Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

9 Protokolas. Nelabojo sūnūs

…raugės – piktojo vaikai. Jas
pasėjęs priešas – velnias.

Mt 13, 38-39

Generolas profesorius Borisas Rudnevas skaitė literatūros teorijos paskaitas.

– Draugai, iki revoliucijos rusų literatūroje buvo labai daug stiprių ir įvairių dekadentiškų srovių, kurios griovė dorovinius nusistovėjusios santvarkos pagrindus. Pavyzdžiui, Tolstojus ir jo „nesipriešinimo blogiui prievarta” koncepcija. Kai revoliucionieriai teroristai žudė žandarus, grafas Tolstojus tylėjo kaip žuvis. Tačiau kai tuos žmogžudžius gaudė ir korė, grafas Tolstojus pradėjo šaukti visam pasauliui: „Negaliu tylėti!” Už tai Leninas Tolstojų tiesiog pavadino mūsų revoliucijos veidrodžiu.

– Po revoliucijos, per Didįjį Valymą, Stalinas išgrūdo į Sibirą vos ne pusę Rašytojų sąjungos narių. Ir pirmiausia nukentėjo tie kairieji rašytojai, kurie tarnavo revoliucijai.

– Po Stalino atėjo Chruščiovas ir panaikino konclagerius. Žmonėms davė daugiau laisvės. Tačiau greitai vėl prasidėjo nemalonumai. Ir pirmiausia iš literatų pusės, pradedant Pasternaku ir baigiant Solženicynu, kurie buvo pakrikštyti disidentais. Dabar mums tenka kai kuriuos iš tų disidentų grūsti į užsienį. Koks gi čia keblumas su tais rašytojais?

– Kad suprastume šią problemą, dirstelėsime į tą literatūrotyros kampelį, apie kurį rašytojai paprastai nenori užsiminti. Imkime daktaro psichiatro Makso Nordau-Ziudfeldo knygą Išsigimimas, kurioje kaip tik nagrinėjamas degeneracijos literatūroje klausimas. Padėsime, taip sakant, teorinį pagrindą.

– Daktaras Nordau – mokinys įžymiojo profesoriaus psichiatro Lombrozo, apie kurį jūs jau šiek tiek žinote ir kuriam paskirta toji knyga. Būdinga, kad Lombrozas – Italijos žydas, o Nordau – Vokietijos žydas. Nordau – tai literatūrinis slapyvardis, o tikroji jo pavardė Ziudfeldas (1849-1923). Gimė jis kaip ir Karlas Marksas rabinų šeimoje. Be išsigimimų, jis dar domėjosi sionizmu ir po Teodoro Herclio buvo sionizmo vadas Nr. 2. Dėl to į jį buvo kėsintasi… Jūs manote, kad antisemitas? Ne, jį vos nenužudė kitas sionistas. Iš pradžių Nordau norėjo vesti žydę, tačiau sutrukdė mama, ir nuotaka bandė nusižudyti. Po to tas sionizmo vadas vedė goję, kaip žydai sako, šiksą.

– Nordau nebuvo nei radikalas, nei revoliucionierius. Jis buvo tiesiog doras sociologas ir gynė normalaus žmogaus interesus. Be to, jis buvo labai įžvalgus politikas ir numatė 1914 metų karą.

– Mano analizuojama daktaro Nordau knyga Išsigimimas, jos 3-ias leidimas rusų kalba išėjo 1902 metais. Įvadiniame žodyje rašytojas V. Avsenko rašo: „Reta knyga turėjo tokį didelį pasisekimą, kaip Makso Nordau Išsigimimas … Sunku rasti filosofijos knygą, galinčią taip patenkinti šiuolaikinį skaitytoją”.

– Žemiau yra tokia įdomi vieta: „Pats „išsigimimas” yra ne kas kita, kaip neišvengiamas istorinės pažangos reiškinys, būdingas istorinei kūrybai, tai yra vienų formų griovimas ir kitų kūrimas. Labiausiai atsinaujinančiuose, labiausiai kūrybiškuose pasaulinės istorijos perversmuose visada reikšdavosi ta srovė, kurią mūsų autorius vadina išsigimimu”.

– O dabar pagalvokite patys, – kas šie „labiausiai atsinaujinantys, labiausiai kūrybiški pasaulinės istorijos perversmai? – generolas profesorius apsiniaukė. – Tai mūsų revoliucija, pilietinis karas, stalininiai valymai, konclageriai. Visi mes perėjome tą mėsmalę – ir gerai žinome, kas tai yra.

– Vietoje įvado nuo autoriaus daktaras Nordau rašo: „Išsigimstantieji – ne visada nusikaltėliai, tvirkintojai, anarchistai arba pripažinti pamišėliai; kartais tai būna rašytojai, menininkai, tačiau juose vyrauja tie patys protiniai, o dauguma atvejų ir fiziniai tos pačios antropologinės šeimos bruožai, vienų rankas apginkluojantys peiliu arba dinamitu, kitų – plunksna arba teptuku.

Kai kurie tų išgamų literatūroje, muzikoje, kitų menų pasaulyje pastaraisiais metais tapo madingi ir daugelio jų gerbėjų paskelbti naujojo meno kūrėjais ir būsimų amžių pirmtakais”.

„Tas reiškinys – toli gražu ne mažareikšmis. Knygos ir meno kūriniai daro didžiulę įtaką masėms; juose amžininkai ieško doros ir grožio idealų. Jeigu jie yra beprotiški ir priešiški visuomeninei santvarkai, jie, be abejo, įneša sumaištį į protus ir pražūtingai veikia ištisas kartas”.

– Po to daktaras Nordau liūdnai pranašauja: „Kartus likimas laukia visų, kas pasikėsins į estetinius pradus. Rašytojas arba menininkas, jų užgautas, niekada neatleis už drąsą; plepi kritika stos piestu, ir net publika bus nepatenkinta, jeigu jai pagaliau atsivers akys ir ji pamatys, kad kvailius, balagano juokdarius ir šaipūnus vertino kaip pranašus. Grafomanai ir jų leibsargiai iš kritikų užvaldė visą spaudą ir aiškiai jiems neparankų demaskuotoją jie iki gyvenimo pabaigos kankins ir persekios”.

– O dabar pasižiūrėkite į savo konspektus, ką apie tai rašė kitas degeneracijos pėdsekys daktaras Langė-Eichbaumas savo knygoje Genijai, beprotystė ir šlovė: „Šios srities tyrinėtojai pjauna nedėkingumą, net neapykantą, o jo darbus ima drausti…Net tokios medžiagos rinkimassusijęs su begaliniais sunkumais”.

– Tai ne atsitiktinis daktaro Nordau ir Langės žodžių sutapimas. Jie tai žino iš savo patirties. Velnias nemėgsta, kai jis tampomas už uodegos. Pajudinti legioną degeneratų – daug blogiau, negu nuogu užpakaliu lįsti į dilgėles ar sėsti ant skruzdėlyno.

– Bet… be šito jūs nesuprasite, kodėl Stalinas pusę Rašytojų sąjungos rašytojų išvarė į Sibirą ir kodėl mes dabar mūsų rašytojus disidentus grūdame į užsienį.

– Toliau Nordau kalba apie dvasinius „Finde-siecle” požymius, o tai prancūziškai reiškia „amžiaus pabaigą”. Šį posakį jis vartoja dabarties kultūros išsigimėliams apibūdinti. Įdomu, tačiau Nordau nepastebėjo, jog šis posakis jau yra Evangelijoje kaip alegorija apie rauges: „…raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga … Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje” (Mt 13, 38-40). Beje, ta „pjūtis” labai primena stalininius valymus.

– Nordau rašo: „Moksle apie psichines ligas išsigimimo sąvoka pirmasis pavartojo ir galutinai apibrėžė Morelis… Išsigimimas būdingas žmonėms su aiškiais fiziniais trūkumais. Yra labai patikimas būdas įrodyti, jog „amžiaus pabaigos” šaukliai literatūroje ir mene yra tiesiog išsigimstantys: kad paaiškėtų, jog tai ne atsitiktinumas, o įrodytas dalykas, reikėtų atlikti autorių fizinius išmatavimus ir susipažinti su jų genealogijos medžiu. Tada, be abejonės, surastume beveik visų jų išsigimusių giminaičių”.

„Kartu su fiziniais išsigimimo požymiais mokslas aptiko ir būdingų psichinių … Lombrozas ne atsitiktinai kalba apie matoidus (nuo italų kalbos žodžio mattobeprotis) ir grafomanus. Juos jis supranta kaip pusiau normalius žmones, apsėstus knietėjimo rašyti. Svarbiausias išsigimstančiųjų požymis – tai nieko neišmanymas apie padorumą ir teisybę. Jiems neegzistuoja įstatymai, abejonė ir gėdos jausmas; jie su didinga ramybe ir pasitenkinimu daro nusikaltimus ir pražangas… Aukščiausia tokio reiškinio forma vadinama ,,doroviniu pamišimu”; tačiau būna įvairūs ligos laipsniai, būna ir toks, beje, jog išsigimstantysis pats nieko tokio nedaro, kad įvyktų susidūrimas su įstatymu, tačiau teoriškai pateisina nusikaltimus, užliedamas žodžių srautu įrodinėja, kad „gėris” ir „blogis”, dorybė ir yda – grynai atsitiktinės perskyros, žavisi nusikaltėliais ir jų poelgiais, įžvelgia jų ypatingą grožį ir stengiasi sužadinti susidomėjimą tokiais laukiniais instinktais ir simpatiją jiems. Tokio dorovinio pamišimo ištakas galima psichologiškai aptikti neįtikėtinoje savimyloje…”

„Kai kurie kvaili kritikai, bijodami išgarsėti kaip atsilikėliai, kai kada beviltiškai bando įsigilinti į tiesiog juokingo ir menkaverčio išgamos-autoriaus kūrinio prasmę, kad įvertintų to kliedinčio puspročio išsireiškimų grožį”.

– Bet čia aš su Nordau nesutinku, – pasakė naujos sovietų inkvizicijos profesorius. – Praktika rodo, jog dauguma atvejų tie „kvaili kritikai” ne tokie jau kvaili, o netgi labai gudrūs. Ir giria jie autorių išgamą, nes jie patys tokie pat išgamos. Klasinė uoslė. Solidarumas.

– Nordau rašo: „Išsigimimo požymiams reikia priskirti ir bjaurėjimąsi kiekvienu darbu, veiklos siaubą, „valios ligą”… Bevalis, siaubingai bijodamas darbo, išsigimstantysis, nesuvokdamas, jog nesugebėjimas veikti yra paveldėta smegenų liga, pareiškia, kad jis sąmoningai niekina darbą, kad jam patinka dykinėjimas. Kad pasiteisintų pats sau, jis lipdo filosofinę teoriją…”

– Taigi, draugai, būtent tokie filosofai ir pagimdė komunizmo filosofiją, kur sakoma, jog visi „dirbs pagal sugebėjimus, o gaus pagal poreikius”. O iš to teišėjo stalininiai konclageriai. Pagal Levo Tolstojaus receptą „gydyti darbu”. Šiai išsigimėlių kategorijai šiandien priklauso vakarietiški hipiai ir mūsų žinomi „veltėdžiai”.

„Kai kurie išsigimstančiojo ypatumai gerai žinomi… Jis pasidaro metafizinės sistemos kūrėju, išsprendžia amžinas pasaulėtvarkos paslaptis, ieško apskritimo kvadratūros ir išminties eliksyro… Lombrozo žodžiais, daugelio anarchistų kūrinių pamate yra būtent tokios priežastys… Jis svajoja apie visuotiną laimę ir kuria Visatos pertvarkymo planus, stulbindamas juose savo tariama artimo meile, kartu su absurdišku ir baisiu nemokšiškumu iš dalies iš tikrųjų egzistuojančių santykių klausimais”.

„Tačiau svarbiausiu išsigimėlių požymis, kurį aš palaikiau pabaigai, yra misticizmas.Iš visų liguistų simptomų, – sako psichiatras Kolenas, – mes nežinome kito tokio tikslaus punkto protiniams sutrikimams aptikti, kaip mistinis pamišimas. Jeigu liga dar nepribrendo iki jos ūmaus periodo, nenormalumas pasireiškia nuolatiniu domėjimusi mistiniais ir religiniais klausimais, PERDĖTU DIEVOBAIMINGUMU ir taip toliau”.

„…išsigimimas nė trupučio nepriklauso nuo nemokšiškumo. Beveik visi tyrinėtojai, stebėję išsigimstančiuosius, pasisako kaip tik priešingai”. „Išsigimstantieji, – sako psichiatras Legrenas, – gali būti net genijai”. Prancūzų mokslininkui Legrenui išsprūdo sparnuotas žodis: „Genijus – tai nervinis pakrikimas”. Tačiau mokslas visai netvirtina, jog genijus turi būti beprotis; priešingai, yra sveikų, stiprių, su pusiausvyra genijai. Todėl visai nereiškia, kad kiekvienas pamišėlis – būtinai genijus…”

– O štai ginčytina vietelė: „Aš nesutinku su Lombrozu, – rašo Nordau, – esą genialūs išsigimstantieji yra galingas žmogiškosios pažangos veiksnys. Jie mus paperka ir apakina; nelaimei, jie visada daro stiprią įtaką, bet visada žmonijos nenaudai. Jie nukreipia ją savo pasirinktu keliu, tačiau jų galutinis tikslas – bedugnė ir dykuma ir kaip klaidžiojančios pelkių ugnelės nuveda jį į liūną”.

– Norite konkretaus pavyzdžio? Štai – Marksas, Engelsas, Leninas ir Stalinas. Ir, jeigu norite, Hitleris. Kai tokia „pažanga” pervažiuos per jus pačius, tai aš linkęs sutikti ne su Lombrozu, bet Nordau.

– O dabar apie išgamas poetus: „Kaip poetai jie dažnai pasižymi turtingais rimais ir puikiomis formomis, o kartu jokios minties nebuvimu”. Kaip pavyzdį galima paminėti mūsų poetą Osipą Mandelštamą, kurį Stalinas supūdė Sibire ir kurį dabar Vakaruose pristato kaip genijų. Paskaitykite jo eiles: galūnės surimuotos, tačiau viduryje – jokios minties. Pamišėlio kliedesys.

– Nordau rašo: „Gabesni yra tie, kurie atveria naujus horizontus mene ir literatūroje ir kurie paskelbiami susižavėjusių jaunuolių vadais, pašauktais atvesti žmoniją į pažadėtąją žemę. Išsigimstantieji ir matoidai (puspročiai) tarp jų dominuoja. Į minią, besigėrinčią ir keliaklupsčiaujančią, besivaikančią jų išsigalvotų madų ir paikiojančią, tuo tarpu tenka žvelgti kaip į isterišką ir apsėstą neurastenijos…”

„Ankstesnieji stebėtojai kalbėjo apie isteriškųjų beribį melagingumą… Isterikas niekada nemeluoja sąmoningai. Jis tiki pačių klaikiausių savo parodymų teisingumu. Jo proto liguistas judrumas ir nepaprastas vaizduotės lengvumas veda jį į stebėtinas metamorfozes, ir jis pats tiki neįtikėtiniausiais savo prasimanymais”.

– O dabar daktaras Nordau kalba tiesiog apie mūsų disidentus, kuriuos mes uždarome į durnynus, o Vakarai juos išaukština kaip pranašus: „Mes įrodėme, kaip atsiranda naujos mokyklos. Pirmasis tų mokyklų šaltinis yra jų autorių ir jų ištikimų pamėgdžiotojų išsigimimas. Jie tampa madingi ir įgyja triukšmingą sėkmę dėl dabarties publikos isterijos. Tuščiagalviai, nieko taip nebijantys, kaip būti pripažinti atsilikėliais, jie pritampa prie jų šaukdami „valio!” ir laukinių „himnų” giedojimu… Po isterikų, su jų nesąmoningai įsikalbėtu susižavėjimu, neatsilikdamas eina kvailys, pamišęs dėl mados, ir jaunuoliškas estetas, liaupsintojas vapalius. Po veidmainio skuba reklamuotojas, o jiems ant kulnų lipa gatvės minia… Ir visos tos padugnės tik dėl to, kad jis ligonis, savimyla ir garbėtroška, sukelia daugiau triukšmo ir maišaties, negu gausus sveikų žmonių sambūris…”

– Maža detalė. Daktaras Nordau pažymi, kad jau Balzakas kalbėjo „apie vardo poveikį žmogaus likimui”. Nors aš ne Balzakas, tačiau taip pat galiu pasakyti, kad vardas kai kada iš tikrųjų gali veikti žmogaus likimą. Pavyzdžiui, 1977 metų liepą Amerikos spaudoje pasirodė isteriškas laiškas prezidentui Karteriui nuo sovietinio disidento Helijaus Snigeriovo, Rašytojų sąjungos nario, kino režisieriaus, kompartijos ir net politbiuro nario, kuriame šis komunistas skundžiasi kapitalistiniam prezidentui, kad jį iš visur išvijo – dėl to, kad jis disidentas. Bet vien iš jo vardo Helijus aš galiu pasakyti, kad jo tėvai buvo idiotai. Juk helis – tai dujos, cheminis elementas. Ir tokius modernistinius vardus savo vaikams paprastai duoda idiotai. Na, o sūnus… kaip sakoma, obuolys nuo obels netoli krinta.

SSSR Mokslų akademijos, Kalbotyros instituto grupinės onomastikos, tai yra lingvistikos skyriaus, tyrinėjančio vardus ir jų kilmę, vedėja A. Superanskaja pateikia tokį sąrašą moderniškų vardų, pasirodžiusių po revoliucijos. Pavyzdžiui, Barikada, Traktorius ir Domna. Taigi, Traktorius Ivanovičius veda Barikadą Petrovną ir jiems gimsta Domna Traktorovna. Kaip jums patinka? Arba tokie vardai-abreviūros: Borkomin (БОРец КОМмунистического ИНтернационала – Komunistinio Internacionalo kovotojas), Vielior (ВЕЛИкий Организатор Революции – didysis revoliucijos organizatorius), Karmij (Красная АРМИя – raudonoji armija), Junata (Юная НАТуралистка – jaunoji natūralistė), Lagšmivara (ЛАГерь ШМИдта В Арктике – Šmidto stovykla Arktikoje), Kim (Коммунистический Интернационал Молодежи – Komunistinis jaunimo internacionalas). Arba tokie žodiniai gudravimai: Gertrūda (Герой ТРУДА – darbo didvyrė), Renata (РЕволюция, НАука, Труд – revoliucija, mokslas, darbas), Aurora (kreiserio „Auroros” garbei), Iskra (laikraščio „Iskra” garbei). Disidentas Solženicynas savo „Pirmame rate” pateikia tokius vardus: Dinera (ДИтя Новой Эры – naujosios eros vaikas) ir Dotnara (ДОчь Трудового НАРода – darbo liaudies dukra). Tai dukros sovietinio prokuroro, kurio žmona – pilietinio karo draugė – mirė gimdydama. O kodėl ji gimdydama mirė? Ogi todėl, kad ji degeneratė – ir tai atsispindi jos vaikų varduose. O prokuroro profesija dvelkia sadizmu. Mes taip pat susipažinę su psichoanalizę.

– Paprastai tokius kvailus vardus savo vaikams duodavo maniakiniai revoliucionieriai ir visokie psichai. O šitai vėliau atsispindi vaikų psichikoje. Taigi aš visiškai sutinku su Balzaku.

– Daktaras Nordau rašo, jog isterija ir neurastenija dažniausiai pasitaiko Prancūzijoje, kad kaip tik dėl to visos kenkėjiškos dekadentinės srovės mene ir literatūroje atsirado būtent Prancūzijoje, kur ir sugalvojo tą išsigimimo terminą Finde-siecle – amžiaus pabaiga. Štai kodėl dabar Prancūzija, kaip savižudė, pati parlamentiniu keliu žengia į komunizmą – į savo pražūtį.

– Tačiau elgetiškos komunistinės Prancūzijos mums nereikia. Kur mes gausime kreditus? Su kuo mes prekiausime? Tuo ir paaiškinamas paradoksas, apie kurį jūs žinote iš Vakarų spaudos: prieš parlamento rinkimus Prancūzijoje sovietų diplomatija palaiko ne kairįjį komunistų ir socialistų bloką, o dešiniųjų bloką.

– O pasaulinę revoliuciją tegul kelia psichai. Mes tai jau pabandėme Kinijoje. Ir kas išėjo? Pažadinome kiniškąjį drakoną, o jis mums už šono griebia.

Per pertrauką Aukštosios sociologijos instituto studentai, instituto, kuris dabar pakeitė Raudonosios profesūros institutą, išbaltinti žilėmis SSSR Vyriausybės nariai išėjo parūkyti ir pasidalinti įspūdžiais:

– Sako, jog tas profesorius Rudnevas yra Rašytojų sąjungos garbės narys…

– Ne, ne visai taip. Oficialusis Rašytojų sąjungos pirmininkas – tai fiktyvus dydis. Tikrasis pirmininkas ir yra Rudnevas. Jis lyg koks ant-rašytojas.

– O ką jis rašo?

– Jis rašo, ką iš brolių rašytojų sodinti į durnyną ir ką grūsti į užsienį.

– Taip, neseniai išmetė į užsienį rašeivą Sašą Sokolovą, kuris brūkštelėjo knygą Mokykla kvailiams, berniuko šizofreniko užrašėliai, apie berniuką defektyvių vaikų namuose – namuose kvailiams.

– Ak, – atsiduso atominės aviacijos generolas Borodinas. – Amžių gyveni, amžių mokaisi – ir kvailiu miršti…

* * *

Po pertraukos ant-rašytojas Borisas Rudnevas kalbėjo toliau:

– Analizuodamas XIX amžiaus dekadentines sroves literatūroje, daktaras Nordau primena poetą Suinberną, vadindamas jį aukščiausio laipsnio išsigimėliu ir pirmu demonizmo atstovu Anglijos poezijoje. Tada egzistavo net literatūrinė satanizmo mokykla, kuriai priklausė tokie stambūs vardai, kaip Baironas, Šeli, Žorž Sand ir Viktoras Hugo, kurie kėlė sau uždavinį griauti visas krikščioniškosios moralės normas.

– O dabar aš imu sovietinę Literatūros enciklopediją, Maskva, 1972. Suinbernas (1837-1901), admirolo sūnus, mokėsi geriausiose Anglijos mokymo įstaigose – Itone ir Oksforde. Po to pradėjo nuvainikuoti viktoriškosios poezijos kanonus. Skaitytojus šokiravo „draudžiamomis temomis”, pagonišku hedonizmu. Bažnyčios priešas. Demaskuoja tironiją, kviečia laisvei. Lemties, laimės negalimumo temos. Atskalūniški motyvai. Po mirties paskelbtas nebaigtas romanas Lesbija Brendon. Chm, kas tai – apie lesbijietes? O kam to reikia?

– Na, kaip žmogus poetas Suinbernas buvo užkietėjęs alkoholikas ir ekscentrikas. Žinomose literatūrinėse popietėse pas brolius Gonkurus Paryžiuje, kuriose dalyvaudavo ir mūsų Turgenevas, apie Suinberną pasakodavo tokius dalykus… Jis buvo gerai žinomas pedrikas ir, norėdamas būti originalus, meilužiu sau įsitaisė didelę beždžionę, aprengtą moteriškais drabužiais. Maža to. Vėliau Suinbernas įsitaisė kažkokį kitą minoną – ir pavaišino jį kotletais iš tos beždžionės. Štai jums to maišto šaknys – pederastija ir psichinės ligos.

– Pedrikas ir satanistas Suinbernas rašo tokius dalykus: „O, blogi, mes trokštame tave išbučiuoti: nebėra blogio daugiau!” O daktaras Nordau apie Suinbergo poeziją rašo: „Tai visai išprotėjusi poezija. Mene toks įvaizdis prilygsta psichinių ligonių haliucinacijoms”.

– Po to Nordau imasi didžiojo rusų rašytojo Tolstojaus ir rašo: „Nors ir labai didelių privalumų turėjo Tolstojaus meninis talentas, už savo pasaulinę šlovę ir įtaką amžininkams jis turi būti dėkingas ne jam. Jo romanai buvo pripažinti kaip nuostabūs literatūros kūriniai: tačiau ištisus dešimtmečius jo Karą ir taiką, Aną Kareniną už Rusijos ribų beveik niekas neskaitė, o kritika autoriumi žavėjosi tik su didelėmis išlygomis… Tik 1889 metais pasirodžiusi Kreicerio sonata išgarsino jo vardą visuose žemės kampeliuose; nedidelis apsakymas buvo išverstas į visas Europos kalbas ir išleistas šimtu tūkstančių tiražu; milijonai žmonių aistringai jį skaitė. Nuo to momento Vakarų visuomenės nuomonė priskyrė jį prie geriausių to meto rašytojų, jo vardas buvo visų lūpose… Kaip meno kūrinys Kreicerio sonata daug menkesnis už daugumą jo romanų ir apsakymų; tačiau šlovę, kuri taip ilgai delsė, Karo ir taikos, Kazokų ir Anos Kareninos autoriui, jis užkariavo vienu trinktelėjimu…”

– Kokia gi tos Kreicerio sonatos mįslė? Apsakyme vyras nužudo žmoną būk tai iš pavydo meilužiui. Tačiau analitikai, perskaitę tą apsakymą, šaiposi ir sako, jog vyras buvo įsimylėjęs visai ne žmoną, o jos meilužį. Todėl jis nudobė savo žmoną visai ne jos pavydėdamas, o pavydėdamas meilužio. Viskas atvirkščiai – kaip 69. Žinote, 69 būdai kaip būti nelaimingam. Todėl tas apsakymas yra visuose psichopatologijos žinynuose, kaip ryškus latentinio ar prislopinto homosekso pavyzdys. Beje, Tolstojaus žmona to apsakymo tiesiog nekentė.

– Bet iš kur tas pasaulinis susidomėjimas ir šlovė? Tai suveikė nematomasis daktaro Kinsio legionas: 37 proc. visų JAV vyrų, 50 proc. inteligentijos, 75 proc. literatų. Ir dar daktaro Vitelso legionas: 47 proc. ištekėjusių moterų ir 71 proc. netekėjusių moterų. Tačiau ir kitose kultūringose šalyse ne geriau. Daktaro Nordau laikais ši statistika dar nebuvo žinoma, ir jis vadina tą legioną tiesiog „isterikų ir neurotikų minia”.

– Daktaras Nordau mano, jog esminę šlovę Tolstojui atnešė ne jo romanai, o jo filosofija, vadinamoji tolstojystė, kurios pagrindinis įsakymas – nesipriešinti blogiui prievarta, tai yra: „Nesipriešinkite nedorybei, neteiskite, nežudykite. Šalin, vadinasi, teismus, kariuomenę, kalėjimus, mokesčius”. Bet juk tada bus visiška anarchija.

– Nordau rašo: „Pirmasis bendrabūvio uždavinys, vardan kurio žmonės suėjo į bendriją, yra apginti savo visuomenės narius nuo ligonių, apsėstų manijos žudyti, nuo veltėdžių, nuo nesveikų iškrypėlių, siekiančių gyventi svetimo darbo sąskaita ir šalinančių sau iš kelio kiekvieną būtybę, trukdančią realizuoti jų geidulius. Individai su antvisuomeniškais polinkiais neabejotinai taptų dauguma, jeigu sveiki žmonės nustotų su jais kovoję, netrukdytų jų dauginimuisi; jeigu jie taptų dauguma, tai visuomenė ir žmonija žūtų”.

– Paskui Nordau analizuoja žinomą Tolstojaus žmogmylą Kunigaikščio Nechliudovo užrašų pavyzdžiu ir sako: „Minkštaširdis žmogmyla pasirodo kaip pavojingiausias ir bedievis savimyla”.

„Esminis Tolstojaus mokymo punktas apie dorą yra kūno marinimas. Bet koks santykiavimas su moterimi nedora; santuoka – toks pat nuodėmingas dalykas kaip ir laisvas gyvenimas susidėjus. „Kreicerio sonata” išreiškia jo mokymą meniniais vaizdais. Žudikas iš pavydo Pozdnyševas kalba: „Medaus mėnuo! Jau pavadinimas kažkoks niekšiškas!… Tai kažkas panašu į tai, ką aš patirdavau, kai pratinausi rūkyti, kai mane versdavo vemti ir tekėdavo seilės, o aš jas rijau ir apsimesdavau, kad man malonu”.

– Po to Pozdnyševas, kurio lūpomis pamokslauja Tolstojus, prisipažįsta, jog „jis laikomas pamišėliu”. Beje, Pozdnyševo žmonos paveikslą Tolstojus kūrė turėdamas galvoje savo žmoną. Galimas daiktas, jog jis aprašinėjo ir savo medaus mėnesį – vertė vemti ir taip toliau.

– Kas gi yra? Tolstojų laiko supervyru, kuris turėjo visą krūvą vaikų. Tačiau pats Tolstojus savo dienoraštyje 1851 metais lapkričio 29 rašo: „Aš niekada nemylėjau moters… tačiau gana dažnai įsimylėdavau vyrus… Aš įsimylėdavau vyrus dar nežinodamas, kas yra pederastija… Pavyzdžiui, Djakovas – aš norėjau uždusinti jį bučiniais ir verkiau”. Tai paskelbta daugelyje Tolstojaus biografijų.

– O Tolstojaus žmona visus tuos dienoraščius skaitė. Kai Tolstojui buvo jau per 80, o jo žmonai per 60, priėmė jis sau sekretoriumi kažkokį Čertkovą. Ir visa tai matant jau suaugusiems vaikams. Įsivaizduokite sau – šeimos laimė!

– Dėl to savo apsakyme Šeimos laimė Tolstojus įtikinėja, kad vyras ir žmona, net tuokdamiesi iš meilės, po vedybų turi tapti priešais. Tolstojus kalba apie degeneratus, bet to nesako – ir tą matą taiko visiems žmonėms. Štai jums ir didysis tiesoieškis!

– Nordau rašo: „Pasak Tolstojaus, kelias į laimę yra mokslo ir žinių neigimas, sugrįžkime į gamtišką gyvenimą, tai yra į žemdirbystę: reikia palikti miestus, paleisti žmones iš fabrikų, sugrįžti į žemę”. Beje, tą patį pamokslauja ir mūsų Solženicynas – grįžti prie arkliuko.

– Nordau kalba apie Tolstojų ir jo tolstojystę šitaip: „Kaip filosofas jis mums propaguoja pasaulio ir gyvenimo sąvokomis biblinius tekstus, nuolat jiems prieštaraudamas ir klaikiai juos aiškindamas. Kaip didžiausias doros šauklys, jis dėsto nesipriešinimo blogiui ir nusikaltimams teoriją, turto išdalijimą ir žmoniškosios padermės sunaikinimą susilaikymo būdu. Savo mokyme apie visuomeninius ir ekonominius santykius jis įrodinėja žinių kenksmingumą ir gydomąją nemokšiškumo jėgą…”

„Visos dvasinės Tolstojaus savybės puikiausiai gali būti paaiškintos žinomais ir būdingiausiais aukščiausio laipsnio išsigimstančiųjų bruožais. Jis pats apie save kalba: „Skepticizmas vienu metu pastūmėjo mane į būklę, artimą beprotystei…” Savo Išpažintyje jis taip ir sako: „Aš jausdavau, kad psichiškai esu ne visiškai sveikas”. Jausmas jo neapgaudinėdavo. Jis sirgo abejonės ir „postringavimo” manija tokia forma, kuri būdinga daugeliui aukščiausio laipsnio išsigimstančiųjų… Lombrozas, nurodydamas genialių pamišėlių būdingus bruožus, sako: „Juos visus graužia religinės abejonės, protas juos varžo kaip kankinanti liga – viena mintis, tas pats sunkumas slegia jų širdį”. Vadinasi, mes turime reikalą ne su kilniu siekiu pažinti, verčiančiu Tolstojų klausti apie gyvenimo tikslą ir reikšmę, bet su išsigimstančiojo liga, su abejone ir visiškai bevaisiu postringavimu.

„Nurodytas mūsų ligos ypatumas yra aistra prieštarauti ir polinkis, kad ir kas būtų, spręsti. Vienas geriausių klasikų, psichiatras Soljė, pastarąją savybę vadina būdingu išsigimstančiųjų bruožų. Tolstojui tam tikrais momentais jis yra labai ryškus. „Siekdamas būti savarankišku, – rašo jo biografas Levenfeldas, – Tolstojus dažnai nusižengia etikos reikalavimams grumdamasis su pripažintais autoritetais tik todėl, kad jie seniai pripažinti. Pavyzdžiui, jis išvadina Šekspyrą eiliniu rašeiva ir tvirtina, jog susižavėjimas didžiuoju britu paaiškinamas tik mūsų įpročiu priimti svetimas pažiūras, jų neapmąsčius”.

Sovietų šventosios inkvizicijos generolas inkvizitorius nusišaipė:

– Beje, tuo pačiu užsiima mūsų išgarsėjęs disidentas Siniavskis-Tercas, kuris iš pradžių sėdėjo konclageryje ir kurį mes po to išgrūdome į užsienį. Nors mes jį žydmigravome su Izraelio viza, kažkodėl jis įstrigo Paryžiuje. Įtaisė jį dėstyti rusų literatūrą geriausiame Prancūzijos universitete – Sorbonoje. Ir kuo gi jis užsiiminėja? Pačia šlykščiausia ir nepadoriausia forma apspjaudinėja rusų literatūros pasididžiavimą – Puškiną ir Gogolį! Kai kas dabar ir galvoja: „O juk tam idiotui iš tikrųjų vieta ne Sorbonoje, o konclageryje ar durnyne!”

Vėliau Nordau rašo apie Tolstojaus erotiką: „Toks pat Tolstojus požiūris į moterį, kuris sveikam protui visai nesuprantamas, bet aiškus išsigimimo požiūriu… Normalus vyras niekada nejaus moteriai pasišlykštėjimo arba siaubingos neapykantos … Vyras gali ir netgi privalo pasirinkti moterį santuokiniam gyvenimui iš meilės; bet ryšių patvarumas ir stiprumas kyla ne iš fiziologinės aistros, o iš sudėtingo dėkingumo įpročio, draugystės, patogumo, siekio įkurti namų židinį, padėtį visuomenėje, pareigos savo vaikams ir valstybei suvokimo, daugiau ar mažiau nesąmoningo sekimo nusistovėjusiomis tradicijomis. Tokių jausmų, kaip Kreicerio sonatoje arba Šeimos laimėje normalus vyras savo žmonai niekada nepatiria…”

„Rusijoje egzistuoja ištisa išsigimstančiųjų sekta – išdariai; jie gelbstisi nuo velnio kaip tik tokiu būdu. Pozdnyševas Kreicerio sonatoje – toks pat kastratas, nors to ir nesuvokia. Tolstojaus apsakymų filosofinė moralė apie santykius tarp lyčių – literatūrinis išdarių lytinės psichopatijos aprašymas”.

„Puikus Tolstojaus meninio talento pasaulinis garsas, be abejo, vaidina didelį vaidmenį, tačiau ne patį svarbiausią… Jo įtaka remiasi ne estetiniais, o patologiniais pagrindais. Tolstojus būtų likęs nežinomas tikėjimo mokytojas, kaip koks nors septyniolikto šimtmečio Knudsenas, jeigu išsigimstančio mistiko beprotystės nebūtų pasitikę tokiam supratimui pribrendę amžininkai. Įgijusi epideminį pobūdį, isterija parengė dirvą tolstojystei…” Nordau liūdnai užbaigia, kad tai, – „tautų saulėlydis”. Pasaulio pabaiga.

– Taigi daktaras Nordau ne tik numatė I Pasaulinį karą, bet tam tikra prasme numatė ir revoliuciją Rusijoje. Įdomu, kad po išsigimimo klausimų Nordau susidomėjo sionizmu savo žydų valstybės įkūrimo prasme ir tapo sionizmo vadu Nr. 2. Vadinasi, jis numatė ir Hitlerį. Taigi jis žmogus įžvalgus ir autoritetingas.

Pridursiu jums dar šį tą apie Tolstojų. Žinomas Vokietijos rašytojas Stefanas Cveigas savo knygoje Trys savo gyvenimo dainiai, analizuodamas Tolstojaus gyvenimą, mano, kad po 50 metų Tolstojui prasidėjo tai, kas vadinama klimakterine psichoze arba klimakteriniu pamišimu. Paprastai tos psichozės ištinka kai kurias moteris laikotarpiu, kai nusilpsta lytinės liaukos. Tačiau ir kai kuriems vyrams su sutrikusia psichika, kurioje susimaišė vyriškieji ir moteriškieji pradai, tas periodas yra lyg stimulas, suaktyvinantis psichines ligas, kurios iki tol snūduriavo sieloje.

– Beje, Stefanas Cveigas, būdamas žydas, protestuodamas prieš hitlerizmą vėliau nusižudė. Labai jaudinančiai – ant vokiškos vėliavos – kartu su žmona. O gaila, kadaise jaunystėje aš mėgavausi Cveigo novelėmis…

– Taigi, kad suprastume Tolstojų, reikia skirti du jo gyvenimo periodus: iki 50 metų buvo daugiau ar mažiau garbingas genijus, o po 50 metų – išprotėjęs genijus. Tolstojus laikomas dievoieškiu. O Nordau rašo: „…iš tikrųjų gi jis kaip tik propaguoja krikščionybės priešybę – panteizmą”. Todėl dievoieškis Tolstojus ir buvo atskirtas nuo bažnyčios.

– Tolstojus laikomas dideliu moralistu. Tačiau pasižiūrėkime į paties Tolstojaus moralumą. Kai jis peržengė 60, savo rašiniuose, panašiuose į Kreicerio sonatą, propaguoja visišką skaistybę ir lytinį susilaikymą. Kartu jo žmona beveik visą laiką nėščia. Jie jau turi 12 vaikų, iš kurių 4 mirę. Tolstojaus dukrai Taniai – 5 negyvi kūdikiai. Antrosios dukros Mašos – taip pat visa serija negyvų kūdikių. Tolstojaus sūnui Levui II gimsta pirmagimis, Levas III, ir tučtuojau miršta.

– Štai kas vyksta, kai vaikai daromi pagal receptą: vertė vemti ir tekėjo seilės, o aš apsimetinėjau, jog man patinka. Matyt, žiūrėdama į visa tai, Tolstojaus sesuo Marija tapo vienuole.

– Gerai, o ką daro didysis moralistas Tolstojus, matydamas, kad jo vaikų aiškiai ydingas paveldimumas? Jis ir toliau visam pasauliui propaguoja lytinį susilaikymą, o pats pradeda savo žmonai 13-tą vaiką! Lyg tyčia stengiasi ištempti iki velnio tuzino! Kartu jis kaltina savo žmoną, jog ji sugundė jį nuodėmei ir isterikuoja: ak, aš nusidėjėlis, nusidėjėlis! Negerai tai, oi kaip negerai!

– Žmona sugundė? Bet juk meluoja senas kipšas! Juk jis pats savo dienoraščiuose prisipažįsta, kad jo niekuomet netraukė moterys – ir prisipažįsta esąs pederastas.

– Tolstojus nori padaryti laimingą visą pasaulį. O patį artimiausią sau žmogų, savo žmoną, jis atveda iki savižudybės ribos ir sako, jog ji jam akmuo ant kaklo. Žmona lyg nori nuodytis, lyg bėgioja į kūdrą skandintis. O pats Tolstojus slepia nuo savęs ginklus ir virves, kad nenusišautų ar nepasikartų. Štai kur iš tikrųjų vargas dėl proto.

– Visas pasaulis žavisi nepaprastu Tolstojaus gerumu. O Tolstojaus vaikai rašo savo memuaruose, kad jo gerumas blogiau už visokią niekšybę.

– Gyvenimo pabaigoje Tolstojaus šeimyninis gyvenimas primena beprotnamį. Pagaliau iškviečiamas įžymusis psichiatras Rosolimas. Šis nustato tokią diagnozę: „Dviguba degeneratyvinė konstitucija: paranojinė ir isterinė, dominuojant pirmajai”. Įsidėmėkite – degeneratyvinė.

– Beje, tas psichiatras Rosolimas vėliau gydė ir draugą Leniną. O mūsų Maskvos Smegenų institute, kur laikomi visų įžymiausių sovietų smegenys spirito stiklainiuose, greta su smegenimis draugo Lenino, kurį gydė Rosolimas, gretutiniame stiklainyje galima pamatyti ir paties Rosolimo smegenis. Mes žmonės atsargūs – mes ir tuos psichiatrus tikriname. Kai išvysite Lenino smegenis, neišsigąskite: vietoje vieno smegenų pusrutulio tik juodas dalykėlis, ne didesnis už supuvusį graikišką riešutą. Tačiau tas juodas dalykėlis aukštyn kojomis apvertė pasaulį.

Generolas profesorius Rudnevas lengvai šyptelėjo:

– Įsidėmėkite, kad Lenino buvo supuvusi kairioji smegenų pusė. O mistikoje visa, kas kairė, – tai nuo velnio. Kapstydamiesi didžiųjų žmonių smegenyse, mokslininkai pastebėjo du būdingus nukrypimus: didieji smegenys pagal svorį arba labai dideli, arba labai maži. Tas pats ir su idiotų smegenimis. Kartais idiotų smegenyse randamos skylės arba tiesiog supuvusi smegenų pusė – kaip Lenino. Tai dar viena paralelė tarp genijų ir idiotų. O kartais būna genialūs idiotai arba, kaip mes sakome, – genijotai.

– Bet grįžkime prie grafo Tolstojaus. Savo „dvasinės transformacijos” metu Tolstojus labai domėjosi visokiomis sektomis – duchoborais, skapais, molokanais. Kai kas pagalvos, jog molokanų sektos pavadinimas kilęs nuo žodžio moloko (rus. pienasA. G. J.), tačiau iš tikrųjų kilęs iš graikiškojo malokaj, o tai reiškia pederastiją, ir apie tai kalba jau apaštalas Paulius.

– Dėl skapų (išdarių – A. G. J.) galima pasakyti, jog psichiatrijoje tam atitinka kaltės ir kastracijos kompleksas, kai žmonės tokiu barbarišku būdu mėgina išgelbėti nuo juos gundančio velnio.

– Duchoborai dabar gyvena Kanadoje ir vadina save Laisvės sūnumis. Tie laisvėmylos išgarsėjo atsisakymais leisti vaikus į mokyklas, nuogalių eisenomis, sprogdinimais ir padegimais. Apskritai Kanados vyriausybei dėl jų vieni nemalonumai. O dėkoti už tai reikia niekam kitam, kaip didžiajam žmogmylai Tolstojui, kuris vaidino pagrindinį vaidmenį perkeliant tuos „laisvės sūnus” iš Rusijos į Kanadą ir dėl to atidavė visą savo honorarą už Prisikėlimą – 40.000 rublių.

– Aktyviai šiame reikale dalyvavo tolstojietis Vladimiras Bonč-Brujievičius, kuris net lydėjo garlaivį su duchoborais į Kanadą. O jūs dabar pasižiūrėkite į pirmuosius sovietų valdžios dekretus ir pamatysite ten du parašus: Lenino ir… to paties Bonč-Brujievičiaus, bet dabar jau kaip Liaudies komisarų sovietų reikalų tvarkytojo. Iki revoliucijos jis kartu su grafu Tolstojumi moko nesipriešinti blogiui prievarta, o po to jis kartu su Leninu pasirašo dekretą dėl įsteigimo Čeka, kuri pradeda šaudyti iš eilės visus grafus ir kunigaikščius. Matote, kokie keisti žmonės daro revoliuciją?

– O pabaigai pateiksiu jums keletą įdomių Tolstojaus pasisakymų. Taigi grafas Tolstojus kalbėjo: „Visos gražios moterys iš tikrųjų yra ne tik patelės, – jos net kvaišos”. O paskui jis rašė: „Visuomeninę nuomonę formuoja moterys”. Hm-m, tos pačios, kurias jis iki tol vadino net kvaišomis.

– Tačiau čia aš jums priminsiu, ką sako apie tai daktaras Langė-Eichbaumas savo knygoje Genijus, beprotystė ir šlovė: „Moterys labiau sugeba atskleisti ir garbstyti genijus, negu vyrai, jos groja pirmuoju smuiku kurdamos genijus”.

– Tolstojaus ir Turgenevo santykiai. Tolstojus rašė: „Turgenevas – niekšas, kurį reikia mušti”. O Turgenevas grasinosi duoti Tolstojui „į snukį” arba ketino kviesti į dvikovą. Juk juodu kviesdavosi vienas kitą į dvikovas, o po atsiprašinėdavo. Ir tik dėl to, kad Tolstojus užsnūdo, kai Turgenevas jam skaitė savo raštpalaikius. Prisiminkite, ką kalbėjo Lombrozas apie liguistą genijų garbės troškimą.

– O dabar pasižiūrėkite į mūsų disidentų karalių Aleksandrą Solženicyną. Maskvoje jis elgėsi kaip imperatorius Aleksandras IV. O kai jį žydmigravome į užsienį, jis elgėsi kaip Napoleonas Elenos saloje.

– Gyvenimo pabaigoj Tolstojus labai domėjosi beprotyste ir savo dienoraštyje 1900 metais birželio 12 rašė: „Aš rimtai įsitikinęs, jog pasaulį valdo visiški bepročiai. Neišprotėję arba susilaiko, arba negali dalyvauti” (Полн. собр. соч. Госиздат, т. 54, стр. 31).

– Su tuo sutinka 13-ji Tolstojaus atžala, jo dukra Aleksandra, kuri savo memuaruose Tėvas rašo: „Istorija parodė, jog tas drąsus, griežtas sprendimas ne tik turėjo pagrindą tuo metu, bet tinka ir dabarčiai” (Отец, т. 2, стр. 235).

– Savo dienoraštyje 1910 metais birželio 27 Tolstojus vėl grįžta prie tos temos ir sako: „Bepročiai visada geriau negu sveiki pasiekia savo tikslus. Tai įvyksta dėl to, kad jie neturi jokių dorovinių kliūčių: nei gėdos, nei teisingumo, nei sąžinės, netgi baimės” (Полн. собр. соч. Госиздат, т. 58, стр. 71).

– Geriausias pavyzdys buvo pats Tolstojus, dievoieškis, kurį už tą dievoiešką atskyrė nuo bažnyčios, šviesiausias grafas, kurį Leninas vadino „mūsų revoliucijos veidrodžiu”. Beje, Leninas dar kalbėjo, jog Tolstojus buvo jam tas pats, kas Jonas Krikštytojas Jėzui Kristui. O žinomas vokiečių filosofas ir sociologas Osvaldas Špengleris, rimčiausio istorinio veikalo Europos saulėlydis autorius, vadina Tolstojų „bolševizmo tėvu”.

– Savo straipsnyje Krikščionybė ir bažnyčia Tolstojus rašė: „Bažnyčia visada buvo melaginga ir žiauri įstaiga”. Nekeista, jog jį atskyrė nuo bažnyčios kaip eretiką.

– Daktaras Langė-Eichbaumas savo knygos Genijus, beprotystė ir šlovė 2-jame leidime apie Tolstojų rašo šitaip: „Jau jo tėvas turėjo degeneratyvių bruožų, psichinių ir fizinių, tiką, kalbos klaidas. Levas Tolstojus – išsigimėlis, mazochistas, turintis polinkį į savižudybę, egocentrizmą”.

– Pats tinkamiausias degeneracijos patikrinimo būdas, pasižiūrėti į šeimos medį. Žvilgterėkime į Tolstojaus giminę. Pavyzdžiui, turėjo Levas Tolstojus pusbrolį – grafą Fiodorą Ivanovičių Tolstojų, dvikovininką ir kliautininką, kuris dvikovose esą nužudė 10 žmonių (įsidėmėkite – agresyvumas). Po to tas dvikovininkas vedė čigonę, kurią jis išviliojo iš taboro. Tačiau visi jo vaikai mirė vienas po kito dar kūdikystėje. Pasimirė 10 vaikų ir tik 11-asis vaikas, mergaitė, liko gyvas. Mistika? Ne, aš manau, kad ta čigonė galų gale permiegojo su kitu vyru.

– Bet ir Tolstojaus žmonos šeimos medis ne geresnis – jos brolis Stepanas mirė beprotnamyje.

– O kaip Tolstojaus sekėjai? Pavyzdžiui, 1898 metais, perkeliant į Kanadą 2140 duchoborų, Tolstojui talkino kažkoks tolstojietis L. A. Suleržickis, kuris po to… sėdėjo beprotnamyje. Ir taip, kur spjausi – ten beprotnamis!

– Be Tolstojaus daktaras Nordau patikrina dar ir kitus XIX amžiaus minties galiūnus – Varleną, Meterlinką, Edgarą Po, Šopenhauerį, Nyčę, Oskarą Vaildą, Ibseną, Strinbergą, Zolia – ir liūdnai nusprendžia, jog jie visi psichiškai nesveiki ir išsigimėliai. Apskritai pasaulio pabaiga.

– Kliniškai daktaras Nordau, aišku, teisus, bet… – Naujosios sovietinės inkvizicijos generolas profesorius gūžtelėjo pečiais. – Štai todėl per Didįjį Valymą Stalinas ir sugrūdo pusę Rašytojų sąjungos narių į Sibirą. Todėl ir mes dabar savo rašytojus disidentus uždarome į durnynus arba išgrūdame į užsienį.

– Taigi, draugai, šiai dienai pakaks. O kaip namų užduotį pasiskaitykite Tolstojaus Karą ir Taiką. Puikus dalykas…



10 Protokolas
Turinys