vieną pusžydį Sašą. Jis, žinoma, nežino, kad esu KGB generolas. Jis tik žino, kad esu sociologas ar psichologas. Jo žmona žydė, du vaikai – 17-os ir 20-ties metų, tačiau gyvena jie visi bjauriai. Kaskart, kai žmona sukelia skandalą, jis kartais ateina pas mane, kad savo dūšią išlietų: skundžiasi gyvenimu, žmona, vaikais.

– Reikia pasakyti, jog jis gana garbingas žmogus. Jis sako, kad negali pakęsti žydų, tačiau jo žmona žydė, todėl jų visi draugai ir pažįstami – žydai. Sėdime mudu kartą, išgėrinėjame ir plepame intymiomis vyriškomis temomis. Jis nori iš manęs atsakymo į savo šeimynines nesėkmes. Ir staiga Saša sako: „Kas per velnias? 90 proc. visų mano draugų ir pažįstamų poruojasi arba į burną, arba užpakalį. O būna ir gražiau…”

– Aš tai žinau, koks čia velnias. Tai todėl, kad visi jo draugai ir pažįstami žydai. O 10 proc. jis palieka kaip landą sau. Bet kartais ir jis prasitaria, kad mėgsta prancūziškus fokusus. Ir kartu jis turi žmoną ir vaikų. Bet… šeimoje daug betvarkės.

– Mes statistinės analizės būdu aptikome tuos pačius rezultatus – 90 proc., iš kurių 24 proc. visiški homo, o likusieji lyg ir dvilyčiai. Tie patys 37 proc. ir daktaro Kinsio 52-54 proc., kurie tarp žydų pašoksta iki 90 proc.. O ir tuos 90 proc. mes tariame tik iš mandagumo. Tas dalykėlis labai painus, todėl mes nemėgstame sakyti visi ir visada.

– Iš mūsų Siono išminčiaus Abramo Moisiejievičiaus Sviadoščo knygos „Moterų seksopatologija” analizės jūs jau žinote, jog „apie 60 proc. homo nelaiko savo būsenos nenatūralia ir nepageidauja gydytis”. O kiti specialistai psichologai sako, jog daugelis iš tų 60 proc. net laiko save elitu, išrinktaisiais.

– Mes citavome JAV oficialaus garbingų ir atvirų homo žurnalo One vedamąjį, kuriame sakoma, kad masonai – tai homo. Šis straipsnis turi labai specifišką pavadinimą: Aš džiaugiuosi, jog esu homoseksualistas. Autorius, Cholisteris Barnsas, tuo didžiuojasi, laiko save elitu, išrinktuoju.

– Puikiausiai žinodami tą aukštąją sociologiją, rabinai talmudistai ir kabalistai įkalė žydams į galvą beprotišką išrinktosios tautos idėją. Priminsiu jums, kas Talmude sakoma: „Jeigu žydas turi vaikų, nors ir nesantuokinių arba bukapročių, tai jis įvykdė savo priedermę gausinti žmonių giminę… gojų vaikų negalima net lyginti su žydų kilmės vaikais nesantuokiniais arba idiotais” (traktatas Rašba, Haga 6).

– Tačiau beprotiška išrinktosios tautos idėja klinikiniu požiūriu – tai didybės manija. O jai iš paskos, kaip tikroji sesuo, žengia ir persekiojimo manija – antisemitizmas.

– Beje, įsidėmėkite būdingą masonų terminologiją: didysis meistras, didžioji ložė, didysis rozenkreicerių imperatorius. Ta pati, kaip ir išrinktosios tautos, didybės manija.

– Bet… už jos slepiasi pasąmoniškas valdžios kompleksas, vado kompleksas. Kadangi tikėjimas išjudina kalnus, kaip ir pasitikėjimas pačiu savimi, tai gana dažnai šie kompleksai ir atveda į valdžią. Ašeras Gincbergas, kurdamas savo Protokolus, šitai puikiausiai žinojo.

– Vieną geriausių masonystės apibrėžimų pateikė Hitleris, kuris apie masonus sakė šitaip: „MASONAI – TAI DIRBTINIAI ŽYDAI”. Tai reiškia, kad masonai laikosi tų pačių principų, kaip ir žydai. O aš galiu pridurti, jog žydai tai savotiška dirbtinė nacija, permanentinė mišrainė su degeneratais tų šalių, kuriose jie bastėsi 4000 metų.

– Dabar pateiksiu jums gyvenimišką pavyzdį, kaip su žydų kabalistika galima prasibrauti į valdžią. Pavyzdžiui, vesti karalaitę. Ir ne paprastą, o sovietinę.

– Jūs žinote, jog Nikitos Chruščiovo dukra Rada ištekėjo už Adžubėjaus. Šitaip driskius Adžubėjus prasmuko į caro Nikitos žentus ir tapo Izvestijų redaktoriumi. Bet Adžubėjus visai ne Adžubėjus, o grynakraujis žydas. Jo abu tėvai – žydai. Tėvą sušaudė per Didįjį Valymą, o motina antrą kartą ištekėjo už kaukaziečio Adžubėjaus, kuris posūnį įsūnijo ir davė jam savo pavardę.

– Žydas Adžubėjus suuodė, kad Chruščiovo dukra Rada yra pusžydė iš pirmosios Nikitos santuokos su žyde Nadiežda Gorskaja, kurią Stalinas išgrūdo į Sibirą. Štai šitaip Adžubėjus prasibrovė į caro Nikitos šeimą ir padarė karjerą. O jų vaikai jau bus 3/4 žydai.

– Chruščiovo sūnus Sergiejus taip pat vedė žydę. Tiksliau ši žydė jį vedė, žinodama, kad Sergiejus pusžydis ir… pusvyris. Jų vaikai taip pat bus 3/4 žydai. Caras Nikita tikriausiai dėl viso šito karste vartosi. Vaikučiai užsakė tėvui antkapį pas skulptorių Ernstą Neizviestną, kurio Nikita pakęsti negalėjo ir viešai išvadino pederastu. Beje, tas Neizviestnas taip pat pusžydis.

– Aš manau, jog tas skulptorius modernistas sugalvojo sau tokią pavardę-pseudonimą – Neizviestnyj (rus. – nežinomas, nepažįstamas) todėl, kad jis pats nežino, kas jo tikrieji tėvai. Ir vėl fokusai.

– O dabar, kalbant apie caro Nikitos vaikus, prisiminkite pranašo Izaijo žodžius judėjų tautai: „…ir žįsi karališką krūtį” (Iz 60, 16). Žydai išdarinėja tuos triukus jau nuo biblinių laikų. O slaptasis tų triukų šaltinis yra visokios seksualinės anomalijos.

– Kaukazo pusžydis Stalinas, būdamas nacionalinių reikalų komisaru, viešai pasisakė už asimiliaciją, tai yra žydų ištirpimą. Bet visi jo vaikai pasielgė visai atvirkščiai – per santuokas susimaišė su žydais, sugrįžo į protėvių skreitą. Kaip ir caro Nikitos vaikai. Vienintelė raudo pusžydžio Lenino meilužė buvo rauda žydė Inesa Armand.

– Gyvenimo pavyzdžiai liudija, kad pusžydžiams, ketvirčiažydžiams, 3/4 žydams ir žydams perkrikštams būdingas grįžimas atgal prie protėvių. Dažnai pusžydį traukia pusžydė, o ketvirčiažydė dažnai išteka už žydo (jų vaikai bus 3/8-siomis žydai), o žydas perkrikštas veda karaimę (karaimai – judėjų sekta, kitaip karaitai – gyvena ir Lietuvoje – A. G. J.) iš Mozės testamento žydų sentikių. Kas juos visus sieja? Mistiškas kraujo šauksmas? Ne, priežastis grynai praktiška: juos sieja lytiniai iškrypimai.

– Tai atvirkštinis procesas, ydingas ratas, pastebėtas jau seniai. Ispanų inkvizicijos laikais, kai inkvizicijai vadovavo pusžydis Torkvemada, tuo reikalu žydams perkrikštams, kuriuos traukė atgal prie protėvių, net buvo taikoma ypatinga formulė. Ta formulė, kaip šventa tiesa, buvo truputį gruboka: „Kaip šunys, kurie grįžta prie savo vėmalų” (Edvardso Žydų erotika, p. 201).

– Bet ši šventa tiesa buvo pasiskolinta iš Biblijos, kurioje apaštalas Petras kalba dar paprasčiau: „Jiems yra nutikę, kaip teisingai sako patarlė: Šuo sugrįžta prie savo vėmalo, ir: Išmaudyta kiaulė vėl voliojasi purvyne” (2 Pt 2, 22).

– O apaštalas Petras šitai pasiskolino iš išmintingojo karaliaus Saliamono sentestamentinių alegorijų, kurių kalba irgi paprasta: „Kaip šuo sugrįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystę” (Pat 26, 11).

* * *

– Dabar pasižiūrėsime, kaip Siono išminčių protokolai veikia praktiškai. Šiandien. Išnagrinėsime mūsų vadinamųjų disidentų, nesitaikstėlių ir kitaminčių procesą. Iš karto krinta į akis keistas dalykas: visi jie kažkodėl vienaip ar kitaip susiję su žydais.

– Tiesą sakant, disidencija prasidėjo nuo žydo Pasternako ir jo romano Daktaras Živago bylos, kur romano didvyris žydas, Jurijus Živago, myli ir žudo tris moteris, prieš tai įtaisęs joms keturis baistriukus. Po to jas visas palieka ir rašo eilėraščius apie tyrą meilę.

– Tipiška dekadento kūryba, kurioje viskas atvirkščiai. Aprašinėja niekšą – ir daro iš jo didvyrį. Pakiša mums mėšlą ir sako: „Ak, kaip skaniai kvepia”.

– Tačiau tarptautiniam dekadentų legionui – prisiminkite daktaro Kinsio 37 proc. ir 52-54 proc. – tas mėšlas patiko. Jie iš karto suprato, kad Pasternakas savas ir surengė jam rėksmingą reklamą iki pačios Nobelio premijos, kartu kaltindami mus, jog mes užgniaužiame kūrybos laisvę.

– Tuomet sovietų Rašytojų sąjungos vadovas Aleksiejus Surkovas su bolševikiniu nuoširdumu oficialiai pareiškė, kad Pasternakas pederastas ir alkoholikas. Tai išspausdino visa tarptautinė spauda, net Naujas rusų žodis (1958 11 08).

– Kaip įprasta tokiais atvejais, įvyko tarptautinis skandalas. Pedrikui Pasternakui į pagalbą metėsi visi nariai, kandidatai, pakeleiviai ir prijaučiantys tos nematomos partijos, kurios vardas Legionas. Visi pedai, puspedžiai, buvę pedai, latentiniai ir prislopintieji pedai (d-ro Kinsio 37 proc.). Visos lesbi tipo undinės, puslesbės, buvusios lesbės, latentinės ir prislopintosios lesbės (47 proc. daktaro Vitelso iš jo knygos Amerikos moterų seksualiniai įpročiai). O už viso to slypi politiniai nihilistai, anarchistai, ekstremistai ir teroristai.

– Ėmė šokti ir tampytis visi šizofrenikai ir paranojikai, psichotikai ir neurotikai, isterikai, psichai, psichės ir psichopatai. Visi tie, kurie gerais senais laikais buvo vadinami nelabuoju. Apskritai prasidėjo Ašero Gincbergo „Protokolų” kabalistika, kuriai visi tie fokusai pažįstami. Bet mes juos irgi žinome.

– Įdomu, kad pats Izraelio premjeras ministras Ben Gurionas pasmerkė žydą Pasternaką ir jo Daktarą Živago už „žydų kilmės rašytojo nepagarbą žydams” (Tel Avivas, 1959 02 07).

– Nors Surkovas ir išvadino Pasternaką pedu, tačiau tas pedas turėjo žmoną, du vaikus ir net meilužę Olgą Ivinskąją, kuri, pritapusi prie Pasternako šlovės, vėliau Vakaruose paskelbė šia tema savo memuarus. Tačiau visa tai tik maskuotė, apgaulė ir saviapgaulė, nes viskas baigiasi prastai. Kaip ir knygoje Daktaras Živago.

– Taigi matome, kad Pasternakas žydas ir pederastas. Tiksliai pagal Protokolų planą ir instrukcijas.

– Kitas disidentijos herojus buvo rašytojas Valerijus Tarsis, kurį mes į užsienį išgrūdome 1965 metais. Ten Tarsis kažkodėl rūpestingai slėpė, kad jis žydas, ir įrodinėjo, jog jis tiesioginis Aristotelio ainis. Jo giminės buvo žymūs komunistai, kuriuos iššaudė per Didįjį Valymą. Pats Tarsis 20 metų buvo kompartijos narys, o po to gydėsi durnyne.

– Keletą metų Vakaruose Tarsiui darė beveik tokią pat reklamą, kaip ir Solženicynui. Solidaristai iš DLS už CŽV pinigus išleido šešiatomį Tarsio Raštų rinkinį. Šauksmai ir klyksmai nuaidėjo per visą pasaulį: „Talentas! Genijus! Ir tokį žmogų SSSR uždarė į durnyną?!”

– Ir staiga kapų tyla. Lyg to Tarsio ir nebūtų buvę. Kas atsitiko? O atsitiko tai, kad Tarsis jau kelinti metai Šveicarijoje uždarytas į durnyną. Užkniedijo aklinai. O kas už jį moka? CŽV propagandos skyrius.

– Taigi Tarsis žydas ir beprotis. Vėl pagal Protokolus.

– Vyriausiuoju disidentijos žyniu Vakarų propaganda padarė akademiką Sacharovą. Tačiau pagrindinį vaidmenį čia atlieka jo antroji žmona pusžydė Jelena Boner. Jos tėvas Georgijus Alichanovas buvo Armėnijos kompartijos CK 1-asis sekretorius, kurį sušaudė per Didįjį Valymą. O jos motina sena bolševikė ir žydė trockistė Ruf, kurią sušlavė kartu su vyru ir 17 metų bandė perauklėti kalėjimuose ir konclageriuose. Bet taip ir neperauklėjo. Dabar ši 80-metė trockistė surakinta paralyžiaus ir daro po savimi, bet kaip ir anksčiau užsiiminėja permanentine revoliucija.

– Būdingas momentas, kad du Sacharovo sūnūs iš pirmosios santuokos savo tėvo išsižadėjo. Atkreipkite dėmesį, kad dabar ne Stalino laikai ir išsižadėjimas ne priverstinis, o tikras. Jiems tiesiog bjauri pamotė, psichopatė žydė, kuri komanduoja tėvui.

– Sacharovas – tipiškas šabes gojus, tvarkantis žydų reikalus, ir apie kurį knibždėte knibžda žydai. Nors jo antroji žmona Jelena Boner pusžydė ir pusarmėnė, tačiau jos ankstesnysis vyras buvo žydas Boner, o jos vaikai 3/4 žydai ir juos visus traukia atgal prie žydų. Ir ten tokia makalynė, jog pats velnias nesusigaudys. Pavyzdžiui, madam Boner turi du sūnus – Davidą ir Jefremą Jankielievičius. Bet iš kur jie Jankielievičiai, jeigu jų tėvas buvo Boner? Be jų, madam Boner turi dar visą krūvą kažkokių vaikų, kurių pavardės skirtingos – ir nė vieno Boner? Kiek ji turėjo vyrų? Tas pats, kaip ir ,,Daktare Živago”? Kurgi normali šeima?

– Šeima – tai pirminė valstybės ląstelė. Akademikas Sacharovas ir madam Boner nesugebėjo susitvarkyti savo pačių šeimose, bet nori pertvarkyti ištisą valstybę. Tai būdinga tik psichopatams.

– Sacharovo autoritetui pakelti davė Nobelio taikos premiją. Ir štai kas metai jo vardu tarptautinėje spaudoje mirgėte mirga visokiausi manifestai, kuriuose žongliruojama žodžiais laisvė, žmogaus teisės ir tarptautinė visuomeninė nuomonė.

– Pasižiūrėsime atidžiau, apie kokias žmogaus teises putoja Sacharovas. 1973 metų rugpjūčio 26 dieną Sacharovas pasirašė vadinamąjį Humanitarinį manifestą, atspausdintą visuose didžiausiuose pasaulio laikraščiuose, kuriame rašoma taip: „Lytinių santykių sferoje mes tikime tuo, kad nepakantumas, kurį kultivuoja ortodoksinės religijos ir puritoniška kultūra, be reikalo riboja seksualinius poelgius”.

– Hm, kodėl tas atominis mokslininkas Sacharovas senatvėje kišasi į lytinių santykių sferą? Ir prieš kokius apribojimus jis protestuoja? Ir kokias „seksualinio elgesio ribas” jis nori plėtoti? Draugai, pasakykite man tai patys?!

Auditorija pastebimai pagyvėjo.

– Juk ribojami tik pederastai…

– Vadinasi Sacharovas balsuoja už pederastus…

– Už tai jam ir davė Nobelio premiją…

– Taip, draugai, – tęsė generolas profesorius Koganas. – Klaikiai šūkaujant apie laisvę ir žmogaus teises patyliukais laisvina sodomiją ir homoseksualistų teises. Tie humanistai pasisako prieš ortodoksines religijas, tai yra prieš krikščionybę, kuri smerkia sodomiją. Dėl to ir sakoma, kad jie ne humanistai, o satanistai. Ir teologai sako, kad šėtonas mėgsta maskuotis šviesos angelu.

– Visas Humanitarinis manifestas aiškiai trenkia masonyste. Ir man norisi akademiko Sacharovo paklausti: nejaugi tu, dėdule, nežinai, po kuo pasirašinėji?

– Aš manau, kad Sacharovą masonai užverbavo jau seniai. Ir jo žmona pusžydė. Dėl to ir sakoma, kad MASONYSTĖ – VISADA ŽYDOMASONYSTĖ.

– Šitai žinodami jūs suprasite, kodėl per Didįjį Valymą sušaudė madam Boner tėvą ir 17 metų už spygliuotos vielos laikė jos trockistę motiną. Juk Trockis buvo 33-čio laipsnio masonas ir rinko savo šalininkus pagal Siono išminčių protokolų receptus. Tačiau pusžydis Stalinas tą kabalą žinojo taip pat. O dabar ir mes tai žinome.

– Vakarų spaudoje Sacharovas dalyvavo kolektyvinėje peticijoje dėl mirties bausmės panaikinimo. Bet mes jau žinome, kad masonai visada už mirties bausmės panaikinimą. Kodėl? Prisiminkite, ką apie tai sako mūsų draugužis profesorius Lombrozas: beveik visi sunkūs nusikaltėliai, tiek kriminaliniai, tiek politiniai – tai psichiškai pasiligoję išsigimėliai. Todėl masonai, sulindę į visuomenės viršūnes, ir padeda savo jaunesniesiems broliams. Bet šitaip visuomenėje jie kursto anarchiją. Prisiminkite formule: velnias – pirmasis nihilistas ir anarchistas.

– Sacharovas dangstosi gerumu, jog jis – prieš mirties bausmę. Bet ir Leninas 1910 metais tarptautiniame socialdemokratų suvažiavime Kopenhagoje pasirašė rezoliuciją prieš mirties bausmę. Taip buvo dar prieš revoliuciją. O po revoliucijos lenininė Čeka per 3-jus metus iššaudė daugiau žmonių, negu Romanovų dinastija per 300 metų.

– Sacharovas susijęs su Tarptautiniu Bertrano Raselo taikos fondu. Kaip ir Sacharovas, lordas Raselas žymus matematikas ir Nobelio premijos laureatas. Be to, Raselas dar ir filosofas bei Anglijos neokairiųjų, anarchistų ir nihilistų, hipių, narkomanų ir homo vadas. Jo senelis buvo Anglijos premjeras ministras ir užsienio reikalų ministras. Jo tėvas buvo deistas, tai yra pripažino ir Dievą, ir velnią. O pats lordas Bertranas Raselas buvo tiesiog ateistas ir amžinas maištininkas. Buvo ilgais, kaip moters, plaukais.

– Kuomet Raselas profesoriavo Niujorko universitete, studentų motinos pareikalavo jį atleisti iš darbo ir savo pasiekė, nes jis propagavo amoralumą ir paleistuvystę. Lordas Raselas turėjo keturias žmonas. Nors jis labai norėjo vaikų, tačiau jo pirmas vaikas iš antrosios žmonos žydės Doros Blak gimė, kai jam jau buvo 48-eri metai. Netrukusi žydiškoji ledi Rasel-Blak pareiškė, kad ji pasidarė tą vaiką ne su savo vyru, o visai su kitu, ir juodu išsiskyrė. Matote, kokia fokusininkė toji žydė žmona? Tačiau lordas Raselas nenusiminė. Būdamas 65-erių metų, jis vedė 26 metų mergiščią, ir netrukus jiems gimė kūdikis. Aišku, kad ši santuoka fiktyvi ir vaikas ne jo. Bet tuos fokusus paprastai užsitaiso homo.

– Apskritai lordas Bertranas Raselas toks pat genialus idiotas arba genijotas, kaip mūsų akademikas Sacharovas. Moksle – genijus, o politikoje – idiotas. Prisiminkite profesoriaus Lombrozo genijotus. Todėl vyriausias Literatūrnaja gazieta redaktorius žydas Čakovskis laikraštyje išvadino Sacharovą silpnapročiu.

– Caro Nikitos laikais Maskvoje įvyko nuskambėjęs parodomasis procesas prieš valiutos spekuliantus – milijonininkus. Tada filosofas genijotas Raselas telegramoje Chruščiovui pareiškė protestą prieš mirties nuosprendį žydams, vadovavusiems tai milijonininkų pogrindžio gaujai. Chruščiovas atsakė jam išjuokiančia telegrama, klausdamas, kodėl filosofas protestuoja tik prieš nuosprendį žydams, bet ne rusams. Ar kad tai – išrinktoji tauta? Bet į ją filosofas kukliai nutylėjo. Ir suprantama, jog tarptautinė spauda masono Raselo telegramą neįtikėtinai išpūtė, o Chruščiovo telegramą nutylėjo. Štai šitaip ir daroma tai, kas vadinama „tarptautine visuomenine nuomone”.

– Štai jums akivaizdus pavyzdys, kaip masonai, duotu atveju genijotas Raselas, visada užstoja žydus. O žydai už tai jiems atsimoka reklama ir šlovinimu spaudoje, kuri yra žydų rankose. Tas pats ir su nevispročiu Sacharovu. Ir abu vedę žydes. O po to žydai siaubingai įsižeidžia, kai sakoma, jog masonystė visada žydomasonystė.

– Kai Maskvoje už šnipinėjimą JAV naudai areštavo žydą Anatolį Ščaranskį, tarptautinėje spaudoje kilo tūžmingas klyksmas, gvoltas ir chajus visam pasauliui. O kai beveik tuo pačiu metu už špionažą JAV naudai nuteisė sušaudyti rusą Anatolijų Filatovą, Vakarų spauda – nė gu-gu. Žydą Anatolijų pasodino 13-ai metų, o Anatolijų rusą sušaudė.

– Atvirame laiške Nobelio premijos laureatui Henrichui Bioliui Sacharovas gina disidentą Amalriką. Bet pirmą kartą Amalrikas buvo teisiamas visai ne už politiką, o pornografiją, kas būdinga seksualiniams iškrypėliams. Amalrikas pats prisipažįsta, kad jo pavardė žydiška. Tai yra, jis apyžydis.

– O rašytojas Henrichas Biolis išgarsėjo tuo, kad yra įžymiosios vokiečių neokairiųjų anarchistų ir teroristų gaujos Bader Meinkopf, vadinančios save Raudonosios armijos frakcija, ideologinis vadas ir advokatas. Tie teroristai įvykdė eilę žmogžudysčių, sprogdinimų ir bankų apiplėšimų, pakliuvo į kalėjimą ir ten vienas po kito išsižudė. Įsidėmėkite – žudikai – ir savižudžiai. Užsimezgė tas teroristinis judėjimas Heidelbergo beprotnamyje, kur jie gydėsi ir neišsigydė. Ir tuos puspročius Henrichas Biolis visokeriopai propaguoja. Dar vienas nobelinis priedurnis.

– Todėl protingas ir garbingas lordas Čarlzas Snou sako, kad 9 iš 10 rašytojų politiškai ydingi, o tai galų gale atveda į dujų kameras. Vietoje ikonos Biolis pasikabino sau virš galvos žydės revoliucionierės Rozos Liuksemburg portretą. Kai Biolį apdovanojo Nobelio premija, tuo metu jo sūnus darbavosi Izraelio kibucuose, neva išpirkinėjo vokiečių tautos kaltę žydų tautai – už tai, kad ketvirčiažydis Hitleris suvedinėjo savo šeimynines sąskaitas su žydais.

– Kairuoliškai liberali Amerikos organizacija Piliečiai už pasaulio pagerinimą taikos premijomis apdovanoti pristatė akademiką Sacharovą ir Amerikos žydą Danielį Elsbergą, kuris karo Vietname metais dirbo Pentagone, ten pavogė visą vagoną slaptų dokumentų ir juos paskelbė, o tai įstatymiškai yra valstybės išdavimas. Iki tol Elsbergas kartu su žmona ilgai gydėsi pas psichiatrą.

– Vėl tie patys komponentai: Sacharovas, žydai, psichinės ligos – ir valstybės išdavimas. Ir visa tai po netikra pasaulio pagerinimo kauke.

– Sacharovas ir Jeseninas-Volpinas pasirašė po ateistiniu Antruoju humanizmo manifestu, kurio visi kiti parašantai ateistai, agnostikai ir masonai. Bet kas tas Jeseninas-Volpinas? Tai pusžydis, pusprotis ir puspoetis, kuriam neduoda ramybės jo tėvo Sergiejaus Jesenino šlovė.

– Aš labai mėgstu ir vertinu Seriožą Jeseniną. Tikras poetas. Bet visa bėda ta, kad jis buvo dvilytis. Iš čia jo alkoholizmas, chuliganizmas, depresija ir savižudybė. Dėl to jis ir susidėjo su žyde, iš kurios ir tas Jeseninas-Volpinas. Sūnus nevykėlis. Kelis kartus kiurksojo beprotnamyje, oficialiai pripažintas nepakaltinamu. Jis rašo eilėraščius ir kaišioja juos Vakarų korespondentams.

– Štai, pavyzdžiui, tokios eilėpalaikės: „Aš pergudrausiu ir aš laisvas būsiu / Gėles laimingas trypsiu ir draskysiu! / Kad vien tėra tik skausmas aš kvatosiu, / Nes nepažįstu jokio kito grožio” (1950).

– Galų gale mes žydmigravome tą psichą su Izraelio viza. Net nesuspėjo nuvykti iki Romos, kaip vėl atsidūrė pamišėlių ligoninėje. O dabar jis gydosi pas Amerikos psichiatrus ir pasirašinėja visokius Humanitarinius manifestus. Kartu su nobeliniu genijotu Sacharovu.

– Vėlgi tie patys komponentai: Sacharovas, homoseksas, žydai ir psichinės ligos. Ir visa tai dangstoma humanizmu. Bet anksčiau tai buvo vadinama satanizmu.

– Taigi visas akademiko Sacharovo demokratinis judėjimas surepetuotas pagal Siono išminčių protokolus. Ašeras Gincbergas, jis ir Achad-Chaamas, buvo ne tik masonas, bet dar ir įkūrėjas bei vyriausias savo išimtinai žydiškai masoniškos bendrijos Bnai Moiše, tai yra Mozės sūnūs, žynys. Ir jis puikiausiai išmanė tą kabalistiką, kurią mes vadiname aukštąja sociologija. Štai jums ir slaptosios žydų kabalos doktrinos, kurių negalima užrašinėti, o tik perdavinėti žodžiu.

Antrasis mesijas KGB uniforma lengvai nusišaipė:

– Jeigu norite, mūsų aukštoji sociologija – tai savotiška raudonoji kabala.

– Beje, tarp masonų, kaip ir kabaloje, ta pati taisyklė: nieko esmingo neužsirašinėti. Jokių rimtų susirinkimų protokolų neužsirašinėti. Kad tokios okazijos, kaip su Siono išminčių protokolais, neatsitiktų. Dėl to visos masonų publikacijos tuščios kaip reta.

– Tokių paralelių tarp žydų ir masonų labai daug. Net ir tokių, kad žydų ir masonų tas pats kalendorius, neva nuo pasaulio sutvėrimo, todėl mūsiškiai 1980-ieji jiems yra 5740-ieji. Dėl to Hitleris ir kalbėjo: MASONAI – TAI DIRBTINIAI ŽYDAI. O žydai – tai dirbtinė tauta, masoniška tauta.

– Žydai ir masonai pasklidę po visą pasaulį, visada darbuojasi pagal tarptautinio solidarumo principą. Jei užmina jiems ant nuospaudų vienoje šalyje, jie sukelia kraupų klyksmą visame pasaulyje.

– Dirba jie visada per spaudą. Kodėl? Prisiminkite, ką sakė filosofas Kierkegoras, kuprius ir žydų homo: nuo spausdinimo spaustuvo išradimo laikų velnias apsigyveno spaustuvės dažuose. Tai patvirtina ir Nobelio homo laureatas Andre Židas, sakydamas, jog nėra nė vienos rimtos knygos, parašytos be velnio talkos.

– Viskas taip paprasta, kaip du kart du – keturi. Bet niekur spaudoje jūs to nerasite. Kodėl? Ogi todėl, jog velnias visada stengiasi įrodyti, kad jis neegzistuoja.

– Čiupkime dar vieną disidentų karalių – Solženicyną. Jis pusžydis, nors tai kažkodėl kruopščiai slepia. Štai aš imu stambiausią ir rimčiausią Vokietijos žurnalą Der Spiegel, 1971 metai, Nr. 28, kuriame aiškiausiai pasakyta: „Solženicyno tėvas … Rugpjūčio 14 pavaizduotas kaip Isaakas Laženicynas, žydų inteligentas, kuris perėjo į stačiatikybę” (p. 99). Taip atsirado Isaakas Isajevičius, buvęs Isaakovičius, Solženicynas.

– Vokietijos žurnale Stern Solženicyno teta iš motinos pusės Irina Ščerbak praneša, kad Solženicyno tėvas nusižudė, kai Solženicynui motinos įsčiose ėjo 3-ias mėnuo. Reikėtų tik džiaugtis, o jis nusišauna! Įdomu, kodėl?

– Prisiminkime griežtą rabinų įstatymą apie mišrias santuokas: jeigu tėvas žydas, o motina gojė, šiksa, tai vaikas NELAIKOMAS žydu. Kodėl? Rabinai puikiausiai žino, kad paprastai tokios santuokos yra dviejų nenormalių žmonių. Ir dažnokai motina, šiksa, norėdama pagerinti vaiko genetiką, daro jį ne su savo vyru, o su svetimu dėde. Aš nors ir ne rabinas, pats žinau kelis tokius atvejus.

– Kartais tai daroma susitarus su vyru. O kartais ir ne. Ir tada vyras, žinoma, labai įsižeidžia. Gal būt dėl to Solženicyno tėvas ir nusišovė.

– Jo pirmoji žmona Natalija Rešetovskaja taip pat pusžydė. Solženicyno teta Irina Ščerbak Rešetovskąją vadina žydų prekeivio dukra, nors pati Rešetovskaja to išsigina (žiūr.: N. Rešetovskaja. Ginče su laiku, M., 1975, p. 171). Kodėl Rešetovskaja taip slepia savo žydiškąją pusę, kaip ir pats Solženicynas? Ko jie gėdijasi? Kas čia blogo? Ir kartu slaptąjį pusžydį traukia prie slaptosios pusžydės.

– Kai 51-erių metų būdamas Solženicynas metė Rešetovskąją ir susiėjo su Svetlova, Rešetovskaja bandė nusižudyti. Prastas požymis. Vadinasi, Solženicynas gyveno su psichopate.

– Mane dabar domina ne literatūrinė Solženicyno kūryba, o jo psichoanalitinis paveikslas. Jis išgyveno su Rešetovskaja apie 30 metų ir ją metė. Normalūs žmonės taip nesielgia.

– Priminsiu jums taip pat Kornelio universiteto formulę: iš 25 išsituokusių vyrų (kaltoji pusė) tik vienas normalus, o kiti 24 nenormalūs. Ten taip pat sakoma, kad ypač daug tokių psichų yra tarp žydų. O aš dar pridursiu, kad tarp pusžydžių, kaip Solženicynas, tokių psichų dar daugiau.

– Antroji Solženicyno žmona Natalija Svetlova jau ne pusiau, o visa žydė, bet šitai juodu vėl kažkodėl slepia. Kaip, sakys, Svetlova? Tokia graži rusiška pavardė? Prisiminkite poetą Michailą Svetlovą, Kachovkų autorių – grynakraujis žydas.

– 1974 metais, kai Solženicyną varė iš SSSR, jam buvo 55-eri metai, jo žmonai 33-eji, vyresniajam sūnui 3-eji metai, viduriniajam 16 mėnesių, jauniausiam sūnui 5 mėnesiai („Time”, 1974 02 25, p. 35). Ar jums nekliūva šiokie tokie keistumai?

– Tarp vyro ir žmonos 22 metų skirtumas. Šiek tiek daugoka. Normalūs žmonės tokių kombinacijų vengia. Užtat gimė trys vaikai. Tarp antrojo vaiko gimimo ir trečiojo pastojimo vos du mėnesiai. To net gydytojai nerekomenduoja. Kam toks karštligiškas skubotumas?

– Teoriškai Solženicyno vaikai 3/4 žydai, o praktiškai… Atidžiai peržvelgęs visus faktus, aš matau daug paralelių su lordo Raselo žmona žyde.

– Bėda, kad Solženicyno kūriniuose yra neįtikėtinas dvilypumas. Čia jis lyg ir prosovietiškas, o po to staiga antisovietiškas. Čia jis žydų pusėje, o ten jis jau prieš žydus. Kartais jis monarchistas, o kartais atvirkščiai. Jis lyg bažnytininkas, bet patyliukais giria masonus. Todėl iš jo kūrinių galima išpešti visiškai priešingas viena kitai citatas. Tai būdinga šizofrenikams, kurie patys savo dvilypumo nepastebi.

– Aš jums pateiksiu keletą citatų iš užsienio spaudos: „Kai kurie Rusų Užsienio Cerkvės kunigai skelbė Solženicyną esant masonu” (Mūsų žodis, Australija, 1974/10, p. 5). Turiu pasakyti, kad aš, nors ir ne kunigas, o KGB generolas, bet ir aš manau, jog Solženicyną seniai užverbavo į masonystę.

– Toliau šitaip: „Archimandritas A. lankėsi Ciūriche, kuriame susitiko su Solženicynu ir palaimino jį Dievo Motinos Skraistės ikona, tapyta ant lentos, padarytos iš Getsemanės sodo medžio” (Mūsų šalis, Buenos Aires, 1974 06 11). Bet apie tą archimandritą A. kalbama, jog jis pats masonas. Taigi vienas masonas laimina kitą. Ir suka žmonėms galvas.

Rusų mintis, Paryžius, 1974 05 09, džiaugsmingai praneša: „Solženicynas negeria (net per savo jubiliejus)”. Ir kas čia tokio? Hitleris taip pat negėrė net per savo jubiliejus. Ir Leninas buvo blaivininkas.

– Kuomet kalbėdamas Harvarde Solženicynas ėmė kritikuoti Vakarus, pats solidžiausias JAV laikraštis New York Times rašė, kad jis fanatikas ir kad jis pavojingas (Mūsų šalis, 1978 10 20).

– Ir net geriausias Solženicyno draugas – Naujas rusų žodis, 1979 02 17 numeryje, buvo priverstas prisipažinti, kad dabar, kai Solženicynas ėmė skelbti Amerikoje pareiškimus, spauda vadina jį pusiau pamišusiu primityvu. Įsidėmėkite – pusiau pamišęs.

– Štai aš imu savo spec. kortelę apie Solženicyną. Kol jis rašė SSSR, Vakarų gegutės spaudoje lipdė jam tokius titulus: rusų žemės druska, gyvenimo saulė, teisybės išpažinėjas, tikėjimo paladinas, rusų liaudies sąžinė, žmonijos sąžinė, šventasis asketas, didysis Rusijos sūnus, evangelistas, mūsų laikų Šekspyras, rusų griausmavaldys, XX amžiaus Levas Tolstojus, titanas kovoje su pigmėjais, naujasis Dostojevskis!!! Ir davė jam Nobelio premiją.

– O kai Solženicynas atsidūrė Vakaruose ir ėmė rašinėti visokiausias gerkvailystes, netrukus tos pačios gegutės, kurios taip jį aukštino, staiga ėmė jį lyginti su pamišėliu ajatola Chomeini. Sic transit gloria mundi? (taip praeina pasaulio garbė? – A. G. J.)

– Maskvoje Solženicynas elgėsi kaip imperatorius Aleksandras IV. Didybės manija. Atsidūręs Amerikoje, jis staiga susirentė sau kažką panašaus į lagerį – su spygliuota viela, prožektoriais ir sarginiais šunimis. Persekiojimo manija. Juk jos kaip dvynės seserys.

– Kadaise Leninas kalbėjo apie naudingus idiotus. Kol Solženicynas rašė Maskvoje, jis buvo tas naudingasis Vakarams. O kai jis atsidūrė Vakaruose, jis tapo naudingas atvirkščiai – mums. Dėl to mes jį ir išsiuntėme į užsienį.

– 1980 metais KGB areštavo kunigą, tėvą Dmitrijų Dudko, kuris pradėjo rašinėti Vakarams laiškus: „…iš krikščioniškos meilės žydų tautai mane net pradeda pjudyti…” (N.Ž., 1980 06 06). Tai yra Dudko pritaria antikristui. Tuomet Solženicynas apsireiškia spaudoje su triukšmingu pareiškimu Dudko naudai: „…KGB rengia jaunuolius melagingais liudytojais suklastotam procesui, bjauriai kaltinant kunigą homoseksualizmu” (NRŽ, 1980 03 25).

– Greitai Dudko visai palūžo, viešai atgailavo už savo nuodėmes – ir jį taikiai paleido. Ir net neužsiminė apie homoseksualizmą. Tačiau po Solženicyno pareiškimo daugelis gali pagalvoti: „Aaha-a, nebūna ugnies be dūmų”. Solženicynas padarė Dudko meškos paslaugą. Ir pats susitepė. Kaip tik tai ir vadinasi naudingumu.

– Apie tai kitas žinomas sovietų disidentas ir religinis veikėjas A. Levitinas-Krasnovas, taip pat pusžydis, sentikis, rašo, kad Dudko „visada sirgo sunkios formos neurastenija … pastaruoju metu neurastenija paūmėjo” (NRŽ, 1980 07 02). Žvejys žvejį iš tolo mato.

– Juk Vakarų duomenų pagrindu mes tą Dudko galėtume uždaryti į durnyną.

– O mes tik kuo mandagiausiai, krikščioniškai prašėme jį atgailauti.

– Bet grįžkime prie mūsų lakmuso popierėlio – Siono išminčių protokolų. Disidentų karaliaus Solženicyno byloje mes vėl matome tą pačią kabalistiką. Užsimaskavęs pusžydis, tvarkantis žydų reikalus. Gina kunigą, kuris gina žydus. Ir kažkokios sapalionės apie homoseksą.

– Tai vis tie patys apgamai, velnio antspaudai, kurie būdingi visiems disidentams ir revoliucionieriams. O iš esmės tai ta pati šunauja, kuri rengė 1917 metų revoliuciją, kuri, to paties Solženicyno žodžiais tariant, rusų tautai kainavo daugiau kaip 60 milijonų žmonių gyvybių.

– Tai ką, Rusiją nuo choleros reikia gydyti maru? Arba išgrūsti visus maro disidentus į užsienį? Tegul neša šitą marą į Izraelį arba Ameriką.

– Prisiminkime Harvardo profesorių Nataną Leitesą ir jo Harvardo projektą, pagal kurį visas psichologinis karas prieš SSSR, įskaitant ir disidentus, buvo parengtas pusžydžio Lenino latentinės puspederastijos komplekso pagrindu. Todėl, pagal Siono išminčiaus Natano Leiteso formulę, jie visai ne disidentai, o b… čiulpentai. Ir vėl kuo tiksliausiai pagal Siono išminčių protokolus. O juk Harvardo universitetas – geriausias smegenų trestas Amerikoje.

– Apibendrinant visą žydišką kabalą galima užbaigti išmintingojo karaliaus Saliamono žodžiais: „Kaip šuo grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailybę” (Pat 26, 11).

* * *

– Dabar pasižiūrėsime, kaip toji „Siono išminčių protokolų” kabala veikia pirminę visuomenės ląstelę – santuoką, šeimą, vaikus.

– Kai žmonėms 18-25 metai, jie visi šoka, linksminasi, svajoja apie laimę – ir nieko juose nepamatysite. Todėl mes suprojektavome specprogramą Auksinis ruduo. Kad pamatytume, kaip gyvena tie žmonės senatvėje, sulaukę 50-60 metų.

– Kadangi SSSR nelabasis išvarytas į pogrindį, tai mes paėmėme žmonių grupę iš JAV, kurioje nelabajam duota visiška laisvė. O kad niekas nesakytų, jog tai tik amerikiečiai, mes išskyrėme rusų emigrantų grupę, gyvenančią netoli Niujorko.

– Sovietų misija SNO Glen Kove turi savo dvarą, kaip poilsio namus, tik 25 mylios nuo Niujorko, kuriame gyvena daug Amerikos rusų. O gretimais Si Klifo gyvenvietė, savotiškas rusų kaimas, kuriame taip pat gyvena daug rusų emigrantų.

– Būtent ten mes ir atlikome savo specprogramą Auksinis ruduo. O kai baigėme, tai tą specprogramą pervardinome: iš rezultatų buvo akivaizdu, kad tai ne Auksinis ruduo, o Paskutinis teismas.

– Rezultatai tiesiog kaip Sodomoje ir Gomoroje. Kartu mes Si-Klifą įvardijome kaip Sodomkiną, o Glen Kovą kaip Gomorkiną. Bet visa tai jūs pamatysite tik būdami 60-mečiai, žvelgdami atgalios.

– Tos Sodomkino ir Gomorkino mįslių skrynelės raktas yra d-ro Kinsio statistika, kuri byloja, kad net tarp vedusiųjų porų 52 proc. žmonų ir 54 proc. vyrų išdykauja orališkai genitaliniais kontaktais, tai yra daro visokiausius prancūziškus fokusus. Bet įstatymo raidė JAV tai vadina Sodomija (bendras visų lytinių iškrypimų pavadinimas) ir nusikaltimu prigimčiai, teoriškai už tai baudžiama 20 metų kalėjimo. O praktiškai – pritrūktų kalėjimų.

– Tačiau viso šito pasekmes jūs pamatysite gerokai vėliau. Dievas ilgai laukia, bet baudžia skaudžiai. Šitaip atsitiko ir Sodomkine bei Gomorkine. Ir vietoj Auksinio rudens išėjo Paskutinis teismas.

– Pateiksiu jums gyvenimišką pavyzdį. Beje, pakeliui mes atskleisime vieną garsiojo Babij Jaro paslapčių. Tokią paslaptį, kurios nežino nei Jevtušenka, nei Kuznecovas – Anatolis, rašę apie Babij Jarą.

– Taigi žingsniuoja sau per Si-Klifą, atleiskite, Sodomkiną, sodomietė Ala Babijarova. Aš jums pateikiu pagal specprogramą koduotus vardus, kurie pabrėžia pačius būdingiausius žmogaus bruožus.

– Kodėl Babijarova? Ogi todėl, kad jos dėdė, jos tėvo brolis, čia aš esu privestas ištarti jo tikrą pavardę – Vadimas Maikovskis, 1941-43 metais, Babij Jaro metais, šeimininkaujant vokiečiams, buvo Kijevo policijos viršininkas ir padėjo nacistams suvaryti į Babij Jarą žydus. Savotiškas Babij Jaro šeimininkas. Ir kartu jis buvo perkrikštas pusžydis, nors tą jis kaip įmanydamas slėpė.

– Kai kas sako, kad jis buvo idealistas. Iš tikrųjų jis buvo šizofrenikas ir alkoholikas. Dėl savo šizofrenijos jis kaltino žydiškąją pusę, todėl ir dėl to varė žydus į Babyj Jarą. Hitlerio kompleksas.

– Deja, tai įprastas dalykas. Neseniai Šveicarijoje buvo išleista rimta Cheneko Kardelio knyga Hitleris – Izraelio įkūrėjas, Genfas, 1978, kurioje pateikiami faktai, jog būtent tokie nacizmo vadai buvo žydų mišrūnai. Ne tik pats Hitleris (jo senelis – žydas Frankenbergeris), bet ir jo meilužė Ieva Braun buvo apyžydžiai. Ir Hitlerio pavaduotojas Rudolfas Hesas, Mozės Heso-Cheso, bendrapavardis Ašero Gincburgo (jis ir Achad-Chaamas – Siono išminčių protokolų autorius) mokytojas.

– Ten ir gestapo viršininkas Himleris su jo pavaduotoju Heidrichu. Ten ir nacizmo ideologas Rozenbergas, kruvinasis Lenkijos gauleiteris Frankas ir vergų darbo ministras alkoholikas Leinas-Levi. O vyriausias žydų tautos budelis Adolfas Eichmanas buvo grynakraujis žydas perkrikštas.

– Šios gerai dokumentuotos knygos autorius Chenekė Kardelis tą paradoksą paaiškina tuo, kad visi tie žmonės buvo degeneratai, dėl visko kaltino savo žydišką kraują – ir dėl to naikino kitus žydus. Bet juk šitaip veikė ir Ispanijos inkvizicija. Todėl nieko stebėtino, kad Babij Jaro šeimininkas Vadimas Maikovskis buvo paslėptinis pusžydis.

– Apie tą Vadimą Maikovskį sovietų žurnale Maskva 1980 metais rašė S. Vladimirovas Gestapo tardytojo užrašuose. Apie jį užsimena ir Niujorko Naujas rusų žodis: „Mes važiavome į Babij Jarą … Maikovskis nušovė Stefą, aš užmušiau Nadią” (NRŽ, 1980 08 17). Po Babij Jaro Maikovskis dirbo Berlyno gestape.

– Bet grįžkime prie jo dukterėčios Alos Babijarovos. Ji išgyveno su vyru 24-erius metus. Lyg ir auksinės vestuvės, auksinis ruduo. Bet prie auksinių vestuvių slenksčio ji staiga nuo vyro skandalingai pabėga, skandalija 4-erius metus, o paskui, jau būdama 46 metų, antrą kartą pasiima sau į vyrus karikatūrišką žydą, kuriam tos vedybos irgi antrosios. Atrodytų niekai. Tiesiog skyrybos ir antrosios vedybos.

– Tačiau Kornelio universiteto ištuokų formulė skelbia, kad 25 išsituokusiems vyrams ir 14 išsituokusių moterų (kaltoji pusė) tenka tik po vieną normalų žmogų, o visi kiti – psichopatai. Joje taip pat sakoma, kad tarp žydų psichinių ligų procentas didesnis, negu tarp kitų žmonių (NRŽ, 1962 03 31).

– Patikrinsime, ar tai tiesa. Ir iš karto matome kai kurias keistenybes. Štai vaikštinėja Ala Babijarova po Sodomkiną. O paskui ją dumia jos 7-metis sūnelis Andriukas. Bet jis įvaikis, kurį jį, bevaisė, išmaldavo iš pirmojo savo vyro. Jis yra grynakraujis arabas, kurį iki tol vadino Ibrahimu. O paskui jį skuba jo antrasis tėtė, grynakraujis žydas. Ir visą tą arabiškai žydišką košę užvirė Ala. Po viso to Sodomkino gyventojai ją vadina tik Kvaišele Ala.

– Bet ši Kvaišelė Ala – rusų kalbos ir literatūros daktarė, dėsto rusų kalbą Kolumbijos universitete. Atrodytų, jog ši ne tokia jau kvaišelė.

– Kas gi yra? Ogi tas, kad jai jau nuo 38 metų prasidėjo klimaksas. Labai ankstyvas. Normaliai moteriai klimaksas prasideda 50 metų su paklaida – plius-minus 5 metai. Tik 4 proc. moterų klimaksas ištinka anksčiau negu jos sulaukia 40 metų. Tai jau blogas požymis.

– Kad ir kaip ten būtų, bet Alą ištiko tai, kas vadinama klimakteriniu pamišimu, ir ji tapo klimaksine psichopate. Pagrindinis simptomas: šis pamišimas visada nukreiptas prieš savo vyrą, ir vyras tampa priešu Nr. 1. Ir vyras dėl tokios žmonos patirs tiek gėdos ir sarmatos, kad kartais nėra kitos išeities kaip tik žudyti arba nusižudyti.

– Pirmučiausia tokia psichopatė nuo vyro pabėga. Tada pradeda paleistuvauti su kuo pakliūva, su kiekvienu nešvankėliu. Nors tai ir vadinama klimakteriniu pamišimu dėl sutapimo su klimaksu, bet iš esmės tai šizofrenija arba paranoja, kuri pasireiškia po klimakso dėl hormonų revoliucijos. Prasideda ji lėtai ir nepastebimai, tęsiasi metų metais ir kartais baigiasi beprotnamiu.

– Pavyzdžiui, Sodomkine gyvena Marija K. Kartu su vyru, bevaikė pora. Mariją K. klimaksas taip pat ištiko dar nesulaukus 40 metų. Ji staiga ėmė grasinti vyrui virtuviniu peiliu, paskui smeigė juo sau į krūtinę visai šalia širdies. Iš pradžių ją paguldė į ligoninę ir operavo, o paskui kelis mėnesius laikė beprotnamyje.

– Išnagrinėkime Alos Babijarovos bylą smulkiau. Pirmiausia pažvelkime į šeimos medį. Jos motina paprasta Ukrainos kolchoznikė, kolchozinė degeneratė, nes būna ir tokių. Gimė ji neišnešiota ir negyva. Tačiau paskutinę akimirką velnias griebė tėvą už parankės – vaikas atgijo ir suklykė.

– Alos tėvas buvo perkrikštas pusžydis, nors šitai jis kaip įmanydamas slėpė, dirbo pardavėju Kijevo lombarde, kuriame apvaginėjo buvusiųjų senutes. Be to, jis sirgo sunkia depresine psichopatija ir visą gyvenimą grasino žmonai savižudybe. Mat buvo dėl ko.

– Gyveno juodu kaip šuo su kate. Jo žmona Jevgenė Palna, nežinia dėl ko, gulėjo su visais, kas netingėjo, išskyrus savo vyrą. Du paskutinius vaikus, jau po Alos, Jevgenė Palna taip pat pradėjo ne su vyru, o su savo gerbėjais, kurių turėjo begalę. Ir vėliau apie tai tiesiai į veidą išrėkė savo vyrui. Girdint vaikams, kaimynams, pažįstamiems. Todėl žmonės, kurie ją gerai pažinojo, vadino ją ne Jevgenė Palna, bet Kurva Palna.

– Šioje vietoje prisiminkite rabinų formulę apie mišrias santuokas, kuriose vaikai iš gojės, iš šiksos, žydais NELAIKOMI. Rabinai tuos fokusus žinojo. Žinome ir mes.

– Be visokiausių psichozių, Alos tėvas lėtai merdėjo nuo širdies ydos. Tada Jevgenė Palna išspyrė mirštantį vyrą į gatvę ir įsitaisė sugyventinį armėną Aramą. O vyras prieš pat mirtį viešai, prie liudytojų prakeikė savo žmoną ir visus jos vaikus. Ir tas prakeikimas išsipildė.

– Balzakas sakė, kad vardas kartais turi įtakos žmogaus likimui. Ir atvirkščiai: likimas uždeda vardus. Visi kaimynai sako Kurva Palna – ir viskas aišku. Liaudies balsas – Dievo balsas. Folkloras. Todėl atleiskite už grubumą, bet aš eisiu Balzako pėdomis.

– Nors Kurva Palna pagimdė visas savo tris dukras nuo skirtingų vyrų, tačiau rezultatas buvo tas pats: visos jos nenormalios – dvilytės. Visos tos dukros gyveno pagal tą patį modus operandi. 16-18 metų jos šiek tiek lesbijavo su draugėmis. 18 metų persiorientavo į sodomiją su vyrais. Po to jos ištekėjo, gimdė vaikus, metė vyrus ir nugyveno amžių sodomijos įvairovėje. Lygiai kaip ir motina. Obuoliukas nuo obels ne toli rieda…

– Alos motina 20 metų gyveno susidėjusi su armėnu Aramu ir krėtė su juo įvairiausius armėniškus pokštus – dvynukus ir trynukus, tai yra tuos pačius 69 būdus kaip būti nelaimingam. Tuo tarpu Aramo žmona – beje, pusžydė, – visus tuos 20 metų praleido beprotnamyje. Irgi dėl klimakterinio pamišimo. Iš proto ji kraustėsi pamažu ištisus 7-erius metus. Ir tik tada, kai ji mėgino nupjauti Aramui jo organą, jis išsigando ir uždarė ją į beprotnamį. O per tuos 20 metų ši išprotėjusi pusžydė Amerikos mokesčių mokėtojams kainavo daugiau kaip milijoną dolerių.

– O Jevgenė Palna užsiiminėja joga, stovi ant galvos ir dūsauja: „Ak, ir man reikėtų kreiptis į psichiatrą, bet neturiu pinigų”.

– Tokia Alos šeima. O štai ir jos draugės. Kai jai buvo 16-18 metų, jos geriausia draugė Nr. 1 buvo Nataša K., taip pat užsislaptinusi pusžydė. Per 20 metų Nataša jau 3 kartus pabuvojo beprotnamyje.

– Geriausia Alos jaunystės draugė Nr. 2 buvo Liuda. Po 15 metų, kai Liudai buvo jau 35-eri, ši pamažu ėmė kraustytis iš proto, o po 5-erių metų tapo visiška šizofrenike ir invalide, gyvenančia iš socialinės pašalpos „Velfeir”. Šitaip yra pigiau, negu laikyti beprotnamyje. Gyvena Liuda tame pačiame Si Klife, atsiprašau, Sodomkine.

– Apskritai, pasakyk man, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu. Ir visa tai už jaunystės nuodėmes.

– Po šių dviejų draugių, sulaukusi 19-os, Ala susidėjo su Riuriku Šiziku, tai yra su šizofreniku. Visi vardai kodiniai, trumpai apibūdinantys žmogų. Riurikas – taip pat užsimaskavęs pusžydis, dvilytis šizoidinis psichopatas iš prigimties. Kai Ala pastojo, Riurikas ją išmetė kaip nereikalingą daiktą. Ir abortui nedavė.

– Dabar šitai sugretinkime su „Siono išminčių protokolų” kabala. Pasižiūrėkite, kaip šitai ardo santuoką, šeimą ir žaloja vaikus.

– Atkreipkite dėmesį į grandinę. Ala – paslėptinė ketvirčiažydė. Aramo žmona pusžydė. Nataša K. – paslėptinė pusžydė iš Kijevo, bėglė iš Babij Jaro. Riurikas irgi paslėptinis pusžydis, taip pat iš Kijevo, irgi bėglys iš Babij Jaro. Visi jie laikosi vienas kito lyg blyškiosios spirochetos. Ir tą grandinę aš galėčiau tęsti be pabaigos. Kažkaip jie vienas kitą susiranda. Bet apskritai jie visi psichiniai ligoniai.

– Alos dėdė Vadimas Maikovskis, Babij Jaro šeimininkas, taip pat užsislaptinęs pusžydis ir idealistas šizofrenikas, žinodamas šiuos visus triukus, varė žydus į Babij Jarą.

– Būdama 20 metų Ala Babijarova susitiko savo pirmąjį vyrą, normalų sveiką vyriškį. Pirmą kartą atsigulė su juo į lovą po aborto, kai buvo nėščia nuo pedermoto Riuriko.

– Reikia pasakyti, kad 20 metų Ala buvo labai gera žmona – kaip reta gera, švelni, paklusni, švarutė. Tiesiog šventoji žmona. Bet už to slypėjo mazochizmas, būdingas pasyviojo tipo nuslopintam homo. Tai buvo ne tikras gėris, o piktas gėris.

– Po to šventoji žmona Aločka panoro vaikų. O vyras jau sužinojo, kad visa jos šeimynėlė – vieni išsigimėliai, ir sako: ne negaliu, tai būtų nusikaltimas.

– Kad ir kaip ten būtų, Aločka išgyveno su vyru 20 metų, ir jie net buvo laikomi idealia pora. Galų gale vyras jos pasigailėjo ir sutiko turėti vaikų. Bet Aločkos nėštumas nenusisekė, prasidėjo gimdos uždegimas ir galiausiai – nevaisingumas. O čia jai, 38-metei, ir klimaksas. Dabar jau ir pats velnias nesupaisys, kas jai darosi.

– Tada Aločka ėmė maldauja vyrą, kad paimtų įvaikį. Ir vyras jos pasigailėjęs sutiko. Bet ir čia ji supaikiojo – pasiėmė 5 mėnesių arabą iš Libano. Ir jai pasisekė – Andriuša, buvęs Ibrahimukas, pasirodė esąs žavus berniukas. Tiesiog arabų pasaka.

– Tačiau tas įsūnijimas sutapo ir susipynė su klimakteriniu pamišimu, kuris atsėlina labai lėtai ir nepastebimai, progresuoja metų metais. Galiausiai Andriuškos mama psichiškai pasiligojo. Ir liga tokia šliaužianti, bjauri, kad nė vienas psichiatras nenuspės, kada ir kaip viskas pasibaigs.

– Reikia žinoti ir tai, kad psichinės ligos dažnas elementas yra pyktis. Jeigu anksčiau Aločka buvo labai švelni, gera ir sukalbama, tai po klimakso ji virto visiška priešybe – tapo niekšiška, agresyvia, pagiežinga ir melage. Jeigu prieš tai ji buvo sublimuota mazochistė, tai dabar ji pasidarė panaši į sadistę. Apskritai paranojinė šizofrenikė. Asmenybės susiskaidymas.

– Vėliau Aločka staiga pareiškia vyrui, kad ji… grafienė. Pasimaišė!

– O dar vėliau buvusi šventoji žmona pareiškia, kad dabar nori trijų įvaikių – ir naujo vyro. Mazochistė. O mazochistai ieško sau laimės nelaimėje.

– O Andriuša vis auga. Ir paaiškėja įdomi detalė. Ala, kuri taip aistringai norėjo vaiko, to vaiko mylėti nesugeba. Kodėl? Todėl, kad ji sieloje homo. O homo nesugeba mylėti nieko. Visą gyvenimą ji niekino savo vyrą, gėdijosi motinos ir seserų, po 20 metų santuokos neapkenčia savo vyro – ir negali mylėti net savo vaiko. Dėl to įstatymai draudžia lesbijietėms auginti įvaikius.

– Užtat Alos vyras pasirodė kaip puikus tėvas. Kodėl? Ogi todėl, kad jis normalus žmogus. Bet Ala nuo vyro pabėgo – ir vaikas neteko tėvo.

– Raganos geidžia meilės, bet pačios mylėti negali. Joms ir į galvą neateina vaiką pabučiuoti. Užtat visą dieną Andriuška ir tegirdi: „Andriuška, pabučiuok mamą! Andriuška, pabučiuok senelę!”

– Galų gale net Sodomkino gyventojai suprato, kad buvusi šventoji žmona Aločka pamišo, ir ėmė vadinti Ala Kvaišele.

– Taip ji psichavo 4-erius metus ir po 24 metų santuokos, auksinio rudens išvakarėse, išsituokė, kaltindama vyrą, kad jis norėjęs ją užmušti. Savo nesveikomis smegenimis ji suvokė, kad tokias, kaip ji, reikėtų užmušti vos gimusias – ir vertė tai nuo savo skaudančios galvos ant sveikos, kaltino vyrą.

– Psichiniai ligoniai dažnai neskiria, kas teisinga ir kas neteisinga, kur gėris ir kur blogis. Todėl ir buvusi šventoji žmona Aločka nesusigaudė, kad vyro atžvilgiu ji yra nusikaltėlė: būdama degeneratyvios šeimos nariu, ji ištekėjo už normalaus žmogaus, nužudė jo vaiką ir pavogė įsūnį, kurį vyras mylėjo labiau, negu jo tikrasis tėvas. Bet jūs niekada to nusikaltimo neįrodysite.

– Po ištuokos, būdama 46-erių metų, bevaisė ir su įvaikiu, ji per dvi savaites apvesdino save su 50-mečiu žydu Ruvimu Jankielievičiumi, kurį anksčiau pati vadindavo pederastu. Tikriausiai jo buvusios žmonos žodžiais. O ir jo juokinga pirmoji santuoka liudija, kad jis tikrai nenormalus žmogus.

– Kaip ji jį apsivesdino? Ogi labai paprastai. Tu, sako, Ruvimai, neišsigąsk. Aš žinau, kad tau moterys nereikalingos. Bet ir man vyrai daugiau nebereikalingi. Užtat aš turiu namus ir vaiką. Šitaip Ruvimas ir užkibo. Pamanė, kad jam ant galvos nutūpė mėlynoji paukštė, laimės paukštė. O jam ant galvos nutūpė pamišėlė, pusprotė.

– Pirmoji Ruvimo žmona taip pat buvo ketvirčiažydė Lola. Tačiau toji Lola kažkodėl poruodavosi ne su savo vyru Ruvimu, o iš karto su visa krūva hipių. Pagrindinis meilužis buvo kažkoks tuberkuliozininkas negras. O Lola nimfomanė, be to, dar ir bjauri kaip reta. Normalus vyras su tokia nesiguls.

– Galų gale Lola pastojo ir liežuvauja visiems, kad ji tikisi, jog vaikas nuo jos mylimojo negro. Įsidėmėkite, kad tą patį darydavo jos uošvė Jevgenė Palna.

– Ruvimas Jankielievičius kantriai laukia, kada žmona jam pagimdys negriuką, ir guodžiasi, kad sangulavo su savo uošve, kuri buvo nė kiek ne geresnė už savo dukterį Lolą. Jam 40, o uošvei 60. Vyras „senišiaus” tipo, motininis kompleksas: gyvena su senute ir apsimeta, kad tai jo motina.

– Tada Lola savo motinai pavyduliavo ir išsiskyrė. O Ruvimas ramiai sau gyveno su uošve, taip pat išsiskyrėle, kuri buvo dar šmaikštesnė už Jevgenės Palnos anytą.

– Netrukus Lola pasigimdė nesantuokinį vaiką ir garsiai skundėsi, kad kūdikis, deja, ne juodas, o baltas, ir dabar jai reikia laužyti galvą, su kuriuo hipiu, su kuriais ji paleistuvavo, jis pradėtas.

– Štai kas slypi už atrodytų „paprastų” skyrybų. Iš čia ir Kornelio universiteto ištuokų formulė: 25 ir 14. Iš jų tik vienas normalus, o visi kiti – psichopatai.

– Pirmoji Ruvimo žmona buvo ketvirčiažydė ir nimfomanė. O antroji žmona – taip pat ketvirčiažydė su klimaksine psichoze. Jeigu Ruvimas būtų buvęs nors kiek protingesnis, jis galėjo tapti tokiu pat antisemitu, kaip Vadimas Maikovskis.

– Ruvimo Jankielievičiaus tėvas buvo Lenkijos komunistas ir 3-me dešimtmetyje dirbo Maskvos GPU. O 4-me dešimtmetyje jį patį sušaudė NKVD, kuriam tada vadovavo tokie pat žydai. Ruvimo motina žuvo konclageriuose, o pats Ruvimas išaugo LPG tipo vaikų namuose. Prisiminkite, ką apie tuos specvaiknamius rašo Leonardas Gendlinas savo knygoje Sušaudyta karta.

– O dabar Ruvimas Jankielievičius darbuojasi laikraštyje Naujas rusų žodis. Sprendžiant iš jo karjeros ir dviejų karikatūriškų santuokų, jis turi būti šiek tiek debilus. Ir visa tai už tėvų nuodėmes.

– Klimaksinė psichopatė Ala apsivesdino su Ruvimu visai ne iš meilės, o iš liguistos neapykantos savo pirmajam vyrui. Tai tipiška klimaksinių psichopačių reakcija. Paskui ta pati neapykanta pereina ir antrajam vyrui, kuris fiziškai ir socialiai gerokai prastesnis už pirmąjį. Gyventi su tokia psichopate po vienu stogu gana sunku. Ir labai tikėtina, kad senišius Ruvimas ieškos paguodos pas savo naują uošvę Kurvą Palną, kuriai jau 70. Štai jums ir auksinis ruduo.

– Būdinga, kad sodomietė Ala kruopščiai slėpė, jog ji ketvirčiažydė. O kai pamišo, staiga pasijuto esanti sionistė, grįžo atgal į savo tautą ir ištekėjo už žydo. Bet net nuo to žydo ji slepia, kad yra apyžydė, ir kad atsiduoda Babij Jaru.

– Išgyvenusi 24 metus su savo pirmuoju vyru, Ala apgaudinėjo ne tik jį, bet ir pati save. Štai nuo tos amžinos saviapgaulės galiausiai ir įvyksta asmenybės susiskaidymas, šizofrenija. O kai Alai pasimaišė, ji suprato, kad ji yra lesbijietė – ir ištekėjo už pederasto. Nepagalvojusi, kad tai kenksminga ir pavojinga jos vaikui. Net iki to, kas vadinama mažamečių tvirkinimu.

– Amerikos kriminalinė statistika teigia, kad 10 proc. šeimų vyksta mažamečių tvirkinimas. Bet tie 10 proc. įvyksta paprastai tik 52-54 proc. d-ro Kinsio homoimpulsantų šeimose, todėl jose jau bus 20 proc. O jeigu ir tėtis, ir mama abu labu tokiu, tai tikimybė išauga iki 40 proc..

– Taigi Andriuškai Jankielievičiui 40 proc. tikimybė, kad arba tėtis, arba mama, arba juodu abu tvirkins normalų, sveiką vaiką.

– O tuo tarpu Ala Jankielievič laksto po Sodomkiną su savo vyru, šiepia dantis ir įtikinėja, kad žydai labai geri vyrai. Apsimetinėja, kad ji labai laiminga. Štai jums ir auksinis ruduo.

– Ala turi 50 proc. šansą, jog ji ir liks klimaksinė psichopatė, kuri kasdien ris hormonines estrogeno tabletes, o šitų ji siaubingai bijo, nes jos, kaip šnekama, sukelia gimdos vėžį. Tai geresnis atvejis, nes jai liko dar 50 proc. šansų, blogų šansų, kad anksčiau ar vėliau pateks į beprotnamį. Juk Aramo žmona kraustėsi iš proto 7-erius metus, o Ala tuo keliu žingsniuoja tik 5-erius metus.

– Štai jis pusžydžio ir puspročio tėvo priešmirtinis prakeikimas, kuris žinojo, jog tie dalykai paveldimi.

– Reikia pasakyti, jog pirmasis, normalus Alos vyras, dar pigiai atsipirko. Galėjo būti ir blogiau, daug blogiau. O kas, jeigu ji būtų prigimdžiusi jam vaikų? Ir tie vaikai būtų buvę tokie, kaip ji pati? Supuvęs kraujas, kaip nuodai, stipresnis už sveiką kraują.

– Štai jums ir buvusi šventoji žmona Aločka. Gerasis blogis. O dabar ji moka už jaunystės nuodėmes.

– Kartu nepamirškite, kad 52 proc. žmonų būtent tokios. Ir 52 proc. uošvių taip pat.

– Laksto Ala į Sodomkino cerkvę ir meldžia nuodėmių atleidimo. Bučiuoja ji tėvo Selivano rankas, o tėvui Selivanui, kuris kaip kiekvienas tikras krikščionis sieloje antisemitas, norisi nusispjauti ant jos nuodėmingos galvos.

– Žegnojasi Ala ir meldžiasi: „Viešpatie, išgelbėk ir pasigailėk! Viešpatie, išgelbėk ir pasigailėk!” Bet jos niekas neišgelbės ir nepasigailės. Juk ji sunki mazochistė – o pats nuo savęs nepabėgsi. Tokie mazochistai pasąmoniškai ieško savo laimės nelaimėje – ir neša nelaimes kitiems. Ir baigsis visa tai blogai.

– Jos teisėjas bus 7-metis Andriuška. Nespės motina ir apsižvalgyti, kaip Andriuša Jankielievičius paūgės, supras, kas ir kaip, ir tars jai tokius žodžius, kad neišeis į sveikatą.

– Pamato Andriuša savo senelę Jevgenę Palną ir šaukia: Ibn šarmuta! (ibn šarmuta – bjauriausias arabų keiksmažodis. Atitinka maždaug rusišką daugiaaukštį). Ir jokiais saldainiais jūs Andriuškos nepapirksite. Madam Jankielievič kaltins Andriušą antisemitizmu ir nesupras, jog visą tą arabiškai žydišką košę užvirė pati.

– Kada nors Andriuša pamatys savo įsūnijimo dokumentus. O ten parašyta, kad abu jo tėvai žuvo Libano pilietiniame kare 1975 metais. Ir visi žino, kad tą karą išprovokavo žydai. O dabar Andriušos papelė žydas, o motina – apyžydė. Ir sukunkuliuos Andriušai karštas arabiškas kraujas…

– Andriušai galima tik palinkėti, kad nepasigautų tokios žmonos, kaip jo įmotė mamelė – ibn šarmuta.

– Jeigu ką nors domina smulkmenos, paklauskite Sodomkino tėvelį Selivaną. Jis sako, kad jo sesuo išvyko į Lenkiją. O iš tikrųjų ji uždaryta į beprotnamį – vėlgi klimakso pasekmė. Taigi jis apie tai viską žino.

– Aš pateikiau jums tik vieną mūsų specprogramos Auksinis ruduo arba Paskutinis teismas pavyzdį. O tokiu sodomiečių Sodomkine 52-54 proc. Todėl Dostojevskis ir sako, jog tikroji tiesa į tiesą nepanaši.

* * *

– Dabar noriu jums pateikti dar vieną iliustraciją postulatui, jog DVILYČIAI ŽMONĖS – DVIVEIDŽIAI ŽMONĖS. Jeigu tai moterys – jos neištikimos žmonos, teka be meilės ir skiriasi be ašarų. Pavyzdžiui, ta pati Ala Babijarova-Jankielievič.

– O apie vyrus aš jums pateiksiu Vitalijaus K-vo pavyzdį. Taip pat iš Sodomkino ir Gomorkino. Šis Vitalijus vaidina aršų monarchistą, tikriausią bažnytininką ir baisų antisemitą. Tiesiog šventasis Vitalijus.

– Tačiau tai tik maskaradas, kaukė. Nors liežuviu šventasis Vitalijus siaubingas žydėdra, tačiau iš tikrųjų jis pats, motinos linija, pusžydis, bet tą jis kruopščiai slepia. Hitlerio kompleksas. O tėvo linija jis ketvirčiarmėnis ir tik ketvirtuku rusas.

– Vitalijaus žmona Vitalija Mila taip pat antisemitė – ir taip pat paslėptinė pusžydė, jos mergautinė pavardė Goldman. Vitalijus atvirai prisipažįsta: „Aš mėgstu su moterimis prancūziškai”. O jo žmona sėdi šalia ir laižosi. Pora atvirų minetininkų – tie patys 52 proc. ir 54 proc..

– Šventasis Vitalijus lanko cerkvę, žegnojasi, meldžiasi: „Viešpatie, gelbėk ir pasigailėk! Viešpatie, gelbėk ir pasigailėk!” Paskui eina Vitalijus išpažinties pas jaunutį šventiką, apie kurį jis šį tą žino. Pasakojasi, kad jis su žmona daro prancūziškus fokusus, kad tai gal ir ne nuodėmė, bet, štai, kai kada jį traukia vyrai, o tai jau sodomiška nuodėmė.

– Štai jums ir nuodėmingasis šventasis Vitalijus. Bet tas kalės vaikas yra nusidėjęs ir sunkiau. Todėl, pabrėždami jo būdingiausią bruožą, mes jam davėme kodinį Vitalijaus Kalėsūnio vardą.

– Penkiolika metų Vitalijus kartu su žmona buvo geriausieji Alos Babijarovos ir jos pirmojo normalaus vyro draugai. Kai bevaisė Ala išprašė vyro įvaikį, tai ir Vitalijaus šeima (joje bevaisis Vitalijus) pasiėmė 4-metį įsūnį, o po to ir 6 mėnesių įdukrą. Atsivežė iš Argentinos.

– Bet greitai paaiškėjo, kad abu jų įvaikiai labai defektuoti. Sūnus hiperaktyvus, velnio išpera, kuri visą laiką reikia šerti raminančiomis depresinėmis tabletėmis, nes kitaip jis kandžiojasi kaip šuo. O dukra visai kretinė: nevaikšto, nekalba, nieko nesuvokia – gyvas lavonas.

– Vitalijaus žmona taip susinervino, kad susirgo gimdos vėžiu. Juk sakoma, kad vėžys – liūdesio liga. Ir daktarai sako, kad vėžys mestastazavo, ir Mila greitai mirs. Apskritai pakliuvo Vitalijus Kalėsūnis į reples. Dievas ilgai laukia, bet skaudžiai muša.

– O Alai su vyru viskas atvirkščiai: įsūnis žavus, bet Alai pasimaišė, vaikšto po Sodomkiną ir trimituoja, kad dabar nori trijų įvaikių ir naujo vyro.

– Čia Vitalijus sumetė, kad netrukus liks našlys su dviem defektuotais vaikais, o antros žmonos, turint tokius vaikus, jis nesuras. O gretimais tokia pagunda: geriausio jo draugo žmona, kuri nori trijų įvaikių ir naujo vyro. Be to, ji turi namą už 75 tūkstančius dolerių. Turtinga nuotaka. Link masalo ir žvėris bėga.

– Vitalijui Kalėsūniui suveikė jo žydiškas kraujas, ir jis išdavė savo geriausią draugą, vildamasis užimti jo vietą. Vitalijus įskundė psichopatei Alai, jog vyras ją dergia bjauriais žodžiais – ir taip išprovokavo baigtinį skandalą. Buvusi šventoji žmona Aločka dar labiau supsichavo ir, lyg pasiutusi baltoji pelė, puolė vyrą su didžiuliu duonriekiu.

– O po to išsituokė tikėdamasi, jog ištekės už savo boso, seno pederasto, kurį ji laikė milijonieriumi ir kuriam veltui meilinosi jau 3-ti metai.

Vitalijus švytėte švyti susižavėjęs savo genialumu. Laižosi, lyg katinas žiūrėdamas į lašinius, ir laukia, kada žmona pagaliau numirs. Tokie žmonės susieina be meilės ir išsiskiria be ašarų.

– Tačiau Ala nebelaukė, kol Vitalijaus žmona, jos geriausioji draugė, užsivilks medinę suknelę. Kai ji ėmė spausti savo bosą-milijonierių, senas pederastas ją paprasčiausiai išvijo. Kaip kadaise jai pačiai padarė Riurikas. Tai mazochisčių likimas, kurios ieško savo laimės nelaimėje.

– Tada Ala iš pasiutimo ir apsivesdino ubagą Ruvimą Jankielievičių, priviliojusi jį savo namu.

– O Andriuša laksto ratu ir veblena: ,,Mamos namas aplūžęs, mašina aplūžusi ir galva taip pat aplūžusi…”

– Netrukus po to, kai Vitalijus Kalėsūnis išdavė savo geriausią draugą, prieš kurį jis anksčiau vos nesimelsdavo, kančiose mirė Vitalijaus žmona. Turėdamas daugiau kaip 50 metų, Vitalijus liko vienas su savo defektuotais įvaikiais. Ir niekas jo su tokiais vaikais neįsileidžia.

– Piršosi Vitalijus vienai pusprotei, bet ji jam sako: „Ne, ne, aš dar ne visai pakvaišau, kad tąsyčiausi su tokiais vaikais”.

– Tačiau visi sodomkiečiai mato, kad Vitalijus Kalėsūnis ir dabar nepasimeta. Plepa, kad dabar antisemitas Vitalijus Kalėsūnis poruojasi su semitu Jankielievičiumi, naujuoju Alos Babijarovos vyru. Pagal Sartro formulę, kad antisemitas myli semitą.

– Be to, Vitalijus serga klostrofobija – uždarų erdvių baime. O kokios erdvės uždariausios? Kalėjimai ir beprotnamiai. Dėl to klostrofobija dažnai serga žmonės, kurie pasąmoniškai bijo pakliūti į kalėjimą arba beprotnamį.

– Pasodinkite Vitalijų ant automobilio galinės sėdynės – ir netrukus jis pradės daužyti galvą į mašinos viršų, kaip paukštis narve. Taip jį kankina nešvari sąžinė.

– O sekmadieniais nusidėjėlis šventasis Vitalijus vaikšto į cerkvę ir meldžiasi: „Viešpatie, gelbėk ir pasigailėk! Viešpatie, gelbėk ir pasigailėk!”

Štai jums postulato – DVILYČIAI ŽMONĖS – DVIVEIDŽIAI ŽMONĖS – pavyzdys. Dvilytės moterys – tai dviveidės žmonos. O dvilyčiai vyrai – tai dviveidžiai draugai. Moterims – tai šventosios Alos nuodėmės. O vyrams – tai šventojo Vitalijaus nuodėmės. Ir nepamirškite, kad tokių 52-54 proc. – kas antras žmogus.

– Kaip tik apie tokius ir dainuojama populiarioje Arkadijaus Severno dainoje: „Tik kiaulystės neatleisk – nei draugei, nei draugui!”.

– Mūsų specprogramoje Auksinis ruduo jūs matote daug apyžydžių, kurie šitai slepia. Tie patys 17 milijonų. O paskui iš tos aplinkos išlenda idealistas šizofrenikas Vadimas Maikovskis, Babij Jaro šeimininkas, taip pat paslėptinis pusžydis, kuris, žinodamas tuos žydų juokelius, varo žydus į Babij Jarą. Bet kas dėl to kaltas?

Profesorius Koganas, raudonasis naujosios sovietų inkvizicijos kardinolas ir slapčiausios SSSR spectarnybos generolas, susiraukė taip, lyg būtų suskaudę dantį:

– Štai, draugai, kaip atrodo po mikroskopu santuokos, šeimos ir vaikų atžvilgiu visa ši slaptoji „Siono išminčių protokolų” kabala.



20 Protokolas
Turinys