Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

15 Protokolas. Ydų šaknis

Štai kodėl Dievas paliko juos
gėdingų aistrų valiai. Jų moteriš-
kuosius prigimtinius santykius
pakeitė priešingais prigimčiai.
Panašiai ir vyriškiai, pametę
prigimtiniu santykius su moterimis,
užsidegė geiduliais vienas kitam,
ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems
būdavo jais pačiais atmonijama.

Rom 1, 26-27

Kol sovietų ir amerikiečių diplomatai ginčijosi dėl neutroninės bombos ir kreisuojančių raketų, kuriomis vieno mygtuko nuspaudimu galima sunaikinti milijonus žmonių, kol Vakarai žaidė „kinų korta”, bandydami užsiundyti kinus prieš sovietus, profesoriaus Maksimo Rudnevo smegenų treste, kuris Maskvos viršūnėse buvo vadinamas Raudonuoju Popiežiumi, buvo kalami nauji sovietinių vadų kadrai. Naujos sovietų inkvizicijos profesoriai, kuriems iš po baltų chalatų, kaip velnio uodega, kyšojo KGB uniforma, toliau analizavo tas gėrio ir blogio, laimės ir nelaimės, gyvenimo ir mirties šaknis, kurias kadaise vadino Dievu ir velniu, ir skelbė:

– Juk neveltui marksizmas lyginamas su nauja religija. Štai mes ir duosime jums savo naują sovietinį Dievą! Ir mūsų naują sovietinę Tikybą! Tačiau pirmiau reikia suprasti, kas už to slypi. Pagal visas dialektikos taisykles.

Po to, lyg ir teisindamiesi, juodosios sociologijos profesoriai iš MTI-13 ir generolai iš KGB 13-to skyriaus paaiškindavo:

– Žinote, juk yra medicinos tarnybos generolai. Nors jie su kariškais mundurais, tačiau jie puikūs chirurgai. Taip ir mes. Nors ir su KGB uniforma, tačiau tai tik dėl patogumo, dėl operatyvumo. O iš tikrųjų mes tiesiog mokslininkai – sociologai, psichologai. Jeigu norite – filosofai ir teologai. Žinote, anksčiau būdavo mistika, o dabar turime statistiką, elektronines skaičiavimo mašinas, kompiuterius.

Kai kurios paskaitos būdavo tokios slaptos, kad profesoriai net draudė jas konspektuoti, o konspektus, kuriuos studentai, nors ir ministrų bei maršalų rango, nors ir žilstelėję, tačiau, kaip išdykėliai berniukai, pakrikštijo Sovietų išminčių protokolais. Todėl kai kuriuos ypač delikačius dalykus tenka pateikti sutrumpintai, ištraukomis. O juodieji profesoriai skelbė:

– Žinote, Dievas teisybę mato, bet neskuba jos sakyti…

Pavyzdžiui, medtarnybos generolas profesorius Bykovas, Raudonojo Popiežiaus leibmedikas ir Socialistinio darbo didvyris, kuris kadaise, kaip sakoma, davė Stalinui komuniją, dabar skaitė paskaitą apie… prostitutes. Tačiau iš pradžių jis padarė mažutę įžangą.

– Draugai, jeigu mes jau išsiaiškinome, kad tos pačios galios stūmė negrų burtininkus, Sibiro šamanus, viduramžių raganas ir vedlius, daugumą didžiųjų vadų, revoliucionierių ir senovės bei vidurinių laikų istorijos diktatorių… Jeigu, kaip jau žinote, šitai atitinka ypatingas valdžios kompleksas, susijęs su agresyvumu ir sadizmu… Tai kaipgi šitai atrodo mūsų laikais? Šiandien! Nejaugi viskas pasikeitė? Arba galbūt pasikeitė tik pavadinimai? Ar nestumia kai kurių šio pasaulio kunigaikščių tos pačios tamsiosios jėgos? Kaip matote, klausimas labai delikatus. Tačiau dėl to ir reikia žinoti tas labai įvairias ir labai dinamiškas jėgas iš arčiau.

– Grįšime prie mūsų blogio medžio schemos, – profesorius pasisuko į pakabintą ant lentos schemą, primenančią medį. – Beje, mes tą schemą paėmėme iš knygos dar vieno Siono išminčiaus – daktaro Bendžamino Karpmano, kuris yra vyriausias Šv. Elzbietos ligoninės Vašingtone psichiatras. Ta knyga storesnė už Bibliją ir vadinasi Seksualinis nusikaltėlis ir jo nusikaltimai, Niujorkas, 1954 (p. 746-747).

– Tačiau mus domina ne tiek medicininiai, kiek tos problemos socialiniai aspektai. Štai ant tos šakelės jūs matote prostituciją. Dažniausiai manoma, kad moterys eina į gatvę iš skurdo. Tačiau kodėl šitoje schemoje prostitucija pateko tarp psichoseksualinių iškrypimų? Mat tokių reiškinių, kaip prostitucija, priežasčių yra daug. Ir kai mokslininkai ėmė rimčiau domėtis tuo klausimu, tai pirmoje vietoje atsidūrė ne socialinės, o psichinės priežastys.

– Pavyzdžiui, sąlygiškai manoma, jog visuomenėje homoseksualumas sudaro apie 5 proc. Atrodytų, kad kur jau kur, o tarp prostitučių, kurios nuolat gyvena su vyrais, tas procentas turėtų būti mažesnis. O iš tikrųjų vieni mokslininkai, kaip berlynietis Miolis, tarp prostitučių lesbijiečių aptiko ne 5, bet 25 proc. lesbijiečių. Kiti, pvz., seksologas Chavelokas Edlis iš Londono ir profesorius Lombrozas iš Italijos, priskaičiavo jų daugiau kaip 40 proc. O dar kiti, pvz., d-ras Vitelsas, mano, kad prostitutės beveik visos nenormalios – tai tiesiog biseksualūs, dvilyčiai arba belyčiai sutvėrimai.

– Paradoksas? Taip. Tai paaiškinama sudėtingais psichiniais kompleksais, kai žmogus, negalėdamas gyventi normalų gyvenimą, iš vieno kraštutinumo puola į kitą.

– Šia tema rekomenduoju mūsų bibliotekoje pasiskaityti gerą Stefano Cveigo novelę „Seserys dvynės”. Ten viena seserų įžymi kurtizanė, o antroji, kad pirmąją perspjautų, tampa šventąja. Cveigas tokiomis psichoanalitinėmis temomis labai domėjosi. O paskui nusižudė kartu su savo žmona. Ištikus psichinės depresijos priepuoliui. Šlykštu pasidarė žiūrint į juos supantį pasaulį.

– Greta prostitucijos blogio medžio schemoje yra sutenerystė. Tai prostitučių sugyventiniai, gyvenantys jų sąskaita. Atrodytų, kad šitie vyrai turi viską, ką galima gauti iš moterų. Bet kodėl tada sutenerystė taip pat pakliuvo į psichoseksualinių iškrypimų sąrašą? Matote, iš teisminės medicinos statistikos matyti, kad dauguma sutenerių – tai tos pačios prostitutės, tik vyriškos rūšies, tai yra aptarnaujantys pagyvenusias moteris ir homoseksualius vyrus. Ir jūsiškiams – ir mūsiškiams.

– Vėl paradoksas. Tai tie patys susipainioję dvilyčiai tipai, kurie, kaip ir prostitučių lesbijiečių atveju, iš vieno kraštutinumo puola į kitą – nuo sutenerystės prie senučiukių arba pederastijos. Šitaip suteneris ir prostitutė psichologiškai papildo vienas kitą, kaip dvi visumos dalys.

– Dabar pasižiūrėkime į prostitutės klientą. Žinoma, pas ją gali užsukti kiekvienas vyras, – čia naujosios sovietų inkvizicijos generolas profesorius taip nusišypsojo, lyg būtų prisiminęs jaunystę. – Pats aš, prisipažįstu, prostitutėmis niekada nesinaudojau. Aš teikiu pirmenybę „sąžiningų duodikių” rūšiai. Taip… Taigi, kai sociologai ištyrė prostitučių klientus, tai pirmą vietą, nors ir kaip būtų keista, užėmė visokiausi legionieriai iš d-ro Kinsio legiono. Kodėl? Dėl tos paprastos priežasties, kad jiems reikia ne įprastų, o ypatingų meilės būdų, kuriuos kitur išmėginti sunku. Kalbėdamas apie normalius ir nenormalius žmones psichopatologijos maestro Dostojevskis vadino juos ordinariniais ir ekstraordinariniais. Ir ordinariniai žmonės, tokie kaip jūs, nė nenutuokiate apie tuos specialius meilės būdus, kurie reikalingi ekstraordinariniams žmonėms. Užtat prostitutės juos puikiausiai pažįsta ir net turi tokiam atvejui specialų preiskurantą.

Po to ekrane buvo parodyta populiaraus prancūzų dekadento egzistencialisto Žano Ženė (Genet) pjesė Balkonas. O profesorius Bykovas paaiškino:

– Kai kurie Vakarų gudragalviai Ženė vadina savo kartos didžiausiu rašytoju. Jis nežinomų tėvų sūnus. Sprendžiant iš jo tolimesnės karjeros, gali būti, kad jis yra vagies ir prostitutės sūnus. Apskritai paleistuviukas. Iki 10 metų jis buvo auklėjamas globos namuose. O nuo 10 metų jis sėdėjo beveik visų Europos šalių kalėjimuose kaip tarptautinis vagis recidyvistas. Savo literatūrinę karjerą jis pradėjo kalėjime. Tuose kalėjimo kūriniuose – romanuose, pjesėse, eilėraščiuose – jis aukština nusikalstamumą ir nusikaltėlius, vagis, prostitutes ir homoseksualistus, neslėpdamas, kad ir jis pats homo. 1948 metais jį, kaip nepataisomą recidyvistą, nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Bet tučtuojau jį užstojo visa eilė stambių prancūzų rašytojų, iš jų ir pedermotas Andre Židas, dekadentas Sartras ir avangardistas Kokto. Jie padavė peticiją Prancūzijos prezidentui, ir Ženė buvo pasigailėta.

– Beje, tokios rūšies kairieji rašytojai dabar balsuoja už mūsų sovietinius rašytojus disidentus: Siniavskį-Tercą, Maksimovą, Nekrasovą, Galičių, Solženicyną, Tarsį, Amalriką ir taip toliau. Žvejys žvejį mato iš toli. Nieko naujo po saule.

– Savo etikos pamate Ženė padėjo blogio kultą. Tačiau, kai Ženė išleido savo raštų rinkinį, žvairakis dekadencijos apaštalas Sartras brūkštelėjo jam įvadinį žodį – nei daug, nei mažai, o 600 puslapių – ir pavadino tą žodį Šventasis Ženė.

– Beje, neseniai tarptautinėje kriminalistų konferencijoje Interpolo, tarptautinės policijos, su štabo būstine Paryžiuje, viršininkas primygtinai reikalavo atkreipti dėmesį į ryšį tarp nusikalstamumo ir homoseksualumo. Ryškus to pavyzdys yra šventasis Ženė.

Ekrane mirgėjo kažkas keisto.

– Kaip matote, visas veiksmas pjesėje nuo pradžios iki pabaigos vyksta viešnamyje, – paaiškino profesorius. – Visi veikiantys asmenys – tai prostitutės ir jų klientai. Be to, tai ne paprastas viešnamis, o viešnamis ekstraordinariškiems žmonėms.

Ekrane pasirodė pirmoji pora. Jis apsirengęs vyskupo drabužiais – ir kažkodėl ant kojūkų. O ji primena Žaną d'Ark, tačiau kažkodėl pusnuogė. Vyskupas ir Orleano mergelė įnirtingai diskutavo kažkokia šventa tema. Merga sukaliojo užpakalį, o vyskupas jaudrinosi vis labiau ir labiau, paskui staiga sutrūkčiojo visu kūnu, kaip bugi-vugi priepuolyje.

– Fini! – tarė profesorius. – Reikia kelnes pakeisti.

Ekrane pasirodė antroji pora. Jis su teisėjo mantija, ant aukštos pakylos – ir taip pat su kojūkais. Tuo tarpu ji, vagilė – ir vėlgi pusnuogė, švysčioja šlaunimis. Teisėjas išdidžiai ir piktai kalba jai moralus, o ji nužemintai šliaužioja prieš jį ant kelių. Po to teisėjas mąsliai samprotauja, kad iš esmės, jeigu nebūtų vagių, tai nebūtų ir teisėjų. Jis staiga išsiskėtrioja prieš vagilę ant grindų ir vergiškai dėkoja už tai, kad ji jį padarė teisėju. Vagilė užšoka ant teisėjo pakylos ir pliaukši rimbu. Teisėjas guli ant pilvo ir mėšlungiškai trūkčioja.

– Sadom-mazochizmas! – paaiškino profesorius.

Trečioje poroje pasirodė napoleoniškas generolas su trikampe skrybėle ir ant kojūkų ir pusnuogė mergelka arklio uodega. Generolas giriasi savo pergalėmis, o mergelka, kaip tikra kumelė, žvengė, šuoliavo ir purtė uodegą bei karčius. Generolas vis labiau puikuojasi savo pergalėmis, kol galų gale, kaip vyskupas ir teisėjas, nesuspurdėjo tampomas traukulių.

– Prityrusių psichologų darbas, – pagyrė profesorius. – Kaip matote, visų tų ekstraordinariškų žmonių lytinis gyvenimas susijęs su konkrečia įkyria idėja – būti vyskupu, teisėju ir generolu. Tik atėję į tokį ypatingą viešnamį ir apsirengę tokiais maskaradiniais kostiumais, kai prostitutė vaidina šventąją, vagilę arba kumelę, tik tuomet tie žmonės patiria lytinį susijaudinimą, erekciją ir orgazmą. Tuo tarpu normaliose sąlygose jiems nieko neišeina.

Toliau ekrane pasirodė pirtininkė, kuriai intensyviai asistuoja policijos viršininkas. Tačiau jau ne maskaradinis, o tikrų tikriausias. Tačiau jis taip pat problemiškas. Nors jis įasmenina valstybės jėgą, tačiau pats – lytiškai bejėgis. Todėl jam nebelieka nieko kito, kaip ypatinga veidrodžių sistema stebėti tai, ką daro kiti.

– Dabar praktiškas klausimas, – pasakė profesorius. – Ar dažnai žmonės su tokiais psichopatologiniais kompleksais iš tikrųjų tampa policijos viršininkais, generolais, teisėjais arba vyskupais? Žinoma, reikia suprasti, kad kandidatų gerokai daugiau, negu vakuojančių vietų…

Kol scenoje makalavosi keista meilė, už scenos visą laiką sklido kažkoks triukšmas, šaudymai ir sprogimai, kuriais buvo vaizduojama liaudies revoliucija. Pagaliau revoliucija įvyksta, ir scenoje pasirodo Kažkas, kuris pasiūlo pirtininkei tapti karaliene ir suformuoti naują revoliucinę vyriausybę. Pirtininkė neatsisako ir suformuoja naują revoliucinę vyriausybę iš savo klientų, persirengusių vyskupo, teisėjo ir generolo kostiumais.

– Kaip matote, – pasakė degenerologijos profesorius, – į tą klausimą atsako pats Ženė. Žinoma, simboline forma. Kai atsiranda vakuojančių vietų, kaip būna revoliucijoje, tai atsitinka taip, kaip parodė Ženė. Aišku, tikrovėje jie nelaukia pakvietimų viešnamyje, o aktyviai dalyvauja revoliucijoje. Žinoma, ne visi, bet daugelis. Ir kuo atlygis didesnis, tuo daugiau tokių išsigimėlių. Tokia ir yra tos modernistinės pjesės prasmė, kuri neišmanėliams, ordinariškiems žmonėms atrodo kaip absurdas ir pamišėlio kliedesys. Todėl šiuolaikinės Prancūzijos minties valdovai – Židas, Sartras, Kokto – ir užstojo Žene. Jie Ženė vadina juoduoju magu ir genijumi. Šis kalėjimo paukštis nepabūgo pasakyti tai, ką žino jie, bet pasakyti negali.

– Tai visų revoliucijų dėsnis. Revoliucionieriai – tai dažniausiai keisti žmonės. Argi ne keista, kad Stalinas seminarijoje rengėsi būti kunigu? O kuo jis tapo? O Stalino žmonos pavardė – Ali/lu/je/va – kalbama, kad ji iš šventiko šeimos. Ir Dzeržinskis jaunystėje norėjo būti kunigu. O tapo Čeka vadu! Tas pats su Hitleriu ir Himleriu.

– Tačiau grįžkime prie juodojo mago ir genijaus Ženė: atkreipkite dėmesį, kad visi jo personažai – ant kojūkų. Viena vertus, visų tų ekstraordinarinių išsigimėlių tas pats kompleksas, kaip Sibiro šamanų ir negrų burtininkų, pasąmoninis valdžios – dvasinės, teisinės, karinės ir taip toliau – kompleksas, siekis būti viršuje, kuris toks stiprus, kad viešnamyje jiems pritaiko kojūkus. Kita vertus, tų išgamų viduje tūno toks pat stiprus savo menkavertiškumo suvokimas – menkavertiškumo kompleksas. Dėl to dvasiškai jie yra be pusiausvyros, kaip žmonės ant kojūkų.

– Čia ir Didžiojo Valymo laikų Maskvos procesų mįslė. Iki šiol visas pasaulis stebisi, kodėl tie visi Lenino bendražygiai, gelžbetoniniai bolševikai, nepabūgę nei caro kalėjimų, nei tremties, Maskvos procesuose atrodė kaip skudurai ir nuolankiai prisipažindavo padarę fantastiškiausius nusikaltimus.

– Tos mįslės raktas – juodojo mago Ženė pjesėje. Kai tardytojas žino, jog prieš jį žmogus ant politinių kojūkų, tai jį labai lengva pargriauti. Mat tie psichologiniai kojūkai prie kojų pririšti, todėl tas žmogus pargriuvęs jau nebegali atsistoti ir tik šliaužioja.

– Čia galima įžvelgti paralelę su skandalingu rašytojo Oskaro Vaildo (1854-1900) procesu. Jis yra parašęs melodramą Tikėjimas arba nihilistai. Štai tas nihilizmas jį ir pražudė. 1886 metais jis kartu su Bernardu Šou pasirašė peticiją pasigailėti mirti nuteistų Čikagos anarchistų. Apskritai revoliucionierius. Tačiau teisė jį tik už pederastiją. Jį padavė į teismą jo minono tėvas lordas Duglas. Nors Oskaras turėjo žmoną ir vaikų, Oskaras gavo dvejus metus kalėjimo, o jo žmona, kuri nė neįtarė dvigubo Oskaro gyvenimo, kartu su vaikais pasikeitė pavardę ir spruko į užsienį. Po to proceso Oskaras Vaildas virto gyvu lavonu.

– Ši technika užpatentuota jau seniai. 1916 metais, pačiame I pasaulinio karo įkarštyje, anglai sučiupo stambų Airijos revoliucionierių separatistą Rodžerį Kazementą, kuris grįžo iš Vokietijos vokiečių povandeniniu laivu. Iki tol Kazementas buvo Anglijos diplomatas, ir net gavo riterio titulą. Dabar gi už valstybės išdavimą jį nuteisė mirti. Tačiau visuomeninė nuomonė, kurią daro spauda ir d-ro Kinsio legionas, buvo prieš. Tuomet Anglijos vyriausybė paskelbė vadinamuosius Kazemento „Juoduosius dienoraščius”. Beje, tai būdingas bruožas žmonių, apsėstų šlovės ir didybės troškulio bruožas – rašyti išsamius dienoraščius, kuriuose jie aprašo kiekvieną savo žingsnį. Tuose Juoduosiuose dienoraščiuose Kazementas 536 puslapiuose kartu su separatistine filosofyste Airijos naudai, registravo ir visus savo homoseksualinius nuotykius, gana dažnus, net su keliais vyrais per vieną vakarą, pedantiškai užrašinėjo jų penių ilgį, storį ir tvirtumą. Tuomet pasaulinė išsigimėlių brolija, balsavusi už savo brolį, pabruko uodegą, visuomeninė nuomonė iš karto pasikeitė, ir Kazementą kuo ramiausiai pakorė.

– Atkreipkite dėmesį į dvigubą standartą, visada taikomą tokiems legionieriams. Airijai paskelbus nepriklausomybę 1925 metais, iš pederasto Kazemento padarė patriotą, kankinį ir šventąjį. Ir jeigu jo nebūtų pakorę, tai jis būtų tapęs nepriklausomos Airijos vyriausybės nariu. Tas pats ir su teisiamaisiais Maskvos procesuose: normaliems žmonėms – jie apsigimę anarchistai ir nihilistai, permanentiniai Trockio revoliucionieriai, politiniai nusikaltėliai recidyvistai. Tačiau pasaulinei legionierių brolijai – jie Legiono šventieji ir kankiniai, įdėję ir savo plytelę į laisvės reikalą. Čia visada dvi teisybės. Nelygu, kas į tai žiūri. Kaip ir Sartrui nuteistas iki gyvos galvos vagis ir pederastas Ženė – „šventasis”.

Išnarpliojęs prostituciją, sutenerystę ir jų klientūrą, naujos sovietų inkvizicijos leibmedikas reziumavo:

– Taigi viena svarbiausių priežasčių čia yra visai ne materialinis skurdas, o atitinkamas psichologinis nusistatymas, beveik visada pasąmoniškas ir susijęs su lytiniais iškrypimais, kur viso to šaknis yra homoseksualumas – atviras, latentinis arba prislopintas.

– Apsigimusios prostitutės tipui artimas yra gašlios moters tipas, kuri pati nesupranta, kodėl ji nuolat nusideda vyrui. O po to labai įsižeidžia, kai vyras ją išvadina kurva. Beje, ar žinote, kuo skiriasi žmona nuo prostitutės?

– Žinome, – atsakė auditorija. – Prostitutė parduoda save mažmenomis, o žmona – urmu.

– Taip, nors ne visada, bet dažnokai. Imkime tuos daktaro Vitelso 47 proc. – ištekėjusias moteris, vienaip ar kitaip susipažinusias su homoseksu. Gašlios moters tipą atitinka pasileidusio vyro tipas, apsėstas Don Žuano komplekso. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai pritvinkę meilės žmonės. O iš tikrųjų jie mylėti nesugeba. O to priežastis ta pati – homoseksas. Prisiminkite mūsų Siono išminčių profesorių Sviadoščą ir amerikietiškąją statistiką, kurioje 54 proc. vyrų ir 52 proc. moterų praktikuoja burninį seksą. Ir 50 proc. Amerikos santuokų baigiasi ištuokomis. Štai dėl to degeneracijos velnias ir vadinamas – ydų šaknimi!

– Dabar iš to, kas pasakyta, praktinės išvados. Solono įstatymuose, kurie senovės Graikijoje pripažinti klasikiniais, buvo įstatymas, kuris viešuosius namus įteisino kaip neišvengimą blogį, tačiau kiekvienam piliečiui, vaikščiojančiam pas prostitutes, buvo draudžiama būti kulto tarnautoju, teisėju, pasiuntiniu ir apskritai valstybės tarnautoju. Jiems buvo draudžiama sakyti viešas kalbas ir pasisakyti teismuose. Senovės graikai žinojo, kad už prostitucijos dažnai slepiasi tie fokusai, kuriuos jūs matėte Ženė pjesėje Balkonas, kad nuolatiniai prostitučių lankytojai yra problemiški žmonės, ir būrų geriau, jeigu jie nespręstų kitų žmonių likimų.

– Dabarties Vakarų valstybėse tas Solono įstatymas nebetaikomas. Paryžiuje yra specialūs viešieji namai – panašūs į tuos, kuriuos parodė Žene, – kurie aptarnauja aukštos rūšies klientus: vyriausybės narius, užsienio diplomatus, visokiausių tarptautinių asamblėjų narius. Dėl to Paryžiuje yra mūsų organizacijos įgaliotinis, kuris domisi tomis derlingomis vietomis. Beje, labai išsilavinęs žmogus, romanų kultūros žinovas. Ir reikia pasakyti, kad tas žmogus teikia sovietų vyriausybei daug vertingesnių žinių, negu sovietų pasiuntinys Paryžiuje.

Sėdėjęs suole SSSR Užsienio reikalų ministras su neslepiamu pavydu nužvelgė ordinus ant generolo profesoriaus krūtinės ir suburbėjo:

– Aha, štai iš kur jie – tie ordinai.

– Tais pačiais principais darbuojasi ir Amerikos žvalgyba CŽV, – aiškino profesorius. – Prisiminkite Arkadijaus Ševčenkos bylą 1978 metais. Svarbus sovietų diplomatas SNO, generalinio sekretoriaus politiniais klausimais Saugumo taryboje pavaduotojas – pats aukščiausias postas po SNO generalinio sekretoriaus Kurto Valdhaimo. Specialistas nusiginklavimo klausimais.

– O nuviliojo jį talkinant pačiai paprasčiausiai prostitutei. Technika čia paprastai tokia: kai prostitutė varo meilės Nr. 61 arba Nr. 69, fotografuojama paslėpta kamera, o paskui pradedama šantažuoti, parodysime atseit tam, kam reikia. 69 būdai būti nelaimingam. O laikraščiai kliegia: „Pasirinko laisvę!”.

– Kad nors prostitutė būtų buvusi puiki. O būta kažkokios nusmurgusios puertorikietės Džoli Čaves. Ševčenkos žmona Leongina (?) Maskvoje nusižudė. Bet ir Ševčenka anksčiau ar vėliau baigs nekaip. Apčiulps jį CŽV, o po to išmes į griovį, kaip panaudotą prezervatyvą. O ką tada daryti?

– Ak, palytika mažytika, kur gi tu manoji sapama makaula…

* * *

Juodosios sociologijos profesoriai žinojo, jog jų paskaitos daugelį studentų veikia sloginančiai. Kad užgrūdintų studentų psichiką, rytais juos versdavo mankštintis. Į paskaitas įvedė fizkultūros pamokas. CK nariai, ministrai ir maršalai išsirengdavo iki glaudžių ir kartu su savo profesoriais žaisdavo tinklinį. Po to visi prausdavosi po šaltu dušu.

– Kas mes – berniūkščiai? – prunkštavo studentai.

– Sveikame kūne – sveika siela, – guodė juos profesoriai.

CK Kadrų skyriaus viršininkas sėdėjo suole ir konspektavo tuos nelabuosius, kurie tam tikromis aplinkybėmis padeda žmonėms kopti karjeros laiptais:

„Pedofilija – tai lytinis potraukis vienos ar kitos lyties vaikams. Namų už-duotis – Nabokovo Lolita. Politinis pavyzdys – Argentinos diktatorius Peronas. Kai jį nuvertė, teisme išaiškėjo, kad jis turėjo ne tik žmoną Jevitą, bet ir 13-metę Lolitą. Jo antroji žmona Izabela (amžiaus skirtumas – 35 metai!) pradėjo savo karjerą šokėja Panamos naktiniame klube, tai yra prostitute, o kai Peronas grįžo į Argentiną ir po jo mirties, buvo Argentinos prezidentė. Štai kur karjera! Tačiau vėliau apsivogė ir buvo areštuota”.

„Rašytojo Vl. Nabokovo senelis – Dm. Nik. Nabokovas – buvo Rusijos justicijos ministras (1878-1885). Vl. Nabokovo tėvas – Vl. Dm. Nabokovas – buvo žymus kadetas, I Dūmos narys ir masonas, o 1904 metais iš jo atėmė kamerjunkerio vardą už liberalizmą. Pats gi rašytojas, Vl. Nabokovas, „Lolitos” autorius, buvo vedęs žydę Vierą Jevsejevną Slonim, turtingo Peterburgo pramonininko dukterį. Jo brolis Viktoras buvo pederastas ir žuvo hitleriniame konclageryje. Nabokovo romanuose (Blyškioji ugnis) pilna homosekso ir panašių dalyvių… Taip, žuvis pūva nuo galvos!”

„Ekshibicionizmas arba eksponacija – tai liguistas potraukis rodyti savo lyties organus viešose vietose, dažniausiai moterims ir vaikams. Tuo išgarsėjo Didžiosios Prancūzų revoliucijos dvasios tėvas, didis pedagogas ir humanistas, Žanas Žakas Ruso. Taip pat padarė karjerą!”

„Transvesticizmas – tai potraukis dėvėti priešingos lyties drabužius. Tuo reikalu Biblijoje sakoma: „Moteriškė nevilkės vyriško apdaro nei vyras nesirengs moteriškais drabužiais, nes kas taip daro, kelia pasibjaurėjimą Viešpačiui, tavo Dievui”. (Pakartoto Įstatymo knyga, 22, 5). Istorinis pavyzdys: po Vasario revoliucijos Kerenskis Žiemos rūmams saugoti įsteigė Mirties batalioną vien iš vyriška uniforma aprengtų moterų, kurioms komandavo Marija Leontjevna Bočkariova. Kai raudonieji pradėjo šaudyti, tos amazonės visos išsilakstė. Arba pakėlė į viršų ne rankas, o kojas”.

„Kerenskio kolegos pašaipiai jį vadino bobministriu. Kai Kerenskis spruko nuo Lenino, tai persirengė gailestingosios sesers moteriškais drabužiais. Tai žinomas faktas. Bet įdomu ir tai, kad prieš tai, po liepos sukilimo, kai Kerenskis areštavo Trockį, o Leninas paspruko į Suomiją, tai Leninas nuo Kerenskio bėgo taip pat persirengęs moteriškais drabužiais. Šitai, žinoma, nutylima. Bet apie tai rašo Noelis Gardas savo homo enciklopedijoje Nuo Jonatano iki Žido Niujorkas, 1964, p. 714. Šaltinis patikimas. Ak, tos dvilytės kalaitės!”

„Štai jums ir Didžioji Spalio revoliucija: du pusžydžių išsigimėliai prisirankioja maištui žmonių, o po to laksto vienas nuo kito persirengę moteriškais drabužiais. Vadinasi, Biblija ne tokia jau kvaila knyga, jeigu joje tuos dalykus jau tada pastebėjo”.

Tuo tarpu profesorius Bykovas lazdele vedžiojo po savojo blogio medžio schemą:

– Štai šioje šakelėje jūs matote vampyrizmą. Jūs visi žinote, jog yra tokių karštų vyrų ir moterų, kurie meilės ekstazėje mėgsta savo partnerį taip bučiuoti, kad po to lieka mėlynos dėmės. O dabar pasižiūrėkite, kas slypi už tų fokusų…

Profesorius nusivilko kitelį, pasiraitojo rankovę ir įsisiurbė lūpomis į savo bicepsą. Po to paėmė lapą balto popieriaus ir nusispjovė. Seilės buvo rausvos nuo kraujo.

– Matote, kaip paprasta. Paprastai tie siurbekliai daromi kakle, nes ten plonesnė oda. O partneris net neįtaria, kad jo numylėtinė patyliukais siurbia jo kraują. Tai sukelia jai lytinį susijaudinimą. Kitaip ji gali muistytis. Tai vienas nekalto vampyrizmo būdų. Iš to atsiranda legendos apie vampyrus, kurie siurbia žmonių kraują.

– Kadaise jaunystėje aš turėjau tokią Elvyrą. Kartais ji mėgdavo daryti siurbeklius. Be to, ji turėjo polinkį felacijai. Tačiau aš jos tuo nelepinau. Be to, tai būdavo tik retsykiais. O iš esmės, ji buvo ne moteris, o mašina: kada nori, kiek nori, ir kaip nori. Malonu prisiminti. Tiesa, vėliau aš sužinojau, kad ji sanguliavo ir su vyrais, ir su moterimis. Be to, ji turėjo paralyžiuotą ir išprotėjusią motiną. Tokiais atvejais visada ištisas bukietas.

– O kalbant apie nesveikos psichikos dalyvavimą socialiniuose reikaluose, nemažai tokių vampyrių buvo tarp ČK-GPU-NKVD dirbusių moterų. Po Didžiojo Valymo, kai jos savo padarė, jas visas taip pat sušaudė.

Po to profesorius ėmėsi aiškinti, kas yra vuajerizmas arba skoptofilija – liguistas polinkis stebėti lyties organus arba kitų žmonių lytinius santykius.

 Kaip tikrą pavyzdį profesorius pateikė nuskambėjusią Profjumo bylą, kai Anglijoje driokstelėjo didžiulis skandalas, nuo kurio susiūbavo visas Britanijos kabinetas. Išaiškėjo, kad Britanijos karo ministras (beje, žydas) ir sovietų karo laivyno atašė Ivanovas draugiškai lankė tą patį modelį, rusiškai kalbant, prostitutę Kristiną Kiler. Sovietų šnipas ir britų karo ministras – tame pačiame patale! Ar tai ne pikantiška?

– Pirtininko arba pirtininkės vaidmenį atliko daktaras osteopatas ir žinomas dailininkas Vordas, turėjęs puikiausią praktiką aukštojoje visuomenėje ir tapęs paveikslus net karalienės aplinkos žmonėms. Tačiau savo prabangiame bute jis įtaisė patį tikriausią viešnamį. Niekas nesuprato, kas privertė tą žmogų, kuris, atrodytų, turėjo viską, užsiiminėti tokiu keistu dalyku.

Anglijos karo ministras Džonas Profjumo buvo priverstas skandalingai atsistatydinti, jo sovietinis porininkas Jevgenijus Ivanovas ramiausiai parsigavo į Maskvą, o daktaras-pirtininkas Vordas nusižudė – nusinuodijo. O galbūt jį nunuodijo. Tardyme ir teisme jo modeliai-prostitutės parodė, kad daktaras Vordas turėjo sudėtingą veidrodžių sistemą ir stebėdavo (ir gal būt fotografuodavo), kaip jo klientai vynioja meilę. Čia ir visa mįslė – nabagas Vordas buvo vuajeris.

– Tai atsitiko 1963 metų vasarą. Vėliau laikraščiai rašė, kad toji prostitutė Kristina Kiler – beje, žvaira ir rauda – gavo pasiūlymą filmuotis viduramžių raganos vaidmenyje. Taip, tipiška ragana. Parfjumo reikaluose dalyvavo ir antra prostitutė – Mandi Rais-Devis. Po to laikraščiai rašė, kad ji gyvena Izraelyje ir ištekėjo už kažkokio apipjaustyto vyro. Ak, puiki žmona! Tikriausiai ta Mandi buvo Anglijos žydė. Ir Parfjumo žydas. Nė vienas nešvarus dalykas neapsieina be šios dieviškos tautos. Ir palyginkite visa tai su Ženė pjesės viešnamiu.

Partijos CK Ideologijos skyriaus viršininkas sėdėjo suole ir užsirašinėjo grynojo marksizmo pažinimo šaltinius:

„Piromanija – tai lytinis potraukis padeginėti. Kartais gaisrininkai gaudydavo padegėją, kuris, žiūrėdamas į gaisrą, užsiiminėdavo onanizmu. Dostojevskio Velniuose taip pat yra padegimų. Poeto dekadento Bloko klyksmas: „Ant kalno mes visiems buržujams – įpūsim gaisrą pasaulinį. Pasaulio gaisras kraujuose – palaimink, Viešpatie!” Greitai Blokas numirė pasimaišius protui. Palyginkite su revoliucionieriais, kurie 1917 metais pakūrė visą Rusiją. Išeitų, kad Stalinas buvo teisus, kai juos visus iššaudė – kaip pasiutusius šunis”.

„Kleptomanija – lytinė aistra vogti. Pavyzdys – pederastas ir patologinis vagis recidyvistas Ženė. Palyginti su Lenino šūkiu: Plėšk prisiplėštą! Beje, juk Stalinas jaunystėje buvo tikras banditas. Šituo „eks” došijosi ir socialdemokratas Pilsudskis, kuris po to leido dienas beprotnamyje, o galiausiai tapo Lenkijos diktatoriumi ir įtikinėjo, kad savo pamišimą jis tik simuliavęs. Tačiau simuliuoti pamišimą gali tik pusiau pamišę. Dėl to prof. Lombrozas laiko visus nihilistus, anarchistus ir apskritai revoliucionierius psichiniais ligoniais”.

– Tiesa, vos nepamiršau, – pasakė generolas profesorius Bykovas. – Čia priklauso ir pornografija. Tai maždaug tas, kuo mes dabar užsiiminėjame. Bet mums tai nuobodus mokslas, o kai kuriems žmonėms tai liguista psichozė. Šituo pasižymėjo Čeka įkūrėjas Dzeržinskis, apnuogintas revoliucijos kardas. Išoriškai tai buvo asteniško tipo asketas, tačiau jo rašomajame stale buvo pilna prancūziškų pornografijos atvirukų. Beje, jaunystėje jis rengėsi kunigystei. Tai priešybių vienybės ir kovos linija. Kaip jums žinoma tai pagrindinis dialektikos dėsnis.

Šitaip, talkinant marksistiniam dialektinio materializmo metodui, pamažu ryškėjo realios biblinio velnio formos. Tačiau, kad studentai nepamirštų, jog velnias ne tik Dievo antitezė, kartkartėmis juos susodindavo į autobusus ir vežiodavo į ekskursijas – apžiūrinėti cerkvių ir vienuolynų.

Nuo sienų abejingai žvelgė patamsėję šventųjų veidai. Tyliai mirksėjo lampados. Kai grupė maršalų ir generolų ėjo iš bažnyčios, sėdėjęs ant laiptų nevisprotis su ilga barzda ir iki pečių plaukais ištiesė ranką ir užrypavo:

– Dėdule, Kristaus vardu, duokite kapeikėlę. Aš, žinote, nė-ėščias…

– Ir kaip tu pastoja? – nusišaipė maršalas Nikitinas

Stovėjusi greta senikė elgeta užsistojo nevisprotį:

– Jūs jau neskriauskite jo, varguolio, piliečiai jenerolai. Jojo tėvas irgi buvo jenerolas. Tuomi Dievas nusprendė taip, kad jojo tėvas į Jėžovščiną papuolė kartu su motina. O sūnelis, štai, iš sielvarto protą prarado. Galbūt prisimenate tokį jenerolą Uralovą?

Maršalas Nikitinas kyštelėjo nevispročiui rublį ir skubiai nusileido laipteliais. Pilietiniame kare komdivas Uralovas išgarsėjo neįtikėtinu narsumu ir tokiu pat neįtikėtinu žiaurumu baltiesiems, jis pats kapodavo kardu belaisvius. Tačiau savo adjutantu tas raudonasis generolas kažkodėl pasiėmė buvusį caro baroną iš Pabaltijo vokiečių – jaunutį poručiką Volfą. Tos keistos kombinacijos niekas nesuprato. Kai juos abu kaip liaudies priešus areštavo, visi manė, kad dėl ryšių su socialiai svetimu elementu barono asmenyje. Tačiau tas ryšys buvo visai kitoks…

Sėdėdamas autobuse maršalas Nikitinas murmėjo:

– Valdingas buvo žmogus, garbingas. Tačiau jau tada šnekėjo, kad jis gyvena ne su žmona, o su tuo salduku baronu. Bet kas būtų patikėjęs? Jis pats tikriausias antvyris. Žmona – gražuolė! Tačiau jų sūnus jau tada buvo defektuotas: penkerių metų, bet beveik nekalbėjo ir vis keturiomis šliaužiojo. Štai ir pasekmės.

Be paskaitų, dar reikėjo atlikti laboratorinius darbus, kuriuose būdavo rodomi gyvi eksponatai iš psichiatrinių ligoninių ir beprotnamių, kuriuos ten pasėdėję disidentai vadino psichinyčiomis ir durnynais. Tiems darbams vadovaudavo asistentai baltais chalatais, iš po kurių kyšodavo KGB 13-to skyriaus uniforma. Tačiau visas cimusas slypėjo tų eksponatų varduose ir genealogijoje – tai buvo vaikai ir giminės tų pagarsėjusių revoliucijos didvyrių, kurie per Didįjį Valymą savo karjerą baigė NKVD požemiuose arba Sibiro konclageriuose.

Profesorius Bykovas paaiškino:

– Įprastas reiškinys. Atmenate, profesorius Lombrozas sako, kad genialių psichopatų vaikai paveldi ne genialumą, o tik psichopatiją. Ir net ryškesne forma. Ivano Rūsčiojo sūnus Fiodoras buvo silpnaprotis ir mirė bevaikis. Petro Didžiojo sūnus caraitis Aleksiejus buvo nevisprotis, epileptikas ir alkoholikas. Napoleono sūnus Ereliukas taip pat buvo nepilnavertis ir mirė nuo smegenų uždegimo. Karlo Markso ir Trockio vaikai chroniški savižudžiai. Leninas ir Hitleris – bevaisiai figmedžiai. Tas pats ir su tais revoliucijos didvyriais – ir jų vaikais.

Partijos CK Ideologinio skyriaus viršininkas neišlaikė:

– Bet juk buvo tarp revoliucionierių ir idealistų. Pavyzdžiui, pilietinio karo didvyris Ščiorsas.

– O jūs jį asmeniškai pažinojote?

– Ne, tik iš portretų. Toks dvasingas veidas. Ir tokios blizgančios akys. Nepaprastos akys.

– Taip, tokias akis turėjo ir Hitleris, – delikačiai nusišaipė profesorius. – Tai vadinamasis „hipnotizuojantis žvilgsnis” – tipiškos maniako akys. Beje, tokios akys ir Pablo Pikaso bei mūsiškio Jevgenijaus Jevtušenkos. O kad jūs geriau suprastumėte Ščiorsą, pasakysiu tik tiek, jog jo žmona buvo Marija (Frunja) Chaikina, žydė, ir dar Kijevo revtribunolo Čeka pirmininkė. Žinote, ką tai reiškė anais laikais?

– Įsivaizduoju. Naktimis, užuot miegojusi su vyru, ji šaudydavo žmones…

– Taip, ir įsidėmėkite, kad tokio darbo dažniausiai imasi sadistės. O už sadizmo paprastai slepiasi homoseksas. Ir tokia moteris retai išteka už normalaus vyro. Varnas pas varną skrenda. Dauguma Ščiorso bendražygių vėliau buvo sušaudyti kaip liaudies priešai, tai yra kaip psichopatai anarchistai, kurie amžinai maištauja prieš kiekvieną valdžią. Ir jeigu Ščiorsas nebūtų žuvęs per pilietinį karą, tai ir jis nebūtų išvengęs tokio likimo.

Pabaigai ekrane parodė eksponatą, susuktą į tramdomuosius marškinius, kuris daužėsi ištiktas baltosios karštligės. Eksponatas išsirietė lanku, sprogino akis ir griežė dantimis.

– Tai visa, kas liko iš Stalino ir stalinizmo – paaiškino profesorius Bykovas.

– Tai buvęs aviacijos generolas leitenantas Vasilijus Josifovičius Stalinas. Galų gale jis mirė apsinuodijęs alkoholiu. Savotiška savižudybė. Tėvas – masinis žudikas, o sūnus – savižudis.

Eksponatas iš ekrano žvelgė į auditoriją bepročio akimis. Pro lūpų kraštus jam tekėjo burbuliuojančios putos.

– Draugai, 1918 metų sausio 19 d., pačiame revoliucinio teroro įkarštyje, Maskvos ir visos Rusijos patriarchas, nužemintasis Tichonas bolševikams viešai paskelbė anatemą. Tame tekste yra tokie žodžiai:

„Atsikvošėkite, bepročiai, baikite savo kruvinus susidorojimus. Juk tai, ką jūs darote, ne tik žiaurus dalykas: iš tikrųjų tai šėtoniškas dalykas, už kurį jūs degsite būsimajame gyvenime – pomirtiniame ir esate verti baisaus palikuonių prakeikimo gyvenime, šiame – žemiškajame”.

– Kaip matote patys, tas prakeiksmas išsipildė, – profesorius linktelėjo į eksponatą. – Nemanykite, kad tai stebuklas. Tiesiog visos Rusijos patriarchas, nužemintasis Tichonas, žinojo tai, apie ką jums mes kalbame. Ir mes suprantame, ką turėjo galvoje patriarchas Tichonas. Juk visa tai aprobuota dviem tūkstančiais krikščioniškosios civilizacijos metų. Deja, Dievas teisybę mato, bet išsakyti jos neskuba.



16 Protokolas
Turinys