Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

5 Protokolas. Trečioji akis

Atsigręžęs vien tiktai į mokinius
jis tarė:„Palaimintos akys, kurios
regi, ką jūs regite”.

Lk 10, 23

Sovietinių jėzuitų vadas, generolas arkivyskupas Pitirimas, vėl išvyniojo ant lentos blogio medžio schemą:

– O dabar, draugai, pažvelgsime į antrąją blogio medžio dalį – psichines ligas. Tai tas pats, ką senais gerais laikais vadindavo kipšais. Sąlygiškai tie kipšai skirstomi į psichozes, kurios kyla galvos smegenyse, ir neurozes, kurios sklinda iš centrinės nervų sistemos. Tačiau dažnai jos yra susijusios.

– Psichozių grupėje pirmoje vietoje yra funkcionaliai psichogeninės psichozės, kurios reiškia, jog genetika ir negeras paveldimumas atsispindi psichikoje. Priminsiu ką apie tai sako mūsų bičiulis profesorius Lombrozas: „Daugumos mokslininkų nuomone, 90 atvejų iš 100 pamišimas yra paveldėtas”. Taip sakant, bausmė už tėvų nuodėmes.

– Tokios rūšies psichozėms priklauso paranoja, didybės manija ir persekiojimo manija. Būdingas šio reiškinio pavyzdys yra draugas Stalinas. Juk po Stalino mirties visi Vakarų laikraščiai rašė, jog paskutiniaisiais savo gyvenimo metais jis buvo ryškus paranojikas.    

– Po to eina šizofrenija arba asmenybės susiskaidymas. Smegenų suskystėjimas, kaip sako modernistai. Tai pati sunkiausia ir dažniausiai pasitaikanti psichikos liga, kuriai būdingi nepagydomi ir progresuojantys psichikos pokyčiai. Liga prasideda nepastebimai, pamažu keičiasi charakteris. Ligonis užsisklendžia savyje, darosi keistokas. Rečiau pasitaiko, kai staigiai prasideda kliedesys, haliucinacijos, apima baimė. Blogiausia baigtis – silpnaprotystė.

– Gretimoje blogio medžio šakelėje jūs matote maniakines depresijas, taip pat ir egomaniją arba egocentrizmą, sukeliantį neįtikėtinai liguistą garbės troškimą, labai būdingą, kaip teigia Lombrozas, daugeliui genijų. Pavyzdžiui, įžymusis rašytojas Balzakas buvo absoliutus egocentrikas ir galėjo kalbėti tik apie save. O jo tėvas be jokių aiškių priežasčių 20 metų išgulėjo lovoje – depresija.

– Panaši istorija ir su mūsų disidentu, studentu pusmoksliu Amalriku, iš kurio vakarietiška propaganda padarė ‚Istoriką‘ iš didžiosios raidės. Iš prigimties jis paveldėjo letargiją, o jo tėvas kartą nepabudo visą savaitę. Tačiau, kas galima Balzakui, nedovanotina Amalrikui. Dėl to mes jį tiesiog išgrūdome į užsienį.

Arti prie tos šakelės ir kaltės bei savigriovos kompleksas, kurio rezultatas yra polinkis į savižudybę. Kai Vakaruose koks nors psichas bando nusižudyti, jį tučtuojau tempia patikrinti į beprotnamį. O jeigu toks pat psichas SSSR arba Čekoslovakijoje bando susideginti, tai Vakarai psichologiniame kare šitai vadina „kova už asmenybės laisvę”. Dėl to psichologinis karas iš esmės yra psichų karas. Psichokaris.

– Greta su kaltės ir savigriovos kompleksu yra kastracijos kompleksas, esantis skapų sektos psichologinis motyvas. Juk paprasčiau būtų eiti į vienuolyną, o ne žaloti lyties organus. Tais kastratais labai domėjosi Levas Tolstojus, kuris senatvėje propagavo kūno marinimą, o tikrovėje priveisė 13 vaikų.

– Po to eina organinės psichozės, tai yra ligos, atsispindinčios organizmo fizikoje. Prisiminkime, ką apie tai kalbėjo Niujorko Fordo universiteto profesorius daktaras Bernas: „Daugiau kaip 90 proc. visų susirgimų svarbiausias veiksnys yra psichika”. Dauguma ligų pačios išnyktų, jeigu būtų pašalinti tie „svarbiausieji veiksniai”, tai yra psichiniai sutrikimai.

– Štai jums pavyzdėlis. Amerikos Viskonsino universiteto profesorius gydytojas psichiatras Džonas Graistas 1976 metų lapkričio 4 dienos laikraštyje New York Times praneša, kad, gydantis nuo sunkios depresijos, naudingiau yra bėgioti, negu lankytis pas psichiatrą. Jis tyrinėjo dvi grupes psichų: viena lankėsi pas psichiatrą, o kita tiesiog bėgiojo aplink kvartalą, tai yra užsiiminėjo fizkultūra. Iš 8, kurie tris savaites reguliariai bėgiojo ir vaikštinėjo, šeši atsikratė depresijos. Tie, kurie lankėsi tik pas psichiatrą, nesiliovė psichavę.

– Na, psichas Stalinas varė kitus psichus į konclagerius, kuriuose jie užsiiminėjo naudingesniais dalykais, negu bėgiojimu aplink kvartalą. Dėl to po Stalino mirties konclageriuose buvo daugiau kaip 12 milijonų žmonių.

Vienas studentas, Politbiuro narys, pašnibždėjo kitam studentui, Aukščiausios Tarybos nariui:

– Tie jėzuitai dabar viską verčia tėveliui Stalinui. O juk jie patys jam į ausį ir prišnibždėjo – šitą juodąją sociologiją.

– Destalinizacijos metu, – tęsė generolas arkivyskupas, – iš tų 12 milijonų mes 10 milijonų išleidome. O kokie rezultatai? Vietoje konclagerių teko steigti psichinyčias ir durnynus.

– Bet grįžkime prie mūsų organinių psichozių. Viena iš jų yra periferinis paralyžius. Kažkas panašaus prieš mirtį ištiko Leniną ir Hitlerį. Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis slėptuvėje Hitleris buvo pusiau paralyžiuotas. Greta šio negalavimo yra senatvės silpnaprotystė. Senatvėje ja sirgo Levas Tolstojus, kaip sakoma, išėjo iš proto. Taip yra su kai kuriais šiuolaikiniais valstybių veikėjais, ir šitai gerokai talkina sovietinei politikai ir diplomatijai.

– Pavyzdžiui, taip atsitiko su prezidentu Ruzveltu Jaltos konferencijoje, kurioje buvo sprendžiami Antrojo pasaulinio karo baigimo ir pokario taikos klausimai. Net amerikiečių spaudoje rašoma, jog tada prezidentas Ruzveltas mažai ką besuvokė, o jo svarbiausias patarėjas buvo šaunus vaikinukas Alžeras Chisas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo sovietų agentas.

– Dešinioji Amerikos spauda net rašo, jog prezidentą Ruzveltą patyliukais nunuodijo jo bendražygiai. O ką daryti su prezidentu, kuris išsikraustė iš proto? Iš Baltųjų rūmų perkelti į geltonuosius? Lyg ir nepatogu. Va, ir sukombinavo jam širdies smūgį.

Sovietų jėzuitų generolas profesorius atsikosėjo ir paglostė barzdą.

– O paskui nuo skaudančios galvos verčia ant sveikos, daro užuominą, kad, esą, Stalinas apnuodijo. Beje, didysis matematikas Niutonas senatvėje taip pat išsikraustė iš proto. Tačiau nekibkime prie didžiųjų žmonių. Tokių dalykėlių jūs rasite savo pažįstamų ir draugų šeimose – senelius ir seneles, paralyžiuotus ar išprotėjusius. Ypač inteligentų šeimose.

– Yra taip pat toksinės ir trauminės psichozės. Manoma, kad toksinės psichozės atsiranda veikiant nuodams, pavyzdžiui, narkotikams ir alkoholiui. Tačiau potraukis tiems nuodams, narkotikams ir alkoholiui, dažniausiai sukelia pirmines psichozes, kurios žmoguje yra įgimtos. Narkotikai arba alkoholis sukelia antrines psichozes, kurios ir vadinamos toksinėmis.

– Jeigu imsite klausinėti alkoholiką, kodėl jis geria, jis pasakys, jog kalta nelaiminga meilė, jog žmona pametė. O jeigu klausinėsite jo žmoną, kodėl paliko vyrą, ji sakys, jog jis seksualinis nevykėlis – arba impotencija, arba lytinis silpnumas, arba prancūziška meilė, arba armėniški šposai. O viso šito priežastis latentinis arba nuslopintas homoseksualumas, bet šito jūsų alkoholikas niekada neprisipažins.                                                                         

– Jeigu jūs užeitumėte į smuklę, kurioje lankosi alkoholikai, tai tarp jų pamatytumėte daug grynų fizinių išsigimėlių: žvairų, šlubų, kuprotų, sausarankių, plokščiapėdžių, kiškialūpių, raudų ir taip toliau. Tą patį pamatysite ir tarp Amerikos hipių, kur klestėte klesti narkotikai. Tarp tų hipių daugybė yra ne tik dvasinių, bet ir fizinių išsigimėlių. Dėl to jie ir propaguoja visokiausią išsigimėliškumą: pornografiją literatūroje ir kine, kakofoniją muzikoje ir išsigimėlišką dailę.

– Trauminių psichozių atveju psichozes sukelia išorinės traumos arba šokas, kai žmogui psichika sutrinka dėl stipraus dvasinio streso. Reikėtų įsidėmėti, jog sveikos psichikos žmogus tokias traumas sunkiau ar lengviau ištveria, o žmogus jau ir taip psichiškai sutrikęs sukrėtimo neiškenčia ir galutinai praranda psichinę pusiausvyrą.

– Kai per Didįjį Valymą likvidavo maršalą Tuchačevskį, jo žmona – žydė Natalija Sac – dėl tokio sukrėtimo išprotėjo, o jo 12-metė dukra pasikorė. Publikai tai, aišku, tragedija. Tačiau psichoanalizės požiūriu viskas maršalo Tuchačevskio nenaudai: jeigu žmona ir dukra psichinės ligonės, tai… formulė tik viena: varnas pas varną skrenda.

– Įdomu pažymėti, jog maršalas Tuchačevskis buvo caro generolo ir jo skalbėjos nesantuokinis sūnus. Iš generolo tėvo caro armijoje jis gavo puikų karininko išsilavinimą. Kas jį stumtelėjo pereiti į revoliucijos pusę? Kai Pirmojo pasaulinio karo metu jaunesnysis leitenantas Tuchačevskis už kovinius nuopelnus vietoje laukiamo Georgijaus kryžiaus gavo menkesnį, 4-jo laipsnio Vladimiro ordiną, tai šį narsų karininką ištiko tikra isterija, ir jis raudojo kaip moteris.

– Normaliems vyrams tokia isterija nebūdinga. Šitai byloja apie liguistą savigarbą, kuri vadinasi išpuikimu. Pagal krikščioniškąjį rangų tabelį puikavimasis – pirmoji didžioji nuodėmė. Būtent tas išpuikimas ir paskatino caro paporučiką sulaužyti savo carui duotą priesaiką ir pereiti į revoliucijos pusę, į laikiną šlovę – ir gėdingą mirtį NKVD rūsiuose. Pasakysiu, jog maršalas Tuchačevskis merdėjo visai ne didvyriškai – verkė ir blaškėsi, isterijos apimtas, lyg boba. Beje, Napoleonas karjerą taip pat pradėjo sulaužydamas priesaiką, o baigė – Šventos Elenos saloje.

– Manoma, jog maršalas Tuchačevskis Napoleono pavyzdžiu rengė karinį perversmą. Įdomu, kad maršalas ir iš išvaizdos buvo panašus į Napoleoną. Pažiūrėkite į jo portretus: tie patys bobiški veido bruožai, mažytė burna, užsisvajojusios akys, polinkis tukti, trumputės kojos ir rankos. Ir visas šiek tiek saldokas, kaip šokoladinis kareivėlis.

Generolas arkivyskupas perkėlė lazdelę į kaimyninę Blogio medžio šaką:

– Dabar pereisime nuo psichozių prie neurozių. Dažniausiai čia pasitaiko neurastenija ir isterija. Neurastenija – tai centrinės nervų sistemos liga, pasireiškianti padidėjusio jaudrumo (dirglumas, audringos reakcijos į nereikšmingus dalykus) ir neuralginių skausmų (ypač galvos) sąveika su nervų sistemos išsekimu (greitas nuovargis, atminties nusilpimas ir kt.). Apskritai dirgliukas, neurotikas. Neurastenija būna įgyta ir paveldėta. Įgyta neurastenija praeina gana greitai, jeigu pašalinamos jos priežastys, pavyzdžiui, gadinanti vyrui nervus žmona. Tačiau įgimta neurastenija – tai kaip apgamas.

– Isterija reiškiasi isteriniais priepuoliais (ašaros, juokas, šūksmai, traukuliai), įvairiausiais juslumo sutrikimais (skausmai arba, priešingai, anestezija, matymo lauko susiaurėjimas ir kitkas), judėjimo sutrikimais (paralyžius, spazmai, mikčiojimas, veido tikas ir taip toliau) ir isterišku elgesiu – nepaprastas egoizmas, visko sutirštinimas, teatrališkumas, simuliacija, liguistas melas, staigūs nuotaikos pokyčiai ir panašūs dalykai.

– Atrodytų, niekai. Tačiau tokie isterikai buvo Napoleonas, Kerenskis ir Hitleris. Savo isteriškumu jie užkrėsdavo kitus – ir išeidavo masinė politinė isterija – kažkas panašaus į Švento Vito šokį. Isteriškumu pasižymėjo Kerenskis, jis puldavo į isteriją masiniuose mitinguose ir Laikinosios vyriausybės posėdžiuose. Elgdavosi kaip isteriška boba, o vėliau paspruko užsisegęs moterišką sijoną.

– Kai kurie psichiatrai mano, jog geriausia priemonė nuo isterijos – tvoti plaštaka per veidą. Geras būtų buvęs vaistas Kerenskiui ir į jį panašiems.

– Gretimoje mūsų Blogio medžio šakelėje tupi hipochondrija, tai yra liguistai prislėgta nuotaika. Tai visokiausios fobijos ir įkyrios baimės, tarkime, klostrofobija, tai yra uždarų vietų baimė, agorafobija, tai yra atvirų vietų baimė, pavyzdžiui, aikščių. Kartai žmogus bijo ir vieno, ir kito – ir jis niekur neranda sau vietos. Beje, psichoanalizės tėvas Froidas pats sirgo agorafobija ir kitokiais kipšais, kuriuos jis bandė išguiti iš savo pacientų, tačiau išvaryti iš savęs nesugebėjo.

– Kodėl taip būna? Dažniausiai gydytojai psichiatrai nemėgsta apie tai kalbėti. Kitaip jie prarastų savo pacientus. Juk daugelio jų ta pati istorija, kaip įžymiojo Froido. Štai aš turiu vieną psichinių ligų vadovėlį, išleistą XX amžiaus pradžioje. Vienoje atlankoje su tituliniu lapu, kaip frontispisas, įspėjantis apie svarbiausią knygos temą, įdėtas barzdotos moters portretas, su barzda kaip Rasputino. Taigi visų tų dalykų šaltinis yra lyčių ir lyties požymių sumaišymas.

– Imu antrą panašaus turinio knygelę: Robako ir Kiriano „Iliustruotą psichologijos ir psichiatrijos istoriją”, išleistą Niujorke 1969 metais. Ir ten pati pirmoji iliustracija, kaip trinasi viena į kitą dvi lesbijietės. Tai ir yra visos psichologijos ir psichiatrijos istorijos išeities taškas.

– O dabar dirstelėkime į psichines ligas JAV, pirmaujančioje Vakarų pasaulio šalyje. Amerikos statistikos duomenimis, psichinėmis ligomis sergama dažniau, negu širdies ligomis, vėžiu ir visomis kitomis kartu paėmus. Tuo sunku patikėti, bet taip yra: daugiau kaip pusę lovų ligoninėse užima psichiniai ligoniai.

– Stambiausias Amerikos žurnalas Time 1966 metais rašė, jog 1965 metais apie 2,5 milijono amerikiečių klinikose gydėsi psichines ligas. Pavojingiausia liga – paranojinė šizofrenija, dėl kurių kyla rimtų seksualinių problemų, dažnai susijusių su ligonio motina, o šios ligos rezultatas – apie 200 000 „potencialių žmogžudžių”.

– Beje, mažas sutapimas: Hitlerio valdymo metais Vokietijoje buvo sunaikinta kaip tik 200 000 sunkių psichinių ligonių. Pirmąjį hitlerinį konclagerį Dachau organizavo toks Teodoras Aikė. Ar žinote, kur iki Dachau buvo tas Aikė? Tupėjo beprotnamyje! Ir Himlerio įsakymu tiesiai iš jo išvyko organizuoti Dachau. Tiksliai pagal pirmąjį marksizmo dėsnį: priešybių vienybė ir kova…

– Senato komisija nusikalstamumo klausimais pranešė, kad 1966 metais JAV buvo ne mažiau kaip 600 000 nepilnamečių nusikaltėlių. Visi jie priklauso tai žmonių grupei, kuriai reikia psichiatro. Tos komisijos duomenimis, vaikų, kuriems reikalingas psichiatras, JAV yra apie 4,5 milijono, tai yra apie 10 proc. visų Amerikos vaikų.

– Kornelio universiteto medicinos centras 8 metus tyrinėjo įvairių Niujorko miesto gyventojų sluoksnių psichiką. 1962 metais gauti tokie tyrimo rezultatai: iš penkių miesto gyventojų tik vienas visiškai psichiškai sveikas. Kiti trys negaluoja šiek tiek, o vienas – sunkus psichinis ligonis. Ypač dažnai psichinėmis ligomis serga išsituokusieji: iš 25 išsiskyrusių vyrų (kaltoji pusė) sveikas psichiškai tik vienas, o iš 14 išsiskyrusių moterų (kaltoji pusė) irgi tik viena psichiškai normali. Tarp žydų psichų procentas didesnis, negu tarp gojų.

– 1960 metų vasario 3 dieną New York Times informuoja, jog daktaras psichiatras Francas Kalmanas iš Niujorko psichiatrijos instituto surado, kad šizofrenijos priežastis yra paveldėtas kraujo fermentas. Šizofrenija serga 50 proc. visų JAV beprotnamių ligonių.

– 1972 metų balandžio 24 dieną laikraštis Cronical rašo, jog daktaras Davidas Rozentalis iš nacionalinės Mokslų akademijos Nacionalinio psichiatrijos instituto pareiškė, kad psichinės ligos yra ydingo paveldėjimo rezultatas, taip pat homoseksualumo, nusikalstamumo ir alkoholizmo rezultatas. Daktaras Rozentalis mano, jog iš 200 milijonų žmonių 60 milijonų galima pripažinti šizofrenikais, kad 9 milijonai amerikiečių yra didesnio ar mažesnio laipsnio alkoholikai ir kad kas penktas paauglys anksčiau ar vėliau atsidurs teisme. Daktaras Rozentalis sako, kad JAV beveik nėra šeimų, kuriose kas nors nesirgtų psichinėmis ligomis.

– O štai profesorius Segalas praneša, kad septinto dešimtmečio pabaigoje psichinės ligos dėdei Semui kainavo 20 milijardų dolerių per metus.

– 1973 metų birželio 25 dienos New York Times praneša, jog Amerikos medicinos asociacijos posėdyje daktaras psichiatras Ronaldas Tyvas pareiškė, kad iki 6 milijonų amerikiečių serga pasikartojančiais maniakiškai depresiniais priepuoliais, kuriuose maniakinis pakilumas kaičiasi depresija. Daktaras Tyvas sako: „Aš aptikau, jog kai kurie talentingiausi visuomenės žmonės išgyvena šias būsenas, įskaitant įžymiausius rašytojus, politikus, industrijos magnatus ir mokslininkus, kuriems didžiulė maniakinė energija ir fantazija įgalino pasiekti sėkmės viršūnę”.

– Kartu sakoma, kad JAV per metus užregistruojama 30.000 savižudybių ir kad tai yra depresijos pasekmė. Pavyzdžiui, įžymusis rašytojas Hemingvėjus, arba karo ministras Forestalas. Ir galiausiai liūdnai konstatuojama, jog tai tikriausiai paveldėjimo rezultatas.

– Matote, draugai, kiek kipšų prisiveisė kapitalistinėje Amerikoje, – apibendrino sovietinių jėzuitų generolas arkivyskupas. – Dialektinio materializmo požiūriu dėl to kaltas ne kapitalizmas, o tie kipšai, kurie ir žudo Ameriką. Amerika žus. O kur mes tada duoną pirksime?

* * *

– Draugai, atsipūskime nuo mūsų generolo arkivyskupo Pitirimo kipšų ir pasvarstykime draudžiamą literatūrą. Mūsų kitaminčių, disidentų ir nesitaikstėlių, kuriuos mes grūdame į durnynus ir išvarome į užsienį. Pažiūrėkime, kodėl taip darome.

Generolas profesorius Toptyginas dirstelėjo į savo užrašus:

– Iš pradžių apžvelkime Anatolijaus Marčenko knygą Mano parodymai, kuri buvo išleista Paryžiuje 1969 metais. Visos tokio turinio knygos paprastai leidžiamos už Amerikos Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) Propagandos skyriaus pinigus. Jos yra psichologinio karo, tiksliau, psichų karo dalis. Amerikos įstatymai draudžia finansuoti užsienio propagandą. Apeinant šį įstatymą, šią propagandą pavedė CŽV, kurios veikla įslaptinta.

– Anatolijus Marčenko – smulkus chuliganėlis, kuris pirmą kartą į konclagerį pakliuvo už tai, kad kažką sužalojo per muštynes, o antrą kartą – už bandymą nelegaliai pereiti sieną. Viskas prasidėjo septinto dešimtmečio pradžioje. Tai jau liberalizuotų Chruščiovo lagerių laikai. Juk disidentas rašo, jog Chruščiovas paleido iš tų lagerių 12 milijonų žmonių. O disidentas akademikas Sacharovas piktinasi, kad 1973 metais sovietiniuose lageriuose dar tebėra 1,7 milijono žmonių ir reikalauja jiems laisvės.

– Tik akademikas Sacharovas nesidomi Amerikos statistika ir nežino, kad pačioje laisviausioje pasaulio šalyje, JAV, tuo pačiu laiku, tai yra 1973 metais, kalėjimuose sėdėjo 1,33 milijono žmonių, tai yra, proporcingai gyventojų skaičiui, beveik tiek pat, kiek SSSR. Jeigu patikėtume Sacharovo pateiktais duomenimis, tai išeitų 1,7 milijono kalinių 250 milijonų SSSR gyventojų, ir 1,33 milijono kalinių 210 milijonų JAV gyventojų. Tai sudaro 0,63 proc. JAV ir 0,68 proc. SSSR gyventojų.

– Be to, reikia žinoti, jog JAV vidutiniškai per metus padaroma 9 milijonai nusikaltimų, tačiau tik 1,5 proc. nusikaltėlių patenka į kalėjimus. O jeigu uždarytų visus nusikaltėlius, tai būtų 9 milijonai kalinių.

– O prakeiktaisiais caro laikais didžiausias kalinių skaičius Rusijoje 1910 metais, tai yra po 1905 metų revoliucijos, tebuvo 174 728 žmonės. 147 milijonams gyventojų išeitų 0,12 proc., tai yra 5-6 kartus mažiau, negu SSSR ir JAV dabar. Deja, tas mažas procentas ir atvedė į revoliuciją.

– O dabar pasižiūrėkite, ką tas Marčenka rašo. Jis – mikčius, tai yra sega neuroze, kuri paprastai susijusi su kitų raumenų traukuliais – grimasos, rankų ir kojų timpčiojimai ir taip toliau. Jis storžieviškai kalba, akiplėšiškai prieštarauja net tada, kai tam neturi jokių priežasčių (p. 39). Zekas Sergiejus kažkodėl prikala sau mašnelę vinimi prie suolo (p. 129). O kitas keistuolis zekas tiesiog nusipjovė sau penį ir išmetė pro orlaidę (p. 166). Tačiau tai visai ne protestas, o kastracijos kompleksas. Kaip mokė Jėzus Kristus: „Verčiau tau netekti vieno nario (rusų kalboje, narysчлен reiškia ir penį – A. G. J.), negu kad visas kūnas būtų įmestas į pragarą” (Mt 5, 29).

– Knygoje dažnai vartojamas žodis „pederastai”. Berijiečius, tai yra buvusius Berijos bendradarbius, kalėjime vadindavo pederastais (p. 148). Tokių daug ir tarp kalinių, ir tarp kalinių prižiūrėtojų. 131 puslapyje pederastas Subotinas staiga kažkodėl ėmė ir prarijo visą domino partiją – 28 kauliukus. Ten daugybė psichopatologijos, net žmogėdrystės, bet autorius visus tuos psichus laiko normaliais žmonėmis (p. 155).

– Kažkoks zekas keistuolis nusipjovė ausį. Žaizdą užgydė, o jį perkėlė į psichiatrinį korpusą, kur jis nusipjovė antrą ausį, prarijo šaukštą ir spygliuotos vielos gabalų. Teko operuoti. Likus 40 dienų iki paleidimo, jis prarijo visą partiją šachmatų, visas figūras – juodas ir baltas. Vėl jį operavo. „Ar buvo jis sveikas”, – klausia Marčenko ir atsako: „Iš išvaizdos jis atrodė daug normalesnis žmogus, negu kiti zekai” (p. 307).

– O štai ir visa knygos esmė. Autorius rašo: „Aš dažnai girdėdavau iš kitų zekų, jog tarp mūsų, jeigu rimčiau pagalvojus, nėra nė vieno normalaus žmogaus… Beveik kiekvienoje Vladimiro kalėjimo kameroje yra kaip reikiant „kvanktelėjęs” zekas… Dienos pabaigos signalas – Sania gulasi ir laukia, kada visi užmigs. Tada jis atsikelia, prieina prie kieno nors lovos ir dergia tiesiai ant savo kameros bendro, stengdamasis pataikyti į veidą. Ir taip kas naktį”. O štai ir kitas keistuolis: ‚Jo užgaida buvo praskiesti savo valgį dubenėlyje mėšlu”.

Ir kitus vaišindavo: „Tu pabandyk, man mama vaikystėje tokią košę virdavo, labai skanu!” (p. 176-77).

– Tai „kvanktelėję”, o štai ir normalūs. Vienas nusikaltėlis Vorkutos pravarde pjaustosi sau venas. Kitas, vengras, Madjaro pavarde, pakiša savo dubenėlį, prisivarvina kraujo, įsitrupina duonos – ir tą pliurzę valgo (p. 183).

– Gydytojo psichiatro diagnozė: urinofilija, koprofilija, motininis kompleksas, vampyrizmas. Ir visą tą šlykštybę CŽV spausdina su „Laisvosios spaudos” ženklu, kaip „demokratinį judėjimą SSSR”.

– Toliau Marčenka rašo: „Tarp kriminalinių nusikaltėlių klesti homoseksualizmas. Tuo užsiima beveik visi menininkai”. Baudė tik tuos, kurie atlikdavo moters vaidmenį. Tuos, kurie atlikdavo vyro vaidmenį, pederastais nelaikė, ir jie vaidino didvyrius. O pirmuosius, pasyviuosius, niekino (p. 312-13). Štai jums ir ryšys tarp psichinių ligų ir homosekso.

– Galbūt jie taip elgėsi, kad nebuvo moterų? Bet ne, nes Marčenka rašo, jog lageriuose leisdavo susitikti su žmonomis ir pasimylėti: atskiri kambariai, lovos, pasimatymai iki trijų dienų (p. 260-262). Lageriuose žaliuoja medžiai, žydi gėlės, stadionai, tinklinis, bibliotekos (p. 292). Tai ne stalininiai, o chruščioviniai, liberalūs. Tai nebe lageriai, o sanatorijos.

– 1966 metais paleistas iš lagerio Marčenka tučtuojau prisijungė prie žydų disidentų. Taigi vėl į lagerį prašosi. Galų gale jis susituokė su žyde disidente Larisa Bogoraz-Bruchman, buvusia žydo disidento Julijaus Danielio, Siniavskio-Terco porininko, žmona.

Bet kaip paslaptį jums sakau: jeigu gojus tuokiasi su žyde – tai prastas ženklas. Vadinasi, tam šabes-gojui kas nors negerai. Kaip jis pats rašo savo knygpalaikėje: „Aš dažnai girdėdavau iš įvairių zekų, jog tarp mūsų… nėra nė vieno normalaus žmogaus”.

– O dabar dirstelėkime į rašliavą rašytojo disidento Vladimiro Maksimovo, kurį mes išgrūdome į užsienį. Imu jo svarbiausiąją knygą Septynios tvėrimo dienos. Išleistą 1971 metais Posevo leidykloje, kurią išlaiko ta pati CŽV.

– Labai paini Maksimovo vaikystė. Augo jis vaikų namuose ir, galimas daiktas, kad jis net nežino, kas jo tėvai. Laikas sutampa su Didžiuoju Valymu, kai permanentinius revoliucionierius šaudė kaip kontrrevoliucionierius, o jų vaikus atiduodavo į vaikų namus su žyme LPG – liaudies priešų giminių vaikai. Šešiolikmetis – jis jau nusikaltėlis recidyvistas, tačiau oficiali medicinos ekspertizė jį pripažįsta „nepakaltinamu”, tai yra pamišėliu. Pasakysiu, jog 16 metų – tai lytinio brendimo laikotarpis, labai pavojingas amžius, kai ydingo paveldėjimo žmonės, durnasekiai, pažadina savyje ir ydingąsias jėgas – psichines ligas.

– 1967 metais Maksimovas buvo žurnalo Oktiabrj redkolegijos narys, bet greitai atsidūrė beprotnamyje. Kaip buvo kalbama, neaiškiomis aplinkybėmis. Išleistas iš beprotnamio, susidėjo su disidentais. Disidentai paprastai baigia savo dienas beprotnamyje, o Maksimovas nuo to pradėjo.

Sėdėjęs auditorijoje SSSR Kultūros ministras tarstelėjo savo kaimynui:

– Žinai, kas šis dėdė? – jis mostelėjo profesoriaus pusėn. – Kaip antraeilininkas jis yra vyriausias SSSR cenzorius. Sovietinis Pobedonoscevas… Naujosios sovietų inkvizicijos sinodo prokuroras…

– O dabar pasklaidysime Maksimovo 7 dienas. Svarbiausias herojus – buvęs Raudonosios armijos komisaras, bolševikas, Piotras Laškovas, kurio rankos šiek tiek kruvinos. Jo vardas grynai rusiškas. Tačiau iš mūsų archyvų aš pažįstu kitą Laškovą – Henrį Samuilovičių, seną žydą čekistą ir NKVD generolą, kuris per Didįjį Valymą 1937 metais pabėgo į Japoniją.

– Po to Maksimovas aprašo vaikų namus, bet ne šiaip sau vaikų namus, o SPEC, bet kas tai yra – nepaaiškina. Kas tai per specnamiai? Tai specialūs vaikų namai, į kuriuos siųsdavo LPG – liaudies priešų giminių vaikus. Tarp jų buvo ir Henrio Samuilovičiaus Laškovo vaikai.

– Senojo Laškovo anūkas – Vadimas, suprask, Vladimiras Maksimovas, nes knygoje daug biografinių momentų. Tas Vadimas labai domisi psichinių ligonių kolonija, įkurta buvusiame vienuolyne. Įsidėmėkite ryšį: buvęs vienuolynas ir psichokolonija. Ir kas tą Vadimą ten traukia? Kaip girtuoklį prie degtinės? (p. 341-342).

– Tačiau Vadimas greitai pats pakliūva į psichligoninę. Klausytojas natūraliai paklaus – kodėl? Tačiau tuo klausimu Vadimas tyli ir maivosi. Jis smulkiausiai aprašo savo herojaus gyvenimą beprotnamyje, bet kodėl jis ten pakliuvo – neaišku. Beje, durnynas – pati įdomiausia vieta knygoje. Ir tik labai vargstant, lyg tarp eilučių, sužinai, kad Vadimą į durnyną pasodino už bandymą žudytis. Tačiau šitaip daroma ne tik SSSR, bet ir JAV. Standartinė procedūra.

– Vėlgi klausimas – kodėl? Ir tik atsitiktinai sužinai, kad Vadimas bandė nusižudyti, nes žmona, kurios jis visai nemylėjo, kartą jam prikišo, jog jis „neveiksnus” (p. 338). Tačiau ir toje vietoje tas terminas labai suktas, kaip ir visa kita knygoje. Kodėl nepasakius iš karto – impotencija, lytinis silpnumas. Taigi impotentą įtaisė durnyne, kad išgelbėtų nuo savižudybės. O Maksimovas tyčia painioja ir reikalą išpučia iki politinės bylos.

– Knygoje dažnai pasitaiko šlubi, žvairi, alkoholikai ir savižudžiai. Beje, ir pats Maksimovas sausarankis ir alkoholikas, trenktuolis. 396 puslapyje vyras ir žmona alkoholikai, arba, kaip sako Maksimovas, ištvirkiai (выблядки). Galų gale vyras pasikaria. Daugybė vulgarybių: „Jeigu nesiseka, tai ir nuo tikrosios sesers triperį pasigausi” (p. 416). Ir visa tai susimaišę su šventeiviškomis nuorodomis į Dievą. Tikras išsigimėliškumas.

– Knygoje gana daug sekso, tačiau viskas vyksta kaip daro šunys ar katės: po laiptais, ant purvinų grindų, pačiu nepalankiausiu metu, be meilės, kaip ir knygoje Be Ievos. Daug žiaurumų, iš kurių dvelkia sadizmas, tačiau sieloje autorius visada nusikaltėlių pusėje. Tai būdinga visiems lytiniams ir psichiniams išsigimėliams. Dėl to jie ir perkelia visa tai į literatūrą. Ir reikalauja, kad juos spausdintų.

– Knygos kalba irgi kažkokia raiša ir žvaira, trūkinėjanti, supainiota, lyg būtų rašyta pagiriomis. Degeneratėliai kritikai šitai vadina ornamento stiliumi, o psichiatrai – šizofrenija, smegenų atsipalaidavimu. Pavyzdžiui, vietoje mirtinai išblyškęs jis jums sakys smirdinai ištvirškęs – ir įrodinės, jog tai modernizmas, ateities kalba. O tu, kvaily, tiesiog nieko nesupranti.

– Akivaizdu, kad Maksimovą erzina „žydų klausimas”. Pradedama lyg nuo antisemitizmo (p. 369-370). Tačiau netrukus žydėdra virsta žydmyla: staiga atsiranda toks idealus žydas Osia Mekleris, po kuriuo klojasi visos gojės. Tačiau vėliau ir šis idealistas – laimės kūdikis – nusižudo.

– Kodėl? Vėl kažkokia paslaptis, mįslė. O taip, mėgsta Maksimovas rašyti mįslėmis. Tačiau aš įminsiu jums ir šitą mįslę. Matote, yra gojų, kurios specializuojasi tik su žydais. Dažniausiai, tai minetikės, prancūzietės, 69-tietės, tai yra pasižyminčios latentiniu arba nuslopintu homoseksualumu. Ir lenda jos prie žydų tik dėl to, jog to dalyko suras daugiausiai.

– Prieina tokia šabes-gojė prie idealaus žydo Osios Meklerio ir sako: „Osia, ar nori pasimylėti prancūziškai? Tik tu nebijok. Juk aš žinau, kad tu nieko daugiau ir nemoki”. Dėl to Osia ir pasikorė. Jūs jau atleiskite man už stiprius žodžius. Tačiau be šito jūs nesuprasite modernistų.

– Šitai žino milijonai išgamų, tačiau rašyti apie tai, aišku, negalima. Tai – tabu. Mūsų generolo arkivyskupo Pitirimo nuomone, tai yra šėtono ir antikristo sąjunga, į kurią linkusios daugelis raganų. Tačiau tos sąjungos pasekmės dažniausiai liūdnos. Jeigu apsižvalgytumėte, tokių dalykų pamatytumėte ir tarp savo pažįstamų.

– Iš esmės Maksimovas aprašo Piotro Laškovo – arba žydo čekisto Henrio Samoilovičiaus Laškovo – šeimos, neva, bausmę už revoliucijoje pralietą kraują, išsigimimą (p. 466). Visi jo vaikai – visokiausių rūšių ir atspalvių išsigimėliai. Paskutinė tos giminės atžala, „neveiksnus” Vadimas – jau sėdėjo beprotnamyje. Duktė Antonina senmergė, iki 40 metų gyveno su tėvu, pagaliau ištekėjo. Tačiau po to, gerokai peržengusi 40, neaišku kodėl susidėjo su jaunu žydeliu, su tuo idealiuoju Osia Mekleriu.

– Čia mūsų Maksimovas kreivaliuoja lyg kiškis, kalba užuominomis, todėl sunku jį suprasti. Kiek aš supratau, vaiką Antonina turi ne nuo savo vyro, o nuo to nepaprastojo žydo Osios Meklerio, kuris iš tos laimės tučtuojau pasikorė. Vyras dingsta kaip pienės pūkas, o dukra su pusžydžiu sūnumi sugrįžta pas tėvą. Visas Maksimovo cimusas, visa simbolika susijusi su tuo žydo pradėtu vaiku – tai lyg koks nuodėmių atleidimas, tarsi gyvenimo atgimimas. Ir visa tai išmarginta paikiausiais samprotavimais apie Dievą. Bet koks gi tai Dievas? Ar tai ne šėtono ir antikristo sąjunga?

– Visa tai atrodo grynas idiotizmas, pamišėlio kliedesys. Tačiau aš esu susidūręs su tokiais pokštais ir realiame gyvenime. Mat kai kurios degeneratės, ištekėjusios už degenerato, suveikia vaikus su svetimu dėde. Kad šie vaikai nebūtų gryni degeneratai, o pusiau degeneratai. Iš to kyla tokie iš pirmo žvilgsnio nesuprantami pasisakymai: ant svetimo b… į rojų įjoti. Arba dar – „pirštu darytas”, o tai reiškia dirbtinį apsėklinimą – tuo pačiu principu. Tuos tulžingus posakius paskleidė patys išsigimėliai, kurie puikiausiai žino, ką tai reiškia. Normaliam žmogui tokie dalykai ir į galvą neateitų.

– Vakarų recenzentai daugiaprasmiškai skelbia, jog mūsų disidentai, kitaminčiai ir nesitaikstėliai rašo slaptaraščiu, kriptogramomis, šifruotėmis, kurioms suprasti reikia turėti TREČIĄJĄ AKĮ, išminties akį, kaip tą magiškąjį kristalą, mėnulio akmenį, esantį indusų dievų kaktoje. Tačiau ir mes, KGB 13-jo skyriaus darbuotojai, turime tą trečiąją akį, kuria galima skaityti kiekvieną slaptaraštį. Rozanovo mėnesienos šviesos žmonės. Dekadans-s-sas.

– Visose 7-niose dienose yra tik viena padori vieta, kurioje sovietinis architektas permanentiniams revoliucionieriams disidentams sako šitaip: „Jūs kviečiate socialinius ir dvasinius liumpenus. Atliekas, kurios nori įsitvirtinti krauju. Svetimu krauju. Ir jūsų, beje, taip pat… Tačiau dėl to, kad jūsų naujasis eksperimentas kainuos Rusijai dar vieną kruviną pinigėlį, – aš prieš… Todėl, jeigu jūs pradėsite, aš stosiu prie kulkosvaidžio ir iki paskutinio šovinio ginsiu esamą tvarką, su kuria neturiu nieko bendro… Geriau – kas yra, negu jūs. Jūs – tamsuma. Ir gelbėk, Viešpatie, nuo jos Rusiją”.

– Viename iš savo opusų – Karantinas – Maksimovas praneša, kad Stalino motina pasidarė Staliną ant „svetimo b… į rojų įjoti” metodu (p. 83). Beje, Stalino tėvas buvo alkoholikas, o Stalinas – sausarankis. Maksimovas ir alkoholikas, ir sausarankis. Karantine rasime ir prancūziškąją meilę, minetą arba 69, o tai reiškia latentinį ar prislopintą homoseksualumą ir tai yra daugumos ištuokų bei defektyvių vaikų priežastis – 69 būdai būti nelaimingu. Ten ir poravimasis su arkliu, tai yra sodomija arba gyvuligula, esą šiaip sau, iš nuobodumo. Ir visa tai su šventuolišku rypavimu apie Dievą padažu. Tačiau trečiosios akies – mūsų 13-jo KGB skyriaus – požiūriu – tai žmogiškosios padermės lavonų nuodas. Dvasinis užkratas.

– Todėl dėl sanitarinio politinio karantino mes ir išgrūdome alkoholiką sausarankį Vladimirą Maksimovą į užsienį. Beje, jo sesuo Katia Breitbart, ištekėjusi už žydo ir gyvena Izraelyje. Vėl tas liūdnasis dėsningumas.

– Trečiosios akies išvada. Juk Maksimovas – Didžiojo Valymo laikų vaikų namų vaikas. Tačiau anų laikų opozicijoje, kaip ir dabar disidentiškojoje, dauguma buvo žydai, kuriuos sušaudė NKVD, nors joje irgi buvo dauguma tų pačių žydų. Ir tai vyko tol, kol, kovodami dėl valdžios, iššaudė vieni kitus. Pagal pirmąjį marksistinį priešybių vienybės ir kovos dėsnį.

– Tada Didžiojo Valymo vaikus, kaip LPG (liaudies priešų gimines), siuntė į vaikų namus, iš kurių juos dažnai pasiimdavo įtėviai. Sprendžiant iš to, ką rašo Maksimovas, vargu ar jis žino, kas jo tikrieji tėvai – ir pats įtaria, jog jis apyžydis. Savo knygoje Atsisveikinimas iš niekur Maksimovas rašo, jog penkios „pačios artimiausios jam būtybės”, suprask, giminės, išvyko į Izraelį (p. 2). O pats jis įstrigo Paryžiuje ir ten madaruoja neotrockistinį žurnalą Kontinentas.

– O desertui paskaitysime mūsų disidentų metrą Solženicyną. Juoko dėlei aš kai kada kalbėsiu autoriaus, Nobelio premijos laureato, kalba.

– Taigi prašmonysime jo apsakymoną Matrionos kiemas, kurį kai kurie Vakarų kritiūkai giria lojyklei putojant tiesiog kaip epilepsijos priepuolyje. Beje, šio apsakymono herojė Matriona irgi epileptikė. O dabar įsistatau sau į kaktą trečiąją akį, išminties akį, – ir ką gi aš ten įžlibinu…

Generalinis SSSR cenzorius ir naujosios sovietų inkvizicijos sinodo prokuroras patrynė pirštu kaktą, lyg tikrintų savo trečiąją akį.

– Solženicynas museliuoja Matrioną kaip šventąją ir teisuolę: „…be kurios, kaip sako patarlė, neturi vertės kaimas. Nė miestas. Nė visa žemė mūsų”.

– Hm, Matriona epileptikė. Tačiau, kadangi apaštalas Paulius taip pat buvo epileptikas, atleiskime ir jam, ir šventajai Matrionai. Bet štai kas negerai: Matriona turėjo 6 vaikus, iš jų 2 gimė negyvi, o 4 pasimirė dar lopšyje, neišgyvenę nė trijų mėnesių. Kaip jūs jau žinote, kažkas panašaus atsitiko ir genialiajam Gėtei. Tačiau Matriona ne genijus, o paprasčiausia kolchoznikė, kurios svarbiausias uždavinys – gimdyti vaikus. Ir šventoji Matriona skirta vyrui – tai didžiausias kryžius, koks tik gali būti valstietiškoje šeimoje. Kolchoznikė degeneratė! Ir kas ištiktų kaimą, jeigu visos kaimietės būtų tokios? Kaimas būtų nieko vertas! Nė miestas! Nė visa žemė mūsų!

– Tokių esminių tiesos iškraipymų Solženicyno raštuose pilna. Ydingą Matrioną garbstydamas ir amsiuodamas, visą kitą liaudį iškoneveikia ir dergia jis kaip kokią kvaitą-maitą: girtiūgos, pilstiūgos, gobšiūgos, smirdiūgos, slunkiūgos, rijūgos, glemžiūgos, parazitiūgos. Tik pats Solženicynas gerutis. Ak, pasižiūrėkite, koks aš geras tame tamsiame fone. O visi kiti, apskriti untermenšai, žiaureivos, pikteivos.

– Jeigu Maksimovo žmonės raiši, tai Solženicyno net Matrionos katė kliša, trikojė. O aplinkui vieni girtuokliai, pelės, blakės, tarakonai.

– O dabar imkimės šiek tiek froidiškosios psichoanalizės. Pasakojimas autobiografinis. Solženicynas atvyksta iš tremties į kaimą, kuriame gyvena Matriona. Jūs pamenate tą pokario metą: vyrų maža, jauniklių daug, ir jos plėšo mužikus į gabalus. O Solženicynas, sėdėdamas lageryje, reikia manyti, pasiilgo bobelių. Tačiau kodėl jis vietoje kokios jauniklės, kuri duotų viską, apsigyvena pas senutę Matrioną? Ko jis bijo? Tas pats kartojasi ir kituose jo raštuose: ir Atsitikime Krečetovkos stotyje, ir Pirmajame rate, ir Vėžio korpuse. Apie moteris tik tauškalėliai. O kai tik prieinama prie reikalo, herojus nekalta dingstimi išgaruoja, nusimaskatuoja, nusituristuoja, nusimameliuoja.

– Papelė Froidas pasakytų: „Hm, čia kažkas ne taip…”. O profesorius Lombrozas sakytų: „Taip, tipiškas atvejis”. Bet mes tas visas aukštąsias išmintis dabar ir patys žinome. Dėl to mes ir trečiąją akį turime.

Dėsnis čia toks: jeigu žmogui kelnėse (arba po sijonu) kažkas ne taip, tai dažniausiai ir galvoje kažkas ne taip. Šitai kaip susisiekiančių indų dėsnis fizikoje, kurią kadaise dėstė Solženicynas. Dėl to liaudies išmintis ir sako: „Šlapimas į galvą muša”.

Paviršutiniškam skaitytojui Solženicyno dalykai ir kitų disidentų darbai gali atrodyti geri, bet… Jie kaip statinė medaus, į kurią įpylė ne tai kad šaukštą, o visą kibirą deguto. Pavyzdžiui, tiesos iškraipymas šventosios Matrionos byloje.

– Mūsų disidentai literatūroje tiesiog užsimaskavę neodekadentai. Filosofai tą dekadenciją vadina sergančios beždžionės eksperimentais, tos Viešpaties Dievo beždžionės, kurią teologai vadina velniu ir kuris beždžionauja pamėgdžiodamas Viešpatį Dievą, tačiau tą daro tamsoje, iš kito galo ir atvirkščiai. Lygiai taip beždžionauja Maksimovas ir Solženicynas, prisidengdami neokrikščionybe. Taigi dėl sanitarinės politinės profilaktikos mes sodiname tuos disidentus į durnynus – specprojektas Golemas. Arba išgrūdame į užsienį – specprojektas Agasferas.

SSSR generalinis cenzorius ir naujosios sovietinės inkvizicijos sinodo prokuroras pastukseno pieštuku sau į kaktą:

– Dėl to mes ir turime trečiąją akį… Taip, manęs klausinėjo, kas užšifruota žodžiais Golemas ir Agasferas. Golemas – labai pamokanti žydų legenda apie išmintingą rabiną Judą Levą ben Bezalilą (1520-1609) iš viduramžių Prahos, kuris nulipdė iš molio tarną, pasinaudojęs kabala įpūtė jam dvasią ir pavedė jam ginti žydus nuo antisemitizmo. Tačiau atgijęs Golemas kažkodėl pradėjo lupti pačius žydus. Lygiai kaip Golemas, prieš žydus atsigręžė sovietų valdžia, kurią jie sukūrė savo marksistine kabala.

– O dėl mūsų specprojekto Agasferas… Pagal biblinę legendą Agasferas buvo žydas, kuris tyčiojosi iš Jėzaus Kristaus, kai jis nešė kryžių į Golgotą. Už tai Agasferas neva buvęs nuteistas amžinai klajoti po pasaulį iki antrojo Kristaus atėjimo, kaip Amžinasis Žydas. Iš čia ir mūsų specprojektas Agasferas arba Amžinasis Žydas.

Sėdėjęs suole Politbiuro narys kumštelėjo savo bičiulį, Aukščiausios Tarybos narį:

– Och, gerai pasikausčiusi mūsų Raudonojo popiežiaus gvardija. Jie ir Romos popiežių į maišą įkištų.

– Filosofas Berdiajevas, kuris Vakaruose vadinamas XX amžiaus geriausiu Rusijos filosofu, įtikinėja, kad dabar Rusijoje naujieji viduramžiai. O jeigu viduramžiai, tai be inkvizicijos jau niekaip neišsiversi.

– Štai jums… Taip grūdinosi naujos sovietų inkvizicijos plienas. Tačiau, norint tai pamatyti, reikia turėti trečiąją akį.



6 Protokolas
Turinys