Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

14 Protokolas. Slenksčio sargai

Nėra knygos, parašytos
be velnio talkos.
Nobelio laureatas

Andre Židas

– Draugai, pateiksiu jums keletą intriguojančių citatų. Žinomas poetas Nekrasovas rašo: „Broliai rašytojai, mūsų likime yra kažkas pražūtingo”.

– Amerikos žurnalas Time, 70 10 05, praneša, kad iš 6 Amerikos nobelistų literatų 5 buvo alkoholikai (Judžinas O'Nilas, Sinkleris Luisas, Viljamas Folkneris, Hemingvėjus ir Steinbekas). Ten pat sakoma, kad tarp žinomų XIX amžiaus rašytojų nuo 30 iki 50 proc. buvo alkoholikai, kas yra susiję su savigriovos kompleksu ir maniakine depresine būsena (pradžioje didžiulis pakilimas, o po to nuosmukis).

– Anglų mokslininkas Čarlzas Snou (jis ir rašytojas) visai neseniai pareiškė, jog „devyni rašytojai iš dešimties – politiškai ydingi” ir jeigu rašytojai taip neveiktų tautų politinio gyvenimo, tai ,,pasaulis, ko gero, Aušvico nebūtų žinojęs”.

– Pridursiu, jog Čarlzas Snou ne tik žinomas rašytojas, bet ir žymus mokslininkas fizikas, lordas, peras ir Britanijos parlamento narys, todėl šaltinis pakankamai autoritetingas. O šitą citatą aš paėmiau iš storo žurnalo Tiltai, Nr. 6, 1961, p. 274. Šis žurnalas už Amerikos CŽV pinigus buvo leidžiamas išmetimui į Sovietų Sąjungą, kad suaktyvėtų pas mus tie patys „9 iš 10”. Taigi jeigu netikite manimi, tai patikėkite nors Amerikos žvalgyba.

– Žurnalas Rusų žodis Kanadoje 1976 metų kovo-balandžio numeryje rašo: „Nadežda Mandelštam savo Atsiminimuose tarstelėjo, kad dauguma šiuolaikinių rašytojų veda savo skaitytoją arba į bedugnę, arba… į pamazgų duobę”. Taip sako poeto Osipo Mandelštamo, kuris žuvo per Didįjį Valymą, našlė, o jo eiles dabar perspausdina CŽV. Vėlgi siuntimui į SSSR, kad sukiršintų mūsų disidentus.

– Niujorko laikraštis Naujas rusų žodis (sionistai ir trockistai) kartais giriasi, jog jis skaitomas ir Maskvoje. Taip, mes jį taip pat paskaitinėjame – ir kartais ten atrandame mus dominančių prisipažinimų. Pavyzdžiui, 1968 02 18 numeryje parašyta, kad rašytojas Michailas Zoščenko buvo neurastenikas ir pats laikė savo rašliavą tarsi liga. Vienam savo draugui jis sako: „Vis tiktai, žinai, tai lyg liga. Apskritai iš gero gyvenimo rašytoju netampama. Reikia kažką iškentėti arba būti visiškam ligoniui…” Kažkur aš skaičiau, jog Fonvizinas, jau pusiau paralyžiuotas, vežimėliu važinėjo priešais universitetą ir šaukė studentams: „Štai iki ko atveda literatūra! Niekada nebūkite rašytojais! Niekada nesiverskite literatūra!”

– Beje, nors Zoščenko tyčia rašė chamiška kalba, pagal kilmę jis buvo bajoras. Ir nors jis buvo rašytojas humoristas, tačiau asmeniniame gyvenime tas juokintojas buvo sunkus depresinis melancholikas.

– Va ir mažytis asmeniškas pastebėjimas. Neseniai mano žmona susipažino su studente iš Alžyro, kuri studijuoja Lumumbos vardo universitete. Ir toji studentė jai sako, jog medicinos fakultete, kuriame ji mokosi, profesoriai tiesiai sako, kad dauguma rašytojų – šizofrenikai. Kadangi aš pats šiek tiek rašinėju, tai dėl to mano žmona pasižiūrėjo į mane gana pašaipiai. Tik ji nežino, ką aš rašau…

– Žinote, ką jis rašo, – šnibžtelėjo vienas studentas kitam. – Jis rašo rekomendacijas, kurį brolių rašytojų pasodinti į durnyną ir ką išgrūsti į užsienį.

Superrašytojas Borisas Rudnevas, Sovietų Rašytojų sąjungos garbės narys ir kaip antraeilininkas Mokslinio tyrimo instituto MTI-13 generolas profesorius, pasklaidė savo užrašus:

– Anglijos sovietinių klausimų specialistas Robertas Konkvistas savo storokoje knygoje Didysis teroras, Londonas, 1968, kurioje jis analizuoja Didįjį Valymą, rašo, kad iš 700 rašytojų, kurie dalyvavo sovietų rašytojų I suvažiavime 1934 metais, gyvų po Didžiojo Valymo beliko 50 ir dalyvavo 1954 metų II rašytojų suvažiavime. Ir Solženicynas sako, kad per Valymą išvalė daugiau kaip 600 rašytojų (p. 322).

– Jeigu jūs dirstelėtume į 8 tomų sovietinę Trumpą literatūros enciklopediją, Maskva, 1962-1975, ir paskaitytumėte sovietinių rašytojų, klestėjusių iki Didžiojo Valymo, biografijas, tai pamatytumėte, jog dauguma tų biografijų baigiasi sakramentine formule: neteisėtai represuotas – po mirties reabilituotas. Tai yra likviduotas per Didįjį Valymą.

– Tarptautinė rašytojų organizacija PEN-klubas 1977 metais, lapkričio 3 d. padavė oficialų skundą Jungtinių Tautų Organizacijai, tvirtindama, jog rašytojai represuojami 55-se iš ištirtų 80 šalių. Pridėtas 606 rašytojų sąrašas, iš kurio 471 yra kalėjimuose, 7 tremtyje, 12 namų arešte ir tai toliau.

– Jūs pagalvosite, jog pirmoje vietoje yra SSSR? Ne, pirmoje vietoje yra Argentina, kurioje karinė vadovybė kovos su laukine anarchija ir žudikais teroristais pretekstu už grotų pasodino 119 rašeivų, kurie tą anarchiją kursto. SSSR yra antroje vietoje: 78 rašalinės sielos, iš esmės disidentai, kuriuos mes sodiname į durnynus arba išgrūdame į užsienį. Bet net JAV, kur taip daug sapaliojama apie ,,žmogaus teises”, represuoti 6 rašytojai, dažniausiai pornografai, užsiiminėjantys žmogaus sielų tvirkinimu.

– Egzistencializmo filosofijos tėvas, tai yra dekadencijos filosofijoje ir literatūroje pagrindėjas, danų filosofas Siorenas Kierkegoras (1813-1855), kuprius ir homoseksualistas iš perkrikštų žydų, sako, jog nuo spaustuvės preso išradimo laikų velnias apsigyveno spaustuvės dažuose ir dėl to šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame viešąją nuomonę formuoja spauda, neįmanoma skelbti krikščionybės.

– Bet kaip iššifruoti šią filosofijos mįslę? Taip, beje, antruoju įžymiu danų homo buvo mūsų bendras pažįstamas – pasakininkas Andersenas.

– Kierkegorui antrina žymus prancūzų rašytojas ir Nobelio premijos laureatas Andre Židas (1869-1951), kuris tiesiai sako, jog nėra knygos, parašytos netalkinant velniui. Norint suprasti šią sentenciją, reikia žinoti, kad Židas (Gide) – toks pat pederastas, kaip ir Kierkegoras. Apie ką jis užsimena? Juk velnias – tai tik išsigimimo pseudonimas. Koks gi ryšys tarp to velnio ir literatūros.

– Išnagrinėsime šią delikačią problemą nuodugniau. Nejaugi literatūrinė kūryba iš tikrųjų taip glaudžiai susijusi su degeneracijos velniu? Nejaugi išsigimimas – neišvengiamas mokestis už genialumą?

– Ne, nebūtinai. Didysis rusų literatūros genijus Aleksandras Sergejevičius Puškinas buvo visiškai normalus žmogus. Saulėtasis genijus! Todėl ir sakoma, jog aukščiausias talentas – iš Dievo. O velnias jį tik pamėgdžioja. Dėl to velnias ir vadinamas – Viešpaties Dievo beždžione.

– Taigi, nors Puškino genialumas buvo iš Dievo, tačiau ir velnias nesnaudė – ir būtent jis pakišo Puškiną po Danteso kulka. Tas velnias slėpėsi jo žmonos sieloje – gražuolės Natalijos Gončiarovos.

– Tuojau mes išnagrinėsime jos genealogijos medį, ir jūs iš karto suprasite, kas yra kas. Natalijos Gončarovos senelė pagal tėvą grafienė Nadiežda Platonovna Musina-Puškina mirė visiškai išprotėjusi. Jos sūnus Nikolajus Afanasjevičius, Natalijos Gončiarovos tėvas, gyvenimo pabaigoje irgi „sugedo prote” taip, kad puolė žmoną, su kuria buvo sugyvenęs 6 vaikus, su peiliu. Teisme jis buvo pripažintas neveiksniu, ir šeimos reikalus tvarkė jo brolis Dmitrijus Nikolajevičius. Natalijos Gončiarovos motina – Natalija Ivanovna – taip pat buvo ne geresnė: senatvėje ji tapo alkoholike ir pripuolamai susiburkavo su liokajais ir vežikais. O tai prislopinto homosekso požymiai.

– Natalijos Gončiarovos sesuo – Aleksandra – buvo visiškai žvaira, o pati Natalija taip pat šiek tiek žvairavo. Ir Puškinas, net mirties patale, vadino ją mano žvairoji Madona. Štai ir prisiminkite prietarą apie blogą akį, kuri neša nelaimes.

– Nors Natalija Gončiarova per 4 metus, nuo 1832 iki 36, pagimdė Puškinui 4 vaikus, tačiau intymiame gyvenime ji buvo frigidiška, tai yra impotentė. Puškinas tai aprašo šitaip:

O, kaip kankinančiai laimingas tavimi,

Kada sugundyta maldavimų ilgų

Tu atsiduodi man švelni, be svaigulių,

Šaltai, gėdinga mano geismui,

Vos atliepi ir abejinga žaismui,

Ir įkaisti po to labiau, labiau –

Ir mano liepsną daliniesi pagaliau.

– Taip su genijaus žaismingumu ir lengvumu Puškinas aprašo savo žmoną patale. Po to jis mėgdavo kartoti:

Mokykis – protingas būsi,

Melskis – rojuje pabūsi,

Apsivesk – peklon pakliūsi!

– Toliau duomenis aš imu daugiausia iš P. E. Ščiogolevo knygos Puškino dvikova ir mirtis, kuri išleista Maskvoje 1936 metais (p. 357-358). Įsidėmėkite datą – 1936. Kaip tik Didžiojo Valymo įkarštyje. Ir šis sutapimas visai ne atsitiktinis.

– Puškino dvikovos priežastis buvo Danteso merginimasis jo žmonai, o toji kvaila ir šalta gražuolė elgėsi labai neprotingai. Galiausiai Puškinui atsiuntė anoniminį Raguotųjų ordino diplomą. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog tą „diplomą” savo ranka parašė kunigaikštis Piotras Vladimirovičius Dolgorukovas. Tai buvo 20-metis raišas pederastas, kurio motina mirė jį gimdydama ir kuris girdavosi, jog jis iš Riurikovų giminės. Jis priklausė pederastų rateliui prie Olandijos pasiuntinio Gekereno, kuris tame reikale atliko piktojo genijaus vaidmenį.

– Turtingas 45-metis baronas Gekerenas įsūnijo nuskurdėlį 24-metį baroną Dantesą, kuris dar turėjo gyvą tikrą tėvą. Senas triukas – senas pederastas įsūnija jauną pederastą. Apskritai Puškiną užpjudė ir nužudė pederastų gauja – Gekerenas, Dantesas, Dolgorukovas ir Ko.

– Bet kaip pederastas Dantesas galėjo asistuoti Puškino žmonai? Ir kodėl ši su juo flirtavo? Iš visko sprendžiant, Natalija Gončarova priklausė tiems daktaro Vitelso statistikos 47 proc. ištekėjusių moterų, kurios daugiau ar mažiau užsikrėtusios homoseksu. Tarkime, kad jos ne tikrosios lesbijietės, o vitelietės. Ir šias vitelietes instinktyviai, pasąmoniškai traukia tokie pat vyrai iš daktaro Kinsio statistikos (37 proc.), tai yra kinsiečiai.

– Mūsų kitamintis disidentas Siniavskis Tercas, kurį mes išgrūdome su Izraelio viza, tačiau kuris vietoje Izraelio prisisiurbė Paryžiuje, sukurpė ten nešvankią knygą Pasivaikščiojimai su Puškinu, kurioje tas idiotėlis – beje, toks pat žvairys, kaip Puškino žmona ir jos sesuo, – aiškino Natalijos Gončiarovos ir Puškino santykius, įžūliai klausdamas: „Davė, ar nedavė?” Tačiau juk ji buvo frigidinė impotentė. Ir klausti tokiu atveju reikia kitaip. O tas klausimas tiek pat priklauso ir žvairakiui Siniavskiui, kurio rašliavoje net kai kurie Vakarų specialistai, pavyzdžiui, Amerikos profesorius rusų literatūros klausimais Edvardas Braunas, nemato nieko kito, išskyrus impotenciją, psichines ligas ir lytinius iškrypimus. Pagalvokite apie šitai patys.

– Velnio advokatai tuojau pat ims prieštarauti: „Koks gi pederastas tas Dantesas, jeigu jis vedė Puškino žmonos seserį Jekateriną? Labai paprastai: kinsietis vedė vitelietę. Juk jeigu viena sesuo tokia, tai ir kitos seserys dažniausiai ne geresnės.

– O kokios iš to pasekmės? Vėliau, kai jie jau gyveno Paryžiuje, Danteso ir Jekaterinos dukra Leonija-Šarlota išprotėjo iš meilės savo mirusiam dėdei Puškinui ir pamišusi pasimirė. Jos kambarys buvo paverstas maldykla, kurioje prieš analojų kabėjo didelis Puškino portretas, o ant sienų ir daugiau jos mirusio dėdės portretų. Danteso dukra melsdavosi prieš savo dėdės portretą, o su tėvu nesikalbėdavo, vadindama jį Puškino žudiku.

Šlovės jis mūsų nepasigailėjo,

Kraujuoto mirksnio šio suvokt jis negalėjo,

Prieš ką jis savo ranką kėlė!

– Išsiaiškinsime dar kai kurias šalutines smulkmenas. Žinoma, kad Puškinas šiek tiek susieidavo su savo žmonos seserimi – žvairake Aleksandra, kuri neva jį guosdavo dėl šeimos gyvenimo nesėkmių. Bet kas gi išeina? Puškino žmona flirtavo su pedermotu Dantesu. Jos sesuo Aleksandra guli su Puškinu. O trečioji sesuo Jekaterina išteka už to paties Danteso. Kokia čia košė? Kaip ir su Dostojevskiu! Tačiau tą košė gerai pažįstama psichoanalitikams: tai reiškia, jog visos trys sesutės homoseksualios – ir jas vieną prie kitos traukia. O bendras vyras joms yra lyg psichologinis tiltas.

– Dar viena mažytė mįslė. Sužeistas Puškinas šovė iš 10 žingsnių atstumo, tai yra iš 8 metrų. Puškinas buvo laikomas geru šauliu – ir atstumas žudikiškas. Tačiau Dantesas, nors ir labai keista, buvo tik įdrėkstas ir išgąsdintas. Šitai buvo aiškinama, kad Puškino kulka pataikė į Danteso munduro sagą, kuri jį ir išgelbėjusi.

– Tačiau 1938 metais, netrukus po to, kai pasirodė Ščiogolevo knyga, inžinierius M. Z. Komaras paskaičiavo štai ką: žinodamas kulkos skersmenį, pradinį greitį ir pramušamąją galią iš 10 žingsnių, jis nusprendė, kad saga nebūtų išgelbėjusi. Po dvikovos iš karinės tardymo komisijos medžiagos žinoma, kad Dantesas ne tik neįteikė teisėjams jį išgelbėjusios sagos, bet net negalėjo aiškiai pasakyti, į kurią sagą kulka pataikė.

– M. Z. Komarovo paskaičiavimai visai kitaip nušviečia ir įžūlią Danteso pašaipą per dvikovą ir labai keistą jo įtėvio barono Gekereno elgesį prieš dvikovą, kai jis nusižeminęs, vos ne atsiklaupęs ant kelių, įkalbinėjo Puškiną atidėti dvikovą dviem savaitėm. Rašytojas V. V. Veresajevas spėja, kad per tą laiką Gekerenas surado savo minonui šarvus, kurie ir buvo ta „saga”, išgelbėjusi Dantesui jo niekšišką gyvybę.

– Po to M. Z. Komaro apskaičiavimus pakartojo teismo gydytojas V. Safonovas. Ir jis sutiko, kad, sprendžiant iš uždaro Danteso šonkaulio lūžio, jį išgelbėjo ne „saga”, o šarvai po munduru. Tačiau pagal to laiko baudžiamosios teisės įstatymus tai reiškė ne dvikovą, o suplanuotą žmogžudystę. Dabar gi, žvelgiant atgal, tai gali būti tik sukto ir niekšingo pederastų Gekereno ir Danteso istorinio poelgio pavyzdys. Ir tos kompanijėlės, įskaitant pedermotą kunigaikštį Dolgorukovą, kuri ir užpjudė Puškiną.

– Jeigu Puškinas žuvo būdamas 37 metų, tai antras geriausias Rusijos poetas – Michailas Jurjevičius Lermontovas – irgi žuvo dvikovoje turėdamas vos 26-rius metus. Manoma, kad ir Lermontovą pražudė jį supusi aplinka. Pažiūrėkime, kas čia kaltas?

– Lermontovo senelės, Jelizavetos Aleksiejevnos Stolypinos-Arsenjevos, vyras Michailas Arsenjevas nusižudė – nusinuodijo. O tai jau blogas požymis. Per 17 metų santuokos jiems gimė tik viena dukra – Marija Michailovna, Lermontovo motina. Tai irgi blogas požymis. Lermontovo tėvas buvo lovelasas ir vedė tik dėl senelės pinigų. Lermontovo motina buvo labai nervinga ir ligota ir mirė būdama 21-erių metų.

– Pati stipriausia Lermontovo meilė buvo pusseserei Varvarai Aleksandrovnai Lopuchinai. Antroji Lermontovo meilė buvo Ana Grigorjievna Stolypina, jo motinos pusseserė, kuri už jį buvo 5-eriais metais vyresnė. Jaunuoliškame amžiuje jis dar buvo įsimylėjęs Jekateriną Suškovą, kuri vėlgi buvo jo giminaitė ir už jį vyresnė. Visa tai blogi požymiai: meilė giminaitėms, be to, už save vyresnėms, reiškia pasąmoninį potraukį kraujomaišai.

– Reikia pasakyti, jog fiziškai Lermontovas buvo gana negražus ir dėl to labai kankinosi. Nė viena moteris jo gyvo nemylėjo, o ir jis pats dažniausiai žvelgė į moteris su pajuoka ir priešiškai. Tačiau koks nuostabus talentas! Iki 26 metų parašė tiek puikių dalykų… ne, tai jau ne talentas, o genialumas!

– Tačiau to genijaus sieloje tupėjo nelabasis, kurį dabarties psichologai vadina savigriovos kompleksu. Ir tai labai žymu Lermontovo kūryboje. Pavyzdžiui, mūsų laikų didvyris Pečorinas – juk tai baironizmas. O daktaras Langė-Eichbaumas sako, jog lordas Baironas buvo homo ir sanguliavo su savo suvestine seserimi Augusta, dėl to Bairono žmona surengė skandalingas skyrybas, o Baironui teko bėgti iš Anglijos. Bairono tėvas, motina ir senelis iš motinos pusės – savižudžiai, o ir Lermontovo senelis iš motinos pusės – savižudis. Tie patys simptomai. Ne tik kūryboje, bet ir gyvenime, ir mirtyje buvo daug bendrų momentų. Lermontovo ir Bairono mirtys psichoanalizės požiūriu – tai pasąmoningai surengtos savižudybės.

– Tame fenomene ir Lermontovo Demono šaknys. Beje, dailininkas Vrubelis, kuris pradėjo nuo cerkvių sieninės tapybos, vėliau kaip apsėstas iliustravo Demoną, sulaukęs 54-erių metų susirgo progresuojančiu paralyžiumi, aklumu ir numirė beprotnamyje. Velniui nepatinka, kai jį tampo už uodegos.

– Aš dievinu Lermontovą. Jeigu būčiau karalius, surasčiau jam du angelus sargus, kad jie saugotų jį – nuo paties savęs, – sovietų inkvizicijos generolas profesorius liūdnai palingavo galva. – Dabar mes tą darome su kai kuriais mūsų poetėliais. Tiktai jie visi palyginti su Lermontovu nė puspadžio neverti.

– O kaip jūs tai darote? – pasigirdo iš auditorijos. – Sodinate į durnynus?

– Ne, kai kuriems mūsų poetams maištininkams, sieloje mazochistams, mes pakišame reikalingas mergužėles iš mūsų KGB prašom-girls. O toliau įprasta istorija, gerai žinoma psichiatrams ir pirtininkams. Gražuolė numauna poetui mazochistui kelnes, keikia jį paskutiniais žodžiais ir pliekia rimbu, kol jis nebaigs. Po to jis daugiau neamsi apie pasaulinį sielvartą ir nemaištauja, o rašo apie puikiąsias sovietes. Tai geriau, negu Martynovo kulka.

– Taigi Lermontovą pražudė visai ne supanti publika, o netikęs paveldėjimas – nuo senelio savižudžio. Juk Lermontovas padarė tą patį, ką ir jo baironiškas didvyris Pečiorinas – išprovokavo dvikovai savo geriausią draugą Martynovą. O dvikovoje net nepakėlė pistoleto. Savižudybė. O kiek dar nuostabiausių dalykų būtų galėjęs parašyti tas 26-metis genijus, jeigu būtų išgyvenęs iki 70 metų…

– Taigi Puškiną ir Lermontovą pražudė, vieną išoriškai, kitą vidiniai, ta pati priežastis – išsigimimo velnias. Tas mirties angelas, kurį Lermontovas aprašė savo Demone:

Aš tas, kurio akis pražudo viltį;

Aš tas, kurio negalima pamilti;

Aš rykštė savo žemiškų vergų,

Aš laisvės ir žinojimo valdovas,

Aš dangaus priešas ir blogio atstovas…

– Ta-aip, parašyta puikiai pažįstant dalyką. Labai tiksli formuluotė.

* * *

– Kitas rusų literatūros šulas yra grafas Levas Tolstojus. Apie jį mes jau kalbėjome ankstesnėse paskaitose. Priminsiu tik Levo Tolstojaus 1851 metų lapkričio 29 d. įrašą jo dienoraštyje: „Aš niekada nemylėjau moters… tačiau aš gana dažnai įsimylėdavau vyrus… Aš įsimylėdavau vyrą dar nežinodamas, kas yra pederastija”.

– Tai raktas suprasti daugelio Tolstojaus kūrybos tamsių ir painių vietų. Pavyzdžiui, imkime jo apysaką Velnias. Joje jaunas dvarininkas pradžioje painiojasi su dvaro valstiete, paskui veda savo luomo moterį. Tačiau jis niekaip negali pamiršti valstietės, žmona jam bjauri, ir jis laužo galvą, ką daryti: užmušti valstietę? Arba užmušti žmoną? Arba nusižudyti pačiam?

– Normaliam skaitytojui ši apysaka – grynas idiotizmas. Jūs suprasite visa tai tik tada, jei žinosite slaptą raktelį: to Velnio herojus toks pat dvilytis pedermotas, kaip ir grafas Tolstojus. O painiojosi pradžioje jis ne su valstiete, o su mužiku. O po to vedė, tačiau jį kaip ir anksčiau traukia vyrai. Tačiau kodėl tada šauti į žmoną? Arba kitą pedermotą? Logiška išvada – nusišauk pats! Ir atkreipkite dėmesį į ypatingą pavadinimą Velnias.

– Neseniai aš mačiau kinofilmą pagal Tolstojaus apysaką Kazokai. Ir vėl tas pats falšas. Jaunas dvarininkas atsisveikina su savo sugėrovais sostinėje ir išvažiuoja į Kaukazą neva ieškoti kažkokių idealų. Ten jis susitinka tikrus žmones – kazokus – ir neva įsimyli paprastą kazokę, sveikatos ir grožio įsikūnijimą. Tačiau kai gražuolė kazokė pagaliau jam sako „taip!”, mūsų didvyris kažkodėl pasuoja ir skubiai išnyksta.

– Kodėl? Ogi todėl, kad Tolstojus įdeda savo herojams savąją sielą – pedermoto sielą. Apskritai Tolstojus suka mums galvas rodydamas nenormalius žmones kaip normalius.

– Dabar Vakaruose Solženicyną lygina su Tolstojumi. Taip, šis tas bendro yra. Pavyzdžiui, apsakyme Atsitikimas Krečetovkos stotyje putli gražuolė vilioja herojų į lovą, tačiau šis atkakliai sėdi ir zubrija Karlą Marksą. Tuomet gražuolė lipa iš karšto patalo ir stovi prieš herojų nuoga, kviesdama jį paskanauti visų rojaus gėrybių. Kas gi iš mūsų imtų ir nesusigundytų? Tačiau Solženicyno herojus čiumpa Karlo Markso knygelę ir išbėga į gatvę. Koks politinis sąmoningumas! Ir kokia literatūrinė primityvystė!

– Ši įkyri impotencijos idėja akivaizdi daugelyje jo darbų – ir Pirmajame rate, ir Vėžio korpuse. Jo herojai lyg tai ir lenda prie moterų, tačiau paskutinę akimirką, kai herojė sako „taip!”, jie kažkodėl pasuoja ir pabėga. Tipiška impotentų reakcija.

– Reikalas tas, kad tokiais žmonėmis pasikliauti negalima. Jie labai dvilypiai ir dviveidžiai. Vėliau paaiškėja, jog tai šizofrenikai arba paranojikai. Priminsiu žymaus psichiatro Rosolimo Tolstojaus diagnozę: „Degeneratyviška dvilypė konstitucija: paranojinė ir isterinė, dominuojant pirmajai” (Aлександра Толстая. Отец, т. 2, p. 365).

Sevastopolio apsakymai ir Karas ir taika labai patriotiški kūriniai. Atrodytų, kad grafas Tolstojus myli savo tėvynę? Bet pasižiūrėkime, ką jis tuo metu rašo savo dienoraščiuose ir asmeniniame susirašinėjime:

„Šlykšti Rusija, tiesiog jos nemyliu” – taip 1857 metų rugpjūčio 6-tąją rašo dienoraštyje sugrįžęs iš Europos. O tų pačių metų rugpjūčio 18 d. Tolstojus laiške Aleksandrai rašo: „Rusijoje bjauru, bjauru, bjauru… Ar patikėsite, kad grįžęs į Rusiją aš ilgai kovojau su pasišlykštėjimo tėvyne jausmu…” (A. Толстая. Отец, т. 1, p. 153).

– Parvykęs namo į Jasnąją Polianą, 1857 metų rugpjūčio 8 dieną jis savo dienoraštyje rašo: „Rusija šlykšti, ir jaučiu, kaip tas melagingas, storžieviškas gyvenimas apspinta mane iš visų pusių” (Полн. собр. Соч., Госиздат, т. 47, p. 150).

– Pabuvojęs Europoje, kurioje jam taip pat nepatiko, Tolstojus savo užrašų knygutėje 1857 metų, gegužės 13-25 rašo, kad „visos vyriausybės lygios blogiu ir gėriu” ir kad „geriausias idealas – anarchija” (ten pat, p. 208). Matote ko jam norisi – anarchijos! Štai tokie grafai ir pražudė Rusiją.

Sėdėjusieji auditorijoje sovietinės vyriausybės nariai, klausydami tokių dalykų, galvojo: „Ta-a-ip, tie KGB profesoriai savo reikalą išmano – kaip užtikrinti valstybės saugumą. Vadinasi, jie dėl to ir Solženicyną išgrūdo – kad savo kritiką ir anarchiją skelbtų užsienyje”.

O generolas profesorius Rudnevas tęsė:

– Kad jūs nemanytumėte, jog aš noriu nuvainikuoti didžiuosius žmones, išklausysime dabar ir kitą pusę – Amerikos žvalgybą – CŽV. Jų žurnale Tiltai, 1961 Nr. 6, Miunchenas, p. 209, straipsnyje Lygybės nelabasis apie Tolstojų rašoma taip: „Rašytojas buvo arti pamišimo, savižudybės (tą Tolstojaus psichinį sukrėtimą įtikinančiai tyrinėjo mūsų delikačiausias filosofas ir psichologas Levas Šestovas)…”

– O štai kas atsitinka grafo pedermoto dukroms Mašai ir Taniai: „Dievas nedavė Mašai vaikų. Ji išnešiodavo kūdikį 7-8 mėnesius, po to jo judesiai nutrūkdavo, ir vaikas mirdavo. Pirmą kartą tai buvo aiškinama atsitiktinumu, bet tas pats pasikartojo ir antrojo, ir trečiojo nėštumo metu – vaikai gimdavo negyvi. Tas pats su pirmuoju nėštumu atsitiko ir Taniai”.

– Taip rašo 13-asis Tolstojaus vaikas Aleksandra savo knygoje Tėvas, t. 2, p. 214. Visa tai matydama, Aleksandra Tolstaja liko sena pana ir vietoje vyro įsitaisė žydę, draugę, Tatjaną Šaufus. Abi įsisūnijo vaikų. Atvirai pasakius, tai padoriau už tai, ką darė grafas Tolstojus.

– Toji Aleksandra Tolstaja gyveno Amerikoje ir kartu su madam Šaufus komandavo Tolstojaus fermai. Bet ar žinote, kas buvo toje fermoje iki tol? – Defektuotų vaikų kolonija! O dabar ten kolonija praradusiems protą senukams, kurioje pirmenybė teikiama buvusiems revoliucionieriams, panašiems į kunigaikštienę Paniną, vieną turtingiausių Rusijos moterų, kurios namuose pradėjo savo karjerą Leninas, ir anarchistams, panašiems į machnovietį Žiguliovą, kuris apie save rašo taip: „Aš pabuvojau visose kairiosiose partijose ir organizacijose. Kairiau gali būti tik beprotnamis”. Ir bėglė Svetlana Alilujeva ten viešėjo. Apskritai visos būtybės po dvejybę!

– Amerikos laikraščiai rašė, kad Aleksandra 13-oji tęsė Tolstojaus darbą, kuriam aukojo tokie labdariai, kaip Amerikos žvalgyba CŽV ir… Svetlana Stalina. Naujame rusų žodyje (toliau NRŽ), 1958 03 04, pranešama, kad Tolstajai įteiktas stambus čekis nuo kažkokios keistos organizacijos Šventieji ir nusidėjėliai. Hm-m, štai ir suprask, kur šventieji ir kur nusidėjėliai. O Stalinas juos tiesiog varė į konclagerius – ir šventuosius, ir nusidėjėlius.

– Čiupkime kitą rusų literatūros gigantą – Dostojevskį. Profesorius Lombrozas savo knygoje Genialumas ir beprotystė rašo, kad Dostojevskis Idiote, Paauglyje ir Nusikaltime ir bausmėje pateikė pritrenkiančiai ryškius psichiškai nesveikų žmonių tipus.

– Niujorke leidžiamas Psichiatrijos trimėnesinis 1964 metais atspausdino daktaro G. M. Davidsono, taip pat Siono išminčiaus, straipsnį Dostojevskis ir amžinoji žmogaus drama. Jame daktaras Davidsonas tą dramą, suprask – psichines ligas, aptaria nuo Biblijos pranašų ir evangelistų iki Froido.

– Dostejevskio tėvas buvo kilęs iš dvasininkų luomo, dvarininkas – ir sadistas. Ir jis taip tyčiojosi iš savo baudžiauninkų, kad jie galų gale jį užmušė. Net „caro teismas” tuos baudžiauninkus išteisino. Iš tėvo sadizmo kyla ir Dostojevskio „tendencijos”, nes jo kūryboje daug sadomazochizmo, tai yra sadizmo ir mazochizmo mišinio, kas paprastai vienaip ar kitaip yra susiję su homoseksu. Iš 4-rių Dostojevskio vaikų 3 pasimirė vaikystėje tikriausiai dėl ydingo paveldėjimo.

– Būdinga, kad jaunystėje sadomazochistas Dostojevskis buvo revoliucionierių petraševcų būrelio narys, apie kuriuos jis vėliau rašė savo Velniuose, kad tai buvo „antgamtiška ir antivalstybinė žmonių bendruomenė iš trylikos”. Teismas jį buvo nuteisęs mirties bausme. Tačiau caras suteikė malonę ir bausmę pakeitė katorga.

– Sibiro katorgoje Dostojevskį ištinka savotiška transformacija, nes iš kairiojo jis pasidaro dešiniuoju, tampa rašytoju revoliucionieriumi. Gali būti, kad jam padėjo „gydymas darbu”, kurį propagavo Tolstojus.

– Lyginant Tolstojų su Dostojevskiu reikia pastebėti, kad Tolstojaus evoliucija vyko nuo Dievo į velnią, o Dostojevskio kaip tik priešingai – nuo velnio į Dievą. Dostojevskis mirė laimingas, būdamas apsišvietęs žmogus. O Tolstojaus gyvenimas prieš mirtį buvo tikras pragaras, kuriame jis visą laiką blaškėsi galvodamas apie savižudybę.

– Dostojevskis laikomas didžiu psichologu. Tiksliau, kaip sakė Tolstojus, jis pats buvo psichopatas – ir visi jo herojai taip pat psichopatai. Tačiau aprašinėjo jis juos garbingai, daug garbingiau, negu Tolstojus. Kritikai sako, kad Dostojevskis savo herojų nemylėjo. Bet ir už ką tuos psichus mylėti? Man, pavyzdžiui, Dostojevskio herojai sukelia pavojaus jausmą. O Vakaruose iš Dostojevskio herojų sprendžia apie visą rusų tautą.

– Ar buvo Dostojevskis psichas? Štai jums pavyzdys. Kai jo mylima žmona Ana Grigorjevna buvo nėščia, gulėjo patale šaltame kambaryje, genialusis vyrelis drebančiomis rankomis numauna jai vestuvinį žiedą, čiumpa vienintelę šiltą suknelę, dumia į lombardą, viską užstato, paskui mauna į kazino ir viską pralošia kortuodamas. O mylima žmonelė neturi ko valgyti. Beje, tarp Dostojevskio ir jo žmonos buvo 25 metų skirtumas, o tai jau negeras požymis.

„Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau”. Sugrįžusi randa juos tuščius, iššluotus ir išpuoštus. Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios jos ten apsigyvena. Ir paskui tam žmogui darosi blogiau negu pirma” (Mt 12, 43-45). „Kitos septynios dvasios” – tai tiesiog įvairios psichozės.

– Įdomu, kaip Dostojevskis rašė savo romaną Idiotas. Pradžioje jis norėjo pavaizduoti idealiai gerą žmogų, Jėzų Kristų, mūsų laikais. O teišėjo Idiotas. Dėl to savo Legendoje apie Didįjį inkvizitorių Dostojevskis ir sako, kad jeigu Jėzus Kristus ateitų dabar, tai jį vėl nukryžiuotų.

– Dostojevskis laikomas pranašu. Pateiksiu jums to pranašo kelis pasisakymus:

„Jeigu kas pražudys Rusiją, tai bus ne komunistai, ne anarchistai, o prakeiktieji liberalai”. Visiškai teisingai. Taip ir išėjo. Liberalai kadetai, kaip termitai, pagraužė sosto kojas. Todėl Leninas juos ir iššaudė pirmiausia. Supuvęs liberalizmas – tai geras blogis arba, jeigu norite, blogas gėris.

– O štai Dostojevskio pasisakymas, kuris labai tinka mūsų dabartiniams liberalams disidentams:

„Mūsų rusiškasis liberalas pirmiausia yra liokajus ir tik težiūri, kaip kam nors batus nuvalyti”. Tai Vakarų liokajai.

– Dostojevskis rašė: „Tikroji teisybė visada netikroviška”. Bet juk taip ir yra. Geras pavyzdys yra mūsų paskaitos. Dėl to, kad mes naudojamės tuo pačiu analizės metodu, kaip ir Dostojevskis.

– O kaip jums patinka tokia Dostojevskio pranašystė: „Rusija išsigelbės pati ir visą pasaulį išgelbės”. Vėliau Dostojevskis rašė, kad Rusija pasauliui savo žodį dar tars. Tai yra, Dostojevskis, iš revoliucionieriaus virtęs reakcionieriumi, numatė, kad Rusija persirgs revoliucijos liga, o tada prasidės tautinis atgimimas.

– Išsamiau apie tai Dostojevkis rašė savo Velniuose, velnius suprasdamas kaip revoliucionierius: “…matote, tai visiškai tiksliai kaip mūsų Rusija. Tie velniai, išeinantys iš ligonio ir įeinantys į kiaules, – tai visos žaizdos, visos miazmos, visi nešvarumai, visi velniai ir visi velniukai, susikaupę didžiame ir mielame mūsų ligonyje, mūsų Rusijoje, per amžius, per amžius! … ir mes pulsime, pamišę ir įsiutę, nuo uolos į jūrą ir visi paskęsime, ir ten mūsų vieta… Tačiau ligonis pagis ir „sės prie Jėzaus kojų”… ir visi žiūrės apstulbę…”

– Štai kodėl svarbiausias revoliucijos velnias – Leninas – ir pavadino Dostojevskį ne kaip kitaip, o archibjaurus Dostojevskis, o Tolstojų lipšniai šlovino mūsų revoliucijos veidrodžiu.

– Apie revoliuciją Dostojevskis rašė šitaip: „Bus toks griaudesys, kokio dar pasaulis nematė… Apsiniauks Rusija, raudos žemė dėl senųjų dievų…” Gerai pasakyta!

Velniuose Dostojevskis rašo apie „gyvuliškai gašlią slaptą visuomenę”, po to eina socializmas, Furjė, Prudonas, „penkiukės, išsibarsčiusios po visą Rusiją, su centru užsienyje, šlubiai, raiši mokytojai, skopcai, chlystai, nihilizmas, padegimai”. Toliau Dostojevskis pareiškia, kad tai „ne socialistai, o sukčiai”.

– O štai ką rašė Dostojevskis apie revoliucijos mieles: „Internacionalizmas pasirūpins, kad žydų revoliucija prasidėtų Rusijoje. Ir prasidės… Maištas prasidės nuo ateizmo ir visų gėrybių plėšimo… Žydai pražudys Rusiją ir vadovaus anarchijai. Žydas ir jo kahalas – tai suokalbis prieš rusus. Nusimato baisi, kolosali stichiška revoliucija, kuri sukrės visas pasaulio karalystes, pakeisdama šio pasaulio veidą. Visa tai pareikalaus šimto milijono galvų. Visą pasaulį užlies kraujas…” Tai iš Rašytojo dienoraščio.

– Nors Dostojevskis rašė prieš šimtą metų, tai labai aktualu ir šiandien. Pagalvokite apie mūsų dabartinius europietiškuosius disidentus, nesitaikstėlius ir kitaminčius, kuriuos mes sodiname į durnynus arba išgrūdame į užsienį. O vadinamoji žydų emigracija – tai iš esmės užmaskuotas selekcinis žydų išvarymas iš SSSR.

– Tačiau grįžkime prie mūsų pagrindinės temos. Taigi ir Tolstojus, ir Dostojevskis abu buvo, kaip sakė Lombrozas, aukščiausio laipsnio išsigimėliai. O dabar imsimės trečio rusų literatūros banginio – Ivano Sergiejevičiaus Turgenevo (1818-1883). Jo tėvas ir motina gyveno labai labai blogai. Jo motina buvo turtinga, despotiška ir sadistiška dvarininkė, Saltičychos rūšies, tipiška „kieta” moteris, kurių sūnūs paprastai „minkšti” ir mazochistiški, kurie niekaip negali vesti. Dėl to ir Turgenevas niekaip nesugebėjo vesti.

– Jaunystėje jis buvo įsimylėjęs savo giminaitę Olgą Turgenevą. O toks pasąmoninis potraukis kraujomaišai – blogas požymis, kuris paprastai susijęs su homoseksu. Po to Turgenevas įsimylėjo Nataliją Tučkovą, kuri vėliau ištekėjo už revoliucionieriaus Ogariovo, o antrą kartą – už jo draugo Gerceno. Šiuos du revoliucionierius mes jau gerai pažįstame: jie priklausė tai pačiai gyvuliškai gašliai slaptai visuomenei, apie kurią rašė Dostojevskis. O paslaptis čia tokia, jog juodu vienas kitą smaukė, o permanentinė žmona jiems buvo reikalinga tik maskuotei.

– Turgenevas buvo labai turtingas, geras ir geranoriškas ponas, tačiau silpno charakterio, jis neryžtingas. Ir dėl to jis taip niekada ir nevedė. O vietoje santuokos jis ilgus metus Prancūzijoje gyveno keistame prancūziškame trikampyje su dainininke Polina Viardo ir jos vyru. Nors Turgenevas turėjo nesantuokinę dukrą nuo paprastos merginos Avdodtjos Jermolajevos, tačiau tą dukrą augino Polina Viardo.

– Savo sielą Turgenevas sudėdavo į savo herojus: vyrai visada silpni, o moterys stiprios. Jo vyrai – tai atliekami žmonės, nerandantys sau vietos, pasmerkti, atsitiktinai žūstantys (Rudinas, Insarovas, Bazarovas, Neždanovas). O iniciatyva visada priklauso moteriai: jos valia stipresnė, kraujas karštesnis, negu turgeneviškų vyrų. Dėl to ir gimė turgeneviškos moters tipas.

– Tačiau iš esmės visa tai prieštarauja gamtos dėsniams. Apskritai viskas jam išeina atvirkščiai. O gyvenime – tai 69 būdai būti nelaimingam. Toks buvo jo tėvo ir motinos gyvenimas. Toks buvo ir paties Turgenevo gyvenimas. Iš visko sprendžiant ir Turgenevas turėjo problemų su ydingu paveldėjimu.

– Kitas stambiausias rusų rašytojas – Gogolis. Nors jis puikiai aprašinėjo moteris, tačiau pats visą gyvenimą išliko skaistuolis. O paskui numarino save badu religinio pamišimo priepuolyje.

– Ta pati istorija ir su Ukrainos kobzariu Tarasu Ševčenka. Visą savo gyvenimą jis svajojo vesti. Bet taip ir nevedė.

– Na, kas ten dar XIX amžiuje? Oblomovo autorius rašytojas Gončiarovas. Taip pat nevedė. Gyvenimo pabaigoje jis kentėjo dėl aštraus psichinio sutrikimo.

– Taigi mes patikrinome XIX amžių, vadinamą Auksiniu rusų literatūroje. Kaip matote, vaizdas liūdnas. O jeigu paimsime XX, arba Sidabrinį, rusų literatūros amžių, tai vaizdas bus dar prastesnis.

– Visa bėda ta, kad tie literatai, būdami išsigimėliai ir psichopatai, savas psichines problemas perkėlė į juos supančią aplinką, į visuomenę, versdami viską nuo skaudamos galvos ant sveikos. Ir pasidarė lyg koks kreivas veidrodis, karikatūra. O paskui jie kaltino tą visuomenę ir reikalavo ją pagerinti. Bet ar ne paprasčiau būtų pagerinti pačius literatus? Dėl to jie ir turėdavo nemalonumų su vyriausybe ir cenzūra.

– Todėl lordas Čarlzas Snou ir sako, kad 9 iš 10 rašytojų politiškai ydingi. Todėl filosofas Kierkegoras ir filosofuoja, jog mūsų laikais velnias apsigyveno spaustuvės dažuose. Todėl Nobelio premijos laureatas Andre Židas ir tvirtina, jog nėra knygos, parašytos be velnio talkos.

– Neseniai aš su didžiausiu vargu įveikiau Solženicyno opusą Badėsi teliukas su ąžuolu. Tai lyg psichopatologijos žinynas: ir didybės manija, ir persekiojimo manija, ir grafomanija. Ir jis skundžiasi, kad SSSR Rašytojų sąjungai „vadovauja valstybės saugumo generolai, kaip Viktoras Iljinas” (p. 592).

– Matote, mūsų bičiuliai iš Naujo rusų žodžio piktinasi, kad SSSR Rašytojų sąjungai komanduoja buvęs KGB generolas Markovas. O Solženicynas surado dar ir valstybės saugumo generolą Iljiną.

Čia 13-to KGB skyriaus profesorius generolas ir sovietų Rašytojų sąjungos garbės narys Borisas Rudnevas linksmai prisimerkė:

– Kaip jie dar manęs nesuuodė? Beje, savo knygelėje Teliukas po ąžuolu Solženicynas gina rašytoją Artiomą Veselovą, kuris buvo likviduotas per Didįjį Valymą (p. 489). Tačiau jeigu Solženicynas pasižiūrėtų į Literatūros enciklopediją, tai pamatytų, kad rašytojas Artiomas Veselovas 3-me dešimtmetyje buvo čekistas, o 1937 metais jį patį likvidavo. Už ką galvą guldė – tas ir paguldė. Solženicynas per visą savo knygelę niršta ant „ČKGB” ir kartu… gina čekistą!? Kur logika? Solženicynas pats rašo, kad jį išgrūdo iš SSSR: nuo arešto momento iki aborto į Frankfurtą – lydint gydytojui. O aš galiu pridurti, kad tai buvo gydytojas psichiatras.

– Sakoma, jog rašytojai pašaukti atskleisti žmogaus sielos paslaptis. Tačiau prie aukščiausių žmogaus sielos paslapčių slenksčio stovi niūrūs slenksčio sargai – psichinės ligos, kuriose dažnokai susieina protas ir beprotystė, geras blogis ir blogas gėris. Slenksčio sargai… O už to slenksčio – Niekis, kuris naikina.

– Tačiau, norėdamas reabilituoti mūsų didžiuosius rašytojus, aš privalau pasakyti štai ką. Be savo tarnybinių kontaktų, savaime suprantama, turiu draugų ir pažįstamų. Tarkime, trečios kartos inteligentų. Amžius 50-60 metų. Vedę, suaugę vaikai. Aš juos pažįstu daugelį metų.

Generolas profesorius iš smegenų tresto MTI-13 ranka pasitrynė kaktą:

– Tačiau mano kaktoje trečioji akis – kaip indusų dievų kaktoje mėnulio akmuo. Ir aš matau, kad mano pažįstamieji turi visokiausių problemų, susijusių su išsigimimu, visokiausių slenksčio sargų tiek pat, kiek ir aukščiau išvardyti didieji rašytojai. Nėra tarp jų tik vieno – nei talentų, nei genijų.



15 Protokolas
Turinys