Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

6 Protokolas. Ievos nuodėmės

Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi.
Ji spąstai, jos širdis – žabangai, o rankos – pančiai.

Karalius Saliamonas. Kor 7, 26

Mokslinio tyrimo instituto, MTI-13, profesoriai analizavo krikščionybės kilimo, žydėjimo ir smukimo kreivę 2000 metų krikščionybės civilizacijoje. Kad ir kaip būtų keista, tačiau krikščionybės klestėjimas sutapo su viduramžiais klestėjusia inkvizicija, kuri domėjosi ne tiek Dievu, kiek velniu, ir aktyviai medžiojo raganas ir raganius.

Eidami viduramžių inkvizicijos pėdsakais ir išsiaiškinę, jog biblinis velnias yra ne kas kita, kaip išsigimimas ir degeneracija, sovietų inkvizicijos profesoriai ėmėsi aršino ir pradėjo tą velnią matuoti.

Biblijoje tuo klausimu kalbama gana miglotai: „Mano vardas – Legionas, nes mūsų daug” (Mk 5, 9).

– Daug tikslesnį šio legiono paveikslą pateikė daktaro Kinsio statistika, kuri pasirodė 1948 metais ir padarė Amerikoje ir visame pasaulyje sprogusios atominės bombos įspūdį. Paaiškėjo, jog tokioje aukštos civilizacijos šalyje, kaip JAV, tas legionas vienokia ar kitokia forma sudaro apie 37 proc. gyventojų. Tai yra kas trečias žmogus. Kaip čia yra? Atrodo, kad Biblija teisi: taip, mano vardas – Legionas!

Šias paskaitas skaitė profesorius Kalmykovas, aukštosios sociologijos daktaras, atradęs keletą tos juodosios sociologijos dėsnių, kurie dabar sovietinei inkvizicijai pakeitė tikybą. Ant profesoriaus pečių žybčiojo KGB 13-to skyriaus generolo leitenanto antpečiai.

– Draugai, daktaras Kinsis skaičiavo tik homoseksualumą, kuris yra savos rūšies šaknis arba blogio medžio kamienas. Iš daktaro Kinsio 37 proc. tik 4 proc. buvo tikri legionieriai, tai yra garbingi ir nesislapstantys homoseksualistai, kurie tuo užsiiminėjo visą gyvenimą. Kiti 33 proc. tuo užsiiminėjo tik iš dalies, arba, taip sakant, antraeilėse pareigose, tai yra 5 metus, 3 metus, metus arba vieną kartą, arba tik svajojo apie tai sapne – bet iki orgazmo. Tai vadinama daliniu, latentiniu arba prislopintu homoseksualumu. Tai savos rūšies kandidatai, pakeleiviai arba prijaučiantys tai partijai, kurios vardas – Legionas.

– Tačiau degeneracijos velnias susideda ne tik iš lytinių iškrypimų, bet ir psichinių ligų. Šia tema Amerikoje daugybė statistikų, apie kurias jums jau pasakojau. Daugiau ar mažiau oficiali amerikiečių statistika teigia, kad 18,5 proc. JAV gyventojų, tai yra kas 6-tas žmogus, klinikiniu požiūriu yra psichiniai ligoniai, kuriuos reikia gydyti.

– Kadangi tai dvi tos pačios problemos pusės, jeigu palyginsime 37 proc. daktaro Kinsio ir 18,5 proc. psichopatų, tai iš esmės gautume, kad kas antro legionieriaus netvarka ne tik kelnėse, bet ir galvoje.

– Reikia pripažinti, jog degeneraciją pavadinta velniu neatsitiktinai. Tas reikalas nepaprastai painus, gudrus ir niekšiškas, nes daug kas prieštarauja sveikam protui.

– Pavyzdžiui, ar kalbėdami apie daktaro Kinsio 37 proc. jūs logiškai pagalvojote, jog 4 proc. grynųjų legionierių serga psichinėmis ligomis dažniau, negu 33 proc. slaptųjų legionierių. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai. Būtent 33 proc. latentinių ar nuslopintų homo psichinėmis ligomis serga dažniau ir net sunkesne forma, negu 4 proc. garbingų ir nesislapstančių homo.

– Įžymusis daktaras Froidas sako, jog dauguma psichinių ligų, įskaitant ir chroniškus galvos skausmus, atsiranda būtent slopinant savo sieloje liguistas emocijas. Ir daktaras Froidas pataria: išleiskite tą kipšą lauk. Froidas varė tuos kipšus pasitelkęs psichoanalizę.

– Tačiau bibliniai apaštalai tuos sielos reikalus išmanė geriau, negu psichoanalizės apaštalas Froidas. Pavyzdžiui, apaštalas Matas apie tai sako taip: „Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose ieškodama poilsio, ir neranda. Tada ji sako: „Grįšiu į savo namus, iš kur išėjau”… Tada eina, pasiima kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir įėjusios ten apsigyvena. Ir paskui žmogui darosi blogiau negu pirma” (12, 43-45).

– Todėl ir sakoma: išvarysi velnią pro duris – jis sugrįš pro langą. Dėl to froidizmą draudžia ne tik katalikų bažnyčia, bet ir komunistų partija. Akivaizdu, kad dauguma atvejų teisus ne Froidas, o apaštalas Matas. Mes iš jūsų tokius teologus padarysime, jog patys savęs nepažinsite!

– Degeneracijos velnias – tai ištisas prieštaravimų kamuolys. Atrodytų, kad kuo protingesni žmonės, tuo mažiau psichinių ligų. O iš tikrųjų viskas atvirkščiai. Kuo inteligentiškesnė konkreti socialinė grupė, tuo daugiau joje psichinių ligų. Iš pirmųjų paskaitų jūs jau žinote, jog dauguma genijų – psichopatai. Ir visa tai vyksta šeimose. Pavyzdžiui, Albertas Einšteinas gal iš tikrųjų buvo genialus žmogus, o jo sūnus Edvardas leido dienas beprotnamyje.

– Iš esmės išsigimimas prasideda visuomenės viršūnėse. Tai yra, kuo aukštesnė socialinė pakopa, tuo daugiau išsigimėlių. Jeigu JAV 37 proc. gyventojų yra legionieriai, tai kiek tų legionierių yra iš inteligentijos? Tarkime, kad inteligentija sudaro 5 proc. aukščiausio visuomenės sluoksnio, tai yra 11 milijonų žmonių (1980 metais), priešakinis sluoksnis, taip sakant, elitas.

– Ir tame elitinės inteligentijos sluoksnyje legionierių yra daugiau kaip 50 proc., todėl ir atsirado žodinis spaudas – supuvusi inteligentija.

– O jeigu laikysime inteligentais poetus, rašytojus, žurnalistus ir kitokius popieriaus terliotojus? Ten tie daktaro Kinsio 37 proc., kukliausiais paskaičiavimais, išauga daugiau kaip 75 proc. Dėl to filosofas Kierkegoras ir sako, jog mūsų laikais velnias įsitaisė spaustuvės dažuose. Todėl ir „disidencija” SSSR atsirado ne kur kitur, o spaudoje, tarp poetų ir rašytojų – Pasternakas, Solženicynas, Maksimovas ir taip toliau.

– Kai kalbama apie degeneratus, visai gali atrodyti, jog jie yra savotiški kretinai, laikomi defektyviųjų namuose. O iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai.

– Dažnai dėl valdžios komplekso, kurį turi jau negrų burtininkai ir Sibiro šamanai, apie kuriuos jau pasakojau, šitie legionieriai kinsiečiai sėdi didžiųjų žmonių panteone, vadų, fiurerių, prezidentų ir premjerų ministrų kėdėse. Tačiau jų giminės arba vaikai dažniausiai yra kretinai ir sėdi neįgaliųjų namuose arba beprotnamiuose.

– Pavyzdžiui, Aleksandras Makedonietis buvo didis žmogus, o jo brolis – idiotas. O Mao Czeduno sūnus Mao Ančinas buvo laikomas beprotnamyje. Kažkodėl ir prezidento Kenedžio sesuo Rozmari, kol jis sėdėjo Baltuosiuose Rūmuose ir žaidė atominiu karu, 20 metų gyveno geltoname name. Ir mūsų kolegos, Amerikos Centrinės žvalgybos viršininko Aleno Daleso, sūnus kažkodėl leido laiką beprotnamyje. O jo brolio, valstybės sekretoriaus Fosterio Daleso, sūnus kažkodėl tapo katalikų vienuoliu, išvyko į Romą ir demonstratyviai neatvyko net į tėvo laidotuves, tai yra nusispjovė į tėvo kapą. Ir Stalino dukra Svetlana spjovė į viską, į tėvo kapą – ir pabėgo į Ameriką. Oi, bėda su tais didžiųjų žmonių vaikais. Beje, premjero ministro Čerčilio dukra Diana nusižudė.

– Kyla klausimas, kas gi tada valdo pasaulį? Taip… Dėl to Biblijoje ir sakoma, jog velnias – šio pasaulio kunigaikštis arba šio amžiaus dievas. Tačiau visus šiuos tamsiuosius fokusus neprošal žinoti tiems, kurie šiandien valdo SSSR.         

– Filosofai sako, kad velnias linkęs į ekstremas. Pavyzdžiui, glaudus ryšys tarp genialumo ir beprotystės, ir tai jūs jau žinote. Tačiau toks pat ryšys yra tarp tų legionierių išvaizdų. Viena vertus, degeneracija-legionizacija yra svarbiausia visokiausių išsigimimų ir defektų priežastis, kita vertus, didžiausią tų legionierių procentą rasite tarp Holivudo gražuolių – vyrų ir moterų – kur jūs labai retai pamatysite laimingą santuoką. Dėl to Holivudas pagarsėjęs ne tik savo gražuolėmis, bet ir didžiausių skandalingų ištuokų skaičiumi.

– Pateiksiu konkretų pavyzdį. Trečiame dešimtmetyje Holivudo gražuolių gražuoliu buvo laikomas Rudolfas Valentinas, dėl kurio iš proto kraustėsi visos moterys. Taigi aš imu Brado Štaigerio knygą Valentino, išleistą 1966 metais Niujorke. Joje su visomis smulkmenomis aprašoma, kad Valentino kaip vyras buvo visiškas niekis. Su moterimis jis buvo absoliutus impotentas. Tačiau jis buvo du kartus fiktyviai vedęs – tik dėl maskuotės, tokias pat belytes moteris, kurių taip pat yra legionas. Valentinas bandė mylėtis su pederastais, bet ir tai jam nepatiko. Taigi Valentinas, Holivudo vyriško grožio stabas, iš esmės buvo savotiškas belytis hermafroditas. Tačiau kai Valentinas pačioje savo šlovės viršūnėje mirė nuo skrandžio opos, tarp jį įsimylėjusių isterikių prasidėjo ištisa savižudybių epidemija.

– Dabar aš dialektinio materializmo požiūriu iššifruosiu dar kelias biblines velnio formules. Evangelijoje sakoma, jog velnias – tai „melagis ir melo tėvas” (Jn 8, 44). Pasižiūrėkime, kodėl? Nors ir dėl to, kad lytinių iškrypimų skalė, supaprastinta formule, gana tiksliai atitinka nespausdintinių keiksmažodžių skalę. Tai yra visiškai atitinka daktaro Froido „burninio sekso” formulę. Tai yra legionieriai daro tiesiog tai, kas sakoma tuose, atrodytų, absurdiškuose ir beprasmiškuose keiksmažodžiuose. Tačiau kas iš jų šitai pripažins? Aišku, niekas. Ir vien dėl to gimsta melas. O už to melo slypi dauguma nelaimingų santuokų, šeimos dramų, skaudžių ištuokų ir visokiausių nelaimingų vaikų, o jums viskas paaiškės tik tada, kai tą blogį jau sunku ištaisyti ar pakeisti.

– Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į rusiškąjį nešvankų keiksmažodį. Psichopatologijoje tai atitinka kraujomaišą, Edipo ar motininį kompleksą. Tas kompleksas glaudžiai susijęs su homoseksualumu. Tačiau čia išsigimėliai tučtuojau ims meluoti, kad nešvankus rusiškas keiksmažodis atsirado kaip totorių jungo pasekmė. Sutikime, bet kodėl toks pat keiksmažodis egzistuoja ir anglų kalboje: mother fucker? Ir vokiečių taip pat. Juk ten totorių jungo nebuvo. Tačiau vietoje atsakymo į šį klausimą išsigimėliai pradės psichuoti ir nešvankiai keiktis.

– Eidami to legiono pėdsakais, jūs nuolat susidursite su melu – tiesioginiu ar netiesioginiu, visišku ar daliniu. Dažnokai vaiposi ir mokslininkai, ir profesoriai, ir daktarai. Kartais kaip tik iš to melo mes ir pažįstame, jog šis asmuo su… nešvaria sąžine. Dauguma atvejų tie legionieriai, kiekvienas atskirai ir visi kartu, neigs viską: ir daktaro Kinsio statistiką, kur jie patys dėjo kryžiukus anoniminėse anketose, ir legiono, ir pačios degeneracijos buvimą. Dėl to Evangelijoje ir sakoma, jog velnias – melagis ir melo tėvas, nes jis gimdo melą. Įsidėmėkite tą formulę. Ji gali praversti net šeimos gyvenime.

– Iššifruosiu jums dar vieną biblinę velnio formulę. Evangelijoje sakoma, jog velnias – tai „šio pasaulio kunigaikštis” (Jn 14, 30 ir 16, 11), taip pat ir „šio pasaulio dievaitis” (2 Kor 4, 4). Kas tai yra? Dialektinės krikščionybės požiūriu geroje civilizuotoje visuomenėje, kurioje seniai nebuvo revoliucijų, kaip, pavyzdžiui, Vakaruose, kuriuose socialinė santvarka nebuvo verčiama aukštyn kojomis, kaip, tarkime, SSSR, tokioje geroje vakarietiškoje visuomenėje, tos visuomenės viršūnėlėje, inteligentijoje ir spaudoje, legionierių iš daktaro Kinsio legiono paprastai yra dauguma. Ir Vakarų demokratijos sąlygomis, kur valdo parlamentinė dauguma, tie legionieriai jus demokratiškai užbalsuos.

– Dėl to tie legionieriai paprastai pritaria tokiai demokratijai. Tačiau iš esmės tai ne demokratija, o satanokratija. Tuo pačiu principu Vasario revoliuciją suplanavo Kerenskis, kuris savo priešmirtiniuose memuaruose prisipažino, kad dar 1912 metais jis buvo tų slaptųjų legionierių bendrijų narys. Todėl apie tokią demokratiją ir sakoma – supuvusi demokratija. Reikia manyti, kad Vakaruose tas legionas visuomenės viršūnėje atlieka beveik tą patį vaidmenį, kaip SSSR kompartija. Panašus vaizdas buvo nuosmukio metu ir senovės Graikijoje bei antikinėje Romoje, apie tai rašė bibliniai apaštalai.

– Dėl to komunizmo apaštalas Karlas Marksas, pats būdamas legionierius, visa tai matė ir pranašavo Vakaruose revoliuciją. Tačiau dėl įvairių istorinių atsitiktinumų ši revoliucija įvyko Rusijoje, tai yra visai ne ten, kur pranašavo apaštalas Marksas. Štai jums dar vienas grynojo marksizmo aspektas. Dėl to mes ir laikome savo neomarksistus durnynuose ir grūdame į užsienį.

– Matote, draugai, kaip viskas paprasta? Tačiau tam reikia turėti biblinį suvokimą – naujosios sovietų inkvizicijos generolas profesorius subtiliai, kaip jėzuitas, nusišaipė. – Mes čia iš jūsų tokius teologus padarysime, tokius filosofus, jog patys savęs nepažinsite. Mes duosime jums mūsų naująją sovietinę tikybą ir mūsų naująjį sovietinį dievą. O kol kas prisiminkite, kad Dievas – tai velnio antitezė. Ir kad suprastumėme Dievą, pirmiausia turime gerai pažinti velnią.

Pertraukoje studentai išėjo parūkyti ir koridoriuje dalinosi įspūdžiais. Vienas studentų, SSSR Mokslų akademijos prezidentas, šnibžtelėjo kitam studentui, SSSR Aukščiausiojo teismo pirmininkui:

– Ar žinote, kas tas mūsų profesorius? Slaptasis valstybės patarėjas – gecheimratas. Prie sovietinės misijos Suvienytųjų Nacijų organizacijos Niujorke (Jungtinių Tautų; kažkodėl ši organizacija pervardinta, nors į jas šiaip tautų niekas nepriima, o tik valstybes – tautines ir netautines – vert.). Ir jo žodis sovietinei misijai yra įstatymas. Sovietiniam pasiuntiniui Vašingtone taip pat. Apskritai tai mūsų Raudonojo popiežiaus Amerikoje nuncijus.

– Taip… Mūsų Raudonojo popiežiaus gvardija, – pritarė SSSR Aukščiausiojo teismo pirmininkas. – Matyti, kad savo dalyką išmano ne blogiau, kaip Vatikanas.

– Kadaise buvo kalbama, jog Maskva – tai trečioji Roma, o ketvirtosios nebus. Atrodo, jog dabar tai pildosi. Romoje sėdi Romos popiežius, o Maskvoje sėdi Raudonasis popiežius.

* * *

Po pertraukos popiežiškasis nuncijus tęsė:

– O dabar išsamiau susipažinsime su daktaro Kinsio statistika. Šioje srityje mūsų laikais tai pats autoritetingiausias žinynas. Ji pripažįstama ne tik Vakaruose, bet ir Sovietų Sąjungoje. Pagrindinis Daktaro Kinsio nuopelnas, kad be tų 4 proc. grynųjų homo, apie kuriuos visi žinojo, jis lyg išaiškino tuos 33 proc. dalinių homo, į kuriuos anksčiau niekas nekreipdavo dėmesio.

– Tačiau kaip tik čia, tuose 33 proc., ir slypi pagrindinis blogis. Todėl filosofai ir sako, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo ir mus gąsdina, bet tada, kai jo nematome.

– Velnio advokatai bando tą statistiką paneigti ir įtikinėja, kad tie 37 proc. padidinti, kad esą dėliojusieji anketose kryželius be pagrindo patys save apšmeižė. Žmonės nemalonius dalykus kaip tik linkę nutylėti. Tikrovėje labiau tikėtina, kad tų kinsiečių ne mažiau, o daugiau, kaip 37 proc. Bet tarkime, kad tik 37 proc.

– O apie velnio advokatus galima pasakyti, jog jie paprasčiausiai užsimaskavę kinsiečiai, bandantys jus išvesti iš kelio. Dėl to filosofai ir sako, jog velnias visada bando įrodyti, kad jis neegzistuoja, kad jis Niekis ir Niekas.

– Seksualinių tyrimų institute daktaras Kinsis ir jo bendradarbiai apklausė 12 000 žmonių. Įdomu, jog vyrų ir moterų apklausos rezultatai iš esmės skiriasi. Jeigu vyrų buvo užfiksuota 37 proc. homo, kurie patiria orgazmą, tai tokių moterų tik 13 proc., tai yra beveik 3 kartus mažiau. Bendras ,,homoseksualinių impulsų”, tai yra žmonių su homoseksualinėmis paskatomis, nors ir laikinomis ir nežymiomis, skaičius siekia 50 proc. tarp vyrų, o tarp moterų tik 28 proc., tai yra 2 kartus mažiau.

– Kodėl statistikoje tokie nelygumai? Nejaugi tarp moterų homosekso daug mažiau, negu tarp vyrų? Logiška būtų manyti, jog degeneracija tarp vyrų ir moterų turėtų pasiskirstyti po lygiai. Kaip čia yra?

– Be to, yra mokslininkų, kurie ir mano atvirkščiai. Pavyzdžiui, žymus degenerologas Chavelekas Elis mano, kad lesbijiečių yra dvigubai daugiau, negu pederastų. Garsus homosekso tyrinėtojas dr. Magnusas Chirfeldas, beje, pats homo, taip pat teigia, kad lesbijiečių yra dvigubai daugiau, negu pederastų.

– Jeigu taip, tai kur tiesa? O tiesa, kaip dažniausiai būna, kažkur viduryje. Dėl aiškumo mes teigiame, jog homoseksas tarp vyrų ir moterų yra vienodas ir atitinka pagrindinius Kinsio skaičius, tai yra 37 proc., iš kurių 4 proc. atvirų ir 33 proc. slaptų homo. Tos moterys, kurios įnirtingai kovoja už lyčių lygybę, dažniausiai, yra lesbijietės. Štai mes ir suteikiame joms tą lygybę.

– O skaičių neatitikimą, matyt, galima paaiškinti šitaip. Kadangi vyras sueityje atlieka aktyvųjį vaidmenį, vyrui kinsiečiui labai sunku normalią moterį apgauti. Jis bus arba impotentas, arba lytiškai silpnas, arba atlikinės visokius prancūziškus fokusus. Normali moteris tokį greitai paliks. Kadangi moteris sueityje atlieka pasyvųjį vaidmenį, tai kiekviena kinsietė, jeigu tik panorės, labai lengvai apgaus kiekvieną vyrą ir vaidins normalią moterį. Ji tau ir aikčios, ir dejuos, ir spurdės – nors visa tai bus melas. Akivaizdu, jog tas melas ir atsispindi statistikoje. Todėl sakau, jog tai viena niekšiškiausių Ievos nuodėmių.

– Kad tose Ievos nuodėmėse geriau susigaudytume, įdėmiau peržvelkime amerikietiškąją statistiką. Paimkime daktaro Vitelso knygą Seksualinis Amerikos moterų gyvenimas, išleistą Niujorke 1953 metais. 119 puslapyje pateikta tokia statistika. Buvo parinkta 1000 netekėjusių vidurinės klasės moterų, kurių amžiaus vidurkis – 37 metai. Štai apklausos rezultatai:

1. 20 proc. iš jų turėjo fizinius lesbijietiškus santykius.

2. 51 proc. patyrė stiprias emocines lesbijietiškas paskatas.

– Taigi 20+51=71 proc. netekėjusių moterų susipažinusios su homoseksu!

– Po to buvo apklaustas toks pat skaičius ištekėjusių moterų. Apklausos rezultatai tokie:

1. 15 proc. iš jų iki santuokos turėjo fizinius lesbijietiškus santykius.

2. 32 proc. iki santuokos patyrė stiprias lesbijietiškas emocines paskatas.

– Taigi 15+32=47 proc. ištekėjusių moterų susipažinusios su homoseksu!

– Būtent jis ir yra daugumos nelaimingų santuokų, skaudžių ištuokų ir įvairaus pobūdžio probleminių vaikų priežastis, kurioje, jeigu esate normalus žmogus, iki pat mirties neišsiaiškinsite ir nesuprasite, kokia velniava dedasi su jūsų žmona ir jūsų vaikais. Pasižiūrėkime dar kartą į statistiką.

– Mūsų šalyje veikia Probleminė seksologijos ir seksopatologijos laboratorija prie RSFSR Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri naudojasi ir daktaro Kinsio statistika. Šios laboratorijos seksopatologas, profesorius P. B. Posvianskis 1968 metais paskelbė, kad „pusė, o gal net daugiau, ištuokų įvyksta dėl intymių santykių disharmonijos”. Kas toji „disharmonija”? Dažniausiai tai latentinis arba prislopintas homoseksualumas, tie patys 15 proc. arba 32 proc. daktaro Vitelso, arba 37 proc. daktaro Kinsio.

– Leningrado universiteto sociologijos profesorius Charčevas po ilgamečių savo tyrinėjimų 1966 metais rašė, jog 80 proc. visų jaunų nusikaltėlių – iš išsituokusių šeimų. Kodėl? Priežastis ta pati – ydingas paveldėjimas.

– 1976 metais JAV iširdavo beveik kas antra santuoka, o SSSR – beveik kas trečia (1975 metais 750 tūkstančių ištuokų iš 2,6 milijono santuokų). Daugumoje SSSR miestų – Maskvoje, Leningrade, Kijeve – beveik kas antra santuoka baigiasi skyrybomis. Sovietų sociologas J. Riurikovas 1977 metais rašė, jog „SSSR kas metai prisideda 700-800 tūkstančių vaikų, kuriuos augina vienišos motinos”. Priežastys? Dažniausiai tos pačios.

– Primenu, kad Niujorko Kornelio universiteto Medicinos centras 1962 metais paskelbė, jog tarp išsituokusių ypač daug psichinių ligonių. Iš 25 išsiskyrusių vyrų (kaltoji pusė) 24 psichai. Iš 14 išsiskyrusių moterų (kaltoji pusė) 13 moterų psichės. Priežastys? Tos pačios.

– Gana rimtas Niujorko laikraštis Wall Street Yournal, 1970 04 27 praneša, jog daktaras ginekologas Mastersas ir daktaras psichologas Džonsonas paskaičiavo, kad Amerikoje daugiau kaip 50 proc. santuokų negaluoja dėl „seksualinių defektų”, kuriuose pagrindinę vietą užima vyrų impotencija ir lytinis moterų šaltumas. O kartu ir tai, jog 1976 metais JAV iširo kas antra santuoka. Taigi vėl tie patys 50 proc.

Popiežiaus nuncijus ir Ievos nuodėmių specialistas nusišaipė:

– Beje, kažkodėl manoma, jog impotencija būdinga tik vyrams. O iš tikrųjų moterų impotenčių yra tiek pat, kiek ir vyrų. Tik moteriškoji impotencija vadinama šaltumu. Tačiau pakanka tokiai impotentei išskėsti kojas – ir ji lyg ir ,,potentiška”. Tačiau tai tik apgaulė – Ievos nuodėmė.

Vyriškoji auditorija susidomėjusi sujudo.

– Kai kurioms tų impotenčių neveikia lyties organų sutepamosios liaukos, vadinamosios Bartolinio liaukos. Pro tokius rojaus vartus ne tik jūs, bet ir pats Adomas neįeis. Tačiau ir tokiu atveju lengva apgauti: tos Ievos dukružėlės savo rojaus vartus patepa vazelinu. Žinoma, slapta nuo Adomo. Iš pradžių, kai nori ištekėti. O vėliau vyrui tenka pasispjaudyti ranką ir tuos rojaus vartus patepti seilėmis. O baigiasi tos visos apgaulės prastai. Viešpaties Dievo taip lengvai neapgausi…

Ievos nuodėmių specialistas susiraukė, lyg jam pačiam būtų tekę tai išbandyti. O auditorija gyvai sujudo:

– Drauge profesoriau, lyčių karas įdomiau, negu atominis.

– Gal galite apie tą Ievą ir Adomą konkrečiau!

– Tokią statistiką įsivesime ir SSSR. Tam mes seksualinės patologijos klausimais įsteigėme 6 eksperimentines klinikas. Pavyzdžiui, 1974 metais SSSR išėjo leningradiečio gydytojo seksologo Abramo Sviadoščo knyga Moterų seksopatologija, kurioje rašoma, kad SSSR tik 18 proc. moterų nepatiria orgazmo, tuo tarpu supuvusioje Prancūzijoje su jos prancūziška meile – 40 proc., o Anglijoje – 41 proc. Atrodytų, ryški komunizmo pergalė seksualiniame fronte.

– Be to, daktaras Sviadoščas didžiuodamasis praneša, kad 44 proc. soviečių lytinio akto metu patiria daugiau nei vieną orgazmą, o 16 proc. soviečių orgazmą patiria kiekvieno arba beveik kiekvieno lytino akto metu. Apskritai gyvenimas tapo geresnis, gyvenimas tapo linksmesnis. Tegyvuoja sovietė!

– Tačiau statistika dažnokai yra klastinga. Sudėkime šiuos 44+16=60 proc. Taip? O kaip su kitais 40 proc.? Vadinasi, tos 40 proc. orgazmo nepatiria? Tai yra tiek pat, kiek ir Prancūzijoje.

– Beje, aš neseniai su įdomumu perskaičiau Solženicyno Vėžio korpusą. Juk iš tikrųjų ši knyga labai įdomi psichiatrui. Taigi Solženicynas knygoje užsimena, kad trečiame dešimtmetyje SSSR labai populiari buvo daktaro Frindliando knyga Apie meilės kančias, tai yra apie lytinius iškrypimus. Solženicynas atsargiai paaiškina: „Tai istorija, kaip moterys… savęs paieškose pereina iš kategorijos į kategoriją”.

– Ak, drumsčia protą Solženicynas, miglą į akis pučia. Kas gi šios „pereinamosios kategorijos”? Pateiksiu jums konkretų pavyzdį. Vyras išgyveno su žmona 20 metų. Viskas atrodo daugiau ar mažiau gerai. Tačiau, kai žmona peržengė 40 metų, ji staiga pradėjo paikioti – ir pabėgo nuo vyro. Vyras pamanė: „Balzako amžius... Gal meilužį įsitaisė”? O iš tikrųjų žmona įsitaisė ne meilužį, o meilužę. Ir susiklijavo jos taip, kad nė vandeniu neperliesi. Tačiau šitai aiškinama „draugyste”.

– Tačiau pavadinti jas tikromis lesbijietėmis irgi netinka, nes „Balzako amžiaus” moterų meilė yra ne fizinė, o emocionali, tai yra jos „draugauja”. Bet kam tada mesti vyrą?

– Jeigu vyrui pasakytum, kad jo žmona iki ausų įsimylėjo kitą bobą, jis niekaip nepatikėtų: „Ką!? Po 20 metų vedybinio gyvenimo!? Taip, nes jo žmona priklausė latentinėms arba prislopintoms „pereinamosios kategorijos” lesbijietėms – 15+32=47 proc. ištekėjusių moterų iš daktaro Vitelso statistikos. Ir turime, jog 47 proc. Ievos dukružių – su sukirmijusiu obuoliu.

– Dėl to JAV beveik kas antra santuoka išyra. O SSSR išyra beveik kas trečia santuoka. O kiek dėl to patiriama sielvarto ir kančių…

– Todėl išmintingasis karalius Saliamonas Kohelete ir sako: „Kartesnė už mirtį man buvo patirtis su moterimi. Ji yra spąstai, jos širdis – žabangos, o rankos – pančiai. Kas patinka Dievui, tas jos išvengia, bet nusidėjėlis yra jos pagaunamas” (Koh 7, 26).

– O šventasis Jeronimas kalba trumpai: „Daili moteris – tai skorpiono geluonis ir velnio išpera”.

Popiežiaus nuncijus šyptelėjo:         

– Tačiau reikia pripažinti, jog be tų velnio išperų gyvenimas būtų velniškai nuobodus.

* * *

Kitą paskaitą skaitė KGB profesorius, naujosios sovietų inkvizicijos leibmedikas, Bykovas, kurio antpečiuose žybčiojo apsivijusios apie nuodų taurę gyvačiukės.

– Draugai, aptarę Ievos nuodėmes, pakalbėsime ir apie Adomo nusidėjimus. Neveltui įžymusis filosofas Frydrichas Nyčė sako: „Moteris – tai antroji Viešpaties Dievo klaida”. O kas gi pirmoji? Atrodo, jog tai Adomas.

– Probėgomis keletą žodžių apie patį Nyčę. Paskutinius 11 savo gyvenimo metų jis praleido beprotnamyje. Jo tėvas ir abu seneliai buvo protestantų pastoriai. Tėvas sirgo psichinėmis ligomis ir taip pat išprotėjo. Visą gyvenimą Nyčę kankino migrena, o tai yra blogas ženklas. Asmeniniame gyvenime jis buvo asketas. Piršosi kelioms moterims – ir labai džiaugėsi, kai jos atsisakė už jo tekėti. Vienintelė moteris, kurią Nyčė atrodo iš tikrųjų mylėjo, buvo Rusijos žydė Lu Salome, kuri paskui buvo susidėjusi su poetu Rylke, o po to – su Froidu. Yra duomenų, jog Nyčė turėjo kraujomaišos reikalų su savo jaunesniąja seserimi Elizabet, kuri vėliau ištekėjo už aršaus antisemito ir kuris galiausiai nusižudė. Toje pačioje šeimoje – žydmylos ir žydėdros, priešybių vienybė ir kova, ekstremų vienybė. Protas – ir beprotystė.

– Nors Nyčės tėvas ir abu seneliai buvo pastoriai, pats Nyčė buvo aršus ateistas ir parašė įdomų veikalą Antikristas. Visa tai pravartu žinoti, kad suprastumėte, iš kokių šaknų išaugo nyčėjystė su savo kliedesiais apie ubermenšą, iš kurių vėliau išsirutuliojo nacizmas ir hitlerizmas.

– Dabar patyrinėkime didžiausią Adomo nuodėmę – agresyvumą. Tiksliau, ši nuodėmė yra Kaino, kuris užmušė savo brolį. Tačiau froidistai teigia, kad agresyvumas yra glaudžiai susijęs su homoseksualumu, kuris dažnokai siejasi su sadizmu, iš kurio ir kyla Nyčės valia valdyti, vado kompleksas ir agresyvumas. Patikrinsime, ar taip yra iš tikrųjų?

– Štai aš imu storą, 750 puslapių Noelio Gardo knygą Nuo Jonatano iki Žido, išleistą Niujorke 1964 metais. Tai savotiškas žinynas apie žymiausius pasaulinės istorijos pederastus. Knyga labai rimta, parašyta remiantis tikrų tikriausiais šaltiniais. Kad ir kaip būtų keista, joje rasite visus didžiuosius agresorius, užkariautojus, griovėjus ir tironus per visą žmonijos istoriją. Agresyvumo ir homoseksualumo sąveika yra kuo akivaizdžiausia. Draugai maršalai, SSSR generolai ir admirolai, kad pažintumėte priešą, ištempkite ausis ir klausykite.

– Pavartysime šią knygą nuo pat pradžių – nuo biblinio Jonatano. Vargu, bau, ar jūs žinote, kas buvo tas Jonatanas. Tačiau visi girdėjote apie jo bičiulį – įžymųjį biblinį karalių Dovydą. Tą patį, kuris gana agresyviai nugalėjo Galijotą. O dabar šešiakampė Dovydo žvaigždė plaikstosi Izraelio vėliavoje, ir Izraelis, pamėgdžiodamas Dovydą, taip pat gana agresyviai nusiteikęs prieš arabų pasaulį.

– Dovydo ir Jonatano istorija tokia. Dovydas buvo piemuo, o Jonatanas – karaliaus Sauliaus sūnus. Paskui juodu susiėjo kaip pederastai. Būtent tokiu būdu piemenukas Dovydas pateko į karaliaus rūmus, taip sakant, per užpakalinę angą. Po to Dovydas vedė Jonatano seserį Michalę. Tokius Dovydo triukus galima pamatyti ir šių dienų aukštojoje visuomenėje.

Biblijoje pakankamai atvirai yra aprašoma Dovydo ir Jonatano meilė: ,,Mano broli Jonatanai! Be galo brangus man tu buvai, nuostabi man buvo tavo meilė, pranokstanti meilę moters” (2 Sam 1, 26).

– Kitas agresyvus homo buvo įžymusis Aleksandras Makedonietis. Jau jo tėvas, Makedonijos karalius Pilypas II, buvo pederastas. Savo karjerą Aleksandras pradėjo, padėdamas nužudyti savo tėvą. Nors Aleksandras buvo didis užkariautojas, jo brolis buvo paprasčiausias idiotas.

– Visą savo gyvenimą Aleksandras kariavo ir sukūrė vieną didžiausių senovės pasaulio imperijų. Mirė 33 metų lyg nuo drugio, lyg nuo alkoholizmo sukeltos baltosios karštligės. Paskutiniąsias dvi savo herojiško gyvenimo dienas jis be perstojo girtuokliavo savo mylimojo berniuko eunucho Mediuso namuose.

– Verčiame knygą toliau. Įžymusis Kartaginos karvedys Hamilkaras ir jo sūnus Hanibalas, dar įžymesnis karvedys, abudu buvo homo. Kaip Aleksandras Makedonietis ir jo tėvas Pilypas. Hamilkaras užsismaukdavo kažkokį tai Hasdrubalą, kuris vėliau užsismaukydavo Hanibalą ir vedė jo dukterį. Tam tikra prasme tai analogija su karaliaus Dovydo triukais. Aukštoji visuomenė… O už viso to slypi kruvinasis Punų karas su Roma, Hanibalo žygis per Alpes ir kitokie agresyvumai.

– Kitas šio homo parado numeris yra pats Julijus Cezaris. Karvedys ir diktatorius, apie kurį buvo kalbama, jog „jis bet kurios moters vyras ir bet kurio vyro žmona”. Tai yra savotiškas dvilytis, daktaro Kinsio 33 proc. Manoma, jog jis gimė atlikus Cezario pjūvį, iš kurio ir kilęs šis medicinos terminas. Tačiau tai reiškia, kad jo motina biologiškai buvo ne visai normali. Beje, rusiškasis žodis „caras” taip pat kilęs iš Cezario.

– Trumpai išvardysiu dar kelis įžymiuosius Romos imperijos homo. Markas Antonijus, karvedys, valstybės veikėjas ir Kleopatros meilužis, bet tai jam visai netrukdė mylėtis su berniukais.

– Imperatorius Augustas, iš kurio vardo kilo daugelio imperatorių titulas augustasis (lot. šventasis – A. G. J.) ir metų mėnesio pavadinimas. Po imperatoriaus Augusto mirties Romos senatas jį ir Julijų Cezarį įtraukė į oficialų dievų sąrašą. O jaunystėje Cezaris šį Augustą užsismaukdavo ir iš priekio, ir iš užpakalio.

– Imperatorius Tiberijus, kuris valdė Romą tuoj po Augusto, taip pat buvo homo. Išgarsėjo sadistiniu žiaurumu ir neįtikėtinais iškrypimais.

– Imperatorius Kaligula, homo imperatoriaus Augusto provaikaitis, visai natūralu, jog jis irgi buvo homo. Be to, aiškiai pusprotis sadistas. Jis apgailestavo, kad Romos liaudis turi ne vieną galvą, kurią galima būtų nukirsti vienu smūgiu. Sanguliavo su savo seserimis, žudė savo gimines, pritaisydavo dievų statuloms savąsias bronzines galvas. Galų gale 29-metį Kaligulą nužudė jo paties asmens sargybinis, taip pat homo.

– Po Kaligulos imperatoriumi buvo Klaudijus, kurio gyslomis tekėjo maišytas kraujas – homo imperatoriaus Augusto, homo karvedžio Marko Antonijaus, ir homo imperatoriaus Tiberijaus mišinys. Viso šito rezultatas – imperatorius Klaudijus taip pat homo ir pusiau idiotas. Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, jog jis nebuvo agresyvus ir valdė Romą protingiau, negu jo pirmtakai. Tam tikra paralelė su mūsų imperatoriumi Pavlu I.

– Imperatorius Klaudijus iš esmės išgarsėjo dėl savo nimfomanės žmonos Mesalinos, kuri meilužių turėjo daugiau nei plaukų ant galvos. Galų gale Klaudijus nuskynė tą jos kupiną meilės galvą ir vedė savo dukterėčią Agripiną, imperatoriaus Kaligulos seserį, kuri viešai sanguliavo su savo broliu. Bėgo Klaudijus nuo vilko ir ant meškos pataikė! Agripina įkalbėjo Klaudijų įsūnyti jos sūnų iš buvusios santuokos – Neroną, o tada, kad paruoštų vietą savo sūnui, Klaudijų nunuodijo. Nuodingais grybais. Kaip Katerina iš Mcensko apskrities ledi Makbet.

– Taigi kitu homo imperatoriumi tapo įžymusis Neronas, kurio gyslose tekėjo homo Augusto, homo Marko Antonijaus, homo Kaligulos kraujas. Dar vaikystėje Neroną bandė nunuodyti nimfomanė Mesalina. Vėliau Neronas vedė tos pačios Mesalinos dukterį Oktaviją. Tačiau Neronas nemiegojo su žmona, o sanguliavo su savo motina Agripina. Įsidėmėkite ryšį tarp homosekso ir kraujomaišos – Kaligula su seserimis, Neronas – su tikra motina. Štai jums pavyzdys vulgaraus keiksmažodžio „p… tavo motiną” – ir kokie žmonės tuo užsiima.

– Vėliau Neronas susidėjo su žyde Popėja Sabina, kuri, kad atsikratytų konkurentės, pakurstė Neroną užmušti savo motiną Agripiną, ir jis tą padarė. Kalbama, jog, pamačiusi žudikus, Agripina pakėlė sijoną ir sušuko: „Žudykite mane ten, pro kur aš pagimdžiau tą pabaisą!” Netrukus Neronas nužudė ir savo tikrąją žmoną Oktaviją, Mesalinos dukterį.

– Neronas išgarsėjo dar ir tuo, jog padegė Romą ir, gėrėdamasis gaisru, grojo lyra bei deklamavo savo eilėraščius (irgi, mat, poetas!). Po to padegimu apkaltino krikščionis, kurie tada buvo paprasta žydų sekta, ir žiauriai su jais susidorojo. O tuo metu jo žmona buvo žydė Popėja, kurią jis, beje, taip pat nužudė – peiliu į pilvą nėštumo metu.

– Nužudęs Popėją Sabiną, Neronas iškastravo savo mylimą minoną jaunuolį Sporą, pervardijo jį Sabina ir oficialiai su juo susituokė. Čia jis atliko aktyviojo pederasto vaidmenį. O po to taip pat viešai ir oficialiai tapo kito pederasto Doriforo „žmona”. Visa tai smulkiai aprašė to meto Romos metraštininkai. Galų gale Neronas buvo priverstas pats nusižudyti. Tačiau tas pabaisa valdė Romą net 14 metų.

– Tuoj po Nerono valdė (58-68 m.) ištisa serija menkų imperatorių:

– Imperatorius Servijus Galba (68-69). Homo.

– Imperatorius Markas Oto (69). Homo.

– Imperatorius Aulas Vitelijus 69) Homo.

– Po to ėjo imperatorius Titas (78-81). Jo tėvas, imperatorius Vespasianas (69-79) pasiekė savotišką rekordą: tai buvo pirmasis Romos imperatorius per visą iki jo Romos istoriją, kuris NEBUVO homo. Tačiau jo sūnus, imperatorius Titas, vėl… homo.

– Imperatorius Domicianas (81-96), Tito brolis. Taip pat homo.

– Imperatorius Markas Nerva (96-98). Homo.

– Imperatorius Trajanas (98-117), imperatoriaus Nervos įsūnis. Nors ir įsūnis, vis tiek homo.

– Imperatorius Adrianas (117-38). Homo.

– Imperatorius Komodas (180-92), imperatoriaus Marko Aurelijaus (161-180) sūnus. Nors tėtis buvo lyg ir normalus, tačiau sūnus vis tiek homo.

– Imperatorius Karakala (211-17) Homo.

– Imperatorius Heliogabalas (218-222). Homo. Tačiau jis buvo linksmas homo. Pavyzdžiui, jis dalijo aukščiausius valstybinius postus ne už protą, o už lyties organo ilgį. Kad įrodytų savo demokratiškumą, jis įkūrė visų Romos prostitučių kongresą, persirengė moteriškais drabužiais ir į tą kongresą kreipėsi taip: „Draugai!” Po to jis aptarinėjo su tomis prostitutėmis įvairias sueities pozas. Beje, panašiais dalykais užsiiminėja ir kai kurie Amerikos demokratai.

– Po to Heliogabalas išsiuntinėjo po visą imperiją šauklius ieškoti vyrų su didžiausiais falais. Tačiau galiausiai ir tas linksmuolis buvo nužudytas. Nužudytas jo paties kardu per užpakalinę angą.

– Dabar iš to, apie ką kalbėjome, padarysime konstruktyvias išvadas:

1. Dauguma didžiųjų senojo pasaulio agresorių buvo homo. Vadinasi, pasitvirtina froidistų teorija, jog tarp homosekso ir agresyvumo yra tam tikras ryšys.

2. Dauguma Romos imperatorių buvo homo. Galite patikrinti pagal datas, kurias jums pateikiau. Štai jums ir valdžios kompleksas.

– Akivaizdus ryšys tarp homosekso, genialumo (Cezaris, Augustas) ir beprotystės (Neronas, Kaligula).

4.Visi šie homo buvo vedę ir turėjo vaikų. Tik tos santuokos paprastai buvo daugiau ar mažiau fiktyvios, o vaikai defektyvūs.

5. Visas šias Adomo nuodėmes pravartu žinoti, nes tie dalykai kartojasi ir mūsų laikais. Jeigu jūs, draugai, sovietų valstybės vadovai, norite būti tikrais valstybės veikėjais, privalote pažinti tas slaptąsias jėgas, kurios nuo amžių vadinamos Dievu ir velniu.



7 Protokolas
Turinys