Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

16 Protokolas. Mistika ir statistika

Žydai pražudys Rusiją.

Dostojevskis

Generolas profesorius Solomonas Abramovičius Koganas, antrasis mesijas, darbavosi iki septintojo prakaito gelbėdamas žydus nuo antisemitizmo.

– Draugai, šiandien mes patikrinsime komunizmo religines šaknis. Pavyzdžiui, jūs visi, ko gero, manote, kad šūkis Kas nedirba – tas nevalgo! – tai komunizmo išradimas. Ne, tai pasisavinta tiksliai iš Evangelijos: Kas nenori dirbti tenevalgo! (2 Tes 3, 10).

– Tačiau iš pradžių jums priminsiu, ką apie religiją kalbėjo Siono išminčius profesorius Lombrozas: „Mahometas, Liuteris, Savanarola taip pat buvo pamišę genijai. Šitaip yra jei ir ne su visų religijų įkūrėjais, tai bent visų sektų, pasirodžiusių senajame ir naujajame pasaulyje”.

– Mandagumo arba takto sumetimais Lombrozas nesako „visų religijų”. Mes savo darbe taip pat nemėgstame sakyti visi. O dabar pasižiūrėkime, kaip yra su komunizmu, kuris Vakaruose vadinamas nauja religija.

– Pirmieji komunizmo šaltiniai, pradedant Karlu Marksu, stipriai trenkia žydais, kurie, to paties Lombrozo žodžiais tariant, psichinėmis ligomis serga 6 kartus dažniau, negu gojai. Visi jūs žinote, kad SSSR kompartija išaugo iš lenininės RSDDP. O dabar pasakykite man, iš ko gimė RSDDP? Kas žino?

Sutrikusi auditorija tylėjo.

– 1897 metais Bazelyje įvyko 1-asis sionistų organizacinis suvažiavimas. Po mėnesio, 1897 metų rugsėjo mėn. Vilniuje įvyko žydų socialistinio Bundo 1-asis suvažiavimas, kuriame dominavo sionizmo ideologija. O po 6 mėnesių, 1898 metų kovo mėn., Minske įvyko 1-asis organizacinis suvažiavimas RSDDP, kuri buvo atskirta nuo žydų Bundo ir kurioje knibždėte knibždėjo žydų, įskaitant pusžydį Leniną, o vėliau ir pusžydį Staliną.

– Beje, mažytė iliustracija dėl žydų revoliucionierių… Dabar pas mus Maskvoje psichuoja disidentas Geršuni Vladimiras Lvovičius, kurį Vakarų propaganda šlovina kaip angeliškąjį idealistą ir kovotoją už žmogaus teises. Bet jis yra žinomo žydo teroristo, stambaus esero, Grigorijaus Geršuni sūnėnas. Tas Geršuni vienu metu vadovavo Rusijos Vidaus reikalų ministro Sipiagino nužudymui, pasikėsinimui į Charkovo gubernatoriaus kunigaikščio Obolenskio gyvybę ir nužudė Ufos gubernatorių Bogdanovičių. 1904 metais jis, kaip žudikas, karo lauko teismo buvo nuteistas mirties bausme, tačiau, carui pasigailėjus, netrukus pabėgo. Ir tada tą teroristą žudiką Vakaruose išaukštino lygiai taip, kaip dabar jo sūnėną.

– Stalino laikais tas Vladimiras Geršuni sūnėnas sėdėjo tylutėliai, kaip pelė, konclageryje. Bet kaip tik jį mes išleidome, jis tučtuojau vėl klijuoja atsišaukimus, rašo laiškus SNO apie žmogaus teises, apskritai vėl prašosi į konclagerį. Nusiuntėme mes tą permanentinį revoliucionierių ekspertizei į Serbsko teisminės medicinos institutą. Išvada: nepakaltinamas, tai yra psichinis ligonis, pamišęs, pusprotis. Toks pat buvo ir jo dėdė teroristas. Valdant Stalinui, tokie buvo šaudomi kaip pasiutę šunys. O dabar mes tik sodiname į durnynus, o tai Stalino laikais, palyginti su sušaudymu, buvo laikoma didžiausia laime. Ir viskas tai pagal profesoriaus Lombrozo formulę.

– O dabar pasakykite man, kodėl 1903 metais Briuselyje, 2-me suvažiavime RSDDP suskilo į bolševikus ir menševikus?

– Dėl nacionalinio klausimo, – atsakė iš auditorijos.

– O konkrečiau?

– Tikriausiai dėl tautų apsisprendimo teisės.

– Ne, neatspėjote. Tą dalyką formali istorija kukliai nutyli. Šiek tiek nepatogu. Jie suskilo dėl žydų klausimo. Menševikai, daugiausia sionistai ir bundininkai, norėjo, kad partija paklustų žydams – kaip išrinktajai tautai. O bolševikai, vadovaujant pusžydžiui Leninui, aplinkui kurį taip pat knibždėte knibždėjo žydų, reikalavo priešingai, kad žydai paklustų partijai. Apskritai tipiškos žydų rietenos.

– Kadangi iki revoliucijos ir iš karto po revoliucijos kompartijos vadovybėje buvo daugiau kaip 90 proc. žydų, tai partijos viršūnėje dažnai kildavo ginčai žydų klausimu. Leninas, puskraujis, oficialiai pasisakydavo už žydų asimiliaciją, tai yra, kad jie susimaišytų su gojais mišriomis santuokomis. Gruzijos pusžydis Stalinas, kaip nacionalinių klausimų komisaras, taip pat buvo už žydų asimiliaciją, tai yra, kad jie ištirptų ir išnyktų.

– Tiems, kurie norėjo nacionalinės autonomijos, 1934 metais buvo įsteigta Žydų autonominė sritis, kuri savo teritorija didesnė už Belgiją, bet iš tos užmačios ničnieko neišėjo. Galų gale Stalinas nutraukė tuos ginčus iššaudydamas visus senuosius bolševikus, iš esmės žydus, per 1935-1938 metų Didįjį Valymą.

– Aš jums pateikiau istorinę apžvalgą. O dabar pasižiūrėsime į žydų asimiliacijos problemą nuodugniau. Manoma, kad žydai visada laikosi atsiriboję, ir paprastai nesudarinėja 2/3 mišrių santuokų. Ar taip yra? Kol kas tegul, o dabar pasižiūrėkime į statistiką.

– Štai aš imu A. Flegono ir J. Naumovo knygą Rusų antisemitizmas ir žydai, Londonas, 1968. Tai du Lenkijos žydai, kurie paspruko nuo Hitlerio į SSSR, o vėliau skrido į Izraelį, bet kažkodėl nusileido Londone. Toje knygoje maskvietis Solomonas Rabinovičius praneša, kad šiuo metu SSSR yra apie 3 milijonus žydų, iš kurių 3/4 milijono gyvena Maskvoje, ir kad 1966 metais Maskvoje 17-ai grynai žydiškų santuokų teko 33 mišrios santuokos (p. 45-46). Taigi išeitų, kad 2/3 arba 66 proc. žydų santuokų – tai mišrios žydų santuokos su gojais.

– Atrodytų, kad žydai laikosi Lenino ir Stalino priesakų dėl asimiliacijos. Viena karta yra laikomas 25 metų amžius, kuomet paprastai atsiranda vaikai, tai yra antroji karta. Jeigu atsižvelgtume į 66 proc. žydų mišrių santuokų, tai išeitų, kad per 2 kartas, per 50 sovietinės valdžios metų, visi žydai jau būtų susimaišę su gojais, jie turėjo asimiliuotis ir išnykti. Ar ne taip?

– Tai teoriškai. O praktiškai žydų skaičius SSSR nuo 1917 metų iki šiol išliko beveik be pokyčių – apie 3 milijonus žmonių. Kas čia yra? Kažkokia žydiška mįslė?

– Gerai, pasižiūrėkime kaip klostosi žydų reikalai JAV. Žydų kongregacijos sąjungos prezidentas Mozė Fejeršteinas tos Sąjungos suvažiavime 1965 metais pareiškė, kad iš 100.000 Vašingtono žydų 17,9 proc. jaunavedžių sudaro mišrias santuokas, o kai kuriose valstijose tas skaičius siekia 40 proc.

– Laikraštis New York Times, 1973 06 25, p. 38, praneša, kad pagal Žydų federacijos sąjungos statistiką, 1972 metais beveik 1/3 Amerikos žydų sudarydavo mišrias santuokas.

– Žurnalas Time, 1975 03 10, p. 25, patvirtina, kad beveik 1/3 žydų santuokų – mišrios. Beje, Time vadovas Andriu Chaiskelas pats vedęs žydę. Ir ne šiaip sau žydę, kuri prekiauja riestainiais, o New York Times savininko Zulcbergerio seserį.

– Taigi, jeigu Amerikoje 1/3 žydų sudaro mišrias santuokas, tai teoriškai per 3 kartas, per 75 metus, žydai Amerikoje turėjo asimiliuotis, ištirpti ir išnykti. O praktiškai viskas yra atvirkščiai – jų ten vis daugėja ir daugėja. Kas per stebuklas? Vėl kažkokia žydiška mįslė!?

– Kadangi Dievas mėgsta trejybę, tai, be SSSR ir JAV, paimkime dar ir Vokietiją. Dešimties tomų Universalioji žydų enciklopedija, Niujorkas, 1943, žydų išminties lobynas, praneša, kad iki Hitlerio atėjimo į valdžią 70-čiai milijonų vokiečių teko 1/2 milijono žydų. Straipsnyje Vokietija, p. 582, parašyta: „1935 metais Vokietijoje buvo 475 000 žydų ir 300.000 nežydų nearijų”.

– Kas tie nežydai nearijai? Tai žydų su vokiečiais mišrių santuokų produktai – pusžydžiai, ketvirčiažydžiai ir taip toliau. Taikant paprasčiausią aritmetiką, matysime, kad santykyje su grynaisiais žydais tie „nearijai” sudaro 63 proc. arba 2/3. Tai yra kiekvieniems 3 „gryniems” žydams tenka 2 „negryni” žydai.

– Kiek reikia mišrių žydų santuokų, kad kas trečiam žydui būtų priveista 2 pusžydžiai memzeriai?

– Leiskime, kad 1/3 žydų santuokų mišrios ir kad kiekvienoje tokioje šeimoje du vaikai. Štai tada ir pasidarys 2/3 nežydų nearijų. Šitaip apytikriai gauname 1/3 mišrių santuokų. Tiek pat, kiek ir Amerikoje.

– Beje, tame pačiame Universaliosios žydų enciklopedijos straipsnyje aprašytas vienas įdomus įstatymas iš Niurnbergo įstatymų apie rasės grynumą: „Tarnaitėms vokiško arba giminingo kraujo iki 45 metų draudžiama dirbti žydų šeimose”. Šį įstatymą tikriausiai įterpė pats Hitleris, kurio senelė iš tėvo pusės pastojo dirbdama tarnaite žydų šeimoje. Štai dėl to baistriukas Hitleris ir suvedinėjo su žydais savo šeimynines sąskaitas.

– Ir rašo apie tai ne kažkoks įtūžęs antisemitas žydėdra, o Universalioji žydų enciklopedija, žydų išminties lobynas. Stebiuosi, kokie tie antisemitai kvaili, net nesumoja dirstelėti į žydų enciklopedijas, kurias galima rasti kiekvienoje bibliotekoje. Ten galima iškapstyti tokių pikantiškų dalykėlių, kad pirštelius apsilaižysi.

– Dabar apibendrinsime. Manoma, kad žydai nuo pat Biblijos laikų pamišę dėl savo kraujo grynumo. Judaizmas mišrias santuokas kategoriškai draudžia. Ir šių dienų Izraelyje mišrios santuokos uždraustos. Žmonės, sudarę mišrias santuokas, ir jų vaikai Izraelyje jaučiasi prasčiau, negu žydai Hitlerinėje Vokietijoje. Kai padorioje ortodoksinėje žydų šeimoje sūnus arba dukra sudaro mišrią šeimą, tai papelė, mamelė ir visa giminė barstosi galvas pelenais ir staugia lyg per laidotuves.

– Bet visa tai mistika. O statistika sako visai ką kitą. SSSR 2/3 žydų sudaro mišrias šeimas. O JAV ir Vokietijoje mišrias šeimas sudaro 1/3 žydų. Tačiau kas vyksta, kad žydų skaičius nemažėja? Tos mįslės įminimas tegali būti vienas: tų mišrių santuokų produktai, pusžydžiai ir ketvirčiažydžiai vėliau sugrįžta į protėvių skraitą.

– Šiuo būdu žydai lyg ir atšviežina savo kraują. Tačiau esant tokiai apyvartai, kaip 2/3 mišrių santuokų SSSR ir 1/3 JAV ir Vokietijoje, per 50 arba 75 metus visi žydai jau ne žydai, o mišinys su gojais. Ar ne taip? Koks gi čia kraujo grynumas?

– Dėl to dažnai kyla ginčai, kas tie žydai: tauta ar religija? Bet ir patys žydai, kai reikia sako, kad mes atseit ne tauta, o religija. Ir įsidėmėkite, kad visi žydų diasporos apribojimai carinėje Rusijoje buvo vykdomi ne tautos ar kraujo linija, o dėl žydų religijos. Jeigu žydas persikrikštydavo, tai jis turėjo absoliučiai lygias teises. Bet apie tai žydai linkę nutylėti, sakydami, kad tai irgi antisemitizmas.

– Tebūnie taip, bet kokios to persikrikštijimo pasekmės? Hitlerio tėvas buvo krikštytas pusžydis, o iš jo gimė toks velnias, kaip Hitleris. Karlo Markso tėvas ir motina buvo žydai perkrikštai, o pagimdė tokį velnią, kaip Karlas Marksas. Ir tas pats su Leninu bei Stalinu, Himleriu ir Berija. Vadinasi, persikrikštijimas nepadeda. Ir dalykas vis tiktai ne religijoje, o kraujyje. Vėl kažkokia mįslė.

– Bet kodėl toks mįslingasis žydų kraujas, jeigu žydai, kaip mes jau išsiaiškinome, yra permanentinis mišinys su gojais? Tos mįslės įminimas toks. Yra keli etapai. Panašiai kaip kandis, kuris pradžioje skraido lyg drugelis, vėliau sudeda kiaušinėlius, iš kurių išsirita kenkėjiškos kirmėlaitės, kurios, atlikusios savo darbą, pavirsta kokonu, o po to – vėl drugeliu.

– Kadangi žydai nuo amžių gyvena svetimoje žemėje, kad neištirptų juos supančioje aplinkoje, jie sukūrė religiją, draudžiančią mišrias santuokas. Dėl daugiaamžės nuolatinės kraujomaišos su vienakilmiais ir giminėmis prasideda išsigimimas. Tada tie žydų išsigimėliai, žinodami, kodėl taip yra, norėdami atšviežinti savo supuvusį kraują, pradeda sudarinėti mišrias santuokas.

– Tačiau yra vienas esminis bet… Jie jau nebegali tuoktis su normaliais žmonėmis. Tokios santuokos, pliusas su minusu dažniausiai būna nepatvarios. Dėl to žydų išsigimėliai paprastai tuokiasi su tokiais pat gojų išsigimėliais, minusas su minusu, kurių visas legionas. Todėl tų mišrių santuokų produktai – pusžydžiai ir ketvirčiažydžiai – dažniausiai, taip pat nenormalūs, minusiniai.

– Su kuo tuokiasi žydų išsigimėliai? Su darbininkais ar valstiečiais? Žinoma, ne. Jie tuokiasi su gojų supuvusia inteligentija. Iš čia ir kilęs nelemtasis žydų inteligentiškumas, apie kurį Siono išminčius, profesorius Lombrozas, rašo, kad tarp žydų daug išsilavinusių ir talentingų žmonių, bet… ir pamišėlių tarp žydų 4-6-8 kartus daugiau, negu tarp gojų.

– Juk ir pasaulinio proletariato vadas Karlas Marksas vedė ne proletarę, o baronaitę Ženi von Vestfalen. Karlas Marksas – senojo pasaulio žudikas, o jo paties vaikai – savižudžiai. Iš esmės liūdnai pagarsėjęs žydų inteligentiškumas – tai genai, prisivogti iš gojų inteligentijos. Apskritai kaip kandys…

– Apie tai kalba ir Siono išminčius d-ras Langė-Eichbaumas, Lombrozo mokinys, savo knygoje Genijus, beprotystė ir šlovė, kurioje jis nedrąsiai aiškina, kad veisti genijus tyčia – beveik nusikaltimas: „Tam reikia sukryžminti žmones iš talentingų šeimų su svetimo kraujo žmonėmis ir pirmiausia su psichopatologinio kraujo, tai yra reikia sąmoningai daryti bionegatyvų žmogų…” Jis kalba apie žydus, bet, pats būdamas žydu, negali sudėti taškų ant „i”.

– Dėl to proceso ir atsiranda tokių genialių raudonųjų velnių, kaip Marksas, Leninas, Stalinas ir Berija. Arba tokių genialių rudųjų velnių, kaip Hitleris, Himleris, Heidrichas, Eichmanas ir taip toliau. Visa velnio karuselė.

– O paskui žydai skundžiasi, kad Marksas antisemitas, ir Hitleris antisemitas, ir Stalinas antisemitas. O jeigu aš jiems aiškinu to priežastis, tai jie sakys, kad aš taip pat antisemitas.

– Žinoma, apie šį procesą žinojo ir žydų baistriukas Hitleris, kai savo Mein Kampf tūžmavo prieš sifilį ir žydus ir tikino, jog žydai kažkokiu būdu „užteršia” vokiečių tautą. Juk jis pats buvo vienas iš 300.000 užterštų nežydų nearijų bjaurybių. O dabar visą Vokietiją ir visus vokiečius verčia atsiteisti už Hitlerį.

– Tai principinė šėtono ir antikristo sąjungos, arba ŠAS, schema. Bet, žinoma, nėra taisyklės be išimties. Pavyzdžiui, įvaikiai. Jau pačioje Senojo Testamento pradžioje, Pradžios knygoje, dažnai užsimenama apie vaikus vergus ir pirktinius ir kurie nėra iš jūsų giminės, kuriuos apipjausto, ir jie pasidaro žydais (Pr 17, 12, 13, 23).

– Taigi ir šiais laikais tarp žydų gali atsirasti žmogus, kuris pasakys: „Atleiskite, aš žydas ir net apipjaustytas, bet aš visiškai normalus!” Taip, jam tiesiog nepasakė, kad jis įvaikis.

– Ir tokių fokusų daug. Pavyzdžiui, galima turėti vaiką iš tarnaitės. Pagal Bibliją, visų žydų protėvis Abraomas, susitaręs su savo bevaise žmona Sara, įsigijo savo pirmą vaiką Izmailą iš tarnaitės egiptietės Agaros (Pr 16, 13). Pagal tą patį receptą padarė ir Hitlerį. Ir Karlas Marksas turėjo šalutinį vaiką iš tarnaitės, kuri įsūnijo Engelsas.

– Arba galima pakišti savo žmoną svetimam dėdei. Tas pats gudragalvis protėvis Abraomas pakišo savo žmoną Sarą faraonui, pristatydamas ją kaip savo seserį. Tiesa, Sara buvo bevaisė ir, sprendžiant iš Biblijos, apdovanojo faraoną venerine liga (Pr 12, 11-18).

– O kritišku atveju galima turėti vaikų net pasinaudojus savo tikru tėvu, kaip tai padarė gudragalvio Abraomo sūnėno, tikratikio Loto, sodomietiškos dukrelės (Pr 19, 32-36).

– O vėliau paaiškėjo, kad Sara iš tikrųjų Abraomo sesuo, tiesa, sesuo suvestinė, vieno tėvo, bet skirtingų motinų. Vadinasi, Abraomas vedė savo suvestinę seserį, tai jau išskirtinė kraujomaišos forma. O dar vėliau, kaip patyręs suteneris, vėl pakiša savo žmoną-seserį Sarą karaliui Abimelekui, kuriam su Sara atsitiko tie patys nemalonumai, kaip anksčiau faraonui (Pr 20, 12 ir 18).

– Atrodytų, kad visa tai niekai. Taip, bet tokia buvo ir… Alberto Einšteino santuoka! Antrą kartą jis vedė Elzę Einštein, o judviejų motinos buvo tikros seserys, o tėvai pusbroliai. O jo sūnus iš pirmosios santuokos su serbe Mileva Marič – pusžydis Edvardas – leido dienas beprotnamyje.

– Ir taip atsitinka, kad genialumas ir beprotystė – artimi giminės. Tačiau, deja, geriau įsižiūrėję matome, kad vienam genijui, išvestam tokiu būdu, tenka milijonas išprotėjusių, pamišėlių ir psichopatų, kur genialumu net nekvepia.

Antrasis mesijas KGB uniforma demonstratyviai palingavo galvą:

– Dieve, kokie tie antisemitai kvaili. Net Biblijos neskaito. O jei ir skaito, tai nesupranta, kas ten parašyta. O juk visus tuos biblinius fokusus galima pamatyti ir mūsų laikais.

– Mat Biblija parašyta simboline arba šifruota kalba. Tačiau tas biblines šifruotes išaiškinus galima surasti daug amoralių, kenksmingų ir pavojingų pamokymų, kurie pateikiami neva paties Dievo Jahvės vardu. Kai kurias šifruotes aš jums jau išaiškinau.

– Pavyzdžiui, aš imu klasikinę Chendriko van Luno knygą Biblijos istorija, Niujorkas, 1956. Ir iš karto, pačioje pradžioje jis rašo apie Bibliją tokius keistus perspėjimus: „Kur nors, žinoma, atsiras istorikas ar filosofas, arba koks nors keistuolis, kuris perskaitys visų tautų visas knygas ir kuris galbūt supras, kad artėja prie absoliučios tiesos. Bet jeigu jis nori taikiai ir laimingai gyventi, tai tegul apie tai patyli” (p. 17). Štai tą absoliučią tiesą mes ir dėstome jums kaip aukštąją sociologiją.

– Priminsiu jums dar kartą Siono išminčiaus daktaro Langės-Eichbaumo bionegatyvumo vertybių filosofija: „Patologinis pradas, prisidengęs religiniais, filosofiniais arba etiniai rūbais, gali esmiškai kenkti sveikam gyvenimui”. Tai liečia ir kai kurias Senojo Testamento vietas. Beje, tuoj po to d-ras Langė-Echbaumas, kaip ir van Lunas, perspėja, kad jeigu atsiras naujas vertybių filosofas, kuris panorės atmesti visą bionegatyvumą, jis gali atsidurti tarp varganos mažumos.

– Vakarų sektantai inkščia, kad mes draudžiame Bibliją. Mes jos nedraudžiame, bet… ir neskatiname. Beje, tą patį darė ir Rusijos carai. Ir ne kadaise, o visai neseniai – XIX amžiuje. Antai imperatorius Nikolajus I 1826 metų, balandžio 12 d. įsaku paliepė metropolitui Serafimui uždrausti Rusijos Biblijos bendruomenę, kuri vertė Bibliją į rusų kalbą. Įsidėmėkite, kad tai atsitiko iš karto po 1825 metų gruodžio dekabristų sukilimo. Pasirodo, kad ta Biblijos bendruomenė buvo susijusi su Anglijos masonais ir rusų dekabristais. Pirmoji Biblija rusų kalba pasirodė tik po 50 metų – 1876 m. Taigi mes darome tą patį, ką darė Rusijos carai. Nieko naujo po saule!

* * *

– Dabar pažvelgsime į šėtono ir antikristo sąjungą iš kitos pusės. Iš šėtono pusės. Priminsiu jums d-ro Vitelso amerikietiškąją statistiką, kurioje 47 proc. ištekėjusių moterų daugiau ar mažiau susipažinusios su homoseksu. Ir d-ro Kinsio statistika, kurią pateikia profesorius Sviadoščas, kad JAV lytinio akto priešžaismyje 54 proc. vyrų ir 52 proc. moterų užsiiminėja oraliniu seksu, tai yra prancūziška meile, bet tai yra latentinio ar prislopinto homosekso indikatorius. Taigi 52-54 proc. JAV gyventojų susipažinę su šėtonu.

– Daugelis tų oralinių vyrų ir žmonų puikiai supranta, kad jų prancūziški fokusai persiduos vaikams, ir net stipresnio pavidalo. Kai kurios tų žmonų, kartais susitarusios su vyrais, o kai kada ir paslapčia, daro vaikus su svetimu dėde. Su normaliu vyru. Kad pagerintų vaikų genetiką. Iš to atsirado toks iš pirmo žvilgsnio keistas posakis: ant svetimo b… į rojų joti.

– Beje, visų žydų pramotė, bevaisė Sara, gudragalvio Abraomo žmona-sesuo, pirmą kartą pastojo po to, kai juodu šiek tiek pakeitė savo vardus, ir jų šėtrą aplankė trys praeiviai, lyg Jahvė ir du angelai (Pr 18, 10). Bet, žinodami visus ankstesnius Abraomo ir Saros fokusus, dialektiniu požiūriu… patys suprantate.

– Taigi, viena vertus, išsigimėliai dažnokai daro vaikus su svetimu dėde. Kita vertus, kaip matyti iš praktinių stebėjimų, tarp tų tipo 52-54 proc. porų labai išauga mišrios santuokos su žydais. Bet kas gi iš to išeina? Jeigu tėtė gojus, o mama žydė, bet daro vaiką su kitu, sveiku gojumi, tai vaikas vis tiek bus pusžydis. Bet jeigu tėtė žydas, o mama gojė, šiksa, ir dar daro vaiką su kitu goju, tai vaikas bus visai ne žydas, o grynakraujis gojus. Ar ne taip?

– Būtent tuo ir paaiškinamas senas rabinų įsakymas, kad mišrių santuokų atveju žydės sūnus nuo gojaus laikomas žydu, blogiausiu atveju jis vis tiek pusžydis. O gojės vaikas nuo žydo žydu nelaikomas. To įstatymo griežtai laikomasi ir šių dienų Izraelyje.

– Rabinai tuos biblinius fokusus puikiausiai žino. Bet ir aš mačiau tuos fokusus tarp savo pažįstamų. Žinoma, viskas daroma patyliukais. O rezultatai paaiškės tik po 20 metų. O rezultatai dažniausiai prasti.

– Visa nelaimė, kad išsigimimas prasideda ne nuo apačių, o visuomenės viršūnių. Dėl to visuomenės viršūnėje ir inteligentijoje labai daug išsigimėlių. Vėliau prasideda tų išsigimėlių kryžminimasis su žydais, kurie yra pati degeneratyviausia tauta pasaulyje, ir kurie išsibarstę po visą pasaulį. Kaip tik tokiu būdu žydai ir mėgina užvaldyti visą pasaulį, nes tai protėviui Abraomui pažadėjo Jahvė: „…nes padariau tave daugybės tautų tėvu. Padarysiu tave be galo vaisingą, iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai” (Pr 17, 5-6).

– Jahvė pažada tai 100-mečiui Abraomui ir 90-metei Sarai. Ir kelia vienintelę būtiną sąlygą – apipjaustymą (Pr 17, 10). Bet apipjaustymas iš tikrųjų reikalingas tik fimozės arba apyvarpės susiaurėjimo atveju, o tai yra išorinis išsigimimo požymis. Taigi visa žydų istorija paremta apipjaustymu, tai yra išsigimimu.

– Tą šėtono ir antikristo sąjungos ŠAS procesą pastebi ir kiti tyrinėtojai. Pavyzdžiui, F. Rodericho-Štoltcheimo knygoje Žydų sėkmės mįslė, Kalifornija, 1970, parašyta: „Kai kurie visuomenės sluoksniai, kurie užbaigė savo supanašėjimą su žydais, yra degeneratyvūs tipai, pasmerkti šiaip ar taip išnykti. Tik tie degeneratai turi polinkį žydams” (p. 214).

– Ten pat: „…žydai kilo iš visų rasių rūšių mišinio atliekų, tačiau per kelis tūkstančius metų maišymosi ta mišrainė pasidarė savotiškos rasės tipas” (p. 223).

– Ten pat: „Žydiškumas tai žmonijos ligos simptomas, faktas, kurį patvirtina net žydas Henrikas Heinė, vadindamas tai amžinu užkratu, atneštu nuo Nilo krantų” (p. 284). Beje, šia liga sirgo ir pats Heinė: būdamas 49-erių metų, jis susirgo progresuojančiu paralyžiumi, tipiška degeneratyvine liga, ir 10 metų lėtai merdėjo, kaip jis pats rašė, čiužinio kape.

– Ten pat autorius cituoja žydą d-rą Miuncerį, kuris savo knygoje Kelias į Sioną rašo: „Šitaip mes, žydai, ne tik degeneravome ir esame pabaigoje civilizacijos, kuri save išeikvojo, mes užkrėtėme visų Europos tautų kraują – galimas daiktas, mes užkrėtėme juos pirmiausia. Apskritai dabartiniais laikais žydai daro įtaką viskam. Mūsų idėjos pažadina viską, mūsų dvasia valdo pasaulį. Mes esame šeimininkai, nes tai, kas yra šiais laikais valdžia, yra tiesioginis mūsų genijaus produktas” (p. 284).

– O kad jūs nesistebėtume, draugai, prisiminkite Marksą ir Froidą. Taip pat baistriuką Hitlerį ir tokius pusžydžius memzerius, kaip Kerenskis ir Leninas, Stalinas ir Berija, Himleris, Heidrichas ir Eichmanas. Prisiminkite taip pat 3-ąjį Kalmykovo dėsnį, pagrįstą vakarietiška statistika, kad 90 proc. pasaulio genijų yra psichiškai nenormalūs, nes išsigimę. Todėl Levas Tolstojus ir sako, kad pasaulį valdo pamišėliai. O daugiausia tokių pamišėlių, arba, tiksliau, psichopatų, tiekia žydai. Matote, kaip viskas sutampa, kaip du kart du – keturi.

– Dabar aš imu Prancūzijos žydo Bernardo Lazario knygą Antisemitizmas, Londonas, 1967, kurioje jis rašo: „Babilono nelaisvės laikais, – kaip sako Maimonidas, – žydai maišėsi su visomis svetimomis tautomis ir turėjo vaikų, kurie savo santuokomis sukūrė savotišką mišinį” (p. 124).

– Ten pat: „…visoje Europoje žydai verbavo naujus šalininkus, atnaujindami savo kraują naujo kraujo priemaišomis Taigi žydų tauta, įsivaizduojama tiek žydų, tiek ir antisemitų, kaip labiausiai neprieinama, labiausiai vienalytė tauta, iš tikrųjų yra labai nevienalytė” (p. 125-26).

– Tai rašo ne koks nors kvailas antisemitas, o žymus sionistas Bernardas Lazeris, I sionistų kongreso, įvykusio 1897 metais Bazelyje, dalyvis ir Dreifuso gynėjas. Be to, jis cituoja Maimonidą, žinomą XII amžiaus žydų filosofą, kurio idėjomis naudojasi net vadinamieji XVI amžiaus Rusijos žydžiuojantys eretikai. Vadinasi, šaltiniai nepriekaištingi.

– Taigi matome, kad ne tik 2/3 SSSR ir 1/3 JAV bei Vokietijos žydų sukuria mišrias šeimas, bet šis procesas vyksta jau 4000 metų, nuo to laiko, kai žydai pasklido po visą pasaulį. Ar galima tokiu atveju tą mišrainę vadinti tauta? Ne, tai savotiškai dirbtinė tauta. Ne tiek tauta, kiek religija, jeigu norite, sekta.

– Visa šios problemos esmė, kad žydai, būdami išsigimėlių sekta, maišosi mišriomis santuokomis dažniausiai su gojų išsigimėliais. Paprastai su inteligentijos arba aukštosios visuomenės išsigimėliais. Ir įvyksta tai, ką tokie filosofai, kaip Berdiajevas (masonas, vedęs žydę), vadina šėtono ir antikristo sąjunga, ir tai neva bus šio pasaulio kunigaikščio, o tai yra velnio slapyvardis, karalystė.

– Tokios karalystės pavidalas pasirodė Rusijoje po 1917 metų revoliucijos, kai žydai SSSR užgrobė visą valdžią. Bet kodėl ta žydiškoji karalystė dabar pasibaigė? Ogi todėl, kad Kremliaus žydeliai, kovodami dėl valdžios, vieni kitus iššaudė. O dabar žydai klykauja apie emigraciją iš SSSR.

– Štai dar vienas apreiškimas iš sionisto Lazario knygos: komunistas Karlas Marksas, socialistas Lasalis, kurį Marksas vadino žydų negru, socialutopistas Furjė ir anarchistas Prudonas – visi jie vienbalsiai laiko žydus… parazitais (p. 190). Dieve mano, visi komunizmo protėviai žydus laiko parazitais!?

– Ten pat: „Revoliucija yra darbas vienos arba kelių sektų, atsiradusių gilioje senovėje, sektų, sukurtų tokiu pat troškuliu ir tokiu pat principu: valdžios troškuliu ir griovimo principu” (p. 114). Tai tas pats, ką Froidas vadina valdžios ir griovimo kompleksais, paprastai susijusiais su homoseksu, apie ką mes jau kalbėjome. O dabar man pasakykite: nejaugi viso to nežinojo senas revoliucionierius Stalinas? Aišku, žinojo. Dėl to Stalinas ir iššaudė visus leniniečius, kaip pasiutusius šunis.

– Ir dar priminsiu, ką savo knygoje Judėjų erotika kalba Alenas Edvardsas: daugelis Romos istorikų klasikų – Justinas, Maneto, Tacitas ir Diodoras Sikulas – rašo, kad žydų išėjimas iš Egipto iš tikrųjų buvo išvarymas seksualiai pasiligojusių žydų vergų gaujos, kuri platino pražūtingą ligą visame Egipte. Kaip matote, visų liudytojų parodymai tuo klausimu sutampa.

– Imu Tamaros Solonievič knygą Treji metai Berlyno prekybos atstovybėje, Sofija, 1938. Tamara Solonievič – Ivano Solonievičiaus, labai geros knygos Rusija konclageryje autoriaus žmona. Ji darbavosi toje prekybos atstovybėje nuo 1928 iki 1931 metų. Ir štai ką ji rašo:

„Pastaraisiais metais Sovietų Rusijoje pastebima daugybė mišrių santuokų, ir vaikai iš tų santuokų, kur tėvas – žydas, o motina – rusė arba atvirkščiai, galėtų būti geresni: isterikai, degeneratai, epileptikai ir net paralitikai. Ir šit komandiruojama tokia pora į Vokietiją. Vos atvykę, pradeda gydyti savo vaiką. Dažnai liga nepagydoma, bet dedamos įvairiausios pastangos, labai brangiai kainuojančios. Ir vėlgi tie žydai dažniausiai – dideli sovietų pareigūnai…”

„Kaip dabar prisimenu vieną atvejį. Kažkodėl aš užėjau į ambulatoriją. Ant vienos kėdės sėdėjo padoriai apsirengusi moteris ir laikė ant rankų gražutę mergytę. Tos mergytės veidas ir dabar stovi man prieš akis kaip gyvas: mėlynos akutės, lygūs, lyg nupiešti antakiukai, rausva burnytė. Pradžioje aš nieko nepastebėjau, bet už sekundės mergytė visa kažkaip susigūžė, veidukas susiraukšlėjo lyg nuo nepakeliamo skausmo, o dešinioji rankytė pradėjo karštligiškai kasyti veidą. Paskui ji kiek nurimo, bet po minutės kitos traukuliai pasikartojo”.

„Paaiškėjo, kad mergaitė serga kažkurių nervų paralyžiumi: jai jau du metai, bet ji nevaikšto, nekalba, nieko nesupranta ir nesuvokia, ir kas dvi minutės jos kūnelį sukrečia tie siaubingi traukuliai. Ją visą laiką reikia laikyti ant rankų, nes iki kraujo nusidrasko veidą ir gali susižaloti akis, ją reikia maitinti iš buteliuko, ir tik tas kelias valandas, kai ji užmiega, motina truputį gali pailsėti. Ir kartu tokios gražios mėlynos akys, ir tokia meili šypsena, kad sunku patikėti ta siaubinga kraujo liga. Motina – rusė, tėvas – žydas, užima aukštą postą”.

– Pasižiūrėsime dar kelis tos šėtono ir antikristo sąjungos ŠAS pavyzdžius, kuri neva būsianti šio pasaulio kunigaikščio karalystė. 98 proc. vadinamųjų mūsų disidentų, nesitaikstėlių arba kitaminčių – tai kairieji, kurie vienaip ar kitaip susiję su žydais. Tai iš esmės neotrockistai. Bet kokie 2 proc. mūsų disidentų – tai dešinieji, kurie ir neoslavianofilai. Pavyzdžiui, pogrindinė Social-krikščionių sąjunga (rusiškas sutrumpinimas – . – A. G. J.), kurios narius mes suvarėme į lagerius arba išgrūdome į užsienį. Kodėl?

– Mat savo ideologijoje jie remiasi Berdiajevo, Solovjovo ir jų sekėjų filosofija. Bet tai ne kas kita, o dešinysis masonystės sparnas, kuris dangstosi neokrikščionybe. Už tą neokrikščionybę caro Šventasis Sinodas 1915 metais Berdiajevą nuteisė amžinai tremčiai į Sibirą. Iš esmės tai buvo ne dievoieška, o neosatanizmas. Taigi drausdami skaityti Berdiajevą, mes tiesiog sutariame su caro Šventuoju Sinodu.

– Jeigu šabes gojus Berdiajevas buvo masonas, vedęs žydę, tai jo draugužis Vladimiras Solovjovas buvo tos santuokos produktas – pusžydis ir taip pat masonas, kas, aišku, kruopščiai slepiama. Jo tėvas buvo Sergjiejus Michailovičius Solovjovas, garsus rusų istorikas, akademikas ir slavofilas. Tačiau šis iš slavofilų, kurie dažniausiai laikomi antisemitais, kažkodėl vedė semitę. Taip pat įprastas reiškinys. Pagal pirmąjį marksizmo dėsnį – priešybių vienybė ir kova.

– Abu sūnūs iš tos santuokos, kaip ir turi būti, aiškiai nenormalūs. Vyresnysis sūnus, Vsevolodas Solovjovas, tapo rašytoju ir rašė masoniškus romanus, kaip Gorbatovų namų šeimos kronika (Didysis rozenkreiceris). Apskritai kuprotas (rus. – kuprotas). O jaunesnysis sūnus, Vladimiras Solovjovas, kaip jį garbina kairioji spauda, buvo didis mąstytojas, filosofas ir teologas.

– Išsimokslinęs ir sąžiningas archimandritas Antonijus (Chrapovickis), artimai pažinojęs Solovjovą, apie šį teologą taip rašo: iš pradžių slavofilas, po to lenkofilas ir popiežininkas, įsislaptinęs katalikas-unitas ir dar žydofilas ir kosmopolitas, tipiškas žydžiuojantis inteligentas. Kartais jis būdavo nesivaržantis melagis ir juokdarys, smarkiai išgėrinėjantis. Darkymosi, melo ir apsimetinėjimo jis neatsisakė net mirties patale, sakydamas: „Neleiskite man užmigti, aš dar turiu pasimelsti už žydų išgelbėjimą” ir tuo metu murmėjo psalmes „žydų kalba”, kurių jis nemokėjo ne tik žydiškai, bet ir rusiškai. Sėbravosi su nihilistais ir spjaudė į savo tėvynę. Solovjovo kalbos panėšėdavo į pamišusio profesoriaus kalbas Dostojevskio Velniuose. Dekadentizmas. Solovjovo filosofija tokia: reikia įrodyti prostitutės skaistybę, plėšimų garbingumą, išdavikų patriotizmą, melo ir šmeižtų teisėtumą. ( (). . ., , 1911, 3- , p. 184-188).

– Užtat Žydų enciklopedija (leidykla Brokhaus-Efrona, SPB, 14-as tomas, p. 446-447) Solovjovu baisiai žavisi. Jis iš karto apskelbiamas įžymiu rusų filosofu, nes domėjosi Talmudo ir rabinų tekstais. Ak, aš taip pat jais domėjausi ir net jums juos citavau. Be to, Solovjovas tikėjo „dievgimdės tautos” atgimimu, tikėjo „Izraelio tautos, pašauktos sukurti Dievo karalystę žemėje, providencine misija”. Solovjovas „atskleidžia šmeižtų apie žydiją nepagrįstumą, demaskuoja piktybišką antisemitų melą”. Solovjovas įtikinėja, kad „Talmude nėra tų kvailų įsakymų, kuriuos jame nori surasti antisemitai”. Bet aš jums kai kuriuos Talmudo įstatymus citavau, ir jūs patys matote, kad šis „teologas” įžūliai meluoja. Ir miręs Solovjovas ne paprastai, o „mirties guolyje kalbėdamas karštas maldas už daug iškentėjusios „dievnešės tautos” atgimimą”.

– Prisiminkite legendą apie antikristą, kuris kažkodėl būtinai turi būti žydės nuo gojaus sūnus. Šitoks tipiškas antikristas ir buvo Vladimiras Solovjovas. Tačiau mažai kas žinojo, kad tas šabes gojus buvo pusžydis. Užtat visi žydai žinojo puikiausiai, kad jis memzeris, kad jis savas. Štai ir aš padariau jam reklamą.

– Prieš mirtį Solovjovas visada mūvėjo juodomis pirštinėmis, nes jis sirgo nervine egzema. Mirė jis būdamas 47-erių metų – apsinuodijęs savo darbo ledinukais su terpentinu, kuriuos jis rydavo didžiuliais kiekiais.

– Solovjovas buvo tipiškas pusprotis pusžydis, kuris iš ruso tėvo paveldėjo talentą, o iš žydės motinos – pamišimą. Štai jis, žydų talentas, – vogti inteligentų genai, pavogti iš gojų. Vienaip ar kitaip, bet Solovjovo filosofija – dvasiniai nuodai. Supuvusio liberalizmo lavoninis nuodas. Piktas nihilizmo, anarchijos ir revoliucijos gėris.

– Tai ir apsprendžia mūsų požiūrį į netikrus slavofilus iš social-krikščionių (), kurie išpažįsta šabes gojų Berdiajevą ir antikristą Solovjovą. Dėl to mes siunčiame juos į lagerius, kuriuose juos gydo pagal didžiojo humanisto Levo Tolstojaus receptą. O vėliau, jeigu tai nepadeda, tuos neokrikščionis mes išgrūdame į užsienį. Tegul ten veisia nihilizmą ir anarchiją.

– Dar vienas šėtono ir antikristo sąjungos ŠAS aukščiausio lygio pavyzdys. Grafas Sergiejus Juljevičius Vitė (1849-1914), finansų ministras (1892-1903), o vėliau ministras pirmininkas (1903-1906). Jo pirmosios vedybos pasibaigė skandalu, antrą kartą jis vedė žydę Matildą Chotimskąją ir, naudodamasis didele įtaka rūmuose, visokeriopai balsuodavo už žydus. Po rusų-japonų karo 1905 metais Vitė pasirašė Portsmuto taikos sutartį.

– Prancūzijos pasiuntinys Paleologas apie Vitė rašė: „Mįslinga, įkyri asmenybė, labai intelektualus, despotiškas, viską smerkiantis, įtikėjęs savo visagalybe; apsėstas garbės troškimo, pavydo ir išpuikimo, yra blogis ir pavojus tiek Prancūzijai, tiek Rusijai”. 1906 metų sausio 12 d. Nikolajus II savo dienoraštyje apie Vitė rašė: „Aš niekada nesu matęs tokio chameleono”. Vitė psichologijoje vienu metu derėjo išpuikimas ir savikliova, panaši į Romos popiežiaus neklystamumą, ir liguistas menkavertiškumo kompleksas dėl nevykusios pirmosios santuokos. Vitė ypač pykosi su Stolypinu ir po 1903 metų buvo Nikolajaus II priešas. Savo memuaruose Vitė dekabristus vadina kilmingais žmonėmis, nors jis puikiai žinojo, kad dauguma dekabristų buvo masonai. O po to išaiškėja, kad ir pats šabes gojus Vitė buvo stambus masonas. Štai čia ir visa jo keisto elgesio mįslė.

– Na, o kaip reikalai Sovietų Sąjungoje? Galbūt geresni? Didžiausiame Amerikos laikraštyje New York Times – beje, visiškai žydiškame – 1970 02 04 numeryje, p. 4, pranešama, kad Izraelio parlamente Knesete kalbėjo komunistų deputatas Mošė Snegas ir paprašė paaiškinti, ką reikia laikyti žydu. Mošė Snegas labai stebisi, kad Izraelio prezidento Ben-Guriono sūnus vedė goję, šiksą: vadinasi, pagal Izraelio įstatymus, jo vaikai bus nežydai!? Mošė Snegas dar labiau stebisi: štai prezidento Chruščiovo sūnus vedė žydę, vadinasi, jo vaikai formaliai bus laikomi žydais!? Vadinasi, Ben-Guriono anūkus reikia išmesti iš Izraelio, o Chruščiovo anūkams reikia siųsti kvietimus emigruoti į Izraelį?

– Turiu pridurti, kad pirmoji Chruščiovo žmona – Nadiežda Gorskaja – buvo žydė. Tai patvirtina net 1959 12 30 Naujas rusų žodis. Tą žmoną antisemitas Stalinas 1931 metais išvarė į Sibirą ir privertė Chruščiovą šokti hopaką, sakydamas: „Tu, kvaily, už tai dar man padėkosi!” Todėl pusiau žydiškas Chruščiovo sūnus Sergiejus ir vedė žydę, patraukė atgal į protėvių sterblę.

– Aš tyčia cituoju Naują rusų žodį, kad manęs neapkaltintų, jog aš antisemitas. Taigi 1979 01 12 NRŽ-dyje Miša Goldšteinas rašo: „O juk žinoma, kad Brežnevas laikomas antisemitu Nr. 1 … SSSR, „išmintingai” valdoma Brežnevo, tapo zoologinio antisemitizmo tvirtove. Daug kalbama apie Brežnevo ligą… Nežinau, kaip vadinasi jo daugybė ligų, bet viena jų – liguistas antisemitizmas – matoma akivaizdžiai”.

– Bet tame pačiame NRŽ, 1977 12 11, pranešama, kad antisemitas Brežnevas vedęs žydę Viktoriją Petrovną, ir net iš buržuazinės žydų šeimos. Tik štai su jų vaikais betvarkė. Pusžydė dukra Galina kelis kartus išsiskyrusi, reiškia, betvarkė po jos sijonu. O 1978 06 01 NRŽ rašo, kad pusiau žydiškas Brežnevo sūnus Jurijus – alkoholikas, ir buvo specialiomis priemonėmis gydomas nuo alkoholizmo Serbskio vardo institute, tai yra tame pačiame durnyne, kuriame remontuojami smegenys žydų disidentams.

– Apskritai panašu į tai, kad Viktorijos Petrovnos prastas paveldėjimas. Gali būti, kad, žiūrėdamas į savo pusžydžius vaikus, Brežnevas ir tapo antisemitu…

– O dabar jums priminsiu, ką sako Kenetas Gofas, vienas atgailaujančių JAV kompartijos organizatorių ir vadovų, savo knygoje Komunizmo tėvas – satanizmas. Jis rašo: „…ten bus sukurta dvasinė demoralizacija ir papročių smukimas labiausiai talkinant žydų moterims, apsimetančioms prancūzėmis, italėmis ir taip toliau. Jos tikrosios nepadorumo palydovai vyrų, esančių tautų priešaky, gyvenime”.

– Negi Chruščiovas ir Brežnevas nėra tie patys vyrai, esantys tautų priešaky? Beje, Gofas nurašė tai ne nuo lubų, o cituoja Siono išminčių protokolus, kuriuose žydai nori užgrobti visą pasaulį, talkinant žydų kabalai ir kažkokiai simbolinei gyvatei.

– Hm, iš pradžių Rusiją užgrobė užsimaskavę pusžydžiai Kerenskis, Leninas ir Stalinas. O paskui užsimaskavusios Chruščiovo ir Brežnevo žydiškos žmonos. Kas per kabala? Štai ir galvokite patys…



17 Protokolas
Turinys