Grigorijus Klimovas. SOVIET ŲIŠMINČIŲ PROTOKOLAI

4 Protokolas. Blogio medis

…tikėjimo prieše, žmogiškosios padermės prieše, mirties drauge, gyvenimo vagie, teisingumo purtytojau, blogio šaltini, ydų šaknie, žmonių tvirkintojau, tautų išdavike, pavydo šaltini, godumo priežastie, nesantaikos prade, sielvarto tiekėjau – klausyk, o šėtone, ir paklusk!

Liturgija „Rituale Romanum”

Azijoje ir Afrikoje liepsnojo sukilimai, revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo judėjimai ir įvairiausi perversmai. Visa, kas istorine kalba vadinama pažanga… Kažką žudė, prievartavo, apiplėšinėjo. Visa tai, aišku, dėl laisvės, lygybės ir brolybės.

O Maskvoje, Juodosios profesūros institute, sovietų valstybės vadovai, pasitelkę marksistinį dialektinį materializmo metodą, aiškino Dievo ir velnio esmę, išradinėjo naują sovietinį Dievą ir sovietinę Tikybą. Bet dėl to, kad Dievas gyvena danguje, o velnias – žemėje, sovietinės inkvizicijos profesoriai labiau domėjosi velniu, kuris vadovauja pažangai ir žiūri, kad laisvė, lygybė ir brolybė neslankiotų be darbo.

Kitą dieną nuolankusis generolas arkivyskupas Pitirimas, sovietinio jėzuitų ordino vadas, pasirodė katedroje ne su kunigo sutana, o su valstybės saugumo generolo munduru, ir iš po geraširdiškos vešlios barzdos žvilgčiojo ištisa aukščiausių sovietinių ordinų galerija. Generolas profesorius griebė velnią už ragų nedelsdamas.

– Draugai, beveik visi didieji žmonijos vadai, pradedant Aleksandru Makedoniečiu arba Cezariu ir baigiant Leninu, Stalinu arba Hitleriu, medicinos požiūriu buvo psichiškai nenormalūs, apsėsti valdžios komplekso, tai yra apsėsti velnio. Psichodinamika tokia pat, kaip negrų burtininkų ir Sibiro šamanų. Dėl to Biblijoje ir sakoma, jog velnias – šio pasaulio kunigaikštis.

– Tačiau velnio klausimas, kaip psichinių ligų sritis, kurioje protas sumišęs su beprotyste, – ištisas aklaviečių, prieštaravimų ir paradoksų labirintas. Pavyzdžiui, kalbėdami apie Cezarį ar Napoleoną, Leniną ar Staliną, velnio advokatai prieštaraus, sakys, jog tie žmonės buvo ne tik senosios visuomenės griovėjai, bet ir savotiški mūrininkai, naujos visuomenės statytojai. Gerai, istoriniu aspektu, tebūnie. Bet kai jūs turite reikalą su gyvu Stalinu ar Hitleriu, tai… patys suprantate, ką tai reiškia.

– Apskritai dabarties istoriniame etape mums tie kūrėjai-griovėjai nereikalingi. Tokiems mūrininkams vieta konclageryje, kur mes suteiksime jiems galimybę padirbėti konstruktyviau. Beje, sakykite, kas, jūsų nuomone, išrado konclagerių teoriją?

– Na, tikriausiai GPU arba NKVD, – pasigirdo iš auditorijos. – O gal ir gestapas.

– Ne, draugai, konclagerių teoriją sukūrė ne Dzeržinskis ir ne Jagoda, ne Hitleris ir ne Himleris. Filosofinį konclagerių pamatą pasufleravo ne kas kitas, o didysis rusų humanistas Levas Nikolajevičius Tolstojus. Jeigu jūs pasiskaitytumėte jo filosofavimų, tai rastumėte ir „gydymo darbu” propagavimą. Remdamasis savo teorija, grafas Tolstojus avėjo valstietiškas nagines, pėdino paskui arklą arba pats siūdinosi batus. Nieko naujo ir originalaus jis nesumąstė. Tai senų seniausiai buvo taikoma vienuolynuose: sunkus darbas ir griežtas gyvenimo režimas numarina kūną, tačiau gelbsti sielą. O grafui Tolstojui sielą tikrai reikėjo gelbėti: senatvėje jo protas sumanumą aplenkė ir jam šiek tiek galvoje pasimaišė.

– Kai revoliucionieriai užmušinėjo šimtais caro gubernatorius, grafus ir kunigaikščius, Levas Tolstojus tylėjo kaip žuvis. Tačiau kai caro valdžia nuteisė ir pakorė keletą tų revoliucionierių žmogžudžių, didysis humanistas Tolstojus visam pasauliui prapliupo isterišku straipsniu „Negaliu tylėti”. Kodėl? Kur logika? Ogi todėl, kad grafas Tolstojus puikiausiai žinojo, jog tie revoliucionieriai tokie pat dvasiniai išsigimėliai, kaip ir jis pats, kaip jo kolegos. Beje, pasakykite, kur buvo pirmasis sovietinis konclageris?

– Solovkuose, – kažkas tarstelėjo.

– Taip, garsiajame Solovkų vienuolyne. Štai jums tiesioginis ryšys tarp vienuolynų ir konclagerių. Levas Tolstojus nusipelnė pagyrų iš paties draugo Lenino straipsnyje „Tolstojus – Rusijos revoliucijos veidrodis”. Pats straipsnio pavadinimas sako, kokį vaidmenį suvaidino Tolstojus rengiant revoliuciją, kuri sunaikino vienuolynus, užtat sukūrė konclagerius. Jeigu Tolstojus būtų buvęs gyvas, tai pagal priešybių vienybės ir kovos dėsnį jis būtų turėjęs sėdėti viename iš tų lagerių. Ir būtų tampomas ten už barzdos: „Tai kaip, grafe? Už ką kovojai – už to ir užsirovei?”

– Aš nežongliruoju marksistine sofistika, o parodau jums tikrąją dialektinio materializmo esmę. Marksistiniai apaštalai puikiausiai žinojo, ką jie rašė, tačiau, taip kaip ir bibliniai apaštalai, nesudėliojo taškų ant visų „i”. O aš sudėsiu tuos taškus konkrečiais pavyzdžiais.

– Apskritai iš velniškų dalykų atsiranda ne tik nusidėjėliai, bet ir šventieji asketai. Tačiau mus, slaptąją politinę policiją, labiausiai domina nusidėjėliai. Šiame prieštaravimų labirinte jūs rasite ir nuodėmingų šventųjų ir šventų nusidėjėlių – ir gerą blogį, ir blogą gėrį. Kartais tiesiog sunku susigaudyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.

Sovietų inkvizicijos generolas profesorius rankomis atsirėmė į katedrą:      

– Iki šiol buvo tik įvadas. O dabar pereisime prie esmės. Kalbėsime apie psichines ligas… Tik visa bėda, kad į žmogaus smegenis tiesiog nepažvelgsi. Ypač tada, kai tos ligos turi tarpinį pobūdį: o pasekmės išaiškėja tik gerokai vėliau. Šiuo metu Vakaruose visur rašoma, jog Stalinas ir Hitleris buvo pamišėliai. Tačiau savo darbą jie padarė. Kaip numatyti tokius dalykus ir jų išvengti?

– Kompasas šiuose dalykuose yra lytiniai iškrypimai. Kadangi kai kurios degeneratyvinės psichinės ligos paprastai susijusios su lytiniais nukrypimais ir iškrypimais, tai aptariamu atveju lytinės anomalijos yra savotiškas išorinis indikatorius, kompasas ar barometras, kuriuo ir galima nustatyti tam tikro individo polinkį į vienas ar kitas psichines anomalijas. Dėl to mes ir turėsime įsigilinti į lytinius iškrypimus. Velnias surado tinkamą vietą pasislėpti. Tačiau mes jį patrikdysime ir ten.

Generolas profesorius pakabino ant lentos didelį žemėlapį, kuriame buvo pavaizduotas lyg ir išdžiūvęs šakotas medis su daugybe šakų, šakelių ir užraitymų:

– Tai BLOGIO MEDIS. Tam tikra prasme jis giminingas bibliniam gėrio ir blogio pažinimo medžiui. Ta schema gana supainiota ir padrika, kaip viskas šioje srityje. Tačiau tokia pat painiava yra ir realiame gyvenime, kai tenka su tuo susidurti praktiškai. Kaip matote, to medžio šaknys yra kraujomaiša, tai yra lytinis ryšys – arba potraukis – tarp giminaičių, motinos ir sūnaus, tėvo ir dukros, brolio ir sesers ir taip toliau.

– Nesvarbu, ar iš tikrųjų įvyko kraujomaiša, ar tik reiškėsi toks potraukis, – iš tų šaknų dygsta tokie liguisti psichiniai kompleksai, kaip sūnaus potraukis prie motinos, vadinamasis Edipo kompleksas. Kad būtų patogiau, mes tai vadiname motininiu kompleksu, nes iš to atsirado gerai pažįstamas keiksmas: „p… tavo motiną” ir taip toliau.

– Moterims šitai atitinka potraukį prie tėvo, o tai vadinama Elektros kompleksu. Elektra ir Edipas buvo senovės Graikijos tokių vaidmenų personažai. Išoriškai tie kompleksai pasireiškia perdėta, hipertrofuota tų giminaičių meile ir prisirišimu, už kurio dažnokai slypi lytinis potraukis – sąmoningas ar nesąmoningas. Dėl to filosofai ir sako, kad velnias linkęs į ekstremas ir slepiasi už pačių tauriausių žmogaus jausmų. Pavyzdžiui, meilė motinai, pasiekusi ekstremą, pereina į keiksmažodį, nešvankų plūdimąsi.

– Atidžiau apsižvalgę, jūs šių dalykų rasite ir tarp savų pažįstamų. Pavyzdžiui, mamytės sūnelis, kuris iki 40 metų niekaip negali vesti ir laikosi mamos sijono. Jo motina paprastai būna vyrbobė. O tėtis arba paspruko, arba lepšis. Laikantis pirmojo marksizmo dėsnio: priešybių vienybė ir kova! Mes iš jūsų tokius marksistus padarysime, jog viską kiaurai matysite – ir net giliau. O dabar, draugai, pakelkite ranką, kurio žmona vyresnė!  

Tokių auditorijoje neatsirado.       

– Matote, normaliu atveju vyras yra už žmoną vyresnis. Jeigu yra atvirkščiai, tai jau motininio komplekso požymis. Kadangi šį kompleksą praktiškai realizuoti gana sunku, tai kartais ir įvyksta psichologinis pakeitimas: veda vyresnę už save moterį ir vaizduojasi, jog tai erzacmama.

– Vienintelė moteris, kurią mylėjo Napoleonas, Žozefina, buvo 6 metais už jį vyresnė. Pirmoji Trockio žmona Aleksandra Lvovna Sokolovskaja buvo 10 metų vyresnė už savo vyrą. Sverdlovo žmona Klavdija Timofiejievna Novogorodcieva – 9 metais vyresnė. Lenino žmona Krupskaja – 2 metais, Karlo Markso žmona – 4 metais vyresnė už savo vyrą. Matote, tai vėl dėsningumas!

– Senovės Egipte faraonų šeimose santuokos su tikrosiomis seserimis buvo įprastas reiškinys. Tačiau paprastiems mirtingiesiems tai buvo draudžiama ir grasinama mirties bausme. Jau tada buvo žinoma, jog tai pavojinga. Panašios faraoninės santuokos, tik su pusseserėmis, buvo prezidento Franklino Ruzvelto ir Alberto Einšteino. Einšteino ir jo antrosios žmonos Elzės motinos buvo tikros seserys, o jų tėvai – pusbroliai. Iš šios santuokos vaikų nebuvo. O Einšteino pirmosios santuokos sūnus Eduardas jau pabuvojo beprotnamyje. Tokios faraoninės santuokos produktas buvo ir Adolfas Hitleris: jo tėvas vedė savo pusseserės dukterį. O vienintelė moteris, kurią Hitleris, atrodo, iš tikrųjų mylėjo, buvo jo dukterėčia Heli Raubal, kurią jis savo meile pastūmėjo į savižudybę.

Atominės aviacijos generolas Borodinas šnibžtelėjo savo kaimynui:

– Ogi smarkiai tas jų mokslas darbuojasi praktikoje… A-a?

– Mta-aip… Ir štai dėl ko... – Atominių povandeninių laivų laivyno admirolas Kaliužnas susikeikė, – pradės tvatinti atominėmis bombomis nekaltus žmones!

– Šitai žinodami, jūs, draugai, suprasite, kodėl stačiatikių bažnyčia draudė santuokas su giminaičiais net iki septintosios giminystės kartos. Net šiandien stačiatikių bažnyčia Sovietų sąjungoje tik kaip išimtį – pavyzdžiui, kai laukiamasi kūdikio – leidžia tuoktis šeštojo laipsnio giminėms, tačiau jau penktosios kartos giminėms tokios santuokos visiškai draudžiamos. Hitlerio tėvai buvo trečiojo laipsnio giminės – ir štai rezultatas.

– Santuokose su giminėmis dėl per ilgą laiką susiformavusių vienarūšių genų gimsta vaikai su stipriai išreikštais vienų rūšių genais, tačiau dėl jų sunyksta kiti genai. Dėl to ir atsiranda be psichinės pusiausvyros žmonės, kurie galiausiai pasireiškia kaip genijai arba idiotai. Arba genijotai. Arba dar blogiau – į Hitlerį panašūs, genialūs bepročiai.

– Tačiau svarbiausias velnio triukas yra štai koks: kiekvienas šitaip išaugintas genijus paskleidžia tūkstančių tūkstančius pamišėlių, invalidų ir kretinų. O iš tos plejados staiga atsiranda toks tipas, kaip Hitleris, kuris, išmanydamas tuos dalykus, ima negailestingai naikinti panašius į save. Dėl to beprotis Hitleris ir medžiojo genialų Einšteiną, paskirdamas už jo galvą 20.000 markių. Dėl to pamišęs Hitleris ir pradėjo masinį psichinių ligonių naikinimą, prievartinę silpnapročių sterilizaciją ir homoseksualistų varymą į konclagerius.

– Dėl to filosofai ir sako, jog velnias linkęs į susinaikinimą. Tačiau pabandykite prisikasti iki racionalaus grūdo! Kas dėl to kaltas? O kaltuosius surasti sunku, dėl to filosofai dar sako, jog velnias – visiškas Niekis, tačiau tas Niekis – naikina. Aišku tik viena: kiekvienu atveju žaidėjas galiausiai visada pralošia kaip ruletėje.

– Kalbant apie kraujomaišą, ne prošal pažymėti, jog gyvulių pasaulyje, pavyzdžiui, kačių, nuolat pasitaiko, kad katė atsiveda kačiukus nuo savo sūnaus – ir jokios degeneracijos dėl to nėra. Žmonės yra pastebėję atvejus, kai brolis ir sesuo, išskirti vaikystėje, atsitiktinai susitiko ir, nežinodami, jog jie brolis ir sesuo, susituokė. Tačiau tokios atsitiktinės kraujomaišos atveju jų vaikai, nors ir keista, buvo normalūs žmonės. Vadinasi, kenksmingą kraujomaišos poveikį palikuonims nulemia ne pati kraujomaiša, o patologinis potraukis, būdingas išsigimėliams, iš kurių negalima tikėtis sveikų palikuonių.

Generolas arkivyskupas vedžiojo lazdele po Blogio medį:

– To medžio kamienas, kaip matote, tarsi šakojasi į tris pagrindines šakas, kurios tarpusavyje susiraizgiusios: lytinius iškrypimus, psichines ligas ir kai kurias išorines organizmo deformacijas. Tačiau turėkite omenyje, jog tokių klasifikacijų yra keletas, o ir pati terminologija šiek tiek skiriasi.

– Taigi atidžiau patyrinėkime pirmąją to Blogio medžio šaką – lytinius iškrypimus. Svarbiausią vaidmenį juose vaidina homoseksualumas, tai yra vienalytė meilė, vyrų pederastija ir moterų lesbianizmas. Nelygu, kokį vaidmenį atlieka partneris vienalytėje meilėje, moters ar vyro, homoseksualumas skirstomas į du esmiškai skirtingus tipus – aktyvųjį ir pasyvųjį. Senais gerais laikais tie dalykai buvo vadinami aktyviu velniu inkubu, o tai lotyniškai reiškia įdėti, įstatyti, ir pasyviuoju velniu sukubu, lotyniškai – pasiduoti, atsiduoti.

– Iš to kyla 4 psichologiniai žmonių tipai, kurie dažnai pasitaiko kasdienybėje ir kuriuos pravartu pažinti, o kad nereikėtų vaikščioti gyvenime apgraibomis ir nuolat nusvilti nagus, šitam mes turime profesoriaus Rudnevo lentelę, tarsi Mendeliejevo lentelę, tik ši taikoma chemijoje, o Rudnevo – KGB, psichinyčiose ir durnynuose.

1-as tipas: AKTYVUS PEDERASTAS. Dvasiškai ir fiziškai toks aktyvistas kartais sudaro supermeno įspūdį. Tarsi ubermenšas. Ne žmogus, o vaikščiojanti dinamomašina. O jos energijos šaltiniai yra psichozės, neurozės ir psichoneurozės.

2-as tipas: PASYVUS PEDERASTAS. Fiziškai ir psichiškai toks pasyvuolis sukelia lyg ir pusvyrio arba, geriau įsižiūrėjus, pusbobės įspūdį. Nei Dievui žvakė, nei velniui šakė. Tai lyg untermenšas. Apie tokius sakoma: tylenis, žindukas, mazgotė. Jeigu aktyvistą gana sunku pažinti, tai pasyvuolį gana lengva. Ir blogis iš tokių pasyvuolių sklinda irgi pasyvus, taip sakant, geras blogis.       

3-as tipas: AKTYVIOJI LESBIJIETĖ. Sieloje iš esmės – tai vyras su sijonu. Išvaizda moteriška, o būdas vyriškas. Tokios aktyvistės ne tik labai energingos, bet dažnokai ir sadistiškos. Protingos ir niekšingos. Tai tikrų tikriausios raganos. Sakyčiau, pati bjauriausia kategorija. Iš išvaizdos ir charakterio jas atpažinti lengviau, negu pasyvuoles, kurios labai panašios į moteris.

4-as tipas: PASYVIOJI LESBIJIETĖ. Šį tipą ir išoriškai, ir vidiniai gana sunku atskirti nuo normalios moters. Tačiau tai savos rūšies pamatinės gyvatės. Tokios pasyvuolės dažniau išteka, negu aktyvistės. Ir jeigu vyras normalus, tai jos sugadins jam gyvenimą: nelaiminga santuoka, šlykščios skyrybos, su defektais vaikai, ir šioje velniavoje jūs nesusigaudysite iki gyvenimo pabaigos. Ir jokiame teisme jūs nieko neįrodysite.

– Tačiau nieko neišmanantys žmonės paprastai nieko nemato. Visi žmonės skirtingi, ir viskas dingsta žmonių tipų įvairovėje. Dėl to Biblijoje ir sakoma: turi akis, bet nemato.

– Gretimoje šakelėje, kaip matote, įsitaisė sadizmas, mazochizmas ir sadomazochizmas, tai yra vieno ir kito mišinys. Kas tai yra, manyčiau, jūs visi apytikriai žinote. Tačiau mažai kas žino, jog sadizmas ir mazochizmas glaudžiai susiję su homoseksu ir kitais lytiniais iškrypimais. Sadizmas dažniausiai susipynęs su aktyviuoju homoseksu, o mazochizmas – su pasyviuoju. Sadistas lytiškai pasitenkina ne tik kankindamas kitus žmones fiziškai, tarkime, čaižo juos botagu, bet kankindamas juos ir psichologiškai – įžeidinėja, žemina, tretiruoja, visokeriopai duoda pajusti savo valdžią. Beveik visi medicinos autoritetai sutinka, jog sadizmo ištakos yra VALIOJE VALDYTI. Vadinasi, sadizmas yra savotiškas raktas į valdžią.

– Pats savaime sadizmas yra psichologinis reiškinys ir ranka jo nepačiupinėsi. Tačiau žinodami, jog sadizmas yra susijęs su homoseksu, jūs suprasite, kodėl daugumai Sibiro šamanų ir negrų burtininkų yra būdingas homoseksas arba kitokie lytiniai iškrypimai: už šito paprastai vienokia ar kitokia forma, daugiau ar mažiau slypi sublimuotas sadizmas, skatindamas liguistą valią valdyti, kartais su tam tikra didybės manijos porcija.

– Todėl pastebėsite, kad didiesiems vyrams, įgijusiems didžiulę valdžią, ir valdovuose, pagarsėjusiems piktnaudžiavimais – Aleksandrui Makedoniečiui, Cezariui, Neronui, Kaligulai, Ivanui Rūsčiajam, Frydrichui Didžiajam, Napoleonui – visiems jiems būdingi tie patys požymiai, kaip Sibiro šamanų ir negrų burtininkų.

– Tas pats su tokiais didžiaisiais revoliucionieriais, kaip Leninas, Stalinas arba Hitleris, kurie po revoliucijos tampa diktatoriais, o jų varomoji jėga – paprastai pasąmoningai – yra tas pats maniakinis valdžios troškulys. Šio universalaus gamtos dėsnio neišvengė net tokie, atrodo, nuosaikūs revoliucionieriai, kaip Džordžas Vašingtonas ir Kemalis Atatiurkas. Dėl to Biblijoje ir atsirado toks keistas iš pirmo žvilgsnio pasakymas, jog velnias – tamsos kunigaikštis ir šio pasaulio valdovas. Aišku?

– Taip, dalykas aiškus, kad dalykas tamsus, – atsiliepė iš auditorijos.

– Tačiau velnias, kaip sako filosofai, dar ir baisus painiotojas. Antai velnio advokatai gali prieštarauti, jog Jekaterina Didžioji buvo tik paprasta nimfomanė. Tačiau tai, toli gražu, ne taip. Moksliniu požiūriu nimfomanija – tai grįžtamoji reakcija į latentinį ar nuslopintą homoseksualumą. Tokia moteris iš tikrųjų negali pamilti nė vieno vyro ir negali patirti normalaus lytinio pasitenkinimo. Dėl to ji ir keičia vyrus, kaip pirštines. Dėl to apie Jekateriną Didžiąją ir pasklido legenda, jog ji pasimirė po eržilu.

– Dabar patikrinkime valdžios kompleksą praktikoje. Kadangi pati gamta normalią moterį sukūrė geraširdiškesnę, švelnesnę ir nuolaidesnę, negu vyras, vadinasi, valdingumas moteriškai natūrai nebūdingas, todėl ryšys tarp valdžios komplekso, sadizmo ir homosekso labiau pastebimas kaip tik tarp moterų. Imkime kiekvieną moterį, kuri pasiekė kokios nors valdžios. Nebūtinai Jekateriną Didžiąją. Tebūna ji, pavyzdžiui, skyriaus viršininkė jūsų įstaigoje. Prisiminkite iš savo pačių patirties… Na?

– Taip, charakterėlis jų sunkus, – pasigirdo iš auditorijos.

– Nepaisant to, jos puikiai dirba. Ir dar geriau priverčia dirbti kitus. Nors neretai skundžiamasi, kad sunku su jomis sutarti, kad kartais jos tyčiojasi iš žmonių. Tai savotiška natūrali atranka. Beveik pagal Darviną. Įdėmiau pasižiūrėję pastebėsite vieną keistą dėsningumą: beveik visoms toms dalykiškoms ir energingoms moterims nesiseka su vyrais. Arba jos niekaip negali ištekėti, arba santuoka nelaiminga, arba vyrai lepšiai, arba jos išsiskyrusios, arba senmergės. O jeigu jos turi vaikų, tai tiems vaikams paūgėjus prasideda visokie nemalonumai. Tarytum kokia lemtis, karma.

– Ryšys tarp sadizmo ir valdžios komplekso – viena didžiausių kiaulysčių, kurias velnias įtaisė žmogiškajai padermei, – generolas profesorius dūrė lazda į gretutinę blogio medžio atšaką. – Kaip jūs matote, sadizmas dažnokai yra susijęs su impotencija, kurios priežastis yra latentinis arba nuslopintas homoseksualumas. Ir čia pat – išžaginimas. Taigi, koks gali būti ryšys tarp impotencijos ir išžaginimo!?

– Paprastai žmonės mano, jog toks prievartautojas – labai aistringas supervyras, labai nekantrus. Tačiau tikrovėje viskas atvirkščiai. Normaliomis sąlygomis – naktis, mėnulis, jis ir ji – toks prievartautojas būna impotentas. Jeigu moteris atsiduoda, jis nieko negali. Lytinis susijaudinimą ir pasitenkinimą jis patiria tik matydamas savo aukos baimę, neviltį, pažeminimą ir jausdamas savo valią jai.

– O dabar aš jums pateiksiu konkretų valdžios komplekso pavyzdį. Ir ne iš kokio nors romanėlio, o iš amerikietiškos kriminalistikos. Aš perskaitysiu jums ištraukas iš straipsnio Interviu su 213 bankų plėšiku Amerikos žurnale Nation, išspausdinto 1961 metų gruodžio 30 dieną, 521 puslapyje, kur analizuojama tokių nusikaltėlių psichodinamika. Štai pažodinis parodymas bandito, pravarde Žmogėdra:

„Man revolveris… instrumentas, kuris tenkina mano nepasotinamus komandavimo, valdžios ir lytinės jėgos norus” (nuo jo pabėgo penkios žmonos, nes jis lovoje užgriūdavo jas su užtaisytu revolveriu). „Niekas kitas negalėjo mano sielai ir kūnui suteikti ieškomo palengvėjimo, kaip jų paklusimas mano poreikiui valdyti, kai jos prieš mane raitydavosi iš siaubo… Labai sunku paaiškinti tuos keistus malonumo pojūčius, persmelkiančius visą mano kūną, kai aš nukreipiu revolverį į savo auką, stebėdamas, kaip ji dreba ir prakaituoja… Aš jaučiausi lyg Dievas… Mano rankose, revolveryje visa teisybė ir neteisybė… Aš lyg netikėtai žvelgiu į šulinį, kur glūdi viso pasaulio paslaptys, ir suvokiu absoliučią tiesą… Kartais apiplėšimo metu aš net pamiršdavau pinigus ir išeidavau”.

– Matote, koks idealistas! – šyptelėjo generolas arkivyskupas. – Tačiau skaitykime toliau:

„Visas mano gyvenimas buvo kupinas pavydo ir neapykantos dėl kitų žmonių sėkmės… Aš kartais galvodavau, jog būčiau galėjęs tapti didžiu vadu, galinčiu paveikti visą pasaulį socialiniais perversmais, tokiais netikėtinais ir fantastiškais, kurie ateina į galvą tik didiesiems valdovams”.

– Žinodami šio Žmogėdros istoriją, jūs lengviau suprasite kai kuriuos faktus iš Stalino biografijos. Juk jis savo politinę karjerą taip pat pradėjo nuo bankų plėšimo, o visą laimikį atiduodavo Leninui. Prisiminkite keistą Alilujevos mirtį. Ta pati tirono siela, trokštanti socialinių sukrėtimų, kad galėtų duoti valią savo tamsiesiems instinktams. Pratinkitės mąstyti psichoanalitiškai.

– Sociologijos požiūriu ypač svarbi yra sublimacija, tai yra sadizmo ir mazochizmo pakeitimas arba transformacija visuomeninėje veikloje. Pavyzdžiui, medicinos autoritetai mano, jog šventųjų ir kankinių gyvenimas daugeliu atveju buvo sąlygotas sublimuoto mazochizmo komplekso. Ir, priešingai, sadistai sąmoningai ar nesąmoningai ieško kalėjimo prižiūrėtojo, budelio, mėsininko, politinės prievartos darbo, tarkime, Čeka arba gestape, kur jie gali tenkinti savo liguistus instinktus daugiau ar mažiau priimtinomis formomis.

– Menkesnio intelekto žmonės paprastai savo sadistinius polinkius realizuoja fizine prievarta. Intelektualinės struktūros asmenys savo sadistinius kompleksus sublimuoja dvasine forma: propaguoja anarchizmą, nihilizmą ir visokiausias revoliucijas. Arba rašo kriminalinius romanus, kuriuose duoda valią savo liguistai fantazijai. Sakykite, draugai, kas iš jūsų prisimena filmą Lokio vestuvės?

– Aš prisimenu, – pakėlė ranką studentas raketinių dalinių maršalo uniforma. – Jį rodė trečio dešimtmečio pabaigoje.         

– Apie ką tas filmas?

– Jame kažkoks Pabaltijo baronas, kurį vaidino Egertas, savo pirmąją vestuvinę naktį užkramtė savo žmoną, kurią vaidino Malinovskaja. Paskui paaiškėjo, jog nėščią barono motiną išgąsdino lokys. Atseit todėl baronas ir gimė su lokio instinktais ir sukramtė žmoną.

– Tipiškas froidistų prasimanymas, – nusišaipė generolas profesorius. – Tai paprasčiausia sadistinė žmogžudystė. Panašu į bandito Žmogėdros elgesį su savo žmonomis ir užtaisytu revolveriu. O froidistai kaltina lokį. Tačiau jūs, draugai, vargu ar žinote, kad to Lokio vestuvių scenarijaus autorius buvo ne kas kitas, o Lunačiarskis, parašęs jį pagal Prospero Merime apsakymą Lokys (yra toks lietuviškas žodis). Švietimo narkomas, laikomas vienu humaniškiausių žmonių Lenino aplinkoje. Ar jums neatrodo keistoka ši tema humanistui ir švietimo liaudies komisarui?

– Mūsų bibliotekoje jūs rasite dokumentų, kuriuose netrukus po revoliucijos pati partija konstatuoja, jog šaunioji Čeka privilioja pačius niekšingiausius visuomenės elementus. Partiniuose biuleteniuose skundžiamasi, kad „Čeka eiles papildo sadistai, nusikaltėliai ir degeneratai”. Pats Leninas pripažįsta, jog „Čeka gretose yra keistų elementų”.

– Tačiau liguistos psichikos sublimacijos dėsnis skausminguose socialiniuose procesuose būdingas ne tik Čeka-GPU-NKVD darbuotojams. Skaudžiausias socialinis procesas yra pati revoliucija. Pagal šį rūškaną gamtos dėsnį, revoliucijos viršūnėlė arba, leninine terminologija, „revoliucionieriai profesionalai”, formavosi iš be dvasinės pusiausvyros ir psichiškai nesveikų žmonių, kuriuos Dostojevskis, visa tai žinodamas, vadina „kipšais”.

– Dėl to iki revoliucijos visose revoliucinėse partijose vyravo neįtikėtinos rietenos, skaldymasis, frakcionizmas ir begalinės opozicijos. Vaiskiomis spalvomis margavo išdavystės ir provokacijos. Juk dar 1900 metais Leninas rašė apie rusiškojo marksizmo tėvą ir savo mokytoją Plechanovą, kad jis „reiškia savo ‘sąjungininkams’ neapykantą, artimą nepadorumui – įtarinėdamas šnipinėjimu, vadindamas juos gešeftmacheriais ir niekšais, tvirtindamas, kad jis ‘šaudytų’ tokius ‘išdavikus’ nesusvyruodamas’.

– Neveltui Leninas savo gvardiją vadino „revoliucionieriais profesionalais”. Ir neveltui Trockio devizas buvo „permanentinė revoliucija”. Niekam kitam tie žmonės netiko. Jeigu iki revoliucijos jie turėjo kažkokį bendrą tikslą – kovą su caro valdžia, tai po revoliucijos vienintelis jų tikslas buvo frakcinė kova dėl valdžios. Ir ta kova tęsėsi tol, kol jie vienas kito nepribaigė.

– Revoliucionieriams revoliucija – tai savotiška savižudybė. Dėl to Dostojevskis, aprašinėdamas revoliucionierius, savo „Velniuose” pateikia biblinį palyginimą apie velnius, įėjusius į kiaules, šokusius nuo uolos ir nuskendusius.

– Arba, pavyzdžiui, imkime alegoriją apie kviečių lauką ir piktžoles. Tais laikais buvo manoma, jog raugės yra nuodingi išsigimę kviečiai. Įsidėmėkite – išsigimę! Tai yra aiški užuomina apie išsigimimą ir išsigimėlius. Tada Kristus pasakė taip: „Dirva – tai pasaulis … o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga…” Kalbant dabarties kalba, pjūtis – tai apibrėžto istorinio ciklo pabaiga, kurios riba yra revoliucija. Po to Kristus ir kalba apie revoliuciją: „Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje… ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas” (Mt 13, 38, 42).

– Evangelijoje tos rauges vadinamos ir pražūties sūnumis, o vėliau ir žmogiškosios padermės priešais. Dėl to Didžiojo Valymo laikais ir atsirado „liaudies priešų” vardas. Kaip matote, nieko naujo po saule. Tai tiesiog išsigimėliai – psichiškai nesveiki žmonės. Genijotai. Iš vienos pusės genialūs, iš kitos – puspročiai. Revoliucijos metu jie genialūs, o po revoliucijos tiesiog psichopatai, kuriuos būtina likviduoti.

– Imu visiškai neutralų šaltinį – Bene Literatūros enciklopediją, Niujorkas, 1965 m. Straipsnyje apie įžymųjį revoliucionierių anarchistą Bakuniną rašoma: „Vienas jo veiklos 1848 metų Paryžiaus revoliucijos liudytojų apie jį sako: ?Pirmąją revoliucijos dieną jis brangenybė, antrąją dieną jį reikia sušaudyti?. Matote?

– Todėl Didžiojo Valymo metais nepamirštamame Maskvos procese valstybinis kaltintojas ir reikalavo visus Spalio revoliucijos didvyrius šaudyti kaip „pasiutusius šunis”.

– Atrodytų, jog tai praėjusių dienų dalykai. Tačiau šiandien pas mus psichuoja visokiausi disidentai, nesitaikstėliai ir kitaminčiai, tarp kurių daug LPG rūšies žmonių, tai yra Liaudies Priešų Giminių, kurių tėvus sušaudė per Didįjį Valymą. Todėl tuos permanentinius revoliucionierius ir likviduodavo arba izoliuodavo ištisomis šeimomis. O dabar dėl sanitarinės politinės profilaktikos mes tokius uždarome į durnynus – specprojektas Golemas. Arba grūdame į užsienį – specprojektas – Agasferas. Aišku?

– Aišku, – pasakė atominis generolas Borodinas. – Amžių gyveni, amžių mokaisi – o kvailiu miršti…

* * *

Kitą paskaitą skaitė tamsių dalykų profesorius Malininas:

– Draugai, manau, jog mūsų arkivyskupas Pitirimas jus nukankino savo grynojo marksizmo pamokslais. Todėl atsipūsime ir kalbėsime apie linksmesnius dalykus. Eisime toliau profesoriaus Lombrozo pėdomis ir patyrinėsime daktaro psichiatro Vilhelmo Lange-Eichbaumo knygą Genijus, beprotystė ir šlovė, išleistą Miunchene 1928 metais ir pakartotinai 1956 metais.

– Imu 1928 metų leidimą. Iš kur kilęs žodis genijus? Pasirodo, iš arabiško žodžio džinas, tai yra, dvasia (p. 31). Ar tai ne smalsu, a?

Anuo metu epilepsija buvo vadinama morbus sacer, tai yra, šventoji liga (p. 24). Sokratas, Aleksandras Makedonietis, Julijus Cezaris, imperatorius Kaligula, pranašas Mahometas ir imperatorius Napoleonas buvo epileptikai. Dar reikėtų pridėti ir Hitlerį, nes, kaip sako liudytojai, įtūžyje jis voliodavosi apsiputojęs ant grindų ir grauždavo kilimą.

– Įdomu, jog daktaras Langė pačioje pradžioje skundžiasi, kad mokslas apie didžiųjų žmonių degeneraciją yra savo rūšies draudžiamas vaisius, kad šia tema nėra nė vieno vadovėlio, nė specialaus žurnalo, nei mokslinio susivienijimo, nieko: „Šios srities tyrinėtojas pjauna tik nedėkingumą, net neapykantą, o jo darbai draudžiami Net tokios medžiagos paieška susijusi su begale sunkumų” (p. 41). Taigi matote, kad ši alchemija visada šiek tiek slapta.

– Kodėl? Ogi todėl, kad kol jūs čia sėdite ir rašote, gali paaiškėti, jog jūsų tikroji žmona taip pat… hm, irgi. Ir pradeda ji ant jūsų šnypšti… O po to ir pažįstamieji.

– Tačiau savo knygos pabaigoje daktaras Langė pateikia puikią bibliografiją, kur 57 puslapiuose nurodyti 1652 darbai kitų mokslininkų, kurie taip pat tyrė šią uždraustą temą. O Langė visa tai lyg ir susistemina bei apibendrina. Mokslininkai prie tokių knygų, kaip ir Langė, sėdi visą savo gyvenimą.

– Visą savo gyvenimą prie šios temos dirbo ir profesorius Lombrozas, apie kurį daktaras Langė rašo: „Lombrozas buvo … keistai tikintis žmogus: spiritistas ir beveik astrologas … Savo paskutiniuose brandžiausiuose darbuose jis dažnai vietoje pamišimo tekalba apie išsigimimą” (p. 47). Vadinasi, savo gyvenimo pabaigoje įsitikino, jog visų tų dalykų pagrindas yra degeneracija.

Lyčių srityje degeneracija reiškiasi taip: arba labai nežymiai (asketai), arba labai ryškiai (seksualiniai maniakai), arba ne į tą pusę (homoseksualumas ir taip toliau)”.Labai trumpa ir teisinga formulė.

„Pernelyg didelė įtampa ir vadinamasis išsekimas niekada nesukelia psichozės. Tą mums visiems laikams įrodė Pasaulinis karas. Ir niekada genijus netapo psichopatu dėl „persitempimo” (p. 240).

„Visiškai sveiki genijai buvo: Ticianas, Rubensas, Rafaelis, Leibnicas, Verdis” (p. 249). Gaila, kad tas sąrašėlis visai trumpas.

– Genialių alkoholikų sąrašas jau ilgesnis: „Aleksandras Makedonietis, Sokratas, Seneka, Julijus Cezaris, Rembrandtas, Hofmanas, Edgaras Po, Alfredas de Miusė, Polis Varlenas, Bethovenas”.

– Įdomios pastabos apie modernizmą ir kritikus: „Įžymusis vokiečių poetas Helderlinas. Jo „Nakties dainose” aiškių aiškiausia šizofrenija… kompozicijos, tvarkos ir ryšio trūkumai … vaizdai neaiškūs, nesuprantami, nepatogūs, supainioti…, išgalvoti nauji žodžiai, garsų žaismė, kalbos manieringumas… Tačiau visi didieji kritikai tai vadino pažanga” (p. 322). Vėliau, jau būdamas 32 metų, šis vargšas poetas visiškai išprotėjo. Tačiau tas pats yra ir su mūsų modernistais.

– Ir dar apie modernizmą: „Kuo stipresnės žmogaus bionegatyvios savybės (kartu su talentu), tuo greičiau jis gaus ,genijaus’ ar ,genialumo’ titulą“ (p. 336). Toks pavyzdys, yra tie „genijai”, kuriuos mes dabar grūdame į užsienį.

– Įdomus ir klausimas, kodėl taip mažai genijų moterų? Daktaras Langė atsako: „Daugelis mokslininkų mano, jog moterys, pasiekusios ko nors daugiau, iš tikrųjų yra pusvyriai, jos panašios į vyrus. Galbūt tai priklauso nuo hormonų” (p. 343).

– Kad moterys neįsižeistų, toliau skaitau: „Tačiau moterys labiau sugeba atskleisti ir genijus garbstyti, negu vyrai, jos groja pirmuoju smuiku kurdamos genijus” (p. 343).

– Gal iš tikrųjų moterys turi geresnę uoslę, – nusišypsojo tamsių jėgų profesorius. – Šunų pėdsekių-damų uoslė, paprastai, geresnė negu patinų. O mano žmona Verutė mane tiesiog apuostinėja – ir klausia, kur buvau?

– Liūdnas faktas: „Labai dvasingi žmonės jau savaime yra bionegatyvūs meno ir palikuonių prasme. Jie niekada negali būti santuokai ir vaikų auklėjimui tokie dėmesingi, kaip normalūs žmonės. Dvasingumas reikalauja vidinės kūrybos laisvės, reikalauja vienatvės ir koncentracijos”.

– Todėl daugelis genijų buvo vienišiai: Herakleitas, Pitagoras, Solonas, Platonas, Herodotas, Demosfenas, Virgilijus, Horacijus, Kopernikas, Botičelis, Rafaelis, Mikelandželas, Leonardas da Vinči, Galilėjus, Servantesas, Kalderonas, Tasas, Dekartas, Spinoza, Leibnicas, Kantas, Bethovenas, Šopenhaueris, Šubertas, Bramsas, Šopenas, Nyčė. Galima dar prie jų priskirti Lermontovą ir Gogolį.

– O štai sąrašas vedusių genijų, bet kurių santuokos buvo labai nelaimingos: Šekspyras, Miltonas, Sviftas, Šelis, Dikensas, Berliozas, Haidnas, Glinka, Vagneris. Prie jų dar galima priskirti Puškiną ir Tolstojų.

– Tik nedaugelio genijų santuokos buvo laimingos: Šileris, Vagneris II, Bachas, Gliukas, Mocartas, Šumanas.

– Dėl seksualinių anomalijų daug genialių santuokų buvo bevaisės: vaikų neturėjo Ovidijus, Diureris, Frydrichas Didysis, Haidnas, Cezaris. Prie jų dar galima priskirti Leniną ir Hitlerį.

– O jeigu ir turėjo vaikų, tai jie buvo nevykėliai: Liuteris, Rembrandtas, Gėtė. Prie jų dar galima priskirti Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį, Jekateriną Didžiąją, Napoleoną, Dostojevskį, Tolstojų, Trockį ir Staliną. Tiesa, vos nepamiršau Karlo Markso ir Einšteino.

– Remdamasis mokslininku Reibmauru, daktaras Langė sako: „Genealoginė didelio talento prielaida yra kraujomaiša” (p. 343). Tačiau kartu, kaip jūs žinote, kraujomaiša yra ir blogio pagrindas. O dabar pamąstykite: kokia religija draudžia mišrias santuokas ir šitaip tarsi skatina nuolatinę kraujomaišą? Mėginkite mąstyti savarankiškai.

– Po to daktaras Langė rašo, jog veisti genijus tyčia – tai beveik nusikaltimas: „Tam reikia kryžminti žmones iš talentingų šeimų su svetimo kraujo psichopatologiškais žmonėmis, tai yra sąmoningai daryti bionegatyvų žmogų…” (p. 347).

– Peršasi nuojauta, jog daktaras Langė ne viską pasako. Žino, bet linkęs verčiau patylėti. Kas tie „svetimo kraujo psichopatologiški žmonės”? Kas jie?

– Kad nenukryptume nuo mūsų temos, kol kas pasakysiu tik tiek, jog tai, apie ką daktaras Langė nutyli, pasak arkivyskupo Pitirimo, reikia vadinti šėtono ir antikristo sąjunga. Iš tos sąjungos gimė tokie genialūs kipšai, kaip Kerenskis, Leninas, Stalinas ir Berija, taip pat Hitleris, Gebelsas, gestapo viršininkas Himleris, jo padėjėjas Heidrichas ir dar mažas kipšiukas Adolfas Eichmanas, „žydų klausimo” sprendimo specialistas. Ta-aip, šio sunarplioto uždavinėlio neišspręstų net genialusis Einšteinas.

Savo knygos pabaigoje (p. 350 ir t.t.) daktaras Langė pereina į asmenybes ir pateikia daug pikantiškų detalių iš genialiųjų žmonių gyvenimo:

Aleksandras Makedonietis. Homoseksualistas, epileptikas, įvairiaspalvių akių, šiek tiek žvairas viena akimi, mirė lyg nuo baltosios karštligės, lyg nuo drugio. Jo brolis – visiškas idiotas. Galima dar pridurti, jog jo tėvas, karalius Pilypas II Makedonietis, taip pat buvo pederastas. Vėliau tas genialusis sūnus padėjo nužudyti savo tėvą.

– Beje, šioje apžvalgoje aš naudojuosi ir antruoju daktaro Langės knygos 1956 metų leidimu, – paaiškino tamsiųjų jėgų profesorius.

Julijus Cezaris. Homoseksualistas arba, tiksliau, dvilytis. Apie jį Romoje kalbėjo, kad „Jis – vyras moteriai – ir moteris bet kuriam vyrui!” Epileptikas. Įkyrūs sapnai, jog jis poruojasi su motina. Gimė panaudojus Cezario pjūvį. Ir taip toliau ir panašiai.

– Būdinga, jog ir Aleksandras Didysis, ir Julijus Cezaris sirgo didybės manija. Cezaris įsakė pastatyti savo statulas tarp dievų statulų ir atidavinėti jam dievišką pagarbą. O Aleksandras Didysis tiesiog tvirtino, jog jis gimė ne iš savo pederasto tėvo Pilypo, o dievo Dzeuso. O dabar prisiminkite „Stalino asmenybės kultą”. Ir jūs rasite daug bendrų dalykų.

Imperatorius Kaligula. Homoseksualistas, sadistas, epileptikas, sanguliavo su seserimis, pamišėlis. Įsakė nupjauti dievų galvas ir vietoje jų pritvirtinti savo atvaizdus. Gyrėsi, jog jo motina gimė iš imperatoriaus Augustino ir jo dukters Julijos kraujomaišos.

Imperatorius Neronas. Homoseksualistas, sadistas, poetas, psichinis ligonis. Dviguba jau tėvų kraujomaiša. Kraujomaiša su motina, kurią vėliau nužudė. Be kitų žmonų, buvo vedęs žydę Popėją, kurią taip pat nužudė.

– Tokie buvo Romos žlugimo laikų imperatoriai. Tačiau ir mūsų laikais nėra nieko gero.

Frydrichas Didysis. Turėjo įgimtą fimozę, dėl kurios neįmanomas lytinis gyvenimas. Kai jį apipjaustė, tai nuo 22 metų atsirado homoseksualinis polinkis.

– Jeigu paskaitytumėte Gėtės biografiją, pamatytumėte ten tokį Don Žuaną, kuris iki pat senatvės laksto su jaunutėmis panelėmis ir net turi tarp jų pasisekimą. Beveik kaip Fauste. Tačiau daktaras Langė pateikia visai kitokį paveikslą.

Gėtė. Absoliutus psichopatas – šizoidinis ir cikloidinis. Sesuo – pamišėlė. Meilėje potraukis prie motinos ir pamišusios sesers. Labiau vertino „užimtas”, tai yra ištekėjusias moteris. Iškrypęs paveldimumas. 1789 metų gruodžio mėn. 25 dieną gimė sūnus Augustas, kuris buvo sunkus psichopatas ir girtuoklis, o 41 metų amžiaus mirė nuo smegenų uždegimo. 1791 metais gimė negyvas kūdikis. 1793 metais – mergytė, kuri mirė po 10 dienų. 1795 – berniukas, kuris mirė po 14 dienų. 1802 metais – mergytė, kuri mirė po kelių valandų. Visiškas jo vaikų ir anūkų išsigimimas.

– Štai todėl velnias dar vadinamas ir mirties angelu. Čia ir Mefistofelis nepadės.

Napoleonas. Homoseksualiniai ryšiai su broliu Josefu. Sugundė visas savo seseris. Epileptikas. Nesiliaujantys dešiniojo peties ir lūpų (tikas) traukuliai, o įsiutus ir kojų traukuliai. Iš vaikystės polinkis meluoti. Aiškiai išreikštas griovimo kompleksas (kontaktuojant taip pat su baldais, vaikais, meno kūriniais, gyvūnais). Įsiutęs raitydavosi ant žemės. Oda lygi, švelni, beplaukė. Tėvas – alkoholikas (Stalino tėvas taip pat alkoholikas). Nuolatiniai galvos skausmai. Brolis Lui, atrodo, buvo paranojikas. Nesantuokinis Napoleono sūnus – sunkus psichopatas. Brolis Liudvikas – visiškas psichopatas. Sesuo Polina – maniakinė degeneratė. Iš Napoleono kūno struktūros galima spręsti apie endokrininės sistemos sutrikimus: mažas ūgis (151 cm), kūno disproporcijos, moteriški kūno, odos ir plaukų bruožai, taip pat ir vaikiškai neišsivystę lyties organai.

– Kiek pamenu, žemesnių kaip 150 centimetrų į mūsų armiją neima, manant, kad tokie karinei tarnybai netinka. O didžiausio karvedžio ūgis – 151 centimetras? Juk vidutinis vyro ūgis apie 178 centimetrus. O žinote, kokio ūgio buvo generalisimus Stalinas? Lygiai 155 centimetrų. Irgi trumpukas. Ir draugas Leninas nedaug juos lenkė – buvo 166 centimetrų aukščio.

– Tiems neūžaugoms galima priskirti ir generalisimą Franką – 157 centimetrai. Ir sadizmo pradininkas markizas de Sadas buvo tik 155 centimetrų. Beje, Didžiojo Valymo laikais NKVD viršininkas buvo Ježovas – taip pat nykštukas. Nykštukas buvo ir mūsų įžymusis anarchistų vadas – tėvelis Machno. Vyrams toks ūgis – akivaizdus išorinis išsigimimo požymis. Tačiau gana dažnai jis gimdo valdžios kompleksą, Napoleono kompleksą.

– Dabar aš jums perskaitysiu ištraukas iš daktaro Henrio protokolo, surašyto po mirusio Napoleono kūno apžiūros. Napoleonas, būdamas 52 metų amžiaus, mirė nuo vėžio Šventosios Elenos saloje:

„Visas kūno paviršius buvo padengtas storu poodiniu riebalų sluoksniu… ant pilvo riebalų sluoksnis siekė penkis centimetrus. Ant kūno beveik nebuvo plaukų, o galvos plaukai buvo ploni, švelnūs, kaip šilkas. Lyties organai (labai maži), tikriausiai, buvo lytinio nepajėgumo ir skaistybės priežastis, kuri buvo būdinga kaliniui (po ištrėmimo į salą). Oda labai balta ir švelni. Tokios pat rankos. Apskritai visas kūnas buvo silpnas ir moteriškas. Lyties organo plaukuotumas labai panašus į moters „Veneros kalvą”. Krūtinės raumenys menki, pečiai siauri, o klubai platūs”.

– Štai jums žmogus, kuris apvertė aukštyn kojomis visą Europą ir grasino Rusijos egzistavimui. Deja, daktaras Langė pateikia savo genijus labai netvarkingai. Lyg jam rankos drebėtų. Dėl to aš juos ir cituoju taip netvarkingai.

Buda. Budizmo pradininkas. Net neatsisveikinęs metė žmoną ir vaikus. Didybės manija: pasaulio valdovas, visagalis, aukščiausioji būtybė. Dievų, angelų, demonų haliucinacijos. Melancholikas, asketas, kuklus ir minkšto būdo. Valkatavo ir elgetavo.

Liuteris. Protestantizmo pradininkas. Šį kitamintį nuolat apgaudinėdavo jausmai. Ypač jį persekiojo šmėklos ir velnių balsai. Būdamas kunigas, protestuodamas prieš celibatą, vedė vienuolę, tačiau jo vaikai, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo su defektais. Kaip sakoma, velnias pamaišė.

Ruso. 1789 metų Prancūzijos revoliucijos ideologas. Iki revoliucijos, 1760-1789 m., ne kartą pripažintas pamišėliu. Degeneracija nuo lopšio. Ekshibicionizmas (tai yra b… demonstravimas), mazochizmas, fetišizmas (seksualinė orientacija į negyvus daiktus), kleptomanija (vogimo manija), impotencija ir taip toliau. Nuo 1766 metų persekiojimo manija, sumišusi su didybės manija. Hipochondrikas. Šizofrenija, kuri penktame dešimtmetyje peraugo į chronišką paranoją. Homoseksualumas. Seksualinė orientacija į šlapimą. Mielu noru melavo ir vogė. Dėl persekiojimo manijos manė, kad ne jis pats ligonis, o serga visas pasaulis, kurį reikia gydyti revoliucijomis.

– Štai jums ir Didžiosios Prancūzų revoliucijos dvasios tėvas, – gūžtelėjo pečiais 13-jo KGB skyriaus generolas profesorius. – Be to, jis laikomas dideliu švietėju, filosofu ir pedagogu.

Kierkegoras. Danų filosofas obskurantas, šiuolaikinės egzistencializmo filosofijos tėvas. Be abejonės, homoseksualus.

– Galima pridurti, jog Kierkegoras iš prigimties buvo kuprotas, žydas perkrikštas, kurį visą gyvenimą lesinėjo kitas žydas – Georgas Brandes-Koganas. Kierkegoras vedė, tačiau žmona jį tučtuojau paliko. Tačiau ir antrasis danų genijus, mielasis pasakininkas Andersenas, taip pat už jį ne geresnis, taip pat totalinis homo. Tai lyg profesinė genijų liga.

Šopenhaueris. Filosofas pesimistas. Latentinis homoseksas. Dėl to jis ir pesimistas.

– Šį genialių bepročių sąrašą galima tęsti be galo, tačiau man jau metas baigti. Savo knygą Genijus, beprotystė ir šlovė daktaras Langė Eichbaumas baigia labai įdomiai:

„Žmonija dar neturi bionegatyvumo vertybių filosofijos. Mes parodėme, jog patologinis pradas gali sukurti dideles genetines kultūros vertybes. Tačiau kartais gali būti ir kitaip: patologinis pradas, užsimaskavęs religiniu, filosofiniu ar etiniu rūbu, gali esmiškai kenkti sveikam gyvenimui”.

„Žinoma, gali atsirasti vertybių filosofas visai sveikas, visai paprastas ir pasakyti mums: mes nenorime bionegatyvaus jokia forma. Mes norime tik sveiko ir žydinčio gyvenimo. Tiesa, aiškumas ir sveikata – neatskiriami. Šalin iliuzijas, šalin haliucinacijas ir beprotystę! Lauk su visomis jūsų apgaulingomis ir melagingomis misterijomis iš „beprotystės” ir negatyvumo sferos! Lauk su visomis tomis apgavystėmis ir aureole apie miglotą nieką ir kerėjimą! Mes norime būti sveiki žmonės laisvoje žemėje…”

„Ir mes galbūt sutiksime su šio sveiko, paprasto žmogaus žodžiais. Galbūt. Tačiau kartą gali nutikti labai keistas dalykas. Mes stovime prieš mūsų sveikatos idealą – ir esame mažuma. O dauguma žmonių iš tamsių giluminių instinktų vėl veršis į „iracionalumą”, į laukinį, begalinį, nesuprantamą, pasiutusiai nenormalų, į „beprotystę” bet kuria forma… Žmogus – tai tragiškas gyvulys!”

– Pabaiga labai pesimistiška. Dėl to filosofai ir sako, jog degeneracijos velnias – baisus sukčius ir painiotojas.



5 Protokolas
Turinys